Naujos knygos
Naujos knygos
Papier: Material, Medium und Faszination. München: Prestel, 2018. 269 p.
Tai patraukliai apipavidalinta, informatyvi, lengvai skaitoma knyga, nagrinėjanti popierių kaip daugialypį reiškinį – kaip medžiagą, kaip kultūrinės ir meninės raiškos priemonę, kaip bendravimo formą. Knygoje aptariama popieriaus atsiradimo istorija, technologinė raida bei gamybos procesai, leidžiantys suprasti šios medžiagos savybių įvairovę ir jų kaitą. Taip pat atskleidžiama jo svarba perduodant informaciją, saugant atmintį ir formuojant vaizdo kultūrą. Ypač daug dėmesio skiriama popieriaus vaidmeniui mene ir dizaine – pristatomi įvairūs kūrybiniai eksperimentai, technikos bei meno darbai, kuriuose popierius tampa savarankiška išraiškos forma. Aptariamos tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės jo panaudojimo galimybės – nuo knygų leidybos ir grafikos iki erdvinių konstrukcijų, tokių kaip lankstiniai ar skulptūros. Knygoje apžvelgiamos estetinės ir jutiminės popieriaus savybės – jo tekstūra, paviršius, formatas, spalva, lankstumas, šviesos ir šešėlio sąveika, nagrinėjamas popieriaus santykis su skaitmeninėmis technologijomis. Knyga atskleidžia popieriaus įvairiapusiškumą ir išliekamąją vertę, parodydama, kad net ir technologinės pažangos aplinkoje ši medžiaga išlieka svarbi tiek praktiniu, tiek kultūriniu požiūriu.
Schwipper, Bernd. Die Aufklärung der Bedrohung aus dem Osten: die Prävention durch die Wehrmacht 1939 bis 22. Juni 1941: eine vergleichende Studie anhand deutscher Dokumente. Bautzen: VFFW-Verlag für Frieden, Freiheit & Wahrheit GmbH, 2022. 2 t.
Tai žinomo vokiečių atsargos generolo majoro, istoriko, prieštaringai vertinamo knygų autoriaus, besispecializuojančio Antrojo pasaulinio karo strategijos temomis, Berndo Šviperio (Bernd Schwipper) šešerius metus rengtas darbas. Knygoje pirmą kartą paviešinami dokumentai iš Vokietijos ir Rusijos archyvų, kurie ilgą laiką buvo įslaptinti. Tai sovietų operatyviniai dokumentai, žemėlapiai, mobilizacijos planai, vokiečių žvalgybos pranešimai, schemos, lentelės ir t. t. Autorius pateikia išsamų istorinių, politinių ir žvalgybinių procesų tyrimą. Nauji Vokietijos ir Rusijos archyvų dokumentai atskleidžia ilgą laiką įslaptintą informaciją, leidžiančią naujai įvertinti sprendimų priėmimo eigą, saugumo suvokimo pokyčius, informacijos rinkimo ir aiškinimo ypatumus bei politinius sprendimus. Knygoje skaitytojas ras medžiagos, liečiančios Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Po 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos vokiečių žvalgybą Lietuva domino ne kaip politinis vienetas, bet kaip labai svarbus sovietų puolamasis placdarmas. Knygoje pateikiami įrodymai apie neproporcingai didelį Raudonosios armijos mechanizuotų korpusų telkimą Lietuvos teritorijoje, apie vykdomą spartų sovietų aerodromų tinklo kūrimą ir puolamosios infrastruktūros plėtrą aplink Kauną, Alytų ir Šiaulius bei Lietuvos geležinkelių pritaikymą didelio kiekio amunicijos ir kuro gabenimui link Vokietijos sienos.
Who cares?: jüdische Antworten auf Leid und Not. Salzburg; Wien: Residenz Verlag, 2024. 173 p.
Leidinyje nagrinėjami rūpesčio, atjautos ir socialinės atsakomybės klausimai šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje smurtas, ligos, skurdas ir depresija gali paliesti kiekvieną žmogų, paversdami jį priklausomu nuo kitų pagalbos. Per asmenines istorijas, socialinius pavyzdžius atskleidžiama, kaip informacijos perteklius, socialiniai tinklai ir nuolatinis skubėjimas keičia mūsų santykį su kitų žmonių problemomis, silpnina mūsų gebėjimą jausti ir reaguoti, sukelia emocinį išsekimą, dėl kurio tampame vis abejingesni. Leidinyje parodoma, kaip Vienos žydų tautybės gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai tęsė savo darbą nacių režimo metu. Taip pat aptariami istoriniai ir šiuolaikiniai rūpybos modeliai, medicininės, psichologinės bei socialinės pagalbos formos, pasakojama apie jas kūrusius bei palaikiusius žmones, apžvelgiami Vienos žydų gydytojų moksliniai pasiekimai, pribuvėjų, slaugytojų ir socialinių darbuotojų vaidmuo rūpybos sistemų istorijoje. Knyga skatina sustoti ir permąstyti: ką iš tikrųjų reiškia atjauta? Kam mes skiriame savo dėmesį, laiką ir energiją? Ir ar mūsų veiksmai atspindi vertybes, kuriomis tikime? Ji primena, kad atsakas į kančią ir netektį visada buvo ir išlieka bendruomeniškumo, atsakomybės bei solidarumo klausimas, viena iš pagrindinių sąlygų taikiam sugyvenimui ir bendruomenių išlikimui.
Gustav Klimt und Vorarlberg. [Hohenems]: [Arche Noah – Sammlung Kunst & Natur], 2025. 121 p.
Tai lydimasis parodos „Gustavas Klimtas ir Forarlbergas“ („Gustav Klimt und Vorarlberg“), vykusios nuo 2025 m. rugsėjo 27 d. iki 2026 m. sausio 6 d. Hohenemso mieste, katalogas, kuris savo turiniu gerokai peržengia tradicinio katalogo ribas – jame pateikiama platesnė kultūrinė, socialinė ir meninė analizė. Leidinys pristato žinomo austrų dailininko Gustavo Klimto ryšį su Vorarlbergo regionu, jo draugystę su tekstilės pramonininku Juliusu Rombergu (Julius Rhomberg). Per šią pažintį atskleidžiama meno ir pramonės sąveika XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tai laikotarpis, kai modernėjanti visuomenė skatino naujų estetinių formų atsiradimą ir jų pritaikymą kasdieniame gyvenime. Vienos secesija, su kurios veikla glaudžiai siejamas Klimtas, veikė ne tik tapybą, bet ir taikomąją dailę, ypač tekstilės dizainą. Kataloge pateikiama daug vertingos archyvinės medžiagos: dokumentai, eskizai, taip pat mažiau žinomi kūriniai, leidžiantys geriau suprasti menininko kūrybinę aplinką ir asmeninius ryšius. Šie šaltiniai padeda atskleisti ne tik paties Klimto veiklą, bet ir platesnius menininkų, dizainerių bei verslininkų bendradarbiavimo ryšius. Tai ne tik Klimto kūrybos pristatymas, bet ir platesnis pasakojimas apie meno, verslo ir industrijos ryšius XX a. pradžios Austrijoje.
Die Spanier am Niederrhein 1560–1660: Weltreich und Provinz: Begleitpublikation zur Ausstellung des Städtischen Museums Schloss Rheydt Mönchengladbach, des Museums Zitadelle Jülich und des LVR-Niederrheinmuseums Wesel. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2025. 384 p.
Knyga nagrinėja sudėtingą Ankstyvųjų naujųjų laikų Europos istorijos tarpsnį – ispanų įtaką Žemutinio Reino regione XVI–XVII a., glaudžiai susijusią su Nyderlandų sukilimu prieš Ispanijos valdžią. Aptariamas laikotarpis siejamas su politine ir religine įtampa, kilusia stiprėjant Ispanijos monarchijos centralizacijai ir plintant protestantizmui. Leidinyje atskleidžiama, kad nors Žemutinio Reino kunigaikštystės – Julichas, Klevė ir Bergas – formaliai išliko neutralios, jų teritorijos tapo strategiškai svarbia erdve, kurioje judėjo kariuomenės, vyko susirėmimai ir buvo organizuojamas tiekimas. Jau po pirmųjų susirėmimų regiono gyventojai patyrė karo padarinius – smurtą, plėšimus ir ekonominius sunkumus. Knygoje pabrėžiama, kad Žemutinis Reinas ilgainiui virto platesnio geopolitinio konflikto dalimi: čia persipynė ne tik ispanų ir olandų interesai, bet vyko ir vietiniai karai bei dinastiniai ginčai. Svarbi leidinio dalis skirta kasdienio gyvenimo ir kultūrinių procesų tyrimui. Parodoma, kad šis laikotarpis buvo nevienareikšmis: greta karo sukelto nestabilumo, socialinių sukrėtimų vyko kultūriniai mainai, prekybos plėtra ir meninių idėjų sklaida. Taip išryškėja ne tik griaunamasis, bet ir permainas visuomenėje skatinantis karo poveikis. Leidinį sudaro mokslinių straipsnių rinkinys ir parodos katalogas, kuriuose pristatomi įvairių sričių tyrėjų darbai.
Unknown familiars: die Sammlungen der Vienna Insurance Group: 8.5.-6.10.2024. Wien: Verlag für moderne Kunst, 2024. 255 p.
Parodos katalogas supažindina su tarptautinės draudimo bendrovės Vienna Insurance Group (VIG) sukauptomis meno kolekcijomis, atskleidžia šios draudimo bendrovės kultūrinį įsipareigojimą ir aktyvų dalyvavimą meno globos srityje. Siekiama ne tik pristatyti sukauptus meno kūrinius, bet ir parodyti, kaip verslo institucijos gali prisidėti prie kultūros sklaidos bei išsaugojimo. Katalogas jungia šešis meno rinkinius, priklausančius Austrijoje, Čekijoje, Serbijoje ir Latvijoje veikiančioms bendrovės įmonėms. Leidinyje apžvelgiama kolekcijų formavimo istorija, aptariamos jų plėtros kryptys ir atrankos principai. Atskleidžiama, kad kolekcijos apima įvairių laikotarpių ir stilių kūrinius – nuo XIX a. dailės iki šiuolaikinio meno, ypatingą dėmesį skiriant Vidurio ir Rytų Europos regionui. Tokiu būdu leidinys išryškina ne tik estetinę, bet ir regioninę kolekcijų reikšmę. Svarbi leidinio dalis skirta atskirų menininkų ir kūrinių nagrinėjimui. Pateikiami komentarai, išryškinantys kūrinių meninę vertę, jų vietą Europos meno raidoje ir ryšius su socialiniais bei kultūriniais procesais. Taip pat aptariamos skirtingos meninės raiškos formos – tapyba, grafika, fotografija ir kitos vizualiojo meno sritys bei meno ir verslo santykis, leidžiantis pažvelgti į meno kolekcionavimą kaip į reikšmingą kultūrinę veiklą.
Das Sonnentor: Bolivien und seine Schätze. Weitra: Verlag Bibliothek der Provinz, 2012. 373 p.
Šis išsamus, gausiai iliustruotas leidinys pristato Bolivijos kultūrinį, istorinį ir gamtinį paveldą nuo senovės iki šių dienų. Knygoje nuosekliai aptariama Bolivijos teritorijoje klestėjusių ikikolumbinių kultūrų raida, atskleidžiant jų architektūrą, meną, religiją, kosmologiją ir socialinę organizaciją. Ypač daug dėmesio skiriama senajai Tihuanako kultūrai, kurios vienas ryškiausių simbolių, paslaptingieji Saulės vartai, simbolizuoja senųjų civilizacijų pasiekimus, istorines tradicijas ir jų pasaulėžiūrą. Toliau nagrinėjamas kolonijinis laikotarpis, kai ispanų užkariavimas iš esmės pakeitė regiono socialinę, ekonominę ir kultūrinę struktūrą, tyrinėjamas vietinių gyventojų ir kolonizatorių santykis, išteklių eksploatacija, ypač sidabro gavyba, ir jos reikšmė pasaulinei ekonomikai. Šios istorinės aplinkybės leidžia suvokti ilgalaikius socialinius ir ekonominius iššūkius, su kuriais susiduria Bolivija. Knygoje pasakojama ir apie šalies gamtos turtus bei geografinę įvairovę: aprašomi Andų kalnai, Altiplano plynaukštė, Amazonijos baseino regionai, pabrėžiant biologinę įvairovę, tvaraus gamtinių išteklių naudojimo ir gamtos apsaugos svarbą. Dar viena svarbi knygos tema – šiuolaikinės Bolivijos tapatybė. Leidinyje nagrinėjama, kaip istorinė patirtis, kolonijinė praeitis ir vietinių tautų kultūra kuria dabartinę visuomenę, parodoma, kad turtinga šalies kultūra yra gyvas, nuolat kintantis vyksmas.
Zwietnig-Rotterdam, Paul. Nachtbogen = Nightbow and other events. München: Hirmer, 2024. 111 p.
Tai žymaus austrų ir amerikiečių menininko Pauliaus Cvitnigo-Roterdamo (Paul Zwietnig-Rotterdam), išgarsėjusio monumentaliais abstrakčiais darbais, dvikalbė knyga, jungianti autobiografinę eseistiką, apmąstymus apie meną ir autoriaus kūrinių reprodukcijas. Leidinys pristato ne tik vieno ryškiausių austrų kilmės Niujorko meno mokyklos atstovų kūrybinį kelią, bet ir savitą filosofinį požiūrį į žmogaus santykį su menu, gamta ir vidine patirtimi. Autorius apmąsto savo gyvenimo patirtį – vaikystę karo nusiaubtoje Austrijoje, emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas, intelektualinę brandą ir ilgus kūrybos metus Niujorke. Asmeniniai prisiminimai čia persipina su estetinėmis įžvalgomis apie abstrakčiojo meno prasmę bei paskirtį, kūrybingumo ugdymą, kūrėjo atsakomybę pasaulyje, kuriame nyksta dvasinės gairės. P. Cvitnigo-Roterdamo kūryboje abstrakcija tampa ne formalistiniu eksperimentu, o dvasinės tikrovės paieška, menas jam nėra vien vizualinė raiška – tai būdas suvokti žmogaus egzistenciją, ieškoti universalumo ir išreikšti tai, kas slypi už kasdienės tikrovės ribų. Knygoje ypatingą vietą užima gamtos tema. Menininkas kalba apie atsitraukimą nuo miesto triukšmo ir gyvenimą arti gamtos, kurioje jis atrado naują kūrybinį dialogą. Jo tapyboje gamta nėra vaizduojama tiesiogiai ar realistiškai – ji tampa vidinės būsenos, tylos ir dvasinio susikaupimo metafora. Minimalistinė, asketiška vaizdo kalba siekia perteikti ne išorinį pasaulio pavidalą, o jo esmę ir žmogaus santykį su ja. Knyga aktuali ne tik šiuolaikinio meno gerbėjams, bet ir skaitytojams, besidomintiems filosofija, estetikos klausimais bei kūrybos ir gyvenimo sąsajomis. Tai brandus pasakojimas apie menininko kelią, kūrybos prasmę ir žmogaus pastangas per meną priartėti prie esminių būties patirčių.
Heilkunst: zur Geschichte der Medizin. Trautenfels: Schloss Trautenfels, Universalmuseum Joanneum, 2023. 221 p.
Parodos „Gydymo menas: medicinos istorija“ („Heilkunst: zur Geschichte der Medizin“), vykusios Joaneumo universaliojo muziejaus (Universalmuseum Joanneum) padalinyje Trautenfelso pilyje, katalogas. Jis neapsiriboja vien eksponatų pristatymu – tai išsamus leidinys, jungiantis medicinos istorijos tyrimus, regioninės sveikatos apsaugos raidą ir muziejinę medžiagą. Jame spausdinami įvairių disciplinų specialistų straipsniai, leidžiantys medicinos istoriją matyti kaip tarpdisciplininę žinių sritį. Leidinyje aptariama gydymo praktikos raida nuo antikinės medicinos, liaudies ir vienuolynų gydymo būdų iki epidemijų istorijos, šiuolaikinių medicinos technologijų ir ateities sveikatos priežiūros plėtros, nagrinėjama, kaip gydymo praktikos kito priklausomai nuo mokslo pažangos, visuomenės požiūrio į ligą ir valstybės sveikatos politikos. Katalogas supažindina su gausia archyvine medžiaga, istoriniais dokumentais bei šiuolaikiniais tyrimais ir modernia diagnostika. Viena svarbiausių leidinio temų – epidemijų istorija: aptariama maro, choleros, ispaniškojo gripo ir COVID-19 įtaka visuomenei bei medicinos raidai.
Kriegseisen, Wojciech. Die Protestanten in Polen-Litauen (1696–1763): rechtliche Lage, Organisation und Beziehungen zwischen den evangelischen Glaubensgemeinschaften. Wiesbaden: Harrassowitz, 2011. VI, 350 p.
Išsami žymaus lenkų istoriko Voicecho Krygseizeno (Wojciech Kriegseisen) knyga, nagrinėjanti protestantų bendruomenių padėtį Abiejų Tautų Respublikoje Saksų valdymo laikotarpiu – nuo Augusto II išrinkimo 1696 m. iki Augusto III mirties 1763 m. Šiuo laikotarpiu valstybėje stiprėjo katalikybės dominavimas, o protestantų bendruomenės susidūrė su vis didesniais politiniais ir konfesiniais apribojimais. Autorius siekia paneigti istoriografijoje ir visuomenėje paplitusią nuomonę, kad XVIII a. Abiejų Tautų Respublika buvo beveik vienalytė katalikiška valstybė. Remdamasis gausia archyvinių šaltinių medžiaga, ypač mūsų bibliotekoje saugomu Lietuvos evangelikų reformatų dokumentiniu paveldu, V. Krygseizenas atskleidžia, kad protestantai tebebuvo reikšminga religinė ir politinė mažuma, turėjusi savitą organizacinę struktūrą, teisinį statusą ir aktyviai dalyvavusi valstybės gyvenime. Tyrime išsamiai aptariamos evangelikų teisės, jų santykiai su valdžia, konfesinių bendruomenių savivalda, mokyklų ir bažnytinių institucijų veikla bei konfliktai tarp skirtingų protestantiškų krypčių. Autorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savitumą, parodo, kad Lietuvos ir Lenkijos protestantų padėtis nebuvo vienoda: skyrėsi teisinės tradicijos, parapijų tinklas, bajorijos vaidmuo ir religinės kultūros formos. Knyga išlieka vienu svarbiausių darbų, tyrinėjant religinių mažumų padėtį, tolerancijos ribas ir politinės tapatybės klausimus Ankstyvųjų naujųjų laikų Vidurio ir Rytų Europoje.
Anotacijas parengė Rita Novikovienė
Sveikiname kolegę Knygos muziejaus vadovę Gintarę Petuchovaitę-Majauskę
Sveikiname kolegę Knygos muziejaus vadovę Gintarę Petuchovaitę-Majauskę
Sveikiname kolegę, Knygos muziejaus vadovę Gintarę Petuchovaitę-Majauskę, sėkmingai apgynus filologijos mokslo krypties disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų ir jėzuitų religinė polemika XVI a. pabaigoje: žinių kuratorystė, argumentų kolekcionavimas ir knygos ekspoziciškumas“ ir papildžius gausias Vrublevskių bibliotekos mokslo daktarų gretas. Disertacija rengta 2012–2025 metais Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, mokslinė vadovė – prof. dr. Dainora Pociūtė.
Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus 60-metis
Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus 60-metis
Pirmąją 3000 vienetų mineralų, uolienų ir jų dirbinių kolekciją 1965 m. tuometinei Geologijos valdybai padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). Tokia buvo muziejaus įsteigimo pradžia. Antroji pagal dydį dovana muziejui priklauso Vykintui Matuzevičiui (1150 pavyzdžių). Muziejus nuolat atnaujina savo ekspozicijas, ypač minėdamas svarbias sukaktis ir priimdamas naujas dovanas iš kolekcininkų.
Šiuo metu muziejuje eksponuojami beveik visų Žemėje randamų klasių ir grupių mineralai bei uolienos. Muziejaus fonde saugomos 85 kolekcijos, kuriose yra daugiau kaip 5500 pavyzdžių.
Vaizdo įrašo filmavimo metu kartu su muziejaus vedėja Birute Poškiene apžiūrėjome įdomiausius meteoritų, agatų, uolienų, fosilijų, smėlių ir juvelyrinių dirbinių pavyzdžius. Visus, norinčius iš arčiau pažinti dangaus ir žemės objektus, muziejus kviečia į ekskursijas ir edukacijas.
Bibliotekininkės Ramunės Jarmalavičiūtės mintys
Bibliotekininkės Ramunės Jarmalavičiūtės mintys
Ramunė Jarmalavičiūtė – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario padalinio vyriausioji bibliotekininkė. Moteris neabejodama pasirinko šią profesiją ir nesiblaškė – daugiau nei tris dešimtmečius ten pat dirba su skaitytojais, vietos bendruomene, organizuoja renginius, edukacijas ir parodas.
Mažiau nei tūkstantis aukštadvariečių, vasarotojai ir svečiai bibliotekos erdvėse gali mėgautis Lietuvos menininkų darbų parodomis, kasmet birželį vyksta Trakų krašto literatų sambūris. Bibliotekininkei svarbu, kad jos darbas įkvėptų, domintų, ugdytų, telktų vaikus, suaugusius, senjorus, stiprintų bendrystę su kitais šalies regionais.
„Mūsų biblioteka tapo susibūrimo, renginių, pokalbių vieta. Bendravimo, dėmesio ypač trūksta vyresniems žmonėms – mes tam turime rasti laiko ir randame. Nesame vienintelis kultūros židinys: gyventojai aktyvūs, iniciatyvūs, vyksta į renginius, koncertus Vilniuje, Trakuose, Elektrėnuose, Alytuje, tačiau Aukštadvariui biblioteka yra labai svarbi“, – sako Ramunė Jarmalavičiūtė, šių metų balandžio mėnesio pabaigoje Nacionalinės bibliotekų savaitės metu pelniusi Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos apdovanojimą „Geriausias metų bibliotekininkas 2025“.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekvienas skaitantysis knygoje atranda tik jam skirtą ir reikalingą vertę: vienas – mintį, idėją, kitas – gražią kalbą ir minčių dėstymą, dar kitas – reikalingą faktą, žinias. O gal sužavės humoras ar eilėraščio paslaptis, kurią nebūtinai privalai suprasti. O jeigu visa tai sudėti į vieną kūrinį? Gali ir neišeiti tobula knyga!
Tas jausmas, kad ši – tai tau skirta knyga, kartais net pribloškia. Bet tai labai asmeniška. Jeigu tai ne lietuvių autoriaus knyga, prisideda ir vertimas, labai gerbiu vertėjų darbą. O bendrąja prasme knygos, kaip žmonijos išradimo, vertė yra neišmatuojama.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekose dirba tokie skirtingi žmonės, kad vienos knygos jiems rekomenduoti negaliu. Nors apskritai patarčiau visiems perskaityti U. Ecco „Rožės vardas“. O jeigu nesinori, galima ir visai neskaityti, nors tai labai liūdna.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma! Nekalbėkime apie tai, kad vaikystėje knyga kartais būdavo priemonė apsiginti ar trinktelėti kam nors per galvą… Gėles ir kitus augalus knygoje (sename žodyne) džiovinu iki šiol, dar teko iš niekam jau nereikalingų knygų kurti visokius „menus“ – erdvinius objektus.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Gal ne konkurentės, o greta egzistuojantis variantas, pasirinkimo galimybė. Yra labai pamėgusių skaityti ar klausytis skaitmenines knygas, yra pabandžiusių ir sugrįžusių prie popierinių, yra puikiai derinančių šiuos pasirinkimus. Manau, popierinės knygos gyvuos, kol tik bus norinčių skaityti.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ko gero, tiesa, kad kartų požiūris į knygą savitas.
Mano karta (50+) knygą labai vertino, gerbė, net jeigu kas ir neskaitė. Ji buvo ne tik laisvalaikio malonumas, bet ir būdas sužinoti kažką daugiau, nei buvo pasakojama per tuometinę žiniasklaidą.
Dabar jauni žmonės turi daugiau pasirinkimų, kokiais būdais pažinti pasaulį, knyga čia nėra svarbiausia. Tačiau džiugina tam tikra mada skaityti, kalbėtis apie knygas, diskutuoti. Jaunimas skaito daug psichologijos, filosofijos leidinių. Vaikai vengia ilgų vientisų tekstų, mėgsta komiksus, paveikslėlių knygas. Šiek tiek gaila dėl to neįvertinamo kalbos turtingumo, grožio. Kaita yra natūralu, svarbu pernelyg nenutolti nuo knygos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Skolinčiau visas, nebent knygoje būtų koks labai intymus įrašas. Jeigu kurios ir negrąžintų, visada galima susirasti kitą knygą, o štai draugą…
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nemanau, kad verta knygos, labai jau rami ir nuobodi knyga būtų. Nebent kokio eilėraščio apie paprasto gyvenimo grožį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Myliu skandinavus. Net negaliu išskirti šalies, tarp mėgstamiausių yra ir islandų, ir norvegų, ir švedų. Ta šiaurietiška rūstybė mane žavi.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Mąstau atmetimo būdu: ne romantinė, ne detektyvas, ne drama. Jeigu turėčiau talentą, kurčiau poeziją. Arba knygas vaikams ankstyvojo V. V. Landsbergio stiliumi: truputis humoro, truputis absurdo, truputis netikėtų siužeto vingių.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Dar gyvenu ką tik perskaitytos Tiffany McDaniel knygos „Betė“ įspūdžiu. Sukrėtė. Laukia Evos Viežnaviec „Ko ateini, vilke?“.
Bibliotekos dokumentas Molėtų krašto muziejuje
Bibliotekos dokumentas Molėtų krašto muziejuje
Birželio 11 d. į Molėtų krašto muziejų iš daugelio Lietuvos vietų rinkosi molėtiškiai, kolegos muziejininkai ir kitų atminties institucijų darbuotojai. Čia surengtoje iškilmėje visuomenei buvo pristatyta nauja šiuolaikiška ekspozicija „Raktas į Molėtų krašto istoriją“. Ją pristačiusi muziejaus direktorė Irma Balčiūnienė pasidžiaugė vertingais eksponatais, surinktais iš įvairių Lietuvos ir užsienio atminties institucijų, taip pat moderniomis priemonėmis pasakojimą sukūrusiais partneriais ir labdaringais rėmėjais. Sveikinimo žodį taręs Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika susirinkusiuosius maloniai nustebino, įteikęs muziejininkams dosnią piniginę premiją. Kolegas šiltai pasveikino buvęs Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas ir Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, taip pat LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas. Mat nuo šiol Molėtuose bus galima išvysti dokumentą, kuriame pirmą kartą paminėtas miesto vardas. Tai Lenkijos karaliaus Jogailos 1387 m. privilegija Vilniaus vyskupui, išduota krikštijant Aukštaitiją. Dokumento originalas saugomas LMA Vrublevskių bibliotekoje. Alvydo Balandos, Justinos Čereškaitės ir Daivos Narbutienės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Naujos knygos
Naujos knygos
Piccoli, Chiara. Pieter de Graeff (1638–1707) and his treffelyke bibliotheek: exploring and reconstructing an early modern private library as a book collection and as a physical space. Leiden; Boston: Brill, [2025]. 325 p.
1709 m. viename Amsterdamo viešame aukcione buvo parduota daugiau nei 2300 knygų. Tai buvo Pieterio de Graeffo (Pieter de Graeff), įtakingos miesto elito šeimos nario, „gražioji biblioteka“ („treffelyke bibliotheek“). Remiantis iki šiol neskelbtais archyviniais šaltiniais ir P. de Graeffo knygų aukciono katalogu, šioje monografijoje siekiama pristatyti jo biblioteką. Analizuojant P. de Graeffo giminaičių mikroistorijas Nyderlandų respublikos raidos kontekste, ši knygų kolekcija atskleidžiama kaip iš kartos į kartą kauptų žinių lobynas. Darbe nagrinėjamas kompiuterinės grafikos priemonėmis atkurtas P. de Graeffo „boeken kamer“ – bibliotekos kambarys jo rezidencijoje Amsterdame; pateikiamas internetinis, interaktyvus šio kambario 3D modelis.
Tyack, Geoffrey; Paton, Dan. Oxford libraries architecture. Oxford: Bodleian Library Publishing, [2025]. 321 p.
Šioje gausiai iliustruotoje knygoje kviečiama susipažinti su daugiau nei penkiasdešimt kultūriškai reikšmingų Oksfordo bibliotekų architektūra bei istorija, atskleidžiamas jas projektavusių garsių architektų meninis meistriškumas. Oksfordo universiteto kolegijų bibliotekos yra vieni įspūdingiausių, tačiau kartu ir mažiausiai pažįstamų miesto pastatų. Statytos nuo XIII iki XXI amžiaus, jos atspindi nuolat kintančias vidaus erdvių planavimo tendencijas ir architektūrinio skonio raidą. Šie statiniai iki šiol išlieka vienais ryškiausių Oksfordo architektūrinio kraštovaizdžio akcentų ir padeda formuoti miesto vaizdinį tapatumą.
Medieval women religious c. 800-c. 1500: new perspectives. Woodbridge: The Boydell Press, 2025. 259 p.
Šiame straipsnių rinkinyje aptariamos viduramžių moterys, pasirinkusios pašvęstąjį gyvenimą, atskleidžiant jų veiklą tiek vienuolynuose, tiek už jų ribų. Viduramžių moterys savo religinius siekius reiškė įvairiais būdais: gyvendamos vienuolynuose kaip vienuolinių ordinų narės, pasaulietinėje aplinkoje kaip įžadus davusios moterys arba pasirinkdamos atsiskyrėlių gyvenimą tarp šių dviejų pasaulių. Tarp nagrinėjamų temų – šių moterų autoritetas ir įtaka bendruomenėse bei platesniame pasaulyje, jų išsilavinimas ir raštingumas, taip pat paliktas kultūrinis ir dvasinis paveldas.
Pubblici, Lorenzo. La Rus’ di Kiev: un crocevia fra Europa ae Asia nel Medioevo. Roma: Carocci editore, 2025. 202 p.
Kijevo Rusia buvo viena reikšmingiausių viduramžių kultūrinių, politinių ir ekonominių galių, kurios kultūrinis ir politinis paveldas išlieka svarbus iki šiol. Šioje knygoje Kijevo Rusios istorija apžvelgiama nuo jos ištakų iki XII amžiuje prasidėjusio susiskaldymo, nagrinėjant socialines struktūras, institucijas ir santykius su Bizantija, Europa bei Azijos stepių valstybėmis. Pateikiamos įžvalgos į Rusios istorijos raidą – nuo Riurikaičių iki christianizacijos, nuo prekybos kelių iki dinastinių konfliktų. Knygoje piešiamas sudėtingos ir nevienalytės visuomenės, tapusios Rytų ir Vakarų kryžkele, paveikslas.
Allen, Elise Ann. Pope Leo XIV. London: Penguin Random House UK, 2026. 309 p.
Vienoje iš pirmųjų popiežiaus Leono XIV biografijų skelbiamas jo pirmasis viešas interviu po išrinkimo popiežiumi. Žurnalistė ir tarptautinio katalikų naujienų portalo „Crux“ korespondentė Romoje Elise Ann Allen pasakoja Roberto Prevosto – pirmojo amerikiečio popiežiaus – gyvenimo istoriją nuo vaikystės Čikagoje ir pirmųjų metų augustinų ordine iki misionieriškos veiklos Peru bei tarnystės Vatikane. Knygoje atskleidžiamos aplinkybės, lėmusios jo išrinkimą, aptariamas jo dvasinis autoritetas, pastoracinė veikla ir požiūris į Bažnyčios ateitį. Remdamasi asmeniniais liudijimais, pokalbiais ir iki šiol mažai žinomais faktais, autorė piešia dvasingo, principingo ir šilto žmogaus portretą. Tai knyga visiems, siekiantiems geriau suprasti popiežiaus Leono XIV asmenybę, jo vertybes ir ateities viziją.
Beckwith, Christopher I. Empires of the Silk Road: a history of Central Eurasia from the Bronze Age to the present. Princeton; Oxford: Princeton University Press, 2011. 472 p.
Išsamioje ir įdomiai parašytoje Vidurinės Azijos istorijoje nuo seniausių laikų iki šių dienų pristatoma šio svarbaus pasaulio regiono kilmė, istorija ir reikšmė. Knygoje aprašomas didžiųjų Vidurinės Azijos imperijų – skitų, hunų, tiurkų, tibetiečių ir mongolų – iškilimas bei žlugimas. Aiškinama, kodėl Vidurinė Azija daugelį amžių pirmavo pasaulyje ekonomikos, mokslo ir meno srityse, nepaisant persų, graikų, arabų, kinų ir kitų tautų invazijų. Atskleidžiama, kodėl šilko kelių kryžkele vadinamas regionas yra itin svarbus siekiant suprasti civilizacijos raidą.
Crestwood, Amara. Brushstrokes of deceit: exposing the techniques and motives of art forgers through history. Hamburg: Libri Plureos GmbH, 2025. 107 p.
Knygoje atskleidžiamas intriguojantis meno klastočių pasaulis – nuo seniausių laikų iki šių dienų. Aptariamos garsiausios meno klastotės ir jų kūrėjai, siekę turto, pripažinimo ar tiesiog mėgavęsi sudėtingu iššūkiu. Pasakojama, kokiomis technikomis klastotojai mėgino atkartoti žymių menininkų stilių – nuo senųjų pigmentų gamybos iki subtilių potėpių imitavimo. Pateikiami konkrečių suklastotų kūrinių pavyzdžiai ir atskleidžiami ekspertų bandymai nustatyti jų autentiškumą. Supažindinama su šiuolaikiniais meno tyrimų ir ekspertizės metodais – pigmentų, drobės, potėpių bei paviršiaus įtrūkimų analize. Knyga atskleidžia nuolatinę klastotojų ir meno ekspertų kovą, vykstančią per amžius ir skirtingose šalyse.
Preziosi, Donald; Hitchcock, Louise A. Aegean art and architecture. Oxford: Oxford University Press, [1999]. 252 p.
Tai pirmas išsamus įvadas į žemyninės Graikijos, Kretos ir Kikladų salų meną bei architektūrą nuo 3300 iki 1000 m. pr. Kr. Vadinamoji Egėjo (Kretos–Mikėnų) kultūra užima ypatingą vietą Europos ir meno istorijoje dėl glaudžių sąsajų su Europos civilizacijos ištakomis. Knyga gausiai iliustruota, aptariami tapybos kūriniai, keramika, aukso, sidabro ir dramblio kaulo dirbiniai, reljefai, tekstilė bei architektūra. Autoriai atskleidžia įvairias šių meno kūrinių ir dirbinių funkcijas Rytų Viduržemio jūros regiono bei Artimųjų Rytų kultūriniame ir socialiniame kontekste. Knygoje pristatomi naujausi menotyros tyrimai. Išsami istoriografija padeda skaitytojams geriau suprasti Kretos–Mikėnų vaizduojamąjį meną bei kintančias jo interpretacijas.
Hayes, Nicky. A little history of psychology. New Haven; London: Yale University Press, [2024]. 280 p.
Šioje įtraukiančioje knygoje pristatoma psichologijos raida skirtingais amžiais ir įvairiose pasaulio šalyse. Autorė pristato daug reikšmingų psichologijos specialistų, ypač išskirdama Karlą Jungą (Carl Jung), Aną Froid (Anna Freud), Francą Fanoną (Frantz Fanon) ir Danielį Kanemaną (Daniel Kahneman). Aptariami įvairūs žmogaus psichikos pažinimo etapai – nuo Pavlovo eksperimentų su šunimis ir Milgramo garsiojo eksperimento su elektros šoku iki slaptų CŽV proto kontrolės projektų. Knygoje nagrinėjamos tokios svarbios sąvokos kaip vaiko raida, menkavertiškumo kompleksas ar potrauminio streso sutrikimas, taip pat atskleidžiama, kaip psichologiniai tyrimai buvo naudojami tiek kilniems, tiek destruktyviems tikslams. Ypatingas dėmesys skiriamas dar neatsakytiems klausimams apie žmogaus elgesį, jausmus ir mąstymą.
Female printmakers, printsellers, and print publishers in the eighteenth century: the imprint of women, c. 1700–1830. Cambridge: Cambridge University Press, 2025. 273 p.
Šioje novatoriškoje studijoje praplečiama grafikos meno istorijos samprata ir iš naujo įvertinamas moterų vaidmuo XVIII–XIX a. pradžios grafikos mene. Straipsnių rinkinyje pristatomi naujausi tyrimai bei archyviniai atradimai, atskleidžiantys moterų indėlį į grafikos meno raidą. Šešiolikoje straipsnių pasakojama apie įvairių socialinių sluoksnių ir skirtingų šalių moteris, kurios, nepaisydamos savo lyties nulemtų apribojimų, tapo talentingomis grafikėmis, sumaniomis verslininkėmis ir autorių teisių sritį puikiai išmanančiomis derybininkėmis. Aptariama jų veikla Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Knyga suteikia naujų įžvalgų grafikos tyrinėtojams, yra vertingas šaltinis studentams ir dėstytojams bei skatina tolesnius šios srities tyrimus.
Production and provenance: copy-specific features of incunabula. Leiden; Boston: Brill, [2025]. 442 p.
Šios knygos tikslas – iš naujo įvertinti kai kurias tendencijas, susiformavusias inkunabulų tyrimų srityje. Leidinyje apžvelgiama inkunabulų tyrimų raida ir ateities perspektyvos, ypatingą dėmesį skiriant konkretiems atskirų egzempliorių požymiams. Tolesniuose skyriuose, remiantis atskirų leidimų ir atvejų tyrimais, nagrinėjamos dvi pagrindinės tyrimų sritys – ankstyvųjų spausdintų knygų gamyba ir proveniencija. Analizuojant įvairius konkrečių egzempliorių ypatumus atskleidžiama, kaip XV amžiuje buvo gaminamos spausdintos knygos, kaip jos buvo naudojamos, kokias transformacijas patyrė skaitytojų ir savininkų rankose bei kokį kelią nuėjo, kol pateko į dabartines kolekcijas.
Tsymbalyuk, Darya. Ecocide in Ukraine: the environmental cost of Russia’s war. Cambridge: Polity, 2025. 187 p.
Rusijos karas prieš Ukrainą padarė katastrofišką žalą aplinkai. Miškai ir laukai buvo išdeginti, daugybė gyvūnų ir augalų rūšių atsidūrė ties išnykimo riba, dirvožemis ir vanduo užteršti naftos produktais, griuvėsiais bei minomis. Ukrainos biologinei įvairovei ir ekosistemoms padaryta žala yra milžiniška, ilgalaikė ir peržengianti valstybės sienas. Šioje jautrioje knygoje autorė atskleidžia savo gimtosios šalies paveikslą Rusijos karo ir ekocido fone. Ji pasakoja apie karo veiksmų nuniokotas upes, stepių pievas, gyvūnus, vabzdžius ir paukščių kolonijas. Knygoje perteikiamos kasdienės Ukrainos žmonių patirtys gyvenant karo sukeltos ekologinės katastrofos akivaizdoje bei autorės asmeninis santykis su nykstančiais pažįstamais kraštovaizdžiais.
Anotacijas parengė Ana Venclovienė
Virtuali paroda „Žemės lobynai Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje“
Virtuali paroda „Žemės lobynai Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje“
Virtuali paroda „Žemės lobynai Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje“ skirta šio muziejaus 60-mečiui paminėti. Joje lankytojai kviečiami susipažinti su muziejaus įkūrimo istorija, jo steigėjais ir apžvelgti reikšmingiausias kolekcijas bei išskirtinius mineralų pavyzdžius. Pristatomi pavyzdžiai atskleidžia Lietuvoje randamų kristalų ir retų bei išskirtinių mineralų iš įvairių pasaulio kampelių formų, spalvų ir struktūrų įvairovę.
Šešiasdešimt metų – tai gyva istorija, kuri ir toliau kuriama šiandien. Muziejus išlieka svarbi susitikimo vieta, skatinanti pažinti, tyrinėti ir saugoti mūsų planetos paveldą. Susipažinus su muziejaus veikla virtualioje parodoje, būtina jame apsilankyti, kad galėtumėte ne tik pamatyti, bet ir pajusti tūkstantmetę Žemės ir dangaus partnerystę.
Parodą parengė Sigita Dagienė ir Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus vadovė Birutė Poškienė
Istoriko ir archeologo doc. dr. Arūno Baublio mintys
Istoriko ir archeologo doc. dr. Arūno Baublio mintys
Doc. dr. Arūnas Baublys – archeologas, muziejininkas, istorikas, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Lietuvoje, vienas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos steigėjų, Evangelikų teologų draugijos (GET) Berlyne narys, knygos „Lietuvos Evangelikų Reformatų bažnyčios sinodas“ autorius. Doc. dr. Arūno Baublio mokslinių tyrimų sritys: Evangelikų bažnyčių istorija XIX–XX a., evangeliškoji teologija, Klaipėdos krašto kultūros paveldas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Tai, ko gero, vienas iš sunkesnių klausimų, nes visi, atsakantys į šį klausimą, vadovaujasi ne tik subjektyviais kriterijais, bet yra įtakojami ir tam tikrų objektyvių aplinkybių. Taip pat viskas priklauso ir nuo to, apie kokio žanro knygą eina kalba. Aš paprastai renkuosi savo laisvalaikiui tokią knygą, kurios autorius geba palaikyti siužeto eigą taip, kad įtampa neatslūgsta iki paskutinio sakinio, bei tą kūrinį, kurio siužeto „išrišimo“ tenka laukti iki paskutinės akimirkos, nesvarbu, ar tai istorinis romanas, detektyvas, memuarai, ar nuotykių knyga ar net fantastikos romanas. Profesinėje sferoje tenka vadovautis visai kitais kriterijais. Pirmiausia aiškus ir išsamus, tiksliai ir tvarkingai nurodytų šaltinių aparatas, kuris leidžia patikrinti cituojamus ar tiesiog pateikiamus šaltinius tam, kad visada būtų galima įsitikinti autoriaus nešališkumu nagrinėjant temą bei žinoti, kokiais šaltiniais naudojosi autorius, ir kad būtų galima pačiam pasitikrinti, kodėl jie buvo naudojami. Knyga yra vertinga tada, kai joje atsiranda susijusių su siužetu iliustracijų, tarp jų planų ir kartografijos pavyzdžių, kurių pagalba galima plačiau atskleisti temą. Labai vertinu dalykines, geografines, autorių rodykles, kurios palengvina skaitymą ir pateiktos medžiagos įsisavinimą negaištant laiko reikalingų vietų pakartotinei paieškai. Aukštai vertinu, priklausomai nuo tematikos, senųjų istorinių iš dalies jau nevartojamų terminų žodynėlį, leidžianti suprasti, kaip autorius suvokią nagrinėjamą laikmetį.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Man gana provokatyviai skamba šis klausimas, todėl atsakysiu į klausimą klausimu. Ar mes, atėję į kepyklą, mokome kepėją kaip kepti bandeles, ar renkamės mėgautis jo darbo vaisiais? Lygiai taip pat nemokome kirpėjo kaip kirpti, nes tik jis žino, kad taip kirpdamas jis neparyškins ne visada taisyklingos mūsų galvos formas. Tikiu, kad bibliotekininkas, būdamas kiekvieną dieną tarp knygų, sugeba rasti tai, kas jam yra įdomu, nes kitaip, ko gero, jis nedirbtų šio darbo.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Nuo pat ankstyvos vaikystės mačiau, kaip pagarbiai elgėsi su knyga mano seneliai ir tėvai, kaip buvo elgiamasi su šeimos biblioteka, tad tokių pagundų, išskyrus trinktelėti mokyklos draugui knyga per galvą šėlstant pertraukos metu, nebuvo. Tiesa, vyresnėse klasėse kartais kildavo mintis, kad vietoje kai kurių knygų visuomenei būtų daugiau naudos, jei iš to popieriaus būtų pagamintas tualetinis popierius, bet tai jau buvo tik teorinės, bet ne praktinės refleksijos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Jos patogios tik ilgose kelionėse, kai fiziškai nėra galimybės pasiimti tų knygų, kurių reikia ar kurių norėtum, tačiau jos niekada nepakeis to skaitymo malonumo, kurį patiri versdamas spausdintus puslapius. Jei kas ir patinka iš skaitmeninio pasaulio, tai audioknyga, kurios gali klausyti atlikdamas kitus darbus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad taip, kiekviena karta savaip vertina spausdintą knygą. Negaliu kalbėti už kitus, nes tai būtų per daug arogantiška ar bent jau nepelnytai susireikšminta, bet man kai kurios knygos buvo langas į kitokį, ideologiškai nenususintą pasaulį, nes man buvo prieinamos knygos lenkų, vokiečių, čekų ir anglų kalbomis iš mano šeimos bibliotekos, kuri buvo pradėta formuoti dar XIX a. pabaigoje ir papildoma (ypač lenkų) iš knygyne Vilniuje parduodamų lenkiškų knygų, kurios Lenkijoje nepatirdavo tokios drastiškos ideologinės cenzūros, kokia buvo ištikusi lietuviškas ar rusiškas knygas. Skaičiau brolių Grimų pasakas vokiškai, W. Hauffo ir Selmos Lagerlöf kūrinius lenkų ar vokiečių kalba, o J. Verno kūriniai su puikiomis litografinėmis iliustracijomis mane pasiekė net iš XIX amžiaus Berlyne veikusių leidyklų. Ką jau kalbėti apie H. Sienkiewicziaus istorinius romanus. Jos visos man buvo langas į laisvę, į kitokį pasaulį, todėl kai griuvo geležinė uždanga, aš patekau į man jau iš dalies žinomą ir suprantamą pasaulį, kurį godžiai tyrinėjau suprasdamas, kad knygose buvo daug tiesos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinu tik tų knygų, kurių neperskaičiau ir nespėjau paženklinti savo asmeninės bibliotekos antspaudu ar ekslibrisu, tačiau pripažinsiu, kad visas paskolintas knygas kruopščiai registruoju kartotekoje ir sugebu priminti skolininkui jas grąžinti.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Iš savo amžiaus aukštumų žvelgdamas į nugyvento ir esamo laikmečio istorinių perturbacijų ir patirčių gausą, sakyčiau, kad tai galėtu būti istorinis-detektyvinis žanras.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Skaitau daug ir labai įvairią literatūrą, todėl negalėčiau išskirti autorių pagal jų kilmės šalis. Kaip istoriką ir archeologą mane domina visa Rytų Europa. Mėgstu anglų ir škotų detektyvus, prancūzų ir lenkų istorinius romanus bei vokišką memuarinę literatūrą.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Jau supratau, kad tai, ką norėčiau parašyti, matyt, užtektų ir antram gyvenimui. Deja, parašyti yra viena, tačiau rasti leidėją – jau visai kitą istorija. Jei rimtai, tai dar planuoju parašyti darbą, skirtą Prūsijos masonų istorijai, ir atiduoti duoklę savo gimtiesiems Biržams. Yra ir kitų planų, tačiau tai jau tolesni pamąstymai, nors ką gali žinoti…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kazimierzo Bemo „Kalwinizm w Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1548–1648. Kościoły i wierni“, išleistą SEMPER leidyklos.
Domeikos medaliu pagerbtas Bibliotekos direktorius
Domeikos medaliu pagerbtas Bibliotekos direktorius
Birželio 2 d. Lietuvos MA biologijos, medicinos ir geomokslų skyrius, Lietuvos MA skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir Ignoto Domeikos draugija visuomenę pakvietė į popietę, skirtą paminėti filomatą, geologą, mineralogą ir publicistą Ignotą Domeiką (1802–1889). Renginį muzikine įžanga pradėjo maestro Gediminas Dalinkevičius (smuikas). Susirinkusiesiems buvo pristatytas Ignoto Domeikos draugijos (įkurta 2002 m.) sumanymas parengti leidinį apie iškiliojo filomato ir mokslininko portretus literatūroje ir mene. Apie atliktus darbus papasakojo dr. Eugenija Rudnickaitė, prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius, akad. Algimantas Grigelis ir dailininkas Gvidas Raudonis. Popietei iškilmingumo suteikė pakili Ignoto Domeikos draugijos apdovanojimų ceremonija. Vienas iš apdovanojimų – Domeikos atminimo medalis – „už žymius nuopelnus mokslui ir kultūrai, už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinio palikimo, literatūros istorijos ir teorijos tyrinėjimus, už bibliotekų mokslinių fondų puoselėjimą, inovatyvią mokslinę bei šviečiamąją veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą“ buvo įteiktas LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriui dr. Sigitui Narbutui. Kiti apdovanotieji – prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas, prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius, dr. Eleonora Živilė Gelumbauskaitė ir dr. Eugenija Rudnickaitė. Ignoto Domeikos atminimo medalį 2023 m. sukūrė talentingas grafikas, tapytojas ir skulptorius Petras Repšys. Visą renginį vedė akad. Limas Kupčinskas.
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Dr. Birutės Railienės informacija
Bibliotekoje pradėjo veikti anoksinis įrenginys
Bibliotekoje pradėjo veikti anoksinis įrenginys
Gausų vertingą raštijos paveldą saugančios atminties institucijos susiduria su įvairiomis grėsmėmis, pradedant ilgapirščiais ir baigiant kitokiais kenkėjais nebe iš žmonių, o iš milžiniško vabzdžių, grybų ir kitokių gyvų būtybių pasaulio. Suvaldyti ar įveikti pastaruosius nebeužtenga budrių darbuotojų, apsaugos kamerų, tinkamų saugojimo sąlygų: drėgmės ir temperatūros, užtikrinimo. Kritiniu atveju tenka pasitelkti specialius įrenginius. Vienas iš tokių gegužės mėnesį pradėjo veikti LMA Vrublevskių bibliotekoje.
Praėjusiais metais Bibliotekos darbuotojos keliuose senuose spaudiniuose pastebėjo biologinio užkrato žymių. Kolegės iš Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus nustatė grėsmę: senknyges užpuolė baldiniai skaptukai – tokie akimi vos įžiūrimi niekdariai vabalėliai. Nuo jų kenčia ne viena Europos atminties institucija. Pasidomėjusios, kaip su skaptukais kovoja kolegos, dirbantys Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių bibliotekose bei archyvuose, restauratorės sužinojo apie vienintelį pasiteisinusį būdą juos įveikti, o būtent anoksinius įrenginius. Juos sudaro specialios anoksinės kameros su azoto generatoriais. Siekdamos stabdyti skaptukų plitimą Bibliotekos saugyklose ir grėsmę unikaliems čia saugomiems raštijos paminklams, restauratorės pasiūlė įsigyti ir profilaktiškai naudoti tokią anoksinę dezinsekcijos kamerą. Įrangos pirkimui pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Dar kažkiek laiko užtruko, kol kamera pasiekė Vilnių, buvo sumontuota, o Bibliotekos darbuotojai – apmokyti, kaip su ja elgtis.
Dezinsekcijos kameroje taikomo metodo esmė – deguonies stokojančios atmosferos sukūrimas hermetiškoje aplinkoje, kur tam tikrą laikotarpį laikomi vabzdžiais kenkėjais užkrėsti dokumentinio paveldo objektai. Šis metodas yra efektyvus, nes sunaikina kenkėjus visuose jų vystymosi etapuose (kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugėlio), jis nekenkia knygoms ir kitiems archyviniams dokumentams, sudarytiems iš įvairių medžiagų (popieriaus, tekstilės, pergamento, odos, metalo ir kt.), taip pat nekelia grėsmės institucijos darbuotojų bei lankytojų sveikatai ir yra draugiškas aplinkai. LMA Vrublevskių biblioteka yra pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje, naudojanti tokią įrangą.
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus informacija































































