Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys

Bibliopolio žvaigždynas. Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys

1900 m. vasarį, lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metu, Peterburge, išspausdintas Antano Macijausko parengtas „Žemlapis lietuviškai latviško krašto“, pasak Vaclovo Biržiškos, pramušęs „juridinę sieną, kuria buvo aptverta lietuvių spauda“, ir paruošęs „dirvą spaudai grąžinti“. Unikalus šio litografinio žemėlapio, kurio vietovardžiai ir legenda išspausdinti lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis, egzempliorius su leidėjo dedikaciniu įrašu Jonui Basanavičiui saugomas LMA Vrublevskių bibliotekoje. Dr. Daivos Narbutienės parengta paskaita „Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys“ (iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“, kuriame pristatomi įdomiausi būsimo Knygų muziejaus eksponatai). Kaip amžininkai įvertino XX a. pradžioje pasirodžiusį žemėlapį ir kuo įdomus šis raštijos paminklas šiandien?


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys

Mintimis apie knygas ir skaitymą dalijasi profesionali bibliotekininkė, bibliografė Elena Stasiukaitienė, nė dienos nebūnanti be knygos rankose, o skaitymą vadinanti „duona kasdienine“.

E. Stasiukaitienė bibliotekose dirbo 55-erius metus, iš kurių – 30 metų Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos periodinio leidinio „Tarp knygų“ redakcijoje, redaktore ir žurnaliste. Ji yra LMA Vrublevskių bibliotekos išleistos bibliografijos rodyklės „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Paveldas ir raida, 1557–2007“ sudarytoja. 

Vertinu knygas, kuriose randu atsakymus į egzistencinius klausimus. Jaučiu, kur dėstoma autentiška autoriaus patirtis, o kas, kaip sakoma, „laužiama iš piršto“.

Ne tik bibliotekininkams, bet ir visiems „knygiams“ rekomenduoju Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (2018). Perskaičiusi jaučiausi baigusi dar vienas studijas universitete.

Ne vieną kartą sunkią knygą naudojau kaip presą, kai reikėjo paslėgti suglamžytą popierinį banknotą arba išdžiovinti klevo lapus, gėlių žiedus.

Konkurencija tarp skaitmeninės ir spausdintos knygos yra ir bus. Bet skaitytojui – tai pasirinkimo galimybė. Man spausdinta knyga niekuo nepakeičiama. Tą, kuri patiko gilų įspūdį, grąžindama paglostau kaip vaiką, padėkoju už tai, ką man suteikė.

Kiekviena karta turi savitą požiūrį į knygą, skaitymą. Pastebėjau, kad mano kartos žmonės geriau suprato, vertino skaitymo naudą – gyvenimo pažinimui, jo tvarkymui. Mano buvę bendramoksliai, bendradarbiai, artimieji turi sukaupę savo namų bibliotekėles.

Skolinau net labiausiai branginamas knygas, jei visiškai pasitikėjau žmogumi.

Gimiau prieškaryje, augau daugiavaikėje šeimoje. Žinau, koks jausmas būti alkanam, dalintis pora batų su jaunesne seserimi, vaduojantis iš pokario metų skurdo dirbti sunkius darbus namuose, kolūkio laukuose. Mano biografija galėtų būti apybraiža.

Arti širdies šiaurės šalių, ypač norvegų rašytojų kūriniai.

Jei turėčiau kūrybinio „parako“ rašyčiau apie sutiktus gyvenime šviesuolius.

Skaitau (įklimpau ilgam) Juozo Baltušio dienoraščius. Tuo pačiu grįžtu prie anksčiau skaitytų puikių kūrinių „Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“. Rašytojas vis kartojo, kaip sunkiai jam sekasi rašyti, bet rezultatas akivaizdus – Lietuva mylėjo ir gerbė šį žmogų. Lūžo salės, kai jis atvykdavo į susitikimus su miestų ir kaimų skaitytojais. Pati esu ne kartą dalyvavusi tokiuose susitikimuose.


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys

Į 10 klausimų apie knygas atsako politologas, VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica:

„Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos. “

Nėra vieno atsakymo. Anksčiau maniau, kad vertinga knyga privalo praturtinti žiniomis ir apskritai pasaulio suvokimu. Dabar taip nebegalvoju. Knyga gali sukelti emocijas, empatiją, priimti kitus žmones su jų keistumais ir išgyvenimais ir būti tuo vertinga. Pats nežinau, ar tai reiškia, kad mano kartelė knygoms krenta, ar kad augu kaip skaitytojas ir žmogus.

Bibliotekos darbuotojams, žinoma, privalau rekomenduoti Daliaus Stanciko knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“. Ne todėl, kad ją išleidome, o todėl, kad ši garbinga ir ilgą istoriją turinti biblioteka praėjusio amžiaus viduryje buvo J. Noreikos darbo vieta, o dabar tapo visuomenės kovų dėl jo atminimo mūšio lauku. Būtent J. Noreika ir, konkrečiau, jo atminimas yra pagrindinis tos knygos objektas. Tai, kad biblioteką palietė ši istorija, gali būti nemalonu ir skausminga, tačiau faktas įvykęs ir neįmanoma užsimerkti. Geriau skaityti ir pažinti, koks iš tiesų buvo šis žmogus ir kas dabar iš tiesų vyksta juodinant jo atminimą.

Įvairiomis aplinkybėmis yra tekę knyga ir kamerą paremti, kad būtų teisingame aukštyje, ir sunkiomis knygomis užspausti svarbius lapus, kad išsilygintų. O vaikystėje, darželyje, teko tarp knygos lapų džiovinti medžių lapus ir žiedus.

Konkurentės rinkos prasme, nes dalis žmonių perėjo prie skaitmeninių knygų vietoje spausdintų. Tačiau tai netipiška konkurencija. Savo esme knygai svarbu atskleisti joje paslėptą pasaulį kuo daugiau žmonių ir visiškai nesvarbu, kokia forma ji pasieks skaitytojus. O ir komerciniu požiūriu, tą pačią knygą – skaitmeninę ar spausdintą – leidžia ir rašo tie patys žmonės, gauna tą patį atlygį. Visgi spausdinta knyga, nors ne tokia patogi, turi kažką ypatinga, ko niekada neperteiks skaitmeninė. Žmonės pirko ir pirks spausdintas knygas dėl tos atmosferos, jausmo, kurį suteikia knyga, dėl ritualo, pagaliau dėl verčiamų lapų kvapo ir garso. Naujienų portalai išstūmė spausdintus dienraščius, tačiau spausdintų knygų niekada neišstums niekas.

Galbūt ne kiekviena karta, bet kiekvienas laikmetis. Skirtingos kartos randa skirtingą ryšį su skirtingomis knygomis, didelė dalis tekstų, kuriuose savo pasaulį pažindavo jauni žmonės prieš 50 metų, neberanda atgarsio šiandieninio jaunimo mąstyme. Tai normalu. Bet tai ne naujas santykis su pačia knyga. Santykis su pačia knyga keičiasi pirmiausiai dėl jos prieinamumo: ilgus amžius knyga buvo turtingųjų privilegija, dar XX amžiaus pirmoje pusėje raštingumas nebuvo visuotinis, o bibliotekas turėjo toli gražu ne visi. Sovietmetį patyrusios kartos tikrai galėjo įpirkti milžiniškais tiražais leistas knygas ir buvo raštingi, tačiau knygos buvo neprieinamos turinio pagrindu ir ne visi tą žinojo. Nepriklausomos Lietuvos knygų, laisvojo pasaulio knygų reikėjo ieškoti pogrindyje ar specialiuosiuose fonduose. Knyga vėl buvo neprieinama. Sąjūdžio ir netrukus sekusiais metais knygos išgyveno aukso amžių, nes buvo prieinamos ir kainos, ir cenzūros prasme, o „įdomesnių“ alternatyvų nebuvo.

Dabar vėl keičiasi žmonių santykis su knyga, bet nebe dėl prieinamumo. Žmonės to paties turinio ieško skaitmeninėse priemonėse, išmaniosios priemonės keičia žmonių mąstymo struktūras, masiškai prarandamas gebėjimas susitelkti į ilgą daugiasluoksnį tekstą, nes ypač socialiniai tinklai, bet ir interneto naujienų svetainės užprogramuotos greitajam „informacijos kąsnelių“ vartojimui. Įpratome gauti trumpas žinutes, ne SMS prasme, o viso informacijos turinio prasme. Tai labai kenkia skaitymo įgūdžiams ir knygų populiarumui. Tai pagrindinis iššūkis, kurį turės įveikti knyga.

Turiu kelias širdžiai brangias knygas su jau mirusių autorių dedikacijomis arba leistas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Nesakau, kad kategoriškai niekam jų neskolinsiu, bet žinau, kad ranka sudrebėtų (juokiasi).

Svarbu nebaigti gyvenimo detektyvu. Jeigu rimtai, tikrai nemanau, kad mano gyvenimas vertas biografinės ar apskritai knygos. Biografijų verti išskirtiniai gyvenimai, nors praktikoje artimieji dažnai stengiasi išleisti ir neišskirtinių, tiesiog jiems brangių žmonių biografijas ar atsiminimus. Tikiuosi niekada nebūti to dalimi. Niekas nežino, kas iš mūsų su Dievo pagalba galbūt nugyvensime biografijos vertą gyvenimą. Tikrai nė iš tolo nieko panašaus nesu padaręs šiandien.

Vaikystėje mėgstamiausi autoriai buvo Aleksandras Diuma, Karlas Majus ir Žiulis Vernas, taigi akivaizdu, nuotykių knygos. Ypatingai sukrėtė ir visam gyvenimui su manimi liko J.R.R. Tolkienas. Niekada nebuvau turistas, einantis garsių žmonių lankytų vietų pėdsakais, bet Oksforde po konferencijos susėsti būtent „Erelio ir vaiko“ užeigoje, kur sėdėdavo Tolkienas ir C. S. Lewisas, paliko įspūdį. Geriausias istorinio romano autorius man visada liks Mika Waltari – nepakartojamas jo gebėjimas įsikūnyti į visiškai kitokį skirtingų laikmečių mąstymą, kai beveik visi istoriniai romanai rašomi šių laikų žmogaus akimis. Taigi paminėjau du prancūzus, vokietį, anglą ir suomį. Nėra vienos šalies. Juo labiau nebūtų įmanoma atsakyti, kalbant ne apie grožinių knygų autorius.

Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos.

Kita knyga greičiausiai bus apie Europos vienybę – ar ir kokiais pagrindais ji įmanoma. Tai mano disertacijos tema, taigi kryptis gana aiški. Turiu dar poros knygų idėjas, tačiau jų imsiuosi tik pabaigęs doktorantūros studijas.

Esu įpratęs vienu metu skaityti vieną mokslinę knygą studijoms ir vieną grožinę ar publicistinę atsipalaidavimui. Šiuo metu knyga studijoms yra Heikki Haara knyga „Pufendorf’s Theory of Sociability: Passions, Habits and Social Order“ (2018), o atsipalaidavimui – Anshel Pfeffer „Bibi: The Turbulent Life and Times of Benjamin Netanyahu (2018).


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – kunigo Ričardo Doveikos mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys

Kunigas Ričardas DoveikaUž meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu… 

Man kiekviena knyga – kelionės erdvė. Knygos mintis, siužetas, autoriaus siekinys ir slypinti išmintis, kurios tikslas – brandinti ir auginti skaitytoją. Knyga, kuri atliepia žmogų, skatina ir drąsina, tampa ilgam stiprybės šaltiniu. Vertinga knyga, kurią galima visą išmarginti pabraukymais pieštuku. Į kurią įsigeria tavo laiko, rankų šilumos ir akių gelmės tikrovė. Labai vertinu istorinio žanro knygas, net istorinius romanus. Biografijas. Poeziją ir noveles. Nemažai tenka skaityti religinės literatūros. Džiaugiuosi namuose esančia ir kaupiama knygų biblioteka. Už meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu…

Pasaulyje kasdien išleidžiama daug knygų. Bet pasigirsta raginimas skaityti tik vertingas knygas, neleisti laiko vienadieniams plepalams, pigioms istorijoms, pėdsako nepaliekančioms knygoms, kurias perskaičius, pasidaro gaila laiko. Bet gal reikia gyvenime bent pavartyti tokią knygą, kad suprastum ir paties laiko vertę. Geriausiai knygą įvertina gyvenimo patirčių tikrovė. Ar ji teliko tik šiek tiek pavartyta, ar tapo gyvenimo išminties ramsčiu. Tikruoju kriauklės perlu.

Tikiu, kad bibliotekos darbuotojai dirba ypatingoje erdvėje. Knygų erdvė visada paliečia. Taip, kaip ir kiekviename darbe, slypi pagunda apsiprasti ir nebevertinti aplinkos, bet tikiu, kad šiandien darbuotis bibliotekoje gali tik didelis knygos mėgėjas. Man bibliotekininkas yra tarsi kompasas tarp knygų lentynų. Visada džiugu ir net savitai sakralu matyti, kaip paklausus apie knygą pamatai bibliotekininko reakciją, kaip jis džiaugiasi ir gali pasakoti apie tą knygą, autorių, turinį. Juk ir ateinantys skaitytojai, ieškodami knygų, atsineša į biblioteką savosios šiandienos pojūtį. Linkiu skaityti tokias knygas, apie kurias norėtųsi pasakoti žmonėms, ieškantiems knygų. Nes labai smagu yra paprašyti bibliotekininko pasiūlyti knygą. Tikram bibliotekininkui nedrįsčau ką nors patarinėti. Nesu tokio gilaus lygmens žmogus. Man įdomiau būtų klausti ir klausinėti.

Taip 🙂 Sukrauti knygų krūvą ant žemės ir ant jų pastatyti stalinę lempą, kad galėčiau gulėdamas skaityti knygą 🙂

Nemanau. Spausdinta knyga turi tai, kas ir patraukia žmogų tapti knygos mėgėju. Lapų šnaresys, kvapas. Rankos ir poprieriaus draugystė. Spalvos, knygos forma. Bet viršelio palietimas veikia ypatingai ir savitai. Skaitmeninės knygos – iš bėdos, gal kelionėje, kai negali turėti šalia spausdintos. Turiu skaitmeninės knygos planšetę, bet… ji ir liko tik apžiūrėta. Bandžiau skaityti… nesužavėjo. Geriau lagamine vienu daiktu mažiau, bet knygai visada vietos yra. Spausdintai knygai. Man tai tarsi gero tono ir išsilavinimo ženklas. Patogumas patogumu, o pagarba knygos sakralumui man svarbi.

Tikiu, kad turi. Mano tėvų karta buvo daug skaitanti, mano karta skaitome, bet jau skundžiamės laiko stoka. Dabartinė karta išgyvena santykio su knyga lūžį, lūžį tarp skaitymo kultūros ir dėmesio vienadienės informacijos srautui. Skundžiamasi, kad po visos dienos tarp internetinės informacijos vakare skaityti knygą tampa dideliu iššūkiu. Ir vis dėlto knygų skaitymas parodo visuomenės brandą, intelektą ir stuburą. Vertybinį. Intelektualinį. Labai liūdna būna girdėti, kad knygas skaito tik nieko veikti neturintys žmonės. Mane toks požiūris pakerta. Esu dėkingas už visas pastangas, iniciatyvas, kurios skatina skaityti. Visada žaviuosi užsienio žmonių kasdienybės, laiko ir rutinos verpete matomu vaizdu – tai skaitantys žmonės. Metro, tramvajuje, autobuse, traukiniuose. Minios žmonių su knyga. Štai čia – pasiekimas. Esu girdėjęs gilią išmintį – tie, kurie skaito knygas, vadovauja tiems, kurie žiūri televizorių. Mane ši mintis pakerėjo. Joje – didi tiesa. Išsilavinusi, ateitį ir sąmonę turinti visuomenė yra tik ta, kurioje skaitančių knygas yra kritinė masė, dauguma. Ir ne bet kokias knygas, o tas, kurios ugdo ir taurina paties žmogaus gyvenimą. Visų mūsų užduotis – auginti skaitančią kartą. Skaitantį žmogų. Juk tai sąlyga, norint turėti laisvą, atsakomybę jaučiantį ir pareigai atsidavusį visuomenės lobį.

Neskolinčiau knygos be turinio ir prasmės. Vienadienio, neįpareigojančio skaitalo. Nes knygos esmė ir yra skatinti vertybinį įsipareigojimą, kilstelėti žmogaus gyvenimo kartelę aukštyn. Padėti atrasti atsakymus ir juos pritaikyti savo gyvenime. Išmintis byloja: jei tai, ką darai, neturi vertės Amžinybėje, tai nieko gero ir neveiki. Knyga turi auginti. Skolinčiau draugui visas perskaitytas knygas, kurios leido suprasti daugiau, įžvelgti giliau, atsikvėpti nuoširdžiau ir eiti tik pirmyn. Jei norėčiau draugui gero – atiduočiau visas knygas. Jei norėčiau draugą pažeminti – neduočiau geros knygos. Bet, ačiū Dievui, niekada neteko į kito žmogaus rankas įdėti vienadienės vertės knygos…

Hm… nelengvas klausimas. Kadangi gamtoje egzistuoja visos spalvos ir gyvenime būna potvynių ir atoslūgių bei įvairių patirčių, skausmo ir džiaugsmo raizgalynė, tai ir mano gyvenimo knygos puslapiuose būtų galima aptikti visokių žanrų pėdsakų. Gyvenimo harmoniją ir užtikrina skirtumų bei kitoniškumo darna. Mano gyvenimo knygoje skaitytojas atrastų įvairių žanrų. Nes gyvenančio, o ne tik egzistuojančio žmogaus gyvenime neišvengiamas augimas. O čia jau ir kiekvieno žanro indėlis svarbus. Iki pilnatvės atodangos.

Visuomet peržvelgiu savo tautos rašytojų pavardes bei kūrinius. Juk tai formuoja savitą tautos charakterio bruožą. Džiaugiuosi, kad turime gerų rašytojų, kuriuos skaityti yra didelė garbė, o gyvenime asmeniškai juos pažinti – privilegija. Man įdomūs ir kitų šalių autoriai. Bandau pagal patarimus peržvelgti laikmečio autorių kūrybą. Tad ir pakeliauju po įvairius kraštus knygų puslapiais. Šiuo metu mano skaitomų knygų autoriai yra italas, argentinietis ir ispanas.

Man šie metai – tikrų netikėtumų metai. Nes pačiam ir teko, ir ne rašyti knygą. Laimos Lavastės ir vienos leidyklos dėka radosi knyga, kurioje ir apie mane yra, ir mano minčių apie aplinką ir šiandienos tikrovę yra. Nes pats dar nesijaučiu drąsus rašyti knygą. Viduje kunkuliuoja visokių nuotaikų. Norėčiau parašyti ir prozos knygą, ir istorinę, gal net poezijos puslapį. Žavi mane istoriniai romanai, asmenybių aprašymai. Bet. Manau, kad dar anksti. Dar reikia subręsti. Gal kada nors, jei bus skirta. Juk, būkime sąžiningi, kiekvienas iš mūsų esame gyvoji knygos tikrovė. Ir istorija.

Stengiuosi nepraleisti dienos be skaitymo. Bent po pusvalandį, bent po puslapį. Šiuo metu mano akivaizdoje, rankose ir laike yra trys knygos: italų autorės Marijos Stiko (Maria Sticco) knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, portugalų autoriaus Fernando Pesojos (Fernando Pessoa) knyga „Nerimo knyga“ ir Argentinos autoriaus Chorchės Luiso Borcheso (Jorge Luis Borges) knyga „Smėlio knyga“.


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys

Televizijos laidų vedėja ir žurnalistė Palmira GalkontaitėMan vertinga knyga yra ta, kur autoriaus mintys priverčia mąstyti, nustebti, o žodžiai, sakiniai, pasakojimo maniera – gėrėtis.   

Man vertinga knyga yra ta, kur autoriaus mintys priverčia mąstyti, nustebti, o žodžiai, sakiniai, pasakojimo maniera – gėrėtis. Todėl anaiptol ne kiekvieno talentingo užsienio autoriaus verstinę knygą galiu skaityti. Jauti, kad šis autorius turėjo parašyti sodriau, kitaip, ir kad vertėjas nepajėgia viso to sodrumo perteikti. O būna, kad vertimas nustebina ir skaitau jį kaip savarankišką literatūros kūrinį. Taip nutiko su mano labai mėgstama šiuolaikine rusų kilmės autore Lena Eltang. Poete, kuriančia ir prozą. Kaip prozininkę ją išgarsino pirmas romanas „Gervuogės ūgis“. Vėliau pasirodė antrasis „Akmeniniai klevai“. Skaičiau ir vieną, ir kitą originalo (rusų) kalba. O netrukus sužinojau, kad „Akmeniniai klevai“ išversti ir į lietuvių kalbą. Labai nustebau. Kas gi galėtų ryžtis tokiam iššūkiui? Išversti tokią poetišką, tokią daugiaprasmę autorę? Tad ieškojau tos knygos. O kai perskaičiau šį romaną antrąsyk, tik jau lietuvių kalba, verstą lietuvių poeto Vlado Braziūno, pagalvojau, gal tik vienas talentas gali taip pajausti kitą, vienas poetas – antrą. Man žiauriai patiko.

Rekomenduočiau nepamiršti klasikos. Daugybės knygų mes neatsiverčiame nuo studijų laikų. Nugrūdame į tolimesnę lentyną. Gal kada nors… Tik tas kada nors vis neateina. O juk ilgainiui, bręstant ir kaupiantis patirčiai, daug ką imi suprasti kitaip. Tarkim vienaip skaitei Dostojevskį būdama 20-ties, ir gerokai kitaip 50-ties. Kaip ir Čechovą, Marselį Prustą ar Skotą Ficdžeraldą (Scott Fitzgerald) bei Markesą.

Turit galvoje su knyga užvožti kam nors per galvą? Ne, neteko. Knygų gaila. Pakišti po kokiu vazonu – dėl tos pačios priežasties taip pat neteko. Išplėštus puslapius naudoti vietoj tualetinio popieriaus? Neteko. Net nesugalvoju dabar kokios kitos, ne tiesioginės, knygos paskirties.

Skaitytojui gurmanui – tikrai ne. Man patinka knygą laikyti, lytėti. Ją užuosti. Nauja, ką tik iš spaustuvės iššauta knyga, man kvepia nuostabiai. Nors esu skaičiusi, kad tonai popieriaus pagaminti reikia iškirsti maždaug 24 medžius. O kiek tų tonų popieriaus (turių galvoje ne tik knygas, bet ir biuro popierių) pagaminama per metus? Per metų metus? O po to kalbame apie nykstančius, kertamus miškus, nykstančius paukščius ir sparčiai kintančią ekologiją. Tad taip, vis tramdau save – mažiau knygų pirkti, daugiau naudotis bibliotekomis, keistis su draugėmis, ieškoti elektroninių variantų na ir pagaliau prisiminti geras, senas ir amžinas.

Nežinau, koks šių dienų jaunimo požiūris į knygą. Tarkim mano jaunėlis, kuriam devyniolia, iš viso neskaito. Kam? Jei galima smagiau pažiūrėti filmą, kai interneto smegenys išpampusios nuo informacijos gausos. Ir visi mano kalbėjimai apie vaizduotės lavinimą, apie kalbos išraiškos grožį, netikėtus jos viražus, nedaro jam įspūdžio ir neįtikina stvertis knygos. Knygą jis galėtų atsiversti tik tuomet, jeigu staiga liktų negyvenamoje saloje be jokio mobilaus ryšio.

Svetimiems ir neskolinu, o draugėms skolinu. Nes pasitikiu jomis, o jos žino mano požiūrį į knygą. Kartą neradau vienos iš mano mėgstamiausių knygų G. Markeso „Meilė choleros metu“. Sukau galvą, kam galėjau ją paskolinti. Apklausiau visas drauges. Visos neigė ją ėmusios. Buvau baisiai nuliūdusi. Draugės net ieškojo tos knygos knygynuose, kad mane nudžiugintų. Nerado, nes naujai šis romanas nebuvo perleistas. Ir štai tuomet viena draugė padovanojo man savąjį. O dar po kurio laiko, išvertusi perkrautą knygų lentyną, suradau ir manąjį. Taip dabar aš turiu dvi „Meiles choleros metu“.

Sakyčiau ne knygos, o melodramatinio serialo, kurio patrakęs autorius, geba kiekvienai serijai pametėti vis naujų iššūkių, kad herojus nenuobodžiautų ir neužsiliūliuotų įprastoje esamybėje. Tačiau esu tikra, kad jis, tas autorius, kad ir kas jis bebūtų, myli savo heroję.

Nerūšiuoju ir nesirenku pagal šalis. Svarbu, kad autorius suintriguotų. Įdomi ir japonų, ir indų gyvensena, mąstymas, kultūra. Patinka lenkų autoriai. Ilgesnį laiką kažkaip savaime dominavo Lotynų Amerikos ir skandinavų autoriai, tačiau pastaruoju metu vis daugiau skaitau lietuvių autorių. Tiesiog įdomu, kas domina mano tautiečius, apie ką ir kaip jie rašo. Su didžiausiu malonumu perskaičiau Jurgio Kunčino „Tulą“, Valdo Papievio „Odilę arba Oro uostų vienatvę“, Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“, Rūtos Mataitytės „Gundą“, eilėje laukia Liutauro Degėsio „Lengva nebus“. O kadangi pradėjau lankyti (nuotoliniu būdu) gidų kursus, tai šiuo metu dairausi knygų apie Vilnių ir jo legendomis apipintą istoriją.

Kaip ir visos kitos – apie gyvenimą ir žmogaus vietą jame.

Džono Fante (John Fante) „Sulauk pavasario, Bandini“. Labai visiems rekomenduoju.


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Žeimanto mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Žeimanto mintys

Į 10 klausimų apie knygas atsako žurnalistas, rašytojas, vertėjas, Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio www.lzs.lt redaktorius, Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, valstybės pripažintas meno kūrėjas, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys Vytautas Žeimantas:

„Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Taip, turi. Aš savo noru prie knygos priėjau ne iš karto. Vaikystėje rūpėjo dūkti, žaisti, sportuoti. Vengiau net to skaitymo, kurio reikalavo mokytojai. Tėvas, tai supratęs, prievartos nepanaudojo, pasielgė įžvalgiau – jis man pakišo Karlo Majaus „Vinetu“. Ją „prarijau“, po to ir kitas knygas apie šaunuolius indėnus, ir nė nepajutau, kaip įnikau į knygų pasaulį. Man tapo suprantami mokytojų žodžiai, kad knyga yra šventa. Panašiai, iš manęs gavęs knygą „Harka“, per indėnų nuotykius prie knygos priprato ir mano sūnus. 

Su vaikaičiais, interneto kartos vaikais – jau kitaip. Aišku, jie skaitė, kiek to reikalavo mokykla, vėliau universitetas. Bet internetas daro savo. Jų gyvenimas judresnis, greitesnis, informatyvesnis, ir šiame ritme ramus knygos skaitymas net ir jaukiame kamputyje darosi problematiškas.”

Priklausomai nuo poreikio. Jei žurnalistiniam darbui – kad knyga būtų informatyvi, paremta konkrečiais, patikrintais faktais, parašyta sklandžia kalba, mažiau tuščiažodžiavimo, visiems žinomų teiginių. Jei atgaivai – grožinę literatūrą. Vertinu sudėtingesnio siužeto, aktyvesnės veiksmo motorikos knygas. Labiau patinka realistinė, nors gali būti ir alegorinė, groteskinė vaizdavimo forma.

Bibliotekininkus gerbiu, jų triūsas labai reikalingas. Nemanau, kad galėčiau ką nors jiems pasiūlyti perskaityti, greičiau iš jų išgirsti gerą patarimą, kurią knygą paimti į rankas.

Taip, visai neseniai. Prieš Kalėdas norėdamas, kad ant palangės pastatytas elektrinių žvakučių stovas būtų geriau matomas iš gatvės, pastačiau jį ant krūvelės knygų.

Nemanau. Kompiuterio ekranas man tik informacijos šaltinis, pasikeitimas ja. Skaitau tik dėl reikalo. Kompiuteris niekada nesuteiks to jaukumo, betarpiško bendravimo, emocinio ryšio, kuris atsiranda skaitant spausdintą knygą, kai aplinkui susikuria tik man ir skaitomam autoriui priklausanti erdvė.

Taip, turi. Aš savo noru prie knygos priėjau ne iš karto. Vaikystėje rūpėjo dūkti, žaisti, sportuoti. Vengiau net to skaitymo, kurio reikalavo mokytojai. Tėvas, tai supratęs, prievartos nepanaudojo, pasielgė įžvalgiau – jis man pakišo Karlo Majaus „Vinetu“. Ją „prarijau“, po to ir kitas knygas apie šaunuolius indėnus, ir nė nepajutau, kaip įnikau į knygų pasaulį. Man tapo suprantami mokytojų žodžiai, kad knyga yra šventa. Panašiai, iš manęs gavęs knygą „Harka“, per indėnų nuotykius prie knygos priprato ir mano sūnus.

Su vaikaičiais, interneto kartos vaikais – jau kitaip. Aišku, jie skaitė, kiek to reikalavo mokykla, vėliau universitetas. Bet internetas daro savo. Jų gyvenimas judresnis, greitesnis, informatyvesnis, ir šiame ritme ramus knygos skaitymas net ir jaukiame kamputyje darosi problematiškas.

Čia turbūt norima paklausti, kokia knyga man brangiausia? Tokios neturiu. Branginu visas.

Jei kuklumą palikčiau užribyje, pasakyčiau, kad esė. Nuo pokario Vilniaus griuvėsiuose augusio berniuko iki šių dienų praėjo 75 metai. Praktiškai visas laikas skirtas žurnalistikai, kūrybai. Be žurnalistams įprastų žanrų, kūriau feljetonus, pamfletus, miniatiūras, esė, apsakymus, legendas, eilėraščius, parašiau apysaką vaikams, net vieną romaną. Mano žodžiais yra sukurta dainų. Verčiu iš baltarusių kalbos, esu priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Lietuvos kultūros ministro įsakymu man suteiktas valstybės pripažinto meno kūrėjo statusas. Taigi, būtų apie ką rašyti.

Aišku, Lietuvos. Prisimenu, jaunystėje labai didelį įspūdį, stiprų patriotizmo jausmą sukėlė Antano Vienuolio romanas „Kryžkelės“, Lietuvą garbinantys Maironio eilėraščiai. Jo „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“ išmokau atmintinai ir mokytojų neraginamas. Brendau su Vytauto Bubnio, Jono Mikelinsko, Jono Avyžiaus, Algimanto Zurbos romanais, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos poezija. Iš verstinių visų pirma išskirčiau Antikos kūrėjus. Dabar sau atrandu labai savitą japonų kūrybą, Skandinavijos šalių rašytojus.

Esu jau parašęs ir išleidęs porą dešimčių knygų. Jos įvairių žanrų, tematikos. Pakutinioji knyga – „Gimtuoju dvasingu žodžiu“ (2020) – apie Lietuvoje dirbusius ir kūrusius baltarusių katalikų kunigus – baltarusių tautinio atgimimo pradininkus ir šauklius.

Dabar manau, kad reikėtų išleisti savo bibliografiją – juk Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, JAV, Australijos ir kitų kraštų spaudoje esu paskelbęs per 3 tūkstančius publikacijų, nemaža rašyta ir apie mane.

Pastaruoju metu visada skaitau kelias knygas iš karto. Dabar, priklausomai nuo nuotaikos, imu į rankas Hanso Roslingo „Faktų galią“ arba Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“.


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Nosevičiaus mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Nosevičiaus mintys

Į klausimus apie knygas atsako žurnalistas, kelionių vadovas – organizatorius Vytautas Nosevičius. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį ?

Taip, ir ne kartą, pavyzdžiui, besiruošdamas į kalnus, išeidamas su šuniu į lauką, į kuprinę prisidėdavau sunkiausių knygų tomus ir taip vaikščiodamas treniruodavau pečius ir nugarą, neretai per dailės pamoką su vaikais panaudojame didesnės apimties kietais viršeliais knygą, kad patogiai pasidėtume lapą popieriaus.

Man vertinga knyga iš kurios galiu pasisemi kažkokios išminties, dėka jos patobulėti.

Bibliotekos darbuotojams patarčiau skaityti daug knygų J, viena kokia neapsiriboti J. Bibliotekos darbuotojai turėtų sekti knygų madas ir žinoti visus populiariausius to meto rašytojus. Bet jei vieną kokią, tai gal aktoriaus režisieriaus Kęstučio Marčiulyno – Bo Haeng Sunim “Laiškai iš Drakono kalnų” arba labai linksmą Rasos de Silva knygą –„ Kaip išgyventi amžių sandūroje”.

Taip, ir ne kartą.   Pavyzdžiui, besiruošdamas į kalnus, išeidamas su šuniu į lauką, į kuprinę prisidėdavau sunkiausių knygų tomus ir taip vaikščiodamas treniruodavau pečius ir nugarą. Neretai per dailės pamoką su vaikais panaudojame didesnės apimties kietais viršeliais knygą, kad patogiai pasidėtume lapą popieriaus ir t.t.

Jei žvelgiant kainos požiūriu, tai, galbūt, jos pigesnės ir patogiau susimesti daug knygų į vieną mažą skaityklę, kai kur nors keliauji, bet namie ramiai paskaityti visgi „fainiau” popierinę.

Manau, taip, tikrai turi. Man knyga buvo viskas, buvau be galo judrus vaikas ir mane vienintelis dalykas kas pristabdydavo – tai knygos. Skaitydavau jas visur, kaime pas močiutę prie beržų, troleibuse vykdamas į treniruotes kovos menų, namie, pamokų metų ir t.t. Man knygos labai svarbu, tuo metu knygos buvo vienintelis žinių šaltinis.

Turiu keletą, viena jų – kinų rašytojo Wu Cheng’en „Kelionė į Vakarus” (“Journey to the West”).

Man labai patinka Tolimųjų Rytų šalių autoriai: Kinijos, Korėjos, Japonijos. Patinka kartvelų literatūra, armėnų, Dalai Lamos knygos ir, be abejo, tautiečiai.

Matyt, mano biografinė, ten nuotykių bei linksmų nutikimų tikrai netrūktų, kaip tik dabar mąstau apie tai.

Oi, daugybę vienu metu. Prie mano stalo krūvos knygų, o kai einu gulti, išsyk nešuosi gal kokias 6-8 knygas. Visada domino karinė literatūra, bet šiuo metu ypač susidomėjau mūsų partizanų knygomis, neseniai perskaičiau Juozo Daumanto “Partizanai”, labai patiko. Dabar skaitau Adolfo Ramanausko (Vanago) “Daugel krito sūnų…”, eilėje laukia Arvydo Anušausko “Aš esu Vanagas”. Taip pat, pasidėjęs naują Jo Šventenybės Dalai Lamos iliustruotą biografiją, kurią nesenai išleido Lietuvos raštytojų sąjungos leidykla, Kęstučio Marčiulyno –Bo Haeng Sunim “Laiškai iš Drakono kalnų”.


Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Aldonos Ruseckaitės mintys

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Aldonos Ruseckaitės mintys

Į 10 klausimų apie knygas atsako rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė:

„Mes daug skaitėme, tačiau sovietiniu laikotarpiu knygų pasirinkimas buvo ribotas, ideologija formavo knygų leidybą, vertimus. Žinoma, labai skųstis negaliu, juk stipri rusų literatūra, kurią skaito visas pasaulis: F.Dostojevskis, L.Tolstojus, A.Čechovas, buvo ir Europos klasikos vertimų. Tada aš aktyviai skaičiau ir lietuvių autorius, jų naujus romanus ir poeziją. Betgi žinome, kad poetai žodį Dievas privalėjo keisti į žodį sniegas… Ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1940) didelė dalis kūrinių buvo specialiuosiuose fonduose. Aš dirbau muziejuje, turėjau didesnį pasirinkimą, kartais gaudavome slaptais keliais vieną kitą išeivių lietuvių knygą iš JAV. Prarydavome per naktį ir perduodavome kitam patikimam žmogui.”

Labai platus ir sudėtingas klausimas, vieno apibrėžimo tikrai nežinau, galbūt jo net nėra… Štai dabar vartinėju laiškus ir randu, kai kalbininko Antano Salio žmona Sofija Salienė dar mūsų Atgimimo aušroje siuntė iš JAV į Lietuvos bibliotekas ir muziejus bostoniškę Lietuvių enciklopediją. Visi čia jos norėjo, ir moteris surinkusi iš pažįstamų išsiuntė per 30 komplektų. Tada mums rodėsi, jog gauname patį vertingiausią informacijos šaltinį, džiaugėmės, didžiavomės, jog turime.  Praėjo trys dešimtys metų – ir kam reikalinga Enciklopedija, kas prie jos veržiasi, kai visa informacija internete. Iš kitos pusės prisiminkime  Bibliją, kuri išlaikiusi šimtmečių išbandymus, iki šiol iki galo neištyrinėta, nepažinta, galima nuolat ir nuolat grįžti, rasti išminties. Turbūt visada bus vertinga. Šiaip kiekviena knyga kažkuo vertinga, jeigu ją skaitome, nes kam gaišti laiką? Net ir banalus meilės romanas kartais vertingas, kai esi pavargęs arba atostogauji pajūryje, arba važiuoji traukiniu… Bet jeigu jau visai rimtai, tai manau, kad vertingos tos knygos, kurios ištveria laiko bandymus.

Oho, keblus klausimas! Nežinau į jį atsakymo. Bibliotekos darbuotojai geriau už skaitytojus žino, ką jiems skaityti, nes pirmieji susipažįsta su knygomis. Ir aš nepykstu, kai nueinu į kokį knygyną, o ten pardavėja (man labiau patiktų vadinti – knygininkė) referuoja apie naujas knygas, ne kartą esu pagal rekomendaciją nusipirkusi ir nesigailėjau. Tai jau bibliotekoje darbuotojos turbūt turi būti perskaičiusios visas knygas, nes skaitytojai klausinėja, tariasi, prašo. Aš kartais stebiuosi, kaip joms pavyksta tiek perskaityti…

Taip, teko, ir labai buitiškiems reikalams – štai dar vis turiu tą raudoną Lietuvišką enciklopediją, tuos storus tomus, kol neturėjau kopėtėlių, pasidėdavau keletą tomų ant taburetės, kad pasiekčiau užuolaidų segtukus… Bet vieną kartą taip iškritau iš spintos antresolių, draugai nupirko kopėtėles. Knyga galima prispausti voką, kad geriau užsiklijuotų. Kartais stalo lempą tenka aukščiau pasidėti – irgi  knygos tinka. Per nuobodų posėdį, jeigu storą knygą turi rankoje, galima pasiremti smakrą…

Tikriausiai, jog konkurentės, negalėčiau prieštarauti. Matant technologijų šuolius, galima tikėtis, jog visko bus. Turiu draugų, kurie jau skaito skaitmenines knygas. Bet manau, kad popierinės knygos dar keletą dešimtmečių turi, nes ir šiaip yra vizualiai gražus daiktas, malonus paimti, versti puslapius, įsidėti žymeklį. Bet jaunosios kartos šitų sentimentų tikrai neturės.

Jei valstybės gyvenimas būtų bent šimtą metų ramus, lygus, be okupacijų ir karų, tuomet būtų galima lyginti kartas, jų ryšį. Manoji karta – lūžio karta. Mes daug skaitėme, tačiau sovietiniu laikotarpiu  knygų pasirinkimas buvo ribotas, ideologija formavo knygų leidybą, vertimus. Žinoma, labai skųstis negaliu, juk stipri rusų literatūra, kurią skaito visas pasaulis: F.Dostojevskis, L.Tolstojus, A.Čechovas, buvo ir Europos klasikos vertimų. Tada aš aktyviai skaičiau ir lietuvių autorius, jų naujus romanus ir poeziją. Betgi žinome, kad poetai žodį Dievas privalėjo keisti į žodį sniegas… Ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1940) didelė dalis kūrinių buvo specialiuosiuose fonduose. Aš dirbau muziejuje, turėjau didesnį pasirinkimą, kartais gaudavome slaptais keliais vieną kitą išeivių lietuvių knygą iš JAV. Prarydavome per naktį ir perduodavome kitam patikimam žmogui. Tad mano kartos skaitymas buvo su komplikacijomis. Kai išeivių literatūra parkeliavo į Lietuvą, skaitėme viską iš eilės… Ogi vėlesnės kartos jau nebeturėjo „pogrindinio“ skaitymo malonumų, pasikeitė lietuvių autorių tematika, prieinama visa visokia literatūra, tad manau, jog jų požiūris yra kitoks negu mano kartos, jie nepatyrė Ezopo kalbos, jiems nereikėjo A.Gudaičio – Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė“ aplanku apvilkti kokios pavojingos knygos, kad aplinkiniai nesuprastų, ką skaitai. Juk normalus knygų skaitymas yra tik laisvame pasaulyje. Galop knygų įsigijimas, stovėjimas prie knygynų ilgose eilėse – ar jaunimas dabar gali suprasti. Ir gerai, kad negali.

Skolinimas greičiau priklauso ne nuo knygos, bet nuo draugo. Yra tokių žmonių, kuriems jokios knygos neskolinčiau, nors išties žmonės geri, bet nesupranta knygų vertės. Kai nemažai knygų negrąžino, pasimokiau… Dabar knygas skolinu tik labai patikimiems draugams, iš kurių ir pati pasiskolinu. O neskolinčiau gal tų, kuriose esu kažką pasižymėjusi, pasibraukiusi, pvz. Bibliją, nelabai skolinčiau su autoriaus autografu, nes ir rūpestingiausias žmogus gali knygą pamesti, palikti, sulieti – taigi su autografu neatpirksi…

Mano biografija? Kaip pažiūrėsi, kaip rašysi, ką pastebėsi, kokiu kampu? Labai norint galima net detektyvą suregzti. Keletą meilės romanų… Gal esė kokį pluoštą… Bet nuotykių romano tai gal ne, nebent iš sapnų, kurie būna labai spalvingi, pilni veiksmo ir triukšmo…

Prisipažįstu, jog neturiu vienos šalies, ne nuo šalies priklauso, bet nuo autoriaus – nuo Pietų Afrikos respublikos iki Kanados, nuo Izraelio iki Skandinavijos… Išverčiama išties labai daug įdomių knygų, tik spėk bent dalį jų perskaityti. Šiuo metu gal taip ir nutiko, jog mažiau skaitau Lietuvos autorių – daugiau užsienio vertimų. Kai dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vykdavo knygų sutiktuvės, tuomet tekdavo beveik visas lietuvių autorių knygas perskaityti, dabar nutrūkau nuo grandinės ir daugiau atsigriebiu su užsienio literatūra.

Esu nemažai jau tų knygų parašiusi, pastaruosius kelerius metus rašiau biografinius romanus apie Maironį, Vytautą Mačernį, Žemaitę, Salomėją Nėrį. Čia turbūt muziejinio darbo įtaka, kai galima tyrinėti archyvus, ir įdomu tyrinėti, ir galima atverti dar kažką naujo ar užmiršto, vėl suteikti gyvybę jau tolstančiam klasikui. O dabar ir aš nuo archyvų tolstu, dar baigiu parašyti esė knygą, kurioje apžvelgiu muziejinio darbo ypatumus.

Šiuo metu baigiu J.M.Coetzee „Elizabeta Kostelo“ – labai įdomi knyga. Tačiau neseniai turėjau tokį kaip ir ciklą knygų, pirmiausia perskaičiau Sue Prideaux „Aš dinamitas“ (Nietzsches gyvenimas), po to Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, dar pridėjau John Kaag „Žygis su Nietzsche“. Išsirinkau jas tikslingai, kadangi šįmet yra Vytauto Mačernio metai, o jaunasis poetas labai domėjosi Nietzsche, jam didelę įtaką darė egzistencializmo filosofija. Mačernis baigiamąjį universiteto darbą rašė pavadinimu „Kristus ir Nyčė“, buvo jau labai daug parašęs, bet tie rankraščiai prapuolė. Bandžiau giliau suprasti jo diplominio darbo temą, įtakas į poeto kūrybą ir pažiūras. Tikrai patyriau didžiulį skaitymo malonumą ir prasiplėčiau žinias, ir išties Mačernį giliau supratau.


Vieša paskaita „LDK žvalgybos istorijos apžvalga nuo XIII a. iki XVII a. vidurio“

Vieša paskaita „LDK žvalgybos istorijos apžvalga nuo XIII a. iki XVII a. vidurio“

Viena iš gegužės mėnesį Bibliotekoje numatytų viešųjų paskaitų renginių lankytojams pateikiama vaizdo ir garso pavidalais. Tai VU Istorijos fakulteto Senosios ir vidurinių amžių istorijos katedros doktorantės Vitos Diemantaitės paskaita „LDK žvalgybos istorijos apžvalga nuo XIII a. iki XVII a. vidurio“.

LDK žvalgybos istorijos pradžia sutampa su valstybės susidarymo laikotarpiu, bet ši tema atskiro tyrėjų dėmesio iki šiol nėra sulaukusi, atsidūrusi įvairių kitų tyrimų paraštėse. Pranešėja savo paskaitoje apibrėžia, kas laikoma žvalgybine veikla, apžvelgia LDK žvalgybos ankstyvąją raidą, išaiškina, kas buvo žvalgybinių žinių naudotojai, gavėjai ir teikėjai. Ar žvalgyba buvo tapatinama su šnipinėjimu, ar ji buvo siejama su nusikaltimo samprata – į šiuos ir kitus klausimus atsakymus sužinosite pažiūrėję vaizdo įrašą.


Bibliopolio žvaigždynas. Kaip „Trejos devynerios“ susijusios su knyga?

Bibliopolio žvaigždynas.
Kaip „Trejos devynerios“ susijusios su knyga?

Dr. Almos Braziūnienės paskaitoje „Kaip „Trejos devynerios“ susijusios su knyga ir bibliofilija?“ kalbama apie XXVII knygos mėgėjų draugijos (1930–1940) reikšmę Lietuvos kultūrai (šios Draugijos radimosi kontekstą, veiklos pobūdį, nuveiktus darbus, spalvingas Draugijos narių asmenybes: Mariją Urbšienę, Vytautą Steponaitį, Vladą Daumantą, Petrą Jakštą ir kt.) Įdomu tai, kad didžiulis darbas, turėjęs įtakos lietuvių kultūros istorijai, knygotyrai ir knygos meno raidai buvo atliktas keleto žmonių visuomeniniais pagrindais. Ir tai padaryti juos įkvėpė meilė knygai.