Lietuvių kalbininkui akademikui Antanui Saliui – 120
„Lietuvių kalba – vertenybė ir pareiga“ (Antanas Salys)
Lietuvių kalbininkui akademikui Antanui Saliui – 120
2022 metų birželio 1 – liepos 29 dieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks mažoji paroda „Lietuvių kalba – vertenybė ir pareiga“, skirta kalbininko akademiko Antano Salio 120-ies metų sukakčiai paminėti.
Parodoje eksponuojama dalis Antano Salio fonde saugomų dokumentų, didžia dalimi atspindinčių kalbininko mokslinę veiklą, 1944 metais jam pasitraukus į Vokietiją ir JAV.
Tarp jų galime išskirti veikalą Lietuvių kalbos tarmės su tarmių žemėlapiu – tai Vytauto Didžiojo universitete skaityto kurso santrauka, išleista Tiubingene 1946 metais (pirmasis leidimas pasirodė 1935 m. Kaune), baltistikos kurso paskaitų Pensilvanijos universitete tekstus bei kitą mokslinę medžiagą.
Ekspoziciją papildo A. Salio fonde dar viena saugomų dokumentų grupė – tai atsiminimai apie mokslininką (Alės Rūtos, Viljamo Šmolstygo, Ringailės Salytės). Eksponuojamos fotografijos, atspindinčios laikotarpį iki 1931 metų bei vėlesnįjį, mokslininkui jau išvykus iš Lietuvos, taip pat jo viešnagę gimtinėje 1969 metais.
Eksponuojami rašytinio palikimo dokumentai ir nuotraukos leidžia atverti vieną iš daugybės Antano Salio nuveiktų kalbos kultūros darbų puslapių.
Parodą parengė Rūta Kazlauskienė
Iškilaus kalbininko palikimas aktualus ir šių dienų kalbininkams: biografų ir vėlesnių tyrėjų pabrėžiami jo nuopelnai, tiriant mūsų bendrinės kalbos fonetiką, onomastiką, lietuvių ir kitų baltų kalbų istoriją.
Antanas Salys – lietuvių kalbininkas, eksperimentinės fonetikos pradininkas Lietuvoje. Sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir parengė pirmąjį Lietuvių kalbos tarmių žemėlapį (1933). Vienas žurnalo Gimtoji kalba steigėjų ir redaktorių. Su kitais 1935 m. įkūrė Lietuvių kalbos draugiją.
A. Salys – vienas žymiausių lietuvių dialektologų. Tai, kad bendrinė kalba nepriklausomoje Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pasiekusi aukštą lygį, buvo didelis jo lietuvių leksikografijos, terminologijos darbų indėlis. Parašė veikalą iš lietuvių dialektologijos Lietuvių kalbos tarmės (1946, Tiubingenas). Sudarė specialias dialektologinių duomenų rinkimo anketas, tikrino tarmių ribas. Buvo Valstybės Tarybos patarėjas terminologijos klausimais (A. Salio pasiūlyti žodžiai vartojami ir šiandien, pvz.: požiūris, rankinukas, staigmena). Prisidėjo prie akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo. Dirbdamas Pensilvanijos universitete, su A. Sennu baigė spausdinti jo su bendraautoriais pradėtą leisti Lietuvių rašomosios kalbos žodyną (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, 5 t., 1926–1968). 1969 m. lankėsi Lietuvoje, Lietuvos mokslo įstaigose rinko medžiagą istoriniam lietuvių kalbos žodynui. 1995 m. išleistas veikalas Baltų kalbos, tautos bei kiltys.
„Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms…“ – yra sakęs Antanas Salys.
***
Antanas Salys gimė 1902 m. liepos 21 d. Reketės kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Pradinę mokyklą lankė Salantuose. Tik vėliau, privačiai pasiruošęs, 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Baigęs gimnaziją, A. Salys 1923–1925 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, klausė J. Jablonskio, K. Būgos, A. Senno, P. Brenderio ir kitų žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Studijuodamas artimai bendravo su K. Būga, buvo jo rengiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorius. J. Jablonskio rekomenduotas ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, A. Salys 1925–1929 m. studijavo Vokietijoje, Leipcigo universitete. Studijuojami dalykai – baltistika, lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra, slavistika. Hamburgo universitete 1929 metais, vadovaujamas Dž. Pankončelio-Kalcijos (G. Panconcelli-Calzia), studijavo eksperimentinę fonetiką. Tais pačiais metais Leipcige A. Saliui už disertaciją Žemaičių tarmės buvo suteiktas daktaro laipsnis, 1930–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1943 m. – Vilniaus universitete, profesorius (nuo 1939 m.). 1935 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių kalbos draugiją. Pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus, 1930 m. Vytauto Didžiojo universitete įkūrė fonetikos laboratoriją. Dėstė lietuvių dialektologiją, fonetiką, leksikologiją, vardyną (onomastiką), baltų kalbotyros įvadą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką. Įsteigus Lituanistikos institutą, 1939–1941 m. vadovavo Lietuvių kalbos skyriui, o 1941–1944 m. – Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institutui. 1941 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Pasitraukęs iš Lietuvos, 1944–1946 m. dėstė Greifsvaldo ir Tiubingeno universitetuose Vokietijoje. 1947 m. nuvyko į Ameriką, kur prof. Alfredo Senno padedamas, pradėjo dirbti Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Iš pradžių dirbo docentu ir ekstraordinariniu profesoriumi, o nuo 1956 m. – ordinariniu profesoriumi. Skaitė baltistikos ir slavistikos kursus, o svarbiausia, daug bendradarbiavo mokslinėje ir kitokioje spaudoje – dirbo emigracijoje leidžiamos daugiatomės Lietuvių enciklopedijos kalbotyros skyriaus redaktoriumi. 1959 m. išrinktas Lietuvių katalikų mokslų akademijos nariu.
Antanas Salys mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV.
Parengta pagal:
Antanas Salys. Parengė Valerija Paškauskienė. Interneto prieiga >>
Antano Salio mokslinė veikla. Parengė Petras Jonikas. Interneto prieiga >>
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, vestibiulyje veikiančioje trijų stendų ekspozicijoje, nuo gegužės 30 d. iki birželio 30 d. eksponuojama paroda „LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas“.
Lotyniškosios Europos civilizacijos reiškinys viešasis notariatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, formavosi per Bažnyčios institutą. Institucinio notariato pradžia laikytini 1388 metai, kai Lietuvai priėmus Krikštą, buvo įkurta Vilniaus vyskupija. Kelią viešiesiems notarams ateiti pirmiausia atvėrė vyskupo institucija. Tai patvirtina seniausias žinomas Vilniuje 1398 m. spalio 27 d. parengtas notarinis dokumentas – pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus testamentas, kurį sudarė ir pasirašė vyskupo viešasis imperatoriaus teisių notaras Mikalojus Krokuvietis. Šis Varšuvos senųjų aktų archyve saugomas pergamentas parodoje eksponuojamas virtualiai.
Visą XV a. vyko lėta viešojo notariato per vyskupui ir katedros kapitulai tarnavusius notarus. Pagrindiniai įvykusios recepcijos požymiai buvo: notarinės dokumento formos naudojimas ne vien užsienio politikos reikmėms, bet ir valstybės vidaus gyvenime, ir viešųjų notarų, kurių kilmės bei veiklos vietos buvo Vilniaus, Žemaičių, Lucko vyskupijos, atsiradimas. Vyskupų miestai Vilnius ir Palenkės Januvas tapo traukos centrais kitų vyskupijų viešiesiems notarams, pirmiausia iš Gniezno metropolijai priklausiusių vyskupijų. Turimi prozopografiniai duomenys patvirtina LDK viešųjų notarų tarnybinį mobilumą metropolijos vyskupijų teritorijose. XV a. antrojoje pusėje jau galima kalbėti apie vietinės kilmės viešuosius notarus, apie plintantį privačių asmenų notarinės dokumentų formos naudojimą ir apie išaugusią viešųjų notarų paklausą bažnytiniuose teismuose. Lucko vyskupijos pavyzdys leidžia konkretizuoti viešojo notariato instituto recepciją ir funkcionavimą LDK vyskupijose jau nuo XV a. 7-ojo dešimtmečio: vysk. Martyno Krešovskio kadencijos metu (1468–1483) Lucko vyskupijoje vyko priėmimas į viešųjų notarų tarnybą. Recepcijos įtvirtinimo akcentu tapo popiežiaus Aleksandro VI 1501 m. Ldk Aleksandro pasiuntiniui, lotyniškajam sekretoriui, Vilniaus prepozitui Erazmui Ciolekui suteikta teisė skirti viešuosius notarus. XVI a. galima pagrįstai vadinti LDK viešojo notariato brandos epocha. Viešųjų notarų veikla vyskupijose tęsėsi visą XVI a. ir apėmė tiek bažnytines pareigas, tiek tarnybą valdovui bei kilmingiesiems asmenims. Virtualioje ekspozicijoje lankytojai pamatys unikalų 1562 m. Vilniuje parengtą pergamentą, kuriame įamžinti penkių viešųjų notarų ženklai.
Ši nedidelė paroda skirta viešojo notariato veiklos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijose ženklams – viešųjų notarų sudarytiems bei pasirašytiems dokumentams ir juose esantiems signetams. Dėmesio centre yra ne tiek dokumento tekstas, kiek teksto apačioje esantis notarinis ženklas ir juo perteikiama žinia. Notarinis signetas pirmiausia buvo dokumento juridinės galios elementas, privalomas, kad tokią galią dokumentas turėtų. Teisinė ženklo funkcija nesiskyrė nuo antspaudo funkcijos. Parodos tikslas – pristatyti LDK vyskupijų viešuosius notarus, parodant jų signetus ir kviečiant juos „skaityti“. Neatsitiktinai dalyko literatūroje notarinių signetų vaizdai apibūdinami kaip „kalbanti grafika“, kurioje išreikšti ir profesiniai, ir asmeniniai dėmenys. Viena vertus, tai individualus tarnybinis ženklas, kuris notaru skiriamam asmeniui buvo suteikiamas visam tarnybos laikui ir žymėjo profesinės grupės tapatybę. Kita vertus, signetų grafika per inskripciją, devizus ir vaizdo elementus mums kalba apie asmenų savimonę bei vertybes. Tiesa, pasirinkdamas savo notarinio ženklo vaizdą, būsimasis notaras neabejotinai turėjo įvertinti ir savo gebėjimus piešti, nes kiekvienas notaras parengtą dokumentą pasirašydavo pats, parašo kairėje pusėje nupiešdamas asmeninį notarinį ženklą. Asmeniniai gebėjimai neabejotinai lėmė pasirinktos grafikos sudėtingumą arba paprastumą, tačiau tai nekeitė vaizdo idėjų turinio: daugumoje signetų dominuoja krikščionybės simboliai, rečiau pasitaiko pasaulietinės valdžios ženklai. Virtualiai eksponuojamas LDK vyskupijų viešųjų notarų signetų rinkinys suteikia galimybę pamatyti pergamentuose įamžintų vaizdų įvairovę, atidžiau pažvelgti į notarinį ženklą kaip asmens autorizacijos priemonę, atpažįstant jame heraldinį ženklą, perskaitant čia įrašytus notarų vardus, tėvavardžius, šventųjų vardus bei devizais tapusias citatas iš Šventojo Rašto, bylojančias apie asmens pamaldumą ir erudiciją.
Fizinėje ekspozicijoje rodomi penki pergamentai iš LMAVB rankraščių. Virtualiai eksponuojami skaitmeniniai kitur saugomų pergamentų vaizdai. Didžiausia virtualios erdvės dalis skirta LDK notarų ženklų vaizdų rinkiniui. Už leidimą rodyti skaitmeninius vaizdus nuoširdžiai dėkoju Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraščių skyriui, Lietuvos valstybės istorijos archyvui, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui, Gniezno arkivyskupijos archyvui, Krokuvos metropolijos Kurijos archyvui, Sedlcų vyskupijos archyvui, Varšuvos vyriausiajam senųjų aktų archyvui.
Tekstą ir parodą parengė tyrėja archeografė Inga Ilarienė,
Lietuvos istorijos institutas
Paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“
Paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“
2022 m. gegužės 30 – birželio 30 dienomis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“, skirta didžiausios ir pajėgiausios Mažosios Lietuvos spaudos įmonės įkūrėjo Otto von Mauderodės (1852–1909) 170-osioms gimimo metinėms.
1881–1944 m. Tilžėje (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis) veikusi O. von Mauderodės spaustuvė paliko reikšmingą pėdsaką lietuviškos knygos istorijoje. Joje pasirodė beveik visi reikšmingiausi Mažosios Lietuvos lietuviški spaudiniai, taip pat apie 800 Didžiajai Lietuvai skirtų leidinių. Spaudos draudimo laikotarpiu O. von Mauderodės įmonė buvo viena pagrindinių, spausdinusių knygas lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis (kontrafakcinius leidinius). Kaip spaustuvininkas, O. von Mauderodė buvo aukštai iškėlęs leidinių poligrafinės kokybės kartelę, itin rūpinosi meniniu knygų apipavidalinimu. O. von Mauderodės spaudos įmonė glaudžiai bendradarbiavo su įvairiomis XX a. pradžios Lietuvos ir JAV lietuvių leidyklomis, redakcijomis ir knygynais (pavyzdžiui, Marijos Šlapelienės Vilniuje), vertėsi lietuviškų knygų prekyba, turėjo knygyną, prekiavusį ne tik savo, bet ir kitų leidėjų spaudiniais ir kt. Už įvairiapusę veiklą O. von Mauderodės firma ne kartą buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.
Šia paroda siekiama lankytojus supažindinti su lietuviškai knygai itin nusipelniusiu spaustuvininku ir atskleisti įvairiapusį jo spaudos įmonės produkcijos, dabar saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, vaizdą.
Parodos ir teksto autorės dr. Alma Braziūnienė ir dr. Kotryna Rekašiūtė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos padėka LMA Vrublevskių bibliotekai
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos padėka LMA Vrublevskių bibliotekai
2022 m. gegužės 26 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis ir VLKK ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė. Pirmininkas įteikė Bibliotekos direktoriui padėkos raštą už indėlį į „Lietuvių kalbos dienų 2022“ renginius, taip pat padovanojo naujausių lituanistinių leidinių. Malonaus Komisijos įvertinimo Biblioteka sulaukė už paramą „Lietuvių kalbos dienoms 2022“. Bibliotekos darbuotoja dr. Kotryna Rekašiūtė parengė parodą „Gyvenimą paskyręs lietuvių raštijai: Kristijonas Gotlybas Milkus (1733–1807)“. Virtualus parodos variantas prieinamas adresu: http://eparodos.mab.lt/s/gyvenima-paskyres-lietuviu-rastijai-kristijonas-gotlybas-milkus-1733-1807
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija
Leidinys, pristatantis dokumentus apie žydų švietimą
Leidinys, pristatantis dokumentus apie žydų švietimą
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką pasiekė naujausias leidinys „Žydų švietimo įstaigų dokumentai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“. Tai – Bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjos pavaduotojos dr. Gitos Drungilienės parengtas leidinys apie žydų švietimo dokumentus, saugomus LMAVB. Beveik pusę Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo F424 sudaro Vilniaus žydų valdinio švietimo dokumentai, kurie parodo šios švietimo sistemos įvairovę ir raidą carinės Rusijos metu. Išliko daug Vilniaus rabinų mokyklos, o ypač Vilniaus žydų mokytojų instituto dokumentų. Rankraščiuose išryškėja rabinų mokyklos pertvarkymo į Žydų mokytojų institutą detalės, mokinių pažangumo, elgesio rodikliai, atskirų auklėtinių biografijos. Tarp Jų yra daug žymių Haskalos švietėjų, garsių visuomenės veikėjų ir mokslininkų, savo veikla neapsiribojusių Rytų Europos geografine erdve.
Šis leidinys reikšmingai papildo ir praplečia Lietuvos žydų edukacinio paveldo šaltinių bazę, padeda suvokti ne tik atskirų asmenybių, institucijų, bendruomenių praeitį, bet praturtina ir Rusijos imperijoje gyvavusių žydų bendruomenių istorijos pažinimą.
Knygelės leidimą inicijavo Palenkės Lukašo Gurnickio (Łukasz Górnicki) biblioteka Balstogėje. Leidinys papildė nuo 2012 m. leidžiamą seriją „Folia Bibliothecalia“. Leidinio redakciniame komitete dalyvavo trys Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotojai: dr. Rima Cicėnienė, Leokadija Kairelienė, dr. Sigitas Narbutas.
Komunikacijos skyriaus informacija
Konferencija „Scientia et historia“ Molėtuose
Konferencija „Scientia et historia“ Molėtuose
Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos metinė konferencija „Scientia et historia“ šiais metais – išskirtinė. Pirmą kartą konferencija vyko už Vilniaus ribų. Renginiui pasirinkome Lietuvos etnokosmologijos muziejų Molėtų rajone. Konferenciją rengė: Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus.
Konferencijai buvo pasirinktas hibridinis formatas: dalyviai patys sprendė, kaip norės skaityti pranešimus. Buvo perskaityta 20 pranešimų. Konferencijos programa ir pranešimų tezės paskelbtos Bendrijos interneto svetainėje.
Šiais metais konferencija buvo skirta žymaus Lietuvos mokslininko Teodoro Grotuso (Theodor Grotthuss, 1785–1822) 200-osioms mirties metinėms, Lietuvos farmacijos istorijos muziejaus įkūrėjo doc. Alfonso Kaikario (1922–1997) 100-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos universiteto įsteigimo šimtmečiui paminėti. Deja, nors buvo numatyta, dėl susiklosčiusių aplinkybių apie Grotusą pranešimo nebuvo. Perskaitytas pranešimas apie doc. Alfonsą Kaikarį ir keli pranešimai apie Lietuvos universitetą. Buvo pristatytas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotojos Birutės Valeckienės parengtas leidinių mokslo istorijos ir mokslo filosofijos tema, gautų LMAVB 2019–2021 metais, sąrašas. Sąrašą taip pat galima rasti Bendrijos svetainėje.
Po pranešimų vyko Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos komiteto posėdis, į kurį buvo pakviesti visi konferencijos dalyviai. Pagrindiniai posėdžio klausimai: 2021 m. Bendrijos veiklos ataskaita; finansinę Bendrijos ataskaitą perskaitė LMAVB darbuotoja Birutė Railienė; konferencijos „Scientia et historia“ 2022 m. vertinimas ir 2023 metų planai. Buvo nutarta, kad konferencija turėtų tapti prieinama kuo platesnei auditorijai; 2023 m. konferencijos tema – „Mokslas ir mokslo filosofija Vilniuje“.
Konferencijos pradžioje apie Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrimą, misiją ir viziją, bei dabartines parodas ir veiklą papasakojo muziejaus direktorius p. Linas Šmigelskis. Po konferencijos dalyviams buvo surengta labai įdomi ir informatyvi ekskursija po muziejų ir naujausią parodą apie lietuvių įnašą į kosmoso tyrimus.
Parengė dr. Birutė Railienė
Evaldo Kaminsko nuotrauka
Vydūno knygų sutiktuvės
Vydūno knygų sutiktuvės
2022 m. gegužės 31 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks dviejų Vydūno knygų sutiktuvės: „Apie Tikėjimą“ ir „Apie gyvenimą ir sveikatą“. Renginyje dalyvaus ir mintimis dalinsis Vydūno draugijos pirmininkė profesorė Aušra Martišiūtė-Linartienė, knygų sudarytoja Rima Palijanskaitė, dr. Dainius Razauskas, dr. Tadas Snuviškis.
2021 m. išleistoje knygoje „Apie Tikėjimą“ skelbiami skirtingos formos ir stiliaus Vydūno tekstai, pateikti pagal nagrinėjamas temas. Jie atskleidžia žmogaus būties gelmių, religinių mokymų, gyvojo tikėjimo (mistikos) esmę ir stebinančią mąstytojo išmintį, gebėjimą kalbėti apie žmogaus ir aukščiausiosios būties ryšį gyvai ir suprantamai.
2022 m. išleistoje knygoje „Apie gyvenimą ir sveikatą“ spausdinami Vydūno tekstai apie žmogaus prigimtį, gyvenimą ir sveikatą; meilę, lyčių kultūrą ir šeimą; savimonę, darną ir kitus žmogaus sveikatai svarbius gyvenimo dalykus.
Renginio metu Vydūno dainas bei giesmes atliks dainininkė Aušra Liutkutė, knygų ištraukas skaitys Rita Juodelienė, bus galima įsigyti leidinių.
Komunikacijos skyriaus informacija
Pasirinkęs fizikos poeziją
Pasirinkęs fizikos poeziją
2022 m. gegužės 18 d. minime žymaus Lietuvos fiziko ir fizikos mokslo populiarintojo, akademiko habilituoto daktaro profesoriaus Romualdo Karazijos 80-ies metų jubiliejų.
Šiam jubiliejui paminėti skiriama virtuali paroda „Pasirinkęs fizikos poeziją“. Tai atnaujinta 2017 m. paroda „Nuo teorinės iki linksmosios fizikos“.
Parodos šerdis ‒ akademiko parengti ir išleisti atsiminimai knygoje „Pėdos“ bei gausus asmeninis ir Virginijos Valuckienės (Lietuvos mokslų akademija) nuotraukų archyvai, atskleidžiantys akademiko biografiją, mokslinę, pedagoginę, mokslo organizavimo ir populiarinimo veiklą.
Akademikas Romualdas Karazija ne tik atstovauja mokslo elitui, jis rūpinasi jaunąja karta, rašo dokumentines apybraižas, pasirūpino įprasminti savo mokytojo akad. Adolfo Jucio atminimą. Romualdo Karazijos knygos, plataus erudito plunksna rašytos, leidžia pažinti ne tik asmenybę, bet ir visą jos istorinę, kultūrinę bei politinę aplinką. Mokslo populiarinimo knygos ir paskaitos įvairiose Lietuvos vietose ne vienam vaikui įžiebė smalsumą ir meilę fizikai. Romualdas Karazija – ilgametis Vrublevskių bibliotekos skaitytojas ir rėmėjas.
Linkime akademikui sveikų ir kūrybingų metų!
Apie Tado Daugirdo veiklą Varšuvoje (1877–1891)
Apie Tado Daugirdo veiklą Varšuvoje (1877–1891):
nuo dailininko iki archeologo
2022 m. gegužės 25 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks VU istoriko doc. dr. Eligijaus Railos vieša paskaita „Tado Daugirdo veikla Varšuvoje: nuo dailininko iki archeologo“.
Tadas Daugirdas priklauso tam lietuvių Tautinio atgimimo veikėjų sparnui, kuris turėjo didelę įtaką tautinės savimonės formavimuisi ir valstybingumo simbolių kūrimui, tačiau ilgainiui pasiliko istorinės atminties periferijoje. Daugirdas yra bene ryškiausias šio užmiršto „kultūrinio sparno“ veikėjas. Jo asmenybė gerai atspindi lietuviškos tapatybės ir virsmus, ženklinančius XIX ir XX a. sandūroje kilusio lietuvio inteligento tipo formavimąsi. Daugirdo veikla apėmė bent kelias kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sritis: tapybą, archeologiją, muziejininkystę, etnologiją, publicistiką.
Lektorius aptars mažiau pažintus, bet lemiamą įtaką Tado Daugirdo asmenybės formavimuisi turėjusius metus, praleistus Varšuvoje.
Pranešimas parengtas, įgyvendinant mokslo tyrimų projektą „Tadas Daugirdas: trispalvės savimonės archeologija”.
Komunikacijos skyrius
Naujos knygos
Naujos knygos
Leszczyńska, Dominika. Kolejarze z Wileńszczyzny. Warszawa: Stacja Muzeum, 2021. 119 p.
Ši „Geležinkelio istorijų“ knyga yra apie XX a. pradžios Vilniaus krašto geležinkelininkus ir jų šeimas. Remdamasi dar likusių šeimų narių prisiminimais, dokumentais ir išblukusiomis nuotraukomis, autorė sukuria spalvingą reportažą apie geležinkelio statytojus, inžinierius, valdytojus, mašinistus, konduktorius, kurių susipynusius likimus, gyvenimą ir buitį lėmė bėgiai. Skaityti knygą – tai lyg keliauti traukiniu ir kalbėtis: kiekvienas puslapis atveria vis naują, keliautojams nežinomą pasaulį.
Pandemia jako „znak czasu“ dla Kościoła w Polsce. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe UKSW, 2021. 269 p.
Pandemija iškėlė dvasines, psichologines, kultūrines, socialines visuomenės problemas. Straipsnių rinkinyje autoriai ieško būdų, kaip Bažnyčiai atsiliepti į šį laiko ženklą.
Historia, pamięć, świadomość. Wrocław: Instytut Pamięci Narodowej, 2021. 342 p.
Tautos istoriniai įvykiai ir tai, kaip jie atmenami, veikia visuomenės sąmonę. Tai turi įtakos tiek kiekvieno asmens psichologiniam, socialiniam, kultūriniam gyvenimui, tiek visos visuomenės tautinei tapatybei. Šių dalykų svarbą šiuolaikiniam gyvenimui pabrėžė 2017 m. lapkritį Vroclave susirinkę mokslininkai. Jų straipsniai spausdinami šioje knygoje.
Wyszkowski, Paweł. Tywrowski memoriał męczenników katolickich na Ukraine w XX wieku. Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, 2021. 180 p.
Tyvrovo bažnyčioje įrengtas šiuolaikinis memorialas Sovietų aukoms Ukrainoje atminti. Dvasininkų persekiojimas ir mirtis nukankinus, Didysis badas, tremtys, Antrasis pasaulinis karas, sakralios kultūros naikinimas, priverstinė ateizacija ir kiti skaudūs istorijos įvykiai pristatomi kaip 14 kryžiaus kelio stočių. Leidinyje taip pat yra kankinių prisiminimų, nuotraukų, išvardyti lageriai, į kuriuos buvo ištremti ukrainiečiai , sąrašas vietovių, kuriose Sovietų valdžios laikais bažnyčios nebuvo uždarytos.
Heruday-Kiełczewska, Magdalena. Powszechna Wystawa Krajowa w 1929 r. w żródłach historycznych. Poznań: Instytut Pamięci Narodowej, 2021. 487 p.
1929 m. vasarą Poznanėje vyko Visuotinė Lenkijos paroda, skirta atgimusios Lenkijos pasiekimams atskleisti. Parodoje pristatytos visos verslo šakos, menas, kultūra, visuomeninis gyvenimas. Parodą aplankė 4,5 milijono lankytojų. Knygoje surinkti dokumentai, nuotraukos, piešiniai, planai, susiję su parodos rengimu, eiga ir uždarymu, atskleista ano meto nuotaika.
Łętocha, Barbara. Żydowskie druki ulotne w Wilnie 1926–1939: katalog. Warszawa: Biblioteka Narodowa, 2021. 266 p.
1922–1939 metai buvo Vilniaus žydų klestėjimo laikas. Prieš karą Vilniuje žydai sudarė trečdalį gyventojų. Jie dėjosi į įvairias politines, švietimo, kultūros, paramos našlaičiams ir senyviems žmonėms organizacijas. Savo veiklai skelbti draugijos leido reklaminius leidinukus. Šioje knygoje spausdinamos 1926–1939 metais Vilniuje išleistų afišų, brošiūrų, lankstinukų faksimilės su aprašymais lenkų ir anglų kalbomis.
Misterne a trafne rzeczy… Cz. I, Rzeczy o człeku. Kórnik: Polska Akademia Nauk Biblioteka Kórnicka, 2021. 164 p.
Patarimų pertekliaus laikais gyvenimo išminties vertėtų semtis ne tik iš paieškos sistemos „Google“, bet ir iš protėvių. Kurniko bibliotekos senosiose knygose prirašyta daug gerų dalykų apie kasdienybę, mediciną ir kulinariją, papročius, santykius ir jausmus. Sudarytojos parinko XVI–XIX amžiaus įvairių autorių šmaikščių pasakojimų, svarbių ir šiandienos žmogui.
Janicka, Iwona. Sina śmierć z Azji: epidemie cholery w połnocno-zachodnich guberniach Cesarstwa Rosyjskiego w XIX wieku. Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, 2021. 848 p.
XIX amžiuje per Lietuvą ir Baltarusiją perėjo kelios choleros pandemijos bangos. Remdamasi istoriniais šaltiniais, autorė pateikia statistinių duomenų, kiek žmonių sirgo, kiek mirė, pasakoja, ko šiose Rusijos šiaurės vakarų gubernijose valdžia ėmėsi pandemijai valdyti, kaip rūpinosi sergančiaisiais, kokia buvo sveikųjų apsauga, kokių klaidų buvo padaryta. Pasakojimą papildo nuotraukos, planai, piešiniai, karikatūros.
60-lecie Bydgoskiego towarzystwa naukowego (1959–2019). Bydgoszcz: Wydawnictwo Uczelniane Uniwersytetu Technologiczno-Przyrodniczego, 2019. 278 p.
Bydgoščiaus pastarojo meto mokslo pasiekimai gana ryškūs: nauji archeologiniai atradimai, infrastruktūros plėtra, laboratorijų įrengimas. Bydgoščiaus mokslo draugija, švęsdama įkūrimo 60-metį, leidinyje spausdina svarbiausius šio dešimtmečio įvairių mokslo sričių darbus.
Frejlich, Kamil. Pod przysądem horodnictwa wileńskiego: o jurydyce i jej mieszkańcach w XVII wieku. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2022. 314 p.
Remdamasis Vilniaus pilininko 1619–1703 m. teismų knygomis, autorius atsako į klausimus, koks buvo Vilniaus pilininko vaidmuo, kas buvo būdinga jam priklausančiai jurisdikai, kas buvo joje gyvenę žmonės. Pilininko pajamų šaltiniai ir atsakomybė, miestiečių gyvenimo kai kurie dalykai, tokie kaip religingumas, medžiaginė padėtis, profesinė veikla, ginčai, leidžia susidaryti spalvingą jų gyvenimo XVII a. vaizdą.
Orzeł, Joanna. Historia – tradycja – mit w pamięci kulturowej szlachty Rzeczypospolitej XVI–XVIII wieku. Warszawa: Muzeum Pałacu Króla Jana III w Wilanowie, 2016. 459 p.
Autorė surinko medžiagą apie mitų ir mitologijos vaidmenį ir reikšmę XVI–XVIII a. bajorų kultūrai. Kai kurie knygoje nurodyti rankraštiniai ir spausdinti dokumentai minimi pirmą kartą mokslinėje literatūroje. Autorė remiasi Prūsijos karalystės protestantų autoriais, kartais aplenkiamais senosios lenkų kultūros tyrimų. Daug dėmesio skirta Glinianų sukilimo (rokosz gliniański) mitui, svarbiai bajorų ideologijos daliai.
Studia z dziejów edukacji w Rzeczypospolitej Obojga Narodów Korony i Litwy. Warszawa: Muzeum Pałacu Króla Jana III w Wilanowie, 2019. 302 p.
Abiejų Tautų Respublikoje švietimas buvo svarbus ir dvarininkams, ir bajorams, ir miestiečiams. Ugdant reikšmingas buvo Bažnyčios vaidmuo. Poveikį turėjo ir Europoje vykusios permainos. Tai lėmė švietimo institucijų kūrimąsi ir reformas. Kintantis švietimo vertinimas lėmė visuomenės pokyčius.
Anotacijas parengė Rima Marcinkevičiūtė