Gausėja Bibliotekos lankytojų gretos
Gausėja Bibliotekos lankytojų gretos
Gegužės 28 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė būrys garbingų svečių: švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas doc. dr. Rimantas Vaitkus ir grupė ministerijos darbuotojų. Svečius sutiko Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas ir jo pavaduotojai dr. Rima Cicėnienė bei Gintautas Sedleckas. Bibliotekos darbuotojos Erika Kuliešienė ir Violeta Radvilienė svečius supažindino su pasaulio ir Lietuvos raštijos paveldo vertybėmis: dantiraščių kolekcijos eksponatais, XII–XVI a. rankraščiais ir XVI spaudiniais. Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėja Edita Keršulytė svečiams parodė naują anoksinį įrenginį ir supažindino su techninėmis jo galimybėmis. Nemažo svečių susidomėjimo sulaukė pradėti remontuoti istoriniai Bibliotekos rūmai. Susitikimo metu buvo aptartos jų įveiklinimo galimybės pabaigus statybos darbus.
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (7)
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (7)
Pokalbis su menininke Dalia Truskaite
„Man visada labai svarbi erdvė, viskas nuo jos prasideda. Galvoju apie čia patiriamas žmogaus būsenas ir jausenas, kurias kiekvienas išgyvena konkrečioje aplinkoje“, – sako menininkė Dalia Truskaitė. Jos darbai – meno kūriniais virtęs trapus stiklas – atstovavo Lietuvai ir sulaukė aukštų įvertinimų prestižiniuose stiklo meno renginiuose Venecijoje, Diuseldorfe, Tokijuje, Tojamoje. Dalios Truskaitės kūryba išsiskiria subtilumu ir meistrišku ekspozicinės erdvės valdymu. Šviesa ir skaidrumas jos darbuose yra bendraautoriai, o išgrynintos formos kalba apie būties trapumą ir akimirkos svarbą.
Klausėme, kaip Dalia Truskaitė studijoms pasirinko vitražo specialybę, kas buvo jos dėstytojai. Menininkė gimė, augo ir gyvena Vilniuje, jai labai rūpi aplinka, todėl palietėme ir šių dienų miestotvarkos temą, sužinojome, kokie, jos nuomone, pavykę istorinės atminties įamžinimo projektai. Dalia Truskaitė papasakojo, kokiame unikaliame projekte dalyvauja dabar, o ilgametė dailės pedagogės patirtis leido įvardinti šio dalyko ugdymo programos spragas.
Kalbino Eglė Stasiukaitytė
Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė
100 metų kultūros žurnalui „Pradai ir žygiai“
100 metų kultūros žurnalui „Pradai ir žygiai“
„Pradai ir žygiai“ eina iš gėdos prieš mūsų šviesiąją visuomenę: juk gėda milijoninėje tautoje, anot himno, didvyrių žemėje, neturėti nė vieno nei literatūros, nei meno žurnalo! Menininkų būrelis ir rėmėjų gausus būrys, kuriems dar rūpi ir rūpės menas, kad kultūros istorijos nebūtų priskaitomi prie tamsybės apaštalų, susimetė ir duoda, kas ką gali.“ Tokius karčius žodžius prieš šimtmetį paskelbė žurnalas „Pradai ir žygiai“, vienas iš daugelio kultūrinių leidinių, tarpukariu leistų Lietuvoje.
Bankrutavus kultūros žurnalui „Baras“, literatai Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Petras Vaičiūnas ir režisierius Antanas Sutkus nutarė leisti naują žurnalą „Pradai ir žygiai“. Jis turėjo būti pigesnis už „Barą“, todėl prieinamas mažiau pasiturintiems skaitytojams.
Pirmasis „Pradų ir žygių“ numeris pasirodė 1926 m. gegužės mėnesį. Žurnalą spausdino „Raidės“ spaustuvė, o puošnų, ornamentuotą viršelį – litografija „Žiedas“. Leidinio dizainą sukūrė meninis redaktorius Juozapas Levinsonas-Benari.
Redaktorius F. Kirša pirmajame numeryje apibrėžė žurnalo tikslą: kelti tautos kultūrą ir kritikuoti neigiamus jos reiškinius. O kelti tikrai yra ką – lietuviška kultūra apgailėtinos būklės, inteligentams terūpi materialinė gerovė ir partiniai interesai. Visuomenė – paviršutiniška, ją sudomina nebent skandalingos naujienos. F. Kirša pasigedo dvasinių vadovų, kokiais prieš karą buvę Vydūnas ir Maironis. Universitetas skleidžiąs užsieninę mintį…
1926 m. žurnalas buvo leidžiamas kas mėnesį, išėjo 8 „Pradų ir žygių“ numeriai, iš kurių du buvo dvigubi. 1927 m. žurnalas imtas leisti kas tris mėnesius, pasirodė 2 ketvirtiniai numeriai ir paskutinis dvigubas pusmečio numeris – Nr. 3/4 (11/12).
Daug dėmesio „Pradų ir žygių“ žurnalas skyrė kultūros politikai. Buvo paviešintos Meno tarybos prie Švietimo ministerijos, Tautos namų steigimo idėjos, aptariama Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikla. Apie tai rašė B. Sruoga, V. Krėvė, P. Vaičiūnas, F. Kirša, Petras Galaunė ir kiti.
Adomas Jakštas, Vydūnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas žurnale svarstė filosofinius menininko misijos klausimus. Motiejus Gustaitis rašė apie meno ir religijos santykį.
Literatų gyvenimą, literatūros kritiką, knygų leidybą žurnale įvairiais aspektais aptarė Stasys Anglickis, Vytautas Bičiūnas, F. Kirša, V. Krėvė, Kostas Korsakas, Romas Striupas. Jie taip pat publikavo naujų knygų apžvalgas ir recenzijas.
„Pradų ir žygių“ autoriai itin domėjosi lietuvių kalbos norminimu. Apie kalbos kultūrą ir kalbininkų diktatą rašė V. Krėvė, F. Kirša, Motiejus Miškinis, Stasys Dabušis ir kiti. Dėl žurnale išsakytų minčių kilo audringa polemika, į kurią įsitraukė ir kiti periodiniai leidiniai.
Žurnalas daug rašė apie teatrą. Spektaklių apžvalgų, straipsnių apie vaidybos mokyklas ir teatro reikšmę visuomenės gyvenime paskelbė A. Sutkus, F. Kirša, V. Bičiūnas ir kiti.
Apie dailę, vaizduojamojo meno parodas rašė J. Levinsonas-Benari, V. Bičiūnas, Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis. P. Galaunė paskelbė studiją apie Lietuvos kryžius.
Muzikos tema rašė Balys Dvarionas, apie dainavimo mokymą – Kazys Kubilius.
„Pradų ir žygių“ žurnalas ir pradžių publikavo vien publicistinius ir kritikos straipsnius, bet nuo 1926 m. Nr. 4/5 jame radosi ir grožinės literatūros kūrinių, jų ypač pagausėjo 1927 m. Poezijos žurnale publikavo S. Anglickis, F. Kirša, Adomas Lastas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Morkūnas, Juozas Tysliava, P. Vaičiūnas, Bronius Vaitiekūnas, prozos – Antanas Giedraitis-Giedrius, R. Striupas, Mykolas Vaitkus, draminės misterijos ištraukų – V. Krėvė.
1926 m. išėjo du proginiai žurnalo numeriai: Nr. 7 buvo skirtas V. Krėvės, o Nr. 8 – Adomo Varno kūrybos 20 metų sukaktuvėms paminėti. Šie numeriai buvo iliustruoti sukaktuvininkų portretais. Taip pat buvo minimos ir kitos sukaktys, mirties metinės. Žurnale buvo publikuoti Petro Vileišio, M. Gustaičio, Jono Basanavičiaus ir kitų žymių asmenų nekrologai.
Nuolatinė „Pradų ir žygių“ rubrika „Kronika“, sulaukusi nemažai kritikų pagyrimų, informavo apie kultūros naujienas Lietuvoje ir pasaulyje. Paskutiniame numeryje atsirado rubrika „Užsieniai ir Lietuva“, pasakojanti apie lietuvių kultūros sklaidą kaimyninėse valstybėse.
1927 m. padidėjusios apimties žurnale buvo paskelbta ir pažintinių straipsnių: Juozas Balčiūnas-Švaistas paskelbė apybraižą apie Izaoką Niutoną, Vladas Dubas – apie Viktorą Hugo ir prancūzų romantizmą. P. Galaunė publikavo didelio pasipiktinimo sulaukusį feljetoną „Chamas eina“. Vytautas Steponaitis pateikė statistinių duomenų apie 1923–1927 m. valstybės biudžeto išlaidas įvairioms organizacijoms, tarp jų – kultūros ir meno įstaigoms.
Aštrus „Pradų ir žygių“ kritikų tonas ir principingumas patiko ne visiems. V. Mykolaitis-Putinas, vertindamas žurnalą, pastebėjo, jog žurnalo autoriai beveik visą savo dėmesį ir energiją yra nukreipę į neigiamus visuomenės reiškinius, o F. Kiršos idealizmas „meta ant gyvenimo juodą šešėlį“. Kritikas palinkėjo žurnalui atrasti ir teigiamų dalykų, meno ir literatūros laimėjimų, kurie keltų pasitikėjimą savimi ir leistų pasidžiaugti.
Kitas kritikas, Vincas Kvieska, pastebėjo, kad „Pradams ir žygiams“ netrūksta „meniško aristokratizmo“, tačiau ragino ne susipriešinti su politikais ir valdininkais, o ieškoti sutarimo: „menas Lietuvoje tik tada pasieks savo aukštumas, kada menininkai įleis giliai šaknis į liaudį ir atras bendrą kalbą su kitais idėjos darbuotojais.“
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, pasirašęs V. Kiečiu, „Lietuvos“ dienraštyje taip pat prikišo „Pradų ir žygių“ autoriams polinkį skųstis viskuo, kuo tik įmanoma: visuomene, pedagogais, jų auklėtiniais, kritikais, knygynais, kunigais, ypač – valdžia, teigė, neva „žurnalas yra kertelė, kurioje menininkai suėję gali išlieti savo ašaras“.
F. Kirša be atlygio redagavo „Pradų ir žygių“ žurnalą ir rūpinosi jo leidyba, tekstus tvarkė savo bute, o su bendradarbiais susitikdavo Konrado kavinėje. Honorarų autoriai negaudavo. Kiekviename numeryje buvo skelbiamas leidinio rėmėjų sąrašas. 1926 m. jų buvo per 50, antraisiais leidimo metais liko apie 30.
Menkos pajamos iš reklamos, prenumeratos ir atskirų numerių pardavimo neleido žurnalo leidėjams atsipūsti nuo piniginių rūpesčių. Surinktos lėšos buvo išleidžiamos pirkti popieriui, spausdinimo, siuntimo ir kitoms paslaugoms apmokėti. Pirmųjų metų pabaiga leidiniui buvo finansiškai sunki, todėl Švietimo ministerija skyrė 1000 litų pašalpą įsiskolinimams apmokėti. Meno tarybos skirta pašalpa (3000 litų) leido žurnalui gyvuoti dar metus.
Ekonominė krizė ir ištuštėjęs valstybės iždas privertė visus biudžetininkus susiveržti diržus. F. Kirša Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos prašė skirti 9200 litų 1928 m. planuojamiems keturiems žurnalo numeriams, iš kurių pirmasis būtų buvęs proginis, skirtas valstybės dešimtmečio jubiliejui. Parama nebuvo skirta, žurnalo leidyba nutrūko.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1926–1927 m. išleisti „Pradų ir žygių“ numeriai. Biblioteka taip pat turi rankraštinių dokumentų, susijusių su aptariamu leidiniu. Tai – žurnalo redaktorius F. Kiršos laiškai švietimo ministrui (1926-11-02) ir Knygų leidimo komisijai (1928-03-06) dėl pašalpų (F96-297). Taip pat saugomi du kalbininko Jono Jablonskio rankraščiai su „Pradų ir žygių“ kalbos klaidų sąrašais (F99-128, 129).
Parengė J. Stasytė Berniūnienė
Literatūra
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986, p. 129–163.
Brazaitis, Juozas. Pradai ir žygiai. Parašas: V. Kietis. Lietuva, 1927, bal. 14, nr. 85, p. 10–11.
Kirša, Faustas. Kultūros darbuose. Pradai ir žygiai, 1926, nr. 1, p. 5–12.
Kvieska, Vincas. Naujų kelių beieškant. Lietuvos žinios, 1927, bal. 28, nr. 94, p. 2–3.
Mykolaitis-Putinas, Vincas. Pradai ir žygiai. Iš: Mykolaitis-Putinas, Vincas. Raštai. Vilnius: Vaga, 1999, t. 9, p. 233–234, 377, 383.
1926 m. baigiant. Pradai ir žygiai, 1926, nr. 8, p. 215–216.
Paskaita „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“
Paskaita „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“
Kviečiame pasiklausyti dviejų dalių dr. Andriaus Jurkevičiaus paskaitos „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“
Vitebskas dabar yra vienas didžiausių Baltarusijos miestų. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais jis buvo vienas svarbiausių administracinių centrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinėje dalyje, tuo pačiu ir atskiro Lietuvos regiono – Vitebsko žemės – centras.
Pirmoje paskaitos dalyje lektorius aptaria svarbiausių pasaulietinių Vitebsko pareigūnų – vietininkų ir vaivadų –atsiradimo aplinkybes bei funkcijas XIV amžiaus – 1564 m. laikotarpiu. Antroje paskaitoje analizuoja minėtų pareigūnų skyrimo tvarką ir karjeros ypatybes. XIV a. antroji pusė ženklina Vitebsko vietininko pareigybės atsiradimą, o 1564-ieji metai kaip chronologinio periodo pabaiga pasirinkti dėl to, kad tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjusios administracinė ir teismų reformos ženkliai keitė valstybės regionų (taip pat ir Vitebsko vaivadijos) pareigybių struktūrą.
Paskaitoje lektorius supažindina ir su vienu Vitebsko vaivados dokumentu, kurio originalas yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vitebsko vaivados Jurgio Vaitiekaičio Nosilovskio knygų, kuriame užfiksuotas Lucko vyskupui pavaldaus Vitebsko klebonijos pareigūno Motiejaus Laškovskio skundas. Dokumento pabaigoje yra antspaudas, patvirtinantis dokumento juridinę galią.
Naujos knygos
Naujos knygos
Księga Grodzka Oszmiańska z lat 1650–1719. Testamenty. T. 1 (1650–1691); T. 2 (1692–1707); T. 3 (1708–1719). Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2025. 3 t. (784, 574, 591 p.).
Trijų tomų šaltinių publikacijoje skelbiami 1650–1719 m. Ašmenos pilies teismo knygose įrašyti testamentai. Leidinyje pateikiami bajorų ir kitų visuomenės sluoksnių paskutinės valios dokumentai, atskleidžiantys turto paveldėjimo praktiką, šeimos ryšius, socialinę struktūrą bei religinius ir kultūrinius papročius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai vienas svarbiausių šaltinių, priklausančių serijai Monumenta Magni Ducatus Lithuaniae, kuris supažindina su šio laikotarpio visuomenės gyvenimu ir reikšmingai praturtina regiono istorijos tyrimus.
Wielkie Księstwo Litewskie w okresie panowania Jana Kazimierza (1648–1668). Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2024. 318 p.
Šioje knygoje publikuojami trys iždo dokumentai, kuriuose pateikiama vertinga medžiaga, skirta Lietuvos karo istorijos tyrimams Jono II Kazimiero valdymo laikotarpiu: 1650–1652 m. Lietuvos iždo išlaidų suvestinė, iždininko Gabrieliaus Karolio Kimbaro išlaidų registras už 1662–1663 m. bei 1667 m. Vilniaus karo ir iždo komisijos knyga. Leidinys supažindina su informacija apie Lietuvos kariuomenės dydį, sudėtį ir struktūrą didžiųjų 1648–1667 m. konfliktų metu, t. y. kovų su kazokais (Chmelnickio sukilimas), o vėliau – karų su Maskva ir Švedija laikotarpiu. Išsamioje įžangoje aptariami svarbiausi klausimai, susiję su Lietuvos iždo veikimu XVII a. antroje pusėje, apžvelgiami Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istoriografijos tyrimai šia tema bei pagrindinių iždo šaltinių tipų klasifikacija ir jų specifika.
Codex compositus: średniowieczna książka jako zbiór. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2026. 354 p.
Knyga nagrinėja Viduramžių rankraštinių knygų kaip sudėtinių rinkinių prigimtį. Analizuojama, kaip tokie kodeksai buvo formuojami, perredaguojami ir naudojami, atskleidžiant jų materialinę struktūrą, tekstų tarpusavio ryšius bei kultūrinį kontekstą. Autoriai aptaria rankraščių sudarymo praktiką, jų funkcijas intelektiniame ir religiniame gyvenime bei metodus, leidžiančius rekonstruoti jų sudarymo istoriją. Pabrėžiama, kad viduramžių knyga buvo ne statiškas vienetas, o dinamiškas, laikui bėgant kintantis tekstų rinkinys.
Textus, pictura, musica: średniowieczny kodeks rękopiśmienny jako przedmiot badań interdyscyplinarnych. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2022. 303 p.
Leidinys skirtas Viduramžių rankraščių tyrimams, taikant tarpdisciplininį požiūrį. Nagrinėjami tekstiniai, vaizdiniai ir muzikiniai kodeksų aspektai, aptariami jų kūrimo, funkcionavimo ir recepcijos kontekstai. Siekdami parodyti kodeksą kaip kompleksinį kultūros artefaktą, autoriai analizuoja rankraščių struktūrą, ikonografiją, notaciją bei jų tarpusavio sąveiką. Leidinys atskleidžia, kaip, interpretuodamos Viduramžių knygas, skirtingos tyrimų sritys – filologija, meno istorija ir muzikologija – papildo viena kitą.
Tomaszewski, Patryk. Wolność, wlasność, sprawiedliwość: środowisko konserwatywno-liberalne w Polsce po 1989 roku: struktury – działalność – myśl polityczna. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2025. 715 p.
Šioje studijoje nagrinėjami esminiai politinės filosofijos klausimai – laisvė, nuosavybė, teisingumas. Aptariamos skirtingos teorijos ir jų taikymas šiuolaikinėse visuomenėse. Autorius siekia parodyti, kad šios trys sąvokos yra neatsiejamos: įvairus jų interpretavimas lemia skirtingus politinius ir ekonominius modelius. Laisvė aptariama ir kaip individuali autonomija, ir kaip socialinių ir teisinių struktūrų ribojama vertybė. Nuosavybė nagrinėjama kaip ekonominė ir moralinė kategorija. Teisingumas pristatomas kaip principas, reguliuojantis laisvę ir nuosavybę.
Everett, Caleb. Niezliczone języki: jak języki, którymi mówimy, ujawniają różnice w naszym myśleniu. Warszawa: PWN, 2025. 254 p.
Autorius nagrinėja kalbų įvairovę ir jos ryšį su žmonių mąstymu. Parodoma, kaip skirtingos kalbos formuoja suvokimą apie laiką, erdvę, spalvas, skaičius ir net socialinius santykius. Remiantis įvairių pasaulio kultūrų pavyzdžiais ir moksliniais tyrimais, atskleidžiama, kad kalba nėra vien bendravimo priemonė – ji daro poveikį tam, kaip žmonės interpretuoja realybę, jaučia ir mato pasaulį. Įvairių kultūrų pavyzdžiai pademonstruoja, jog nėra vieno universalaus mąstymo modelio – kalbinė raiška glaudžiai susijusi su patirtimi ir aplinka.
Kołodko, Grzegorzo W. Trump 2.0: rewolucja chorego rozsądku. Warszawa: PWN, 2025. 257 p.
Knygoje aptariamas JAV prezidento Donaldo Trumpo politinio fenomeno poveikis šiuolaikinei politikai, ekonomikai ir tarptautiniams santykiams. Autorius nagrinėja populizmo, protekcionizmo ir nacionalizmo stiprėjimą, aptaria galimas pasekmes demokratinėms institucijoms, globalizacijai bei tarptautiniam bendradarbiavimui. Taip pat keliami klausimai apie racionalios ekonominės politikos ribas ir politinių sprendimų poveikį ilgalaikei raidai. Knyga pateikia platesnį šiuolaikinės politikos ir ekonomikos sąveikos vertinimą, įspėdama apie galimus nestabilumo ir konfliktų scenarijus.
Różne oblicza medycyny: (zarazy, melancholia, okulistyka i lekarze). Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2025. 435 p.
Leidinyje atskleidžiami įvairūs medicinos istorijos ir praktikos aspektai. Aprašoma, kaip skirtingais laikotarpiais buvo suvokiamos ligos, jų priežastys ir taikomi gydymo būdai. Epidemijos aprašomos istoriniame kontekste, aptariant skirtingų laikotarpių visuomenės reakcijas į ligų protrūkius. Melancholija analizuojama kaip medicininė ir kultūrinė būsena, atskleidžiant jos sampratos raidą nuo senovės iki šiuolaikinės psichiatrijos. Oftalmologija pristatoma per jos vystymąsi – nuo ankstyvųjų gydymo metodų iki modernesnių praktinių sprendimų. Gydytojai aptariami kaip profesinė ir socialinė grupė: jų vaidmuo visuomenėje, etika, kompetencijos bei medicinos praktikos pokyčiai.
Ze wszech ksiąg najbardziej godna przeczytania…: wokół „De Revolutionibus“ Mikołaja Kopernika: katalog wystawy w Muzeum Okręgowym w Toruniu 18 lutego – 7 maja 2023. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2023. 355 p.
Kataloge pristatoma paroda, skirta vienam svarbiausių mokslo istorijos veikalų – Mikalojaus Koperniko De Revolutionibus orbium coelestium. Aptariama šio darbo reikšmė mokslo raidai, jo recepcija ir poveikis Europos intelektinei kultūrai, pateikiami parodoje eksponuotų leidinių, rankraščių ir kitų vertingų dokumentų aprašymai bei iliustracijos. Straipsniuose nagrinėjami M. Koperniko veikalo leidybos, sklaidos ir interpretacijos klausimai. Leidinys skirtas mokslo istorijos, knygotyros ir kultūros paveldo tyrėjams bei visiems besidomintiems mokslininko palikimu.
Zychowicz, Piotr. Żydzi: opowieści niepoprawne polityczne. Poznań: Dom Wydawniczy REBIS, 2025. 462 p.
Tai publicistinių esė ir istorinių pasakojimų rinkinys, skirtas sudėtingiems lenkų ir žydų santykiams aptarti. Autorius kalbasi su istorikais ir tyrėjais apie žydų istoriją, jų vaidmenį Vidurio ir Rytų Europoje bei prieštaringai vertinamus XX amžiaus įvykius. Knygoje nagrinėjamos temos, kurios dažnai kelia diskusijas viešojoje erdvėje ir istoriografijoje. Tai analitinis ir provokuojantis leidinys, skatinantis kritiškai pažvelgti į istoriją ir jos interpretacijas, orientuotas į diskusiją apie istorijos interpretacijas, tačiau dėl savo kritiško ir kartais prieštaringo tono vertinamas nevienareikšmiškai.
Łapiński, Teofil. Powstańcy na morzu w wyprawie na Litwę. Kraków: Miles, [2025]. 210 p.
Šių prisiminimų autorius Teofilis Łapińskis (1827–1886) – lenkų karo vadas, rašytojas, visą savo gyvenimą aktyviai kovojęs su Rusijos imperializmu, Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 m. sukilimo metu vadovavęs Londono lenkų migrantų organizuotai ekspedicijai į Lietuvą. Ekspedicijos tikslas – nugabenti į Lietuvą ginklų, amunicijos ir savanorių karių. Nors ekspedicija susidūrė su daugybe sunkumų ir baigėsi nesėkme – tai buvo vienas drąsiausių bandymų paremti sukilimą iš užsienio. Autorius pateikia gyvą ir detalią įvykių kroniką, atskleisdamas tiek karinius iššūkius, tiek dalyvių motyvus. Kūrinyje atsispindi sudėtinga geopolitinė situacija bei drąsūs, bet rizikingi sukilėlių sprendimai.
Godek, Sławomir. Petersburska ofensywa szlachty litewskiej z lat 1810–1812: czyli o prawie i gospodarce guberni grodzieńskiej i wileńskiej na początku XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe UKSW, 2025. 644 p.
Knygoje nagrinėjama Lietuvos bajorijos politinė ir ekonominė veikla 1810–1812 m., kai ji siekė išplėsti savo teises ir įtaką Rusijos imperijos valdomose Gardino ir Vilniaus gubernijose. Autorius analizuoja bajorų pastangas veikti per imperijos administracines institucijas, siekiant išsaugoti savo tradicines teises. Knygoje aptariama teisinė sistema, administraciniai pokyčiai bei ekonominė padėtis, ypač žemės nuosavybės, mokesčių ir valstiečių prievolių klausimai. Taip pat atskleidžiama, kaip vietos elitas derino lojalumą carinei valdžiai su pastangomis ginti savo interesus.
Informaciją parengė Sigita Malūkienė
Viktorijos Dumčiūtės mintys
Viktorijos Dumčiūtės mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Viktorija Dumčiūtė – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinio vyresnioji bibliotekininkė, edukatorė, ankstyvojo skaitymo entuziastė, tinklaraščio „Pelėdos skaitiniai“ autorė. Viktorija dirbo „Metų knygos rinkimai 2025“ ekspertų komisijoje, rinkusioje geriausių knygų vaikams ir paaugliams penketukus. Visada besišypsanti, kūrybinga, energinga jauna moteris prisipažįsta: „Kad norėčiau dirbti bibliotekoje, žinojau seniai ir to jausmo nepamečiau nei metams bėgant, nei per kitokių darbų bei studijų patirtis. Tiesa, Vinco Kudirkos bibliotekoje atsiradau, galima sakyti, visai netyčia, bet nuo pat pirmos dienos supratau, kad taip, čia yra tai, ko ieškojau. Kai įsidarbinau, dar buvau motinystės atostogose ir teoriškai dirbau bibliotekininke kitame mieste, tad juokauju, kad vaikystės svajonė išpildyta su kaupu – vienu metu teko pasidžiaugti net ir dvigubos bibliotekininkės statusu.
Nepaprastai mėgstu rinkti citatas ar dailius sakinius, turiu atskirą ir jau beveik pilnutėlę užrašų knygą, bet vos kas paklausia vienos mėgstamiausios citatos, širdis atsisuka į dar mokykloje užsirašytus E. M. Remarko žodžius: „Stebuklas visada yra kažkur arti nevilties“. Galbūt dėl to, kad tikiu ir gyvenu tuo.“
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga laikau tokią knygą, su kuria skaitytojas užmezga savitą ryšį. Būtent toji nematoma, bet tikslinga gija tarp puslapių ir žmogaus, mano akimis, ir yra didžiausia knygos vertė. Tie ryšiai gali būti labai įvairūs: vienam tai – vidinio augimo sėkla, kitam – naujų žinių atradimo jaudulys, dar kitam – ramstis lipant iš asmeninių duobių. Vieniems knyga supurto nusistovėjusį požiūrį, kitiems atveria aplinkos pažinimo nuostabą, o dar kitiems tampa poilsiu – puikiausiu pabėgimu po įtemptos dienos. Manau, kad vertinga gali būti kiekviena knyga, tik kiekvienam žmogui ji yra vis kita, priklausomai nuo poreikių, lūkesčių ar gyvenimo etapo.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Tai, kas vienam atrodo itin vertinga ir brangu, kitam gali pasirodyti visiškas laiko švaistymas – ir čia nėra jokios dramos. Mes visi esame skirtingi, ir ne tiek pagal profesijas, kiek pagal savo patirtis. Todėl nedrįsčiau rekomenduoti vienos konkrečios knygos. Tikiu, kad bibliotekose dirbantys žmonės ir taip per savo rankas praleidžia daugybę leidinių, susipažįsta su jų aprašais ir puikiai jaučia, kas jiems patinka, ko reikia ir ką verta, galbūt, pasiūlyti kitiems. Man atrodo, kad svarbiausia atsižvelgti į konkretaus žmogaus poreikius, o ne į jo profesiją. Rekomendacijas pagal profesinį lauką labiau siečiau su vadovėliais, straipsniais ar tyrimais, o ne su tuo savitu asmeniniu ryšiu, kurį kiekvienas kuriame su knyga. O bibliotekų darbuotojams ir rekomenduoju, ir linkiu nepamesti to džiaugsmo pažinti, atrasti, pamatyti naujas, o kartais ir kitokias, nei patys mėgstame, knygas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kažkaip išskirtinai kitaip – ne, bet priremti duris, ištiesinti ar prispausti lapą tikrai yra tekę.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau. Mano akimis, tai tiesiog puikus įrankis, papildantis skaitymo galimybes. Jei lagamine mažai vietos – gelbsti elektroninės knygos. Jei knygą reikia nuolat turėti su savimi, bet nesinori nešiotis tos pačios – vėlgi patogu rinktis skaitmeninę versiją. Jei leidinio nėra bibliotekoje ar jis per brangus, elektroninė knyga tampa puikia alternatyva. Pati skaitau ir skaitmenines, ir popierines knygas, tačiau pastarosioms vis dar teikiu neišmatuojamą pirmenybę. Elektroninės knygos, manau, yra papildoma galimybė, praplečianti skaitymo ribas, todėl čia matau ne konkurenciją, o bendradarbiavimą.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nedrįsčiau kalbėti už visą kartą – net ir vienas žmogus per savo gyvenimą keičiasi. Galiu kalbėti tik apie savo aplinką ir čia pastebiu, kad į skaitymą žiūrima laisviau, ypač dabar, kai knygų pasirinkimas toks didelis. Knyga nebėra vien tik, sakykime, savotiškas išminties simbolis – ji tapo ir laisvalaikiu, ir atsipalaidavimu, ir pabėgimu, na tuo, kuo konkrečiu metu iš jos labiausiai reikia.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Aš bibliotekininkė, tad knygas – net ir draugams – pirmiausia kviečiu skolintis iš bibliotekų. Ir nejuokauju, galite paklausti bet ko (juokiasi). Turiu tam kelias priežastis – tikrai ne dėl to, kad laukiu svečių darbo aplinkoje (nors ir tai smagu).
Pirmiausia suprantu tiesioginę bibliotekų naudą autoriams bei vertėjams – rinka Lietuvoje ir taip siaura, o skolinantis knygas iš bibliotekos tai galima daryti ne tik nemokamai, bet ir prisidedant prie mėgstamų kūrėjų premijų, galbūt net paskatinant juos toliau kurti tai, kuo mes mėgaujamės ar ko laukiame. Tai savotiškas sąmoningumo ugdymas.
Antra, bibliotekose yra konkretūs grąžinimo terminai, tad mažiau šansų, kad tavo knyga, nepasitarusi išvyks neterminuotam laikui, nes štai draugas vis neranda laiko prisėsti prie knygos.
Trečia, manosios knygos labai asmeniškos – lapelių su pastabomis jose ne po kelis, tad noriu, kad jos tokios ir liktų.
Ir taip, esu draugei ne kartą parnešusi knygą iš bibliotekos – tą, kurią ji matė pas mane ir norėjo perskaityti (juokiasi).
Ir vis tik, jei labai trumpai, tai manau, kad visko gyvenime nutinka, tad esu pasiruošusi dalintis savo biblioteka su draugais, bet vis dėlto teikiu pirmenybę to nedaryti (šypsosi).
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Manau, kaip ir daugelio žmonių, tai būtų gyvenimiškas romanas – toks, kuriame asmenines duobes lydi netikėti pakilimai, neplanuoti atradimai ir pažintys, kuriame dramas keičia džiaugsmas (ir atvirkščiai). O pažvelgus į visumą, į didesnį savo gyvenimo paveikslą, ateina suvokimas, kad nueitas kelias buvo geriausias – nors ir ne visada pats lengviausias ar patogiausias.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Skaitau itin įvairią literatūrą neskirstydama autorių pagal šalis, tačiau vis dažniau pastebiu, kad atsigręžiu į lietuvių autorius.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Anksčiau sakydavau, kad niekada nerašysiu, juk knygų ir taip daug, o man labiau patinka jas skaityti (juokiasi). Manau, rašymas atimtų nemažai laiko iš to širdžiai mielo puslapių šiurenimo. Net ir atsiliepimą sau ne apie kiekvieną perskaitytą knygą spėju parašyti – vos baigiu vieną, jau šaukia kitas skaitinys.
Vis dėlto, jei jau lieptumėt tą knygą rašyti, norėčiau kurti vaikams (šypsosi).
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Retai kada skaitau tik vieną knygą. Dažniausiai jas derinu pagal žanrą, temą, nuotaiką, o kartais – ir pagal terminus. Šiuo metu kuruoju keturis knygų klubus, tad tenka prisitaikyti prie jų susitikimų datų. Vis dėlto ne visada norisi skaityti būtent tai, ką tuo metu „reikia“, todėl bent po skyrelį įsileidžiu ir kažką savo – visiškai kitokio. Štai, ką šiuo metu esu atsivertusi ir pradėjusi skaityti: Eliza Orzeszkowa „Prie Nemuno“, Viktorija Vitkauskaitė „Namai ir likimai“, Jim Trelease „Skaitymo garsiai vadovas“ ir Sarah Penner „Amalfio prakeiksmas“.
Kasmetinė mokslo istorikų sueiga „Scientia et historia – 2026“
Kasmetinė mokslo istorikų sueiga „Scientia et historia – 2026“
Kaip ir kiekvieną pavasarį, mokslo istorikai bei filosofai susitiko kasmetinėje konferencijoje „Scientia et historia“. Gegužės 7–8 dienomis Vilniuje ir Kaune vykusią konferenciją rengė nemažai institucijų: Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos mokslų akademijos Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyrius. Šiemet ji išsiskyrė pranešimų tematika ir įvairove, nes skirta ne vienai sukakčiai: fizikos ir fizikinės chemijos, visuomenės ir politinio veikėjo profesoriaus Vinco Čepinskio (1871–1940) 155-osioms gimimo metinėms, akademiko, mokslo istoriko, matematikos ir astronomijos profesoriaus Pauliaus Slavėno (1901–1991) 125-osioms gimimo metinėms, taip pat matematinės statistikos srities mokslininko, labiau žinomo kaip 1863 m. sukilimo vieno iš vadų, Zigmanto Sierakausko (1826–1863) 200-osioms gimimo metinėms bei pedagogo, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, žemaičių raštijos veikėjo ir mokslo terminijos kūrėjo, bibliofilo, vienuolio, kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) 255-osioms gimimo metinėms.
Konferencijos darbas vyko sekcijose: gegužės 7 d. Mokslo filosofijos sekcija vyko kontaktiniu ir nuotoliniu būdu Lietuvos kultūros tyrimų institute Vilniuje, o gegužės 8 d. Kauno technologijos universiteto Didžiojoje auloje, A. Mickevičiaus g. 37 gyvai susitiko Mokslo, technikos ir medicinos istorijos sekcija. Ši vieta neeilinė – toje pačioje salėje 1922 m. vasario 16 d. įvyko Lietuvos universiteto atidarymo iškilmės. Konferencijoje sulaukta daug prelegentų ir svečių bei nemažo būrio klausytojų. Šiemet renginys išsiskyrė pranešimų gausa – abiejose sekcijose išklausyta 30 pranešimų, dalyvavo pusšimtis klausytojų. Susirinkusius pasveikino Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos pirmininkas dr. Ramūnas Kondratas, taip pat KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Kęstutis Lukšys. Pranešimą apie P. Slavėną skaitė prof. Romualdas Šviedrys, buvęs Niujorko politechnikos universiteto profesorius, mokslo istorijos specialistas.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka prisidėjo ne tik organizuodama konferenciją, bet ir skaitydama pranešimus. LMA Vrublevskių bibliotekai atstovavo Mokslinės informacijos skyriaus darbuotojos dr. Giedrė Miknienė, parengusi pranešimą „Nuo Tilžės iki Čikagos: dr. Jono Basanavičiaus darbai spaudoje“, bei dr. Birutė Railienė ir Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, pristačiusios pranešimą su skaidrėmis „Architektūros istorija aplink mus: architekto ir inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus (1866–1947) 160-osioms gimimo metinėms“, paremtą LMAVB fondų medžiaga.
Graži tradicija – padovanoti knygą bibliotekai. Po konferencijos LMAVB fondai praturtės vertingais leidiniais: naujai išleistu tritomiu apie mokslo raidą Kauno technologijos universitete 1922–2022 m., kurį įteikė dr. Audronė Veilentienė, bei V. Selenio sudarytu leidiniu.
Susipažinti su visa konferencijos pranešimų tematika ir programa galima Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos interneto svetainėje http://www.moksloistorija.lt/scientia-et-historia-2026. Šioje svetainėje vėliau bus paskelbta ir konferencijos pranešimų santraukų knygelė, kurios viena sudarytojų – dr. Birutė Railienė.
Eglė Paškevičiūtė Kundrotienė
Konferencijos akimirkos Jono Klėmano nuotraukose.
Naujos knygos
Naujos knygos
Hui, Andrew. The study: the inner life of Renaissance libraries. Princeton; Oxford: Princeton University Press, [2025]. 303 p.
Renesanso Europos asmeninės bibliotekos neretai tapdavo vidinio prieglobsčio erdvėmis neramumų ir epidemijų laikais. Šioje knygoje pasakojama apie Renesanso studiolo – nedidelę privačią skaitymo, studijų ir apmąstymų erdvę, skirtą saviugdai ir vidiniam susitelkimui. Derindamas literatūros ir dailės kūrinių interpretacijas su asmeniniais pasakojimais apie savo aistringą meilę knygoms, autorius atskleidžia, kaip Renesanso humanistai kūrė intymias studijų erdves. Europocentrinis pasakojimas čia praplečiamas, įtraukiant islamo pasaulio, Indijos Mogolų imperijos ir Kinijos knygų kultūras. Lyginant su mūsų informacijos pertekliaus laikais, nagrinėjama studiolo įtaka šiuolaikiniams rašytojams ir kviečiama susimąstyti, kaip gausus skaitymas ir sąmoningas užsisklendimas gali ne tik ugdyti, bet ir riboti mūsų santykį su pasauliu.
Splendours of Japan: highlights from the Bodleian Library. Oxford: Bodleian Library Publishing, [2025]. 250 p.
Šis prabangiai iliustruotas esė rinkinys kviečia susipažinti su Oksfordo Bodlėjaus bibliotekoje saugoma išskirtine japoniškų retų knygų ir rankraščių kolekcija, kurios ištakos siekia XVII amžiaus pirmąją pusę. Tarp įspūdingiausių kolekcijos kūrinių – meistriškai tapyti ritiniai, No teatro pjesių rankraščiai, rankraštinės poezijos antologijos, seniausia Anglijos ir Japonijos prekybos sutartis bei ankstyvieji spausdinti leidiniai. Knygoje atskleidžiama daugialypė ir turtinga kolekcijos istorija, aptariami ankstyvieji Anglijos ir Japonijos ryšiai bei pasakojama, kaip XVII amžiuje japoniškos knygos ir rankraščiai pateko į Angliją. Ypač daug dėmesio skirta darbo popieriaus, spalvinių pigmentų ir rašalo gamybai bei naudojimui. Rinkinį papildo Ankstyvųjų naujųjų laikų Japonijos klestinčios leidybos rinkos apžvalga.
Gel’man, Vladimir. Russia’s gamble: the domestic origins of Russia’s attack on Ukraine. Cambridge: Polity, 2025. 220 p.
Garsaus politologo ir putinizmo kritiko knyga kviečia pažvelgti į Rusijos puolimo prieš Ukrainą priežastis ir paaiškina, kodėl agresoriui nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų. Didžiausias dėmesys skiriamas Rusijos vidaus politikai ir jos raidai po Sovietų Sąjungos žlugimo. Autorius parodo, kad sprendimą pulti Ukrainą, taip pat nusikalstamus ir neišmanėliškus Rusijos karinius veiksmus lėmė keli esminiai veiksniai. Iš jų – personalistinis autoritarinio režimo pobūdis, jo pažeidžiamumas dėl prasto valdymo, Rusijos elito ir valstybės vadovo klaidingi įsitikinimai dėl Ukrainos bei Kremliaus pasikliovimas ankstesne nebaudžiama patirtimi. Knygoje taip pat keliamas klausimas, kokias pamokas šis karinis puolimas leidžia išmokti, siekiant geriau suprasti XXI amžiaus pasaulinę geopolitinę situaciją ir skirtingų valstybių vidaus bei tarptautinę politiką.
Seigel, Jerrold E. Remaking the world: European distinctiveness and the transformation of politics, culture, and the economy. Cambridge: Cambridge University Press, 2025. 370 p.
Žymaus kultūros istoriko knyga siūlo naują žvilgsnį į Europos istorinį išskirtinumą ir ilgalaikį poveikį likusiam pasauliui. Autorius parodo, kad tiek teigiamas, tiek neigiamas šio žemyno vaidmuo kilo iš veiksmingos centrinės valdžios stokos, Europos valstybių ir tautų susiskaldymo bei nuolatinio tarpusavio varžymosi, taip pat iš polinkio kurti autonomines veiklos sritis. Knygoje aptariama, kaip šie veiksniai skatino Europą išskiriančius politinius, socialinius ir kultūrinius reiškinius: dėmesį laisvės politikai, savitomis vertybėmis grindžiamą estetinės srities raidą, gebėjimą iš esmės pakeisti mokslinį pasaulio suvokimą bei pirmąjį per istoriją perėjimą prie šiuolaikinės pramoninės ekonomikos. Lygindamas Europą su Afrika, Indija, Kinija ir Osmanų imperijai priklausiusiomis teritorijomis, autorius atskleidžia, kad kitur panašių reiškinių nebuvo, o Europoje tie patys veiksniai, deja, prisidėjo ir prie žalingo imperinės ekspansijos akstino.
Realms of imagination: essays from the Wide Worlds of Fantasy. London: British Library, 2023. 271 p.
Maginė fantastika – itin platus literatūros žanras, apimantis epinį pasakojimą, mitinę vaizduotę, tautosakos tradicijas, pasaulių kūrimą ir istorijas, tyrinėjančias tamsiąsias bei nejaukias vaizduotės ribas. Naujajame tome dvidešimt rašytojų, fantastinės literatūros tyrėjų ir Britų bibliotekos darbuotojų apmąsto esmines maginės fantastikos temas – magiškas ir liaudies pasakas, epus ir žygius, keistas bei šiurpias istorijas, vartus į kitus pasaulius ir kitus žanro pavidalus. Leidinys kviečia skaitytoją leistis į pačią fantastikos šerdį: pažinti pasaulių kūrimo meną, amžiną herojiškos kelionės pasakojimo trauką, pasakų ir keistųjų istorijų įvairovę bei jų tarpusavio sąsajas, taip pat išskirtinę nejaukumo galią šiuolaikinėse medijose, įskaitant vaizdo žaidimus.
Gruenbaum, Caroline. Reading across cultures: translating romances, fables, and poetry in medieval Ashkenaz. Ithaca; London: Cornell University Press, 2025. 189 p.
Šioje knygoje pristatomi novatoriški Viduramžių žydų literatūros kūriniai, radęsi vėlyvaisiais XII–XIII amžiais Aškenazyje – Šiaurės Prancūzijos, Vokietijos ir Anglijos žydų bendruomenėse. Tuo laikotarpiu žydų autoriai į hebrajų kalbą išvertė keletą senosios prancūzų ir vokiečių literatūros pasakojimų, kilusių ne iš žydiškos tradicijos, bet paremtų krikščioniškais riteriniais romanais apie karalių Artūrą ir Aleksandrą Didįjį, taip pat antikinėmis Ezopo pasakėčiomis. Užuot atspindėję žydų religinį ar kultūrinį savitumą, šie vertimai sudarė pasaulietinės hebrajų literatūros visumą ir liudijo bendrą Viduramžių Europos žydų bei krikščionių literatūrinę kultūrą. Aptardama hebrajiškas gyvūnų pasakėčias, liaudies pasakojimus ir riterinius romanus, autorė parodo intelektinę aplinką, leidusią Aškenazio raštijos atstovams peržengti kultūrines ribas ir paskatinusį šio regiono literatūrinį atgimimą.
Books of hours, books of hope: medieval books of hours and their readers. Veurne: Hannibal books, 2025. 158 p.
Valandų knygos buvo vienos populiariausių Vėlyvųjų viduramžių knygų ir sudarė svarbią kasdienio religinio gyvenimo dalį. Šis gausiai iliustruotas leidinys supažindina su Valandų knygų vieta Vėlyvųjų viduramžių visuomenėje ir jų vaizdavimu flamandų portretiniame mene. Aptariama, koks buvo Valandų knygų turinys, kas buvo jų kūrėjai ir skaitytojai, kur ir kaip žmonės mokėsi skaityti, ką reiškia humoristinės figūros paraštėse ir daugelis kitų dalykų. Nuo prabangių, aukso folija puoštų rankraščių iki kuklių, dažnai vartotų knygelių – kiekviena Valandų knyga pasakoja savitą istoriją. Paplitę visuose visuomenės sluoksniuose, šie maldynai galėjo atlikti ir statuso ženklų, ir artimų, asmeniškų palydovų vaidmenį. Leidinys parengtas kaip lydimasis parodos „Puikybė ir paguoda: Viduramžių Valandų knygos ir jų skaitytojai“ („Pride and Solace: Medieval Books of Hours and Their Readers“), nuo 2025 m. balandžio 4 d. iki spalio 7 d. vykusios Briugės Hrūningės muziejuje (Groeningemuseum), katalogas.
Faggioli, Massimo. Global Catholicism: between disruption and encounter. Leiden; Boston: Brill, [2025]. 310 p.
Šis veikalas pradeda knygų seriją Globaliosios katalikybės studijos (Studies in Global Catholicism, SGC). Jame kviečiama naujai pažvelgti į Katalikų Bažnyčią kaip pasaulinę religinę instituciją, kuri, nors ir geografiškai išsiplėtusi, dar nėra visapusiškai globalizuota. Knygoje aptariama istorinė ir teologinė Europos vaidmens Bažnyčioje mažėjimo reikšmė, remiantis skirtingų pasaulio regionų patirtimis. Ypač daug dėmesio skiriama institucinėms ir teologinėms kosmopolitinės Katalikų Bažnyčios galimybėms bei jų riboms, o po II Vatikano Susirinkimo susidariusi institucinė savimonė aptariama kultūros ir politikos istorijos atžvilgiu. Leidinys siūlo naują požiūrį į šiandien besikuriančią postkolonijinę tarpkultūrinę globaliąją katalikybę ir parodo, kaip šimtmečius nusistovėjusios Bažnyčios raidos kryptys ima kisti, atsižvelgiant į naujus pasaulinius pokyčius.
The Oxford handbook of Vatican II. Oxford: Oxford University Press, 2023. 777 p.
Antrasis Vatikano Susirinkimas (1962–1965) buvo vienas reikšmingiausių XX amžiaus religinių įvykių, nulėmęs tolesnę Katalikų Bažnyčios raidą. Šiame žinyne pateikiama nuodugni Susirinkimo analizė: pristatoma jo istorinė aplinka ir eiga, pagrindiniai dokumentai bei mokymas Šventojo Rašto, bažnytinės tradicijos, liturgijos, religijos laisvės, ekumenizmo ir Bažnyčios misijos temomis. Dėmesio skiriama ir rečiau aptariamiems dalykams – mažiau žinomoms popiežių kalboms, moterų vaidmeniui Bažnyčios gyvenime bei Susirinkimo nepripažinimui katalikų tradicionalistų aplinkose. Taip pat aptariama Susirinkimo reikšmė kitų krikščioniškųjų Bažnyčių gyvenimui, krikščionių vienybės siekiams ir Katalikų Bažnyčios dialogui su kitomis religijomis. Pasaulinės Bažnyčios požiūriu pristatoma, kaip Susirinkimas vertintas skirtingų pasaulio regionų ir kultūrų.
Making history with manuscripts in medieval and early modern Europe. Berlin; Boston: Walter de Gruyter GmbH, 2025. 317 p.
Šiame tome dėmesys sutelktas į rankraštinės tradicijos vaidmenį, perteikiant istoriją Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų skaitytojams. Knygoje parodoma, kad medžiaginės rankraščių savybės veikė istorinius pasakojimus ir prisidėjo prie pačios istorijos kaip sąvokos apibrėžimo, todėl rankraščių kūrėjai, greta autorių, atliko svarbų vaidmenį, rašant istoriją. Leidinyje pristatomi lotynų ir vietinėmis kalbomis parašyti šaltiniai iš įvairių Vakarų Europos regionų, apimantys laikotarpį nuo IX iki XVI amžiaus. Apžvelgiant įvairią istorinę aplinką, išryškinami bendri rankraštinio istorijos rašymo bruožai. Raštininkai „kūrė“ istoriją per grafinį išdėstymą, raštą, iliuminacijas, turinio sudarymą ir redagavimą, taip suteikdami istoriografijai materialųjį matmenį. Šis veikalas kviečia Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų istoriografiją vertinti per jos medžiaginę terpę.
Medieval Livonia: history, society and economy of a territory on the Baltica frontier. Turnhout: Brepols Publishers, 2025. 412 p.
Livonija – taip vadintas kraštas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje – susidarė XII–XIII amžiais kryžiaus žygių prie Baltijos metu. Tai buvo daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris regionas, tapęs tamprios skirtingų bendruomenių sąveikos erdve. Livonija palaikė glaudžius ryšius su Šventąja Romos imperija, popiežiaus kurija, Skandinavija ir Lietuva bei tarpininkavo Hanzos prekybai su Rusia. Šioje reikšmingoje naujoje istorinėje studijoje nagrinėjama Livonijos socialinė istorija, miesto ir kaimo kultūra, valstiečių ekonominis gyvenimas ir raštingumas. Taip pat siūlomi nauji kryžiaus žygių, politinės istorijos ir pagrindinių valdžios veikėjų vertinimai. Tai pirmas išsamus Livonijos istorijos veikalas anglų kalba, naudingas kryžiaus žygių prie Baltijos tyrimams.
Sociology of personal life. London: Bloomsbury Academic, 2022. 222 p.
Šioje knygoje parodoma, kaip šiuolaikiniai sociologiniai tyrimai gali naujai nušviesti net ir labiausiai pažįstamas kasdienio gyvenimo sritis. Atskleidžiama, kaip susidaro ribos ir ryšiai tarp viešojo ir privataus gyvenimo – nuo draugysčių ir augintinių iki politinio dalyvavimo bei socialinių įstatymų. Kiekvienas skyrius skirtas gerai pažįstamai temai ir atskleidžia, kaip socialinė aplinka veikia individualius santykius ir gyvenimus, o asmeniniai pasirinkimai prisideda prie platesnio socialinio pasaulio kūrimo. Nagrinėjamos tokios temos kaip draugystė, santuoka ir partnerystė, šeima, augintiniai, politinis dalyvavimas kasdienybėje, socialiniai tinklai, skaitmeninis bendravimas, teisė ir socialinė politika. Šis naujas leidimas papildytas keliais naujais skyriais, skirtais kūnui, namams ir asmeniniam gyvenimui viešosiose erdvėse.
Anotacijas parengė Ana Venclovienė
Suomių Donelaitis
Suomių Donelaitis
LMA Vrublevskių bibliotekos fondas pasipildė nauju leidiniu – Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertimu į suomių kalbą. Šis vertimas Donelaičio kūrybos vertimų eilėje užėmė 26 vietą – tiek kalbų ir tiek visos poemos ar jos ištraukų publikacijų šiandien galima susipažinti su nemirtingojo Tolminkiemio dainiaus darbais.
Naujieną, kad 2025 metais suomių kalba išspausdintas „Metų“vertimas, žurnale „Donelaičio žemė“ (2025, nr. 3) paskelbė K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius. Tai šio asmens iniciatyva ir pastangomis atsirado iki šiol suomiškai dar neprakalbinta, pasaulinio pripažinimo pelniusi lietuvių autoriaus poema. Knygos, pavadintos „Vuodenajat“ (Metų laikai), sutiktuvės įvyko 2025 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos ambasadoje Suomijoje. Iš lietuvių kalbos ją išvertė literatūrologas Juha Kajanderis, šioje knygoje drauge pateikęs išsamų įvadinį straipsnį „Donelaitis ir jo Metai“, komentarus bei „Metų“ veikėjų vardų, paaiškintų suomiškais atitikmenimis, rodyklę. Knygą išleido Kemio (Kemi) leidykla „Atrain & Nord Kustannusliike“.
Naujasis donelaitianos leidinys saugomas Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Lituanikos kolekcijoje. Saugojimo šifras: L-21/117.
Primename, kad Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2015 m. išleido Kristijono Donelaičio bibliografijos rodyklę. Toliau pildomi ir registruojami šios rodyklės duomenys prieinami adresu: https://vb.mab.lt/discovery/collectionDiscovery?vid=370LABT_LMAVB:LMAVB&collectionId=81153923310008476&lang=lt
Informaciją parengė dr. Daiva Narbutienė
Lenkijos instituto vadovų vizitas
Lenkijos instituto vadovų vizitas
Gegužės 6 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė garbingi svečiai: Lenkijos instituto Vilniuje direktorius dr. Piotras Drobniakas, vicedirektorė Aleksandra Klimont-Bodzińska ir programų ekspertė Barbara Orszewska. Svečius sutiko Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja dr. Rima Cicėnienė ir mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė. Pokalbio metu abiejų institucijų vadovai aptarė bendradarbiavimo galimybes ir nubrėžė bendrų renginių gaires. Bibliotekos darbuotojos dr. Justina Sipavičiūtė ir Violeta Radvilienė svečius supažindino su Lietuvos, Lenkijos ir Abiejų Tautų Respublikos raštijos paveldo vertybėmis: XII–XIX a. rankraščiais ir XVI–XX a. spaudiniais. Didžiulio svečių susidomėjimo sulaukė autentiški originalūs Ketverių metų seimo, Gegužės 3 d. konstitucijos ir Tado Kosciuškos sukilimo dokumentai.
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
