Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kiekvienas skaitantysis knygoje atranda tik jam skirtą ir reikalingą vertę: vienas – mintį, idėją, kitas – gražią kalbą ir minčių dėstymą, dar kitas – reikalingą faktą, žinias. O gal sužavės humoras ar eilėraščio paslaptis, kurią nebūtinai privalai suprasti. O jeigu visa tai sudėti į vieną kūrinį? Gali ir neišeiti tobula knyga!

Tas jausmas, kad ši – tai tau skirta knyga, kartais net pribloškia. Bet tai labai asmeniška. Jeigu tai ne lietuvių autoriaus knyga, prisideda ir vertimas, labai gerbiu vertėjų darbą. O bendrąja prasme knygos, kaip žmonijos išradimo, vertė yra neišmatuojama.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekose dirba tokie skirtingi žmonės, kad vienos knygos jiems rekomenduoti negaliu. Nors apskritai patarčiau visiems perskaityti U. Ecco „Rožės vardas“. O jeigu nesinori, galima ir visai neskaityti, nors tai labai liūdna.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma! Nekalbėkime apie tai, kad vaikystėje knyga kartais būdavo priemonė apsiginti ar trinktelėti kam nors per galvą… Gėles ir kitus augalus knygoje (sename žodyne) džiovinu iki šiol, dar teko iš niekam jau nereikalingų knygų kurti visokius „menus“ – erdvinius objektus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Gal ne konkurentės, o greta egzistuojantis variantas, pasirinkimo galimybė. Yra labai pamėgusių skaityti ar klausytis skaitmenines knygas, yra pabandžiusių ir sugrįžusių prie popierinių, yra puikiai derinančių šiuos pasirinkimus. Manau, popierinės knygos gyvuos, kol tik bus norinčių skaityti.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Ko gero, tiesa, kad kartų požiūris į knygą savitas.

Mano karta (50+) knygą labai vertino, gerbė, net jeigu kas ir neskaitė. Ji buvo ne tik laisvalaikio malonumas, bet ir būdas sužinoti kažką daugiau, nei buvo pasakojama per tuometinę žiniasklaidą.

Dabar jauni žmonės turi daugiau pasirinkimų, kokiais būdais pažinti pasaulį, knyga čia nėra svarbiausia. Tačiau džiugina tam tikra mada skaityti, kalbėtis apie knygas, diskutuoti. Jaunimas skaito daug psichologijos, filosofijos leidinių. Vaikai vengia ilgų vientisų tekstų, mėgsta komiksus, paveikslėlių knygas. Šiek tiek gaila dėl to neįvertinamo kalbos turtingumo, grožio. Kaita yra natūralu, svarbu pernelyg nenutolti nuo knygos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinčiau visas, nebent knygoje būtų koks labai intymus įrašas. Jeigu kurios ir negrąžintų, visada galima susirasti kitą knygą, o štai draugą…

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nemanau, kad verta knygos, labai jau rami ir nuobodi knyga būtų. Nebent kokio eilėraščio apie paprasto gyvenimo grožį.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Myliu skandinavus. Net negaliu išskirti šalies, tarp mėgstamiausių yra ir islandų, ir norvegų, ir švedų. Ta šiaurietiška rūstybė mane žavi.

Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Mąstau atmetimo būdu: ne romantinė, ne detektyvas, ne drama. Jeigu turėčiau talentą, kurčiau poeziją. Arba knygas vaikams ankstyvojo V. V. Landsbergio stiliumi: truputis humoro, truputis absurdo, truputis netikėtų siužeto vingių.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Dar gyvenu ką tik perskaitytos Tiffany McDaniel knygos „Betė“ įspūdžiu. Sukrėtė. Laukia Evos Viežnaviec „Ko ateini, vilke?“.