Virtuali paroda „Sūnaus darbu įamžintas“
Virtuali paroda „Sūnaus darbu įamžintas“
Šiemet sukanka 200 metų nuo Eustachijaus Edvardo Vrublevskio gimimo. Vilnietis gydytojas homeopatas šiandien dažniausiai prisimenamas kaip advokato, dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos įkūrėjo Tado Stanislovo tėvas. O ir tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Bibliotekos pavadinime esantis asmenvardis nurodo ne patį steigėją, bet jo tėvus – Eustachijų ir Emiliją.
Eustachijaus Edvardo gyvenimas dar nesulaukė savo tyrėjų. Ši paroda irgi neketina šios asmenybės pristatyti išsamiai. Joje bandoma atskleisti tuos jo gyvenimo įvykius, kuriuos liudija Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai. Dėl šaltinių fragmentiškumo ir parodoje atsiskleidžiantis jo paveikslas yra labai neišbaigtas. Dar daugiau – kai kurių iš jų datos kelia klausimų, į kuriuos, remiantis turimais dokumentais, šiandien neįmanoma atsakyti. Norisi tikėtis, kad ši paroda paskatins išsamesnius ateities tyrimus, kurių laukia tiek Eustachijus Vrublevskis, tiek ir kiti šios šeimos nariai.
Parodą galima peržiūrėti čia: „Sūnaus darbu įamžintas“.
Parodą parengė Agnė Zemkajutė
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (8)
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (8)
Ankstesniuose šio ciklo pokalbiuose dalyvavo Vilnių kuriantys profesionalai: skulptorius, architektas, dizaineris, tarpdisciplininio meno atstovai, menotyrininkė, meno mecenatas. Šį kartą sužinosite, ką jaučia, kokiu mato ir kaip skatina miestu domėtis žurnalistė, klinikinė psichologė, Miesto istorijų mokyklos įkūrėja, knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė, ekskursijų sumanytoja ir vedėja Gabija Lunevičiūtė.
Palietėme svarbias temas: koks turi būti šiuolaikinis gidas, kaip kuriamos ekskursijos ir kokie žmonės laisvalaikį skiria miesto pažinimui. Ar Vrublevskių bibliotekos architektūrinis ansamblis įtrauktas į pažintinių pasivaikčiojimų maršrutus, ar skiriama dėmesio meno kūriniams, esantiems viešose Vilniaus senamiesčio erdvėse.
„Yra labai daug dalykų, kurių skubėdami, paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog nepastebime. Neabejoju, kad porą valandų su gidu paklajoję po gimtuosius ar aplinkinius rajonus, liktumėte nustebę ir įkvėpti. Sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save“, – sako Gabija Lunevičiūtė.
Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė
Rašytojos Ievos Marijos Sokolovaitės mintys
Rašytojos Ievos Marijos Sokolovaitės mintys
Nuotraukos autorė – Justė Gadliauskaitė
Jaunosios kartos rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė 2022 m. Vilniaus universitete įgijo biologijos bakalauro, o 2024 m. Kopenhagos universitete Danijoje – biologijos (ekologijos) magistro laipsnį, šiuo metu VU studijuoja filosofiją. Autorės kūryba, daugiausia smulkioji proza, publikuota kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Metai“, „Šiaurės Atėnai“), pristatyta skaitymuose, sulaukė įvertinimo tarptautiniuose literatūros festivaliuose ir konkursuose. 2025 m. Ieva Sokolovaitė už romaną „Pozuotoja“ įvertinta Liudo Dovydėno premija kaip geriausia naujo lietuviško romano autorė, jai paskirta ir pirmoji Rolando Rastausko literatūrinė premija. Ieva sako, kad labiausiai bijo griežtų apibrėžimų ir vienareikšmių epitetų, todėl nemėgsta būti vadinama kokios nors konkrečios profesijos atstove ir tiki, kad kur kas svarbiau ir įdomiau – mąstyti apie pasaulį iš įvairių perspektyvų.
Kaip jaunoji rašytoja atsakė į 10 klausimų apie knygas ir kodėl bibliotekos darbuotojams rekomenduoja perskaityti senuosius Mesopotamijos mitus?
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertingiausios tokios knygos, kurios sujudina, paskatina mąstymo ar matymo pokytį, priverčia jaustis nepatogiai, kelia iššūkį, varo į neviltį, kelia neapykantą, pasišlykštėjimą, siaubą, nejauką, persmelkia ironija arba absurdu. Žinoma, jokia knyga nėra vertingesnė nei gyvi pojūčiai, patirtys, suvokimai, prisiminimai, tad iš knygų vertingiausiomis laikau tas, kurios geriausiai veikia kaip šių pojūčių, patirčių ar minčių katalizatoriai. Visuomet didžiausias malonumas ne būti mokomai ir protinamai, bet pačiai išspręsti kokį nors intelektinį galvosūkį, rasti kelią iš minčių labirinto, perlaužti tikrovės ar meno dėsnį. Ir kai esu priverčiama tai padaryti, kad ir kaip man būtų šlykštu, baisu, nejauku ar nepatogu, patiriu didžiausią literatūrinį katarsį, nepriklausomai nuo to, ar kūrinys kalba apie aktualijas, pasiūlo įtraukų siužetą, veikėjus, su kuriais norėčiau tapatintis, vietoves, po kurias malonu būtų paklajoti vaizduote. Būtent tie kūriniai, kuriuos suprasti ir išlukštenti prireikė laiko, pastangų ir vidinės transformacijos, išlieka mano atmintyje kaip vertingiausi.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Senuosius Mesopotamijos mitus. Ne per seniausiai pati dar kartą nuosekliai perskaičiau Gilgamešo epą, Enuma-Eliš (pasaulio sukūrimo mitą), Nojaus, Utnapištimo ir Atrahasio mitą, pasakojimą apie deivės Ištar kelionę į mirusiųjų pasaulį ir kitus išlikusius dantiraščio vertimus, sudėtus į dailų „Oxford Classics“ leidimą. Nors fragmentiški, nepilnai atkurti, dalimis rekonstruoti iš įvairių nuorašų, tie mitai absoliučiai nuostabūs! Ne tik gerokai emocingi ir dramatiški, kaip ir priklauso senųjų dievų knibždančiomis istorijoms, bet ir pilni dviprasmybių, interpretacijos galimybių, tramplinų kontempliacijai. O labiausiai mane nustebino tai, kad prieš kelis tūkstantmečius aprašyti rūpesčiai, dramos ir egzistenciniai klausimai tebėra visiškai suprantami ir šiandienos skaitytojui. Turint galvoje tai, kad kaip tik iš Mesopotamijos slėnio kildinama raštija, bet kuriam bibliotekininkui akadų ir babiloniečių mitologija galėtų būti įdomi ir kaip literatūros, ir bibliotekininkystės ištakų lopšys.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma. Kas gi nėra paslėgęs knyga džiovinamų lapų, gėlių žiedų, žolynų, parėmęs kokio virstančio vazono ar tiesiog išstatęs lentynoje kaip interjero detalės? Kai gyvenau Kopenhagoje (kur parduotuvėse nėra mums įprastos varškės, užtat pilna įvairiausio rauginto pieno, tad improvizuodavau ir varškę gamindavausi pati), dažnai po pačių didžiausių ir sunkiausių namuose turimų knygų stirta paslėgdavau varškės sūrį. Keletą muziejaus katalogų (jei juos irgi priskirsime knygoms) esu iškarpiusi ir reprodukcijomis papuošusi kambario sienas.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Sklaidos ir prieinamumo atžvilgiu – taip. Asmeninio santykio atžvilgiu, bent jau man, – ne. Skaitmenines knygas skaitau tuomet, kai jų prireikia studijoms ar individualiems tyrinėjimams, nes šitaip jas kur kas lengviau susirasti internetinėse duomenų bazėse. Tačiau skaitydama savo malonumui visada renkuosi tik popierines knygas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Veikiausiai, turi. Požiūrį į knygas keičia jų prieinamumas, platesnis literatūros lauko kontekstas. Pavyzdžiui, sovietmečiu nepasiekiamas ir nežinomas užsienio autorių knygas šiandien puikiausiai galima susirasti jei ne knygyne ar bibliotekoje, tai elektroniniu formatu, jei ne lietuviškus vertimus, tai originalo kalba arba išverstas į anglų kalbą. Tai, kad daugelis mano kartos žmonių be problemų skaito anglų kalba (o dažnai ir dar keliomis), ženkliai praplatina prieinamos literatūros geografiją, ką jau kalbėt apie nusiritusius cenzūros ir valdžios kontrolės pančius. Kaip ir informacijos apskritai, taip ir knygų klausimu mano kartos atstovams nebereikia spręsti problemos, kur jų gauti. Svarbesnis tampa gebėjimas šią informacijos gausą kritiškai vertinti, atsirinkti, atpažinti kokybės signalus, atskirti šlamštą, kurio automatiškai irgi pagausėja, nuo vertingų kūrinių. Kita vertus, ir greitėjantis gyvenimo tempas neleidžia švaistyti laiko skaitant bet ką. Todėl sakyčiau, kad šiandienos skaitytojas kur kas labiau užverstas literatūra – ir gera, ir vidutine ar net prasta, bet kur kas labiau skubantis, nenuoseklus, skeptiškas.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Turbūt Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Žinau, kad jos egzempliorių pilna visur, bet jausčiausi itin nesaugiai neturėdama vieno prie savęs ir negalėdama bet kada atsiversti. Tai vienintelė knyga, kurią pabučiuoju kiekvienąkart paėmusi į rankas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Sunku pasakyti, nes ta biografija dar būtų palyginti neilga. Savo biografijoje esu ne tik protagonistė, bet ir antagonistė, nuolat ir įvairiais būdais niokoju save ir kuriu sau kliūtis, o tuomet jas daugiau ar mažiau elegantiškai griaunu. Galėtų išeiti klasikinis Bildungsroman. Kita vertus, gyvenimo etapai tokie skirtingi, kad turbūt labiau tiktų novelių rinkinys. Bet kuriuo atveju, toje biografijoje būtų ir absurdo, ir poezijos, ir magiškojo realizmo elementų.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Regioninių ar etninių dėsningumų savo literatūrinių meilių ir nemeilių sąrašuose kol kas nepastebėjau. Kiekviena kultūra turi savitų, ypatingų bruožų, kurie gali būti egzotiški, juokingi, absurdiški, gilūs, nesuprantami, šokiruojantys, įkvepiantys.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Pastaruoju metu kirba ambicingas, bet ir rizikingas sumanymas – imtis žanrinės literatūros. Pastebėjau, kad ne vienam mano pačios mėgstamam rašytojui, pagarsėjusiam gilia, intelektualiai provokuojančia, nestandartine proza, anksčiau ar vėliau ima ir užeina noras parašyti vesterną. Arba detektyvą. Arba meilės romaną. Iš esmės, kurti tokių žanrų rėmuose nėra sunku, tereikia laikytis kanono ir sekti nusistovėjusia schema. Keblumas tas, kad šitaip rašant neretai ir lieka tik schema, tik pats žanras tarsi griaučiai, kuriuose nieko nėra, ūžauja vėjas ir tumuluoja dulkės. Kitaip tariant, rašyti žanrinę literatūrą nėra sunku, bet rašyti gerą žanrinę literatūrą – dar ir kaip. Štai kodėl sakau, kad sumanymas ambicingas ir rizikingas. Bet juk nelabai turiu ko prarasti, tad galbūt vis tiek išmėginsiu jėgas kyštelėdama koją, tarkime, į mokslinės fantastikos sferą. Na, gal tik pirštą. Kol kas nieko tikresnio neišduosiu.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
David Markson „Wittgensteino meilužė“, kurią ką tik lietuviškai išleido mano labai mylima „Rara“ leidykla.
Naujos knygos
Naujos knygos
Tollet, Daniel. Entre tolérance et exclusion: essai sur les relations entre les religions dans la Confédération polono-lituanienne, XVIe–XVIIIe siècles. Paris: Honoré Champion éditeur, 2024. 752 p.
Knygoje nagrinėjami religinių bendruomenių santykiai Abiejų Tautų Respublikoje XVI–XVIII amžiais. Autorius analizuoja, kaip daugiakonfesėje valstybėje greta sugyveno katalikai, stačiatikiai, protestantai, unitai, žydai, musulmonai ir kaip kito jų tarpusavio santykiai nuo santykinės religinės pakantos iki diskriminacijos ir išstūmimo formų. Abiejų Tautų Respublika ilgą laiką išsiskyrė iš Europos neįprastu religiniu pliuralizmu, tačiau XVIII a. stiprėjant konfesiniam ir politiniam spaudimui, pakantos ribos siaurėjo. Knyga remiasi gausiais archyviniais šaltiniais ir pateikia išsamų religinių santykių raidos Lietuvoje ir Lenkijoje vaizdą.
Vial, Charles-Éloi. Marie-Antoinette. Paris: Perrin, 2024. 715 p.
Tai išsamus ir dokumentais pagrįstas Prancūzijos karalienės gyvenimo portretas. Autorius siekia visapusiškai atskleisti Marijos Antuanetės – Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI žmonos – asmenybę, paneigdamas ilgai gyvavusius mitus ir stereotipus. Daug dėmesio skiriama jos vaidmeniui politikoje bei santykiams su karaliaus dvaru ir visuomene. Taip pat nagrinėjamos revoliucijos aplinkybės ir jų poveikis karalienės likimui. Ši išsami istorinė studija padeda geriau suprasti vieną prieštaringiausių Prancūzijos istorijos figūrų.
Ce que la philosophie doit aux femmes: lʼhistoire oubliée de la pensée, des origines à nos jours. Paris: Robert Laffont, 2024. 493 p.
Ši plataus užmojo studija skirta atskleisti moterų indėlį į filosofijos istoriją nuo Antikos iki šių dienų. Knygoje kritiškai permąstomas tradicinis filosofijos kanonas: daug moterų mąstytojų buvo nepaisoma, nustumta į paraštes arba jų idėjos priskiriamos vyrams. Nagrinėjamos istorinės ir institucinės priežastys, dėl kurių moterų balsai ilgą laiką buvo išstumti iš akademinės filosofijos. Knyga siekia ne tik papildyti filosofijos istoriją naujais vardais, bet ir parodyti, kad moterų mąstymas taip pat prisidėjo prie Vakarų filosofinės tradicijos. Aptariamos jų idėjos etikos, politikos, metafizikos, religijos, laisvės, lyčių lygybės ir socialinio teisingumo klausimais.
Caraccioli, Louis-Antoine de. Le livre à la mode: suivi du Livre des quatre couleurs. Paris: Classiques Garnier, [2023]. 105 p.
XVIII a. prancūzų satyrinis kūrinys, kritikuojantis visuomenės polinkį į madų vaikymąsi, paviršutiniškumą ir tuštybę. Autorius ironiškai vaizduoja to laikmečio visuomenės skonį ir literatūrines tradicijas, kritikuoja paviršutiniškumą bei trumpalaikes kultūrines madas. Pasitelkdamas lengvą satyrinį stilių, jis kviečia permąstyti tikrąją literatūros vertę ir jos paskirtį. Knyga suteikia įžvalgų apie to meto kultūrinį gyvenimą ir išlieka reikšminga kaip kritinis žvilgsnis į besikeičiančias madas bei visuomenės įpročius. Pabrėžiama, kad žmonės dažnai renkasi ne turiningas idėjas, o tai, kas tuo metu laikoma „madinga“, šmaikščiai komentuojama literatūra, etika, manieros ir visuomenės gyvenimas, parodant, kaip mada gali paveikti net mąstymą bei dorovę.
Barrat, James. Notre dernière invention: lʼintelligence artificielle et la fin de lʼère humaine. Paris: Talent éditions, 2024. 298 p.
Knygoje nagrinėjama dirbtinio intelekto plėtra ir galimas jos poveikis žmonijos ateičiai. Autorius svarsto apie technologijų kontrolę, etikos ribas ir egzistencinę grėsmę, kurią gali kelti pažangus dirbtinis intelektas. Pateikiami moksliniai argumentai ir scenarijai, atskleidžiantys tiek jo galimybes, tiek mūsų laukiančius pavojus. Autorius skatina diskusiją apie atsakingą technologijų kūrimą ir jų poveikį visuomenei. Tai įspūdinga ir skatinanti mąstyti knyga apie žmogaus santykį su savo pačių kūryba. Keliamas klausimas, ar žmonės gebės valdyti vis galingesnes intelektualines sistemas, kurios ateityje gali pranokti žmogaus gebėjimus daugelyje sričių.
Berg, Philip Shraga. La mission de lʼâme: ce que la Kabbale nous dit de la réincarnation. Paris: Phaos, [2024]. 279 p.
Šioje knygoje autorius pristato mistinės judaizmo krypties kabalos mokymą apie sielos paskirtį Žemėje. Aiškinama reinkarnacijos samprata – kaip siela, keliaudama per daugelį gyvenimų, siekia dvasinio augimo ir tobulėjimo, o neišmoktas pamokas perkelia į kitus gyvenimus. Leidinyje aptariama žmogaus gyvenimo prasmė, dvasiniai išbandymai, laisva valia bei jos ryšys su veiksmais ir sielos augimu. Pateikiamos įžvalgos, kaip per kabalos filosofiją suprasti savo gyvenimo prasmę, kaip sąmoningumas ir dvasinis augimas gali padėti žmogui geriau suvokti savo gyvenimo esmę.
Cespedes, Vincent. La société de la trahison: comment faire confiance dans un monde où les traîtres sont rois? Paris: Albin Michel, 2025. 194 p.
Kaip pasitikėti pasauliu, kuriame viešpatauja išdavikai? Autorius nagrinėja, kaip žmonės gali išsaugoti santykius ir bendruomeniškumą, nepaisant dažnų apgaulės atvejų. Filosofiniu ir sociologiniu požiūriu aptariama, kodėl nepasitikėjimas tampa kasdienybės dalimi ir kokį poveikį tai daro demokratijai, bendruomenėms bei individui. Autorius siūlo praktinius būdus, kaip atpažinti išdavystę ir ugdyti sąžiningus tarpusavio ryšius. Tai svarbi ir skatinanti skaityti knyga apie dorovę ir žmonių bendravimą XXI amžiuje.
Frossard, André. Il y a un autre monde. Paris: le Passeur éditeur, 2024. 170 p.
Knyga pasakoja apie žmogaus patirtį ir ieškojimus, susijusius su kitokiu, dvasiniu pasauliu. Autorius dalijasi savo apmąstymais apie gyvenimo prasmę, tikėjimą ir anapusybę. Knygoje susipina asmeninės istorijos su filosofiniais ir religiniais apmąstymais. Skaitytojas skatinamas atverti protą ir širdį naujiems būties matmenims. Tai įkvepiantis ir jautrus pasakojimas apie tikėjimo ir dvasinių atradimų kelią.
Arbitraire et arbitrage: les zones grises du pouvoir (XIIe–XVIIIe siècle). Villeneuve-dʼAscq: Presses universitaires du Septentrion, 2024. 406 p.
Kolektyvinėje monografijoje nagrinėjami valdžios veikimo būdai pilkosiose zonose Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Ypatingas dėmesys skiriamas savavališko valdžios naudojimo ir tarpininkavimo ar ginčų sprendimo ribai. Autoriai tiria, kaip teisėtumas ir savivalė susipina, sprendžiant politinius ir socialinius ginčus. Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais – teismų bylomis, administraciniais dokumentais, diplomatine korespondencija ir vietos bendruomenių veikla – parodoma, kaip neaiškios taisyklės ir galimybė įvairiai jas suvokti veikė valdžios ir visuomenės santykius.
Cauquil, Xavier. Anatomie de la société occidentale européenne contemporaine: de la peine et des jeux. Paris: lʼHarmattan, 2024. 204 p.
Leidinyje nagrinėjama šiuolaikinės Vakarų Europos visuomenės sandara ir veikimo principai, aptariami vartotojiškumo, technologijų, socialinės nelygybės, politinių institucijų bei grupinės tapatybės dalykai. Knygoje kritiškai vertinamos dabartinės Europos visuomenės vertybės ir jų poveikis individui bei bendruomeniniam gyvenimui. Autorius tiria, kaip kultūriniai ir instituciniai mechanizmai veikia individų elgesį ir socialinę dinamiką, pateikia kritinę analizę, atskleidžiančią Vakarų visuomenės paradoksus ir įtampas.
Agier, Michel. Racisme et culture: explorations transnationales. Paris: Éditions du Seuil, 2025. 214 p.
Studija padeda suprasti kultūrinių ir rasinių įtampų sudėtingumą šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, kviečia kritiškai permąstyti rasizmo mechanizmus ir kultūros vaidmenį šiuolaikinėse visuomenėse. Autorius nagrinėja, kaip kultūriniai ir socialiniai veiksniai lemia diskriminacijos formas ir patirtis skirtingose šalyse. Knygoje antropologiniai tyrimai derinami su politinėmis ir sociologinėmis įžvalgomis. Siekiama atskleisti globalias rasizmo struktūras ir jų poveikį bendruomenių santykiams.
Sebillotte Cuchet, Violaine. Les Femmes dʼAthènes: lʼantiquité grecque était-elle misogyne? Paris: PUF, 2025. 199 p.
Knygoje nagrinėjama moterų padėtis senovės Atėnuose ir keliamas klausimas, koks iš tiesų buvo graikų visuomenės požiūris į moteris. Remdamasi istorinių šaltinių ir naujausių tyrimų duomenimis, autorė siekia paneigti supaprastintus stereotipus apie visišką moterų nuvertinimą ir atskleisti jų tikrąjį vaidmenį socialiniame, religiniame ir politiniame gyvenime. Leidinyje aptariama, kaip moterys veikė ir buvo suvokiamos skirtingų visuomenės sluoksnių. Tai nuovokus ir skvarbus žvilgsnis į vyro ir moters santykius senovės Graikijoje.
Informaciją parengė Sigita Malūkienė
Virtuali paroda „Žemaitijos paženklintas. Ignui Končiui ‒ 140“
Virtuali paroda „Žemaitijos paženklintas. Ignui Končiui ‒ 140“
Virtuali paroda skirta iškilaus lietuvių fiziko, profesoriaus, kraštotyrininko ir visuomenininko Igno Končiaus (1886–1975) gyvenimui ir veiklai. Sukaktis kviečia naujai pažvelgti į jo palikimą, kuris ir šiandien išlieka aktualus – nepaisant karų, tremties, emigracijos ir kitų istorinių išbandymų.
Ekspozicijoje pristatomi svarbiausi I. Končiaus moksliniai darbai, kraštotyriniai tyrimai, publikacijos ir atsiminimai, atskleidžiantys jo indėlį į Lietuvos mokslą, etnologiją ir kultūros paveldo išsaugojimą. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaitijos kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių tyrimams, tapusiems reikšminga Lietuvos kultūros istorijos dalimi.
Paroda kviečia prisiminti žmogų, kurio gyvenimo vertybės – tėviškė, namai, šeima, mokslas ir tarnystė savo kraštui – išlieka įkvepiančios ir šiandien.
Parodą parengė Eglė Šegždienė
Pasitinkame Pagirių miestelio 400 metų sukaktį
Pasitinkame Pagirių miestelio 400 metų sukaktį
Remiantis istoriniais šaltinais, XVI–XVII a. sandūroje Pagiriai buvo dvaras, priklausęs broliams Gabrieliui, Kristupui ir Jonui Kasparui Bialozarams, kurie 1626 metais įkūrė fundaciją Pagirių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčiai remti. Dokumentas saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje. Nuo tada skaičiuojami ir miestelio įkūrimo metai.
Pagiriai (Kėdainių r.) garsėja savanorių žygiais. 1919 m. kovo 1-ąją įsteigtas kovinis dalinys, pavadintas 1-uoju Pagirių gynimo skyriumi. Net 20 Pagirių valsčiaus savanorių buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas I Pagirių gynimo skyriaus vado pavaduotojo leitenanto Povilo Dėdelės (1921–?) sudarytas leidinys „Pagirys“ (1930). Knygoje surinkti atsiminimai, istoriniai liudijimai, nepriklausomybės kautynių brėžiniai, nuotraukos. Primenama ir Pagirių savanorių daina.
Pagirių 400-tųjų metinių proga leidinio skaitmeninę kopiją atveriame viešai prieigai: https://elibrary.mab.lt/handle/1/36164
Parengė Mokslinės informacijos skyrius
Naujos knygos
Naujos knygos
Papier: Material, Medium und Faszination. München: Prestel, 2018. 269 p.
Tai patraukliai apipavidalinta, informatyvi, lengvai skaitoma knyga, nagrinėjanti popierių kaip daugialypį reiškinį – kaip medžiagą, kaip kultūrinės ir meninės raiškos priemonę, kaip bendravimo formą. Knygoje aptariama popieriaus atsiradimo istorija, technologinė raida bei gamybos procesai, leidžiantys suprasti šios medžiagos savybių įvairovę ir jų kaitą. Taip pat atskleidžiama jo svarba perduodant informaciją, saugant atmintį ir formuojant vaizdo kultūrą. Ypač daug dėmesio skiriama popieriaus vaidmeniui mene ir dizaine – pristatomi įvairūs kūrybiniai eksperimentai, technikos bei meno darbai, kuriuose popierius tampa savarankiška išraiškos forma. Aptariamos tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės jo panaudojimo galimybės – nuo knygų leidybos ir grafikos iki erdvinių konstrukcijų, tokių kaip lankstiniai ar skulptūros. Knygoje apžvelgiamos estetinės ir jutiminės popieriaus savybės – jo tekstūra, paviršius, formatas, spalva, lankstumas, šviesos ir šešėlio sąveika, nagrinėjamas popieriaus santykis su skaitmeninėmis technologijomis. Knyga atskleidžia popieriaus įvairiapusiškumą ir išliekamąją vertę, parodydama, kad net ir technologinės pažangos aplinkoje ši medžiaga išlieka svarbi tiek praktiniu, tiek kultūriniu požiūriu.
Schwipper, Bernd. Die Aufklärung der Bedrohung aus dem Osten: die Prävention durch die Wehrmacht 1939 bis 22. Juni 1941: eine vergleichende Studie anhand deutscher Dokumente. Bautzen: VFFW-Verlag für Frieden, Freiheit & Wahrheit GmbH, 2022. 2 t.
Tai žinomo vokiečių atsargos generolo majoro, istoriko, prieštaringai vertinamo knygų autoriaus, besispecializuojančio Antrojo pasaulinio karo strategijos temomis, Berndo Šviperio (Bernd Schwipper) šešerius metus rengtas darbas. Knygoje pirmą kartą paviešinami dokumentai iš Vokietijos ir Rusijos archyvų, kurie ilgą laiką buvo įslaptinti. Tai sovietų operatyviniai dokumentai, žemėlapiai, mobilizacijos planai, vokiečių žvalgybos pranešimai, schemos, lentelės ir t. t. Autorius pateikia išsamų istorinių, politinių ir žvalgybinių procesų tyrimą. Nauji Vokietijos ir Rusijos archyvų dokumentai atskleidžia ilgą laiką įslaptintą informaciją, leidžiančią naujai įvertinti sprendimų priėmimo eigą, saugumo suvokimo pokyčius, informacijos rinkimo ir aiškinimo ypatumus bei politinius sprendimus. Knygoje skaitytojas ras medžiagos, liečiančios Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Po 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos vokiečių žvalgybą Lietuva domino ne kaip politinis vienetas, bet kaip labai svarbus sovietų puolamasis placdarmas. Knygoje pateikiami įrodymai apie neproporcingai didelį Raudonosios armijos mechanizuotų korpusų telkimą Lietuvos teritorijoje, apie vykdomą spartų sovietų aerodromų tinklo kūrimą ir puolamosios infrastruktūros plėtrą aplink Kauną, Alytų ir Šiaulius bei Lietuvos geležinkelių pritaikymą didelio kiekio amunicijos ir kuro gabenimui link Vokietijos sienos.
Who cares?: jüdische Antworten auf Leid und Not. Salzburg; Wien: Residenz Verlag, 2024. 173 p.
Leidinyje nagrinėjami rūpesčio, atjautos ir socialinės atsakomybės klausimai šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje smurtas, ligos, skurdas ir depresija gali paliesti kiekvieną žmogų, paversdami jį priklausomu nuo kitų pagalbos. Per asmenines istorijas, socialinius pavyzdžius atskleidžiama, kaip informacijos perteklius, socialiniai tinklai ir nuolatinis skubėjimas keičia mūsų santykį su kitų žmonių problemomis, silpnina mūsų gebėjimą jausti ir reaguoti, sukelia emocinį išsekimą, dėl kurio tampame vis abejingesni. Leidinyje parodoma, kaip Vienos žydų tautybės gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai tęsė savo darbą nacių režimo metu. Taip pat aptariami istoriniai ir šiuolaikiniai rūpybos modeliai, medicininės, psichologinės bei socialinės pagalbos formos, pasakojama apie jas kūrusius bei palaikiusius žmones, apžvelgiami Vienos žydų gydytojų moksliniai pasiekimai, pribuvėjų, slaugytojų ir socialinių darbuotojų vaidmuo rūpybos sistemų istorijoje. Knyga skatina sustoti ir permąstyti: ką iš tikrųjų reiškia atjauta? Kam mes skiriame savo dėmesį, laiką ir energiją? Ir ar mūsų veiksmai atspindi vertybes, kuriomis tikime? Ji primena, kad atsakas į kančią ir netektį visada buvo ir išlieka bendruomeniškumo, atsakomybės bei solidarumo klausimas, viena iš pagrindinių sąlygų taikiam sugyvenimui ir bendruomenių išlikimui.
Gustav Klimt und Vorarlberg. [Hohenems]: [Arche Noah – Sammlung Kunst & Natur], 2025. 121 p.
Tai lydimasis parodos „Gustavas Klimtas ir Forarlbergas“ („Gustav Klimt und Vorarlberg“), vykusios nuo 2025 m. rugsėjo 27 d. iki 2026 m. sausio 6 d. Hohenemso mieste, katalogas, kuris savo turiniu gerokai peržengia tradicinio katalogo ribas – jame pateikiama platesnė kultūrinė, socialinė ir meninė analizė. Leidinys pristato žinomo austrų dailininko Gustavo Klimto ryšį su Vorarlbergo regionu, jo draugystę su tekstilės pramonininku Juliusu Rombergu (Julius Rhomberg). Per šią pažintį atskleidžiama meno ir pramonės sąveika XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tai laikotarpis, kai modernėjanti visuomenė skatino naujų estetinių formų atsiradimą ir jų pritaikymą kasdieniame gyvenime. Vienos secesija, su kurios veikla glaudžiai siejamas Klimtas, veikė ne tik tapybą, bet ir taikomąją dailę, ypač tekstilės dizainą. Kataloge pateikiama daug vertingos archyvinės medžiagos: dokumentai, eskizai, taip pat mažiau žinomi kūriniai, leidžiantys geriau suprasti menininko kūrybinę aplinką ir asmeninius ryšius. Šie šaltiniai padeda atskleisti ne tik paties Klimto veiklą, bet ir platesnius menininkų, dizainerių bei verslininkų bendradarbiavimo ryšius. Tai ne tik Klimto kūrybos pristatymas, bet ir platesnis pasakojimas apie meno, verslo ir industrijos ryšius XX a. pradžios Austrijoje.
Die Spanier am Niederrhein 1560–1660: Weltreich und Provinz: Begleitpublikation zur Ausstellung des Städtischen Museums Schloss Rheydt Mönchengladbach, des Museums Zitadelle Jülich und des LVR-Niederrheinmuseums Wesel. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2025. 384 p.
Knyga nagrinėja sudėtingą Ankstyvųjų naujųjų laikų Europos istorijos tarpsnį – ispanų įtaką Žemutinio Reino regione XVI–XVII a., glaudžiai susijusią su Nyderlandų sukilimu prieš Ispanijos valdžią. Aptariamas laikotarpis siejamas su politine ir religine įtampa, kilusia stiprėjant Ispanijos monarchijos centralizacijai ir plintant protestantizmui. Leidinyje atskleidžiama, kad nors Žemutinio Reino kunigaikštystės – Julichas, Klevė ir Bergas – formaliai išliko neutralios, jų teritorijos tapo strategiškai svarbia erdve, kurioje judėjo kariuomenės, vyko susirėmimai ir buvo organizuojamas tiekimas. Jau po pirmųjų susirėmimų regiono gyventojai patyrė karo padarinius – smurtą, plėšimus ir ekonominius sunkumus. Knygoje pabrėžiama, kad Žemutinis Reinas ilgainiui virto platesnio geopolitinio konflikto dalimi: čia persipynė ne tik ispanų ir olandų interesai, bet vyko ir vietiniai karai bei dinastiniai ginčai. Svarbi leidinio dalis skirta kasdienio gyvenimo ir kultūrinių procesų tyrimui. Parodoma, kad šis laikotarpis buvo nevienareikšmis: greta karo sukelto nestabilumo, socialinių sukrėtimų vyko kultūriniai mainai, prekybos plėtra ir meninių idėjų sklaida. Taip išryškėja ne tik griaunamasis, bet ir permainas visuomenėje skatinantis karo poveikis. Leidinį sudaro mokslinių straipsnių rinkinys ir parodos katalogas, kuriuose pristatomi įvairių sričių tyrėjų darbai.
Unknown familiars: die Sammlungen der Vienna Insurance Group: 8.5.-6.10.2024. Wien: Verlag für moderne Kunst, 2024. 255 p.
Parodos katalogas supažindina su tarptautinės draudimo bendrovės Vienna Insurance Group (VIG) sukauptomis meno kolekcijomis, atskleidžia šios draudimo bendrovės kultūrinį įsipareigojimą ir aktyvų dalyvavimą meno globos srityje. Siekiama ne tik pristatyti sukauptus meno kūrinius, bet ir parodyti, kaip verslo institucijos gali prisidėti prie kultūros sklaidos bei išsaugojimo. Katalogas jungia šešis meno rinkinius, priklausančius Austrijoje, Čekijoje, Serbijoje ir Latvijoje veikiančioms bendrovės įmonėms. Leidinyje apžvelgiama kolekcijų formavimo istorija, aptariamos jų plėtros kryptys ir atrankos principai. Atskleidžiama, kad kolekcijos apima įvairių laikotarpių ir stilių kūrinius – nuo XIX a. dailės iki šiuolaikinio meno, ypatingą dėmesį skiriant Vidurio ir Rytų Europos regionui. Tokiu būdu leidinys išryškina ne tik estetinę, bet ir regioninę kolekcijų reikšmę. Svarbi leidinio dalis skirta atskirų menininkų ir kūrinių nagrinėjimui. Pateikiami komentarai, išryškinantys kūrinių meninę vertę, jų vietą Europos meno raidoje ir ryšius su socialiniais bei kultūriniais procesais. Taip pat aptariamos skirtingos meninės raiškos formos – tapyba, grafika, fotografija ir kitos vizualiojo meno sritys bei meno ir verslo santykis, leidžiantis pažvelgti į meno kolekcionavimą kaip į reikšmingą kultūrinę veiklą.
Das Sonnentor: Bolivien und seine Schätze. Weitra: Verlag Bibliothek der Provinz, 2012. 373 p.
Šis išsamus, gausiai iliustruotas leidinys pristato Bolivijos kultūrinį, istorinį ir gamtinį paveldą nuo senovės iki šių dienų. Knygoje nuosekliai aptariama Bolivijos teritorijoje klestėjusių ikikolumbinių kultūrų raida, atskleidžiant jų architektūrą, meną, religiją, kosmologiją ir socialinę organizaciją. Ypač daug dėmesio skiriama senajai Tihuanako kultūrai, kurios vienas ryškiausių simbolių, paslaptingieji Saulės vartai, simbolizuoja senųjų civilizacijų pasiekimus, istorines tradicijas ir jų pasaulėžiūrą. Toliau nagrinėjamas kolonijinis laikotarpis, kai ispanų užkariavimas iš esmės pakeitė regiono socialinę, ekonominę ir kultūrinę struktūrą, tyrinėjamas vietinių gyventojų ir kolonizatorių santykis, išteklių eksploatacija, ypač sidabro gavyba, ir jos reikšmė pasaulinei ekonomikai. Šios istorinės aplinkybės leidžia suvokti ilgalaikius socialinius ir ekonominius iššūkius, su kuriais susiduria Bolivija. Knygoje pasakojama ir apie šalies gamtos turtus bei geografinę įvairovę: aprašomi Andų kalnai, Altiplano plynaukštė, Amazonijos baseino regionai, pabrėžiant biologinę įvairovę, tvaraus gamtinių išteklių naudojimo ir gamtos apsaugos svarbą. Dar viena svarbi knygos tema – šiuolaikinės Bolivijos tapatybė. Leidinyje nagrinėjama, kaip istorinė patirtis, kolonijinė praeitis ir vietinių tautų kultūra kuria dabartinę visuomenę, parodoma, kad turtinga šalies kultūra yra gyvas, nuolat kintantis vyksmas.
Zwietnig-Rotterdam, Paul. Nachtbogen = Nightbow and other events. München: Hirmer, 2024. 111 p.
Tai žymaus austrų ir amerikiečių menininko Pauliaus Cvitnigo-Roterdamo (Paul Zwietnig-Rotterdam), išgarsėjusio monumentaliais abstrakčiais darbais, dvikalbė knyga, jungianti autobiografinę eseistiką, apmąstymus apie meną ir autoriaus kūrinių reprodukcijas. Leidinys pristato ne tik vieno ryškiausių austrų kilmės Niujorko meno mokyklos atstovų kūrybinį kelią, bet ir savitą filosofinį požiūrį į žmogaus santykį su menu, gamta ir vidine patirtimi. Autorius apmąsto savo gyvenimo patirtį – vaikystę karo nusiaubtoje Austrijoje, emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas, intelektualinę brandą ir ilgus kūrybos metus Niujorke. Asmeniniai prisiminimai čia persipina su estetinėmis įžvalgomis apie abstrakčiojo meno prasmę bei paskirtį, kūrybingumo ugdymą, kūrėjo atsakomybę pasaulyje, kuriame nyksta dvasinės gairės. P. Cvitnigo-Roterdamo kūryboje abstrakcija tampa ne formalistiniu eksperimentu, o dvasinės tikrovės paieška, menas jam nėra vien vizualinė raiška – tai būdas suvokti žmogaus egzistenciją, ieškoti universalumo ir išreikšti tai, kas slypi už kasdienės tikrovės ribų. Knygoje ypatingą vietą užima gamtos tema. Menininkas kalba apie atsitraukimą nuo miesto triukšmo ir gyvenimą arti gamtos, kurioje jis atrado naują kūrybinį dialogą. Jo tapyboje gamta nėra vaizduojama tiesiogiai ar realistiškai – ji tampa vidinės būsenos, tylos ir dvasinio susikaupimo metafora. Minimalistinė, asketiška vaizdo kalba siekia perteikti ne išorinį pasaulio pavidalą, o jo esmę ir žmogaus santykį su ja. Knyga aktuali ne tik šiuolaikinio meno gerbėjams, bet ir skaitytojams, besidomintiems filosofija, estetikos klausimais bei kūrybos ir gyvenimo sąsajomis. Tai brandus pasakojimas apie menininko kelią, kūrybos prasmę ir žmogaus pastangas per meną priartėti prie esminių būties patirčių.
Heilkunst: zur Geschichte der Medizin. Trautenfels: Schloss Trautenfels, Universalmuseum Joanneum, 2023. 221 p.
Parodos „Gydymo menas: medicinos istorija“ („Heilkunst: zur Geschichte der Medizin“), vykusios Joaneumo universaliojo muziejaus (Universalmuseum Joanneum) padalinyje Trautenfelso pilyje, katalogas. Jis neapsiriboja vien eksponatų pristatymu – tai išsamus leidinys, jungiantis medicinos istorijos tyrimus, regioninės sveikatos apsaugos raidą ir muziejinę medžiagą. Jame spausdinami įvairių disciplinų specialistų straipsniai, leidžiantys medicinos istoriją matyti kaip tarpdisciplininę žinių sritį. Leidinyje aptariama gydymo praktikos raida nuo antikinės medicinos, liaudies ir vienuolynų gydymo būdų iki epidemijų istorijos, šiuolaikinių medicinos technologijų ir ateities sveikatos priežiūros plėtros, nagrinėjama, kaip gydymo praktikos kito priklausomai nuo mokslo pažangos, visuomenės požiūrio į ligą ir valstybės sveikatos politikos. Katalogas supažindina su gausia archyvine medžiaga, istoriniais dokumentais bei šiuolaikiniais tyrimais ir modernia diagnostika. Viena svarbiausių leidinio temų – epidemijų istorija: aptariama maro, choleros, ispaniškojo gripo ir COVID-19 įtaka visuomenei bei medicinos raidai.
Kriegseisen, Wojciech. Die Protestanten in Polen-Litauen (1696–1763): rechtliche Lage, Organisation und Beziehungen zwischen den evangelischen Glaubensgemeinschaften. Wiesbaden: Harrassowitz, 2011. VI, 350 p.
Išsami žymaus lenkų istoriko Voicecho Krygseizeno (Wojciech Kriegseisen) knyga, nagrinėjanti protestantų bendruomenių padėtį Abiejų Tautų Respublikoje Saksų valdymo laikotarpiu – nuo Augusto II išrinkimo 1696 m. iki Augusto III mirties 1763 m. Šiuo laikotarpiu valstybėje stiprėjo katalikybės dominavimas, o protestantų bendruomenės susidūrė su vis didesniais politiniais ir konfesiniais apribojimais. Autorius siekia paneigti istoriografijoje ir visuomenėje paplitusią nuomonę, kad XVIII a. Abiejų Tautų Respublika buvo beveik vienalytė katalikiška valstybė. Remdamasis gausia archyvinių šaltinių medžiaga, ypač mūsų bibliotekoje saugomu Lietuvos evangelikų reformatų dokumentiniu paveldu, V. Krygseizenas atskleidžia, kad protestantai tebebuvo reikšminga religinė ir politinė mažuma, turėjusi savitą organizacinę struktūrą, teisinį statusą ir aktyviai dalyvavusi valstybės gyvenime. Tyrime išsamiai aptariamos evangelikų teisės, jų santykiai su valdžia, konfesinių bendruomenių savivalda, mokyklų ir bažnytinių institucijų veikla bei konfliktai tarp skirtingų protestantiškų krypčių. Autorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savitumą, parodo, kad Lietuvos ir Lenkijos protestantų padėtis nebuvo vienoda: skyrėsi teisinės tradicijos, parapijų tinklas, bajorijos vaidmuo ir religinės kultūros formos. Knyga išlieka vienu svarbiausių darbų, tyrinėjant religinių mažumų padėtį, tolerancijos ribas ir politinės tapatybės klausimus Ankstyvųjų naujųjų laikų Vidurio ir Rytų Europoje.
Anotacijas parengė Rita Novikovienė
Sveikiname kolegę Knygos muziejaus vadovę Gintarę Petuchovaitę-Majauskę
Sveikiname kolegę Knygos muziejaus vadovę Gintarę Petuchovaitę-Majauskę
Sveikiname kolegę, Knygos muziejaus vadovę Gintarę Petuchovaitę-Majauskę, sėkmingai apgynus filologijos mokslo krypties disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų ir jėzuitų religinė polemika XVI a. pabaigoje: žinių kuratorystė, argumentų kolekcionavimas ir knygos ekspoziciškumas“ ir papildžius gausias Vrublevskių bibliotekos mokslo daktarų gretas. Disertacija rengta 2012–2025 metais Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, mokslinė vadovė – prof. dr. Dainora Pociūtė.
Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus 60-metis
Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus 60-metis
Pirmąją 3000 vienetų mineralų, uolienų ir jų dirbinių kolekciją 1965 m. tuometinei Geologijos valdybai padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). Tokia buvo muziejaus įsteigimo pradžia. Antroji pagal dydį dovana muziejui priklauso Vykintui Matuzevičiui (1150 pavyzdžių). Muziejus nuolat atnaujina savo ekspozicijas, ypač minėdamas svarbias sukaktis ir priimdamas naujas dovanas iš kolekcininkų.
Šiuo metu muziejuje eksponuojami beveik visų Žemėje randamų klasių ir grupių mineralai bei uolienos. Muziejaus fonde saugomos 85 kolekcijos, kuriose yra daugiau kaip 5500 pavyzdžių.
Vaizdo įrašo filmavimo metu kartu su muziejaus vedėja Birute Poškiene apžiūrėjome įdomiausius meteoritų, agatų, uolienų, fosilijų, smėlių ir juvelyrinių dirbinių pavyzdžius. Visus, norinčius iš arčiau pažinti dangaus ir žemės objektus, muziejus kviečia į ekskursijas ir edukacijas.
Bibliotekininkės Ramunės Jarmalavičiūtės mintys
Bibliotekininkės Ramunės Jarmalavičiūtės mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Ramunė Jarmalavičiūtė – Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario padalinio vyriausioji bibliotekininkė. Moteris neabejodama pasirinko šią profesiją ir nesiblaškė – daugiau nei tris dešimtmečius ten pat dirba su skaitytojais, vietos bendruomene, organizuoja renginius, edukacijas ir parodas.
Mažiau nei tūkstantis aukštadvariečių, vasarotojai ir svečiai bibliotekos erdvėse gali mėgautis Lietuvos menininkų darbų parodomis, kasmet birželį vyksta Trakų krašto literatų sambūris. Bibliotekininkei svarbu, kad jos darbas įkvėptų, domintų, ugdytų, telktų vaikus, suaugusius, senjorus, stiprintų bendrystę su kitais šalies regionais.
„Mūsų biblioteka tapo susibūrimo, renginių, pokalbių vieta. Bendravimo, dėmesio ypač trūksta vyresniems žmonėms – mes tam turime rasti laiko ir randame. Nesame vienintelis kultūros židinys: gyventojai aktyvūs, iniciatyvūs, vyksta į renginius, koncertus Vilniuje, Trakuose, Elektrėnuose, Alytuje, tačiau Aukštadvariui biblioteka yra labai svarbi“, – sako Ramunė Jarmalavičiūtė, šių metų balandžio mėnesio pabaigoje Nacionalinės bibliotekų savaitės metu pelniusi Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos apdovanojimą „Geriausias metų bibliotekininkas 2025“.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekvienas skaitantysis knygoje atranda tik jam skirtą ir reikalingą vertę: vienas – mintį, idėją, kitas – gražią kalbą ir minčių dėstymą, dar kitas – reikalingą faktą, žinias. O gal sužavės humoras ar eilėraščio paslaptis, kurią nebūtinai privalai suprasti. O jeigu visa tai sudėti į vieną kūrinį? Gali ir neišeiti tobula knyga!
Tas jausmas, kad ši – tai tau skirta knyga, kartais net pribloškia. Bet tai labai asmeniška. Jeigu tai ne lietuvių autoriaus knyga, prisideda ir vertimas, labai gerbiu vertėjų darbą. O bendrąja prasme knygos, kaip žmonijos išradimo, vertė yra neišmatuojama.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekose dirba tokie skirtingi žmonės, kad vienos knygos jiems rekomenduoti negaliu. Nors apskritai patarčiau visiems perskaityti U. Ecco „Rožės vardas“. O jeigu nesinori, galima ir visai neskaityti, nors tai labai liūdna.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma! Nekalbėkime apie tai, kad vaikystėje knyga kartais būdavo priemonė apsiginti ar trinktelėti kam nors per galvą… Gėles ir kitus augalus knygoje (sename žodyne) džiovinu iki šiol, dar teko iš niekam jau nereikalingų knygų kurti visokius „menus“ – erdvinius objektus.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Gal ne konkurentės, o greta egzistuojantis variantas, pasirinkimo galimybė. Yra labai pamėgusių skaityti ar klausytis skaitmenines knygas, yra pabandžiusių ir sugrįžusių prie popierinių, yra puikiai derinančių šiuos pasirinkimus. Manau, popierinės knygos gyvuos, kol tik bus norinčių skaityti.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ko gero, tiesa, kad kartų požiūris į knygą savitas.
Mano karta (50+) knygą labai vertino, gerbė, net jeigu kas ir neskaitė. Ji buvo ne tik laisvalaikio malonumas, bet ir būdas sužinoti kažką daugiau, nei buvo pasakojama per tuometinę žiniasklaidą.
Dabar jauni žmonės turi daugiau pasirinkimų, kokiais būdais pažinti pasaulį, knyga čia nėra svarbiausia. Tačiau džiugina tam tikra mada skaityti, kalbėtis apie knygas, diskutuoti. Jaunimas skaito daug psichologijos, filosofijos leidinių. Vaikai vengia ilgų vientisų tekstų, mėgsta komiksus, paveikslėlių knygas. Šiek tiek gaila dėl to neįvertinamo kalbos turtingumo, grožio. Kaita yra natūralu, svarbu pernelyg nenutolti nuo knygos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Skolinčiau visas, nebent knygoje būtų koks labai intymus įrašas. Jeigu kurios ir negrąžintų, visada galima susirasti kitą knygą, o štai draugą…
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nemanau, kad verta knygos, labai jau rami ir nuobodi knyga būtų. Nebent kokio eilėraščio apie paprasto gyvenimo grožį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Myliu skandinavus. Net negaliu išskirti šalies, tarp mėgstamiausių yra ir islandų, ir norvegų, ir švedų. Ta šiaurietiška rūstybė mane žavi.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Mąstau atmetimo būdu: ne romantinė, ne detektyvas, ne drama. Jeigu turėčiau talentą, kurčiau poeziją. Arba knygas vaikams ankstyvojo V. V. Landsbergio stiliumi: truputis humoro, truputis absurdo, truputis netikėtų siužeto vingių.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Dar gyvenu ką tik perskaitytos Tiffany McDaniel knygos „Betė“ įspūdžiu. Sukrėtė. Laukia Evos Viežnaviec „Ko ateini, vilke?“.