Mykolo Biržiškos anūkės apsilankymas Bibliotekoje

Mykolo Biržiškos anūkės apsilankymas Bibliotekoje

2025-07-07

Liepos pradžioje Bibliotekoje keletą kartų lankėsi ypatinga viešnia – Los Andžele gyvenanti, Holivude gimusi Vasario 16-osios akto signataro prof. Mykolo Biržiškos (1882–1962) anūkė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė (Danutė Mažeika). Danutė – aktyvi lietuvybės puoselėtoja, visuomenininkė,  viena iš 1981 m. Amerikos baltų laisvės lygos įkūrėjų (Baltic American Freedom League), svariai prisidėjusi, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas būtų išgirstas aukščiausiuose JAV valdžios sluoksniuose. Amerikoje visą gyvenimą gyvenanti, tačiau puikiai lietuviškai kalbanti vienos žymiausių giminių palikuonė neaplenkė ir Vrublevskių bibliotekos – būtent čia  saugomas turtingas M. Biržiškos fondas (F165).

Viešnią priėmė Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas bei Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė, mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė supažindino su M. Biržiškos fondo perdavimo Bibliotekai aplinkybėmis bei kartu su viešnia peržiūrėjo ir nustatė dalį fonde saugomose nuotraukose matomų, bet neįdentifikuotų asmenų. Komunikacijos skyriaus atstovė Lina Anušauskienė, taip pat tyrinėjusi M. Biržiškos dokumentinį paveldą Bibliotekoje, atkreipė dėmesį į įdomesnius dokumentus, pavyzdžiui, į Danutės mamos Onos (Anulės) Biržiškaitės asmeninio pobūdžio dokumentus – mokinio pažymėjimus, dienynus, dienoraščius, nuotraukas. D. Barauskaitę-Mažeikienę atlydėjo dr. Jolanta Mažylė – docentė, socialinių mokslų daktarė, žurnalistė, redaktorė.

Kaip sakė D. Barauskaitė-Mažeikienė, daugumą Biržiškų šeimos nuotraukų ji mato pirmą kartą, o 1995 metais lankydamasi Lietuvoje, apie šio fondo buvimą nė nežinojo. Vėliau Lietuvoje ji lankėsi dar ne kartą – 1998, 2018, 2025 metais. Būtent 2018 m. buvo ypatingi –  sutapo su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu bei M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikų pargabenimu iš JAV ir perlaidojimu Rasų kapinėse.

Ant Danutės rankų – visa šeimos istorija: žiedai, menantys iškilius asmenis, pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių – auksinis žiedas-signetas, paženklintas giminės herbu bei inicialinėmis raidėmis A. ir B., priklausęs Antanui Biržiškai (1855–1922), M. Biržiškos tėvui.

D. Barauskaitė-Mažeikienė su užsidegimu ir meile domisi tiek Lietuvos, tiek savo giminės istorija, jos pėdsakais įvairiose Lietuvos atminties institucijose. Bibliotekos bendruomenė džiaugiasi priimdama šią garbią viešnią. Tikimės, kad Bibliotekoje saugomi dokumentai bent kiek papildys trūkstamus, o kartais ir primirštus, Biržiškų giminės praeities įvykius.

Lina Anušauskienė

Vikos Petrikaitės fotografijos


Naujos knygos

Naujos knygos

2025-07-04

Heid, Stefan. Altar und Kirche: Prinzipien christlicher Liturgie. Regensburg: Schnell & Steiner, 2023. 512 p.

Altorius – tai aukojimo vieta arba aukų stalas, skirtas dievybėms garbinti. Konfesijos iki šiol nesutaria, ar vieta, kurią krikščionys šiandien naudoja pamaldų metu, gali būti vadinama altoriumi. Po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos altorius tapo daugelio katalikų bažnyčių rekonstrukcijų objektu. Tačiau kaip tai suderinti su plačiai paplitusia nuomone, kad krikščionys iš pradžių nežinojo kulto ir aukų? Tik imperatoriaus Konstantino laikais susiformavo valstybinis kultas su aukomis, altoriais bei puošniomis sakralinėmis erdvėmis, ir Bažnyčia iki šiol slegiama šios istorinės naštos. Ar tai tikrai tiesa? O gal stereotipai, į kuriuos verta pažvelgti kritiškiau? Bažnyčios istorikas, kunigas Stefanas Heidas bando atsakyti į iškilusius klausimus, jo išsamių tyrimų rezultatai stebina ir įkvepia naujiems moksliniams tyrimams. Autorius šiame moksliniame darbe remiasi daugybe rašytinių šaltinių, ankstyvosios krikščionybės archeologiniais bei ikonografiniais radiniais, naujausiais tyrimais ir jų išvadomis. Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto (Pontificio Istituto di Archeologia Cristiana) Romoje rektorius savo tyrimo argumentus ir rezultatus grindžia tiek savo įvairiapusiška patirtimi, tiek kitų tyrėjų svarstymais, diskusijomis. Retai kada vien turinys pateikia tokį išsamų knygos temos, metodologijos ir perspektyvos vaizdą. Knyga patraukliai apipavidalinta, gausiai iliustruota, parašyta aiškiu, gyvu, dažnai polemišku stiliumi.

Die Weltchronik des Rudolf von Ems – und ihre Miniaturen: illustrierte Weltgeschichten aus dem mittelalterlichen Zürich. Oppenheim am Rhein: Nünnerich-Asmus Verlag & Media, [2022]. 390 p.

Viena gražiausių viduramžių vokiečių kalba parašytų knygų buvo išleista Ciuriche apie 1300 m. Kodeksas, kuriame išliko 291 (iš 322) pergamento lapas, dabar saugomas Sankt Galeno kantono bibliotekos Vadiano kolekcijoje. Jį sudaro eiliuota Rudolfo iš Emso pasaulio istorija nuo pasaulio sukūrimo iki karaliaus Saliamono laikų bei Strikerio epas apie Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją. Ši prabangiai išleista knyga, be kita ko, yra ir daiktinis Ciuricho miesto didybės ir galios įrodymas. Ypatingo mokslininkų dėmesio šis reikšmingas rankraštis sulaukė dėl išskirtinės miniatiūrų kokybės. Naujausi technologiniai meno tyrimai paskatino mokslininkus dar kartą atlikti tarpdisciplininį žymaus rankraščio vaizdų ir teksto tyrimą. 2019 m. buvo paruoštas projektas, suburta mokslinė komanda. Šis leidinys – bendras skirtingų specialybių autorių darbas. Menotyrininkė Doris Oltrogge (Kelnas) analizuoja tapybos techniką ir ikonografiją, chemikas Robertas Fuchsas (Kelnas / Getingenas) aprašo miniatiūroms naudotas medžiagas ir analizės metodus, germanistas Jürgenas Wolfas (Marburgas) pristato du Viduramžių autorius ir jų tekstus, knygotyrininkas Rudolfas Gamperis (Vintertūras) dėmesį sutelkia į rankraščio kilmę ir jo nuosavybės istoriją. Naujos technologijos per iliustracijų paviršių leido pažvelgti į vaizdų struktūrą. Infraraudonųjų spindulių vaizdai, matomos šviesos spektrai ir praleidžiamos šviesos tyrimai leido atkurti įvairių dirbtuvėse dirbusių menininkų technikos metodus. Remiantis išsamia analize, aptartos rankraščio saugojimo sąlygos.

Retallack, James N. Das rote Sachsen: Wahlen, Wahlrecht und politische Kultur im Deutschen Kaiserreich. Dresden: Sächsische Landeszentrale für politische Bildung, 2023. XIII, 904 p.

Daugybę apdovanojimų pelniusioje Kanados istoriko Jameso Retallacko knygoje, pirmą kartą išleistoje vokiečių kalba, apžvelgiama Saksonijos karalystės rinkimų kultūra per šešis dešimtmečius, naujai nušviečiamas abipusis politinės modernizacijos ir autoritarizmo santykis Vokietijos imperijoje. Nors esminės Vokietijos visuomenės politizacijos sustabdyti nepavyko, politinę demokratizaciją atmetė daugelis buržuazijos atstovų. Po 1871 m. socialdemokratų sėkmės rinkimuose konservatyvūs vidurinieji sluoksniai prie balsadėžių kovojo su socializmu, liberalizmu bei judaizmu ir stengėsi iš naujo nustatyti rinkimų politikos taisykles. Knygoje ypač daug dėmesio skiriama įvairioms pusiau demokratinėms rinkimų sistemoms, t. y. visuotinių ir lygių rinkimų į Reichstagą deriniui su ribotomis ir nelygiomis rinkimų sistemomis į vietos savivaldą ir žemių parlamentus. Šiame tyrime pirmą kartą nagrinėjami demokratizacijos procesai trimis politiniais lygmenimis ir atskleidžiamos jų tarpusavio sąsajos. Autorius parodo, kaip konservatyviuosius ir liberaliuosius visuomenės sluoksnius apėmusi kairiojo „terorizmo“ baimė padėjo Hitleriui ir Nacionalsocialistinei vokiečių darbininkų partijai (NSDAP) pasiekti pergalę rinkimuose 1920-aisiais, o 1933 metais sustabdyti demokratijos procesus Vokietijoje.

Burckhardt, Titus. Heilige Kunst in den Weltreligionen. Xanten: Chalice Verlag, [2018]. 206 p.

Ši nuostabi knyga apie Rytų ir Vakarų sakralinį meną priskiriama meno istorijos ir religijotyros klasikai. Dėl puikaus visų pasaulio religijų istorijos, teorijos ir praktikos išmanymo, taip pat dėl nepaprasto dvasinio turinio ir mitologinės simbolikos įvairiose meninėse sakralumo išraiškos formose pajautimo Titui Burckhardtui pavyksta sumaniai ugdyti skaitytoją tikrąja to žodžio prasme. Savo iškalbingumu, įtraukiančiu ir įtaigiu pasakojimu jis sustiprina skaitytojų vidinę regą ir klausą, kad jie pamatytų ir išgirstų sakralinio meno autentiškumą, grynumą, grožį ir tiesą. Remdamasis išmaniai parinktais svarbių induizmo, budizmo, daoizmo, krikščionybės ir islamo sakralinių kūrinių pavyzdžiais, autorius atskleidžia, pagal kokius dėsnius per šimtmečius skirtingose kultūrose įvairiausiomis formomis atsiskleidžia tai, kas amžina. Titas Burckhardtas pabrėžia, kad sakralus ar šventas yra tik toks menas, kurio formos atspindi laikui nepavaldų dvasios turinį.

Müller, Kathrin. Das Kreuz: eine Objektgeschichte des bekanntesten Symbols von der Spätantike bis zur Neuzeit. Freiburg im Breisgau: Herder, [2022]. 302 p.

Kryžius – vienas seniausių, labiausiai paplitusių simbolinių ženklų pasaulyje. Berlyno meno istorikė Kathrin Müller pateikia kryžiaus simbolio istoriją, tyrinėja jo prasmę. Šiandien kryžius laikomas akivaizdžiu krikščionišku simboliu. Jis yra neatsiejama pačių įvairiausių meno formų dalis, vaizduojamas paveiksluose, raižiniuose, iliuminacijose, papuošaluose ir relikvijoriuose. Šioje unikalioje kryžiaus meno ir kultūros istorijoje Kathrin Müller aiškina, kaip sektos simbolis tapo Vakarų kultūros ženklu, ir, pasitelkdama įspūdingus meno objektus, padeda skaitytojui geriau suprasti kryžiaus interpretacijas. Iš gausybės medžiagos autorė renkasi esminius aspektus ir tyrinėja daugialypę ir kintančią šio simbolio, kuris iš pradžių buvo bauginantis egzekucijos įrankis, o vėliau įsitvirtino kaip paguodos ir vilties ženklas, prasmę. Senovėje kryžius pirmiausia reiškė gėdą, neviltį ir mirtį. Vėlyvosios Antikos ir ankstyvųjų Viduramžių laikais kryžius įgavo vis daugiau ir gilesnių reikšmių. Neretai kryžius būdavo karinės pergalės ar politinės galios simbolis. Šis išsamus tyrimas apima esmines kryžiaus sampratas meno, Bažnyčios ir politinės istorijos kontekste.

Die polnische Frage und der Wiener Kongress 1814–1815. Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, [2021]. 226 p.

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, kuris taip pat reiškė senosios aristokratinės respublikos žlugimą (1795 m.), ir vėliau, po Napoleono karų, Vienos kongrese (1814–1815 m.) buvo nuspręsta dėl Lenkijos teritorijų ateities. Rusijos caras Aleksandras I tapo nauja lenkų, svajojusių atkurti nepriklausomą valstybę, viltimi. Caras valdė Rusijai tekusią teritoriją, kuri pagal Vienos kongreso nutarimą buvo vadinama Lenkijos karalyste arba „Kongresine Lenkija“. Tarp trijų valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos – padalytos šalies sienos išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiame leidinyje Lenkijos, Austrijos, Vokietijos ir Čekijos istorikai aptaria „Lenkijos klausimą“ Vienos kongreso metu ir tolesnę jo raidą po kongreso. Leidinį baigia skyrius apie Vienos kongresą iš vieno pirmųjų Vienos aprašymų lenkų kalba. Jo autorius Eduardas Lubomirskis (1796–1823) kongreso metu dirbo Rusijos imperijos ambasadoje Vienoje. Paskutinis jo veikalo, išleisto Varšuvoje 1821 m., skyrius skirtas Vienos kongresui. Šiame leidinyje jis pirmą kartą pristatomas skaitytojui vokiečių kalba.

Merkl, Ulrich. Die unglaubliche Welt genialer Menschen mit Autismus. Ostfilder: Patmos Verlag, [2024]. 400 p.

Kodėl Liudvikas van Beethovenas buvo suimtas kaip klajoklis ir šnipas? Kodėl imperatorienė Sisi į visas keliones pasiimdavo savo mėgstamą karvę? Kodėl Karlas Lagerfeldas visada nešiojo akinius nuo saulės? Kodėl niekas pasaulyje negali atkalbėti Gretos Thunberg nuo klimato apsaugos misijos? Šių asmenybių bendras bruožas – Aspergerio sindromas. Jie laikomi keistuoliais, užsidariusiais, komiškais, ekscentrikais, nepasitikinčiais kitais, nemokančiais ir nenorinčiais bendrauti, tačiau jų neįprastas požiūris į pasaulį, dažnai aukštesnis nei vidutinis intelektas, stebinantys talentai ir ypatingi interesai leidžia jiems pasiekti pasaulį keičiančių laimėjimų. Ulrichas Merklis įdomiai ir kompetentingai pasakoja apie pasaulinio garso asmenybes, kurios neabejotinai arba galbūt serga arba sirgo lengvesne autizmo forma, Aspergerio sindromu. Remdamasis garsenybių gyvenimo juokingais epizodais ir dar niekur negirdėtais faktais, autorius sukuria išsamų autizmo sutrikimų turinčių žmonių mąstymo ir gyvenimo būdų, turėjusių lemiamą įtaką daugelio genijų darbams, paveikslą. Jo knyga taip pat kviečia nevertinti autistiškų žmonių pagal jų silpnybes, bet mokytis iš jų kūrybingų ir nepaprastų sprendimų.

Gauß, Karl-Markus. Die versprengten Deutschen: unterwegs in Litauen, durch die Zips und am Schwarzen Meer. Zürich: Unionsverlag, [2021]. 234 p.

Daugybę apdovanojimų pelnęs šiuolaikinis austrų rašytojas, eseistas ir redaktorius Karlas Markas Gausas (Karl-Markus Gauß) nukeliavo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ieškodamas vokiečių, gyvenančių atokiuose pirmykščio grožio kaimeliuose bei pulsuojančiuose, gyvybinguose didmiesčiuose, tokiuose kaip Vilnius ir Odesa. Jis susiduria su bendruomenėmis, kurios per šimtmečius išsaugojo savitą gyvenimo kultūrą, kuriai iššūkį ir grėsmę kėlė fašizmas, stalinizmas ir Europos revoliucija. Svetur gyvenantys vokiečiai jau seniai neturi nieko bendro su kadaise populiariu, plačiai paplitusiu Didžiosios Vokietijos pakilimu – ir vis dėlto K. M. Gausas su jais patiria nuostabių, liūdnų ir netikėtų dalykų. Autorius pasakoja skaitytojui istorijas, kupinas melancholijos ir beprotybės, atkaklumo, užsispyrimo ir įspūdingo prisitaikymo. Didelį įspūdį palieka daugybė autoriaus pokalbių ir susitikimų. Gyvenimo istorijos iš lietuviškojo Klaipėdos krašto, rytinės Slovakijos Spišo regiono ir Odesos apylinkių vokiečių kolonijų yra ne tik būdingos vokiečių bendruomenėms, bet ir individualios. K. M. Gausas savaip, su atjauta ir ironija, aprašo svetur gyvenančių vokiečių istorijas.

Reske, Christoph. Drucken in der Handpressenzeit im deutschen Sprachbereich (1450–1800): Technik und Handwerk in Druckereien und bei der Herstellung von Büchern. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2023. X, 410 p.

Šiame leidinyje atskleidžiama, kas iš tikrųjų žinoma apie spaustuvėse nuo 1450 iki maždaug 1800 m. naudotas technologijas ir metodus knygoms gaminti. Autorius supažindina su spausdinimo medžiagomis, literų gamyba, rankiniu spaustuvės atspaudų presu, apžvelgia teksto rinkimo procesą, maketavimą, gilinasi į vaizdų bei natų spausdinimą, knygų įrišimą, pasakoja apie spaustuvių funkcionavimą ir jų valdymą. Tiriamas laikotarpis prasideda nuo XV a. vidurio, Johanui Gutenbergui išradus judančių literų prietaisą ir rankinį spaustuvės atspaudų presą, ir baigiasi XIX a. pradžioje, kai medinio rankinio atspaudų preso naudojimas tapo nebeaktualus. Šis išsamus darbas parengtas remiantis 120 šaltinių, 101 iliustracija, praktiniais eksperimentais ir pačiais spaudiniais. Kadangi Europoje susiformavo skirtingi spausdinimo įpročiai, daugiausia dėmesio skiriama vokiečių kalbą vartojančioms šalims, tačiau atsižvelgiama ir į atitinkamus kitų regionų šaltinius. Šis tyrimas patikslina moksliniuose aprašymuose dažnai naudojamus apibendrinimus bei siūlo naujus sprendimus iki šiol neaiškiems fenomenams paaiškinti. Besidomintys knygų istorija ras glaustai ir profesionaliai, atsižvelgiant į naujausius tyrimus, pateiktus visus esminius ikimoderniosios eros knygų spausdinimo elementus.

Schulze Wessel, Martin. Der Fluch des Imperiums: die Ukraine, Polen und der Irrweg in der russischen Geschichte. München: C. H. Beck, 2023. 352 p.

Žymus Rytų Europos istorikas Martinas Schulze Wesselis laikosi pozicijos, kad tarptautinę teisę pažeidžiančią agresiją, V. Putino invaziją į Ukrainą, galima suprasti tik rimtai įvertinus Rusijos imperinę praeitį. Jis apžvelgia 300 metų trukusią Rusijos imperijos istoriją, susijusią su dviem šalimis, kurių egzistavimui Rusija ne kartą kėlė grėsmę: Lenkija ir Ukraina. Autorius aiškina, kaip ekspansija į Ukrainą ir Lenkijos padalijimai nuo XVIII amžiaus padėjo pamatus klaidingam Rusijos istorijos keliui, kuris iki šiol tebėra vadinamas „imperijos prakeiksmu“, kaip galėjo susiformuoti pražūtingas idėjų pasaulis, net XXI a. užvaldęs Rusijos vadovų protus. Po 1945 metų istorinių įvykių Vokietija išsivadavo iš „imperijos prakeiksmo“ ir atsivėrė Vakarams. Rusijos šis kelias laukia ateityje. Aprašoma nerimą kelianti V. Putino ir jo režimo ideologija, panieka Vakarų pilietinei visuomenei. Aiškios, glaustos tezės pabrėžia giliai įsišaknijusį Rusijos imperinių veiksmų destruktyvumą ir įvardija jį kaip esminį Rusijos / Sovietų Sąjungos istorijos bruožą. Ši istoriografijos raidai svarbi knyga 2023 m. buvo nominuota Vokietijos negrožinės literatūros premijai.

Aust, Martin; Heinemann-Grüder, Andreas; Nußberger, Angelika; Schmid, Ulrich. Osteuropa zwischen Mauerfall und Ukrainekrieg: Besichtigung einer Epoche. Berlin: SuhrkampVerlag, 2022. 254 p.

Ar kas nors prisimena „bendrus Europos namus“, M. Gorbačiovo svajonę apie nuo Lisabonos iki Vladivostoko besidriekiančią Europą? Praėjus trisdešimčiai metų po Rytų ir Vakarų konflikto pabaigos, praraja, skirianti Rusiją nuo jos vakarinių kaimynų, yra didesnė nei bet kada anksčiau. Ukrainoje vyksta karas, Baltarusijoje – valstybinis teroras. ES viduje palei senąją sieną ryškėja lūžio linijos. Konstituciniai pokyčiai Lenkijoje ir Vengrijoje kelia grėsmę neseniai iškovotai teisinei valstybei ir demokratijai. Visuomenė yra ant naujos eros slenksčio. Kodėl taip nutiko? Praėjus trisdešimtmečiui po komunistinių sistemų žlugimo Rytų Europoje, istorikai bendromis pastangomis, turėdami daugiau patirties, žinių ir būdami įžvalgesni, kritiškai vertina praeities įvykius. Knygos autoriai pabrėžia, kad Vakarų šalyse pasitikėjimas savimi, lydimas tam tikrų dvigubų standartų, dažnai virsta arogancija ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Europos politikos formuotojai laiku nesustabdė agresyvių Vladimiro Putino ambicijų, nepaisant daugybės perspėjimų iš Rytų ir Vidurio Europos.

Anotacijas parengė Rita Novikovienė


Skaitytojų žiniai

Skaitytojų žiniai

2025-07-02

Informuojame, kad 2025 m. liepos 12-13 dienomis dėl Bibliotekos paslaugų platformos tvarkymo darbų neveiks LMAVB Virtualioji biblioteka. Tuo metu nebus galima atlikti dokumentų paieškos, užsakyti reikiamo dokumento ar pratęsti leidinio grąžinimo termino.

Atsiprašome už nepatogumus


Virtuali paroda „Japonistika Vrublevskių bibliotekoje“

Virtuali paroda „Japonistika Vrublevskių bibliotekoje“

2025-06-11

Jau kuris laikas jaučiamas susidomėjimas japonų kultūra, estetika, gyvenimo būdu. Vien per pastaruosius metus surengta pastebimai daug parodų, išleistas nemenkas skaičius mokomojo, informacinio, pažintinio pobūdžio knygų.

Vrublevskių biblioteka pabandė į vieną vietą surinkti su Japonija susijusius leidinius. Spaudinių chronologija apima XIX amžiaus pradžią – XXI amžių. Į šią laiko atkarpą sutilpo per 90 pavadinimų įvairaus žanro dokumentų: knygos, albumėliai, kalendoriai, atvirukai, nuotraukos, periodiniai leidiniai.

Dalis šių leidinių biblioteką pasiekė mainų partnerių dėka (Japonijos fondas, „Nippon“ fondas), dalis padovanota privačių asmenų (Leono Petravičiaus, Bilo Lemėjaus (Bill Lemay) asmeninės bibliotekos), kitos – įsigytos paties Tado Vrublevskio. Galiausiai, parodą papildo šiuolaikinių autorių knygos, neretai išverstos į daugelį kalbų.

Šios virtualios parodos perlai – Retų spaudinių skyriuje saugomi ir tik neseniai identifikuoti senosios japonų graviūros albumėliai – vieno jų autorystė priklauso garsiam „ukijo-ė“ žanro atstovui – Kacušikai Hokusajui (Katsushika Hokusai).

Kviečiame į kelionę po įkvepiančius Edo ir Meidži laikotarpius, pažintį su tradiciniais japonų menais – medžio raižinių graviūromis, susitikimus su šiuolaikiniais Lietuvos ir užsienio rašytojais.


Nauji leidiniai LMA Vrublevskių bibliotekoje

Nauji leidiniai LMA Vrublevskių bibliotekoje

2025-06-06

 

 

Kviečiame susipažinti su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje gautais naujais leidiniais! Nuo šiol informaciją apie naujas knygas patogiai rasti ir jas užsisakyti galite Virtualioje bibliotekoje.

Taip pat kviečiame apžiūrėti naujų leidinių ekspoziciją Bibliotekoje – pirmame aukšte esančioje Jungtinės skaityklos erdvėje.


Istorikės Kristinos Petrauskės mintys

Istorikės Kristinos Petrauskės mintys

2025-06-06

Tati Frank nuotrauka

Kristina Petrauskė – istorikė, studijuodama pradėjusi dirbti ir tebedirbanti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Dabar ji – direktorės pavaduotoja, rūpinasi istorijos mokslo reprezentavimu ir pateikimu visuomenei. Aktyviai dalyvauja projektinėse veiklose, „Žinių radijuje“ veda laidą „Iliustruotoji istorija gyvai“. 2025 m. pradžioje išleista pirmoji jos knyga – istorinis romanas „Slanimo raganos. Sapiegos byla“.

Pagrindinis Kristinos Petrauskės tyrimų objektas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karyba, kultūra ir kasdienybė. Istorikė sako, kad muziejuje dirbti labai įdomu: „Karo muziejui gerai sekasi rasti temų, įdomių artefaktų, įsigilinti ir pristatyti lankytojams. Galiu prisiliesti (su pirštine, žinoma) prie Lietuvos istorijos. Pavyzdžiui, turėjau progą panešti būgną, kurį Mykolas Kazimieras Pacas kaip trofėjų pasiėmė iš Chotino mūšio, palaikyti kardo geležtę – Bizantijos patriarcho dovaną Jonui Sobieskiui.“

Karantino metu ieškojusi kelių, kaip išsaugoti ir pasiekti auditoriją, atrado ir prisijaukino socialinius tinklus. Iki šiol laisvu laiku, be įsipareigojimų, savo malonumui, ji kuria įrašus, populiarinančius LDK istoriją ir kultūrą. „TikTok“, „Instagram“ paskyrose Chistorikės (@chistorike) pseudonimu pasirašinėjančios Kristinos Petrauskės sekėjų auditorija užaugo iki dešimčių tūkstančių. Autorės kuriamas turinys nemokamas, svarbiausias siekis – skleisti LDK vertybes, dalintis žiniomis.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga man atrodo ta knyga, kuri ne tik teikia malonumą, bet ir patenkina smalsumą, suteikia naujų prasmių, išjudina mąstymą ar leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį. Knygos vertė taip pat slypi ne vien jos turinyje, bet ir skaitymo akimirkoje – kai ji susitinka su skaitytojo gyvenimo kontekstu. Tada net ir paprasta mintis gali tapti atradimu. Kartais vertinga tampa net ta knyga, kuros gal net visos nepameni, bet kurios klausimas tau išliko svarbus metų metus. 

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – labai trumpa, tačiau daugiasluoksnė, pilna metaforų ir galimų interpretacijų knyga apie moteris, atmintį, motinystę ir istoriją totalitarinėje valstybėje. Šiuo metu stengiuosi kuo daugiau skaityti mūsų regiono autorių knygų, kuo plačiau susipažinti su Latvijos ir Estijos literatūra.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Buvo ir padėklas, ir kompiuterio pelės padas, po stalo koja dar nekišau, bet nesu tas žmogus, kuris knygą vertina kaip fizinį objektą, jei knyga nėra bukinistikos vertybė. Turiu labai daug knygų, tačiau tų, kurios nėra reikalingos mano darbui arba kurios nepaliko didesnio įspūdžio, mielai perleidžiu kitiems.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, kad ne. Nors skaitmeninė knyga ilgainiui tampa ir pigesne, ir ergonomiškesne alternatyva, ji nesugeba konkuruoti su emocija, kurią dovanoja fizinė popierinė knyga.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Tikrai taip. Man, kaip milenialei, knyga yra ne tik žinių šaltinis, bet ir saugi erdvė nuo nuolatinių informacijos srautų. Ritualas – lėtas, apgalvotas būdas atsijungti ir susijungti su praeitimi, idėjomis ar savimi.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinu visas. Nebent labai pribraukyta (pieštuku) ir daug lipukų priklijuota, tuomet kiek gėdijuosi, nes taip, esu tas žmogus, kuris nuosavas knygas išmargina visokiausiom nota bene.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Gal kada bus ir kokios panegirikos verta, bet dabar – eseistinis romanas, retkarčiais pereinantis į tragikomediją.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Italai: Dante, Boccaccio, Petrarca, Primo Levi, Umberto Ecco, Elena Ferrante.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu esu pasirašiusi sutartį su leidykla dėl savo antrosios knygos, kurios tikslas – populiariai ir patraukliai papasakoti Lietuvos istoriją. Tai labai atsakingas uždavinys, kuriuo siekiu, kad knyga išliktų aktuali ir gebėtų edukuoti, tačiau istorijos pasakojimas nebūtų pernelyg banalus ar besivaikantis siekio papasakoti kuo daugiau skandalingų įdomybių. Ir nors sutartis jau pasirašyta, dar nedrįstu sakyti, kad rašau, nes esu daugiau įsitraukus į apmąstymus ir jų užrašymą, o ne teksto kūrimą.

Taip pat yra noras parašyti ir „Slanimo raganų“ tęsinį. Tą taip pat mielai padaryčiau, kadangi gaunu tokių prašymų iš skaitytojų. Jei vis tik bus valios – pasakosiu apie paskutiniuosius trejus Jono Stanislovo Sapiegos gyvenimo metus.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Lenkijos disidento, istoriko ir intelektualo Adamo Michniko tekstų rinkinį lietuvių kalba „Chamai ir angelai“. Tai esė rinkinys apie demokratijos raidą, istorijos pamokas, piliečių moralines dilemas ir Europos vertybinių pamatų išbandymus.

Knygą skaitau lėtai ir apmąstydama, nes kiekviena esė reikalauja įsigilinimo. Rinkinį sudarė Rimvydas Valatka, atrinkdamas tekstus, kurie yra aktualūs Lietuvai – jie ne tik leidžia pažvelgti į mūsų regiono istorines paraleles, bet ir praturtina skaitytoją gilesniu lenkiško konteksto pažinimu.

Po kiekvienos esė stengiuosi pasidomėti papildoma medžiaga: nuo to meto spaudos iki istorikų, filosofų ar sociologų tyrimų. Tokia skaitymo patirtis man – kaip pokalbis su autoriumi ir jo epocha, kuri atsiveria visai kitom spalvom.


Paskaita „Lietuvos mokslo periodika: valstybės ir verslo interesai“

Paskaita Lietuvos mokslo periodika: valstybės ir verslo interesai“

2025-06-05

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros docentas dr. Tomas Petreikis paskaitoje aptaria naujausioje kolektyvinėje monografijoje Lietuvos mokslo periodikos leidyba“ pateiktus mokslinio tyrimo pagrindinius rezultatus ir aštriausius probleminius klausimus.

Monografijoje nuo XIX a. pr. iki šių dienų sistemiškai išanalizuota Lietuvos mokslo periodikos leidyba kaip nuolat besikeičianti ir prie mokslo politikos, valstybės bei verslo lūkesčių prisitaikanti formalios dokumentinės komunikacijos priemonė, užtikrinanti ilgalaikę ir sisteminę mokslo žinių sklaidą. Lektorius atskleidžia mažai tyrinėtą Lietuvos mokslo periodikos raidą mokslo komunikacijos kontekste, apimant ir tradicinę spausdintą, ir šiuolaikinę skaitmeninę leidybą, analizuoja svarbiausius transformacijos etapus, jų įtaką mokslo bendruomenei ir žinių mainams. Mokslo komunikacijos grandinės (autorius–leidėjas–skaitytojas) tyrimai padeda suprasti, kaip technologiniai pokyčiai veikė (ir tebeveikia) mokslo periodiką, jos prieinamumą bei sklaidą, parodo, kaip technologinė pažanga nuosekliai formuoja naujas mokslo periodikos leidybos galimybes, kokios šių pokyčių pasekmės mokslo komunikacijai, ir suteikia progą naujai pažvelgti į ateities galimybes.


Baroko ir Sarbievijaus minėjimas Prienuose

Baroko ir Sarbievijaus minėjimas Prienuose

2025-06-04

Lietuvoje tolyn garsyn minimi Baroko literatūros ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus metai. Birželio 3 d. jiems skirtų renginių aruodą LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojai papildė poezija gyvenančiuose ir menus gražiai puoselėjančiuose Prienuose. Pakviestas direktorės Daivos Čepeliauskienės, dr. Sigitas Narbutas viešėjo Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje. Čia jis gausiai susirinkusiems lankytojams perskaitė paskaitą „Baroko literatūros horizontai“. Jos klausėsi Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos, Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos ir Pakuonio pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai. Po paskaitos svečiai turėjo galimybę susipažinti su išvakarėse lankytojams atvertu Justino Marcinkevičiaus kūrybos įkvėptų skulptūrų parku. Daugiau apie renginį ir parką žr.: https://www.prienubiblioteka.lt/naujienos/2548-diena-kupina-literaturos-ir-meno.

Daivos Narbutienės nuotraukos.

Direkcijos informacija


Grybų piešiniai P. Višinskio bibliotekoje

Grybų piešiniai P. Višinskio bibliotekoje

2025-05-30

2025 m. gegužės 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta ir pristatyta LMA Vrublevskių bibliotekos parengta kilnojamoji paroda „Konstantino Prošinskio fenomenas – grybų piešiniai“. Skenuoti vaizdai išdėstyti keturiolikoje stendų, išlaikytas originalus piešinių dydis, kokybiška spauda tiksliai perteikia šių unikalių darbų žavesį – popieriaus faktūrą, spalvas, linijų išraiškingumą.

Parodą pristatė jos konsultantas mikologas dr. Jonas Kasparavičius. Papasakojęs apie pedagogo, botaniko, kolekcininko K. Prošinskio (Konstanty Prószyński 1859–1936) asmenybę ir darbus, svečias supažindino su 2023 m. išleistu atlasu „Didžioji Lietuvos grybų knyga“. Renginį vainikavo puikia vaizdine medžiaga iliustruota dr. J. Kasparavičiaus paskaita „Įdomusis grybų pasaulis“.

Šilto, nuoširdaus bendravimo kupiną vakarą, kuris yra P. Višinskio bibliotekos projekto „Gamtadieniai: kultūros dialogai mieste“ dalis, vedė renginio sumanytoja, bibliotekos Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus vedėja Jūratė Sobutienė. Klausytojai svetingą bibliotekos erdvę paliko kupini įspūdžių ir susižavėjimo.

Eglės Stasiukaitytės nuotraukos


Pokalbis su rašytoja Aldona Ruseckaite apie jos romaną „Vienatybė“

Pokalbis su rašytoja Aldona Ruseckaite apie jos romaną „Vienatybė“

2025-05-29

„Vienatybė ir nykumas… bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos… Tiktai to viso niekas nepastebi… Yra sielų amžinai vienų, amžinai svetimų, amžinai klaidžiojančių…“

Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė

„Vienatybė“ – jau šeštasis Aldonos Ruseckaitės romanas, skirtas primirštai tarpukario rašytojos prozininkės, visuomenininkės Onos Pleirytės-Puidienės (slapyvardis Vaidilutė) gyvenimui ir kūrybai.

Gyvenimo įvykiai romane vaizduojami plačiame laikmečio kontekste, tad aptariamas artimiausių bičiulių ratas, su kuriais rašytoja bendradarbiavo ir artimai bendravo. Itin sunki ir dramatiška moters dalia: O. Pleirytei-Puidienei visą gyvenimą teko laviruoti tarp pasirinkimo būti gera žmona, motina ar visuomenininke. Įdomi ir jos kaip karo pabėgėlės patirtis.

Romane pateikta daug autentiškos medžiagos, nes remiamasi O. Pleirytės-Puidienės dienoraščiu, skelbiama daug naujų faktų iš margos rašytojos epochos.

Rašytoją A. Ruseckaitę kalbino Inga Berulienė.

Pokalbio temos:

00:00:00   Kūrybiniai rašytojos pasirinkimai
01:45:04   Netikėtas biografinių romanų populiarumas
09:56:14   Pamiršta rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė ir jos žinomi bičiuliai
19:53:00   Dramatiškas moters, žmonos, motinos likimas
31:10:15   Archyvinė medžiaga literatūriniame kūrinyje
41:50:23   Kūrybinio palikimo vertė: pamiršti ar publikuoti?
45:45:20   Unikali karo pabėgėlės patirtis