Prezidentas, Biblioteka ir laimingas atradimas

Prezidentas, Biblioteka ir laimingas atradimas

2023-02-02

2023 m. vasario 1 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką aplankė Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Aukštąjį Svečią domino kai kurie Prūsijos istoriografų Georgo Colbės ir Danieliaus Heinricho Arnoldto darbai, suteikiantys žinių apie kultūrai, mokslui ir literatūrai nusipelniusius XVI–XVII a. Prūsijos autorius. Vieninteliai Vilniuje jų egzemplioriai saugomi LMA Vrublevskių bibliotekoje. Prezidentas su jais susipažino, pabendravo su Bibliotekos darbuotojomis ir pasidžiaugė laimingu atradimu. Rinkdama Jo Ekscelencijai knygas, Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Violeta Radvilienė surado leidinį, apie kurio buvimą nežinojo nei specialistai, nei visuomenė. Tai minėto G. Colbės „Kurtze Verzeichniss derer ehmahligen Samländischen und Pomezanischen Bischöffe im Hertzogthum Preussen“ („Trumpas buvusių Sembos ir Pamedės Prūsijos kunigaikštijoje vyskupų sąrašas“). Šis vertingas lituanistinis šaltinis išėjo Leipcige 1700 m. Aprašytas ir paskelbtas elektroniniame Bibliotekos kataloge jis vėl netrukus bus prieinamas skaitytojams.

Vikos Petrikaitės ir Mindaugo Dvaronaičio nuotraukos.
Komunikacijos skyriaus informacija


Literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintys apie knygas

Literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintys apie knygas

2023-02-01

Nuotrauka iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos
© Regimantas Tamošaitis

 

Į klausimus apie knygas atsako Viktorija Daujotytė, literatūrologė, kritikė, poetė.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Dažniausiai galvoju apie meninę vertę, bet knygos verčių skalė plati – nuo pažintinės iki pramoginės.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Knygą apie knygą ar knygas, kad ir Gabriel Josipovici „Pasaulis ir knyga“…

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Nesu to reflektavusi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tikros knygos man yra spausdintos, kad jausčiau popierių. Bet neneigiu ir skaitmeninių, kad tik būtų jų skaitytojų.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad Mano kartos (ir mano) požiūrį į knygą formavo vertingų knygų  trūkumas.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Deja, tokios neturiu, o norėčiau turėti.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Jei apie kalbos žanrus, tai ir mano biografija (kaip ir kitų) gali būti papasakota.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Laimė, Lietuvos, nors vis dar nemažai skaitau.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Vis dar rašau – ir vis apie literatūrą, neatskiriamą nuo gyvenimo.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Baigiu Olgos Tokarcuk „Jokūbo istorijas“,  pakaitom  su apokrifais („Šie yra slapti žodžiai“).


Paskaitos apie operacinį nervų ligų gydymą Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje įrašai

Paskaitos apie operacinį nervų ligų gydymą Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje įrašai

2023-01-30

Vieša dr. Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės paskaita Iš akių, nosies, ausų ir burnos veržiasi kraujas”: operacinis nervų ligų gydymas Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje”.

Lektorė paskaitos metu aptaria neurochirurgijos mokslo ištakas, atskleidžia, kokios nervų sistemos chirurgijos operacijos buvo atliekamos XIX a. pr. Vilniaus universiteto Chirurgijos klinikoje. Šis pranešimas parengtas analizuojant lotynų kalba parengtas Vilniaus universiteto (1803–1832 m.) medicinos magistrų disertacijas nervų ligų chirurgijos tema. Dalis disertacijų saugoma Vrublevskių bibliotekos fonduose.

Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, lektorė supažindina su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.


Su gimtadieniu, Vilniau! Atraskime XV–XIX a. Vilniaus cechus

Su gimtadieniu, Vilniau! Atraskime XV–XIX a. Vilniaus cechus

2023-01-30

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, sveikindama savo brangų miestą Vilnių su 700 metų jubiliejumi, dovanoja išskirtinę parodą – Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose. Dar pirmąją XIV a. pusę Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose kvietė Europos amatininkus atvykti į Lietuvą. Vilnius visada buvo atviras įvairių šalių žmonėms, jame kūrė garsiausi to laikmečio amatininkai ir taip Vilniaus vardas plačiai skambėjo Europos istorijoje!

2023 m. vasario 8 d. 17 val. vyks parodos atidarymas-pokalbis apie Vilniaus mieste veikusius cechus bei jų reikšmę sostinės raidai. Pokalbyje dalyvaus Nacionalinio muziejaus Vilniaus tyrimų grupės vadovė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, Vilniaus muziejaus tyrėjas-rinkinio kuratorius Povilas Andrius Stepavičius, archeologas Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir Naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis, parodos rengėjai Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė.

Cechas (vok. die Zunft) – tai tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporacinis susivienijimas. Pirmieji cechai atsirado dar XII a. Vokietijoje, o nuo XIII a. amatininkų cechai veikė beveik visuose Centrinės ir Vakarų Europos kraštuose. XV a. pabaigoje Vilniuje jau dirbo gana daug amatininkų, o juos burtis į cechus vertė smarki konkurencinė kova su atvykėliais iš kitų šalių, žemesnės kvalifikacijos amatininkai. Pirmieji Vilniuje (ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) į cechą susibūrė auksakaliai. Jų cecho statutą 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos istorikai šiai parodai atrinko pačius įdomiausius ir vertingiausius dokumentus apie Vilniaus mieste veikusius cechus ir jų gyvenimą, saugomus Bibliotekoje. Šioje parodoje galėsite pamatyti pačias seniausias Lietuvos valdovų privilegijas, kuriomis jie patvirtino įvairių cechų veiklą Vilniaus mieste: siuvėjų, audėjų, dailidžių, liejikų, pakinktų dirbėjų, laikrodininkų, chirurgų, barzdaskučių, mėsininkų, odininkų, knygrišių ir daugelio kitų. Taip pat turėsite galimybę pamatyti ne vieną dokumentą, atspindintį vidinį cechų gyvenimą. Galbūt įsivaizduojate, kad cechai buvo tik nuobodi vieta, kurioje aukščiausio lygio amatininkai gamindavo savo produkciją, tačiau kaip rodo parodai atrinkti dokumentai, cechuose vyko nemažiau spalvingas to laikmečio gyvenimas. Parodoje eksponuojami dokumentai atskleis, kodėl XIX a. grafas Liudvikas Tiškevičius apskundė mėsininkų cechą, kodėl Vilniaus auksakaliai nukirsdino du dešinės rankos pirštus vienam Vilniaus siuvėjui, ką prisidirbo, pamiršęs savo garbingą amatą, vienas Vilniaus knygrišys, kuris buvo apskųstas burmistrui, prašant išmesti jį iš namo. Taip pat parodoje bus rodomi įspūdingi XVIII a. amatininkų darbo raižiniai bei žymiausių įvairių laikmečių istorikų tyrimai apie Vilniaus cechus. Tai ir dar daugiau įdomybių sužinosite, atvykę į Lietuvos MA Vrublevskių biblioteką. Paroda veiks iki vasario 24 d.

Parodos rengėjai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė


700-asis Vilniaus gimtadienis ir Biblioteka

700-asis Vilniaus gimtadienis ir Biblioteka

2023-01-26

2023 m. sausio 25-ąją Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kartu su kitais įspūdingai paminėjo sostinės jubiliejų. Renginių bei kitokių įvykių būta daug. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido naują Gedimino laiškų vertimą. Lietuvos nacionalinis muziejus Gedimino pilies bokšte eksponavo 1323 m. sausio 25 d. valdovo laiško nuorašą, saugomą Latvijos valstybiniame istorijos archyve. Valdovų rūmų muziejus sostinės gimtadienį pagerbė keliais renginiais: iškilmingai atidengė paminklą „Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino priesakai Vilniui ir Lietuvai“, autentiškuose XIV a. pradžios bokšto mūruose surengė valdovo laiškų skaitymą, atidarė parodą „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“, pakvietė susipažinti su Gedimino laikų bokšto 3D projekcija ir surengė puikų ansamblio „Cappella Concertante Vilnense“ Baroko muzikos koncertą. Jubiliejinius renginius vainikavo miesto savivaldybės Katedros aikštėje atvertas „Laiko portalas“ – muzikinė-vizualinė kelionė Vilniaus istorijos vingiais ir nūdienos bei ateities erdvėmis. Prie kai kurių iš šitų įvykių prisidėjo ir Biblioteka: suteikė iliustracinės medžiagos minėtam Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidiniui, o direktorius dr. Sigitas Narbutas šiai knygai išvertė ir su aktoriumi Vladu Bagdonu autentiškuose mūruose sausio 25-ąją perskaitė Gedimino laiškus. Vikos Petrikaitės nuotraukos.

Komunikacijos skyriaus informacija


Pasikeitimai dėl leidinių išdavimo

Pasikeitimai dėl leidinių išdavimo

Pasikeitimai dėl leidinių išdavimo

2022 m. lapkričio 23 d. – 2023 m. balandžio 3 d. į rekonstruotas saugyklas keliami Knygų saugyklos, Periodikos saugyklos, Retų spaudinių, Senosios periodikos, Bibliografijos leidinių skaityklos ir Rankraščių fondų dokumentai.

Šiuo laikotarpiu dalis dokumentų skaitytojams nebus prieinami.

Dėl informacijos prašome kreiptis:

Abonementas: tel. (8 5) 262 3678 arba el. p. abonementas@mab.lt.
Retų spaudinių skyrius: tel. +370 682 45427 arba retispaudiniai@mab.lt.
Senosios periodikos skaitykla: +370 686 15798 arba senoji.periodika@mab.lt.
Rankraščių skyrius: tel. +370 686 85346, el. p. rankrasciai@mab.lt,
Bibliografijos leidinių skaitykla: tel. +370 649 88211, el. p. bibliografas@mab.lt.

Atsiprašome už nepatogumus.


Klaipėdos spaustuvės ir spaustuvininkai, XIX–XX a. pr.

Klaipėdos spaustuvės ir spaustuvininkai, XIX–XX a. pr.

2023-01-24

Skiriama Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti

Pirmoji spaustuvė Klaipėdoje atsirado tik XIX a. pradžioje. Iki tol klaipėdiečiai tenkinosi kituose miestuose spausdintais leidiniais. Klaipėdos spaudos pradininkas – iš Karaliaučiaus atsikėlęs Frydrichas Vilhelmas Horchas (Friedrich Wilhelm Horch, 1778–1855), 1816 m. spalio 1 d. Klaipėdoje atidaręs spaustuvę, gyvavusią iki 1854 metų. Joje buvo spausdinama protestantams skirta literatūra, knygos bei periodiniai leidiniai vokiečių ir lietuvių kalbomis. Spaustuvė turėjo nedidelę knygrišyklą ir knygyną, prekiavo ne tik savo, bet ir Karaliaučiaus bei Tilžės knygynų produkcija įvairiomis kalbomis. Po poros metų (1817) F. V. Horchas įsteigė ir pirmąjį uostamiesčio literatūrinį laikraštį vokiečių kalba Memelsches Wochenblatt (liet. Klaipėdos savaitraštis), leistą iki 1854 metų. Lietuvių kalba F. V. Horchas išspausdino 40 knygų ir periodinį leidinį Lietuvininkų prietelis (1849). Svarbu pabrėžti, kad šį leidinį jis spausdino savo lėšomis. Iš reikšmingesnių F. V. Horcho spaustuvėje pasirodžiusių lietuviškų knygų minėtina: 1825 m. išspausdintas giesmynas, pirmasis lietuviškas arklininkystės vadovas (1849), pamokslų rinkinys Mišių knygos (1842) ir kt. Spaudos istorijai F. V. Horcho spaustuvė reikšminga ir kaip pirmojo kalendoriaus Mažojoje Lietuvoje – Prūsiškų kalendrų – leidėja. 1846–1854 m. leistas kalendorius teikė mokslo ir praktinės veiklos žinių, populiarino Kristijono Donelaičio kūrybą. Spaustuvės veikla nutrūko, kuomet Didysis Klaipėdos gaisras 1854 m. sunaikino Klaipėdos senamiestį ir F. V. Horcho spaustuvę.

Po F. V. Horcho mirties (1855) spaustuvę perėmė jo sūnus Hermannas Horchas (apie 1821–po 1883). 1855 m. jis įkūrė naują poligrafijos įmonę, kurią pavadino F. V. Horcho našle. Ši, 1855–1865 m. veikusi spaustuvė turėjo knygrišyklą, knygyną, pirmąją litografiją Klaipėdoje. Čia buvo spausdintos knygos ir periodiniai leidiniai įvairiomis kalbomis, atgaivintas ir minėtas vokiškas laikraštis Memelsches Wochenblatt, išleista 13 knygų lietuvių kalba. Svarbiausiu spaustuvės leidiniu laikytinas kalendorius Prūsiškos kalendros (1855–1864), kuriame pasirodė pirmoji knygotyrinė publikacija Apie knygų drukavojimą lietuvių kalba. Dėl nepalankiai susiklosčiusių materialinių aplinkybių ir valdžios persekiojimų dėl bendradarbiavimo su Didžiosios Lietuvos visuomenės veikėjais 1865 m. spaustuvė buvo parduota Frydrichui Vilhelmui Zybertui (Friedrich Wilhelm Siebert, 1833–1900).

F. V. Zyberto spaustuvė laikytina didžiausia XIX–XX a. pr. poligrafijos įmone Klaipėdoje. Savo veiklą ji vykdė Šilutėje (1861–1924) ir Klaipėdoje (1865–1944). Ši dinastinė spaustuvė (po F. V. Zyberto mirties veiklą tęsė jo sūnūs) turėjo litografijos skyrių, knygrišyklą ir knygyną. Savo spaustuvę Zybertai nuolat plėtė ir tobulino – 1865 m. įsigijo F. V. Horcho našlės, 1866 m. – Ed. Vaikinio, 1872 m. – Augusto Hermano Štobės (Stobbe) spaustuves ir, prof. Domo Kauno žodžiais tariant, tapo tikrais krašto poligrafijos pramonės šeimininkais, neturėjusiais konkurentų visame regione. Daugiausia buvo spausdinama vokiečių kalba. Į spaudos istoriją Zybertai pirmiausia įėjo kaip laikraščių leidėjai. Žymiausias jų – dienraštis Memeler Dampfboot (liet. Klaipėdos garlaivis), leistas 1849, 1872–1944 metais. 1861–1938 m. spaustuvė išspausdino 97 knygas ir smulkiuosius spaudinius lietuvių kalba. Tai buvo protestantiška literatūra, vadovėliai, kalendoriai, Klaipėdos žemėlapiai, uosto planai ir kt. Spaustuvėje pasirodė 17 periodinių leidinių lietuvių kalba, iš kurių minėtina Lietuviška ceitunga (1905–1940), Keleivis (1884) ir kt. Ši spaustuvė buvo ne tik didžiausia uostamiesčio poligrafijos įmonė, bet taip pat ir poligrafijos specialistų (tarp jų ir lietuvių) kalvė, puoselėjusi knygos meną.

1875–1894 m. uostamiestyje veikė klaipėdiečių Heinricho Holco (Heinrich Holz, 1826–1894) ir Martyno Šerniaus (1849–1908) įkurta nedidelė spaustuvė, turėjusi knygrišyklą. Joje pasirodė 76 knygos, 2 periodiniai leidiniai lietuvių kalba (Lietuviška ceitunga ir Pasiuntinystės laiškelis), smulkioji spauda. Spaudos draudimo metais ši spaustuvėlė išleido keletą knygų, skirtų Didžiajai Lietuvai. Holcas ir Šernius buvo pirmieji, su kuriais pradėjo bendradarbiauti Didžiosios Lietuvos inteligentai. Prie spaustuvės veikė knygynėlis, jame buvo prekiaujama savomis knygomis. Knygų dovanomis buvo remiamos kultūrinės ir literatūrinės draugijos, mezgami ryšiai su lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjais.

Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Klaipėdoje reiškėsi spaustuvininkas Kristupas Giedraitis (prieš 1870–po 1940). 1896–1897 m. jo įkurta spaustuvė veikė Opstainiuose (Šilutės raj.), 1897–1900 m. – Klaipėdoje. Čia buvo išspausdinta 18 iš vokiečių kalbos išverstų (daugiausia paties K. Giedraičio) protestantų pamokslų, giesmių knygų, vienas dvikalbis laikraštėlis, nuolat prekiauta savo ir kitų spaudiniais.

XIX–XX a. pr. Klaipėdoje veikė ir daugiau spaustuvių: 1909–1912 m. – Martyno Jankaus (1858–1946), 1855–1866 m. – Ed. Vaikinio, 1898–1919 m. – J. Šenkės (Schoenke) ir kt. Iš viso iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos (1919) Klaipėdoje buvo 19 spaustuvių, leidusių knygas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbomis. Vis dėlto daugelis Klaipėdos spaustuvių knygų lietuvių kalba išleido labai nedaug. Tam įtakos turėjo ne tik praktiniai sumetimai (pelningiau buvo spausdinti vokiečių kalba), bet ir trumpas spaustuvių gyvavimo laikas.

Po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos (1923) viena reikšmingiausių spaudos įmonių tapo leidybos ir prekybos bendrovė Rytas (1921–1939), turėjusi knygrišyklą, knygyną, stereotipų, litografijos ir kt. skyrius. Bendrovė rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, nuo 1928 m. jos veikloje dalyvavo Lietuvos verslininkai, didelį kapitalą investavo vyriausybė. Tai buvo viena moderniausių ir pajėgiausių įmonių prieškario Lietuvoje, išspausdinusi apie 600 knygų ir smulkiųjų spaudinių lietuvių kalba. Bendrovė dėmesį skyrė gerai spaudos kokybei, už tai buvo įvertinta padėkomis ir apdovanojimais. Ji nusipelniusi atskiros parodos.

Aktyviai įsijungę į uostamiesčio viešąjį gyvenimą, Klaipėdos spaustuvininkai paliko reikšmingą indėlį lietuvių spaudos istorijoje. Šia, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta paroda, norėta priminti žymiausius XIX–XX a. pr. uostamiesčio spaustuvininkus, parodyti Klaipėdos spaustuvių įvairovę, pristatyti nedidelę, bet įdomiausią jų spaudos paveldo dalį, nesistengiant parodyti visos jų produkcijos gausos.

Parodos ir tekstų autorė dr. Kotryna Rekašiūtė

 


Švaros ir talkų dienos LMA Vrublevskių bibliotekoje

Švaros ir talkų dienos LMA Vrublevskių bibliotekoje

Bibliotekai keliantis į naujas patalpas, kiekvienas penktadienis nuo sausio 27 d. iki kovo 31 d. skelbiamas švaros ir talkų diena. Biblioteka vykdys įprastines veiklas, tačiau skaitytojų neaptarnaus. Skaitytojai nebus aptarnaujami 01-27, 02-03, 02-10, 02-17, 02-24, 03-03, 03-10, 03-17, 03-24 ir 03-31. Atsiprašome už laikinus nepatogumus. Maloniai prašome savo apsilankymą bei darbą Bibliotekoje planuoti kitu laiku.

Direkcijos informacija


Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai

Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai

2023-01-23

Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923–1924 m. yra bene sėkmingiausias lietuvių geopolitinis žygis Pirmosios Respublikos metais. Tačiau kad jis įvyktų, lietuviai turėjo parodyti politinę valią ir išmintį, žalčio vertą diplomatinį lankstumą, išleisti nemažai pinigų propagandai ir, užsitikrinę Maskvos–Berlyno geopolitinės ašies užnugarį, ryžtis netgi tam tikram kariniam avantiūrizmui prieš didžiąsias Vakarų demokratijas.

Istorikas dr. A. Kasparavičius atskleidžia, kokią kainą turėjo Klaipėdos prijungimas ir su kokiomis iliuzijomis teko atsisveikinti, siekiant įgyvendinti bendrus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinius bei politinius tikslus. Akivaizdu, kad istorinėje perspektyvoje grėsė keisti pačią Didžiosios Lietuvos sąvoką ir lietuvių kultūrinę-etnopolitinę tapatybę. Nors po Klaipėdos prijungimo valdžia tikėjosi, kad autonominio krašto problemas pirmiausia spręs Vidaus reikalų, Švietimo, Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos, tačiau tikrovė buvo kitokia. Daugybė dokumentų liudija, kad per visus šešiolika metų, kai Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, lietuvių diplomatiją ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją slėgė didžiulis geopolitinis išbandymas. Kaip pastebėjo lektorius, ir šių dienų kontekste kyla klausimas, kodėl minėdami Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos šimtmetį, neakcentuojame Mažosios Lietuvos krašto ypatumų ir jo identiteto išsaugojimo?


Andriaus Sniadeckio skaitymai 2022 metais

Meteorų pažadinti. Andriaus Sniadeckio skaitymai 2022 metais

2023-01-18

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadecio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Tai jau trečiasis dokumentinis filmas, sukurtas renginiui Lectiones Andreae Sniadecki. Filmo scenarijų sukūrė Birutė Railienė, stilių – Miglė Datkūnaitė, filmą parengė VšĮ Kūrybiniai projektai.

Filme aptartas prof. Andriaus Sniadeckio tyrimas apie Žečycos metalinį meteoritą. Straipsnis prieš du šimtus metų buvo išspausdintas žurnale Dziennik Wileński. Pranešimą „1822-ieji profesoriaus Andriaus Sniadeckio gyvenime“ skaitė Birutė Railienė; „Apie Andriaus Sniadeckio tyrinėtą Žečycos (Bragino) meteoritą“ – Eugenija Rudnickaitė, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geologijos muziejaus tyrėja; „Žinomų istorinių meteoritų paiešką ir atradimus“ – Michailas Ivanovas, Tarptautinės meteoritų ieškotojų asociacijos narys, UAB „Paleo Group“ direktorius. Filmas papildytas Liudo Masio nuotraukomis iš Andriaus Sniadeckio skaitymų Lectiones Andreae Sniadecki, vykusių 2022 m. lapkričio 30 d. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų institute.

Rėmėjas – bendrovė Thermo Fisher Scientific.