Naujos knygos
Naujos knygos
Piccoli, Chiara. Pieter de Graeff (1638–1707) and his treffelyke bibliotheek: exploring and reconstructing an early modern private library as a book collection and as a physical space. Leiden; Boston: Brill, [2025]. 325 p.
1709 m. viename Amsterdamo viešame aukcione buvo parduota daugiau nei 2300 knygų. Tai buvo Pieterio de Graeffo (Pieter de Graeff), įtakingos miesto elito šeimos nario, „gražioji biblioteka“ („treffelyke bibliotheek“). Remiantis iki šiol neskelbtais archyviniais šaltiniais ir P. de Graeffo knygų aukciono katalogu, šioje monografijoje siekiama pristatyti jo biblioteką. Analizuojant P. de Graeffo giminaičių mikroistorijas Nyderlandų respublikos raidos kontekste, ši knygų kolekcija atskleidžiama kaip iš kartos į kartą kauptų žinių lobynas. Darbe nagrinėjamas kompiuterinės grafikos priemonėmis atkurtas P. de Graeffo „boeken kamer“ – bibliotekos kambarys jo rezidencijoje Amsterdame; pateikiamas internetinis, interaktyvus šio kambario 3D modelis.
Tyack, Geoffrey; Paton, Dan. Oxford libraries architecture. Oxford: Bodleian Library Publishing, [2025]. 321 p.
Šioje gausiai iliustruotoje knygoje kviečiama susipažinti su daugiau nei penkiasdešimt kultūriškai reikšmingų Oksfordo bibliotekų architektūra bei istorija, atskleidžiamas jas projektavusių garsių architektų meninis meistriškumas. Oksfordo universiteto kolegijų bibliotekos yra vieni įspūdingiausių, tačiau kartu ir mažiausiai pažįstamų miesto pastatų. Statytos nuo XIII iki XXI amžiaus, jos atspindi nuolat kintančias vidaus erdvių planavimo tendencijas ir architektūrinio skonio raidą. Šie statiniai iki šiol išlieka vienais ryškiausių Oksfordo architektūrinio kraštovaizdžio akcentų ir padeda formuoti miesto vaizdinį tapatumą.
Medieval women religious c. 800-c. 1500: new perspectives. Woodbridge: The Boydell Press, 2025. 259 p.
Šiame straipsnių rinkinyje aptariamos viduramžių moterys, pasirinkusios pašvęstąjį gyvenimą, atskleidžiant jų veiklą tiek vienuolynuose, tiek už jų ribų. Viduramžių moterys savo religinius siekius reiškė įvairiais būdais: gyvendamos vienuolynuose kaip vienuolinių ordinų narės, pasaulietinėje aplinkoje kaip įžadus davusios moterys arba pasirinkdamos atsiskyrėlių gyvenimą tarp šių dviejų pasaulių. Tarp nagrinėjamų temų – šių moterų autoritetas ir įtaka bendruomenėse bei platesniame pasaulyje, jų išsilavinimas ir raštingumas, taip pat paliktas kultūrinis ir dvasinis paveldas.
Pubblici, Lorenzo. La Rus’ di Kiev: un crocevia fra Europa ae Asia nel Medioevo. Roma: Carocci editore, 2025. 202 p.
Kijevo Rusia buvo viena reikšmingiausių viduramžių kultūrinių, politinių ir ekonominių galių, kurios kultūrinis ir politinis paveldas išlieka svarbus iki šiol. Šioje knygoje Kijevo Rusios istorija apžvelgiama nuo jos ištakų iki XII amžiuje prasidėjusio susiskaldymo, nagrinėjant socialines struktūras, institucijas ir santykius su Bizantija, Europa bei Azijos stepių valstybėmis. Pateikiamos įžvalgos į Rusios istorijos raidą – nuo Riurikaičių iki christianizacijos, nuo prekybos kelių iki dinastinių konfliktų. Knygoje piešiamas sudėtingos ir nevienalytės visuomenės, tapusios Rytų ir Vakarų kryžkele, paveikslas.
Allen, Elise Ann. Pope Leo XIV. London: Penguin Random House UK, 2026. 309 p.
Vienoje iš pirmųjų popiežiaus Leono XIV biografijų skelbiamas jo pirmasis viešas interviu po išrinkimo popiežiumi. Žurnalistė ir tarptautinio katalikų naujienų portalo „Crux“ korespondentė Romoje Elise Ann Allen pasakoja Roberto Prevosto – pirmojo amerikiečio popiežiaus – gyvenimo istoriją nuo vaikystės Čikagoje ir pirmųjų metų augustinų ordine iki misionieriškos veiklos Peru bei tarnystės Vatikane. Knygoje atskleidžiamos aplinkybės, lėmusios jo išrinkimą, aptariamas jo dvasinis autoritetas, pastoracinė veikla ir požiūris į Bažnyčios ateitį. Remdamasi asmeniniais liudijimais, pokalbiais ir iki šiol mažai žinomais faktais, autorė piešia dvasingo, principingo ir šilto žmogaus portretą. Tai knyga visiems, siekiantiems geriau suprasti popiežiaus Leono XIV asmenybę, jo vertybes ir ateities viziją.
Beckwith, Christopher I. Empires of the Silk Road: a history of Central Eurasia from the Bronze Age to the present. Princeton; Oxford: Princeton University Press, 2011. 472 p.
Išsamioje ir įdomiai parašytoje Vidurinės Azijos istorijoje nuo seniausių laikų iki šių dienų pristatoma šio svarbaus pasaulio regiono kilmė, istorija ir reikšmė. Knygoje aprašomas didžiųjų Vidurinės Azijos imperijų – skitų, hunų, tiurkų, tibetiečių ir mongolų – iškilimas bei žlugimas. Aiškinama, kodėl Vidurinė Azija daugelį amžių pirmavo pasaulyje ekonomikos, mokslo ir meno srityse, nepaisant persų, graikų, arabų, kinų ir kitų tautų invazijų. Atskleidžiama, kodėl šilko kelių kryžkele vadinamas regionas yra itin svarbus siekiant suprasti civilizacijos raidą.
Crestwood, Amara. Brushstrokes of deceit: exposing the techniques and motives of art forgers through history. Hamburg: Libri Plureos GmbH, 2025. 107 p.
Knygoje atskleidžiamas intriguojantis meno klastočių pasaulis – nuo seniausių laikų iki šių dienų. Aptariamos garsiausios meno klastotės ir jų kūrėjai, siekę turto, pripažinimo ar tiesiog mėgavęsi sudėtingu iššūkiu. Pasakojama, kokiomis technikomis klastotojai mėgino atkartoti žymių menininkų stilių – nuo senųjų pigmentų gamybos iki subtilių potėpių imitavimo. Pateikiami konkrečių suklastotų kūrinių pavyzdžiai ir atskleidžiami ekspertų bandymai nustatyti jų autentiškumą. Supažindinama su šiuolaikiniais meno tyrimų ir ekspertizės metodais – pigmentų, drobės, potėpių bei paviršiaus įtrūkimų analize. Knyga atskleidžia nuolatinę klastotojų ir meno ekspertų kovą, vykstančią per amžius ir skirtingose šalyse.
Preziosi, Donald; Hitchcock, Louise A. Aegean art and architecture. Oxford: Oxford University Press, [1999]. 252 p.
Tai pirmas išsamus įvadas į žemyninės Graikijos, Kretos ir Kikladų salų meną bei architektūrą nuo 3300 iki 1000 m. pr. Kr. Vadinamoji Egėjo (Kretos–Mikėnų) kultūra užima ypatingą vietą Europos ir meno istorijoje dėl glaudžių sąsajų su Europos civilizacijos ištakomis. Knyga gausiai iliustruota, aptariami tapybos kūriniai, keramika, aukso, sidabro ir dramblio kaulo dirbiniai, reljefai, tekstilė bei architektūra. Autoriai atskleidžia įvairias šių meno kūrinių ir dirbinių funkcijas Rytų Viduržemio jūros regiono bei Artimųjų Rytų kultūriniame ir socialiniame kontekste. Knygoje pristatomi naujausi menotyros tyrimai. Išsami istoriografija padeda skaitytojams geriau suprasti Kretos–Mikėnų vaizduojamąjį meną bei kintančias jo interpretacijas.
Hayes, Nicky. A little history of psychology. New Haven; London: Yale University Press, [2024]. 280 p.
Šioje įtraukiančioje knygoje pristatoma psichologijos raida skirtingais amžiais ir įvairiose pasaulio šalyse. Autorė pristato daug reikšmingų psichologijos specialistų, ypač išskirdama Karlą Jungą (Carl Jung), Aną Froid (Anna Freud), Francą Fanoną (Frantz Fanon) ir Danielį Kanemaną (Daniel Kahneman). Aptariami įvairūs žmogaus psichikos pažinimo etapai – nuo Pavlovo eksperimentų su šunimis ir Milgramo garsiojo eksperimento su elektros šoku iki slaptų CŽV proto kontrolės projektų. Knygoje nagrinėjamos tokios svarbios sąvokos kaip vaiko raida, menkavertiškumo kompleksas ar potrauminio streso sutrikimas, taip pat atskleidžiama, kaip psichologiniai tyrimai buvo naudojami tiek kilniems, tiek destruktyviems tikslams. Ypatingas dėmesys skiriamas dar neatsakytiems klausimams apie žmogaus elgesį, jausmus ir mąstymą.
Female printmakers, printsellers, and print publishers in the eighteenth century: the imprint of women, c. 1700–1830. Cambridge: Cambridge University Press, 2025. 273 p.
Šioje novatoriškoje studijoje praplečiama grafikos meno istorijos samprata ir iš naujo įvertinamas moterų vaidmuo XVIII–XIX a. pradžios grafikos mene. Straipsnių rinkinyje pristatomi naujausi tyrimai bei archyviniai atradimai, atskleidžiantys moterų indėlį į grafikos meno raidą. Šešiolikoje straipsnių pasakojama apie įvairių socialinių sluoksnių ir skirtingų šalių moteris, kurios, nepaisydamos savo lyties nulemtų apribojimų, tapo talentingomis grafikėmis, sumaniomis verslininkėmis ir autorių teisių sritį puikiai išmanančiomis derybininkėmis. Aptariama jų veikla Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Knyga suteikia naujų įžvalgų grafikos tyrinėtojams, yra vertingas šaltinis studentams ir dėstytojams bei skatina tolesnius šios srities tyrimus.
Production and provenance: copy-specific features of incunabula. Leiden; Boston: Brill, [2025]. 442 p.
Šios knygos tikslas – iš naujo įvertinti kai kurias tendencijas, susiformavusias inkunabulų tyrimų srityje. Leidinyje apžvelgiama inkunabulų tyrimų raida ir ateities perspektyvos, ypatingą dėmesį skiriant konkretiems atskirų egzempliorių požymiams. Tolesniuose skyriuose, remiantis atskirų leidimų ir atvejų tyrimais, nagrinėjamos dvi pagrindinės tyrimų sritys – ankstyvųjų spausdintų knygų gamyba ir proveniencija. Analizuojant įvairius konkrečių egzempliorių ypatumus atskleidžiama, kaip XV amžiuje buvo gaminamos spausdintos knygos, kaip jos buvo naudojamos, kokias transformacijas patyrė skaitytojų ir savininkų rankose bei kokį kelią nuėjo, kol pateko į dabartines kolekcijas.
Tsymbalyuk, Darya. Ecocide in Ukraine: the environmental cost of Russia’s war. Cambridge: Polity, 2025. 187 p.
Rusijos karas prieš Ukrainą padarė katastrofišką žalą aplinkai. Miškai ir laukai buvo išdeginti, daugybė gyvūnų ir augalų rūšių atsidūrė ties išnykimo riba, dirvožemis ir vanduo užteršti naftos produktais, griuvėsiais bei minomis. Ukrainos biologinei įvairovei ir ekosistemoms padaryta žala yra milžiniška, ilgalaikė ir peržengianti valstybės sienas. Šioje jautrioje knygoje autorė atskleidžia savo gimtosios šalies paveikslą Rusijos karo ir ekocido fone. Ji pasakoja apie karo veiksmų nuniokotas upes, stepių pievas, gyvūnus, vabzdžius ir paukščių kolonijas. Knygoje perteikiamos kasdienės Ukrainos žmonių patirtys gyvenant karo sukeltos ekologinės katastrofos akivaizdoje bei autorės asmeninis santykis su nykstančiais pažįstamais kraštovaizdžiais.
Anotacijas parengė Ana Venclovienė
Virtuali paroda „Žemės lobynai Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje“
Virtuali paroda „Žemės lobynai Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje“
Virtuali paroda „Žemės lobynai Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje“ skirta šio muziejaus 60-mečiui paminėti. Joje lankytojai kviečiami susipažinti su muziejaus įkūrimo istorija, jo steigėjais ir apžvelgti reikšmingiausias kolekcijas bei išskirtinius mineralų pavyzdžius. Pristatomi pavyzdžiai atskleidžia Lietuvoje randamų kristalų ir retų bei išskirtinių mineralų iš įvairių pasaulio kampelių formų, spalvų ir struktūrų įvairovę.
Šešiasdešimt metų – tai gyva istorija, kuri ir toliau kuriama šiandien. Muziejus išlieka svarbi susitikimo vieta, skatinanti pažinti, tyrinėti ir saugoti mūsų planetos paveldą. Susipažinus su muziejaus veikla virtualioje parodoje, būtina jame apsilankyti, kad galėtumėte ne tik pamatyti, bet ir pajusti tūkstantmetę Žemės ir dangaus partnerystę.
Parodą parengė Sigita Dagienė ir Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus vadovė Birutė Poškienė
Istoriko ir archeologo doc. dr. Arūno Baublio mintys
Istoriko ir archeologo doc. dr. Arūno Baublio mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Doc. dr. Arūnas Baublys – archeologas, muziejininkas, istorikas, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Lietuvoje, vienas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos steigėjų, Evangelikų teologų draugijos (GET) Berlyne narys, knygos „Lietuvos Evangelikų Reformatų bažnyčios sinodas“ autorius. Doc. dr. Arūno Baublio mokslinių tyrimų sritys: Evangelikų bažnyčių istorija XIX–XX a., evangeliškoji teologija, Klaipėdos krašto kultūros paveldas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Tai, ko gero, vienas iš sunkesnių klausimų, nes visi, atsakantys į šį klausimą, vadovaujasi ne tik subjektyviais kriterijais, bet yra įtakojami ir tam tikrų objektyvių aplinkybių. Taip pat viskas priklauso ir nuo to, apie kokio žanro knygą eina kalba. Aš paprastai renkuosi savo laisvalaikiui tokią knygą, kurios autorius geba palaikyti siužeto eigą taip, kad įtampa neatslūgsta iki paskutinio sakinio, bei tą kūrinį, kurio siužeto „išrišimo“ tenka laukti iki paskutinės akimirkos, nesvarbu, ar tai istorinis romanas, detektyvas, memuarai, ar nuotykių knyga ar net fantastikos romanas. Profesinėje sferoje tenka vadovautis visai kitais kriterijais. Pirmiausia aiškus ir išsamus, tiksliai ir tvarkingai nurodytų šaltinių aparatas, kuris leidžia patikrinti cituojamus ar tiesiog pateikiamus šaltinius tam, kad visada būtų galima įsitikinti autoriaus nešališkumu nagrinėjant temą bei žinoti, kokiais šaltiniais naudojosi autorius, ir kad būtų galima pačiam pasitikrinti, kodėl jie buvo naudojami. Knyga yra vertinga tada, kai joje atsiranda susijusių su siužetu iliustracijų, tarp jų planų ir kartografijos pavyzdžių, kurių pagalba galima plačiau atskleisti temą. Labai vertinu dalykines, geografines, autorių rodykles, kurios palengvina skaitymą ir pateiktos medžiagos įsisavinimą negaištant laiko reikalingų vietų pakartotinei paieškai. Aukštai vertinu, priklausomai nuo tematikos, senųjų istorinių iš dalies jau nevartojamų terminų žodynėlį, leidžianti suprasti, kaip autorius suvokią nagrinėjamą laikmetį.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Man gana provokatyviai skamba šis klausimas, todėl atsakysiu į klausimą klausimu. Ar mes, atėję į kepyklą, mokome kepėją kaip kepti bandeles, ar renkamės mėgautis jo darbo vaisiais? Lygiai taip pat nemokome kirpėjo kaip kirpti, nes tik jis žino, kad taip kirpdamas jis neparyškins ne visada taisyklingos mūsų galvos formas. Tikiu, kad bibliotekininkas, būdamas kiekvieną dieną tarp knygų, sugeba rasti tai, kas jam yra įdomu, nes kitaip, ko gero, jis nedirbtų šio darbo.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Nuo pat ankstyvos vaikystės mačiau, kaip pagarbiai elgėsi su knyga mano seneliai ir tėvai, kaip buvo elgiamasi su šeimos biblioteka, tad tokių pagundų, išskyrus trinktelėti mokyklos draugui knyga per galvą šėlstant pertraukos metu, nebuvo. Tiesa, vyresnėse klasėse kartais kildavo mintis, kad vietoje kai kurių knygų visuomenei būtų daugiau naudos, jei iš to popieriaus būtų pagamintas tualetinis popierius, bet tai jau buvo tik teorinės, bet ne praktinės refleksijos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Jos patogios tik ilgose kelionėse, kai fiziškai nėra galimybės pasiimti tų knygų, kurių reikia ar kurių norėtum, tačiau jos niekada nepakeis to skaitymo malonumo, kurį patiri versdamas spausdintus puslapius. Jei kas ir patinka iš skaitmeninio pasaulio, tai audioknyga, kurios gali klausyti atlikdamas kitus darbus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad taip, kiekviena karta savaip vertina spausdintą knygą. Negaliu kalbėti už kitus, nes tai būtų per daug arogantiška ar bent jau nepelnytai susireikšminta, bet man kai kurios knygos buvo langas į kitokį, ideologiškai nenususintą pasaulį, nes man buvo prieinamos knygos lenkų, vokiečių, čekų ir anglų kalbomis iš mano šeimos bibliotekos, kuri buvo pradėta formuoti dar XIX a. pabaigoje ir papildoma (ypač lenkų) iš knygyne Vilniuje parduodamų lenkiškų knygų, kurios Lenkijoje nepatirdavo tokios drastiškos ideologinės cenzūros, kokia buvo ištikusi lietuviškas ar rusiškas knygas. Skaičiau brolių Grimų pasakas vokiškai, W. Hauffo ir Selmos Lagerlöf kūrinius lenkų ar vokiečių kalba, o J. Verno kūriniai su puikiomis litografinėmis iliustracijomis mane pasiekė net iš XIX amžiaus Berlyne veikusių leidyklų. Ką jau kalbėti apie H. Sienkiewicziaus istorinius romanus. Jos visos man buvo langas į laisvę, į kitokį pasaulį, todėl kai griuvo geležinė uždanga, aš patekau į man jau iš dalies žinomą ir suprantamą pasaulį, kurį godžiai tyrinėjau suprasdamas, kad knygose buvo daug tiesos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinu tik tų knygų, kurių neperskaičiau ir nespėjau paženklinti savo asmeninės bibliotekos antspaudu ar ekslibrisu, tačiau pripažinsiu, kad visas paskolintas knygas kruopščiai registruoju kartotekoje ir sugebu priminti skolininkui jas grąžinti.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Iš savo amžiaus aukštumų žvelgdamas į nugyvento ir esamo laikmečio istorinių perturbacijų ir patirčių gausą, sakyčiau, kad tai galėtu būti istorinis-detektyvinis žanras.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Skaitau daug ir labai įvairią literatūrą, todėl negalėčiau išskirti autorių pagal jų kilmės šalis. Kaip istoriką ir archeologą mane domina visa Rytų Europa. Mėgstu anglų ir škotų detektyvus, prancūzų ir lenkų istorinius romanus bei vokišką memuarinę literatūrą.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Jau supratau, kad tai, ką norėčiau parašyti, matyt, užtektų ir antram gyvenimui. Deja, parašyti yra viena, tačiau rasti leidėją – jau visai kitą istorija. Jei rimtai, tai dar planuoju parašyti darbą, skirtą Prūsijos masonų istorijai, ir atiduoti duoklę savo gimtiesiems Biržams. Yra ir kitų planų, tačiau tai jau tolesni pamąstymai, nors ką gali žinoti…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kazimierzo Bemo „Kalwinizm w Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1548–1648. Kościoły i wierni“, išleistą SEMPER leidyklos.
Domeikos medaliu pagerbtas Bibliotekos direktorius
Domeikos medaliu pagerbtas Bibliotekos direktorius
Birželio 2 d. Lietuvos MA biologijos, medicinos ir geomokslų skyrius, Lietuvos MA skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir Ignoto Domeikos draugija visuomenę pakvietė į popietę, skirtą paminėti filomatą, geologą, mineralogą ir publicistą Ignotą Domeiką (1802–1889). Renginį muzikine įžanga pradėjo maestro Gediminas Dalinkevičius (smuikas). Susirinkusiesiems buvo pristatytas Ignoto Domeikos draugijos (įkurta 2002 m.) sumanymas parengti leidinį apie iškiliojo filomato ir mokslininko portretus literatūroje ir mene. Apie atliktus darbus papasakojo dr. Eugenija Rudnickaitė, prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius, akad. Algimantas Grigelis ir dailininkas Gvidas Raudonis. Popietei iškilmingumo suteikė pakili Ignoto Domeikos draugijos apdovanojimų ceremonija. Vienas iš apdovanojimų – Domeikos atminimo medalis – „už žymius nuopelnus mokslui ir kultūrai, už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinio palikimo, literatūros istorijos ir teorijos tyrinėjimus, už bibliotekų mokslinių fondų puoselėjimą, inovatyvią mokslinę bei šviečiamąją veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą“ buvo įteiktas LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriui dr. Sigitui Narbutui. Kiti apdovanotieji – prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas, prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius, dr. Eleonora Živilė Gelumbauskaitė ir dr. Eugenija Rudnickaitė. Ignoto Domeikos atminimo medalį 2023 m. sukūrė talentingas grafikas, tapytojas ir skulptorius Petras Repšys. Visą renginį vedė akad. Limas Kupčinskas.
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Dr. Birutės Railienės informacija
Bibliotekoje pradėjo veikti anoksinis įrenginys
Bibliotekoje pradėjo veikti anoksinis įrenginys
Gausų vertingą raštijos paveldą saugančios atminties institucijos susiduria su įvairiomis grėsmėmis, pradedant ilgapirščiais ir baigiant kitokiais kenkėjais nebe iš žmonių, o iš milžiniško vabzdžių, grybų ir kitokių gyvų būtybių pasaulio. Suvaldyti ar įveikti pastaruosius nebeužtenga budrių darbuotojų, apsaugos kamerų, tinkamų saugojimo sąlygų: drėgmės ir temperatūros, užtikrinimo. Kritiniu atveju tenka pasitelkti specialius įrenginius. Vienas iš tokių gegužės mėnesį pradėjo veikti LMA Vrublevskių bibliotekoje.
Praėjusiais metais Bibliotekos darbuotojos keliuose senuose spaudiniuose pastebėjo biologinio užkrato žymių. Kolegės iš Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus nustatė grėsmę: senknyges užpuolė baldiniai skaptukai – tokie akimi vos įžiūrimi niekdariai vabalėliai. Nuo jų kenčia ne viena Europos atminties institucija. Pasidomėjusios, kaip su skaptukais kovoja kolegos, dirbantys Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių bibliotekose bei archyvuose, restauratorės sužinojo apie vienintelį pasiteisinusį būdą juos įveikti, o būtent anoksinius įrenginius. Juos sudaro specialios anoksinės kameros su azoto generatoriais. Siekdamos stabdyti skaptukų plitimą Bibliotekos saugyklose ir grėsmę unikaliems čia saugomiems raštijos paminklams, restauratorės pasiūlė įsigyti ir profilaktiškai naudoti tokią anoksinę dezinsekcijos kamerą. Įrangos pirkimui pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Dar kažkiek laiko užtruko, kol kamera pasiekė Vilnių, buvo sumontuota, o Bibliotekos darbuotojai – apmokyti, kaip su ja elgtis.
Dezinsekcijos kameroje taikomo metodo esmė – deguonies stokojančios atmosferos sukūrimas hermetiškoje aplinkoje, kur tam tikrą laikotarpį laikomi vabzdžiais kenkėjais užkrėsti dokumentinio paveldo objektai. Šis metodas yra efektyvus, nes sunaikina kenkėjus visuose jų vystymosi etapuose (kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugėlio), jis nekenkia knygoms ir kitiems archyviniams dokumentams, sudarytiems iš įvairių medžiagų (popieriaus, tekstilės, pergamento, odos, metalo ir kt.), taip pat nekelia grėsmės institucijos darbuotojų bei lankytojų sveikatai ir yra draugiškas aplinkai. LMA Vrublevskių biblioteka yra pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje, naudojanti tokią įrangą.
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus informacija
Gausėja Bibliotekos lankytojų gretos
Gausėja Bibliotekos lankytojų gretos
Gegužės 28 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė būrys garbingų svečių: švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas doc. dr. Rimantas Vaitkus ir grupė ministerijos darbuotojų. Svečius sutiko Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas ir jo pavaduotojai dr. Rima Cicėnienė bei Gintautas Sedleckas. Bibliotekos darbuotojos Erika Kuliešienė ir Violeta Radvilienė svečius supažindino su pasaulio ir Lietuvos raštijos paveldo vertybėmis: dantiraščių kolekcijos eksponatais, XII–XVI a. rankraščiais ir XVI spaudiniais. Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėja Edita Keršulytė svečiams parodė naują anoksinį įrenginį ir supažindino su techninėmis jo galimybėmis. Nemažo svečių susidomėjimo sulaukė pradėti remontuoti istoriniai Bibliotekos rūmai. Susitikimo metu buvo aptartos jų įveiklinimo galimybės pabaigus statybos darbus.
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (7)
Menas viešoje erdvėje. Klausiame ekspertų (7)
Pokalbis su menininke Dalia Truskaite
„Man visada labai svarbi erdvė, viskas nuo jos prasideda. Galvoju apie čia patiriamas žmogaus būsenas ir jausenas, kurias kiekvienas išgyvena konkrečioje aplinkoje“, – sako menininkė Dalia Truskaitė. Jos darbai – meno kūriniais virtęs trapus stiklas – atstovavo Lietuvai ir sulaukė aukštų įvertinimų prestižiniuose stiklo meno renginiuose Venecijoje, Diuseldorfe, Tokijuje, Tojamoje. Dalios Truskaitės kūryba išsiskiria subtilumu ir meistrišku ekspozicinės erdvės valdymu. Šviesa ir skaidrumas jos darbuose yra bendraautoriai, o išgrynintos formos kalba apie būties trapumą ir akimirkos svarbą.
Klausėme, kaip Dalia Truskaitė studijoms pasirinko vitražo specialybę, kas buvo jos dėstytojai. Menininkė gimė, augo ir gyvena Vilniuje, jai labai rūpi aplinka, todėl palietėme ir šių dienų miestotvarkos temą, sužinojome, kokie, jos nuomone, pavykę istorinės atminties įamžinimo projektai. Dalia Truskaitė papasakojo, kokiame unikaliame projekte dalyvauja dabar, o ilgametė dailės pedagogės patirtis leido įvardinti šio dalyko ugdymo programos spragas.
Kalbino Eglė Stasiukaitytė
Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė
100 metų kultūros žurnalui „Pradai ir žygiai“
100 metų kultūros žurnalui „Pradai ir žygiai“
„Pradai ir žygiai“ eina iš gėdos prieš mūsų šviesiąją visuomenę: juk gėda milijoninėje tautoje, anot himno, didvyrių žemėje, neturėti nė vieno nei literatūros, nei meno žurnalo! Menininkų būrelis ir rėmėjų gausus būrys, kuriems dar rūpi ir rūpės menas, kad kultūros istorijos nebūtų priskaitomi prie tamsybės apaštalų, susimetė ir duoda, kas ką gali.“ Tokius karčius žodžius prieš šimtmetį paskelbė žurnalas „Pradai ir žygiai“, vienas iš daugelio kultūrinių leidinių, tarpukariu leistų Lietuvoje.
Bankrutavus kultūros žurnalui „Baras“, literatai Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Petras Vaičiūnas ir režisierius Antanas Sutkus nutarė leisti naują žurnalą „Pradai ir žygiai“. Jis turėjo būti pigesnis už „Barą“, todėl prieinamas mažiau pasiturintiems skaitytojams.
Pirmasis „Pradų ir žygių“ numeris pasirodė 1926 m. gegužės mėnesį. Žurnalą spausdino „Raidės“ spaustuvė, o puošnų, ornamentuotą viršelį – litografija „Žiedas“. Leidinio dizainą sukūrė meninis redaktorius Juozapas Levinsonas-Benari.
Redaktorius F. Kirša pirmajame numeryje apibrėžė žurnalo tikslą: kelti tautos kultūrą ir kritikuoti neigiamus jos reiškinius. O kelti tikrai yra ką – lietuviška kultūra apgailėtinos būklės, inteligentams terūpi materialinė gerovė ir partiniai interesai. Visuomenė – paviršutiniška, ją sudomina nebent skandalingos naujienos. F. Kirša pasigedo dvasinių vadovų, kokiais prieš karą buvę Vydūnas ir Maironis. Universitetas skleidžiąs užsieninę mintį…
1926 m. žurnalas buvo leidžiamas kas mėnesį, išėjo 8 „Pradų ir žygių“ numeriai, iš kurių du buvo dvigubi. 1927 m. žurnalas imtas leisti kas tris mėnesius, pasirodė 2 ketvirtiniai numeriai ir paskutinis dvigubas pusmečio numeris – Nr. 3/4 (11/12).
Daug dėmesio „Pradų ir žygių“ žurnalas skyrė kultūros politikai. Buvo paviešintos Meno tarybos prie Švietimo ministerijos, Tautos namų steigimo idėjos, aptariama Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikla. Apie tai rašė B. Sruoga, V. Krėvė, P. Vaičiūnas, F. Kirša, Petras Galaunė ir kiti.
Adomas Jakštas, Vydūnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas žurnale svarstė filosofinius menininko misijos klausimus. Motiejus Gustaitis rašė apie meno ir religijos santykį.
Literatų gyvenimą, literatūros kritiką, knygų leidybą žurnale įvairiais aspektais aptarė Stasys Anglickis, Vytautas Bičiūnas, F. Kirša, V. Krėvė, Kostas Korsakas, Romas Striupas. Jie taip pat publikavo naujų knygų apžvalgas ir recenzijas.
„Pradų ir žygių“ autoriai itin domėjosi lietuvių kalbos norminimu. Apie kalbos kultūrą ir kalbininkų diktatą rašė V. Krėvė, F. Kirša, Motiejus Miškinis, Stasys Dabušis ir kiti. Dėl žurnale išsakytų minčių kilo audringa polemika, į kurią įsitraukė ir kiti periodiniai leidiniai.
Žurnalas daug rašė apie teatrą. Spektaklių apžvalgų, straipsnių apie vaidybos mokyklas ir teatro reikšmę visuomenės gyvenime paskelbė A. Sutkus, F. Kirša, V. Bičiūnas ir kiti.
Apie dailę, vaizduojamojo meno parodas rašė J. Levinsonas-Benari, V. Bičiūnas, Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis. P. Galaunė paskelbė studiją apie Lietuvos kryžius.
Muzikos tema rašė Balys Dvarionas, apie dainavimo mokymą – Kazys Kubilius.
„Pradų ir žygių“ žurnalas ir pradžių publikavo vien publicistinius ir kritikos straipsnius, bet nuo 1926 m. Nr. 4/5 jame radosi ir grožinės literatūros kūrinių, jų ypač pagausėjo 1927 m. Poezijos žurnale publikavo S. Anglickis, F. Kirša, Adomas Lastas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Morkūnas, Juozas Tysliava, P. Vaičiūnas, Bronius Vaitiekūnas, prozos – Antanas Giedraitis-Giedrius, R. Striupas, Mykolas Vaitkus, draminės misterijos ištraukų – V. Krėvė.
1926 m. išėjo du proginiai žurnalo numeriai: Nr. 7 buvo skirtas V. Krėvės, o Nr. 8 – Adomo Varno kūrybos 20 metų sukaktuvėms paminėti. Šie numeriai buvo iliustruoti sukaktuvininkų portretais. Taip pat buvo minimos ir kitos sukaktys, mirties metinės. Žurnale buvo publikuoti Petro Vileišio, M. Gustaičio, Jono Basanavičiaus ir kitų žymių asmenų nekrologai.
Nuolatinė „Pradų ir žygių“ rubrika „Kronika“, sulaukusi nemažai kritikų pagyrimų, informavo apie kultūros naujienas Lietuvoje ir pasaulyje. Paskutiniame numeryje atsirado rubrika „Užsieniai ir Lietuva“, pasakojanti apie lietuvių kultūros sklaidą kaimyninėse valstybėse.
1927 m. padidėjusios apimties žurnale buvo paskelbta ir pažintinių straipsnių: Juozas Balčiūnas-Švaistas paskelbė apybraižą apie Izaoką Niutoną, Vladas Dubas – apie Viktorą Hugo ir prancūzų romantizmą. P. Galaunė publikavo didelio pasipiktinimo sulaukusį feljetoną „Chamas eina“. Vytautas Steponaitis pateikė statistinių duomenų apie 1923–1927 m. valstybės biudžeto išlaidas įvairioms organizacijoms, tarp jų – kultūros ir meno įstaigoms.
Aštrus „Pradų ir žygių“ kritikų tonas ir principingumas patiko ne visiems. V. Mykolaitis-Putinas, vertindamas žurnalą, pastebėjo, jog žurnalo autoriai beveik visą savo dėmesį ir energiją yra nukreipę į neigiamus visuomenės reiškinius, o F. Kiršos idealizmas „meta ant gyvenimo juodą šešėlį“. Kritikas palinkėjo žurnalui atrasti ir teigiamų dalykų, meno ir literatūros laimėjimų, kurie keltų pasitikėjimą savimi ir leistų pasidžiaugti.
Kitas kritikas, Vincas Kvieska, pastebėjo, kad „Pradams ir žygiams“ netrūksta „meniško aristokratizmo“, tačiau ragino ne susipriešinti su politikais ir valdininkais, o ieškoti sutarimo: „menas Lietuvoje tik tada pasieks savo aukštumas, kada menininkai įleis giliai šaknis į liaudį ir atras bendrą kalbą su kitais idėjos darbuotojais.“
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, pasirašęs V. Kiečiu, „Lietuvos“ dienraštyje taip pat prikišo „Pradų ir žygių“ autoriams polinkį skųstis viskuo, kuo tik įmanoma: visuomene, pedagogais, jų auklėtiniais, kritikais, knygynais, kunigais, ypač – valdžia, teigė, neva „žurnalas yra kertelė, kurioje menininkai suėję gali išlieti savo ašaras“.
F. Kirša be atlygio redagavo „Pradų ir žygių“ žurnalą ir rūpinosi jo leidyba, tekstus tvarkė savo bute, o su bendradarbiais susitikdavo Konrado kavinėje. Honorarų autoriai negaudavo. Kiekviename numeryje buvo skelbiamas leidinio rėmėjų sąrašas. 1926 m. jų buvo per 50, antraisiais leidimo metais liko apie 30.
Menkos pajamos iš reklamos, prenumeratos ir atskirų numerių pardavimo neleido žurnalo leidėjams atsipūsti nuo piniginių rūpesčių. Surinktos lėšos buvo išleidžiamos pirkti popieriui, spausdinimo, siuntimo ir kitoms paslaugoms apmokėti. Pirmųjų metų pabaiga leidiniui buvo finansiškai sunki, todėl Švietimo ministerija skyrė 1000 litų pašalpą įsiskolinimams apmokėti. Meno tarybos skirta pašalpa (3000 litų) leido žurnalui gyvuoti dar metus.
Ekonominė krizė ir ištuštėjęs valstybės iždas privertė visus biudžetininkus susiveržti diržus. F. Kirša Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos prašė skirti 9200 litų 1928 m. planuojamiems keturiems žurnalo numeriams, iš kurių pirmasis būtų buvęs proginis, skirtas valstybės dešimtmečio jubiliejui. Parama nebuvo skirta, žurnalo leidyba nutrūko.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1926–1927 m. išleisti „Pradų ir žygių“ numeriai. Biblioteka taip pat turi rankraštinių dokumentų, susijusių su aptariamu leidiniu. Tai – žurnalo redaktorius F. Kiršos laiškai švietimo ministrui (1926-11-02) ir Knygų leidimo komisijai (1928-03-06) dėl pašalpų (F96-297). Taip pat saugomi du kalbininko Jono Jablonskio rankraščiai su „Pradų ir žygių“ kalbos klaidų sąrašais (F99-128, 129).
Parengė J. Stasytė Berniūnienė
Literatūra
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986, p. 129–163.
Brazaitis, Juozas. Pradai ir žygiai. Parašas: V. Kietis. Lietuva, 1927, bal. 14, nr. 85, p. 10–11.
Kirša, Faustas. Kultūros darbuose. Pradai ir žygiai, 1926, nr. 1, p. 5–12.
Kvieska, Vincas. Naujų kelių beieškant. Lietuvos žinios, 1927, bal. 28, nr. 94, p. 2–3.
Mykolaitis-Putinas, Vincas. Pradai ir žygiai. Iš: Mykolaitis-Putinas, Vincas. Raštai. Vilnius: Vaga, 1999, t. 9, p. 233–234, 377, 383.
1926 m. baigiant. Pradai ir žygiai, 1926, nr. 8, p. 215–216.
Paskaita „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“
Paskaita „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“
Kviečiame pasiklausyti dviejų dalių dr. Andriaus Jurkevičiaus paskaitos „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“
Vitebskas dabar yra vienas didžiausių Baltarusijos miestų. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais jis buvo vienas svarbiausių administracinių centrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinėje dalyje, tuo pačiu ir atskiro Lietuvos regiono – Vitebsko žemės – centras.
Pirmoje paskaitos dalyje lektorius aptaria svarbiausių pasaulietinių Vitebsko pareigūnų – vietininkų ir vaivadų –atsiradimo aplinkybes bei funkcijas XIV amžiaus – 1564 m. laikotarpiu. Antroje paskaitoje analizuoja minėtų pareigūnų skyrimo tvarką ir karjeros ypatybes. XIV a. antroji pusė ženklina Vitebsko vietininko pareigybės atsiradimą, o 1564-ieji metai kaip chronologinio periodo pabaiga pasirinkti dėl to, kad tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjusios administracinė ir teismų reformos ženkliai keitė valstybės regionų (taip pat ir Vitebsko vaivadijos) pareigybių struktūrą.
Paskaitoje lektorius supažindina ir su vienu Vitebsko vaivados dokumentu, kurio originalas yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vitebsko vaivados Jurgio Vaitiekaičio Nosilovskio knygų, kuriame užfiksuotas Lucko vyskupui pavaldaus Vitebsko klebonijos pareigūno Motiejaus Laškovskio skundas. Dokumento pabaigoje yra antspaudas, patvirtinantis dokumento juridinę galią.
Naujos knygos
Naujos knygos
Księga Grodzka Oszmiańska z lat 1650–1719. Testamenty. T. 1 (1650–1691); T. 2 (1692–1707); T. 3 (1708–1719). Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2025. 3 t. (784, 574, 591 p.).
Trijų tomų šaltinių publikacijoje skelbiami 1650–1719 m. Ašmenos pilies teismo knygose įrašyti testamentai. Leidinyje pateikiami bajorų ir kitų visuomenės sluoksnių paskutinės valios dokumentai, atskleidžiantys turto paveldėjimo praktiką, šeimos ryšius, socialinę struktūrą bei religinius ir kultūrinius papročius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai vienas svarbiausių šaltinių, priklausančių serijai Monumenta Magni Ducatus Lithuaniae, kuris supažindina su šio laikotarpio visuomenės gyvenimu ir reikšmingai praturtina regiono istorijos tyrimus.
Wielkie Księstwo Litewskie w okresie panowania Jana Kazimierza (1648–1668). Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2024. 318 p.
Šioje knygoje publikuojami trys iždo dokumentai, kuriuose pateikiama vertinga medžiaga, skirta Lietuvos karo istorijos tyrimams Jono II Kazimiero valdymo laikotarpiu: 1650–1652 m. Lietuvos iždo išlaidų suvestinė, iždininko Gabrieliaus Karolio Kimbaro išlaidų registras už 1662–1663 m. bei 1667 m. Vilniaus karo ir iždo komisijos knyga. Leidinys supažindina su informacija apie Lietuvos kariuomenės dydį, sudėtį ir struktūrą didžiųjų 1648–1667 m. konfliktų metu, t. y. kovų su kazokais (Chmelnickio sukilimas), o vėliau – karų su Maskva ir Švedija laikotarpiu. Išsamioje įžangoje aptariami svarbiausi klausimai, susiję su Lietuvos iždo veikimu XVII a. antroje pusėje, apžvelgiami Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istoriografijos tyrimai šia tema bei pagrindinių iždo šaltinių tipų klasifikacija ir jų specifika.
Codex compositus: średniowieczna książka jako zbiór. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2026. 354 p.
Knyga nagrinėja Viduramžių rankraštinių knygų kaip sudėtinių rinkinių prigimtį. Analizuojama, kaip tokie kodeksai buvo formuojami, perredaguojami ir naudojami, atskleidžiant jų materialinę struktūrą, tekstų tarpusavio ryšius bei kultūrinį kontekstą. Autoriai aptaria rankraščių sudarymo praktiką, jų funkcijas intelektiniame ir religiniame gyvenime bei metodus, leidžiančius rekonstruoti jų sudarymo istoriją. Pabrėžiama, kad viduramžių knyga buvo ne statiškas vienetas, o dinamiškas, laikui bėgant kintantis tekstų rinkinys.
Textus, pictura, musica: średniowieczny kodeks rękopiśmienny jako przedmiot badań interdyscyplinarnych. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2022. 303 p.
Leidinys skirtas Viduramžių rankraščių tyrimams, taikant tarpdisciplininį požiūrį. Nagrinėjami tekstiniai, vaizdiniai ir muzikiniai kodeksų aspektai, aptariami jų kūrimo, funkcionavimo ir recepcijos kontekstai. Siekdami parodyti kodeksą kaip kompleksinį kultūros artefaktą, autoriai analizuoja rankraščių struktūrą, ikonografiją, notaciją bei jų tarpusavio sąveiką. Leidinys atskleidžia, kaip, interpretuodamos Viduramžių knygas, skirtingos tyrimų sritys – filologija, meno istorija ir muzikologija – papildo viena kitą.
Tomaszewski, Patryk. Wolność, wlasność, sprawiedliwość: środowisko konserwatywno-liberalne w Polsce po 1989 roku: struktury – działalność – myśl polityczna. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2025. 715 p.
Šioje studijoje nagrinėjami esminiai politinės filosofijos klausimai – laisvė, nuosavybė, teisingumas. Aptariamos skirtingos teorijos ir jų taikymas šiuolaikinėse visuomenėse. Autorius siekia parodyti, kad šios trys sąvokos yra neatsiejamos: įvairus jų interpretavimas lemia skirtingus politinius ir ekonominius modelius. Laisvė aptariama ir kaip individuali autonomija, ir kaip socialinių ir teisinių struktūrų ribojama vertybė. Nuosavybė nagrinėjama kaip ekonominė ir moralinė kategorija. Teisingumas pristatomas kaip principas, reguliuojantis laisvę ir nuosavybę.
Everett, Caleb. Niezliczone języki: jak języki, którymi mówimy, ujawniają różnice w naszym myśleniu. Warszawa: PWN, 2025. 254 p.
Autorius nagrinėja kalbų įvairovę ir jos ryšį su žmonių mąstymu. Parodoma, kaip skirtingos kalbos formuoja suvokimą apie laiką, erdvę, spalvas, skaičius ir net socialinius santykius. Remiantis įvairių pasaulio kultūrų pavyzdžiais ir moksliniais tyrimais, atskleidžiama, kad kalba nėra vien bendravimo priemonė – ji daro poveikį tam, kaip žmonės interpretuoja realybę, jaučia ir mato pasaulį. Įvairių kultūrų pavyzdžiai pademonstruoja, jog nėra vieno universalaus mąstymo modelio – kalbinė raiška glaudžiai susijusi su patirtimi ir aplinka.
Kołodko, Grzegorzo W. Trump 2.0: rewolucja chorego rozsądku. Warszawa: PWN, 2025. 257 p.
Knygoje aptariamas JAV prezidento Donaldo Trumpo politinio fenomeno poveikis šiuolaikinei politikai, ekonomikai ir tarptautiniams santykiams. Autorius nagrinėja populizmo, protekcionizmo ir nacionalizmo stiprėjimą, aptaria galimas pasekmes demokratinėms institucijoms, globalizacijai bei tarptautiniam bendradarbiavimui. Taip pat keliami klausimai apie racionalios ekonominės politikos ribas ir politinių sprendimų poveikį ilgalaikei raidai. Knyga pateikia platesnį šiuolaikinės politikos ir ekonomikos sąveikos vertinimą, įspėdama apie galimus nestabilumo ir konfliktų scenarijus.
Różne oblicza medycyny: (zarazy, melancholia, okulistyka i lekarze). Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2025. 435 p.
Leidinyje atskleidžiami įvairūs medicinos istorijos ir praktikos aspektai. Aprašoma, kaip skirtingais laikotarpiais buvo suvokiamos ligos, jų priežastys ir taikomi gydymo būdai. Epidemijos aprašomos istoriniame kontekste, aptariant skirtingų laikotarpių visuomenės reakcijas į ligų protrūkius. Melancholija analizuojama kaip medicininė ir kultūrinė būsena, atskleidžiant jos sampratos raidą nuo senovės iki šiuolaikinės psichiatrijos. Oftalmologija pristatoma per jos vystymąsi – nuo ankstyvųjų gydymo metodų iki modernesnių praktinių sprendimų. Gydytojai aptariami kaip profesinė ir socialinė grupė: jų vaidmuo visuomenėje, etika, kompetencijos bei medicinos praktikos pokyčiai.
Ze wszech ksiąg najbardziej godna przeczytania…: wokół „De Revolutionibus“ Mikołaja Kopernika: katalog wystawy w Muzeum Okręgowym w Toruniu 18 lutego – 7 maja 2023. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2023. 355 p.
Kataloge pristatoma paroda, skirta vienam svarbiausių mokslo istorijos veikalų – Mikalojaus Koperniko De Revolutionibus orbium coelestium. Aptariama šio darbo reikšmė mokslo raidai, jo recepcija ir poveikis Europos intelektinei kultūrai, pateikiami parodoje eksponuotų leidinių, rankraščių ir kitų vertingų dokumentų aprašymai bei iliustracijos. Straipsniuose nagrinėjami M. Koperniko veikalo leidybos, sklaidos ir interpretacijos klausimai. Leidinys skirtas mokslo istorijos, knygotyros ir kultūros paveldo tyrėjams bei visiems besidomintiems mokslininko palikimu.
Zychowicz, Piotr. Żydzi: opowieści niepoprawne polityczne. Poznań: Dom Wydawniczy REBIS, 2025. 462 p.
Tai publicistinių esė ir istorinių pasakojimų rinkinys, skirtas sudėtingiems lenkų ir žydų santykiams aptarti. Autorius kalbasi su istorikais ir tyrėjais apie žydų istoriją, jų vaidmenį Vidurio ir Rytų Europoje bei prieštaringai vertinamus XX amžiaus įvykius. Knygoje nagrinėjamos temos, kurios dažnai kelia diskusijas viešojoje erdvėje ir istoriografijoje. Tai analitinis ir provokuojantis leidinys, skatinantis kritiškai pažvelgti į istoriją ir jos interpretacijas, orientuotas į diskusiją apie istorijos interpretacijas, tačiau dėl savo kritiško ir kartais prieštaringo tono vertinamas nevienareikšmiškai.
Łapiński, Teofil. Powstańcy na morzu w wyprawie na Litwę. Kraków: Miles, [2025]. 210 p.
Šių prisiminimų autorius Teofilis Łapińskis (1827–1886) – lenkų karo vadas, rašytojas, visą savo gyvenimą aktyviai kovojęs su Rusijos imperializmu, Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 m. sukilimo metu vadovavęs Londono lenkų migrantų organizuotai ekspedicijai į Lietuvą. Ekspedicijos tikslas – nugabenti į Lietuvą ginklų, amunicijos ir savanorių karių. Nors ekspedicija susidūrė su daugybe sunkumų ir baigėsi nesėkme – tai buvo vienas drąsiausių bandymų paremti sukilimą iš užsienio. Autorius pateikia gyvą ir detalią įvykių kroniką, atskleisdamas tiek karinius iššūkius, tiek dalyvių motyvus. Kūrinyje atsispindi sudėtinga geopolitinė situacija bei drąsūs, bet rizikingi sukilėlių sprendimai.
Godek, Sławomir. Petersburska ofensywa szlachty litewskiej z lat 1810–1812: czyli o prawie i gospodarce guberni grodzieńskiej i wileńskiej na początku XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe UKSW, 2025. 644 p.
Knygoje nagrinėjama Lietuvos bajorijos politinė ir ekonominė veikla 1810–1812 m., kai ji siekė išplėsti savo teises ir įtaką Rusijos imperijos valdomose Gardino ir Vilniaus gubernijose. Autorius analizuoja bajorų pastangas veikti per imperijos administracines institucijas, siekiant išsaugoti savo tradicines teises. Knygoje aptariama teisinė sistema, administraciniai pokyčiai bei ekonominė padėtis, ypač žemės nuosavybės, mokesčių ir valstiečių prievolių klausimai. Taip pat atskleidžiama, kaip vietos elitas derino lojalumą carinei valdžiai su pastangomis ginti savo interesus.
Informaciją parengė Sigita Malūkienė