Lietuvių skalikai istorinėje raidoje

Lietuvių skalikai istorinėje raidoje

2022-11-25

Kiekviena gyvūnų rūšis turi savą istoriją, charakterio ypatybes, kaip ir valstybės bei tautos, kurios tuos gyvūnus augina. Ir kuo gyvūnas arčiau žmogaus, tuo jų gyvenimo sąsaja stipresnė. Visos istorinės, kultūrinės, politinės ir net charakterio kaitos sutrikimai galioja ir gyvūnams. Šuo nuo seno buvo labai reikalingas žmonėms, nes padėjo medžioti, kariauti, saugojo turtą, o šiais laikais atlieka ir daug sudėtingesnes funkcijas (šunys vedliai, kaniterapijos šunys ir t. t.). Vienintelė lietuviška šunų veislė – lietuvių skalikas – irgi nuėjo ne trumpą, sudėtingą ir su mūsų valstybės istorija susijusį kelią – nuo įdomaus ir išskirtinio susidarymo ir trijų skirtingų rūšių iki beveik visiško išnykimo ir galų gale iki atkūrimo. Apie visa tai ir dar daugiau galima išgirsti šioje paskaitoje. Lektorius yra knygos „Lietuvių skalikai“, skirtos vienintelei lietuviškų šunų veislei – lietuvių skalikams, vienas iš autorių.


„Marginalizuotas Vilnius: bedarbiai, prostitutės, elgetos 1920–1939 metais“

„Marginalizuotas Vilnius: bedarbiai, prostitutės, elgetos 1920–1939 metais“

2022-11-18

Kaip ir kiekvienas didesnis miestas, Vilnius turėjo viešai nerodomą, slepiamą gyvenimo pusę. Joje kasdieninius iššūkius stengėsi įveikti visuomenės paribyje atsidūrę vilniečiai – bedarbiai, prostitutės, elgetos, nakvynės namų gyventojai. Paskaitoje aptartos tokių žmonių gausėjimą lėmusios priežastys, jų gyvenimo sąlygos, aiškinama, kokios pagalbos jie galėjo tikėtis, atskleidžiamas migracijos vaidmuo jų gyvenime. Paskaitos lektorė – dr. Vitalija Stravinskienė (Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja) tiria Vilniaus miesto ir jo krašto XX a. istoriją.


Paskaita „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje“

Paskaita „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje“

2022-11-09

2022 m. spalio 19 d. Vrublevskių bibliotekoje įvyko doktorantės Ugnės Jonaitytės vieša paskaita „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje: mastai, sezoniškumas, socialinė aplinka ir likimai“, kuri parengta remiantis duomenimis iš parapijų metrikų knygų. Nesantuokinio gimstamumo problema buvo aktualizuota dar XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu mokslininkai, analizuodami praeities visuomenių demografinius procesus, į savo tyrimus ėmė įtraukti ir duomenis apie nesantuokinius vaikus. Nesantuokiniai vaikai, ilgą laiką buvę savotiškose šeimos istorijai skirtų tyrimų paraštėse, yra puikus objektas norint suprasti praeities visuomenių demografinio elgesio ypatybes. Lektorė paskaitoje analizavo ir lygino duomenis, gautus iš Vilniaus vyskupijai XVIII a. priklausiusių parapijų metrikų knygų. Apžvelgė istoriografijoje nenagrinėtus klausimus – nesantuokinių ir santuokinių vaikų bei pamestinukų gimstamumo tendencijas ir sezoniškumą, šių vaikų tėvų ir krikštatėvių socialinę padėtį, pamestinukų atveju – numanomas gimdymo aplinkybes. Pranešimas paremtas iki tol istoriografijoje menkai naudotais šaltiniais – parapijų metrikų knygomis, apimančiomis tiek Vilniaus miesto parapijų (Šv. Jonų, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bei Šv. Stepono), tiek ir aplinkinių Vilniaus vyskupijai priklausiusių miestelių ir kaimų parapijų (Čiudeniškių, Karkažiškių, Kernavės, Lavoriškių, Musninkų, Pabaisko ir Šumsko) duomenis. Paskaitoje taip pat kalbama apie pakrikštytų nesantuokinių ir santuokinių vaikų skaičiaus tendencijas per visą XVIII a., numanomus nesantuokinių pakrikštytų vaikų likimus.


Dr. Laros Lempertienės mintys apie knygas

Dr. Laros Lempertienės mintys apie knygas

2022-11-04

 

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė: „Mano ir mano vaikų požiūris į knygą vienodas – tai neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Tą, kurį daro pastebimą įtaką mąstymui, pasaulio suvokimui. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nerekomenduočiau kurios nors vienos – bibliotekos darbuotojas, dėl manęs, turi būti tiesiog labai gerai apsiskaitęs žmogus, tikras eruditas. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ne. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kiek man teko patirti – ne, tai tiesiog situatyvu; pvz., į kelionę vietos taupymo dėlei visada vežuosi elektroninę skaityklę, o būdama vietoje renkuosi pagal teksto prieinamumo principą. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Kiekvienoje kartoje yra žmonių, kurie formuoja santykį su knygų pasauliu, ir tų, kuriems tai mažiau svarbu. Mano ir mano vaikų požiūris į knygą vienodas: tai neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Tokių žmonių daug pažįstų ir tarp žymiai už mane jaunesnių. 

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Kuo man labiau patinka knyga, tuo mieliau ją skolinu. 

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Galbūt humoristinio eilėraščio  🙂 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Britanijos; bet tikrai sunku apsiriboti viena šalimi. 

Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote, apie ką naujausia Jūsų knyga?

Nerašau ir neketinu rašyti knygų – per mažai laiko turiu perskaityti visa tai, ką noriu. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Anthony Doerr „All the Light We Cannot See“.


Profesorės Aušros Jurgutienės mintys apie knygas

Profesorės Aušros Jurgutienės mintys apie knygas

2022-10-19

D.Umbraso / LRT nuotrauka

 

Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtoja, literatūrologė Aušra Jurgutienė: „Gera knyga sukelia skaitymo džiaugsmą, o džiaugsmas didesnis, kai juo daliniesi“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Nelengva pasakyti, gal kai knyga sugeba priartėti prie savo laiko ir jame gyvenančio žmogaus širdies, bet taip pat yra ryški oponentė banaliam rašymui ir sustingusioms meninėms formoms. Tada ji paradoksaliai išlieka gyva amžiams kaip Servanteso „Don Kichotas“ ar Joyceʼo „Ulisas“.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nesupratau klausimo, kuo bibliotekoj tarp knygų dirbantis skaitytojas iš esmės skiriasi nuo kitur dirbančio?

Gal norima klausti, ką vertėtų rekomenduoti į biblioteką ateinantiems žmonėms? Šiam tikslui jau daugiau nei dešimtį metų su kolegomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudarinėjame geriausių metų knygų dvyliktukus ir iš jų renkame laureatą. Taip pasiūlome skaitytojui atrinktą lietuvių šiuolaikinę literatūrą.

Vėliau prie to prisidėjo ir plėtojosi Metų knygos rinkimo akcija, labiau suaktyvinanti ir pačius skaitytojus. Dar turime visai neblogą kultūrinę spaudą su daugybe recenzijų.

Kaip matote, išsisukau nuo tiesaus atsakymo ir vienos knygos nepateikiau, norėdama pabrėžti literatūros ir jos atrankos įvairovę.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Deja, teko. Kompiuteris, kuriuo dabar šiuos savo atsakymus rašau, stovi pakeltas ant storos Irving Stone knygos „Proto aistros“.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Iš dalies konkurentės, bet, tikėkimės, visai nenukonkuruos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Kadangi visuomenė ir technologijos istoriškai kinta, keičiasi ir jos ryšys su knyga, bet kartomis to ryšio su knyga nesusmulkinčiau.

Grožinė literatūra plačiau visuomenėje išpopuliarėjo nuo 18 a., suklestėjo 19–20 a. Neabejotina, kad iki kompiuterio epochos ji buvo žmogui daug svarbesnė. Kompiuteris kuria naują po internetinių tekstų džiungles keliaujantį nuotykiautoją.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tokios nėra ir niekad nebuvo. Kai atrasdavau gerą knygą, labiausiai norėdavau ja pasidalinti su artimiausiais žmonėmis, nors kai kurios beviltiškai ir pradingdavo. Nes gera knyga sukelia skaitymo džiaugsmą, o džiaugsmas didesnis, kai juo daliniesi.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Įdomus klausimas, gal jai labiausiai tiktų koks burleskos žanras? Nors prie žmogaus arčiausiai yra žanriškumą kvestionuojanti ir painiojanti eseistika.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Deja, suabstraktinus sąrašą, jis bus banaliausias – anglų, vokiečių, prancūzų, neišsižadu geriausios lietuvių.

Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia?

Rašau vadovėlius (su kolegomis) ir knygas apie knygas, apie tai, ką reiškia (ne)suprasti tekstą. Labiausiai suintrigavo dekonstrukcijos teoretikai, kurie aiškina, kokia pavojinga yra žmogui labiausiai geidžiamo objektyvaus ir heroiško žinojimo iliuzija, nes jam lemta gyventi nepraeinamų ir neįeinamų tekstų džiunglėse.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Draugo rekomenduotą Jaume Cabre „Prisipažįstu“.


Žurnalistės Giedrės Talmantienės mintys apie knygas

Žurnalistės Giedrės Talmantienės mintys apie knygas

2022-10-03

 

Žurnalistė, televizijos laidos „Nuo… Iki… “ prodiuserė ir vedėja Giedrė Talmantienė: „Nuo vaikystės labai mėgstu skaityti popierines knygas“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga man yra ta, kuri įtraukia, sujaudina ir perkelia į kitą realybę. Parašyta geru stiliumi, taikliais sakiniais, turtinga kalba. Kai susigraudini arba juokiesi ją skaitydama, arba kai užvertus ją tebegalvoji apie tai, ką perskaitei. Vertingos knygos keičia mintis, suteikia įkvėpimo, skaitymo malonumą ir tiesiog pradžiugina.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčius“. Ironiška, puikiai parašyta, greitai įtraukianti, iliustruota paties autoriaus. Ji iš tų knygų, kurios gali priversti jus vieną juoktis tylioje bibliotekoje. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Teko. Turbūt ne aš viena esu knygas panaudojusi kaip presą kam nors išlyginti, pavyzdžiui, dokumentams, kuriuos netyčia sulamdžiau.

Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?

Dar visai neseniai būčiau sakiusi, kad taip, konkurentės, bet man pačiai nepatinka skaitmeninės knygos ir, ko gero, daugeliui mėgstančių knygas – taip pat. Ekranas pirmiausia asocijuojasi su darbu, o ne poilsiu, be to, jeigu noriu paskaityti atostogaudama prie jūros, dėl atspindžių varginu akis. Man patinka knyga kaip daiktas, svarbus jos viršelio dizainas, net šrifto dydis. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano karta yra knygų skaitytojai. Tai natūralu, juk kai augau, nebuvo išmaniųjų telefonų su viskuo, ką dabar jie gali pasiūlyti šiuolaikinei kartai. Knygos – tai lėtas pasaulio pažinimas ir suvokimas, tam reikia pastangų ir laiko. Mano karta jo turėjo gerokai daugiau, be to, knygos buvo beveik vienintelis informacijos ir įkvėpimo šaltinis. Dabar visiškai kitas tempas, internetas siūlo sužinoti viską per akimirksnį, socialiniai tinklai – išgyventi svetimas emocijas čia ir dabar. Nereikia gilintis – pusė minutės Tiktoke, ir jau matei ir linksmą šuniuką, ir blynų receptą, ir ašaras dėl nelaimingos meilės ar netobulų kūno linijų.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Savo vaikystės knygų – seno leidimo „Pūkuotuko pasaulio“ ir plonytės, labai gražiai iliustruotos knygelės apie peliuką Silvestrą, kuris mėgo muziką.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Bijau, kad būtų nuobodokas romanas. Palyginus su tokiomis žmonių gyvenimo istorijomis, kurias rodome savo laidose, mano biografijoje ne itin daug dramatiškų įvykių, kritimų ir pakilimų, skandalų ir panašiai. Tokia realybė man patinka, bet perkėlus ją į knygą būtų gerokai per maža spalvų.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

JAV ir skandinavų rašytojai. O jei kalbėtume tik apie detektyvinius romanus, skandinavai man nepralenkiami.

Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Norėčiau būti tokia talentinga, kaip vienas mėgstamiausių mano rašytojų Kurtas Vonnegutas, arba Daniilas Charmsas. Tuomet rašyčiau trumpus, ironiškus apsakymus apie tai, kas vyksta kasdienybėje. Ir bambėčiau, kad anksčiau buvo geriau. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Dabar kaip tik trumpose atostogose, tai rankose – Jo Nesbo „Sūnus“ . Nesuprantu, kaip praleidau šią knygą, nes skaičiau beveik visus Nesbo romanus.


Lino Kontrimo mintys apie knygas

Lino Kontrimo mintys apie knygas

2022-09-21

 

Žurnalistas, istorikas, komunikacijos konsultantas, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto mokslininkas Linas Kontrimas: „Vrublevskių biblioteka buvo mano mėgstamiausia skaitymo ir mokymosi vieta.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knyga kaip daiktas man pirmiausia siejasi su estetika: koks jos vizualus įspūdis, popieriaus kokybė. Juk ne veltui senosios knygos buvo kaustytos brangiaisiais metalais ir akmenimis.

Na, bet šiais laikais knygos būna ir elektroninės. Žinoma, jų dizainas taip pat svarbus, tačiau kiek aplinkui besuktumei, knygos vertė yra jos autorius, turinys. Neretai turinys savo reikšmingumu pranoksta ir patį autorių…

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Oho, koks klausimas su lankeliu… Na, atsakysiu panašiai: ogi tokią, kurią parašė pats bibliotekos darbuotojas.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Cha cha, žinoma, daugybę kartų. Ir ne tik ką nors užspausti, paremti, papuošti, užlipti. Taip, taip, deja, visko būta. Esu rinkęs senas, nurašytas knygas ir jas kurį laiką naudojęs kaip lentynų karkasą kitoms, suprask – labiau reikšmingoms, knygoms rikiuoti.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Turinio reikšmės prasme – ne, bet niekas nepakeis knygos teikiamo malonumo dirginti uoslę, tyloje girdėti verčiamų lapų šnaresį, kuris, beje, labai skiriasi priklausomai nuo popieriaus storio, kokybės.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nežinau, ar kiekviena karta, man labiau – kiekvienas individualiai, sukuria savo santykį su knyga. Tiksliau – sukuria knygai vietą savo gyvenime. Nes jų juk gali ir nebūti. Gali atsitikti taip, kad augdamas šalia pramogų ar laisvalaikio būtinybių knygos neturi, o knyga asocijuojasi tik su pamokomis, užduotimis, vadovėliais.

Nežinau, ar viena istorija iliustruos mano karto požiūrį į knygas, bet tos grupelės, su kuria bendraudavau – taip. Sykį, čia kalbu dar apie tolimą aštuntąjį dešimtmetį, „deficito“ ir nelaisvės metus. Kartą pamokos metu gavome žinią, kad viename Kauno knygyne galima laisvai gauti tarptautinių žodžių žodyną. Jo jau mums reikėjo, skaitėme įvairesnę, įdomesnę literatūrą, tad tarptautinių žodžių vartojimas buvo norma. Su keletu draugų pabėgau iš pamokų, nuvažiavau ir tikrai – guli knyga, imk ir pirk. Grįžtant į mokyklą grįžo ir kita, visai ne euforinė „knygų medžiotojo“ nuotaika: kaip reikės pateisinti praleistas pamokas? Bet kai mano literatūros mokytoja sužinojo priežastį, ne tik neparašė N, bet ir nusistebėjo, kodėl nepasisakiau iš anksto, sako, ir pati būtų išleidusi.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Nėra tokios. Bet aš skolinu tik tiems žmonėms, kurie moka su knyga elgtis ir neužmiršta esantys ją pasiskolinę, sugeba grąžinti.

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Patikėkite, rasčiau epizodų visiems žanrams, bet kol gyvenu, tol savo laiko netalpinčiau į viena kurį žanrą. Vėliau, kai Didysis Pasaulio Rašytojas pasikvies, tada ir pažiūrėsime.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Buvo bangos, kai autoriai plūstelėdavo iš tam tikros šalies arba regiono. Dabar manęs autoriaus šalis nebedomina, na, nebent patraukia koks nors jo ar jos biografijos epizodas. Mane liūdina tai, kad nemoku tiek užsienio kalbų, kad galėčiau laisvai skaityti originalo kalba. Vertimas, net ir tobulas, jau yra dviejų – kūrėjo ir vertėjo, darbas.

Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Jau rašau… Dar nedrąsiai, lėtai, susikaupdamas, bet pradėjau nuo literatūros vaikams. Taip pat mėgstu rašyti poeziją, vėliau tikiuosi atrasti ir kitus literatūrinius žemynus bei pakeliauti po juos. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visada skaitau keletą, ne vieną. Kadangi šis pokalbis nefiksuos dabarties momento, o atliks tokį laikų sujungimo vaidmenį, tai pasakysiu, kad skaitau vieną naujausią romaną, vieną klasikos kūrinį, taip pat esė rinkinį, vieną istorinę monografiją ir keletą politikos tekstų. Raidžių kasdienybėje susirenka pakankamai.


Akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms

Akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms

2022-09-14

2022 m. rugsėjo 14 d. sukanka 130 metų, kai Tuminiškėse (Daugpilio apskr., Latvija) gimė Steponas Kolupaila (1892–1964). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka prisideda prie sukakčiai skirtų renginių, pristatydama virtualią parodą „Nors vandenyje, o lieka pėdos“, skirtą akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms ir interviu su akademiku Kęstučiu Kilkumi.

Klausyti įrašo

Parodoje pristatomi svarbiausi moksliniai S. Kolupailos darbai hidrologijos, melioracijos, kartografijos srityse. S. Kolupaila garsėjo kaip žmogus, sugebėjęs derinti mokslinę veiklą su visuomenine: daugybės draugijų narys, skautas, taip pat aistringas keliautojas, kraštotyrininkas, fotografas, mokslo populiarintojas. Jo akademiniai pasiekimai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir JAV. S. Kolupailai teko gyventi sudėtingų istorinių pervartų laikotarpiu, bet jis niekada neužmiršo Lietuvos, kiek galėdamas dirbo jos labui.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas S. Kolupailos personalinis fondas F366 bei Stepono Kolupailos asmeninės bibliotekos kolekcija.

Parodą rengė Eglė Šegždienė, Eglė Kundrotienė
Interviu rengė Inga Berulienė


Knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės

Knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės

2022-09-13

2022 m. rugsėjo 21 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks naujausios karo istoriko prof. Valdo Rakučio knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės. Dalyvaus knygos autorius Valdas Rakutis ir knygos sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė. Renginį ves istorikė doc. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

Karo  istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir patirtį.

Autorius klausia, ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus vadovas? Pasakyčiau taip: vadovų, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo. Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio?

Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi vienus su kitais Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes. O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį? Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?

V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir gretina su šiandiena.

Renginio metu bus galima įsigyti leidinį su autoriaus autografu.

Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685


Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?

Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?

2022-09-12

Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko Liudo Jovaišos paskaita. Lektorius apžvelgia seniausios Lietuvoje akademinės organizacijos raidos laikotarpius, gilinasi į lig šiol kilusias kontroversijas dėl LKMA tapatybės ir veiklos ir svarsto, ar Akademijos pavadinimas adekvačiai atliepia jos tapatybę.