LBD pirmininkės Jolitos Steponaitienės mintys apie knygas

LBD pirmininkės Jolitos Steponaitienės mintys apie knygas

2022-05-11

 

Mintimis apie knygas dalijasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento vadovė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė.

Man knyga – tai visų pirma tekstas: papasakota istorija, kultūrinis nuotykis, provokacija mano vertybėms ir nuostatoms ar „skylių išsilavinime užpildymas“. Todėl man visai nesvarbu, koks tai formatas – tradicinis ar elektroninis. Žinoma, senosios knygos, knygos su vertingomis iliustracijomis turi savo vertę. Kadangi nesu nei bibliofilė, nei kolekcionierė, į tokio tipo knygas taip ir žiūriu: vertę suprantu, jaučiu ir vertinu kaip kultūros paveldą, meistrystę. Kadangi ne vienerius metus tai buvo mano darbo dalis, tam įvertinti taikau aiškius kriterijus. Skaitymui renkuosi senuosius pripažintus arba dažniau šiuolaikinius autorius.

Perskaičiusi knygą, dažnai rekomendacijomis pasidalinu savo feisbuko paskyroje. Siūlyčiau bibliotekininkams pasiskaityti Tomo Vaisietos „Ch.“. Galėčiau nurodyti net ir puslapius, kuriuos kolegoms reikėtų perskaityti :). O šiaip psichologijos, emocinių traumų prasme labai rekomenduočiau Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“.

Jeigu nešiojamo kompiuterio paaukštinimą vadinsime „ne pagal tiesioginę prasmę“, tai tikrai taip.

Ne. Kaip jau rašiau, man svarbu tekstas. Labai vertinu galimybę elektroninę knyga skaityti telefone. Kai reikia kažkur ilgėliau palaukti, tuo pasinaudoju. Mane labai erzina tokios beprasmiškos diskusijos. Prieš keletą metų, kai buvo labai populiari Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, su viena kolege diskutuodama apie elektronines knygas paklausiau, ar, jei ketvirtoji „Silva Rerum“ dalis išeitų tik elektroninė, ši jos neskaitytų? Kolegė atsakė, kad elektroninės neskaitytų. Sutikit, kad tai nesąmonė. Tiek spausdinto šlamšto prileista, ir jis netaps niekuo geru, nors ir ant popieriaus.

Nesiimčiau vertinti mano kartos ryšio ir požiūrio į knygą. Visais laikais buvo skaitančių ir neskaitančių, vertinančių ir nevertinančių. Na, mano karta iki 1990 metų juto gerų knygų stygių, daug užsienio literatūros buvo versta iš rusų kalbos, turinys kontroliuojamas. Situacijai pasikeitus, tikrai gavome gero turinio leidinių, mus pasiekia naujausių kūrinių vertimai.

Skolinčiau bet kurią ir bet kam, na, nebent iš vyro profesinių rinkinių ne.

Šiek tiek nuotykių, šiek tiek vadybos, šiek tiek žinynų ir enciklopedijų.

Šiaip jeigu „užsikabinu“ už autoriaus, stengiuosi perskaityti kuo daugiau jo išverstų knygų. Todėl atspėkite, kokio autoriaus iš Portugalijos, Nobelio premijos laureatės iš Lenkijos, knygos istoriko, filosofo iš Italijos, kito Nobelio premijos laureato iš Turkijos ar estų kilmės suomės, rašančios apie Ukrainą, knygoms daugiausia skyriau laiko.

Tikriausiai atsiminimai. Vadovaujuosi principu: jeigu gali nerašyti – nerašyk :).

Olgos Tokarzcuk „Dienos namai, nakties namai“. Labai patinka šios autorės gilių tekstų paprastumas. Eilėje laukia Tahir Shah „Mago mokinys“.


Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena per muzikinę prizmę

Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena per muzikinę prizmę

2022-05-10

Lietuvos žemėje karaimai kaip savita bendruomenė žinoma nuo XIV a. pabaigos. Šių laikų karaimai yra visiškai integravęsi į modernios Lietuvos visuomenę, tačiau karaimų bendruomenė čia yra labai negausi – vos apie 200 žmonių. Svarbu pabrėžti, kad nepaisant mažo žmonių skaičiaus, kultūriniai karaimų savitumai, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas, religija yra ne tik gyvi, bet ir funkcionuoja. Šių ypatumų visuma – stiprus Lietuvos karaimų kultūros pamatas, sudarantis ir karaimiškos tapatybės esmę.

Paskaitoje kultūrologė dr. Karina Firkavičiūtė apžvelgia kai kuriuos įdomesnius karaimų praeities ir nūdienos reiškinius kaip karaimų kultūros paveldo dalį, kuri atsiskleidžia per garsų pasaulį ir jo ypatybes.


Istorikės Giedrės Milerytės mintys apie knygas

Istorikės Giedrės Milerytės mintys apie knygas

2022-05-04

 

Istorikė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vedėja Giedrė Milerytė-Japertienė: „Skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingų knygų, ir būtent laikas nusprendžia, kada jos tampa mums pačios vertingiausios.“

Vertinga knyga pavadinčiau pirmiausia tą, kuri palieka pėdsaką: priverčia juoktis, verkti, diskutuoti apie turinį, atsako į rūpimus klausimus. Ir visiškai nėra svarbu, ar tai enciklopedija, detektyvas, romanas, ar poezijos rinktinė. Svarbiausia, kad kūrinys tinkamu laiku atsidurtų tinkamose rankose, nes žmonėms skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingų knygų, ir būtent laikas nusprendžia, kada jos tampa mums pačios vertingiausios.

„Susidėti“ su bibliotekos darbuotojais visuomet sunku, nes jie turi galimybę skaityti pačias įdomiausias knygas, todėl ką čia parekomenduosi?! Bet jei jau tenka rinktis, tai sakau – Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“ (Versus, 2020). Man tai – gyvenimo prasmės skaitiniai, knyga apie tai, kokią galią gali turėti humanitarinis išsilavinimas, jei išties jį taikai praktikoje. Mes, humanitarai, dažniausiai žinome dešimtis teorinių būdų, kaip būtų galima ką nors padaryti, tačiau niekuomet nesame pabandę patys. Tai štai, K. Czyżewskis tikrai sukūrė savo mažąjį pasaulio centrą Lenkijos pasienio kaime Krasnogrudoje ir, prisipažinsiu, skaitydama šią knygą kaskart galvoju, ką turėčiau padaryti savo kasdienybėje, kad sukurčiau daugiau prasmės. Paskaitykit, gal ir jums patiks.

Banalus atsakymas – esu iš jų dėliojusi Kalėdų eglutę.

Nemanau. Pati mėgstu einant ar bėgant klausytis garsinių knygų, darbui dažnai tenka naudoti skaitmenines knygas, tačiau nėra nieko maloniau, nei rankomis vartyti popieriaus lapus. Tikiu, kad klasikinės knygų lentynos dar ilgus metus išliks ne tik bibliotekose, bet ir namuose.

Man labai sunku kalbėti apie mūsų kartą. Kažkada maniau, jog gimę 1983–1984 m. yra visiški nevykėliai. Mes knygų skaitėme mažai, nes kai išmokome skaityti, prieš mums kaip tik atsivėrė nepriklausomos Lietuvos ir Vakarų pasaulio teikiamos galimybės, visų pirma – televizorius. Tačiau dabar apsidairius aplinkui matau, kiek daug mano bendraamžių dirba kultūriniame lauke, ir imu galvoti, kad kažkuriuo metu mes knygas vis tik skaitėme.

Gerais dalykais reikia dalintis. Skolinčiau viską, ką turiu.

Sakyčiau, tiesiog istorinė kronika su nedideliu meilės romano intarpu.

Skandinavų detektyvai. Ir čia net nelabai yra kaip plėstis.

Esu parašiusi keletą knygų, ir visos jos yra istoriniai tyrimai.

Ant darbo stalo guli krūva knygų apie Lietuvos išeiviją. Tai nesibaigiantys skaitiniai, kuriuos vėl ir vėl imu į rankas ir „vartoju“ dalimis. Pastaruoju metu ypač noriai skaitau prisiminimus. Namuose ant naktinio stalelio guli Tom Standage „A History of World in 6 Glasses“, o grojaraštyje sukasi Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“.


Skaitome kartu. Ukrainos autoriai (II dalis)

Skaitome kartu. Ukrainos autoriai (II dalis)

2022-04-29

Tęsiame rubriką „Skaitome kartu“ pristatydami šiuolaikinio ukrainiečių autoriaus Serhijaus Žadano kūrybą. Kviečiame pasiklausyti ištraukos iš jo romano „Anarchy in the UKR“.

S. Žadanas – šiuolaikinis ukrainiečių prozininkas, poetas, publicistas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. Dažniausia rašytojo kūrybos tema – jo kartos brendimas postsovietinės Rytų Ukrainos mieste.

S. Žadanas gimė 1974 m. Starobilske, Luhansko srityje, šiuo metu gyvena Charkove. Baigė ukrainiečių ir vokiečių filologijos studijas, apgynė disertaciją apie ukrainiečių futurizmo poeziją. Yra išleidęs septyniolika poezijos rinkinių ir šešis romanus. Lietuvių skaitytojams autorius pažįstamas iš kūrinių „Depeche Mode“ (Kitos knygos, 2008) ir „Anarchy in the UKR“ (Kitos knygos, 2010) ir „Internatas” (Kitos knygos, 2022), visas šias knygas galite užsisakyti mūsų bibliotekoje.

Muzika: „Жадан і Собаки“ („Žadanas ir šunys“)  – „Діти“ („Vaikai“).
Ištrauką skaitė Vika Petrikaitė.

Klausyti įrašo (Anchor)Klausyti įrašo (Spotify)

„Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: apie V. I. Marevičiaus kūrybą ir veiklųjį patriotizmą

„Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: apie V. I. Marevičiaus kūrybą ir veiklųjį patriotizmą

2022-04-22

Dr. Lina Balaišytė iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto paskaitoje pristatė XVIII a. pabaigoje Vilniuje gyvenusio rašytojo, reformų rėmėjo ir aistringo visuomenės kritiko Vincento Ignaco Marevičiaus (Wincenty Ignacy Marewicz, 1755–1822) veiklą ir plačiau aptarė jo kūrybą, įdomius autoriaus apmąstymus apie save ir savo gyvenamąjį laiką.


Monografijos „Griūvanti taika: Lietuva didžiojoje politikoje 1934–1939 (1940)“ sutiktuvės

Monografijos „Griūvanti taika: Lietuva didžiojoje politikoje 1934–1939 (1940)“ sutiktuvės

2022-04-14

Bibliotekoje įvyko dr. Algimanto Kasparavičiaus monografijos „Griūvanti taika: Lietuva didžiojoje politikoje 1934–1939 (1940)“ (Vilnius, LII leidykla, 2021) sutiktuvės. Knygos pristatyme dalyvvavo autorius, renginį vedė Virginijus Savukynas, kalbėjo prof. Šarūnas Liekis ir dr. Vilma Bukaitė. Kas, kodėl ir kaip sugriovė tarpukario Europos saugumo architektūrą ir kaip senasis kontinentas nusirito į Antrąjį pasaulinį karą? Kokius svarbiausius tikslus tuomet puoselėjo lietuvių diplomatija ir kokią nišą šiuose procesuose užėmė Lietuva? Atsakymų į šiuos bei daugybę kitų politinės istorijos ir diplomatijos klausimų dr. Algimantas Kasparavičius ieškojo naujausioje savo monografijoje. Renginio dalyvai aptarė monografijos turinį: kokiais istoriniais šaltiniais remiasi autorius, kodėl keliamos istorinės hipotezės skamba naujai, kaip diskutuojama su lietuvių ir užsienio istoriografijoje jau išsakytomis nuomonėmis, konceptais. Renginio dalyviai kritiškai apmąstė ir įvertino Antrojo pasaulinio karo priežastis, jo išvakares ir pradžią, Europos didžiųjų galių interesus ir politinį egoizmą, diplomatinio žaidimo užkulisius, pasiekimus ir klaidas. Nagrinėdami Lietuvos bandymus laviruoti Europos politinėje arenoje, istorikai tarpukario geopolitines problemas lygino su šių dienų aktualijomis.


Muzikologės Karinos Firkavičiūtės mintys apie knygas

Muzikologės Karinos Firkavičiūtės mintys apie knygas

2022-04-12

 

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkės, muzikologės Karinos Firkavičiūtės mintys apie knygas.

Man knygos vertė slypi jos atskleidžiamame turinyje ir kalbos kokybėje.

Nemanau, kad bibliotekos darbuotojai turi skaityti knygas tik apie knygas… Juk kiekvienas žmogus yra toks individualus! Bet daug kam patariau, tad ir dar kartelį galiu patarti visiems besidomintiems paskaityti Volterio Aizeksono (Walter Isaacson) biografinę knygą, skirtą Styvui Džobsui (Steve Jobs). Joje atsiskleidžia ne tik daugelio mūsų jau šiandien įprastų technologijų istorija, bet ir gilus sluoksnis apmąstymams apie gyvenimo tikslą, veiklos motyvacijas, valios jėgą.

Žinoma, teko. Esu pasinaudojusi jų svoriu ir storumu…

Manau, kad abu knygų variantai turi lygias teises ir abu gali puikiai gyvuoti vienas šalia kito, tarsi papildydami vienas kitą. Žinoma, labai norint susitelkti į knygos dvasią, tai lengviau padaryti per spausdintą knygos pavidalą. Tačiau norint susipažinti su knygos turiniu greičiau (o greitis yra labai išraiškingas šių dienų kriterijus) – elektroninė knyga parankesnė, ją paprasčiau skaityti keliaujant…

Manau, kad apibendrinant galima sakyti, jog kiekviena karta turi savo ryšį su knyga. Tai lemia gyvenamasis laikas, to laiko suteiktos techninės galimybės, gyvenimo ypatybės ir pan. Bet vėlgi – kiekvienas žmogus yra labai individualus, tad būdamas kurios nors kartos atstovas, nebūtinai bus „grynas“ tos kartos atspindys. Tad galiu kalbėti tik apie save – išaugau su knygomis, su bibliotekomis, jų tuo metu nebuvo per daug, kiekviena knyga buvo vertinama, mokomasi jose dėstomą turinį reflektuoti. Ir jau kai užaugau, į mūsų gyvenimą įsiveržė skaitmena ir virtualusis pasaulis… Knygų nepamiršau, bet negaliu nesidomėti ir virtualioje erdvėje sklandančia informacija. Kartu gyvenimo tempas greitėja – tad nuolat siekiu tam tikros lygsvaros tarp dėmesio abiem sritims, tradicinei knyginei ir naujajai skaitmeninei.

Draugui, kuriuo pasitikiu, galiu skolinti bet kurią knygą – bet kuo toliau, tuo toks poreikis mažėja…

Manau, tai būtų tiesiog paprasta dokumentika, detektyvo žanro aspektų mano biografijoje tikrai nėra, nors detektyvus skaityti mėgstu…

Man patinkančių knygų neskirstau pagal autorių kilmės šalis. Esu skaičiusi įvairių ir visomis kilmėmis žavėjausi – japonų, ispanų, lietuvių, vokiečių, belgų, anglų, turkų…

Šiuo metu skaitau Kezuou Išigurou (Kazuo Ishiguro) romaną „Klara ir saulė“. Labai dėkoju kolegei už patarimą perskaityti šią knygą – ji tikrai įdomi, turininga, aktuali, teikia daug minčių apmąstymams ir parašyta puikia anglų kalba.


Paskaita apie M. Römerio vaidmenį, steigiant administracinį teismą Lietuvoje

Paskaita apie M. Römerio vaidmenį, steigiant administracinį teismą Lietuvoje

2022-04-08

Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto prof. dr. Ievos Deviatnikovaitės vieša paskaita „M. Römerio vaidmuo, steigiant administracinį teismą Lietuvoje“.

Paskaitos metu lektorė pristato administracinio teismo klausimą tarpukario Lietuvoje. Įvardytos institucijos, kurios atliko administracinio teismo funkciją, asmenybės ir jų darbai, siekiant įsteigti Lietuvoje administracinį teismą, analizuojamas išskirtinis M. Römerio vaidmuo. Paskaitoje remiamasi Vyriausiojo Tribunolo, kitų institucijų, nagrinėjusių administracines bylas, praktikos pavyzdžiais, ištraukomis iš M. Römerio dienoraščių, Seimo stenogramų, tuometinės spaudos. Paskaitos pagrindas – profesorės parengta ir leidybai parengta monografija „Administracinio teismo istorija Lietuvoje 1918–1940 m.“.

Paskaitos struktūra:

I.Administracinis teismas, tarpukario konstitucijos ir M. Römeris.
II. Valstybės Tarybos statutas ir M. Römeris.
III. Teismų reforma, administracinis teismas ir M. Römeris.
IV. 1932 m. Administracinio teismo įstatymo projektas ir M. Römeris.
V. A. Merkys, administracinis teismas ir M. Römeris.


Paskaita „Motiejaus Strijkovskio Kronika – paminklas Livonijos karo nugalėtojams“

Paskaita „Motiejaus Strijkovskio Kronika – paminklas Livonijos karo nugalėtojams“

2022-03-31

Dr. S. Narbuto paskaita „Motiejaus Strijkovskio Kronika – paminklas Livonijos karo nugalėtojams“

2022 m. kovo 21 d. sukako 475 metai nuo istoriko, poeto, rašytojo, kartografo Motiejaus Strijkovskio gimimo. Be to, šiemet sukako ir 440 metų nuo jo parašytos Kronikos – pirmos išspausdintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos ‒ pasirodymo. Norėdamas suprantamai pristatyti gausią įvairiažanrę M. Strijkovskio kūrybą, lektorius pažintį su autoriumi pradeda nuo pasakojimo apie jo mokslą ir studijas, apie išskirtinių asmenų, kurie ir suformavo produktyvų kūrėją, įtaką bei poveikį jam. Lektorius aptaria ryškiausius M. Strijkovskio kūrinius, pradedant nuo poemos, išaukštinusios lietuvių pergalę Ulos kautynėse 1564 m. ir baigiant eiliuota Lietuvos istorija bei Kronika. Pastaroji plačiai išgarsino ne tik lietuvių kilminguosius, Livonijos karo nugalėtojus (jiems dedikuoti paskiri šio veikalo skyriai ar knygos), bet ir patį autorių.

Kronikos pirmąją dalį į lietuvių kalbą yra išvertusi talentinga vertėja, gabi pedagogė ir literatūros istorikė Eglė Patiejūnienė (1964–2017). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas numato tą vertimą išleisti. Paskaitoje cituojami dr. E. Patiejūnienės ir dr. S. Narbuto vertimai.


Skaitome kartu. Ukrainos autoriai

Skaitome kartu. Ukrainos autoriai

2022-03-24

Rinkinys „Po živomu“ („Per širdį“) išleistas 2016 m. rudenį. Kūriniai alsuoja autorių, likimo valia atsidūrusių tragiškų 2014-2016 m. Ukrainos įvykių epicentre, skausmu. Rinkinį sudaro eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos, nuotraukos ir grafikos darbai – iš esmės tai meniniai reportažai iš įvykio vietos. Rinkinio autoriai – Ukrainos poetai, žurnalistai, tinklaraštininkai ir dailininkai – vietos gyventojai: kovotojai savanoriai, pabėgėliai iš pafrontės ir okupuotų rajonų.

Skaitome ištraukas iš Nadeždos Sevastopolskajos (slapyvardis) – tinklaraštininkės,  prozininkės dienoraščio.

Klausyti įrašo (Anchor)Klausyti įrašo (Spotify)