Kalėdinis sveikinimas

Kalėdinis sveikinimas

2022-12-23

Brangieji, tarsi nepastebimai, nes be gaišaties ir greitai baigia praeiti neužmirštami 2022-ieji. Ką jie paliko Bibliotekos bendruomenei, Vilniaus miestui, Lietuvai ir pasauliui? Pirmiausia, tik nelinksmiausia, nes baisiausia – šiuos metus iki pat laikų pabaigos žymės negailestingas, žiaurus, visa naikinantis Kremliaus karas prieš taikius Ukrainos žmones, neįtikima ištverme, heroizmu ir pasiaukojimu įrodžiusius ištikimybę demokratinėms pasaulio vertybėms, kultūrai, teisingumui ir šviesai. Todėl tad iki pat laikų pabaigos tegu garsiai skamba iš Vilniaus ir Varšuvos, Rygos ir Talino, Vašingtono ir Londono, Paryžiaus ir Berlyno: Слава Украïнi!

Lietuva ir Vilnius šiuos metus įamžino Pranciškaus Skorinos ir Mažosios kelionių knygelės vardais. Spaudos pradininkas, nepralenktas leidėjas ir vertėjas, puikus poetas ir rašytojas, kelių valdovų gydytojas ir botanikas ir visi reikšmingi jo vardu žymėti 500 metų senumo įvykiai leido mums pasidžiaugti ta vieta kultūringų Europos tautų istorijoje, kurią Skorinos valia ir pastangomis prieš 500 metų pelnė jo tėvynė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. Šituo džiaugsmu su visais dalinomės ištisus metus. 2022 m. sausio 20 d. didžiojo Lietuvos humanisto atminimą pagerbėme Šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, gegužės 10 d. – jautriu renginiu Vilniaus rotušėje, rugsėjo 22–23 d. – tarptautine konferencija LMA salėse ir didele dokumentų paroda Bibliotekos rūmuose, o nuo lapkričio 30 d. – visam pasauliui neribotam laikui prieinama virtualia paroda „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“.

2022-ieji paženklinti gražia sukaktimi: Biblioteka gyvuoja jau 110 metų! Ar šiemet atsitiko kas nors, ką minėsime ilgainiui? Tikrai taip, atsitiko! Statybos darbai kitąmet peržengs lemtingą slenkstį – prasidės rūmų kapitalinis remontas, o su juo kada nors greit ir neišvengiamai ateis visų statybos darbų pabaiga. Ją artindami, spalio pradžioje į naujas saugyklas pradėjome kelti visą didžiulį savo dokumentų fondą. Iki šiol tai darome, netausodami jėgų ir laiko, sutelkdami pajėgas, kai to reikia, ir jokiomis aplinkybėmis – netgi kai, regis, nebematyti dangaus – nenuleisdami skrydžiui pakilusių sparnų. Tegul tokia pati dvasia mus ir visą gausią Bibliotekos bendruomenę lydi per visus ateinančius metus!

Ramių, šviesių ir šiltų Šv. Kalėdų ir energingų, smagių, puikių sumanymų bei nuveiktų darbų gausingų, sveikų, našių ir kūrybingų visiems 2023-ųjų!

Direkcija
Vikos Petrikaitės nuotrauka


Palydint Skorinos metus

Palydint Skorinos metus

2022-12-23

Lietuva ir Vilnius šiuos metus įamžino Pranciškaus Skorinos ir Mažosios kelionių knygelės vardais. Spaudos pradininkas, nepralenktas leidėjas ir vertėjas, puikus poetas ir rašytojas, kelių valdovų gydytojas ir botanikas ir visi reikšmingi jo vardu žymėti 500 metų senumo įvykiai leido mums pasidžiaugti ta vieta kultūringų Europos tautų istorijoje, kurią Skorinos valia ir pastangomis prieš 500 metų pelnė jo tėvynė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. Šituo džiaugsmu su visais dalinomės ištisus metus. 2022 m. sausio 20 d. didžiojo Lietuvos humanisto atminimą pagerbėme Šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, gegužės 10 d. – jautriu renginiu Vilniaus rotušėje, rugsėjo 22–23 d. – tarptautine konferencija LMA salėse ir didele dokumentų paroda Bibliotekos rūmuose.

Gražiu baigiamuoju Skorinos metų įvykiu tapo Bibliotekos direktoriaus dr. Sigito Narbuto studija „Ankstyviausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos leidiniai“, dviem – lenkų ir lietuvių – kalbomis išėjusi Balstogėje ir prieš pat Kalėdas pasiekusi Vilnių. Tai – bendras Palenkės Łukaszo Górnickio ir LMA Vrublevskių bibliotekų leidinys, skirtas pagerbti Skorinos 550-ąsias gimimo ir „Mažosios kelionių knygelės“ 500-ąsias išleidimo metines. Studijoje apžvelgiami ankstyviausi LDK leidiniai, pasirodę Krokuvoje, Milane, Prahoje, Romoje, Vilniuje bei kai kuriuose kituose miestuose iki Pranciškaus Skorinos mirties (1551–1552) ir pirmosios nuolat veikusios LDK spaustuvės darbo pradžios (1553). Publikacijoje aptariamos 86 knygos, išspausdintos nuo 1494 iki 1553 metų bažnytine slavų, lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbomis, nuo seno LDK vartotomis rašto bei komunikacijos reikalams, daugiau dėmesio skiriant Skorinai ir jo leidiniams. Tai pirmas toks bandymas pateikti apibendrintą ankstyviausios spausdintinės LDK knygos visomis kalbomis vaizdą. Studijos išleidimą parėmė Lenkijos institutas Vilniuje.

Direkcijos informacija


Kun. Algirdo Toliato sveikinimas

Kun. Algirdo Toliato sveikinimas

2022-12-22

Kristaus gimimas. Medžio raižinys. XIX a.
LMAVB RSS V.I /1.6.b85

Mieli Bibliotekos darbuotojai ir skaitytojai,

svarbiausia Kalėdų dalis – ne dovanos ar šventinė nuotaika. Svarbiausia dalis – tai susitikimas su Kristumi, perkeičiantis mūsų širdis ir įgalinantis mylėti Dievo meile. Ar tas susitikimas įvyksta per kiekvienas Kalėdas? Ne. Gali ir visai niekada neįvykti. Yra posakis, kad mokytojas atsiranda, kai mokinys pasiruošęs.
Tad kviečiu šiuo adventiniu metu rasti laiko pažvelgti į savo širdis ir atrasti, ką dar galėtume padaryti, kad įvyktų tas susitikimas, mūsų širdis, lyg prakartėles, pripildantis Dievo artumo.
Ir dar sakoma, kad sunkūs laikai kuria stiprius žmones. Stiprūs žmonės kuria lengvus laikus. Lengvi laikai kuria silpnus žmones. Silpni žmonės kuria sunkius laikus.

Todėl linkiu pilnatvės akimirkose nepamiršti dėkingumo ir tarnystės kitiems. Na, o esant sunkumams, linkiu neprarasti vilties ir džiaugsmo, nes būtent išbandymuose gimsta stiprus Dievo žmogus.

Linkiu Jums šventų Kalėdų!

Kun. Algirdas Toliatas


Knyga ir vertėjas

Knyga ir vertėjas

2022-12-21

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, pradeda pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Kiekvienu įrašu konkrečią knygą (arba autorių) pristatys vertėjas, kuris dažniausiai lieka už kadro, bet kaip tik jis labiausiai pajėgus atskleisti verčiamų kūrinių istorinius ir kultūrinius kontekstus, menines priemones, galimus ryšius ar paraleles su Lietuvos realijomis.

Šiame įraše vertėja Austėja Merkevičiūtė pristato svarbiausią austrų psichiatro ir neurologo Viktoro E. Franklio veikalą „Sielogyda“. Vertėjai talkina Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto Lietuvoje įkūrėjas prof. Rimantas Kočiūnas. „Sielogydoje“ Franklis teoriškai pagrindžia logoterapiją, būtent į prasmę orientuotą psichoterapiją, ir pateikia daugybę jos praktinio taikymo pavyzdžių, taip pat ir tokiomis ribinėmis aplinkybėmis kaip koncentracijos stovykla. Logoterapija yra viena iš trijų kertinių Vienos psichoterapijos krypčių greta Sigmundo Freudo psichoanalizės ir Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos.


Menininkų aistros prieš 100 metų

Menininkų aistros prieš 100 metų

2022-12-20

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus fonduose saugomas 1922 m. gruodžio 24 d. pasirodęs vienkartinis leidinys – Lietuvių meno kūrėjų biuletenis. Šis dešimties puslapių leidinys buvo skirtas, deja, ne šventėms ir ne menui, bet Lietuvos meno kūrėjų draugijos narių nesutarimams paaiškinti, įvardyti asmenims, siekusiems pakenkti organizacijos veiklai ir geram vardui.

Lietuvių meno kūrėjų draugija veikė 1920–1929 m. Kaune, o 1934 m. buvo oficialiai likviduota. Turėjo Dramos, Literatų, Muzikų ir Plastikos sekcijas. Draugijos nariai rinko lietuvių dailės kūrinius, rengė parodas, koncertus, skelbė konkursus, steigė kūrybines įstaigas, rėmė užsienyje studijuojančius menininkus. 1920 m. išleido du laikraščio Menas numerius. Draugijai pirmininkavo Adomas Varnas (1920–1923), Justinas Vienožinskis (1923–1925), Balys Sruoga (1925–1927), Faustas Kirša (1927–1929).

Jaunoje valstybėje kultūrinės veiklos raidą varžė skurdas ir patalpų trūkumas. Po trejų gyvavimo metų Lietuvių meno kūrėjų draugiją suskaldė nesutarimai dėl patalpų Maironio g. 3 Kaune. Ten nuo Draugijos atskilusi menininkų grupė, kurią sudarė Vilius Jomantas, Antanas Sutkus, Vytautas Bičiūnas, Antanas Šmulkšys, Kazys Puida ir Ona Pleirytė-Puidienė, siekė įsteigti modernų „Vilkolakio“ teatrą. Dauguma Draugijos narių tam nepritarė, minėtas patalpas ketino atiduoti M. K. Čiurlionio galerijai, kurioje eksponuotų sukauptą paveikslų kolekciją bei tautodailės dirbinius. Atskilėliai spaudoje skleidė melagingas, Draugiją žeminančias žinutes. V. Bičiūnas, Seimo narys, buvęs Draugijos valdybos narys ir reikalų vedėjas, apskundė Draugiją Vidaus reikalų ministerijai, neva organizacija esanti nelegali, neturinti registruoto statuto. Revizija nustatė, kad skundas buvo melagingas.

Norėdama atskleisti savo poziciją, Lietuvos meno kūrėjų draugija nusprendė išleisti Biuletenį, kuriame atskilėlius demaskavo, leidinio žodžiais, kaip „šaiką, kuriai nėra nieko ne tik šventa, bet ir žmoniška“. Biuletenyje buvo paskelbti ne itin etiški Laisvės, Lietuvos dienraščiuose ir kitur paviešinti atskilėlių grupės pranešimai, taip pat Draugijos atsakymai į juos. Leidinyje taip pat išspausdinti įvairūs Draugijos ir Kauno miesto valdybos dokumentai, susiję su pagrindiniu ginčų objektu – Draugijai paskirtomis patalpomis. Jurgis Šlapelis Biuletenio straipsnyje „Etika ir idėjingumas“ pašiepė atskilėlių grupės etikos supratimą: jie, nors kritikavo sustabarėjusius valstybės remiamus menininkus, bet ir patys nevengė pasinaudoti valstybės biudžeto lėšomis. Be to, Biuletenyje buvo paskelbtas Lietuvių meno kūrėjų draugijos visuotinio susirinkimo, įvykusio 1922 gruodžio 8 dieną, protokolas.

Literatūra

Liutkus, Viktoras; Vengris, Antanas. Lietuvių meno kūrėjų draugija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, t. 13, p. 174.
Puida, Kazys; Jomantas, Vilius; Sutkus, Antanas. Intrygos ar idėja? Krašto balsas, 1922 gruodžio 15 (Nr. 39), p. 2–3.


Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“

Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“

2022-12-19

Doc. dr. Žavintos Sidabraitės paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“ iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“. Reikšmingų lietuvių literatūros ir raštijos paminklų autorius, rengėjas, vertėjas Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) buvo kitataučių atvykėlių į Prūsijos Lietuvą palikuonis. Lektorė pabandys aiškintis, kaip vyko šio dviejų kultūrų aplinkoje susiformavusio „vokiečių lietuvio“ tolydžio stiprėjusi kreiptis lietuvių kultūros link, kokios aplinkybės ir veiksniai paskatino, sudarė sąlygas būtent XVIII amžiaus pabaigoje visa jėga išsiskleisti Milkaus filologiniam talentui – parengti ir išleisti reikšmingiausius amžių sąvartos lietuvių kalbos ir literatūros veikalus. Taip pat bus atkreiptas dėmesys į kai kuriuos Milkaus asmens ir darbų recepcijos modernioje Lietuvos kultūroje aspektus.


Šventinių atvirukų paroda „Vidinio džiaugsmo ir šviesos“

Šventinių atvirukų paroda „Vidinio džiaugsmo ir šviesos“

2022-12-14

Vrublevskių bibliotekos renginių salėje eksponuojama nedidelė šventinių atvirukų paroda iš asmeninės Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko kolekcijos. Eksponuojami 2016–2022 m. laikotarpiu gauti atvirukai, kurie pagal temas suskirstyti į tris dalis: karpiniai-atvirukai, religinės scenos, Azijos šalių atvirukai. Parodoje galima išvysti tiek valstybinių institucijų (pvz., LR Prezidentūros, Konstitucinio teismo), tiek ir atminties institucijų (t. y. Valdovų rūmų, Lietuvos ypatingojo archyvo ir pan.) atvirukų. Religinei temai priskiriami atvirukai įamžina svarbiausias Biblijines scenas – išminčių pagarbinimą, Tris Karalius, Švč. Mergelę Mariją, Kristaus gimimo istoriją. Išskirtinis parodos akcentas – atvirukai iš Japonijos, Kinijos, Taivanio. Viename jų vaizduojama tradicinė japonų teatrinio meno „kabuki“ scena, taip pat aukščiausias Fudžio kalnas (Fudzijama) Japonijoje. Kitame įamžintas Ksunas (org. Xun) – keraminė rutulio formos fleita iš Kinijos, priskiriama karališkiesiems ritualiniams muzikos instrumentams.

Tekstą parengė Lina Anušauskienė


Jolantos Kanapickaitės tapybos darbų paroda

Jolantos Kanapickaitės tapybos darbų paroda

2022-12-12

 

LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS VRUBLEVSKIŲ BIBLIOTEKA
2022 m. gruodžio 12 d. iki 2023 m. sausio 9 d.
Žygimantų g. 1, Vilnius
Parodos atidarymas  2022 m. gruodžio 12 d. 17 val.

2023-iaisiais metais Lietuva švęs sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų metus. Vilnietės menininkės Jolantos Kanapickaitės tapybos darbų paroda skirta jos gimtojo miesto 700 metų sukakčiai, dauguma parodos darbų nutapyti jubiliejaus išvakarėse, t.y., 2022 metais.

Vilniaus miestas – nėra nauja tema Jolantos kūryboje, tačiau šiais metais Vilniaus naratyvas joje išsiskleidė giliai ir plačiai, apimdamas dabartį ir praeitį (pvz., Žydų Vilnius ir jo istorija: biblioteka, sinagoga, ašara, 2022), plačius urbanistinio ir gilius suasmeninto miesto klodus (pvz., Katedra 1975 metais, kai aš gimiau, 2022; Kai baigiau 45 vidurinę, 2022). Drobėse – Vilniaus gatvių perspektyvos, kiemai, senamiesčio architektūros motyvai, gerai pažįstami, Vilniaus simboliais tapę statiniai: Gedimino pilies bokštas, Vilniaus arkikatedra bazilika su varpine, Vilniaus universiteto senųjų rūmų ansamblis, Skaisčiausios Dievo Motinos katedra, Sporto rūmai, televizijos bokštas. Tapyti medijose plačiai eksploatuojamus vaizdus, ypač su tautiniais motyvais (pvz., Vilniaus simbolis su vėliava, 2022) – sudėtingas ir „slidus“ pasirinkimas. Jolantos priešnuodis sentimentalioms populiarių temų traktuotėms – apibendrinta idėja, tvirtas potėpis ir ryški emocija. Jolantos Vilnius – tai ne vien architektūros paminklų fasadai, bet labiau kūrėjos vidujybė, išreikšta per mylimo miesto išorę ir, kaip tai keistai beskambėtų, – per judesį. Neapleidžia jausmas, kad Vilniaus gatvės, namai, bokštai, net saulė virš jų, Jolantos kūriniuose juda, kvėpuoja. Judesys ir tapybos gyvastingumas išsilieja autorės kūrybai būdinga ekspresija, išsiveržia grynų ir niuansuotų spalvų kontrastais, pastozinės ir skaidrios tapybos derme (pvz., Vilniaus simbolis, 2022; Lietuvos vėliava per šventes, 2022). Vilnius – tai miestas, kuriame Jolanta, o ir daugelis iš mūsų, dirba, kuria, gyvena. Jis šioje parodoje ženkliškas ir konkretus, pažįstamas ir vis dar stebinantis, išslystantis iš mūsų jam sukurtų epitetų, pasivejamas praeityje, kartu su mumis keliaujantis į ateitį, gražus, trapus prieš 47, 100, 700 metų, dabar.

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė

 

Apie autorę:

Jolanta Kanapickaitė (g. 1975) gyvena ir kuria Vilniuje. Tapybos mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje (Tapyba. Vadovė Marija Teresė Rožanskaitė), kurią baigė 1993 metais įgydama diplomą su pagyrimu.

1992-1993 metais mokėsi Jūratės Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. 2000 metais baigė Vizualiųjų menų magistro studijas, jai suteikta gimnazijos bei meno mokyklos dailės mokytojo kvalifikacija (vadovas prof. Jonas Gudmonas). Jos baigiamojo darbo tema „Dailės pamoka kaip žaidimas“. 1999 metais Jolantai Kanapickaitei suteiktas socialinio pedagogo magistro laipsnis. 2009 metais ji apginė socialinių mokslų – edukologijos daktaro disertaciją, jai buvo suteiktas edukologijos mokslų daktaro laipsnis. Daktaro disertacijoje buvo nagrinėta suaugusiųjų meninio ugdymo individualizacijos tema, meno andragogikos aktualumas Lietuvoje.

Nuo 2013 metų Jolanta Kanapickaitė dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, aktyviai dalyvauja tapybos parodose bei įvairiose bibliotekų kultūrinės edukacijos veiklose. Nuo 2022 metų ji išrinkta į Dailės ugdytojų draugijos tarybą, kuri švenčia jau 30 metų jubiliejų.


Kas nauja užsienio knygos muziejuose

Kas nauja užsienio knygos muziejuose

2022-12-07

Berlyno valstybinės bibliotekos (Staatsbibliothek Berlin Unter den Linden) renovuotame istoriniame pastate 2022 m. liepos 13 d. atidarytas knygos muziejus, pavadintas „Stabi Kulturwerk“. Didelėje beveik tūkstančio kvadratinių metrų patalpoje įsikūrė nuolatinė ekspozicija ir teminės parodos. Jau dabar šis muziejus vadinamas Berlyno kultūros širdimi. Iš viso muziejuje eksponuojama 300 eksponatų, daugelis jų – išskirtinės reikšmės (Johanno Gutenbergo Biblija, Johanno Sebastiano Bacho natos ir kt.). Muziejaus nuolatinė ekspozicija turi keturis skyrius. Jų tikslas – per įdomiausius, lankytojams patrauklius eksponatus atspindėti ir bibliotekos, ir knygos (plačiąja prasme) istoriją daugmaž chronologiniu principu – pasirinktas epizodinis kontekstinis eksponavimo principas. Tarkim, pirmas skyrius vadinasi „Nuo baroko įdomybių kabineto iki Karališkosios bibliotekos (1661–1810)“. Juodos spalvos stendai ir visas salės dizainas itin tradicinis, kviečiantis lankytoją susikaupti svarbių knygos objektų apžiūrai. Muziejų galima apžiūrėti ir virtualiai. Virtualios svetainės lankytojas gali pasirinkti arba keliauti materialios ekspozicijos stendų seka, arba pagal temų ir eksponatų sąrašą (jame 25 temų objektai). Čia mūsų laukia malonus netikėtumas: potemėje „Rytų Europos dokumentai“ rodomi ir Lietuvos kultūrai svarbūs dalykai: „Aušra“ – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas periodinis leidinys lietuvių kalba, Frydricho Kuršaičio „Gramatika“ (1876) ir kiti.

Dresdene, Saksonijos valstybinėje ir universitetinėje bibliotekoje – naujos parodinės erdvės. Biblioteka nebeturi įprastinio universalaus turinio knygos muziejaus, bet kas keli mėnesiai rengia temines senųjų dokumentų parodas. 2022 m. liepos–spalio mėnesiais buvo eksponuojama paroda „Spausdintasis Schützas“ apie žymųjį baroko epochos vokiečių kompozitorių Heinrichą Schützą (1585–1672). Parodos tikslas – atskleisti ne paties Schützo kūrybą, o per XVII a. natų leidybos istoriją parodyti vieno to meto kūrėjo kūrybinį kelią. Idėja įdomi. „Kviečiame iš arti pažvelgti į tai, kaip natos kūrė XVII amžiaus muzikos istoriją“ – kvietė parodos rengėjai. „Natos – tai daug daugiau nei tik muzika. Jos atspindi komunikaciją tarp kompozitoriaus, atlikėjo, visuomenės, todėl leidžia pažvelgti į to meto muzikinį, politinį ir socialinį pasaulį“. Šiuo metu (2022 m. lapkričio–2023 m. kovo mėn.) bibliotekoje veikia paroda, skirta Viduramžių rankraščiams vokiečių ir olandų kalbomis, saugomiems bibliotekoje. Parodos pretekstas – ką tik išleistas šių rankraščių katalogas (200 aprašų), tad 30 pačių įdomiausių ir reikšmingiausių XIII–XVI a. pr. rankraščių, išdėstytų temine seka, galima išvysti parodos stenduose.

Vienas seniausių Europos knygos muziejų – Vokiečių knygos ir rašto muziejus Leipcige, priklausantis Vokietijos nacionalinei bibliotekai, parengė naują internetinę muziejaus svetainę. Ir ankstesnėje buvo galima rasti įdomios medžiagos besidomintiems rašto, knygos bei apskritai medijų komunikacijos istorija, vis dėlto naujoji parengta itin patraukliai. Joje išsamiai atskleistos visos vienuolika knygos ir rašto muziejuje (jo nuolatinėje ekspozicijoje „Ženklas – knyga – tinklas: nuo dantiraščio iki binarinio kodo“) rodomų temų: nuo „Garso–ženklo–rašto“ (komunikacijos istorijos pradžia), rankraštinės knygos kultūros, šriftų, spausdinimo, skaitymo, industrializacijos, cenzūros, knygos meno ir pan. iki medijų ateities. Svetaine patogu naudotis. Tarkim, domitės cenzūros tema. Čia rasite trumpą temos pristatomąjį tekstą ir 25 iliustracijas. Kiekviena jų atskleidžia tam tikrą potemę – nuo knygų deginimo istorijos, draudžiamų knygų indeksų iki samizdato laikraštėlių buvusioje Vokietijos demokratinėje respublikoje bei šiandienos cenzūros apraiškų įvairiose pasaulio šalyse. Ypač paranki visos ekspozicijos laiko juosta. Joje sužymėti rašto ir knygos artefaktai pradedant keliais tūkstantmečiais prieš Kristų iki mūsų dienų (2010 m.). Lankytojas gali pasitikrinti savo žinias viktorinoje. Joje trys temos (raštas ir ženklas; knygos kultūra; skaitmeninis pasaulis) po 10 klausimų. Atsakymą galima pasirinkti iš trijų variantų. Įtraukiantis žaidimas. Net jeigu pasirinksite neteisingą atsakymą, paspaudę mygtuką, sulauksite paaiškinimo, kodėl apsirikote. Taip pat patogu naudotis abėcėline visų objektų, esamų internetinėje ekspozicijoje, rodykle. Bibliotekos svetainėje, be čia aptartos virtualios Vokiečių knygos ir rašto muziejaus ekspozicijos, galima rasti kitų itin įdomių virtualių parodų. Atkreiptinas dėmesys į kelias iš jų: „Laikraščių istorijoje“ vaizdžiai atskleidžiama periodinės spaudos raida, „Parašyk vėl: laiškų kultūros istorija“ – viskas nuo laiško molinėje lentelėje iki elektroninio laiško; „Iš kur? Kodėl? Vokiečių knygos ir rašto muziejaus dokumentų proveniencijos“ – 30 istorijų apie įvairių muziejaus objektų ir kolekcijų kilmę: „Menas + krizė“ – apie tai, kaip XX a. trečiame dešimtmetyje, ekonominės krizės metu, Vokiečių knygos ir rašto muziejus galėjo būti uždarytas. Kad taip neatsitiktų, buvo sumanyta parduoti Gutenbergo „Bibliją“. Kas padėjo, kad taip neįvyktų, pasakojama virtualioje parodoje.

Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinei bibliotekai priklausančiuose Mazarinio rūmuose, 2022 m. rugsėjį, po 12 renovacijos metų atidarytas bibliotekos muziejus. Lankytojai gali pasirinkti septynis maršrutus. Autentiškose rūmų erdvėse rodoma apie 900 įvairiausių muziejinių objektų: senųjų rankraščių, knygų, žemėlapių, gaublių, piešinių ir kitokių įprastinių bibliotekose saugomų dalykų, bet taip pat ir įvairių archeologinių radinių, skulptūrų, drabužių ir kt. Visa tai susiformavo istoriškai iš įvairių dovanų ir paveldėjimų. Kolonų salėje eksponuojami Antikos ir Rytų meno pavyzdžiai, atitekę Nacionalinei bibliotekai dar Prancūzų revoliucijos metais. Viena iš muziejaus salių, baroko stiliaus Mazarinio galerija, įrengta dar 1644–1646 m., vadinama tikruoju lobynu. Kruopščiai restauravus puošnias šios salės freskas, galerija įgavo autentišką vaizdą. Čia rodomi senieji gaubliai, tapybos šedevrai, prancūzų literatūros klasikų (pavyzdžiui, Viktoro Hugo) rankraščiai ir pan. Muziejuje rengiamos ir teminės parodos – iki 2023 m. sausio vidurio veikia parodos, skirtos prancūzų literatūros klasiko Moljero 400-osioms gimimo metinėms: „Moljeras. Tiesos ir melo žaidimas“, „Moljeras muzikoje“.

Estijoje prieš kelis metus atsidarė Spaudos ir popieriaus muziejus. Tai privatus veikiančių spausdinimo mašinų muziejus, įkurtas Tartu. Jo tikslas – surinkti praėjusio šimtmečio spausdinimo mašinas ir jomis mokyti jaunimą spausdinti – ne tik demonstruoti, kaip jos veikė, užsiimti edukacine veikla, bet ir spausdinti tikras knygas. Tuo jis išsiskiria iš kitų muziejų. Užsimota rankiniu būdu išspausdinti Antoine’o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“. Kodėl būtent ši knyga? Lemmit Kaplinski, muziejaus direktorius, sako, kad „Mažasis princas“ pasirinktas neatsitiktinai. Tai nedidelės apimties knyga, tad kaip tik muziejaus darbuotojų jėgoms išspausdinti 250 egzempliorių. „Mažojo princo“ spausdinimas senosiomis spaudos mašinomis užtruko pusantrų metų. Knyga susilaukė pasisekimo, buvo sumanytas jos leidimas ir anglų kalba (apie tai žr. https://estonianworld.com/culture/an-estonian-museum-relives-history-by-printing-the-little-prince/), dabar šį bibliofilinį leidinį galima įsigyti ir internetu. Pastaruoju metu muziejaus veikla labai išsiplėtė, jis pervadintas į Spaudos ir popieriaus meno centrą TYPA (Printing and Paper Art Centre TYPA). Čia, be įvairių edukacinių užsiėmimų, seminarų, rengiamos teminės parodos, tarptautiniai linoraižinių konkursai, vyksta koncertai, plačiai bendradarbiaujama su švietimo įstaigomis. Atskiras veiklos baras – rankų darbo užrašų knygelių, albumų, aplankų gaminimas, priimami užsakymai spausdinti leidinius senosiomis spaudos mašinomis – visi muziejiniai eksponatai čia gyvi.

Ar žinome, kiek šiuo metu pasaulyje yra išlikusių autentiškų senųjų spausdinimo staklių, pagamintų iki 1820 metų? Manoma, kad apie 90, visos jos yra institucinėse saugyklose (muziejuose, bibliotekose ir pan.). Ročesterio technologijos instituto studentai sukūrė medinių rankinių spaudos staklių kopiją (repliką). Jos ypač naudingos studijuojant spaudos istoriją. Apie praktinės patirties svarbą senųjų knygų gamybos būdo supratimui rašoma Courtney Jacobs ir jos bendraautorių straipsnyje „Bibliographical maker movement“, išspausdintame 2022 m. „Knygotyros“ mokslo žurnalo 78 tome. Straipsnis nagrinėja, kaip galima naujas 3D technologijas pritaikyti šiandienos spaudos staklių rekonstrukcijai ir aptaria tokios patirties naudą studijuojant spaudos istoriją.

Alma Braziūnienė


Virtuali paroda „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“

Virtuali paroda „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“

2022-12-02

2022-aisiais minime 500-ąsias spaudos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje metines. 1522 m. Vilniuje rusėnas Pranciškus Skorina išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, žyminčią didžiulės svarbos permainų Lietuvos kultūroje pradžią. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tapo knygas spausdinančių, tai yra moderniausias savo metui informacijos bei komunikacijos priemones ir būdus įsisavinusių, Europos šalių bendrijos nare. Tai nebuvo atsitiktinis įvykis. Jį sukėlė kelios priežastys, o lėmė iškiliausi ano meto Lietuvos valstybės, kelių konfesijų, mokslo ir kultūros žmonės. Apie tai pasakojama šioje virtualioje parodoje.