Vieša paskaita apie Vilniaus cechų saulėlydį

Vieša paskaita apie Vilniaus cechų saulėlydį

2023-02-20

2023 m. vasario 22 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, įvyks istoriko Virgilijaus Pugačiausko vieša paskaita  ,,Vilniaus cechai XIX a.: profesinės korporacijos saulėlydis”.
Cechai dominavo miesto ūkinėje erdvėje, o jų gamybinis potencialas buvo orientuotas tenkinti pirmiausia vilniečių svarbiausius kasdieninius poreikius.
Esminiu iššūkiu tapo būtinybė prisitaikyti prie Rusijos imperijos politinės ir ūkinės sistemos, tačiau nepaisant vykusių radikalių pokyčių valstybės ir miesto gyvenime išgyveno iki XIX a. amžiaus paskutinio dešimtmečio.
Kviečiame apžiūrėti ir naujausią Vrublevskių bibliotekos parodą – Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose, skirtą Vilniaus jubiliejui.

Kvietimas į renginį

LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685


Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio mintys apie knygas

Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio mintys apie knygas

2023-02-14

 ©️Asmeninio albumo fotografija

 

Mintimis apie knygas dalijasi generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.

 

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga yra ta knyga, iš kurios gali ne tik pasisemti žinių, bet ir kuri duoda išminties.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Pasiūlyčiau įsigilinti į Rytprūsių temą. Man asmeniškai tai padaryti padėjo nemažai dėmesio vertų knygų. Viena jų – Peterio B. Klarko (Peter B. Clark) knyga „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Iš tiesų, tenka ir gan dažnai pirkti knygas ne skaitymui, o kaip dovanas. Mėgstu dovanoti knygas.

Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Pasakyčiau, kad visai ne konkurentės.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad taip. Tai susiję ir su pavidalais (elektroninė ar spausdinta), ir su galimybėmis skaityti skirtingomis kalbomis, taip pat temomis, net santvarkomis. Sakyčiau, kad mano kartos požiūris yra blogesnis nei prieš tai buvusios, bet geresnis nei būsimos kartos. Šiuolaikinio tempo padarinys yra tai, kad į rankas knygą paimame rečiau.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Šiaip knygas mielai rekomenduoju ir skolinu. Bet yra viena knyga, kurią labai vertinu ir kurią paskolinęs susigrąžinau po kelių metų, todėl dvejočiau, ar ją dar kartą skolinti. Tai Gerhardo P. Groso (Gerhard P. Gross) knyga „The myth and reality of German warfare“.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Pirma į galvą šovusi mintis – komedija. Galbūt todėl, kad mėgstu humorą ir neretai į įvykius stengiuosi pažiūrėti per juokų prizmę.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Vokietijos.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Jeigu sugebėčiau rašyti ir turėčiau tokią galimybę, tai knyga būtų arba apie lietuviškų karinių vienetų tarnybą Rytprūsiuose, arba karinių lyderių, karo vadų analizė, paveikslas.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visuomet skaitau kelias knygas. Šiuo metu skaitau: Deno Džounso ir Marinos Emeral (Dan Jones, Marina Amaral) „Pasaulis liepsnose. Ilgasis karas 1914–1945 m.“ ir Džono L. Gronskio (John L. Gronski) „Iron-sharpened leadership“.


Laikina prieiga prie Taylor & Francis eBooks duomenų bazės

Laikina prieiga prie Taylor & Francis eBooks duomenų bazės

2023-02-13

 

Iki 2023 m. balandžio 30 d. suteikta laikina prieiga prie Taylor & Francis eBooks elektroninių knygų kolekcijos.

Daugiau

Knygos pristatymas Balstogėje

Knygos pristatymas Balstogėje

2023-02-13

Vasario 8 d. Palenkės Łukaszo Gόrnickio bibliotekoje direktorius dr. Sigitas Narbutas ir mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė pristatė Balstogėje išleistą studiją apie Pranciškaus Skorinos „Mažosios kelionių knygelės“ amžininkus – ankstyviausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos leidinius. Į šios knygos sutiktuves susirinko kolegos iš Łukaszo Gόrnickio bibliotekos, taip pat gražus būrys vyresniųjų klasių moksleivių iš trijų Balstogės licėjų. S. Narbutas auditorijai papasakojo apie Pranciškų Skoriną ir jo darbus, L. Kairelienė – apie LMA Vrublevskių biblioteką, jos istoriją, turtingą dokumentų fondą ir šiandien atliekamus darbus. Su kolegomis iš Łukaszo Gόrnickio bibliotekos: direktore Beata Zadykowicz, dr. Łukaszu Zabielskiu, Michału Siedleckiu ir kitais, pasidalinta bendros leidybinės veiklos ir kitokio prasmingo bendradarbiavimo planais.

Daivos Narbutienės nuotraukos.


Restauruotų dokumentų peržiūra

Restauruotų dokumentų peržiūra

2023-02-08

2023 m. vasario 7 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje vyko 2022 metais konservuotų ir restauruotų dokumentų peržiūra. Peržiūrai buvo pateikti konservuoti bei restauruoti pergamentai, rankraščiai, knygos, žemėlapiai, grafikos darbai ir laikraščiai. 2022 m. iš viso konservuoti ir restauruoti 57 įvairios apimties dokumentai iš Bibliotekos fondų.
Peržiūroje dalyvavo Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė, Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė ir šio skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vadovė Aida Grybienė, Rankraščių skyriaus vedėjo pavaduotoja dr. Gita Drungilienė bei Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus darbuotojai.

Edita Keršulytė, Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėja


Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas

Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas

2023-02-07

 ©️Asmeninio albumo fotografija

 

 

Mintimis apie knygas dalijasi žinomas televizijos žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas: „knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Ta, kuri pakeičia gyvenimą ir tai visai nebūtinai tektoniniai gyvenimo ar radikalūs pažiūrų lūžiai. Visai pakanka suvokimo, kai verčiant puslapius, kažko supratimas didėja, akiratis tampa bent kiek platesnis, dalykus supranti geriau, pilniau. Grožinė literatūra apskritai „bonusų“ skrynia, teoriškai gali nugyventi net kelis gyvenimus, įlįsti į žmonių galvas, matyti jų pasirinkimų pasekmes ir visai nesunkiai sumodeliuoti situacijas savojoje. Kitaip sakant, atpažinti situacijas ir turėti joms sprendimą.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Esu tikras, kad jos turi geresnių ir tikrai vertesnių knygų parinkėjų. Gal kokį fotografijų albumą?

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Esu girdėjęs linksmą istoriją apie legendinį keliautoją Antaną Pošką, kuris studentus priimdavo kambaryje su knygomis paramstytu stalu. Pati jam papriekaištavo, kad nesolidu ir sulaukė atsakymo: „Jie ateina manęs paklausyt, o ne mano aplūžusio stalo pažiūrėt“. Tokiu tikslu knygų panaudoti neteko, bet kažką klijuodamas tikrai esu jas panaudojęs kaip svorį.

Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man ne, bet žinau ne vieną, kuriam elektroninės tiesiog patogiau. Neįžvelgiu jokios konkurencijos, nes (knygų leidėjų ir bibliotekininkų tai greičiau nesužavės) svarbiausia, kad žmogus skaito. Visa kita, mano galva, antraeilis arba skonio reikalas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Turbūt jau galiu save priskirti prie vidurinės kartos, kuri, kaip ir dera pagal pavadinimą, yra viena koja ten, kita – ten, t. y. kažkur per vidurį. Galėčiau kalbėti vien apie savo aplinką, savo „burbulą“. Jį vienija devizas „o, kaip norėčiau skaityti daugiau!“. Visi, manau, esame įsitraukę į savas karjeras, todėl dažniausiai skaitome „profesinę“ literatūrą, o visa kita laikome ramiems užtarnauto poilsio vakarams.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Labai mėgstu knygas, patinka namų bibliotekos kvapas ir taip, esu jų kaupikas. Tai suponuotų, kad knygą skolinti turėtų būti iššūkis. Tačiau taip nėra, mielai dalinuosi ir ne tik prašomas, bet dažnai rekomenduoju bičiuliams ką nors iš savo bibliotekos, kas, mano galva, verta dėmesio. Lygiai taip pat gaunu paskaityti knygų. Kartą nepastebėjęs bičiuliui paskolinau knygą su pabrauktomis man įdomiomis mintimis ir nuosavais pasamprotavimais. Ją atgavęs, radau prierašą pieštuku: „Ačiū, buvo įdomu“.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Visi esame kelyje ar kažkur pakeliui. Nesu išimtis, tik manosios kelionės maršrutai labai išsidraikę, dažnai tolimi ir vingiuoti.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Atrodytų, kad turėtų būti tie, kurie artimiausi geografiškai ir todėl mentaliteto lygmeniu arba kažkaip civilizaciškai-vertybiškai rezonuoja. Dažniausiai taip ir būna, betgi knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi. Neslėpsiu, pasitaiko, kad „atstumai“ būna per dideli, arba kai kuriems autoriams dar esu nepasirengęs.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Viliuosi, kad kada nors prisėsiu prie kelionių knygos, bet tikrai dar negreit.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

„Matilda Olkinaitė“ (sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas).


Bibliotekos renginiai 23-ojoje Vilniaus knygų mugėje

Bibliotekos renginiai 23-ojoje Vilniaus knygų mugėje

2023-02-07

2023 m. vasario 23–26 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks tarptautinis renginys 23-ioji  Vilniaus knygų mugė, kurios šių metų šūkis 700 eilučių laisvei. Jau tradiciniu tapo ir LMA Vrublevskių bibliotekos dalyvavimas šiame renginyje. Lankytojų lauksime Akademinės ir specializuotos literatūros salėje, stendo nr. 3.56.

LMA Vrublevskių bibliotekos renginys vyks vasario 24 d. 16 val. salėje 1.3.
Jame bus pristatyta baltarusių žurnalistė Inesa Pleskačevskaja ir jos esė knyga „Pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina“, aptarta P. Skorinos gyvenimo, jo darbų reikšmė Lietuvai ir pasauliui. Renginį ves dr. Sigitas Narbutas, dalyvaus Inesa Pleskačevskaja ir  dr. Alma Braziūnienė.
Bibliotekos stende susitikime su autoriais, kurie bendraus su skaitytojais ir norintiems dalins autografus:
vasario 24 d., nuo 17 iki 18 val. (po renginio) – baltarusių žurnalistė Inesa Pleskačevskaja;
vasario 25 d. prieš leidinio „Gedimino laiškai“, kurį sudarė ir vertė Sigitas Narbutas, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pristatymą, nuo 19 iki 20 val. – dr. Sigitas Narbutas.

 

LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 616 58 172


Lietuvos universiteto bibliotekos 100-metis

Lietuvos universiteto bibliotekos 100-metis

2023-02-06

2023 m. vasario 3 d. Kauno technologijos universiteto rūmuose gražiai paminėtas Lietuvos universiteto bibliotekos 100-mečio jubiliejus. Šią iškilmę surengė trijų bibliotekų: Technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų, bendruomenės. Mat jos savo ištakas mato būtent 1923 m. sausio 1 d. pradėjusioje savo veiklą Lietuvos universiteto bibliotekoje. Ar daug turime šimtamečių atminties institucijų? Turbūt jas suskaičiuosime vos abiejų rankų pirštais. 1570 m. savo veiklos pradžią datuoja Vilniaus universiteto biblioteka, 1912-aisiais – LMA Vrublevskių, 1919-aisiais – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, o 1923-aisiais – Lietuvos universiteto biblioteka, vėliau davusi pradžią Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų bibliotekoms. Penkios iš jų ypač svarbios. Vilniaus universiteto biblioteka įkurta nepriklausomos laisvos Lietuvos Didžiosios Kunigaištijos aukso amžiuje. Lietuvos nacionalinė ir Lietuvos universiteto bibliotekos įkurtos nepriklausomos laisvos Lietuvos Respublikos metais. Visos jos kartu su savo akademinėmis bendruomenėmis ugdė vis naujas laisvų, patriotiškomis demokratinėmis nuostatomis, pagarba humanistinėms vertybėms grįstų Respublikos piliečių kartas. Už tai per iškilmes ir kiekviena tinkama proga vėliau verta dėkoti paminėtų bibliotekų bendruomenėms, nes jos tęsia pirmtakių darbus. Tai – nelengva, bet labai kilni ir svarbi jų misija.

Daivos Narbutienės ir Jono Klėmano nuotraukos.
Komunikacijos skyriaus informacija


Jolantos Kanapickaitės tapybos darbų paroda

Jolantos Kanapickaitės tapybos darbų paroda

2022-12-12

 

LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS VRUBLEVSKIŲ BIBLIOTEKA
2022 m. gruodžio 12 d. iki 2023 m. sausio 9 d.
Žygimantų g. 1, Vilnius
Parodos atidarymas  2022 m. gruodžio 12 d. 17 val.

2023-iaisiais metais Lietuva švęs sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų metus. Vilnietės menininkės Jolantos Kanapickaitės tapybos darbų paroda skirta jos gimtojo miesto 700 metų sukakčiai, dauguma parodos darbų nutapyti jubiliejaus išvakarėse, t.y., 2022 metais.

Vilniaus miestas – nėra nauja tema Jolantos kūryboje, tačiau šiais metais Vilniaus naratyvas joje išsiskleidė giliai ir plačiai, apimdamas dabartį ir praeitį (pvz., Žydų Vilnius ir jo istorija: biblioteka, sinagoga, ašara, 2022), plačius urbanistinio ir gilius suasmeninto miesto klodus (pvz., Katedra 1975 metais, kai aš gimiau, 2022; Kai baigiau 45 vidurinę, 2022). Drobėse – Vilniaus gatvių perspektyvos, kiemai, senamiesčio architektūros motyvai, gerai pažįstami, Vilniaus simboliais tapę statiniai: Gedimino pilies bokštas, Vilniaus arkikatedra bazilika su varpine, Vilniaus universiteto senųjų rūmų ansamblis, Skaisčiausios Dievo Motinos katedra, Sporto rūmai, televizijos bokštas. Tapyti medijose plačiai eksploatuojamus vaizdus, ypač su tautiniais motyvais (pvz., Vilniaus simbolis su vėliava, 2022) – sudėtingas ir „slidus“ pasirinkimas. Jolantos priešnuodis sentimentalioms populiarių temų traktuotėms – apibendrinta idėja, tvirtas potėpis ir ryški emocija. Jolantos Vilnius – tai ne vien architektūros paminklų fasadai, bet labiau kūrėjos vidujybė, išreikšta per mylimo miesto išorę ir, kaip tai keistai beskambėtų, – per judesį. Neapleidžia jausmas, kad Vilniaus gatvės, namai, bokštai, net saulė virš jų, Jolantos kūriniuose juda, kvėpuoja. Judesys ir tapybos gyvastingumas išsilieja autorės kūrybai būdinga ekspresija, išsiveržia grynų ir niuansuotų spalvų kontrastais, pastozinės ir skaidrios tapybos derme (pvz., Vilniaus simbolis, 2022; Lietuvos vėliava per šventes, 2022). Vilnius – tai miestas, kuriame Jolanta, o ir daugelis iš mūsų, dirba, kuria, gyvena. Jis šioje parodoje ženkliškas ir konkretus, pažįstamas ir vis dar stebinantis, išslystantis iš mūsų jam sukurtų epitetų, pasivejamas praeityje, kartu su mumis keliaujantis į ateitį, gražus, trapus prieš 47, 100, 700 metų, dabar.

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė

 

Apie autorę:

Jolanta Kanapickaitė (g. 1975) gyvena ir kuria Vilniuje. Tapybos mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje (Tapyba. Vadovė Marija Teresė Rožanskaitė), kurią baigė 1993 metais įgydama diplomą su pagyrimu.

1992-1993 metais mokėsi Jūratės Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. 2000 metais baigė Vizualiųjų menų magistro studijas, jai suteikta gimnazijos bei meno mokyklos dailės mokytojo kvalifikacija (vadovas prof. Jonas Gudmonas). Jos baigiamojo darbo tema „Dailės pamoka kaip žaidimas“. 1999 metais Jolantai Kanapickaitei suteiktas socialinio pedagogo magistro laipsnis. 2009 metais ji apginė socialinių mokslų – edukologijos daktaro disertaciją, jai buvo suteiktas edukologijos mokslų daktaro laipsnis. Daktaro disertacijoje buvo nagrinėta suaugusiųjų meninio ugdymo individualizacijos tema, meno andragogikos aktualumas Lietuvoje.

Nuo 2013 metų Jolanta Kanapickaitė dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, aktyviai dalyvauja tapybos parodose bei įvairiose bibliotekų kultūrinės edukacijos veiklose. Nuo 2022 metų ji išrinkta į Dailės ugdytojų draugijos tarybą, kuri švenčia jau 30 metų jubiliejų.


Kas nauja užsienio knygos muziejuose

Kas nauja užsienio knygos muziejuose

2022-12-07

Berlyno valstybinės bibliotekos (Staatsbibliothek Berlin Unter den Linden) renovuotame istoriniame pastate 2022 m. liepos 13 d. atidarytas knygos muziejus, pavadintas „Stabi Kulturwerk“. Didelėje beveik tūkstančio kvadratinių metrų patalpoje įsikūrė nuolatinė ekspozicija ir teminės parodos. Jau dabar šis muziejus vadinamas Berlyno kultūros širdimi. Iš viso muziejuje eksponuojama 300 eksponatų, daugelis jų – išskirtinės reikšmės (Johanno Gutenbergo Biblija, Johanno Sebastiano Bacho natos ir kt.). Muziejaus nuolatinė ekspozicija turi keturis skyrius. Jų tikslas – per įdomiausius, lankytojams patrauklius eksponatus atspindėti ir bibliotekos, ir knygos (plačiąja prasme) istoriją daugmaž chronologiniu principu – pasirinktas epizodinis kontekstinis eksponavimo principas. Tarkim, pirmas skyrius vadinasi „Nuo baroko įdomybių kabineto iki Karališkosios bibliotekos (1661–1810)“. Juodos spalvos stendai ir visas salės dizainas itin tradicinis, kviečiantis lankytoją susikaupti svarbių knygos objektų apžiūrai. Muziejų galima apžiūrėti ir virtualiai. Virtualios svetainės lankytojas gali pasirinkti arba keliauti materialios ekspozicijos stendų seka, arba pagal temų ir eksponatų sąrašą (jame 25 temų objektai). Čia mūsų laukia malonus netikėtumas: potemėje „Rytų Europos dokumentai“ rodomi ir Lietuvos kultūrai svarbūs dalykai: „Aušra“ – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas periodinis leidinys lietuvių kalba, Frydricho Kuršaičio „Gramatika“ (1876) ir kiti.

Dresdene, Saksonijos valstybinėje ir universitetinėje bibliotekoje – naujos parodinės erdvės. Biblioteka nebeturi įprastinio universalaus turinio knygos muziejaus, bet kas keli mėnesiai rengia temines senųjų dokumentų parodas. 2022 m. liepos–spalio mėnesiais buvo eksponuojama paroda „Spausdintasis Schützas“ apie žymųjį baroko epochos vokiečių kompozitorių Heinrichą Schützą (1585–1672). Parodos tikslas – atskleisti ne paties Schützo kūrybą, o per XVII a. natų leidybos istoriją parodyti vieno to meto kūrėjo kūrybinį kelią. Idėja įdomi. „Kviečiame iš arti pažvelgti į tai, kaip natos kūrė XVII amžiaus muzikos istoriją“ – kvietė parodos rengėjai. „Natos – tai daug daugiau nei tik muzika. Jos atspindi komunikaciją tarp kompozitoriaus, atlikėjo, visuomenės, todėl leidžia pažvelgti į to meto muzikinį, politinį ir socialinį pasaulį“. Šiuo metu (2022 m. lapkričio–2023 m. kovo mėn.) bibliotekoje veikia paroda, skirta Viduramžių rankraščiams vokiečių ir olandų kalbomis, saugomiems bibliotekoje. Parodos pretekstas – ką tik išleistas šių rankraščių katalogas (200 aprašų), tad 30 pačių įdomiausių ir reikšmingiausių XIII–XVI a. pr. rankraščių, išdėstytų temine seka, galima išvysti parodos stenduose.

Vienas seniausių Europos knygos muziejų – Vokiečių knygos ir rašto muziejus Leipcige, priklausantis Vokietijos nacionalinei bibliotekai, parengė naują internetinę muziejaus svetainę. Ir ankstesnėje buvo galima rasti įdomios medžiagos besidomintiems rašto, knygos bei apskritai medijų komunikacijos istorija, vis dėlto naujoji parengta itin patraukliai. Joje išsamiai atskleistos visos vienuolika knygos ir rašto muziejuje (jo nuolatinėje ekspozicijoje „Ženklas – knyga – tinklas: nuo dantiraščio iki binarinio kodo“) rodomų temų: nuo „Garso–ženklo–rašto“ (komunikacijos istorijos pradžia), rankraštinės knygos kultūros, šriftų, spausdinimo, skaitymo, industrializacijos, cenzūros, knygos meno ir pan. iki medijų ateities. Svetaine patogu naudotis. Tarkim, domitės cenzūros tema. Čia rasite trumpą temos pristatomąjį tekstą ir 25 iliustracijas. Kiekviena jų atskleidžia tam tikrą potemę – nuo knygų deginimo istorijos, draudžiamų knygų indeksų iki samizdato laikraštėlių buvusioje Vokietijos demokratinėje respublikoje bei šiandienos cenzūros apraiškų įvairiose pasaulio šalyse. Ypač paranki visos ekspozicijos laiko juosta. Joje sužymėti rašto ir knygos artefaktai pradedant keliais tūkstantmečiais prieš Kristų iki mūsų dienų (2010 m.). Lankytojas gali pasitikrinti savo žinias viktorinoje. Joje trys temos (raštas ir ženklas; knygos kultūra; skaitmeninis pasaulis) po 10 klausimų. Atsakymą galima pasirinkti iš trijų variantų. Įtraukiantis žaidimas. Net jeigu pasirinksite neteisingą atsakymą, paspaudę mygtuką, sulauksite paaiškinimo, kodėl apsirikote. Taip pat patogu naudotis abėcėline visų objektų, esamų internetinėje ekspozicijoje, rodykle. Bibliotekos svetainėje, be čia aptartos virtualios Vokiečių knygos ir rašto muziejaus ekspozicijos, galima rasti kitų itin įdomių virtualių parodų. Atkreiptinas dėmesys į kelias iš jų: „Laikraščių istorijoje“ vaizdžiai atskleidžiama periodinės spaudos raida, „Parašyk vėl: laiškų kultūros istorija“ – viskas nuo laiško molinėje lentelėje iki elektroninio laiško; „Iš kur? Kodėl? Vokiečių knygos ir rašto muziejaus dokumentų proveniencijos“ – 30 istorijų apie įvairių muziejaus objektų ir kolekcijų kilmę: „Menas + krizė“ – apie tai, kaip XX a. trečiame dešimtmetyje, ekonominės krizės metu, Vokiečių knygos ir rašto muziejus galėjo būti uždarytas. Kad taip neatsitiktų, buvo sumanyta parduoti Gutenbergo „Bibliją“. Kas padėjo, kad taip neįvyktų, pasakojama virtualioje parodoje.

Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinei bibliotekai priklausančiuose Mazarinio rūmuose, 2022 m. rugsėjį, po 12 renovacijos metų atidarytas bibliotekos muziejus. Lankytojai gali pasirinkti septynis maršrutus. Autentiškose rūmų erdvėse rodoma apie 900 įvairiausių muziejinių objektų: senųjų rankraščių, knygų, žemėlapių, gaublių, piešinių ir kitokių įprastinių bibliotekose saugomų dalykų, bet taip pat ir įvairių archeologinių radinių, skulptūrų, drabužių ir kt. Visa tai susiformavo istoriškai iš įvairių dovanų ir paveldėjimų. Kolonų salėje eksponuojami Antikos ir Rytų meno pavyzdžiai, atitekę Nacionalinei bibliotekai dar Prancūzų revoliucijos metais. Viena iš muziejaus salių, baroko stiliaus Mazarinio galerija, įrengta dar 1644–1646 m., vadinama tikruoju lobynu. Kruopščiai restauravus puošnias šios salės freskas, galerija įgavo autentišką vaizdą. Čia rodomi senieji gaubliai, tapybos šedevrai, prancūzų literatūros klasikų (pavyzdžiui, Viktoro Hugo) rankraščiai ir pan. Muziejuje rengiamos ir teminės parodos – iki 2023 m. sausio vidurio veikia parodos, skirtos prancūzų literatūros klasiko Moljero 400-osioms gimimo metinėms: „Moljeras. Tiesos ir melo žaidimas“, „Moljeras muzikoje“.

Estijoje prieš kelis metus atsidarė Spaudos ir popieriaus muziejus. Tai privatus veikiančių spausdinimo mašinų muziejus, įkurtas Tartu. Jo tikslas – surinkti praėjusio šimtmečio spausdinimo mašinas ir jomis mokyti jaunimą spausdinti – ne tik demonstruoti, kaip jos veikė, užsiimti edukacine veikla, bet ir spausdinti tikras knygas. Tuo jis išsiskiria iš kitų muziejų. Užsimota rankiniu būdu išspausdinti Antoine’o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“. Kodėl būtent ši knyga? Lemmit Kaplinski, muziejaus direktorius, sako, kad „Mažasis princas“ pasirinktas neatsitiktinai. Tai nedidelės apimties knyga, tad kaip tik muziejaus darbuotojų jėgoms išspausdinti 250 egzempliorių. „Mažojo princo“ spausdinimas senosiomis spaudos mašinomis užtruko pusantrų metų. Knyga susilaukė pasisekimo, buvo sumanytas jos leidimas ir anglų kalba (apie tai žr. https://estonianworld.com/culture/an-estonian-museum-relives-history-by-printing-the-little-prince/), dabar šį bibliofilinį leidinį galima įsigyti ir internetu. Pastaruoju metu muziejaus veikla labai išsiplėtė, jis pervadintas į Spaudos ir popieriaus meno centrą TYPA (Printing and Paper Art Centre TYPA). Čia, be įvairių edukacinių užsiėmimų, seminarų, rengiamos teminės parodos, tarptautiniai linoraižinių konkursai, vyksta koncertai, plačiai bendradarbiaujama su švietimo įstaigomis. Atskiras veiklos baras – rankų darbo užrašų knygelių, albumų, aplankų gaminimas, priimami užsakymai spausdinti leidinius senosiomis spaudos mašinomis – visi muziejiniai eksponatai čia gyvi.

Ar žinome, kiek šiuo metu pasaulyje yra išlikusių autentiškų senųjų spausdinimo staklių, pagamintų iki 1820 metų? Manoma, kad apie 90, visos jos yra institucinėse saugyklose (muziejuose, bibliotekose ir pan.). Ročesterio technologijos instituto studentai sukūrė medinių rankinių spaudos staklių kopiją (repliką). Jos ypač naudingos studijuojant spaudos istoriją. Apie praktinės patirties svarbą senųjų knygų gamybos būdo supratimui rašoma Courtney Jacobs ir jos bendraautorių straipsnyje „Bibliographical maker movement“, išspausdintame 2022 m. „Knygotyros“ mokslo žurnalo 78 tome. Straipsnis nagrinėja, kaip galima naujas 3D technologijas pritaikyti šiandienos spaudos staklių rekonstrukcijai ir aptaria tokios patirties naudą studijuojant spaudos istoriją.

Alma Braziūnienė