Naujų latvių mokslinės literatūros leidinių pristatymas
Naujų latvių mokslinės literatūros leidinių pristatymas
2023 m. birželio 13 d. 15 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, renginių salėje, įvyks susitikimas su Latvijos universiteto Akademinės bibliotekos direktore Venta Kocere, Akademinės bibliotekos vykdančiuoju direktoriumi Janiu Ezeru ir Tarpkultūrinio dialogo centro bei Austrijos bibliotekos vedėja Ilze Garda.
Renginio metu bus pristatyti nauji latvių mokslinės literatūros leidiniai, tarp jų du pasaulinį pripažinimą pelnę Latvijos universiteto mokslininkų darbai: išsamus habil. dr. Pauliaus Pumpeno vadovas „Single-stranded RNA phages: From molecular biology to nanotechnology“ ir to paties autoriaus kartu su Peteriu Puško pernai išleistas kapitalinis veikalas „Virus-Like Participles: A Comprehensive Guide“.
Maloniai kviečiame dalyvauti.
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius
Pasikeitimai aptarnaujant skaitytojus abonemente ir skaityklose
Pasikeitimai aptarnaujant skaitytojus abonemente ir skaityklose
Skaitytojų dėmesiui!
Gegužės 26 d., penktadienį, dėl fondo kėlimo darbų skaitytojai nebus aptarnaujami Humanitarinių ir socialinių mokslų leidinių, Bendrojoje, Periodikos skaityklose ir Abonemente. Anksčiau užsakytus leidinius iš bendrojo bibliotekos fondo tą dieną bus galima skaityti T. Vrublevskio skaitykloje. Atsiprašome už laikinus nepatogumus.
Dailėtyrininkės, mokslininkės doc. dr. Ramutės Rachlevičiūtės mintys apie knygas
Dailėtyrininkės, mokslininkės doc. dr. Ramutės Rachlevičiūtės mintys apie knygas
Dailėtyrininkė, mokslininkė, daugelio monografijų ir straipsnių autorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė – Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), vienuolikos komisijų bei ekspertų grupių narė. Apdovanota už dokumentinį filmą „Dailininkas Audrius Puipa“ (scenarijaus autorė ir redaktorė), 2021 m. jai paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė yra rimtas klausimas, į kurį galėtų būti daugybė atsakymų, priklausomai nuo žmogaus amžiaus tarpsnio, interesų, profesijos, užsiėmimų, pomėgių… Lengviau būtų atsakyti apie knygos naudą: perfrazavus R. Bartą, knyga naudinga tuomet, kai sunkiai įveiki vieną ar du puslapius, po to nueini į virtuvę pasidaryti arbatos, pažiūri pro langą, vėl grįžti prie jos. Ir toliau sunkiai įveikinėji puslapį po puslapio. Bet viduje jauti, jog knyga, jos sukeliamos mintys tave paliečia, griauna kažkokias užtvaras tavyje, kažkam pastūmėja.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Nežinau, kokia yra ta viena knyga… Svarbu skaityti knygą, ieškoti savos. O apie knygos paieškas kalbėtis su savo kolegomis, draugais, bičiuliais, artimaisiais. Aptarti perskaitytą knygą, rekomenduoti ją kitam.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Man to neteko. Bet matau daug pavyzdžių aplink: kad ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, kur knygos, jų nugarėlės pavirto dekoracija, instaliacijos dalimi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Pasitaiko aplinkinių, skaitančių skaitmenines knygas: pastebiu kelionėse, kai kolegos prieš miegą skaito detektyvą, kad nereikėtų vežiotis knygos ir panašiai. Bet man tai netinka: man patinka rankose jausti knygos svorį, apžiūrėti vykusį ar nevykusį knygos dizainą, įvertinti spaudos kokybę, sudarytojo indėlį. Ir svarbiausia – jausti malonumą, kai knyga mane įtraukia, ima užvaldyti… Šiais laikais žmogus su knyga rankose (lėktuve, traukinyje, autobuse) jau kelia nuostabą, susidomėjimą, susižavėjimą.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Mano karta, kurie skaitėme, skaitėme daug. Visi buvome perskaitę H. Hesės „Stepių vilką“ ir „Stiklo karoliukų žaidimą“, Ch. Kortasaro „Žaidžiame klases“, G. G. Markeso „Šimtą metų vienatvės“, T. Mano romanus, ypač „Užburtą kalną“, „Daktarą Faustą“; I. Vo „Dulkių saują“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, M. Čechovą, F. Dostojevskį, V. Šekspyrą ir visa, kas tuo metu buvo išleista. O išleidžiama buvo palyginti nedaug, tad visi skaitėme tas pačias knygas, todėl buvo ir apie ką pasikalbėti, aptarti, diskutuoti.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Savo draugui skolinčiau bet kurią knygą, nes šiais laikais, esant dideliam norui, galima gauti bet ką. Tris kartus pirkau Viktoro Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Tris kartus paskolinau šią knygelę ir jos man negrąžino – kitiems ji buvo labiau reikalinga.
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Drama. Apie žmogaus gyvenimą, jeigu jis buvo turiningas, galima parašyti ne vieną knygą. Nugyventas gyvenimas, bent jau mano – serialas, kur kiekviena serija, gyvenimo etapas – nenuspėjamas. Galėčiau papasakoti keletą savo gyvenimo versijų, ir visos jos būtų tikros. Nors sudėjus jas kartu vis tiek neišeitų pilnas mano gyvenimo vaizdas. Jame buvo visko, išskyrus rutiną, gyvenimo nuobodulį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Buvo periodas, kai skaičiau skandinavų literatūrą: noveles, pjeses, romanus. Buvau pasinėrusi į Lotynų Amerikos literatūrą, viliojo magiškasis realizmas. Po to žavėjausi prancūzų literatūra, V. Šekspyru ir t. t. Šiuo metu daugiau traukia konkretus autorius.
Labai vertinu ir skaitau kolegų literatūrologų knygas. Perskaitau kiekvieną naują Viktorijos Daujotytės knygą. Žinau, kad daugelį žmonių gąsdina išnašos – taip yra sakę, regis, apsišvietę ir kultūringi žmonės. Juos raminu sakydama: „Paimkite popieriaus lapą ir išnašas pridenkite“.
Nepralenkiama meistryste, mano požiūriu, pasižymi nedidelė Vytauto Kubiliaus knygelė „Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė“ (2003).
Apie ką naujausia Jūsų knyga?
Esu prietaringa, ir tuos mano prietarus patvirtino naujausi psichologų ir neuromokslininkų tyrimai. Kai tik ištari, papasakoji, ką ir kaip darysi, smegenys gauna komandą: šitą jau sugalvojai, galvok, daryk ką kita.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Helen Pluckrose ir James Lindsay knygą „Ciniškosios teorijos: kaip visuomenei kenkia politizuotas mokslas apie lytį, rasę ir tapatybę“.
Grožinės literatūros cenzūra
Grožinės literatūros cenzūra
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 d. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Sovietmetis taip pat buvo pažymėtas cenzūros išbandymais, ji ypač buvo negailestinga grožinės literatūros kūrėjams.
Sovietinis režimas vertino literatūros galią veikti žmonių sąmonę, tad originaliosios, ypač grožinės kūrybos, kontrolė buvo svarbiausias cenzūros objektas. Poezijoje ir prozoje įsigalėjo valdžios neklystamumo mitas, kolektyvinė moralė, pasiaukojimo valstybės tikslams heroika. Tai buvo realistinė kultūra, kuriama pagal nurodytas schemas, herojų tipus, panašių konfliktų temas. Pokario literatūra buvo atskirta tiek nuo nacionalinės literatūros tradicijų, tiek nuo bendrosios pasaulinio meno eigos. Bandymai apginti tautos kultūros vertybes buvo apšaukiami „nacionalizmo apraiškomis“, o tokie gynėjai nuteisiami ilgiems metams kalėti.
1945–1946 m. nuvilnijo pirmoji rašytojų suėmimų banga, kurios aukomis tapo Juozas Keliuotis, Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Petras Juodelis. Vėliau sovietinio režimo represijų neišvengė Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Kazys Jankauskas, Viktoras Katilius, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Jonas Šukys ir kiti. Dėl prieškarinių publikacijų ar bendradarbiavimo nacių okupacijos metų spaudoje, dėl „buožiškos kilmės“ ar anoniminio skundo grėsė areštas.
1945 m. spalį išleistas Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas arba Kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte“ pirmajame tarybų Lietuvos rašytojų suvažiavime pristatytas kaip vienas pirmųjų sovietinės literatūros pasiekimų. Vėliau, „Tiesoje“ pasirodžius romaną triuškinančiai Genriko Zimano recenzijai (Rudminas V. „Suprietarinta tautosaka“, Tiesa, 1945, lapkr. 25), Glavlitas kūrinio išleidimą pavadino didžiausia cenzūros klaida. Kūrinys, „nors ir turintis tam tikrą meninę vertę, tačiau persunktas misticizmo ir kovos su nelabąja jėga velnio asmenyje beprasmiškumo idėjos, nes velnias galų gale nugali teigiamus kūrinio herojus“. Knyga įtraukta į draudžiamos literatūros sąrašą ir perduota į Specialaus saugojimo skyrių. Kazys Boruta suimtas 1946 m. kovo 17 d., nuteistas 5 metams. Kalėjo Rasų kalėjime Vilniuje. Amnestuotas 1949 metais. Po išlaisvinimo buvo verčiamas pripažinti ideologines klaidas, ilgai negalėjo publikuoti savo kūrybos.
Tekstą parengė A. Grybienė
Gegužės 8–10 d. Tado Vrublevskio skaitykla neaptarnaus skaitytojų
Gegužės 8–10 d. Tado Vrublevskio skaitykla neaptarnaus skaitytojų
Skaitytojų žiniai!
Gegužės 8–10 d. Tado Vrublevskio skaitykla dėl perkėlimo darbų nepriims ir neaptarnaus skaitytojų. Atsiprašome už laikinus nepatogumus. Nuo gegužės 11 d. Tado Vrublevskio skaitykla vėl priims skaitytojus kitoje vietoje – naujojo pastato pirmame aukšte. Maloniai kviečiame!
Vilna Litvaniae metropolis: panoraminio Vilniaus plano (1581) sekiniai
Vilna Litvaniae metropolis: panoraminio Vilniaus plano (1581) sekiniai
Gegužės 3 – birželio 28 dienomis Bibliotekoje veikia mažoji paroda „Vilna Litvaniae metropolis: panoraminio Vilniaus plano (1581) sekiniai“. Vilniaus panoraminis planas (miestovaizdis) iš Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso Civitates orbis terrarum trečio tomo (Kelnas, 1581) visiems gerai pažįstamas, gal ir pabodęs – be jo, kaip itin patrauklios iliustracijos, neišsiverčia jokia paroda ar leidinys, pasakojantis apie XVI amžiaus LDK sostinę. Šis Vilniaus vaizdas – ankstyviausias iš mus pasiekusių. XVI amžiaus vidurio Vilnius čia pavaizduotas lyg žvelgtume į jį iš paukščio skrydžio. Panoraminis planas svarbus įvairiems tyrėjams, nagrinėjantiems XVI a. Vilnių istorine, informacine, architektūrine prasme (legendoje sužymėti 28 svarbiausi miesto objektai). Kartu jis ir istorinės kartografijos, spaudos bei raižybos istorijos pavyzdys, įdomus net ir filosofams (šiuo požiūriu straipsnį yra paskelbęs Nerijus Milerius). Tyrėjai sutaria, kad Vilniaus vaizdas čia nėra istoriškai tikslus, jame daug klaidų. Manoma, kad Vilniaus vaizdo kūrėjai rėmėsi ankstesniu, mums nežinomu, tikėtina, italų kartografų kūriniu, jį papildę įvairiais keliautojų įspūdžiais apie mūsų sostinę.
Sumanymas išleisti svarbiausių pasaulio miestų vaizdus priklauso Kelno geografui, leidėjui, Šv. Marijos prie Laiptų bažnyčios dekanui Georgui Braunui (1541–1622) ir į Kelną persikėlusiam flamandų kartografui ir raižytojui Franzui Hogenbergui (1535–1590), todėl jų atlasas dažniausiai ir vadinamas Brauno–Hogenbergo vardu. Subūrę geriausius to meto raižytojus (jų būta apie šimtą), jie ryžosi išleisti šešiatomį atlasą keliomis kalbomis, apipavidalintą vieninga stilistika. Pirmoji atlaso laida išėjo lotynų kalba (pirmas tomas pasirodė 1572, šeštas – 1617 metais), po to – vokiečių (1574–1618) ir prancūzų (1579–1618) kalbomis. Atlasas buvo labai populiarus, išėjo septynios jo laidos. Atlase įdėti 546 miestų vaizdai, jie plito ir atskirais atspaudais. Tos pačios miestų vaizdų vario plokštės Hogenbergo įpėdinių vėliau buvo parduotos Amsterdamo atlasų leidėjui Johannui Janssonijui (Jan Janszoon, 1588–1664), išleidusiam savo atlasą (1657). Vėliau jos nupirktos kitų Amsterdamo kartografijos leidėjų ir pakartotinai leistos iki pat 1750 metų, kol visai nusidėvėjo. Todėl tų pačių miestų vaizdų egzempliorių iki mūsų dienų išliko gana daug.
Šios parodos tikslas – parodyti tolesnę Vilniaus panoraminio plano raidą: kaip 1581 m. Kelne išspausdintas Vilniaus vaizdas vėlesnių leidėjų buvo perbraižytas. Matysime žymaus Augsburgo raižytojo Georgo Christopho Kiliano (1709–1781) išraižytą dvigubai mažesnį Vilniaus miestovaizdį iš Bodenehrių šeimos leistų atlasų ir keturis XIX amžiaus Vilniaus vaizdo sekinius. Trys iš jų sukurti Vilniuje, Juozapo Ozemblovskio, Vilniaus miesto valdybos bei Notelio Maco litografijos įmonėse. Ketvirtasis – tai Sankt Peterburge XIX a. antroje pusėje bei XIX a. pradžioje veikusioje A. Tranšelio spaudos įmonėje atspausti du Vilniaus planai viename lakšte: Vilniaus vaizdo perdirbinys pagal Brauno–Hogenbergo atlasą ir XVI a. vidurio Vilniaus vaizdas įprastine miesto plano forma. Visi eksponatai – iš LMA Vrublevskių bibliotekos.
Dr. Alma Braziūnienė
Vilniaus miestovaizdis, sekant Brauno-Hogenbergo atlasu, litografuotas Vilniaus miesto valdybos litografijoje (Литографія Виленской городской управы), veikusioje nuo 1877 iki apytikriai 1915 metų
Vakaras, skirtas Felicijai Bortkevičienei
Vakaras, skirtas Felicijai Bortkevičienei
2023 m. gegužės 11 d. 16.30 val. kviečiame į LMA Vrublevskių biblioteką, Žygimantų g. 1, paminėti vienos pirmųjų moterų, išsikovojusių pripažinimą lygiomis teisėmis dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime, vienos žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, politikės ir leidėjos Felicijos Bortkevičienės (Povickaitės) 150-ąsias gimimo metines. Ta proga apžvelgsime bibliotekoje eksponuojamą parodą „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“, o ryškesnius šios ypatingos moters gyvenimo ir veiklos epizodus aptarsime paskaitos metu.
Gegužės 11 d. 16.30 val. kartu su viena iš parodos autorių E. Kundrotiene pasivaikščiosime po parodą, kurioje eksponuojama F. Bortkevičienės korespondencija, išsiskirianti adresatų gausa, įvairove bei geografija (JAV, Pietų Amerika, Rusija, Vakarų Europos šalys, įvairios vietovės pačioje Lietuvoje). Be įprastų laiškų, parodoje nemažai ir atvirlaiškių, kurie patraukia savo vizualumu – miestų vaizdais, dailininkų darbais, telegramų. F. Bortkevičienės ir jai rašyti laiškai bei atvirlaiškiai įdomūs ne tik kultūros istorikams, menininkams, bet ir pašto istorikams – išlikę antspaudai, pašto ženklai, vokai.
17 val. vakarą, skirtą F. Bortkevičienei, tęsime profesoriaus Andriaus Vaišnio paskaita. ,,Aplankydama tu atvežei čia man dalį širdies, bet ir savo skausmo dalį. Tu čia visus mus, caro tremtinius, Lietuvos ilgesiu apdalinai. Ir paliksi mane mirti be jokios vilties grįžti”, – šiuos žodžius Felicija išgirdo iš senelio, juos ištarusio dukrai, aplankiusiai Lietuvos tremtinius. Jie gali būti Felicijos Bortkevičienės – nuskriaustųjų globėjos, žodžio ir spaudos laisvės gynėjos biografijos pradžia. Visos jos neaprėptume, užtat atsivertę tarpukario Lietuvos – Vilniaus ir Kauno – istorijos puslapius, pažvelgtume į šią trapią, bet kovingą asmenybę, besirūpinusią moterų teisėmis, našlaičių prieglauda, pasiryžusią atstovauti laikraščiui prieš cenzorių, paryškindami įdomiausius jos nuotykius.
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685.
Paroda „Laisvės keliu“
Paroda „Laisvės keliu“
2023 m. kovo 22 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks parodos „Laisvės keliu“, skirtos vienam iš Baltarusijos rezistencijos vadų Mikalojui Statkevičiui (balt. – Мікалай Статкевіч) atidarymas. Dalyvaus Vrublevskių bibliotekos direktorius S. Narbutas, Baltarusių partijos „Narodnaya Hramada“ atstovas E. Vilskis (Vilskij), Gudų kultūros draugijos vadovas A. Adamkovičius, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas R. Motuzas.
Šia paroda norime parodyti, kad laisvė nenukrenta iš dangaus, už ją turime mokėti ir kovoti.
Baltarusijoje yra pasiruošusių tai daryti. Būdami kalėjime jie moka už laisvę.
Norime atkreipti dėmesį į tūkstančių Baltarusijos politinių kalinių padėtį. Tokių kaip M. Statkevičius – mokslininkas, karys, dvasios bajoras, nepalaužiamas kovotojas už laisvą Baltarusiją.
Mikalojus Viktorovičius Statkevičius yra partijos „Narodnaya Hramada“ vadovas, politinio ir socialinio protesto šalyje lyderis.
Vilio Branto (Willy Brandt) apdovanojimo laureatas, EP Andrejus Sacharovo vardo premijos laureatas.
„Amnesty International“ tris kartus pripažintas sąžinės kaliniu.
1991 m. pradžioje, protestuodamas prieš demonstrantų slopinimą Vilniuje tankais, išstojo iš TSKP.
2005 m. už taikios demonstracijos prieš referendumo rezultatų klastojimą organizavimą nuteistas 3 metams laisvės apribojimo.
2010 m. buvo iškeltas kandidatu į Baltarusijos Respublikos prezidentus. Po prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo Minske susirinko tūkstančiai protestuotojų. Mitingą žiauriai išvaikė vidaus kariuomenė ir specialiosios pajėgos. Mikalojus Statkevičius buvo specialiųjų tarnybų sulaikytas ir nuteistas 5 metams nelaisvės.
Išėjęs į laisvę, aktyviai tęsė politinę veiklą, kurios tikslas – Baltarusijos nepriklausomybės ir demokratijos gynimas.
Mikalojus Statkevičius ketino dalyvauti 2020 metų prezidento rinkimuose, vis dėlto buvo sulaikytas ir nuteistas 14 metų kalėti specialiuoju režimu (karceryje), už netikrus kaltinimus.
Mikalojus Statkevičius – mokslininkas, karys, nepalaužiamas kovotojas už laisvą Baltarusiją.
1000 dienų už grotų.
1000 dienų kankinimo.
1000 dienų – mūsų skausmas.
Šiuo metu šalyje yra 1727 pripažinti politiniai kaliniai (iš tiesų – apie 5000).
Laisvė Mikalojui Statkevičiui ir Baltarusijai!
Parodos organizatoriai: Partija „Narodnaya Hramada“, Gudų kultūros draugija Lietuvoje, LMA Vrublevskių biblioteka
Restauruoti kunigaikščių Sapiegų laiškai
Restauruoti kunigaikščių Sapiegų laiškai
2022 metais restauruotas Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriui pateiktas dokumentas LMAVB RS F139-4002/6 – Sapiegų korespondencija [Laiškai]. Laiškai rašyti ant įvairaus popieriaus, dauguma su vandenženkliais.
Fondo sudarytojai – Sapiegos. Fondą F139 sudaro 5589 vienetai 1604-1831 m. rankraštinių dokumentų lenkų, rusų, italų, prancūzų, švedų, vokiečių kalbomis. Fonde surinkta pačių kunigaikščių Sapiegų ir daugybės kitų Lietuvos ir Lenkijos didikų, politinių veikėjų, užsienio diplomatų laiškai; taip pat Sapiegų valdų administratorių, ekonomų, tarnų, jų tarpe didelė dalis svetimšalių – italų, prancūzų, vokiečių – mokytojų, muzikų, menininkų, dirbusių Sapiegų valdose, laiškai*.
Šio fondo dokumentai nuosekliai tvarkomi jau daugelį metų. Jų būklė yra labai įvairi. Blogos būklės dokumentai konservuojami ir restauruojami. Didelė dalis dokumentų jau restauruota.
Laiškų popierius pažeistas pelėsių, trapus, dėmėtas, trūksta popieriaus fragmentų. Atlikus popieriaus pH matavimus, paaiškėjo, kad šis rodiklis yra normos ribose, tačiau kai kurių laiškų rašalas yra problematiškas ir gali paspartinti laikmenos (popieriaus) destrukciją. Tai plačiai žinoma problema, kai rašalo sudėtyje esantys laisvi geležies jonai inicijuoja celiuliozės destrukciją. Šių jonų nustatyta ir kai kurių restauruojamo rinkinio laiškų rašalo sudėtyje. Siekiant išvengti neigiamo laisvų geležies jonų poveikio popieriui, aštuonių laiškų rašalui pritaikyta rašalo apdorojimo kalcio fitato tirpalu metodika. Po to restauravimui skirtu popieriumi (Japico, Japonija) atkurtos trūkstamos laiškų popieriaus dalys, ištiesintos popieriaus deformacijos, atlikta apdaila. Dokumentas grąžintas saugojimui į Bibliotekos Rankraščių skyriaus saugyklas.
* Abramavičius, V. (sudaryt.). (1963). Rankraščių rinkiniai: Собрания рукописей, (p. 192–193). Vilnius: Laikraščių ir žurnalų leidykla.
Dokumentą restauravo ir tekstą parengė Birutė Giedraitienė,
nuotraukos Valentinos Marmienės ir Birutės Giedraitienės
Paskaitos apie Vilniaus cechų saulėlydį įrašai
Paskaitos apie Vilniaus cechų saulėlydį įrašai
Vieša istoriko Virgilijaus Pugačiausko paskaita ,,Vilniaus cechai XIX a.: profesinės korporacijos saulėlydis”.
Cechai dominavo miesto ūkinėje erdvėje, o jų gamybinis potencialas buvo orientuotas tenkinti pirmiausia vilniečių svarbiausius kasdieninius poreikius.
Esminiu iššūkiu tapo būtinybė prisitaikyti prie Rusijos imperijos politinės ir ūkinės sistemos, tačiau, nepaisant vykusių radikalių pokyčių valstybės ir miesto gyvenime, išgyveno iki XIX a. amžiaus paskutinio dešimtmečio.