Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Liepos 17 – rugsėjo 29 d. bibliotekoje veikia trijų stendų paroda „Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose“. Nuo 1991-ųjų metų Niujorke gyvenantis ir Lietuvos istorija besidomintis lietuvis Paulius Glibauskas Vilniaus 700-ojo gimtadienio išvakarėse Bibliotekai padovanojo 148 atvirukus, išleistus 1903–2004 metais, kuriuose matyti Vilnius.
Nors kolekcininkas jau keletą dešimtmečių gyvena už Atlanto, tačiau yra savo šalies patriotas, ne vienerius metus giedojęs „Ąžuoliuko“ chore, nuolat domisi ir skaito apie Lietuvos istoriją, kasmet grįžta į Lietuvą ir leidžia laiką gamtos apsuptyje savo sodyboje.
Glibauskas pasidalino ir neįtikėtina istorija: kaip dirbo Niujorko bokštuose dvyniuose, 103 aukšte, ir 2001 m. rugsėjo 11 d. neatėjo į darbą tik todėl, kad išvakarėse šventė savo gimtadienį ir tragedijos rytą pasiprašė laisvadienio. Jis sakosi, nuo tos dienos švenčiantis du gimtadienius.
Svečias Bibliotekai įteikė net 15 metų kauptus atvirukus, kuriuos supirkinėjo iš internetinių pirkimo-pardavimo platformų (aukcionų). Pavyzdžiui, viena tokių, Delcampe svetainė, įkurta belgo Sebastiano Delkampo. Įvykus sandoriui, atvirutės savininkas siųsdavo ją pirkėjui į namus. Tokiu būdu į kolekcininko namus pateko atvirukų iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, JAV, Kanados.
Atvirukai užrašyti įvairiomis kalbomis, leisti žinomų Vilniaus (Dovydo Vyzūno, Abraomo Fialkos, Jano Bulhako, Vladislovo Borkovskio, Faivušo Musko) ir užsienio leidėjų. Nemaža jų dalis leista Berlyne Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš žinomų Vokietijos leidėjų radome Stengel & Co, Kahan & Co, Georgo Štilkės (Georg Stilke), Georgo Proiso (Georg Preuss), Pudelio (Pudel-Verlag), taip pat Karaliaučiuje brolių Hochlandų (Verlag Gerbrüder Hochland) leidyklose spausdintų bei Alfredo Kiulevinto (Alfred Kühlewindt), t. y. oficialaus karo fotografo, fotografavusio daugelyje vokiečių okupuotų miestų, nuotraukų. Būtent A. Kiulevinto atvirukų tarp dovanotųjų atradome daugiausiai.
Pirmieji vokiečių daliniai į Vilnių įžengė 1915 m. rugsėjo 18 d., tuomet uždrausta leisti ne tik lietuviškus laikraščius, bet apribota ir atvirukų leidyba, tačiau jos ėmėsi okupacinės kariuomenės 10-osios armijos vadovybė. Berlyno fotografai fotografavo tai, kas jiems atrodė įdomu. Kiekvienas vokiečių kareivis galėjo nemokamai namo siųsti kelis laiškus, o vietiniams gyventojams jie nebuvo parduodami. Tenykščiams fotografams buvo leidžiama fotografuoti tik vidaus patalpose (fotoateljė), bet ne lauke, ypač saugoti strateginiai objektai (geležinkeliai, tiltai).
Bibliotekos fondai ypač pasipildė 1916 m. Vokietijoje leistais atvirukais, kuriuose įamžintas karinis transportas, raiteliai, vežimų vilkstinės, laikinas pontoninis tiltas, kuriuo judėjo kareiviai. Šie atvirukai į Vokietiją keliavo karo lauko paštu (vok. Feldpost). Vokiečių atvirlaiškiai nebuvo cenzūruojami, tikrinami, tad šie atspindi karių nuotaikas, išgyvenimus, įspūdžius apie Vilnių. Adresatais buvo patys artimiausi žmonės, kurie laukė bet kokios žinutės, įrodymo, kad jų sūnus, tėvas ar būsimas vyras vis dar gyvas. Dažnai rašyta apie tarnybos sąlygas, maistą, higieną, gatvių švarą, architektūrą, netgi aptarinėtos vietinės merginos, kad šios esančios gražios. Rašyta apie utėles, kurių nepavyksta atsikratyti, apie nepakankamai šiltas patalpas ir nuovargį bei nuogąstavimus dėl grįžimo namo.
Šioje parodoje eksponuojami tik Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) leisti atvirukai, tematiškai suskirstyti į tris dalis: maldos namai Vilniuje, Katedra, kiti Vilniaus vaizdai: tarp jų aptikome G. Proiso (G. Preuss) leidyklos išleistą atviruką su neįprastu rakursu užfiksuotu Tiškevičių rūmų (dab. Vrublevskių biblioteka) fasadu, datuojamą 1916 metais. Atviruke matyti ir tuometinis Gedimino bokšto vaizdas, dujinius pakeitę elektriniai žibintai. Kitoje atviruko pusėje vokiečių kalba užrašyti linkėjimai iš Vilniaus, adresuoti panelei (vok. Fräulein) į Vokietijos sritį Vestfaliją (žr. nr. 13).
Biblioteka džiaugiasi ir dėkoja P. Glibauskui, praturtėjusi vertingais retais spaudiniais.
Parengė Lina Anušauskienė (Komunikacijos skyrius)
Parodos konsultantė Danguolė Palačionytė (Retų spaudinių skyrius)
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviumas Lunde (Švedijoje) 2023
XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviumas Lunde (Švedijoje) 2023
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė 2023 m. rugpjūčio 16-19 d. dalyvavo XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviume Lunde (Švedijoje). Konferenciją organizavo Lundo, Švedijos ir Skandinavijos heraldikos draugijos. Dr. Justinai Sipavičiūtei už aktualų pranešimą buvo paskirta 600 Eur stipendija. Buvo pristatytas pranešimas ,,Lietuvos Statutai – antspaudai – heraldika“ (,,The Statutes of Lithuania – Seals – Heraldry“).
Tai prestižinis tarptautinis koliokviumas, kurio metu mokslininkai tiek iš Europos, tiek iš kitų šalių pristatė savo naujausius tyrimus, dalijosi patirtimi, aptarė tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Pranešimus skaitė mokslininkai iš Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Danijos, Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Meksikos, Rumunijos, Portugalijos ir kitų šalių. Koliokviumo metu taip pat vyko Vokietijos mokslininkų organizuoti mokymai su jų sukurta svetaine apie herbus.
Įdomu ir naudinga buvo išgirsti apie naujausius mokslinius tyrimus. Konferencijoje su mokslininkais aptartos ateities bendradarbiavimo galimybės, juos itin sudomino Bibliotekoje saugomas gausus šių šalių paveldas.
Informaciją parengė dr. J. Sipavičiūtė
Laikinai neveiks virtualioji biblioteka
Laikinai neveiks virtualioji biblioteka
Dėl Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos eLABa taikomosios programinės įrangos atnaujinimo darbų 2023 m. rugpjūčio 17 – 23 dienomis neveiks virtualioji biblioteka: nebus galima atlikti informacijos paieškos, užsakyti dokumentų ir kt.
Tačiau visus nuo 1996 m. LMA Vrublevskių bibliotekoje gautus leidinius, anksčiau gautus didesnę paklausą turinčius leidinius, visus periodinius leidinius, rekataloguotas senąsias knygas, mokslo institutų skyriuose esančius leidinius galima rasti ir užsakyti pasinaudojus pagrindiniu elektroniniu katalogu. Aprašytus rankraštinius dokumentus galima rasti rankraščių kataloge.
Atsiprašome už laikinus nepatogumus
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė – legendinio kino ir teatro aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra. Dirbdama parodų ir dailės renginių kuratore Lietuvoje ir pasaulyje, jų surengė daugiau nei devynis šimtus.
Dailininkė dirba įvairiose vaizduojamosios ir taikomosios grafikos srityse: piešimo, spaudos, miniatiūrų, ekslibrisų, plakatų, grafinio dizaino, knygų iliustravimo, fotografijos, skaitmeninės grafikos. Surengė 17 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų, jos darbų yra įsigiję galerijos ir kolekcininkai Bulgarijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Turkijoje, JAV, Anglijoje, Japonijoje.
Dovilė džiaugiasi pastaruoju metu galėdama daugiau laiko skirti kūrybai. Dėkinga savo tėvams – aktoriams Lilijai Mulevičiūtei ir tėčiui Vytautui Tomkui, – kad nuo mažens ja pasitikėjo, neribojo laisvės, skatino išradingumą, originalumą, išmokė darbštumo, atsakingumo. Teatro gyvenimas ilgai buvo šalia, tačiau idėjų savo darbams dailininkė semiasi ir iš aplinkos, savo vidaus, emocijų, spontaniškai pamatytų ar sugalvotų vaizdinių. Nesenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta, jos spalvos, faktūros, keliamos nuotaikos. Ilgos vasaros etnografiniame Šuminų kaime prie Baluošo ežero kranto stebint saulėlydžius, vaikštant po pievas ir miškus, atvėrė natūralų, gražų ir tikrą pasaulį.
Greta tradicinės grafikos kūrimo Dovilė pamėgo fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus. Skaitmeninė fotografija nepakeičia gyvo menininko rankos prisilietimo, tačiau šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, praplečia įprastas išraiškos priemonių ribas.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga yra ta, kurią perskaičius ir užvertus paskutinį lapą norisi atsikvėpti, užsimerkti ir kurį laiką patylėti, pagalvoti. Dar pabūti atmosferoje, sukurtoje autoriaus, o kartu ir tavo – skaitytojo reakcijos, fantazijos, refleksijos – kiek tai rezonuoja su tavo vidiniu pasauliu, patirtais išgyvenimais. Vertinga knyga yra ta, kurią rekomenduotum perskaityti draugui. Kurią atsimintum po kelerių metų – ir nebūtinai siužetą, bet tą nuostabų skaitymo jausmą. Ir liūdesį, kai knyga pasibaigia, o norisi tęsti dar ir dar… Vertinga knyga gali būti ir sunki, ir lengva, ir nebūtinai labai protinga ar pamokanti… Geriausias knygos įvertinimas – kai norisi po kurio laiko vėl ją paimti ir skaityti dar kartą. Arba nusipirkti ir tiesiog turėti, nors esi jau skaitęs, pasiėmęs iš bibliotekos…
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Na, aš pati dažnai prašau bibliotekos darbuotojų rekomendacijos. Ir baltai jiems pavydžiu – atrodo, koks nuostabus darbas – ateini į biblioteką, išduodi keletą knygų lankytojams, o per laisvalaikio minutes sėdi sau ir skaitai… (Žinoma, čia tik man taip atrodo…) Juo labiau, kad užėjus į biblioteką šiais laikais akys raibsta nuo įvairiausio pasirinkimo: grožinės, istorinės, psichologinės knygos – visos viena už kitą patraukliau išleistos. Kadangi esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, visada atkreipiu dėmesį į knygos dailininko darbą. Studijuojant mums pristatydavo gražiausias įvairių leidyklų knygas, tada jų būdavo vienetai, spaudos galimybės ribotos. Dabar gražių knygų nors vežimu vežk! Viena už kitą nuostabesnės. Tačiau pasitaiko ir labai prastų leidinių menine prasme, nors viršeliai ir labai spalvingi, ir popierius puikus… Dabar itin retai perku knygas, namuose knygų lentynos perpildytos. Man pasisekė – greta namų yra Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka, esu ten dažnas svečias.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygų stirtomis slėgdavome savo grafikos darbus. Kaip ir visi, jaunystėje laikydavau mylimojo nuotraukas ir brangius laiškus, sudžiovintą gėlės žiedą…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man – tikrai ne. Prie kompiuterio ir telefono praleidžiu nemažai laiko. O paimti knygą į rankas yra tikra prabanga, savęs apdovanojimas. Darau tai dažniausiai vakare, kai viskas nurimsta, ar vasarą kaime. Dažnai vakare renkuosi knygą, o ne filmą. Knyga ramina, tai labai mielas ritualas. Skaitmeninės skaityklės nesu išbandžiusi, bet man asmeniškai popierinei knygai konkurentų nėra.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Aš pati skaityti pradėjau labai anksti, o rimtas knygas – gal kokių 11 metų. Kai sirgdavau, dieną reikėdavo leisti namuose, o mano knygos būdavo perskaitytos, pradėjau jas imti iš Tėvų knygų lentynos. Pradžioje rinkdavausi man patinkančias nugarėles, viršelius, intriguojančius pavadinimus. Taip įsisukau į A. Čechovo, F. Dostojevskio, V. Hugo, įvairių žinomų užsienio, o vėliau ir Lietuvos autorių kūrybos pasaulį. Supratau, koks gėris ir gylis yra knygos ir kiek visko ten gali rasti! Mano aplinkos žmonės visi daug skaitė: draugai, tėvai, net močiutė. Keisdavomės knygomis, kartais kokį perskolintą super bestselerį reikėdavo skubiai perskaityti per dieną ar dvi. Tada epitetas „apsiskaitęs žmogus“ buvo įprastas ir gana dažnai vartojamas. Jau senokai tokio apibūdinimo neteko girdėti. Abejoju, ar jis naudojamas jaunimo tarpe.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Artimam draugui paskolinčiau bet ką. Gal tik iš kažkieno pasiskolintos knygos neskolinčiau. Vis neišmokstu pati užsirašyti, kam ir ką duodu. O kai tos knygos pasigendu, būna labai keblu klausinėti ir ieškoti. Nemažai knygų taip ir nesugrįžo.
Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?
Gal tragikomedijos… Draugai sako, kad turiu talentą pasakoti apie savo gyvenimo nuotykius ir dramatiškus nutikimus labai vaizdingai ir linksmai. Mėgstu iš savęs ir kitų pasišaipyti, bet nepiktai… Tačiau pasakoti auditorijai ir sulaukti jos reakcijos yra viena, o likti su rašymu pačiam sau yra kas kita. Jaunystėje rašiau dienoraštį, norėjosi sustabdyti kažkokius įvykius ar emocijas. Dabar viską norisi tik paleisti…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negalėčiau jokios šalies išskirti. Tačiau mėgstu autorius, kurie leidžia įžengti į suvokiamą vizualų paveikslą. Jei skaitydama tokio paveikslo nematau ir jis neatsiranda, kad ir kaip stengčiausi, knyga man tampa formali ir neįdomi. Kai skaitau apie konkrečius aprašomus dalykus, kurių neįsivaizduoju, padeda visagalis Google. Tačiau visas knygas, net ir nuobodžias, stengiuosi užbaigti perskaityti – gal būtent pabaigoje bus paslėpta ta „razina“.
Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Apie gyvenimą, moters gyvenimą, transformaciją. Ir ne tik mano pačios. Jei tik kam nors mano patirtis būtų naudinga…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu ant mano stalo guli gal 15 knygų. Dvi viršuje – Laurent Gounelle „Intuicija“ iš bibliotekos ir Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią paskolino artima draugė.
Tarptautinis simpoziumas „Circa missiones: Jėzuitų misijos supratimas per amžius“
Tarptautinis simpoziumas „Circa missiones: Jėzuitų misijos supratimas per amžius“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė 2023 m. birželio 12–14 d. dalyvavo Lisabonoje (Portugalija) vykusiame tarptautiniame simpoziume „Circa missiones: Jėzuitų misijos supratimas per amžius“ („Circa Missiones: Jesuit Understanding of Mission through the Centuries“) ir skaitė pranešimą „Pirmosios jėzuitų knygos lietuvių kalba ir jų įtaka Katalikų bažnyčiai Lietuvoje“.
„Circa missiones“ buvo jau septintasis tarptautinis jėzuitų studijoms skirtas simpoziumas, kurį organizavo Bostono koledžo Išplėstinių jėzuitų studijų institutas, kurio tikslas – pagilinti Jėzaus Draugijos istorijos, dvasingumo, švietimo ir jo paveldo supratimą, jį naujai įvertinti. Prie to prisideda ir kasmetiniai nuo 2015 metų vykstantys simpoziumai (jų nebuvo tik pandemijos metu). Šių metų renginyje organizatoriai kvietė atkreipti dėmesį į jėzuitų misijas, tai, kaip jas suprato patys Draugijos nariai, kokių priemonių ėmėsi siekdami užtikrinti savo darbų sėkmingumą. Per tris simpoziumo dienas 100 pranešėjų iš beveik visų žemynų skaitė pranešimus, kuriuose jėzuitų veikla visame pasaulyje skleidėsi ne tik kaip kunigų, evangelizuotojų, bet ir švietėjų, mokslininkų, meno ir kultūros tyrėjų bei skleidėju, politikų.
Dalyvavimą simpoziume finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Paskaita „Monografija apie sovietinio režimo įtaką šeimai“
Paskaita „Monografija apie sovietinio režimo įtaką šeimai“
„Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ – tai mokslo studija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, „blato“ ir nevilties, atvirai parodanti sovietinės ideologijos pasekmes šiandieninei Lietuvos visuomenei.
„Iki 1967 metų moterys, kaip ir vyrai, privalėjo dirbti šešias dienas per savaitę, taip pat buvo raginamos gimdyti vaikus ir namų buityje nesulaukdavo pagalbos nei iš vyro, nei iš valstybės. „Neplanuotas gyvenimas“ reiškia, kad jos labai drastiškai ir greitai buvo įmestos į tokį gyvenimo būdą, kokio nesitikėjo. Tai buvo neplanuotas gyvenimas“, – sako istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė, monografijos „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ autorė Dalia Leinartė.
Psichologas Gintaras Šmatavičius apie knygas
Psichologas Gintaras Šmatavičius apie knygas
Gintaras Šmatavičius – Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) narys, sertifikuotas Europos (EuroPsy) psichologas. Jo darbo kryptis – kognityvinė elgesio terapija. Kartu su dainininke Jurga Šeduikyte parašė knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ (2021), sumanė ir organizuoja „keliaujantį“ psichologijos klubą tokiu pat pavadinimu. Klubo idėja – suteikti žmogui galimybę paklausti psichologo apie dalykus, kurie kelia nerimą. Kabineto čia nėra, grupė žmonių tampa diskusijų klubu, kuriame gilinamasi į kiekvieno iš jų istoriją.
„Problemų priežastimi dažnai būna klaidingi žmogaus įsitikinimai ir mąstymo klaidos, nulemiančios savitą, dažnai neteisingą požiūrį į įvairias gyvenimo situacijas, jų suvokimą ir interpretavimą. Psichologas negali išspręsti problemų už kitą, bet gali padėti keisti požiūrį, elgesį, išsiugdyti problemų įveikimo įgūdžius. Aš mokau įveikti kylančius sunkumus analizuojant situaciją, identifikuojant mąstymo klaidas, lavinant pozityvų mąstymą, skatinu žvelgti į problemą įvairiapusiškai. Sunku sužeisti žmogų, kuris supranta, koks jis yra iš tiesų, žino ne tik savo privalumus, bet ir trūkumus. Tai ir yra kiekviename iš mūsų glūdinčios supergalios pagrindas. Tereikia ją atrasti“, – sako psichologas Gintaras Šmatavičius.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – tai pėdsakas, kuris po skaitymo lieka skaitytojo sąmonėje, elgesyje, santykyje su kitais žmonėmis. Kuo knyga vertingesnė, tuo gilesnį įspaudą palieka mano, kaip skaitytojo, asmenybėje.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduočiau dvi. Tai Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“ ir Jono Jonassono „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“. Viena klasikinė, rimta. Kita – linksma, su puikiu jumoro jausmu. Kas jas vienija? Abi jos – apie žmogaus gyvenimą, įvykius, įtakojančius gyvenimo tėkmės pokyčius.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip. Keletą kartų panaudojau jas kaip atramą planšetiniam kompiuteriui 🙂 Tik tiek. Niekuomet neplėšiau, nedeginau ir apskritai nedariau nieko, kas galėtų pažeisti knygą 🙂 Labai gerbiu knygas, net tas, kurių neskaitau.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau. Neslėpsiu, anksčiau tokių būgštavimų buvo. Skaitmeninės knygos – patogus sprendimas. Pats kelionėse mielai naudojuosi elektronine skaitykle. Patogu, kai su savimi gali pasiimti nemažą kiekį, neužimant daug vietos. Bet jos negali suteikti to, ką turi tik tikra knyga – popieriaus kvapo, svorio ir nepakartojamo pojūčio, pirštais verčiant mylimos knygos puslapius.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Negaliu atsakyti už visus. Asmeniškai manau, kad taip. Keičiantis skaitytojų auditorijai, kinta knygų žanrai, ir atvirkščiai. Man knyga – autoriaus požiūrio, idėjos, fantazijos rezultatas. Vien dėl to ji nusipelno visokeriopos pagarbos. Ir nesvarbu, patinka ji man, ar ne.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tą, kuri tik „mano“. Knygą, kurioje sunkią akimirką gali atrasti paguodos, palaikymo žodžius, kartais ir atsakymą į šiuo metu kamuojantį klausimą. Tereikia tik pasiimti iš lentynos.
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Geras klausimas. Manau, dramos su trilerio elementais 🙂
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Labai mėgstu Skandinavijos rašytojų kūrinius. Be to, stengiuosi perskaityti visus japonų rašytojo Haruki Murakami kūrinius.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu daug dirbu, tad rašymui visai nelieka laiko. Ateityje tikrai ketinu tai padaryti. Save įvardiju psichologu praktiku, mėgstančiu rašyti. Galbūt tai bus mano darbo patirties su įvairiais žmonėmis pateikimas lengva, kiekvienam priimtina ir suprantama forma.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“.
Geologinės kartografijos pradininkui Lietuvoje, kunigaikščiui Antanui Karoliui Giedraičiui – 175
Geologinės kartografijos pradininkui Lietuvoje, kunigaikščiui geologui Antanui Karoliui Giedraičiui – 175
Lietuvos geologų bendruomenė, minėdama Antano Karolio Giedraičio 175-ąsias gimimo metines, surengė ne vieną renginį, skirtą šios asmenybės jubiliejui paminėti. Vienas jų – Gamtos tyrimų centro Konferencijų salėje parengta paroda apie kunigaikštį geologą A. K. Giedraitį (Antoni Karol Giedroyć, 1848–1909) – profesionaliosios geologinės kartografijos pradininką Lietuvoje.
K. Giedraitis gimė 1848 m. vasario 20 d. Karvio dvare prie Maišiagalos. Jis – senos kilmingos lietuvių giminės, kurios proseneliai valdė žemes Vilniaus apskrityje, palikuonis. Studijavo geologijos mokslus Freibergo kalnakasybos akademijoje (Vokietijoje) ir Tartu (Dorpato, Estijoje) universitete, bendradarbiavo su Sankt Peterburgo mineralogų draugija, Rusijos geografų draugija ir Rusijos geologijos komitetu. Tyrinėjo Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalkų gubernijų geologinę sandarą, vykdė geologinius tyrimus Turkmėnijoje ir Rytų Sibire (Užbaikalėje), pateikė pirmuosius gręžinių ir atodangų, gėlo ir mineralinio vandens šaltinių aprašymus. Jo mokslinės publikacijos skelbtos vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis, o tyrimų rezultatai iki šiol aptariami užsienio šalių mokslininkų darbuose.
Svarbiausias A. K. Giedraičio parengtas darbas – Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino ir Minsko gubernijų geologinis žemėlapis, 1895 m. paskelbtas leidinio „Mатериалы для геологии России“ 17 tome. Žemėlapis sudarytas, remiantis autoriaus tiesioginių stebėjimų duomenimis, vietinių žmonių liudijimais ir savo metodologija nesiskiria nuo geologinių žemėlapių, sudaromų dabartiniais laikais.
Parodoje pristatoma Lietuvos geologų sąjungos išleista knyga „Kunigaikštis geologas Antanas Karolis Giedraitis“, kurios sudarytojas ir atsakingasis redaktorius – habil. dr. Valentinas Baltrūnas. Leidinyje pateikiama A. K. Giedraičio šeimos ir tėviškės gimtajame Karvyje istorijos apžvalga, vykdytų geologinių tyrimų Lietuvoje ir gretimuose kraštuose, Turkmėnijoje ir Rytų Sibire analizė.
Parodoje skirta vietos ir pirmiesiems mokslininkams, kurie savo darbais prisidėjo prie Lietuvos geologinio ištirtumo.
Paroda veiks iki liepos 10 d.
Parodą rengė Audrė Trumpienė, Sigita Dagienė ir Birutė Poškienė
Rašytoja, literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė apie knygas
Rašytoja, literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė apie knygas
Rašytojai, literatūros kritikei, humanitarinių mokslų daktarei Virginijai Kulvinskaitei-Cibarauskei knygų skaitymas yra profesijos dalis.
Už esmines problemas, idėjas keliančius, savitu stiliumi pasižyminčius literatūros kritikos straipsnius bei recenzijas, įvairią, aktyvią ir principingą literatūros kritikės veiklą V. Kulvinskaitė-Cibarauskė apdovanota V. Kubiliaus premija. Jos eilėraščių rinkinys „Antrininkė“, romanas „kai aš buvau malalietka“ pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamus kūrybiškiausių knygų dvyliktukus. Poezija ir proza versta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, ukrainiečių kalbas.
Pasak Virginijos, rašymas buvo ir yra labai asmeniška, prasminga, nesuteršta veikla, nes rašanti tik tuomet, kai iš tiesų norinti, ir būtent taip, kaip norinti.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga knyga yra tokia, kuri mane perkeičia. Kartais tas efektas juntamas skaitymo metu, kartais – užvertus paskutinį lapą, o kartais – po savaitės, mėnesio. Sąmonėje kažkas pasikeičia, dalykai, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami, aiškūs, tampa paslaptingi. Arba kaip tik atvirkščiai – tai, ko nesupratau, apie ką gal net nesusimąstydavau, perskaičius konkrečią knygą tampa klausimu, problema. Paslaptimi. Paprastai tokias knyga skaityti nėra nei lengva, nei malonu, nes mūsų sąmonė inertiška, ji nori to, kas atpažįstama, sava.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Paprašyta rekomenduoti knygą, visuomet sutrinku. Reikia žinoti, ką žmogus mėgsta, ko iš literatūros tikisi. O bibliotekų darbuotojai, man atrodo, skaito daugiau nei visi kiti ir tikriausiai yra perskaitę daug daugiau nei aš. O gal klystu?
Apskritai netikiu, kad yra viena ar kelios knygos, kurias būtinai visi turi perskaityti. Skaitymo patirtis, mano galva, subjektyvi. Tokie pat subjektyvūs ir skaitymo poreikiai.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, ir ne kartą. Tarkim, knygą panaudojau kaip šaltąjį ginklą – trenkiau ja žmogui. Po to labai gailėjausi. Žinoma.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau. Turėtų pasikeisti mažiausiai kelios kartos, kad žmonės pamirštų tą jausmą, kai popierinę knygą laikai rankose, kai verti lapus. Kaip jie šnara. Turėtų pamiršti naujos ar senos knygos kvapą. Ir viso to nesiilgėti.
Skaitmeninės knygos labai patogios, visa biblioteka gali tilpti skaityklėje, kompiuteryje. Tai puiki alternatyva, bet netikiu, kad artimoje ateityje skaitmeninės ar audio knygos išstums popierines. Tiesiog mes esame jusliškos įpročio valdomos būtybės, prisirišame prie dalykų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Sunku vienareikšmiškai pasakyti, nes tarp tai pačiai kartai priklausančių žmonių gali būti labai didelių skirtumų, susijusių su išsilavinimu, veiklos sritimi, vertybinėmis nuostatomis. Net tarp panašų išsilavinimą turinčių panašaus amžiaus žmonių skirtumų nemažai. Tarkime, dauguma mano kolegų filologų, humanitarų linkę kaupti knygas, sudarinėti asmenines bibliotekas, ieško pirmųjų mėgstamų knygų leidimų ir pan. Kitaip tariant, vis dar svarbu tą ypatingą knygą turėti. O man asmeniškai tai nelabai aktualu, mano namuose mažai knygų, mieliau skolinuosi iš bibliotekų, o apžvalgoms iš leidyklų gautas knygas perskaičiusi atiduodu draugams, kolegoms.
Vis tik keli bendri mano ir mano kartos santykį su knyga nusakantys aspektai yra – gimusieji devintame, dešimtame dešimtmečiuose vertina vadinamąjį kinematografiškumą, literatūrinio vaizdo tikslumą, konkretumą. Ir daug skaito angliškai.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Turiu kelias man asmeniškai svarbių, reikšmingų autorių knygas – seni leidimai, kai kurie su dedikacijomis, kai kurias padovanojo artimi draugai. Šių knygų niekam neskolinu. Visas kitas mielai skolinu ir net dovanoju.
Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?
Postmodernaus romano: tai būtų trileris ir tuo pat metu buitekas, bet su mistikos elementais. Šiek tiek siaubo, erotikos, pora gilesnių įžvalgų, bet ir juokingų scenų nestokotų ta knyga. Na, žodžiu, žanras sunkiai nusakomas. Vargiai telpantis į konvencines ribas.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Daugiausia tarp mėgstamiausių yra amerikiečių. Man labai patinka, kaip sugeba derinti aukštosios ir populiariosios literatūros elementus ir prozoje, ir net poezijoje.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Metų pradžioje pasirodė mano apsakymų knyga „Keturi“ ir buvau susitaikiusi, kad metus, o gal ir ilgiau neturėsiu jokių naujų idėjų, nieko nerašysiu. Taip buvo ir po eilėraščių rinkinio „Antrininkė“, ir po romano „kai aš buvau malalietka“. Bet nutiko įdomus dalykas. Vieno vakarėlio metu kalbėjausi su savo leidėju Gediminu iš „Kitų knygų“ ir jis užsiminė, kad mažiausiai iš vieno „Keturių“ apsakymo galėjau parašyti romaną. Pasakiau, kad tuo metu romano parašyti negalėjau. Bet mintis apie ilgesnės apimties kūrinį mano galvoje liko, augo. Suvokiau, kad iš tiesų noriu tęsti Mariaus ir Luko linijas, noriu, kad jie susitiktų. Abiejų apsakymų pabaigos atviros, personažai buvo palikti ties lūžio riba. Tiek vienas, tiek kitas dar turi ką atrasti – ir prarasti. Ir štai, vieną dienų atsisėdau ir parašiau pirmą sakinį, o tada ir pirmą skyrių. Labai lengvai, tarsi visai be pastangų.
Gaila, šiuo metu turiu kitų įsipareigojimų – vertimo, redagavimo. Bet atlikusi šiuos darbus turėsiu pakankamai pinigų, kad rudenį ir žiemą galėčiau skirti tik rašymui. Labai to laukiu. O kol kas apsiriboju trumpomis scenomis. Mini epizodais, iš kurių pamažu dėliojasi šaltas, nejaukus Mariaus, kuris užaugęs iš tiesų pasirinko kriminalinę veiklą, pasaulis, ir spalvinga, bet lėkšta daugiau nieko dėmesio verto taip ir neparašiusio Luko kasdienybė.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tiksliau, vieną skaitau, o kitą verčiu. Verčiu amerikietės bell hooks (vardą ir pavardę autorė rašo iš mažųjų raidžių) knygą „Viskas apie meilę“ – tai savotiškas esė ir savipagalbos knygos hibridas. Prozininkė svarsto įdomų paradoksą: dauguma teigiame norintys patirti meilę, tačiau negebame šio jausmo apibrėžti, o susidūrę su juo dažnai atsitraukiame, renkamės gyvenimą be meilės.
O skaitau Pilar Quintana nedidelės apimties romaną „Kalė“ – knyga įtraukianti, atmosferinė, nuo pat pirmų sakinių apima jausmas, kad tuoj nutiks kažkas baisaus.