Parodos autoriai: Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė. Parodos partneriai: Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė. Parodos konsultantė doc. dr. Galina Miškinienė.

Dėkojame folkloro ansamblio „Efsane“ prie Trakų krašto totorių bendruomenės vadovei Elnarai Čurlu už parodoje eksponuojamus ansamblio kostiumus, kurie atkurti  tautinio totorių kostiumo pagrindu.

Pirmosios žinios apie totorius randamos senosiose kronikose, taip pat to meto kelionių aprašymuose, istorikų darbuose, išlikusiuose rankraštiniuose dokumentuose: privilegijose, teismų dokumentuose ir kt. Vienas pirmųjų totorius aprašė Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy, 1386–1462), flamandų keliautojas ir diplomatas, kuris 1413–1414 m. lankėsi LDK, o 1421 m. jį, kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį, priėmė Jogaila bei Vytautas. Žilberas de Lanua pirmasis aprašė Vilniaus, Kauno ir Trakų pilis. Šio autoriaus tekstą mokslinei bendruomenei pristatė Joachimas Lelevelis, 1844 m. išleidęs kelionės aprašymą prancūzų bei lenkų kalbomis. Darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bene išsamiausiai totorius aprašė Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560), puikiai juos pažinojęs. Italų kilmės lenkų rašytojas, karininkas ir kronininkas Aleksandras Gvanjinis (Alessandro Guagnini, 1538–1614) „Sarmatijos aprašyme“ (1578) apibūdino ir totorius. Išskirtinis ir Zigmundo fon Herberšteino (Siegmund von Herberstein, 1486–1566), Šventosios Romos imperijos pasiuntinio, imperatoriaus Maksimilijono diplomato, dukart pabuvojusio Maskvoje (1517, 1526 m.), išsamus veikalas apie Maskoviją, kuriame aprašomi ir totoriai. Jonas Lasickis (Jan Łasicki, 1534–1602) viename savo darbų „Apie rusų, maskvėnų ir totorių tikėjimą, aukojimus, vedybas, laidotuves, papročius“ (lotynų k., 1582) paskelbė laišką vokiečių liuteronų teologui, istorikui, Rostoko universiteto profesoriui Dovydui Chytrėjui (David Chytraeus, tikroji pavardė Kochhafe, 1530–1600). Tame laiške rašoma ir apie totorių tikėjimą bei papročius, minimas ir Vilnius, totorių maldos namai. Labai vertingi ir įdomūs senieji kelionių aprašymai, pavyzdžiui, populiarios Elzevyrų leidyklos serijos apie įvairias pasaulio šalis bei valstybes. 1630 m. joje išėjo „Rusija arba Moskovija, taip pat Totorija, nušviestos geografinių ir politinių pastebėjimų“ (lotynų k.). Matyti, kad knyga buvo labai įdėmiai skaityta. Eksponuojama ir Filipo Johano fon Štralenbergo (Philip Johan von Strahlenberg, 1676–1747) iliustruota vario raižiniais bei žemėlapiais kelionių po Rusiją, Sibirą ir didžiąją Totoriją istorija, išleista vokiečių kalba 1755 metais, taip pat 1769 m. vokiškai išleistas kelionių per Rusiją link Kaspijos jūros, į Persiją, Totoriją, Turkiją, Armėniją ir Kiniją iliustruotas aprašymas su žemėlapiais ir kt.

Totoriai nuo kitų LDK gyventojų skyrėsi religija. Nors ilgainiui asimiliavosi kalbos atžvilgiu, tačiau išlaikė religinį savitumą. Todėl totorių raštija – chamailai, kitabai, pusiau kitabai – buvo reikalingi praktiškai atlikti religines apeigas. Nors žymusis Vilniaus spaustuvininkas Zavadskis dar 1816 m. rūpinosi išleisti vadovėlį totorių raštui pažinti ir Koraną, pirmasis Koranas lenkų kalba buvo išleistas tik 1858 m. Varšuvoje. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas XIX a. vidurio chamailas (maldaknygė), rašytas arabų bei turkų kalbomis, taip pat išskirtinio mokslininkų dėmesio sulaukęs vadinamasis Ivano Luckevičiaus kitabas, datuojamas XVIII a. pirma puse, rašytas arabų ir baltarusių kalbomis. Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, 1915 m. jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Rankraštis mokslinėje literatūroje pavadintas jo atradėjo istoriko, archeologo ir bibliofilo Ivano Luckevičiaus (1881–1919) vardu. Dr. Galina Miškinienė kartu su kolegomis parengė jo faksimilinį leidimą su translitaracija, taip pat su vertimu į lietuvių kalbą bei paaiškinimais „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“.

XIX a. dėl pasikeitusių politinių aplinkybių pakito ir totorių padėtis. Iki tol daugiausia buvę kariais, totoriai tapo valdininkais, siekė aukštojo mokslo. Lietuvos totorių inteligentija padėjo totoriams suvokti savo istoriją, tradicijas. Apie totorius gražiai atsiliepė A. Mickevičiaus brolis, savo darbuose jais domėjosi T. Čackis, J. Lelevelis, jų gyvenimą pristatė V. Sirokomlė „Išvykose iš Vilniaus po Lietuvą“ (T. 1–2, 1857–1860), kur aprašydamas geografines vietoves, gausiai rėmėsi išlikusia autentiška medžiaga, rašytiniais šaltiniais. Antroje knygos dalyje autorius panaudojo Nemėžio totorių dokumentus, tarp kurių išskirtinis – 1684 m. po mūšio sužeisto totorių kario testamentas.

XIX ir XX amžių sandūroje totorių kultūrinio atgimimo priešakyje stovėjo tokios asmenybės kaip Antonis Muchlinskis, broliai teisininkai Leonas ir Olgierdas Kričinskiai, Stanislovas Kričinskis ir kt. Vilniaus archeografinė komisija, tyrusi senuosius aktus, savo darbų 31 tomą skyrė totorių dokumentams (Акты издаваемые Виленскою коммиссiею для разбора древних актов. T. 31, Акты о литовских татарах. Вильна : [s. n.], 1906. XL). Tai iki šiol nepralenktas totoristikos priminių šaltinių dokumentų rinkinys. Įspūdingos apimties kapitalinė S. Dziadulevičiaus studija apie totorių genealogiją ir herbus „Herbarz rodzin tatarskich w Polsce“ (Wilno, 1929), kurią papildo 12 sulankstytų genealoginių lentelių, tekstą puošia totorių herbai. 1932 ir 1935 m. išėjo L. Kričinskio parengtos totorių istorijai skirtos bibliografijos.

Pamažu Vilnius tapo totoristikos centru: Vilniaus universitete dėstė žymus prof. Stefanas Bazarevskis, čia buvo įkurtos totorių draugijos, nuo 1929 m. veikė muziejus. Jame buvusių daiktų sąrašas žinomas iš likusio muziejaus katalogo. Totorių Kultūros ir švietimo sąjunga leido laikraščius Rocznik Tatarski, Žycie Tatarskie, Przęgląd islamski;išėjo gausybė knygų.

Antrasis pasaulinis karas dar kartą nubrėžė naujas ribas visose gyvenimo srityse. Nedidelė totorių bendruomenė vėl buvo padalinta į keletą mažesnių, o gyvenimo ir veiklos sąlygos Lietuvoje, Baltarusijoje bei Lenkijoje skyrėsi. Nemažai totorių dar kartą asimiliavosi, šįsyk dėl rusų kalbos poveikio. XX a. pabaigoje – XXI a. totorių būklė vėl pagerėjo, atsirado naujų galimybių mokslui, kultūrai, švietimui, religijai.

Anotaciją parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė

2021-08-30

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje nuo liepos 8 iki rugsėjo 30 dienos veikia nauja paroda „Mažesniųjų brolių konventualų spauda“, skirta Pranciškonų spaustuvės Vilniuje 350-osioms metinėms. Išsamesnį šios parodos variantą Bibliotekos lankytojai gali rasti virtualių parodų portale.

Vilniaus pranciškonų spaustuvė, savo veiklą pradėjusi 1671 m., knygos istorikų paprastai priskiriama prie vadinamųjų mažųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių, vis dėlto jos leidiniai reikšmingai papildė LDK leidinių visetą. Idėja turėti savo spaustuvę Vilniuje priklauso tuomečiam Vilniaus pranciškonų konvento gvardijonui Jokūbui Pranciškui Dluskiui (apie 1625–1683). Spaustuvės įrangą jis jau buvo įgijęs 1667 m., ją privačiai naudojo dirbdamas Drohičine ir Zamoscyje. Grįžęs į Vilnių, išrūpino spaustuvei Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio privilegiją (ji patvirtinta 1670 metais). Iš viso per savo veiklos laikotarpį (1671–1781, su pertraukomis) Vilniaus pranciškonai išleido daugiau kaip 160 leidinių, iš jų lietuvių kalba – 13. Tai buvo religinė literatūra (maldų knygos, apeigynai, regulos ir pan.), teologijos knygos, proginės (laidotuvių pamokslai, panegirikos) ir originaliosios literatūros veikalai. Vienas tokių – itin populiarus Johno Barclay’aus (1582–1621) eiliuotas herojinis epas Argenidė (1756), vien XVII a. lotynų kalba perleistas 30 kartų, išverstas į daugelį kitų kalbų ir XVIII a. skaitytas LDK skaitytojų, dažnai cituotas to meto proginėje literatūroje. Parodos lankytojai turės galimybę susidaryti savo nuomonę apie šią spaustuvę ir jos leidinių tematiką, poligrafinę bei meninę jų kokybę.

Vilniaus pranciškonų leidiniai specialaus knygos ir spaudos istorikų dėmesio dar nėra sulaukę, ši oficina minima tik bendrame LDK spaudos istorijos kontekste. Žinoma, kad, be J. P. Dluskio, Vilniaus pranciškonų spaustuvei XVIII a. vadovavo Feliksas Tovianskis, Viktoras Stepurevičius, Juzefas Senkalskis, Placidas Novickis, bet nežinoma, kodėl spaustuvės veikloje būta pertrūkių, kada ir kodėl jie atsirado, kas ją, 1781 m. pardavus dėl skolų, nupirko (spėjama, kad Vilniaus akademijos spaustuvė) ir dar daugelis kitų dalykų. Šios spaustuvės 350 metų sukaktis – proga šiek tiek įdėmiau pažvelgti į Mažesniųjų brolių Vilniaus leidinius ir nors taip atlyginti šią LDK spaudos istorijos spragą.

Parodos autorės: dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Redaktoriai: dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė
Apipavidalino Eglė Stasiukaitytė, Audronė Stasiukaitytė
Už konsultacijas dėkojame Agnei Zemkajutei ir dr. Inai Kažuro

2021 m. liepos 5 – rugpjūčio 28 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda „Šventa tai vieta“: Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejui Vilniuje – 100.

Святое гэта месца („Šventa tai vieta“) – taip apie ankstesnę I. Luckevičiaus surinktų LDK kultūros vertybių saugojimo vietą baltarusių laikraščio redakcijos „Naša Niva“ patalpose atsiliepė dar 1912 m. čia apsilankęs baltarusių rašytojas Zmitrokas Biadulia (1886–1941). Ši frazė pakartojama ir paskutiniojo Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus direktoriaus Jankos Šutovičiaus (1904–1974) 1971 m. rašytuose prisiminimuose.

Parodoje eksponuojami rankraštiniai dokumentai, sietini su Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus veiklos istorija. Vieni iš svarbesnių eksponatų – 1932–1939 m. Muziejaus lankytojų įrašų knyga, kurioje esama žymių to meto asmenybių parašų, taip pat – dailės istoriko Vlado Drėmos 1943 m. parengtas rankraštinis Muziejaus bibliotekoje saugotų senųjų spaudinių katalogas, iliustruotas sudarytojo pieštais šiuose leidiniuose esančiais vandenženkliais. Pristatoma dalis dabar Rankraščių ir Retų spaudinių saugomų dokumentų, atspindinčių reikšmingą Muziejuje sukauptą Lietuvos dokumentinį paveldą: tarp jų – rankraštinės bažnytinės slavų knygos (pvz., Mažųjų Žuchavicų cerkvėje rasta XVI a. antros pusės Evangelija su evangelistų miniatiūromis) ir įvairių konfesijų bažnytiniai dokumentai, Konstantino Tiškevičiaus kolekcijos fragmentai, temine ir kalbine įvairove pasižyminčių senųjų knygų egzemplioriai: kiriliškosios spaudos pradininko Švaipolto Feolio apie 1493 m. Krokuvoje išleista bažnyčios praktikai skirta Verbų triodė (Триодь цветная); 1517–1519 m. Pranciškaus Skorinos Prahoje išleistos knygos Rusėnų Biblija (Бивлия руска) 4-oji dalis; Vievyje, Šv. Dvasios brolijos spaustuvėje, 1619 m. išėjusi Meletijaus Smotrickio parengta slavų gramatika, taip pat labai reti XVIII a. Vilniaus jėzuitų akademijos leidiniai.

Prieš 100 metų Vilniuje buvo įkurtas Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejus. Jo atsiradimo ir gyvavimo istorija atspindi ypatingą Lietuvos sostinės keliatautės kultūros gyvybingumą, tam tikru metu nuslopintą dėl pragaištingų politinių aplinkybių. Šio muziejaus pagrindą sudarė istoriko, archeologo, bibliofilo ir aktyvaus Vilniaus baltarusių visuomenės veikėjo I. Luckevičiaus (1881–1919) sukauptas dokumentinis LDK paveldas, taip pat įvairūs archeologinių ekspedicijų metu jo įgyti eksponatai, padovanoti 1918 m. įkurtai Baltarusių mokslo draugijai. 1945 m. Muziejų panaikinus, čia buvę spaudiniai ir rankraščiai buvo perduoti tuometinei Lietuvos MA bibliotekai.

Taip pavadinto muziejaus iniciatorius buvo anksti mirusio I. Luckevičiaus brolis Antonas Luckevičius (1884–1942) – rašytojas, literatūros kritikas, publicistas, baltarusių visuomenės ir politikos veikėjas, nuo pat įsteigimo 1921 m. iki 1939-ųjų buvęs šio Muziejaus pirmininku. Muziejaus steigimą parėmė Vilniaus stačiatikių vyskupija, nemokamai suteikusi patalpas Bazilijonų vienuolyno pastate (Aušros Vartų g. 7 ir 9). Tarpukario lenkų valdžia, Muziejui nuo įkūrimo skyrusi nedidelę piniginę išmoką, 1938 m. nustojo jį šelpti. Institucijos veikla buvo palaikoma Baltarusių mokslo draugijos narių lėšomis, rinkliavomis ir visuomenės geranoriškumu. Nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. birželio 15 d. Muziejus, kuriam iki 1941 m. vadovavo VU absolventas, etnografas Marijanas Peciukevičius (1904–1983), buvo pavaldus Lituanistikos institutui. 1941 m. liepos 7 d. Lietuvos TSR mokslų akademija, vadovaujama Mykolo Biržiškos, Muziejaus direktoriumi paskyrė baltarusių literatūrologą, leidėją, visuomenės ir kultūros veikėją J. Šutovičių.

Vokiečių okupacijos metu (1944 m. pr.) Muziejus perkeltas į Vilniaus dailės instituto patalpas (Šv. Onos g. 4). Dalis dokumentų buvo paslėpta Šv. Mykolo bažnyčios, kurios klebonas buvo Adamas Stankevičius (1891–1949), rūsiuose. Vilnių vėl okupavus sovietams, atsirado viltis, kad Muziejus atgis – 1944 m. spalio 6 d. net buvo išduotas leidimas persikelti į patalpas Kosciuškos g. 36. Tačiau jo likimas netrukus buvo nuspręstas sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisariato potvarkiu sudarant specialią komisiją, kurios veikloje dalyvavo ir sovietų Baltarusijos atstovai, reikalavę Muziejų perkelti į Minską. 1945 m. birželio vidury Muziejaus likvidavimo komisija baigė savo darbą. Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus eksponatai buvo padalinti Lietuvos ir Baltarusijos atminties institucijoms. Šiandien šio Muziejaus paveldo likučiai saugomi Vilniuje: Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Iš Muziejaus gauti XV–XX a. archyviniai dokumentai, rankraštinės knygos saugomi Bibliotekos Rankraščių skyriaus Vilniaus baltarusių fonde (F21), senieji spaudiniai – Retų spaudinių skyriuje, naujesni (XIX–XX a. pirmosios pusės) leidiniai surado vietą Fondų ir vartotojų aptarnavimo skyriaus saugyklose.

Dr. Daiva Narbutienė
Parodos partneris: I. Luckevičiaus baltarusių muziejus
Parodos autoriai: Rūta Kazlauskienė, dr. Daiva Narbutienė, Saulius Žilys