Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Žeimanto mintys

Į 10 klausimų apie knygas atsako žurnalistas, rašytojas, vertėjas, Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio www.lzs.lt redaktorius, Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, valstybės pripažintas meno kūrėjas, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys Vytautas Žeimantas:

„Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Taip, turi. Aš savo noru prie knygos priėjau ne iš karto. Vaikystėje rūpėjo dūkti, žaisti, sportuoti. Vengiau net to skaitymo, kurio reikalavo mokytojai. Tėvas, tai supratęs, prievartos nepanaudojo, pasielgė įžvalgiau – jis man pakišo Karlo Majaus „Vinetu“. Ją „prarijau“, po to ir kitas knygas apie šaunuolius indėnus, ir nė nepajutau, kaip įnikau į knygų pasaulį. Man tapo suprantami mokytojų žodžiai, kad knyga yra šventa. Panašiai, iš manęs gavęs knygą „Harka“, per indėnų nuotykius prie knygos priprato ir mano sūnus. 

Su vaikaičiais, interneto kartos vaikais – jau kitaip. Aišku, jie skaitė, kiek to reikalavo mokykla, vėliau universitetas. Bet internetas daro savo. Jų gyvenimas judresnis, greitesnis, informatyvesnis, ir šiame ritme ramus knygos skaitymas net ir jaukiame kamputyje darosi problematiškas.”

Priklausomai nuo poreikio. Jei žurnalistiniam darbui – kad knyga būtų informatyvi, paremta konkrečiais, patikrintais faktais, parašyta sklandžia kalba, mažiau tuščiažodžiavimo, visiems žinomų teiginių. Jei atgaivai – grožinę literatūrą. Vertinu sudėtingesnio siužeto, aktyvesnės veiksmo motorikos knygas. Labiau patinka realistinė, nors gali būti ir alegorinė, groteskinė vaizdavimo forma.

Bibliotekininkus gerbiu, jų triūsas labai reikalingas. Nemanau, kad galėčiau ką nors jiems pasiūlyti perskaityti, greičiau iš jų išgirsti gerą patarimą, kurią knygą paimti į rankas.

Taip, visai neseniai. Prieš Kalėdas norėdamas, kad ant palangės pastatytas elektrinių žvakučių stovas būtų geriau matomas iš gatvės, pastačiau jį ant krūvelės knygų.

Nemanau. Kompiuterio ekranas man tik informacijos šaltinis, pasikeitimas ja. Skaitau tik dėl reikalo. Kompiuteris niekada nesuteiks to jaukumo, betarpiško bendravimo, emocinio ryšio, kuris atsiranda skaitant spausdintą knygą, kai aplinkui susikuria tik man ir skaitomam autoriui priklausanti erdvė.

Taip, turi. Aš savo noru prie knygos priėjau ne iš karto. Vaikystėje rūpėjo dūkti, žaisti, sportuoti. Vengiau net to skaitymo, kurio reikalavo mokytojai. Tėvas, tai supratęs, prievartos nepanaudojo, pasielgė įžvalgiau – jis man pakišo Karlo Majaus „Vinetu“. Ją „prarijau“, po to ir kitas knygas apie šaunuolius indėnus, ir nė nepajutau, kaip įnikau į knygų pasaulį. Man tapo suprantami mokytojų žodžiai, kad knyga yra šventa. Panašiai, iš manęs gavęs knygą „Harka“, per indėnų nuotykius prie knygos priprato ir mano sūnus.

Su vaikaičiais, interneto kartos vaikais – jau kitaip. Aišku, jie skaitė, kiek to reikalavo mokykla, vėliau universitetas. Bet internetas daro savo. Jų gyvenimas judresnis, greitesnis, informatyvesnis, ir šiame ritme ramus knygos skaitymas net ir jaukiame kamputyje darosi problematiškas.

Čia turbūt norima paklausti, kokia knyga man brangiausia? Tokios neturiu. Branginu visas.

Jei kuklumą palikčiau užribyje, pasakyčiau, kad esė. Nuo pokario Vilniaus griuvėsiuose augusio berniuko iki šių dienų praėjo 75 metai. Praktiškai visas laikas skirtas žurnalistikai, kūrybai. Be žurnalistams įprastų žanrų, kūriau feljetonus, pamfletus, miniatiūras, esė, apsakymus, legendas, eilėraščius, parašiau apysaką vaikams, net vieną romaną. Mano žodžiais yra sukurta dainų. Verčiu iš baltarusių kalbos, esu priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Lietuvos kultūros ministro įsakymu man suteiktas valstybės pripažinto meno kūrėjo statusas. Taigi, būtų apie ką rašyti.

Aišku, Lietuvos. Prisimenu, jaunystėje labai didelį įspūdį, stiprų patriotizmo jausmą sukėlė Antano Vienuolio romanas „Kryžkelės“, Lietuvą garbinantys Maironio eilėraščiai. Jo „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“ išmokau atmintinai ir mokytojų neraginamas. Brendau su Vytauto Bubnio, Jono Mikelinsko, Jono Avyžiaus, Algimanto Zurbos romanais, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos poezija. Iš verstinių visų pirma išskirčiau Antikos kūrėjus. Dabar sau atrandu labai savitą japonų kūrybą, Skandinavijos šalių rašytojus.

Esu jau parašęs ir išleidęs porą dešimčių knygų. Jos įvairių žanrų, tematikos. Pakutinioji knyga – „Gimtuoju dvasingu žodžiu“ (2020) – apie Lietuvoje dirbusius ir kūrusius baltarusių katalikų kunigus – baltarusių tautinio atgimimo pradininkus ir šauklius.

Dabar manau, kad reikėtų išleisti savo bibliografiją – juk Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, JAV, Australijos ir kitų kraštų spaudoje esu paskelbęs per 3 tūkstančius publikacijų, nemaža rašyta ir apie mane.

Pastaruoju metu visada skaitau kelias knygas iš karto. Dabar, priklausomai nuo nuotaikos, imu į rankas Hanso Roslingo „Faktų galią“ arba Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“.