Slaptas kūrėjas: Leono Gineičio archyvinio palikimo fragmentai

Slaptas kūrėjas: Leono Gineičio archyvinio palikimo fragmentai

2020 m. lapkričio 16 d. vienam žymiausių XX a. antrosios pusės lituanistų, donelaitikos tyrėjui, filosofui Leonui Gineičiui sukanka 100 metų.

Minėdami šią sukaktį, LMA Vrublevskių bibliotekos, kurios skaitytoju beveik pusę šimto metų buvo Leonas Gineitis, darbuotojai dar kartą apžvelgia saugomą jo rankraštinį palikimą.

Apžvalgą parengė Rūta Kazlauskienė, prisiminimus perskaitė Dovilas Petkus.


„Diptikas karališkajai porai: minint 500-ąsias Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto gimimo metines“

„Diptikas karališkajai porai: minint 500-ąsias Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto gimimo metines“

Minint Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto gimimo 500 – ąsias metines LMA Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Diptikas karališkajai porai: minint 500-ąsias Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto gimimo metines“.

Medžiagą šiai parodai surinkusi Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Dalia Bikauskienė išsamiai pasakoja apie šių Lietuvos didikų meilės istoriją, jų gyvenimo būdą, renesanso dvasią, gyvenimą grožyje ir to meto politinę situaciją, kuri turėjo įtaką asmeniniams valdovų pasirinkimams.

KLAUSYTI ĮRAŠO


Paskaita „Kai teko rinktis – šalies gynyba ar universitetas: Aukštųjų kursų veiklą atspindintys dokumentai LMA Vrublevskių bibliotekoje“

Apžvalga. Apie LMA Vrublevskių bibliotekos ediktų kolekciją

LMA bibliotekoje, ypač Rankraščių skyriuje, gausu medžiagos, atskleidžiančios Aukštųjų kursų organizavimo klausimus, jų struktūrą. Iš jos galima sužinoti įdomių dalykų apie kursų lektorius, jų dėstytas disciplinas, taip pat visuomenei aktualias aukštojo mokslo organizavimo problemas. Šie dokumentai leidžia pažvelgti į Aukštuosius kursus, jų kūrimą ir reikšmę plačiau, atskleidžia ne tik galutinį rezultatą, bet ir įvairius svarstymus, liudijančius, koks sunkus ir atsakingas buvo aukštosios mokyklos kūrimo darbas. Aukštieji kursai padėjo pagrindus valstybiniam pasaulietiško pobūdžio universitetui.

Parengė ir perskaitė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė.

KLAUSYTI ĮRAŠO


Apžvalga. Apie LMA Vrublevskių bibliotekos ediktų kolekciją

Apžvalga. Apie LMA Vrublevskių bibliotekos ediktų kolekciją

Žodis „ediktas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „edictum“ ir reiškia įsakymą, skelbimą. Didžiąją ediktų fondo dalį sudaro vokiečių kalba spausdinti Prūsijos karalystės valdžios įsakai. Įdomu tai, kad vienintelis LMA Vrublevskių bibliotekoje esantis lietuviškas ediktas išleistas XVI a. Iš XVII a. saugomi du lietuviški ediktai. Ši kolekcija yra nepakeičiamas šaltinis lietuvių kalbos tyrėjams ir istorijos mėgėjams. 

Apžvalgą parengė ir perskaitė Daiva Baniulienė, Retų spaudinių skyriaus bibliografė.

KLAUSYTI ĮRAŠO


Periodikos apžvalga. Žurnalas „Kosmos“

Periodikos apžvalga. Žurnalas „Kosmos“

Žurnalas „Kosmos“ buvo pirmasis tarpukario Lietuvos gamtos mokslų periodinis leidinys, ėjęs Kaune du dešimtmečius – nuo 1920 iki 1940 metų. Žurnalas populiarino gamtos mokslus, prisidėjo prie jų raidos, švietė visuomenę, siekė lygiuotis į panašią Vakarų periodiką. Su kokiais sunkumais susidurdavo šio prieš šimtą metų leisto žurnalo autoriai? 

Apžvalgą parengė ir perskaitė Jolanta Stasytė Berniūnienė. 

KLAUSYTI ĮRAŠO


„Nenusipelnęs mūsų užmaršties: Augustas Šleicheris“

„Nenusipelnęs mūsų užmaršties: Augustas Šleicheris“

2021 metais sukanka 200 metų nuo žymiausio XIX a. indoeuropeisto Augusto Šleicherio (August Schleicher, 1821–1868) gimimo. Šios sukakties proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rengiama virtuali mažoji paroda. Kviečiame pasiklausyti garso įrašo apie šį plačios erudicijos mokslininką ir iš arčiau susipažinti su jo moksline veikla.

Apie Šleicherį pasakoja parodos autorė Kotryna Rekašiūtė, LMAVB Knygos muziejaus mokslo darbuotoja.

KLAUSYTI ĮRAŠO


Žyrovičų evangelija: iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“

Žyrovičų evangelija: iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“

Kviečiame klausytis Dr. Andriaus Jurkevičiaus, dirbančio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje pasakojimo apie Žyrovičų evangeliją, dar žinomą kaip „Sapiegų evangelija”. 

Tai rankraštinis paminklas, rašytas bažnytine slavų kalba, ustavu. Evangelijos originalas šiuo metu saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, Rusiškų rankraštinių knygų fonde.

Paskaitos autorius ir skaitovas Dr. Andrius Jurkevičius, filmavo ir montavo V. Petrikaitė. 


Istorijos leidiniui Mūsų senovė – 100 metų

Istorijos leidiniui Mūsų senovė – 100 metų

2021 metais sukanka 100 metų nuo istorijos mokslo leidinio Mūsų senovė pasirodymo. 1921–1922 ir 1937–1940 m. Kaune įvairiu dažniu buvo išleisti devyni jo numeriai. 1921–1922 m. leidinį redagavo Juozas Tumas-Vaižgantas, o 1937–1940 m. – Vaclovas Biržiška. Jį leido Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija, nuo 1937 m. – Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka. Spausdino „Varpo“ spaustuvė Kaune, o nuo 1921, kn. 2 iki 1922, kn. 4/5 – „Ryto“ spaustuvė Tilžėje.

Klausyti įrašo >>>

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus fonduose saugomi visi išėję Mūsų senovės numeriai.

Paantraštėje Mūsų senovė buvo pavadinta neperiodiniu žurnalu Lietuvos istorijos medžiagai rinkti, o atskiri numeriai leidėjų įvardyti knygomis. Mūsų senovė laikytina tęstiniu leidiniu, nes išeidavo ne vienodais laiko tarpais, o tik tuomet, kai rengėjai sukaupdavo pakankamai medžiagos gana didelės apimties, 8–10 spaudos lankų, leidiniui.

Mūsų senovės atsiradimo istoriją detaliai aprašė J. Tumas-Vaižgantas pirmojoje leidinio knygoje, straipsnyje „Kaip Mūsų senovė dygo“. 1921 m. sausio 16 d. Kaune, Jono Jablonskio namuose, įvyko Lietuvos visuomenės veikėjų susirinkimas, kuriame dalyvavo senosios inteligentų kartos atstovai: Vincas Čepinskis, Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas, Kazys Grinius, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Petras Leonas, Jonas Mačiulis-Maironis, Pranas Mašiotas, Povilas Matulionis, J. Tumas-Vaižgantas ir Eduardas Volteris. Susirinkusieji nusprendė leisti neperiodinį leidinį, skirtą Lietuvos istorijos medžiagai skelbti. Buvo sudaryta komisija iš A. Dambrausko-Jakšto, P. Mašioto, P. Matulionio, J. Tumo-Vaižganto ir pirmininko J. Jablonskio, kuriai pavesta numatyti leidinio programą, sugalvoti pavadinimą, suskaičiuoti sąmatą.

Į kitą susirinkimą 1921 m. sausio 20 d. atvyko ir jaunesniosios kartos šviesuomenės: Jonas Bulota, Kazimieras Būga, Sofija Čiurlionienė, Augustinas Janulaitis, Petras Klimas, Jonas Laurinaitis, Vincas Palukaitis ir Antanas Vireliūnas. Sumanytam leidiniui buvo duotas Mūsų senovės pavadinimas, redaktoriumi išrinktas J. Tumas-Vaižgantas, o redakcinės komisijos nariais paskirti K. Būga, A. Janulaitis ir P. Klimas. Redaktorius buvo įpareigotas kreiptis į Švietimo ministeriją dėl finansavimo. Ministerija sutiko apmokėti spausdinimo išlaidas, autorių ir redaktoriaus honorarus [6].

1921 m. vasario 16 d. dienraščiuose Laisvė ir Lietuva buvo paskelbta Mūsų senovės programa, o autoriai paraginti siųsti redakcijai savo istorinio pobūdžio darbus. Leidinio programoje buvo numatytos tokios publikacijų temos: 1. Praeitis (lietuvių sąmonės kilimas ir kėlimas, kontrafakcija, draudžiamoji spauda, partijų formavimasis, lietuvių inteligentai išeiviai, lietuviškos spaudos grąžinimas, Pirmasis pasaulinis karas); 2. 1864–1904 m. mokykla; 3 Valsčiai; 4. Religijų santykiai; 5. Pasipriešinimas caro valdžiai ir sukilimai; 6. Sektos; 7. Tarptautiniai santykiai; 8. Monografijos; 9. Praeities dalykai tautosakoje; 10. Raštų naujienos; 11. Valdžios ir privati korespondencija; 12. Krašto ekonomika; 13. Pagrobtieji tautos turtai svetur; 14. Numizmatika, sfragistika, ekslibrisai; 15. Archeologija; 16. Meno istorija, menininkai; 17. Asmenų ir aplinkos fotografijos, graviūros; 18. Istorijos bibliografija, kritika; 19. Kronika [5].

Pirmosios Mūsų senovės knygos viršelį papuošė Petro Kalpoko piešinys. P. Klimas paskelbė įžanginį straipsnį „Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai“. Leidinyje buvo paviešinta keletas dokumentų iš J. Tumo-Vaižganto archyvo: 1855 m. Motiejaus Valančiaus lenkiškas aplinkraštis, Tumo-Vaižganto 1898 m. peticija dėl spaudos grąžinimo, 1896 m. prašymas Žemaičių vyskupui dėl Mosėdžio blaivybės draugijos steigimo, raidynas „Českij alfavit“ (iš tiesų – lietuviškas raidynas, praleistas cenzūros 1901 m.). V. Biržiška paskelbė straipsnius apie M. Valančiaus bylas, apie slaptąsias lietuvių draugijas ir apie tai, kaip sekėsi platinti lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis, paviešino 1863 m. sausio 22 d. lietuvišką atsišaukimą. Antanas Alekna paskelbė straipsnį „Vyskupas Valančius ir 1863 metai“. Taip pat buvo įdėta atsiminimų: Antano Povyliaus – apie spaudos draudimo laikus Šiaulių apskrityje, A. Dambrausko-Jakšto dienoraščio fragmentų „Iš Kauno kronikos“, J. Tumo-Vaižganto atsiminimų apie Žemaičių kunigų seminariją ir apie Mūsų senovės atsiradimą. J. Tumas-Vaižgantas taip pat paskelbė pasakojimą apie rusų filologų planuotą slavistų suvažiavimą, publikavo Jurgio Smolskio-Smalsčio eilių, prisiminė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio 70 metų sukaktį. Antanas Macijauskas paskelbė straipsnį apie laimėtą bylą dėl jo 1900 m. išleisto lietuviško žemėlapio. L. Gutauskas publikavo su Lazdijais susijusių dokumentų. Augustinas Voldemaras pateikė 1919 m. išėjusios A. Aleknos „Lietuvos istorijos“ recenziją. Buvo išspausdinta užsienio leidiniuose pasirodžiusių Lietuvos istorijos darbų bibliografija, sudaryta Aleksandro Ružancovo. Publikuota Lauryno Ivinskio, Petro Vileišio ir Kazio Būgos laiškų. Biržų gimnazijos kapelionas Petras Ruškys paskelbė darbą apie Biržų pilį ir jos apylinkes.

Leidinio steigėjai orientavosi į laikus „nuo vyskupo Valančiaus gadynės ligi Didžiojo karo pabaigos“. Mūsų senovėje buvo skelbiama Lietuvos istorijos medžiaga: atsiminimai, dokumentai, tyrimai, recenzijos, biografijos ir kt., nors, kaip pastebėjo Aldona Gaigalaitė, leidiniui trūko moksliniams žurnalams būdingos informacijos ir kitų dalykų [2]. Be jau paminėtų asmenų, leidinyje bendradarbiavo Petras Būtėnas, Petras Galaunė, Liudas Gira, Adolfas Sabaliauskas, Vytautas Steponaitis, Petras Tarasenka, Jonas Ulickas ir kiti.

„Kun. J. Tumo energija ir jo rūpesčiu ir visa Mūsų senovė gavo savitą, „tumišką“ atspalvį – redaktoriui rūpėjo ne tiek skelbiamos medžiagos objektingumas, kiek jos nuoširdumas; medžiaga buvo spaudai atiduodama tik gavus iš bendradarbių ir dėl to gana chaotiškai tvarkoma. Tuo būdu tačiau Mūsų senovė virto aiškiu kun. J. Tumo darbu; jo asmenybė gražiai atsispindėjo ne tik jo paties pateiktuose raštuose, bet ir daugumo bendradarbių, kurie nejučiomis užsikrėsdavo redaktoriaus nuotaika ir ūpu; daugumas juk tik jo išjudinti rašė“, – pastebėjo V. Biržiška [1].

Redaktorius sulaukdavo ir kritikos. Galima paminėti Pagelažiečio (t. y. Pauliaus Galaunės) kritinį straipsnį, publikuotą Švietimo darbe. P. Galaunė išpeikė J. Tumo-Vaižganto entuziazmą rašyti apie tautodailę be tinkamo pasirengimo: „pirm negu daryti kokį nors žingsnį mokslo srityje, reikia jis nors kiek apgalvoti, o ne vien tik jausmu užsidegti ir juomi vaduotis, kas galima gal tik grynajame mene. Nereikia pretenduoti būti visažinančiam, kai iš tikrųjų tų žinių trūksta. O dar labiau – naudotis autoritetingumu mūsų jaunutės visuomenės tarpe meno kultūros srityje“ [3]. Pasirodo, Vaižgantas antrame leidinio numeryje kaip lietuvių tautodailės kūrinį pristatė XVIII amžiaus „Jėzaus Nazaransko“ graviūrą, ne itin talentingo vokiečių ar lenkų raižytojo darbą… Taip pat skeptiškai buvo įvertintas tame pačiame numeryje pskelbtų senosios kaligrafijos pavyzdžių parinkimas.

1922 m. buvo skelbiama, kad leidinys eis keturis kartus per metus, tačiau teišėjo dvi knygos, o jungtinė ketvirta ir penkta knyga – dar ir gerokai pavėlavusi dėl spaustuvės Prūsijoje kaltės. Redaktoriui buvo priekaištaujama dėl darbo neišmanymo. Švietimo ministerija atsisakė šelpti leidinį, siūlė jį prijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidžiamo tęstinio leidinio Tauta ir žodis. J. Tumas-Vaižgantas ir redakcijos bendradarbiai pasvarstę vis dėlto nusprendė atsisakyti tokio sumanymo [7]. Mūsų senovės leidyba 1923 m. nutrūko.

Akademinė ir kultūros visuomenė jautė poreikį ir pareigą gilintis į praeities tyrimus, todėl radosi kitų, specializuotų istorinės pakraipos periodinių leidinių: Karo archyvas, Praeitis, Mūsų tautosaka, Atheneum, Gimtasis kraštas, Senovė. Daug istorinės medžiagos buvo paskelbta laikraščiuose ir atskiromis knygelėmis.

J. Tumo-Vaižganto literatūros muziejuje, kuris vėliau tapo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių skyriumi, prisikaupė daug naujos, niekur neskelbtos medžiagos. Šiai medžiagai paviešinti Lietuvos istorijos draugija nusprendė steigti leidinį. Pagerbiant J. Tumą-Vaižgantą, leidiniui buvo suteiktas tas pats Mūsų senovės pavadinimas. Redaktoriumi buvo paskirtas V. Biržiška, leidyba pavesta VDU bibliotekai, spausdinimas – „Varpo“ spaustuvei [1].

1937 m. Mūsų senovė vėl pasirodė. Pagrindinė leidinio publikacijų tema išliko ta pati: XIX–XX a. pradžios tautinis lietuvių atgimimas. 1937–1940 m. Mūsų senovės redakcija susitelkė publikuoti straipsnius, visuomenės veikėjų atsiminimus, dienoraščius, susirašinėjimą, dokumentus, recenzijas, iki tol neskelbtus ar nežinomų autorių darbus. Iš didesnių, per kelis numerius išsitęsusių skelbinių galima paminėti Jono Būtėno studiją „Lietuvių teatras Vilniuje“, Juozo Bagdono „Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais“, Vinco Maciūno „Lietuviški dalykai Vilniaus šubravcų satyroje“. Kai kurie iš jų vėliau buvo perleisti atskiromis knygomis. Leidinyje straipsnių paskelbė Jonas Čerka-Čerkauskas, Marijona Čilvinaitė, A. Janulaitis, Petras Jonikas, Antanas Rucevičius ir kiti.

1940 m. leidinio gyvavimą nutraukė sovietų okupacija.

„Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų kaip kūdikis“ – rašė Petras Klimas pirmame Mūsų senovės numeryje [4]. Šio leidinio kūrėjai, nepriklausomos Lietuvos inteligentai, jautė pareigą įnešti indėlį į Lietuvos istorijos mokslą. Per šešerius gyvavimo metus Mūsų senovė paskelbė daug vertingų istorinių dokumentų ir tyrimų, kurie besidomintiems Lietuvos istorija išliko naudingi iki pat šių dienų.

Informaciją parengė Jolanta Stasytė-Berniūnienė

Literatūra

  • BIRŽIŠKA, Vaclovas. [Redakcijos žodis]. Mūsų senovė, 1937, t. 2, nr. 1(6), p. 3–6.
  • GAIGALAITĖ, Aldona. Mokslinė istorinė periodika nepriklausomoje Lietuvoje (1921–1940). Istorija: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vilniaus pedagoginis universitetas. 2009, [t.] 75(3), p. 40–51. ISSN 1392-0456.
  • GALAUNĖ, Paulius. Keli žodžiai del „Mūsų senovės“ Nr. 2 „Tautadailės“. Parašas: Pagelažietis. Švietimo darbas, 1922, nr. 3/6, p. 443–445.
  • KLIMAS, Petras. Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai. Mūsų senovė, 1921, t. 1, nr. 1, p. 3–5.
  • „Mūsų senovė“. Lietuva, 1921, vas. 16, nr. 37 p. 5.
  • TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. Kaip „Mūsų senovė“ dygo. Mūsų senovė, 1921, t. 1, nr. 1, p. 76–77.
  • TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. „Mūsų senovė“. Krašto balsas, 1923, bal. 6, nr. 75, p. 3.


„Sužinok, pasidalink“: iš žemėlapių istorijos

„Sužinok, pasidalink“: iš žemėlapių istorijos

LMA Vrublevskių bibliotekos bičiulis ir skaitytojas Rolandas Gustaitis, rinkdamas medžiagą „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynui“, bibliotekos Retų spaudinių skyriuje peržiūrėjo kartografijos rinkinį. Dalis žemėlapių buvo panaudoti leidiniui. Apie vieną jų R. Gustaitis dalijasi surinktomis ir dar šiomis dienomis papildytomis žiniomis. Tai „Prūsijos karalystės žemėlapis“ (spausdintas Niurnberge 1804 metais, sudarytojas D. F. Zocmanas (Sotzmann), kuris išsiskyrė dviem įdomiais įrašais lenkų kalba: „Šis žemėlapis rastas pas rusų štabo karininką, žuvusį mūšyje prie Frydlando birželio 14 dieną 1807“ („Ta karta znaleziona przy Rossyiskim Schtabs officerze poległym na poboiowiskem pod Friedland, dnia 14o Czerwca 1807:“) bei „Pulkininkas Veisenhofas, 12 pėstininkų pulko vadas“ („Weyssenhoff Pułkownik Dowod[ca?] Pułku 12o Piechoty“).

„1807 m. birželio 14 d. Rytų Prūsijoje įvykusį Frydlando (Friedland) mūšį laimėjo Napoleono vadovaujama Prancūzijos ir jų sąjungininkų kariuomenė. Mūšis buvo kruvinas – buvo prieita iki gatvių kautynių Frydlando mieste. Rusų nuostoliai, pagal įvairius šaltinius – nuo 10 iki 20 tūkstančių žuvusiųjų. Po mūšio Prancūzijos armija pasiekė Nemuno upę, o Rusijos imperatorius Aleksandras I paprašė paliaubų. Netrukus, po trijų savaičių, buvo pasirašyta ir Tilžės taikos sutartis. Tai rusų šaltiniai ir laiko didžiausia Napoleono pergalės Frydlande pasekme (tuo pačiu sumenkindami rusų kariuomenės patirtus nuostolius). Rusijos karų istorijai šis mūšis svarbus tuo, kad jo dalyviai už parodytą didvyriškumą pirmąkart buvo apdovanoti „Karinio ordino pasižymėjimo ženklu“, vėliau pavadintu „Georgijaus kryžiumi“. Šiuo kariniu apdovanojimu (vienu iš pačių garsiausių Rusijoje) pirmasis buvo apdovanotas Frydlando mūšio dalyvis, Rusijos gvardijos kavalerijos pulko puskarininkis Jegoras Mitrochinas.

Frydlando mūšyje Napoleono pusėje dalyvavo ir lenkų kariniai daliniai, taip pat ir 12-asis pėstininkų pulkas, sudarytas 1806 metais. Šiame pulke 1807 m. tarnavo majoras Janas Veisenhofas (Jan Weyssenhoff, 1774–1848) – būsimasis divizijos generolas, Napoleono karų, Kosčiuškos ir 1830–1831 m. sukilimų dalyvis. Latgaloje gimęs, kilęs iš vokiečių Veisų (Weiss) giminės. Metams praėjus po Frydlando mūšio (1808), Veisenhofas buvo paskirtas šio pulko vadu. Jo atsiminimuose, išleistuose 1904 m. Varšuvoje ir Krokuvoje, šis mūšis taip pat minimas. Gali būti, kad šį žuvusio karininko krauju paženklintą (tai rodo rusvos dėmės) žemėlapį iš mūšio lauko pasiėmė pats Janas Veisenhofas. Kaip šis žemėlapis atsidūrė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje – galima tik spėlioti, tačiau pats generolas per savo gyvenimą daug kartų lankėsi Lietuvoje. Manyčiau, kad jo turėtas žemėlapis su savo istorija galėtų deramai papuošti kokią nors monografiją ar parodą, skirtą Napoleono karams ar Tilžės taikai.

Frydlande (dab. – Kaliningrado srities miestas Pravdinskas) iki šiol randama gausių rusų karių kapaviečių – paskutinį kartą tokia rasta visai neseniai, 2014 m. balandžio 2 dieną, tiesiant dujotiekį. Šis miestas mums įdomus tuo, kad jame (ankstesnis pavadinimas – Bartų Romuva) stovėjo vienos iš prūsų žemių (Notangos) pilis. Iš Notangos žemės kilęs didžiojo prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas. Netoli Frydlando (5 km į šiaurę) yra Bamblių kaimas, kuriame 1546 m. gimė vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų Jonas Bretkūnas.“


Sveikinimas Šventų Velykų proga

Sveikinimas Šventų Velykų proga

Brangieji! Tarsi nepastebimai į Vilnių ir į Lietuvą atėjo gražus pavasaris. Paskutinėmis vasario dienomis dar dairėmės į varvekliais apkibusius miesto stogus ir akimis lydėjome Nerimi plaukiančias ledo lytis. Kovo vidury pasidžiaugėme virš sostinės į gimtąsias vietas lekiančiomis gulbėmis, o pabaigoje išvydome sprogstančius medžių pumpurus. Netrukus sulauksime gražiausios pavasario šventės – Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo iškilmės. Jos išvakarėse su viltimi žiūrėkime į ateitį! Ji bus pažymėta ir epidemijos bei karantino pabaiga, ir bendruomenių bei šeimų grįžimu prie įprasto gyvenimo, ir bibliotekų bei kitų kultūros ir atminties institucijų atvėrimu visuomenei. Labai, labai visų pasiilgome savo rūmuose Žygimantų gatvėje! Todėl sveikindami visus artimus ir tolimus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bendruomenės narius, visus jos talkininkus bei rėmėjus, visus buvusius ir būsimus lankytojus, nuoširdžiai linkime, kad Šventų Velykų šventė visiems dovanotų kuo stipriausią sveikatą, kuo puikiausią nuotaiką, kuo šviesiausių minčių, įkvėpimo, jėgų ir energijos geriems darbams!

Direkcija