Bibliotekininkė Rūta Juzėnienė apie knygas

Bibliotekininkė Rūta Juzėnienė apie knygas

2026-02-12

Asmeninio archyvo nuotrauka 

Rūta Juzėnienė – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė. Moteris, kuriai svarbiausi žmonės ir bendrystė, per du darbo dešimtmečius tapo neatsiejama bibliotekos dalimi. „Pažvelgus į nuveiktus darbus galiu drąsiai sakyti – esu savo rogėse“, – prisipažįsta Rūta Juzėnienė. Bibliotekos bendruomenė išaugo, veikia senjorų, mezgimo, muzikos, kraštotyros klubai, kuriuose auginama prasminga bendrystė, kuriami planai, siekiama bendrų tikslų. Viešoji miesto biblioteka tapo gyva, smalsi, laukianti kiekvieno. Tai žinių, kūrybos, poilsio vieta, čia susitinka žmonės ir jų istorijos.

„Man smagu, kai bibliotekoje skamba muzika, o mūsų senjorai prisideda prie edukacijų ir renginių. Iš lankytojų tapo neformaliais darbuotojais, kartu kuriančiais bibliotekos istoriją.

Gyvenime man svarbu, kad kelias, kuriuo einame, nevirstų tik ratu aplink save pačius. Kad nepamirštume pamatyti tų, kuriems mūsų buvimas, žodis, dėmesys reikalingi. Neišmokau (ir turbūt jau per vėlu mokytis) pirmiausia galvoti apie save, o kitiems atiduoti tik tai, kas lieka. Tačiau jei kiekvienas bent maža dalele peržengtume savo poreikių ribas, atsigręžtume į aplinkinius – taptų daug šviesiau ir šilčiau.

Jei tik para turėtų kelias papildomas valandas! Tuomet skaitymui galėčiau skirti tiek laiko, kiek iš tiesų norisi. Deja, dažnai tenka vogti nuo miego, nes savo dienos be knygų tiesiog neįsivaizduoju“, – sako Panevėžyje gimusi, augusi, mylinti savo miestą ir pasirinktą profesiją bibliotekininkė Rūta Juzėnienė.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga kiekviena knyga, kurioje atrandu tai, ko anksčiau nežinojau – ar tai būtų istorija, ar įvairūs faktai. Jei knyga pasakoja apie jausmus, man svarbu, kad ji būtų tokia įtraukianti, jog galėčiau juoktis ar liūdėti kartu su personažais. Perskaičius tokią knygą net apima lengvas apmaudas, kad mano gyvenimas per trumpas, jog spėčiau perskaityti visas geras knygas. Būtent gebėjimas praturtinti mintis, jausmus ir patirtį man ir yra tikroji knygos vertė.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Jei dirbi su skaitytojais ir esi bibliotekininkas, privalai domėtis naujomis knygomis, žinoti, ką pasiūlyti ir rekomenduoti tiek paaugliui, tiek senjorui, verslininkui ar namų šeimininkei. Juk tai – mūsų profesija! Nesistebime, kad vaistininkas išmano vaistus ir pataria pacientams, tad kaip galėtume dirbti patys, nieko nežinodami apie knygas, esančias mūsų lentynose?
Nesakau, kad turime perskaityti visas knygas, tačiau sekti naujienas, pažinoti klasikus, kas šiuo metu yra „ant bangos“, turėti elementarių, pamatinių literatūros žinių privalome, jei norime vadintis bibliotekininkais. Man tai yra labai svarbu.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Deja taip, turiu prisipažinti, kad L. Brežnevo knygas naudojau kaip laiptelį, kai tekdavo darbe pasilypėti ir nebuvo kopėtėlių. Gal ir ne itin elegantiška, tačiau jokios graužaties dėl to nejutau.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Jokiu būdu. Jei į knygą žvelgiame kaip į meno kūrinį, spausdintos knygos be konkurencijos laimi. Tačiau svarbiausia turinys, tai, ką autorius nori perduoti skaitytojui. Svarbu, kad knygos pasiektų ir tuos žmones, kurie dėl įvairių priežasčių nedraugauja su popierinėmis knygomis. Kai kelionėje pamatau žmogų su skaitykle rankose, širdis tiesiog džiaugiasi.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manyčiau, taip. Žinoma, kiekvienoje kartoje buvo ir yra mylinčių ir abejingų knygai. Vis dėlto šiandien knyga nebėra taip branginama, kaip, pavyzdžiui, prieš šimtą metų. Todėl tikėtis, kad santykis su knyga visose kartose išliks vienodas, būtų naivu. Šį pokytį tiesiog reikia priimti kaip faktą.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Ir anksčiau, ir dabar skolinu, nors kai kurios taip ir liko kitų namuose. Tačiau galvoju: o gal tam žmogui ji buvo reikalingesnė? Gal būtent mano knygoje jis rado atsakymus tam, ko ieškojo. Svarbiausia, kad knyga gyvena ir yra skaitoma, o kieno lentynoje ji stovi, nėra taip svarbu. Jei prireiks, visada galiu paprašyti grąžinti.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Spalvingas, nuotykių kupinas gyvenimo romanas.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu išskirtinės šalies autorių, man svarbiausias turinys. Dažnai ieškau rekomendacijų ir socialiniuose tinkluose, labai džiugina, kai žmonės dalijasi savo skaitymo įspūdžiais.

9. Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jei rašyčiau knygą, ji būtų apie mano Mamą, vos devyniolikos metų gimnazistę, nuteistą kaip politinę kalinę 10-čiai metų ir ištremtą į Sibirą už tai, kad mylėjo Lietuvą.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baiginėju Ayn Rand (Alisos Rozenbaum) romaną „Šaltinis“. Man ši knyga tikrai tarytum šaltinis, gaivina mintis ir pasotina skaitymo alkį.


Apie pirmąjį leidinį lietuvių kalba, pristatantį Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus

Apie pirmąjį leidinį lietuvių kalba, pristatantį Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus

2026-02-10

Nuo disertacijos iki monografijos tyrėjo kelią nuėjusi dr. Kotryna Rekašiūtė Vrublevskių bibliotekos studijoje pristatė pirmąjį leidinį lietuvių kalba apie Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus. Knygoje dėmesys sutelktas į masonų sąsajas su lituanistika, plačiau aptarti su ja susijusių ir masonams priklausiusių Prūsijos veikėjų ryšiai, galėję sutelkti lituanistiniam darbui. Siekdama atverti naujus istorinius kontekstus, autorė kviečia pažvelgti plačiau – į lituanistinę veiklą, perpintą masonų draugijos ryšiais.

Istoriografijoje teigiama, jog masonai – vienas sėkmingiausių Didžiosios Britanijos kultūrinio eksporto pavyzdžių. XVIII amžiuje plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė ir Prūsijos. Masonystę be priešiškumo priėmusi evangelikų liuteronų bažnyčia sudarė palankias sąlygas įsikurti ir pirmajai masonų ložei Klaipėdos krašte bei dabartinėje Lietuvos teritorijoje – 1776 metais Įsteigtai „Memphio“ ložei. Tačiau kaip pažymi dr. Kotryna Rekašiūtė, rašyti apie masonus dėl uždaros draugijos veiklos tyrėjui nėra dėkinga – jų veiklą liudijančių dokumentų paieškos buvo sudėtingos. Naujų istorinių šaltinių tyrimai vedė ne tik į Lietuvos atminties institucijas, bet ir į Prūsijos kultūros paveldo Slaptąjį valstybinį archyvą Berlyne. Kokius masonų ložių sąrašus čia pavyko aptikti, kieno pavardės yra siejamos su lituanistiniu sąjūdžiu Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašte ir kokią įtaką tai darė lietuvių kalbos įtvirtinimui – apie visa tai pasakoja dr. Kotryna Rekašiūtė, pristatydama vieną naujausių Vrublevskių bibliotekos leidinių.

Leidinį galima įsigyti Bibliotekos abonemente arba Knygų mugėje „Litexpo“centre vasario 26 – kovo 1 d. (Bibliotekos stendas – 3.10.6 salėje).


Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai

Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai

2026-02-09

2026 metais LR Seimo paskelbtame svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių sąraše įrašytos ir 150-osios lietuvių kalbininko, kultūros veikėjo Jurgio Šlapelio gimimo metinės. Be šio garbingo jubiliejaus, minime dar kelias su Šlapeliais susijusias sukaktis: Jurgio ir Marijos Šlapelių knygyno 120-ąsias metines, taip pat – pirmosios lietuviškos operos „Birutė“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko M. Šlapelienė, 120-ąsias metines ir Laimutės Šlapelytės-Gražutienės 120-ies metų jubiliejų.

Ta proga LMA Vrublevskių biblioteka parengė virtualią dokumentų parodą „Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai“, kurios vaizdai atspindi Jurgio Šlapelio (1876-04-18–1941-03-07) bei jo gyvenimo bendražygės žmonos, lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjos, knygininkės Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880-06-05–1977-04-04) darbų bei veiklos indėlį į lietuvybės aruodą. Paroda skirta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos dienoms paminėti.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas gausus Šlapelių veiklos palikimas: parengtos bei redaguotos J. Šlapelio knygos, spausdinti žodynai; gausus Jurgio bei Marijos susirašinėjimas su lietuvių veikėjais. Pasak tyrėjų, LMA Vrublevskių bibliotekos fondai išsiskiria medžiagos knygyno veiklai atskleisti gausa – čia saugoma per 1000 archyvinių vienetų, susijusių su Šlapelių knygynu – sąskaitos, korespondencija su lietuvių veikėjais Lietuvoje bei užsienyje, informacija apie rengiamus leidinius, rankraščiai, korektūros bei jau parengti leidiniai, spausdinti atvirlaiškiai. Šlapelių knygynas mezgė ryšius ne tik su lietuvių prenumeratoriais bei leidėjais. Adresatų laukas apima ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių miestus: Odesos, Peterburgo, Gardino, Baku, Semipalatinsko (dab. Semejus), Glazgo, Filadelfijos, Žirardvilio. Knygyno paslaugomis naudojosi daugybė garsių žmonių – Ansas Bruožis, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Peliksas Bugailiškis, Martynas Yčas, Mykolas Biržiška, Aldona Didžiulytė, Jonas Jablonskis, Julija Žymantienė (Žemaitė), Vincas Krėvė Mickevičius, Kazys Grinius, lenkų kalbininkas Boduenas de Kurtenė ir kt.

Jurgis Šlapelis – žmogus, kuriam labiausiai rūpėjo gimtosios kalbos dalykai. Jis redagavo ir rengė žodynus, sudarė pirmąjį spausdintą lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“ (1907), rengė lietuviškus vadovėlius, vertė, užsiėmė leidyba, taisė daugelio įvairaus turinio knygų kalbą, rinko tautosaką. Vienas iš įdomių archyvinių dokumentų – J. Šlapelio taisytas rankraštinis M. Stankevičiaus „Fizikos vadovėlis“.

Marija Šlapelienė, pirmoji knygininkė moteris, buvo veikli Vilniaus kultūriniame gyvenime. 1905 metais ji vaidino Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, 1906 metais išgarsėjo kaip pirmosios kompozitoriaus Miko Petrausko lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja. Uoliai ir nenuilstamai dirbo Šlapelių knygyne, daug dėmesio skirdama lietuviškų leidinių platinimui.

Dokumentų ekspozicija „Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai“ norima dar kartą priminti iškilios Marijos ir Jurgio Šlapelių šeimos vaidmenį, braižant lietuviškąjį kalbos ir kultūros žemėlapį.

Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė

 


Svečių iš Lenkijos vizitas

Svečių iš Lenkijos vizitas

2026-02-05

2026 m. vasario 5 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė Józefo Pilsudskio muziejaus Sulejuveke direktorius dr. Robertas Andrzejczykas ir direktoriaus pavaduotoja plėtrai Jadwiga Rodowicz-Czechowska. Svečius priėmė Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė ir Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė. Lenkų muziejininkus domino Bibliotekos Pilsudskių giminės fonde saugomi Bronislovo Pilsudskio (1866–1918) dokumentai: laiškai tėvams, broliui ir seseriai, taip pat užrašai apie Sachalino gyventojus. Mat svečiai į Vilnių atvyko dalyvauti tarptautinės parodos „Žmogus tarp pasaulių: ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“ atidarymo iškilmėje. Kelis dokumentus šiai parodai paskolino ir LMA Vrublevskių biblioteka. Susitikimo metu lietuviai ir lenkai aptarė bendradarbiavimo galimybes ir nubrėžė gaires bendriems ateities projektams.

Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija


Dovana Bibliotekai. Pokalbis su aktoriumi J. Budraičiu

Dovana Bibliotekai. Pokalbis su aktoriumi J. Budraičiu

2026-02-04

Vrublevskių bibliotekoje po truputį pildomas aktoriaus Juozo Budraičio dovanojamų knygų fondas. Beveik kasdien peržiūrėdamas savo namų knygas, J. Budraitis žino, kur guli tos pačios širdžiai artimiausios ir kur jau atidėtos tos, kurios galėtų keliauti į Biblioteką. Kaip sako aktorius, jis nedovanoja tų knygų, kuriose žymisi jam labiausiai patikusias mintis, rašosi pastabas. Tad bent kol kas iš šių namų neiškeliaus tos mylimiausios, dažniausiai skaitomos knygos, tokios kaip M. Martinaičio poezija, T. Mano „Užburtas kalnas“, brolių Gonkūrų dienoraščiai ir daugelis kitų.

Bibliotekos fonduose jau galime rasti aktoriaus, dirbusio Maskvoje kultūros atašė, surinktas knygas apie poetą, diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Kaip pasakojo pats aktorius, rengiant Maskvoje Lietuvos reprezentacijai skirtas konferencijas, jis gilindavosi į kiekvieną temą,skaitydamas knygas. Jos taip pat papildys bibliotekoje kaupiamą jo vardo kolekciją.

Pokalbio metu sužinojome, kokias knygas aktorius skaitydavo filmavimo aikštelėje, kokias knygas skaito šiuo metu. Be galo įdomus ir turiningas pokalbis su tiek knygų perskaičiusiu aktoriumi įvyko jo išskirtiniuose namuose, kuriuose visur karaliauja knygos. Kaip sakė aktorius, gal tik vonios kambaryje jų nėra…


Leidėjo, poeto Juozo Žitkausko mintys

Leidėjo, poeto Juozo Žitkausko mintys

2026-01-29

Mantvydo Drevinsko nuotrauka

 

Juozas Žitkauskas – poetas, asociacijos „Slinktys“ vadovas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Šis žmogus apdovanotas daugeliu talentų: puikus vadybininkas, renginių iniciatorius, leidėjas, jaunųjų meno kūrėjų skatintojas, gebantis nuo šurmulio atsiriboti poetas.

Lietuvos miestų ir miestelių poezijos mėgėjai Juozą Žitkauską gerai pažįsta ir laukia jo skaitymų. Kad ir kur bekeliautų, autorius visa širdimi lieka gimtojoje Dzūkijoje.

„Daugelis mane žino kaip dzūkų kultūros puoselėtoją, entuziastą. Praktiškai nuo 2013 metų mano kūryba balansuoja tarp bendrinės lietuvių kalbos ir dzūkų tarmės. Norėčiau, kad apskritai daugiau skambėtų pati dzūkų tarmė“, – sako Juozas Žitkauskas.

Už eilėraščių knygą „Sakyciniai ir pilniavociniai: ailėraščiai dzūkų tarmi“ ir tarmės puoselėjimą 2018 m. Juozui Žitkauskui buvo įteikta pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andrulionio premija. Už gimtosios kalbos ir gimtosios tarmės puoselėjimą, aktyvią edukacinę ir šviečiamąją veiklą poetas pelnė Lietuvių kalbos komisijos įvertinimą, apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

  1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga ta, kuri tau padeda emociškai, intelektualiai, suteikia žinių. Aš manau, kad net ir meniškai vidutiniška knyga žmogui gali būt vertinga, jeigu tuo metu jam padėjo užmiršti slegiančius rūpesčius, jis sutvirtėjo ją perskaitęs. Ir visai nesvarbu, kad po pusvalandžio nieko galvoje neliko. Bet yra ir pavojingų knygų, kurios skaitančiajam sujaukia protą, jis tampa jų vergu, ir tada jokia kita tiesa jam nebeaktuali. Todėl aš labai įtariai žiūriu į visokias „psichologines“ knygas. Geroje grožinėje literatūroje psichologijos yra kur kas daugiau ir įtaigiau pateiktos, nei tose „iš gyvenimo patirčių“ teorijose prisapaliota.

  1. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nežinau, nes kiekvienas bibliotekos darbuotojas turi savo skonį, savus interesus. Manau, kad šiuo atveju yra svarbiau, kad jis apskritai skaitytų ir domėtųsi literatūra, naujienomis. Gero bibliotekininko priedermė turėtų būti pirmiausia peržvelgti kultūrinę spaudą, pasidomėti, kas rašoma apie naujausias knygas, nes, tikėtina, kad tuoj tuoj į jo darbo stalą pasibels skaitytojas ir pasiteiraus: kas naujesnio, gerbiamasis ar gerbiamoji? Geras bibliotekininkas taip pat privalo sekti literatūros naujienas, žinoti pagrindinius šio lauko įvykius ir neklaidinti skaitytojų nei apie knygas, nei apie jų autorius.

  1. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Neatsimenu. Gal vaikystėje, kai dar nelabai mokėjau skaityti ir man knygose tarpeliai tarp žodžių atstodavo tarsi kažkokias upes, kažkokius takus, kuriuos aš tušinuku vedžiodavau. Keletą taip subraukytų knygų turiu ir dabar. Šiek tiek gėda, bet guodžiuosi tuo pasakymu, kad kas vaikystėje plėšydavo knygas, tas suaugęs bus rašytoju ir panašiai. Kažkiek tiesos yra 😊

  1. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Iš dalies taip, bet tik iš dalies. Knygų mugių lankytojų skaičius nemąžta, ir tikrai jie ten ne vien į renginius ateina, daugelis iš ten grįžta nešini įsigytomis popierinėmis knygomis. Tad, manau, spausdintų knygų laikas dar tęsis. Aš, kaip skaitytojas, irgi esu joms ištikimas, man knyga turi turėti kvapą, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, kad ir koks tas kvapas (gali būt net pelėsių, jeigu sena knyga) bebūtų.

  1. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Žinoma, kad turi. Juk buvo laikas, kai knyga žmogui buvo ir išminties šaltinis, ir laisvalaikis. Vėliau laisvalaikio formų daugėjo, jos vis daugiau atimdavo žmogaus dėmesio nuo knygos. Pažiūrėkime į knygų metrikas, ten parašytus tiražus, ir beveik viskas tuo pasakyta.

Mano karta – kaip tiltas tarp dviejų krantų: viename krante knygų bado laikai, metas, kai mokykloje apie kompiuterius mokėmės be kompiuterių. Tad buvo knygos. Daliai iš mūsų ir šiandien ta priklausomybė išlikusi, bet gal didesnioji mano kartos dalis bodisi knygomis, jiems neįdomu. Bet kažin ar čia tik kartos dalykai? Pamenu, vaikystėje mano kaimynė buvo uoli bibliotekos skaitytoja, turbūt nebuvo knygos, kurios jinai neperskaitė. Kai po daugelio metų jos paklausiau apie skaitymo įpročius pastaruoju metu, ji man atsakė, kad dabar daugiausiai skaito meilės romanus. O ji buvo istorijos mokytoja… Taigi, čia gal ne tiek kartos, bet pasirinkimo galimybės dalykas. Tuo gūdžiuoju sovietmečiu menkesnis buvo pasirinkimas, tačiau, atmetus ideologinę lektūrą, mažiau buvo išleidžiama lengvesnio žanro knygų…

  1. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Kurios negali įsidėti į kuprinę 😊

  1. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Greičiau poezijos. Bet įvairios, net ir epigramų.

  1. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai sunku vieną šalį pasirinkti, tad nenorėdamas kurios nors vienos „nuskriausti“ paminėsiu abėcėlės tvarka tris: Čekija, Norvegija, Sakartvelas.

  1. Kokią knygą rašote šiuo metu?

Poezijos knygą. Panašu, kad joje bus daug gyvenimo ir mirties.

  1. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Užtaikėte mane beskaitantį kelias knygas (paprastai visada skaitau dvi: vieną prozos, kitą poezijos): Gustavo Meyrinko „Golemas“, Mahmoud Darwish „Tapatybės kortelė“ ir Leonardo Gutausko „Petriukas debesėlis“. Iš to trejetuko dvi susijusios su mano, kaip leidėjo, užmačiomis.


Kviečiame prisidėti prie meno projekto įgyvendinimo

Kviečiame prisidėti prie meno projekto įgyvendinimo

2026-01-22

2026 metų liepą atnaujintas LMA Vrublevskių bibliotekos kiemelis pasipuoš skulptūrine kompozicija „Žygimantas ir Barbora“, kuri taps simboliu, jungiančiu istoriją su dabartimi ir skatinančiu smarkiau plakti visas mylinčias širdis.

Skulptoriaus Gedimino Piekuro dirbtuvėje šiandien kūrinys jau virsta realybe. Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisijai pritarus, užbaigtas ir patvirtintas įrengimo vietos projektas.

Visa projekto įgyvendinimo darbų kaina – 60 tūkst. eurų. Geranoriškos paramos dėka Biblioteka savo sąskaitoje jau sukaupė pusę reikalingos sumos.

Bibliotekos bendruomenė bus dėkinga visiems, skyrusiems lėšų šiam projektui. Generalinių rėmėjų ir mecenatų indėlis bus įamžintas įrašais kiemelyje prie skulptūros. Išskirtinėje Vilniaus senamiesčio vietoje atsiradęs meno kūrinys neabejotinai taps traukos centru ir miesto istorijos liudytoju. Maloniai kviečiame prisidėti prie šio projekto, pinigus pervedant į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sąskaitą LT55 7300 0100 0246 2575 AB Swedbank ir nurodant „Skulptūrinei kompozicijai“.


Naujausia knyga apie sovietinės nomenklatūros vadovą ir jo aplinką

Naujausia knyga apie sovietinės nomenklatūros vadovą ir jo aplinką

2026-01-16

Vrublevskių bibliotekos studijoje svečiavosi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Marius Ėmužis, pristatęs naujausią savo knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“.

Pokalbio metu bandėme atskleisti ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo Antano Sniečkaus fenomeną. Šis sovietinis veikėjas politinės arenos zenite išsilaikė beveik 34 metus. Tapti šeimininku, apsuptu jam palankių „dvariškių“, padėjo asmeninės charakterio savybės, gebėjimas burti apie save patikimus bendražygius, meistriškai neutralizuoti oponentus. Aptarėme, kokie žmonės sudarė artimą sovietų Lietuvos vadovo ratą, kaip Sniečkus, panaudodamas įvairias taktikas, pvz., bendravimą medžioklėje ar paramą paveldo objekto – Trakų pilies – atstatymui, virtuoziškai konsolidavo savo valdžią. Ne tik gebėjimas suvaldyti vidines įtampas, bet ir geri santykiai su SSRS lyderiais bei elitu lėmė Sniečkaus ilgalaikį buvimą valdžioje ir net savotiškų mitų apie jį ir jo laikmetį kūrimą jau Nepriklausomoje Lietuvoje.

Kokios Sniečkaus kulto priežastys ir kodėl iki šiol neatsikratėme iš praėjusių epochų paveldėto Šeimininko ir dvariškių aplinkos formato? Apie tai – vaizdo įraše su knygos autoriumi dr. M. Ėmužiu.


Bibliotekos mokslo tarybos posėdis

Bibliotekos mokslo tarybos posėdis

2026-01-14

2026 m. sausio 14 d. į posėdį susirinko Bibliotekos mokslo tarybos nariai: pirmininkas akad. prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius, akad. prof. habil. dr. Domas Kaunas, prof. dr. Rimvydas Laužikas, akad. prof. habil. dr. Eugenijus Norkus, akad. prof. dr. Rimvydas Petrauskas ir doc. dr. Sigitas Narbutas. Posėdyje dalyvavo mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė. Direktorius S. Narbutas Tarybai pristatė 2025 m. Bibliotekos veiklos ataskaitą. Įvertinę planuotus ir pasiektus rodiklius, taip pat pasidalinę pastabomis apie nuveiktus darbus, tarybos nariai ataskaitą patvirtino. Susipažinusi su dr. Giedrės Miknienės, dr. Justinos Sipavičiūtės ir S. Narbuto pristatytais ir 2026 m. numatytais išleisti leidiniais, Taryba pritarė jų leidybai. Posėdžio pabaigoje S. Narbutas nuoširdžiai padėkojo svečiams už jų darbą. Tai buvo paskutinis šios sudėties Mokslo tarybos posėdis. Vėliau LMA prezidentas patvirtins naujos sudėties šį kolegialų Bibliotekos valdymo organą.

Valentinos Marmienės nuotrauka.
Direkcijos informacija

 


Naujos knygos

Naujos knygos

2026-01-13

Becker, Julia; Licht, Tino. Karolingische Schriftkultur: aus der Blütezeit des Lorscher Skriptoriums. Regensburg: Schnell & Steiner, 2016. 15 p., 80 lap.

Pasitelkiant raštą ir jo pateikimą rankraščiuose, leidinyje apžvelgiama Karolingų kultūros istorija. Jame tyrinėjamas iki Karolingų reformų Europoje vyravusios rašto įvairovės pakeitimas suvienodintu, lengvai skaitomu Karolingų raštu, karolingiškąja minuskula, tapusia modernaus rašymo, knygų spausdinimo ir net elektroninio publikavimo raidžių formų modeliu. Julija Beker (Julia Becker) ir Tinas Lichtas (Tino Licht), remdamiesi Loršo vienuolyno skriptoriume perrašytais tekstais, nagrinėja paleografinius, kodikologinius ir menotyrinius rankraščių aspektus, siekdami atskleisti, kaip raštas ir jo vizualinė reprezentacija atspindi kultūrinius procesus Karolingų imperijoje. Leidinyje pirmą kartą kaip savarankiškas tyrimo objektas nagrinėjamas antraštinis rankraščių puslapis: autoriai įrodo, kad jis nebuvo knygų spausdinimo išradimas, bet turėjo senesnes tradicijas, kurias galima aptikti Loršo rankraščiuose. Daug dėmesio skiriama tekstų antropologijos klausimams, parodant, kaip rašytiniuose šaltiniuose atsispindi žmogus, jo išsilavinimas, jo darbo su tekstu patirtys ir kaip rankraščiuose atsiskleidžia individualumas. Taip sukuriama plati ir daugiabriaunė Viduramžių rašto kultūros klestėjimo laikotarpio panorama, leidžianti geriau suprasti ne tik rašto formų raidą, bet ir jų sąsajas su socialiniais bei intelektiniais Karolingų epochos procesais. Leidinys aktualus tyrėjams, besidomintiems Viduramžių rankraščių tradicija, paleografija, kultūros istorija, taip pat Karolingų reformų poveikiu Vakarų Europos intelektiniam gyvenimui.

Serke, Jürgen. Die verbrannten Dichter: Lebensgeschichten und Dokumente. Göttingen: Wallstein Verlag, 2023. 363 p.

Tai svarbi monografija apie vadinamuosius „sudegintuosius poetus“ – vokiečių rašytojus, kurių kūryba 1933 m. buvo uždrausta, o jų kūriniai viešai sudeginti nacių inicijuotose knygų laužuose. Minint knygų deginimo 90-ąsias metines, pasirodė šis papildytas ir naujai iliustruotas leidimas. Jurgenas Zerkė (Jürgen Serke) atkuria šių autorių biografijas, aptaria jų literatūrinius kontekstus ir įvertina politinės prievartos poveikį jų gyvenimams bei kūrybai. Leidinyje pateikiami archyviniai dokumentai, laiškai, nuotraukos ir kūrybos fragmentai, leidžiantys atskleisti tiek individualius rašytojų likimus, tiek bendresnius literatūrinės viešosios erdvės pokyčius Trečiojo Reicho laikotarpiu. Monografijoje išryškinami kultūrinės atminties ir kanono formavimo klausimai, kritiškai apmąstant cenzūros, tremties ir persekiojimo padarinius vokiečių literatūrai bei kultūros paveldui.

Cieśliński, Adam. Die Przeworsk und WielbarkKultur östlich der unteren Weichsel: Auswertung der Archivalien aus dem Nachlass von Herbert Jankuhn. Kiel; Hamburg: Wachholtz, 2023. XII, 241, 44 p.

Šioje monografijoje pristatomi archeologiniai Pževorsko ir Velbarko kultūrų radiniai rytinėje žemutinės Vyslos srityje, nuodugniai išnagrinėti remiantis archeologo Herberto Jankūno (1905–1990) išlikusiais archyviniais dokumentais. Autorius nuosekliai tyrinėja nepublikuotus kapinynų tyrimų protokolus, radinių inventorius, planus ir piešinius, kritiškai vertindamas H. Jankūno lauko darbų metodiką ir duomenų interpretacijas. Tyrimas leidžia patikslinti šių kultūrų chronologiją, medžiaginės kultūros tipologiją bei jų tarpusavio santykius, išryškinant regioninius skirtumus ir kultūrinių kontaktų intensyvumą. Knygoje aptariama Pževorsko ir Velbarko kultūrų sąveika su kitomis barbaricum bendruomenėmis, germanų migracijų dinamika bei ryšiai su Romos imperijos pasienio zonomis. Leidinys suteikia naujų duomenų apie socialines ir ekonomines šių bendruomenių struktūras, laidotuvių ritualus ir regiono vaidmenį platesniame prieš Didįjį tautų kraustymąsi vykusių procesų kontekste, yra reikšmingas indėlis į Vidurio Europos archeologijos tyrimus.

Matyszak, Philip. Vergessene Völker: von den Akkadern bis zu den Westgoten: 40 Völker aus über 3000 Jahren. Darmstadt: wbg Theiss, 2023. 287 p.

Šis išsamus, gausiai iliustruotas leidinys pristato 40 mažai žinomų senovės civilizacijų, kurios gyvavo nuo 2700 m. pr. Kr. iki 550 m. po Kr. Autorius siekia atgaivinti šių tautų istorijas, kurios dėl įvairių priežasčių išnyko iš kolektyvinės atminties. Kas žino, kad amoritai pavertė Babiloną didžiu miestu-valstybe, o jų karalius Hamurabis ne tik valdė didelę Mesopotamijos dalį, bet ir sukūrė teisinį kodeksą, kuris pirmą kartą įtvirtino nekaltumo prezumpciją kaip teisinių procesų pagrindą? Apaštalo Pauliaus laiškas galatams vaidina svarbų vaidmenį Biblijoje, bet kas tokie buvo galatai? O ką mes žinome apie samariečius, išskyrus tai, kad Biblijoje rašoma, jog vienas iš jų buvo gailestingas? Šiandien Romos lankytojai žavisi Trajano kolona, simbolizuojančia Trajano pergalę kare prieš dakus. Bet kas tokie buvo ir kur gyveno dakai? Knyga suskirstyta į keturias dalis, kiekvienoje iš jų pristatomos skirtingos tautos ir jų istorijos. Kiekvienas skyrius prasideda aiškia žemėlapių iliustracija, padedančia skaitytojui įsivaizduoti, kur šios tautos gyveno, ir pateikia glaustą jų istorijos ir kultūros apžvalgą. Tai vertingas šaltinis tiems, kurie domisi senovės istorija ir nori sužinoti apie šiandien dažnai pamirštas tautas, kadaise vaidinusias reikšmingą vaidmenį. Knyga ne tik praturtina žinias, bet ir skatina susimąstyti apie istorijos pamokas ir tai, kaip lengvai gali išnykti net ir galingos civilizacijos.

Geistliche Intermedialität und Interkonfessionalität in Danzig, Königlich Preußen und Herzoglich Preußen (16. bis 18. Jahrhundert): zehn Fallstudien. Regensburg: Schnell + Steiner, 2024. 303 p.

Išsamus tarpdisciplininis žinomų vokiečių ir lenkų mokslininkų straipsnių rinkinys, nagrinėjantis vieną kultūriškai reikšmingiausių Ankstyvųjų naujųjų laikų regionų prie Baltijos jūros – Gdansko metropoliją, aplinkinę Karališkosios Prūsijos teritoriją bei Prūsijos kunigaikštystę. Tyrimai apima Albrechto Brandenburgiečio veiklą, Ankstyvųjų naujųjų laikų religinę spaudą, bažnyčių įrengimą ir pašventinimo ceremonijas, kelionių aprašymus, Samuelio Šelvigo (Samuel Schelwig) ir Simono Dacho kūrybą. Autoriai naudoja intermedialumo metodologiją, jungiančią istorijos, religijos, meno ir literatūros analizę, siekdami parodyti religinės sąveikos dinamiką ir jos poveikį regioninei tapatybei. Knyga yra svarbus šaltinis akademinei bendruomenei, ypač tiems, kurie domisi Ankstyvųjų naujųjų laikų religine kultūra, konfesijų santykiais ir kultūrinių praktikų tarpusavio sąveika. Šios naujos, novatorišku metodologiniu požiūriu pagrįstos įžvalgos apie dvasinio intermedialumo reiškinius atveria daugybę perspektyvų tolesniems tyrimams.

Die DDR im Blick der Stasi 1963: die geheimen Berichte an die SED-Führung. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, [2020]. 320 p.

Autorių kolektyvo parengtas dokumentų rinkinys, kuriame remiamasi Vokietijos Demokratinės Respublikos Valstybės saugumo ministerijos Štazi (Stasi) vidaus ataskaitomis. Leidinyje publikuojami išslaptinti 1963 m. saugumo aparato pranešimai apie politinę, ekonominę ir socialinę padėtį Rytų Vokietijoje, atskleidžiantys, kaip Štazi siekė kontroliuoti visuomenę ir reaguoti į „nepageidaujamas nuotaikas“. Knygoje nagrinėjami tokie klausimai kaip gyventojų reakcija į Berlyno sienos statybą, pabėgimų į Vakarus prevencija, jaunimo protestai, bažnyčių vaidmuo, santykiai su VFR ir pasaulio politika. Dokumentai atskleidžia, kokius metodus Štazi naudojo informacijai rinkti, kokias problemas ji laikė pavojingiausiomis režimui ir kokį poveikį jos veikla darė politiniams sprendimams. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, sociologams ir visiems, besidomintiems Šaltojo karo laikotarpiu. Jis suteikia galimybę rekonstruoti VDR kasdienybės paveikslą, palyginti oficialią propagandą su faktiniu gyventojų požiūriu ir kritiškai vertinti autoritarinės valstybės informacinės kontrolės priemones.

Theoretische Perspektiven und Gegenstände der Buchforschung: ein interdisziplinäres Handbuch. Berlin: De Gruyter, 2023. X, 622 p.

Tai išsamus, tarpdalykinis leidinys, skirtas knygotyros teoriniams pagrindams ir tyrimams. Jame aptariamos skirtingos knygos kaip kultūros objekto, medijos ir komunikacijos priemonės sampratos, išryškinant įvairių disciplinų – literatūrologijos, istorijos, sociologijos, medijų studijų, ekonomikos – indėlį į knygotyros raidą. Monografija struktūruota taip, kad pirmiausia pristatomos teorinės perspektyvos (pvz., materialumo teorija, komunikacijos teorijos, skaitymo sociologija), o vėliau konkretūs tyrimų objektai – nuo rankraštinės knygos ir spaudos iki skaitmeninės leidybos ir e. knygų. Leidinyje pabrėžiamas knygos tyrimų tarpdalykiškumas, metodologinė įvairovė ir istorinės dimensijos svarba. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tyrėjams, studentams ir visiems, kurie domisi knygos kaip socialinio, kultūrinio ir technologinio fenomeno istorija bei teoriniais jos tyrimo aspektais. Jis padeda susiorientuoti sparčiai besiplečiančiame knygotyros diskurse ir skatina kritiškai apmąstyti knygos vaidmenį praeityje ir dabartyje.


Rapp, Claudia. Zerrspiegel, Streiflichter und Seitenblicke: Perspektiven der Byzantinistik heute. Göttingen: Wallstein Verlag, 2023. 67 p.

Klaudija Rap (Claudia Rapp) nagrinėja šiuolaikines bizantistikos perspektyvas, pateikdama įvairialypį požiūrį į Bizantijos kultūros, politikos, literatūros ir vizualiosios kultūros interpretacijas. Autorė apžvelgia naujausias Bizantijos studijų tendencijas ir atlieka sistemingą esamos tyrimų padėties vertinimą. Bandoma atsakyti į esminius klausimus: kokios tyrimų kryptys šiuo metu sulaukia daugiausia dėmesio, o kurios vis dar lieka paraštėse – nagrinėjamos nepakankamai arba atrankiniu būdu? Kaip prie Bizantijos studijų prisidėjo kitų mokslo disciplinų naujovės? Kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka akademinės leidybos kultūros raida ir skaitmeninė revoliucija? Autorė pabrėžia Bizantijos studijų dinamiškumą, parodo, kaip bizantistika šiandien susiduria su naujomis interpretacinėmis problemomis, skatina tarpdisciplininius tyrimus ir naujų požiūrių kūrimą. Jos pateikiami kritiniai tekstų, šaltinių ir vizualiosios kultūros analizės pavyzdžiai padeda geriau suprasti įvairialypį Bizantijos kultūros interpretavimą, suteikia tyrėjams naujų metodologinių gairių.

Baucheron, Éléa;  Routex, Diane. Die größten Rätsel der Kunst. München: Bassermann, 2024. 176 p.

Gausiai iliustruotoje knygoje nagrinėjamos žymiausios meno istorijos paslaptys, susijusios su kūrinių autoryste, ikonografija, praradimais ir klastotėmis. Leidinyje keliami klausimai, kurie iki šiol intriguoja tiek tyrėjus, tiek plačiąją auditoriją: kodėl Mona Liza šypsosi taip paslaptingai, kas yra JanoVermejerio mergina su perlo auskaru, ką Tintoretas norėjo atskleisti savo veidrodyje. Leidinyje pabrėžiama, kad meno pasaulis kupinas mįslių – nuo kūrinių motyvų, kilmės, užsakovų iki autorių tapatybės. Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kuriuose autorės leidžiasi į „detektyvinę“ tyrimų kelionę ir analizuoja 36 įvairių epochų ir žanrų meno kūrinius. Autorės derina istorinių šaltinių analizę, ikonografinę interpretaciją, archyvinius dokumentus ir šiuolaikines technologijas (pvz., rentgeno bei infraraudonųjų spindulių tyrimus). Tekstai supažindina su istorinių dokumentų, ikonografijos ir techninių tyrimų duomenimis, padedančiais atskleisti šių kūrinių paslaptis. Leidinys ne tik perteikia intriguojančius faktus, bet ir parodo meno istorijos tyrimų procesą, skatina skaitytoją kritiškai žvelgti į meno istorijos pasakojimus. Šis darbas skirtas tiek akademinei auditorijai, besidominčiai meno istorijos problematika, tiek plačiajai visuomenei, norinčiai patrauklia forma susipažinti su svarbiausiais meno istorijos klausimais.

„Mit Hertz und Sinnen“: Beiträge zu Theorie und Praxis geistlicher Intermedialität in der Frühen Neuzeit. Regensburg: Schnell & Steiner, 2025. 319 p. 

Leidinyje publikuojami įvairių sričių žinomų mokslininkų straipsniai, kuriuose nagrinėjama dvasinė  intermedialumo raiška Ankstyvųjų naujųjų laikų kultūroje. Leidinyje daugiausia dėmesio skiriama religinių tekstų, muzikos, vizualiųjų menų ir teatrinių formų sąveikai, išryškinant, kaip šios meninės praktikos veikė žmogaus jusles ir jausmus, stiprindamos religinį patyrimą. Autorių tyrimai pateikia teminį, istoriškai ir geografiškai platų spektrą nuo Reformacijos laikotarpio iki Romantizmo apie 1800 m. Straipsniuose aptariami tiek teoriniai dvasiniai intermedialumo aspektai, tiek konkretūs įvairių konfesinių ir kultūrinių kontekstų atvejai. Autoriai nagrinėja Ankstyvųjų naujųjų laikų religinių medijų kombinacijas (pvz., giedojimą, choro muziką, sakralinę architektūrą, emblematiką) ir jų kūrimo, vartojimo bei aiškinimo kontekstus. Leidinys atskleidžia, kad Ankstyvųjų naujųjų laikų religija buvo glaudžiai susijusi su menine kūryba, o dvasinė raiška – su įvairių medijų sąveika, kuri skatino ne tik intelektualinį, bet ir juslinį tikinčiųjų įsitraukimą. Šis leidinys skirtas tyrėjams, besidomintiems literatūros, muzikos, meno istorijos, religijos ir intermedialumo studijomis, taip pat visiems, nagrinėjantiems kultūros formų sankirtas Ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje.

Schnackenburg, Sophie. „Pictura“ in den Niederlanden: ihre Genese und Entwicklung vom 16. bis zur Mitte des 17. Jahrhunderts. Hildesheim; Zürich; New York: Georg Olms Verlag, 2022. 457 p.

Remiantis reikšmingais pavyzdžiais iš gausių šaltinių, leidinyje nagrinėjamas personifikacijos pictura atsiradimas ir raida Nyderlanduose apie 1560–1660 m. Nuo pat ištakų Italijoje XV–XVI a. pictura pasirodo poezijoje, teoriniuose dailės raštuose, paveiksluose. Vaizduojama kaip moteris su palete, teptuku ar molbertu, ji įkūnija tapybos meną, tačiau jos atvaizdas nėra stereotipinis, jis kinta priklausomai nuo atributų ar susiliejimo su kita figūra, išryškindamas įvairius tapybos aspektus. Šio laikotarpio olandų alegorija pictura simboliškai atspindi labai savitą Nyderlandų menininkų savivoką. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais ši alegorija Nyderlanduose žymėjo ne tik tapybą kaip meną, bet ir platesnį vizualiosios kultūros, meninės kūrybos bei intelektinės refleksijos lauką. Ji buvo vartojama kaip profesinių dailininkų korporacijų pavadinimas ir teorinė kategorija, aptarianti tapybą kitų menų kontekste. Sofija Šnakenburg (Sophie Schnackenburg) nagrinėja platų vizualiųjų ir literatūrinių šaltinių spektrą – nuo graviūrų ir knygų titulinių puslapių iki dailininkų autoportretų bei teorinių tekstų. Ji pabrėžia, kad šiaurinėje ir pietinėje Nyderlandų dalyse tapybos įvaizdis bei jo reikšmė kultūriniame ir socialiniame kontekste įgijo skirtingas formas. Autorė remiasi ikonografiniais, menotyros ir kultūros istorijos tyrimais, siekdama atskleisti, kaip tapyba pamažu įgijo autonomiją kaip savarankiška meno šaka ir tapo ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu reiškiniu, formavusiu miestų prestižą ir bendrą meninę savivoką. Šis darbas – vienas išsamiausių tyrimų, skirtų tapybos personifikacijos tradicijai Nyderlandų mene.

Herzner, Volker. Geschwisterliche Religionen? Das Verhältnis von Judentum und Christentum in der Geschichte. Baden-Baden: Ergon Verlag, 2024. 185 p.

Folkeris Hercneris (Volker Herzner) nagrinėja ilgą ir sudėtingą judaizmo ir krikščionybės santykių istoriją. Remdamasis savo išsamiomis meno istorijos ir religijos žiniomis, jis atskleidžia ne tik istorinį ir teologinį šių religijų konfliktą, bet ir dažnai nutylimą arba iškraipytą antisemitizmo problemą. Knygoje aptariami Viduramžių persekiojimai, krikščionių priešiškumas žydams, antisemitiniai vaizdiniai, Martyno Liuterio veikla bei jo raštų poveikis žydų ir krikščionių santykiams. Knyga apima įvairius istorinius etapus – nuo ankstyvųjų krikščionių ir žydų bendruomenių santykių iki šiuolaikinių diskusijų apie antisemitizmą ir religinius konfliktus. F. Hercneris atskleidžia, kaip šiuos skirtumus formavo menas, teologija ir politinė istorija, ypač pabrėžiamas judaizmo transcendentinio Dievo ir krikščionių Jėzaus kaip Dievo Sūnaus sampratos skirtumas, kuris buvo pagrindinis konfliktų šaltinis. Autorius nagrinėja žydų integraciją į vokiečių visuomenę iki XX a. pradžios, istorinę atsakomybę ir Holokausto kontekstą, ypatingą dėmesį skiria religiniam judaizmo ir krikščionybės konfliktui. Nepaisant neįveikiamo religinio konflikto, konfesijų santykius formavo istoriniai ir teologiškai gilūs abipusiai ryšiai. Tai svarbi, šiuolaikinėse diskusijose būtina knyga, kviečianti skaitytojus permąstyti tradicinius požiūrius į judaizmą ir krikščionybę.

Anotacijas parengė Rita Novikovienė