Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga ta knyga, kuri yra nauja savo turiniu, daili savo išvaizda ir sukrečianti savo poveikiu.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kai minimi bibliotekos darbuotojai, visada prisimenu Aleksandrijos biblioteką, kurios darbuotojai buvo knygų žinovai ir mokslininkai. Jei jie tokie, tai turėtų patarti man, o ne aš – jiems. Ką bepasiūlyčiau, jų nenustebinčiau. Vis dėlto, apmąstant bibliotekininkų veiklą pirmiausia šauna į galvą J. L. Borgeso apsakymas „Babelio biblioteka“. Šiame tekste Borgesas aprašo begalinę erdvę, susidedančią iš sujungtų šešiakampių galerijų. Tai biblioteka, kurios knygose yra visi įmanomi raidžių deriniai, drauge – visos žinios, įskaitant ateities numanymą. Beje, Aleksandrijos biblioteka Ptolemajų pavedimu siekė sukaupti visus įmanomus to meto šaltinius, o per žinias – galią. Manau, bibliotekininkai turėtų žinoti šį tekstą apie svaiginančias jų veiklos galimybes.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartą, prieš trisdešimt metų, knygą pasidėjau ant akmeninės sienutės, kad būtų šilčiau sėdėti. Kai nušokau eiti, knygą pamiršau. Kitą dieną atėjęs jos neberadau. Bėda ta, kad knyga buvo iš bibliotekos, tad turėjau keblumų. Prisimenu, kad tai buvo M. Vargas Llosa knyga, kurios taip ir neperskaičiau iki šiol. Beje, tuo metu ypač žavėjausi Lotynų Amerikos literatūra, nuo tų laikų Borgesas išlieka vienu iš mėgstamiausių mano rašytojų.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kai atsirado kinas, visi manė, kad teatrai užsidarys, o knygų niekas nebeskaitys. Vis dėlto, teatrai suklestėjo – Brodvėjus su ne mažesniu nei Holivudo biudžetu tai iliustruoja. Knygos iš kino netgi išlošė, nes žiūrovai pradėjo domėtis istorijomis, pagal kurias pastatyti filmai. Esu sutikęs žmonių, kurie skaito vien skaitmenines knygas. Tačiau nemanau, kad dėl to nukenčia spausdintos knygos, kurių skaitytojų nemažėja dėl jų parankumo ir dailumo.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano kartos, gimusios ir augusios sovietmečiu, ryšys su knyga ypatingas. Viena vertus, sovietmečiu viešas gyvenimas buvo užgožtas ideologijos, kurios negalėjo išvengti rašytojai. Kita vertus, knyga buvo užuovėja nuo ideologijos. Neatsitiktinai geriausių knygų tiražai tuo metu buvo dešimtis kartų didesni nei dabar. Žinoma, prie tiražų mažėjimo dabar prisideda ir kitos medijos: ne tik televizija ar radijas, bet ir internetas bei socialiniai tinklai, kurie pavagia mūsų laiką, galimai skirtą knygų skaitymui. Nepaisant visko, knyga iki šiol randa savo skaitytojus, kurių dabartinė karta nėra „prarasta“ skaitymui. Jei žvelgsime dar toliau į praeitį, prieš šimtą metų, tuomet Lietuva kovojo su neraštingumu. Ar ateinančioms kartoms negresia neraštingumas dėl plintančių žmogaus tęsinių, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto?

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Savo draugams nebeskolinu jokių knygų, nes jie dažniausiai pamiršta jas grąžinti. Tam yra bibliotekos.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nemanau, kad kas nors rašys apie mane biografiją. Bent jau autobiografijos rašyti neketinu. Jei kas norėtų sužinoti daugiau apie mane, siūlyčiau paskaityti įvairaus žanro knygas, kurias parašiau: filosofines knygas, romanus, esė.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Turiu arti šimto knygų sąrašą, kurį rekomenduoju savo kurso „Kūrybinis rašymas“ studentams. Tas sąrašas sugrupuotas ne pagal šalis, o pagal tokias skiltis: alegoriniai romanai, magiškasis realizmas, sąmonės srautas, prancūziškas romanas, psichologinis romanas, nepaprastas istorinis romanas, prarastoji karta, metafizinis realizmas, distopija. Jau minėjau vieną regioną (Lotynų Ameriką), kurį reikėtų papildyti G. Garcia Marquezu, J. Cortazaru ir I. Allende. Vis dėlto, tame sąraše yra daugybė kitų šalių ir regionų. Praleidęs Lietuvą, paminėsiu dar kelis rašytojus, sugrupuotus pagal šalis: H. Hesse, P. Süskind (Vokietija), F. Kafka (Austrija), M. Proustas, R. Gary (Prancūzija), V. Woolf, G. Swiftas, I. McEwanas (Jungtinė Karalystė), J. Joyce’as (Airija), U. Ecco, A. Baricco (Italija), K. Abe, H. Murakami (Japonija), O. Pamukas, E. Shafak (Turkija), O. Tokarczuk (Lenkija), F. Fitzgeraldas, V. Nabokovas, I. Yalomas (JAV), J. C. Grondahlis (Danija), M. Kundera (Čekija). Iš jų mokausi rašyti.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Turiu vieną ydą, su kuria sunkiai sekasi kovoti: rašau kelias skirtingų žanrų knygas vienu metu. Šiuo metu tai istorinio romano „Karo laiškai“ 3 dalis, paskaitų knygos su Algiu Mickūnu „Kūrybos komunikacija“ 2 dalis, monografija apie ugdymo filosofiją (drauge su Mickūnu), esė „Šnekėjimo rėvos“ 2 dalis, miesto antropologijos tekstai „Vilniaus variacijos“ (anglų kalba) ir mano kelionių knyga (dar nesugalvojau jos pavadinimo ir dėl jos nesitariau su jokia leidykla). Su šiomis knygomis darbo užteks mažiausiai penkeriems metams. Drauge galvoju apie naują romaną ir kitas filosofines knygas.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Skirtingai nei rašau, vienu metu skaitau tik vieną knygą. Taip save auklėju norėdamas kiekvieną knygą perskaityti iki galo. Vis dėlto, paminėsiu kelias puikias knygas, kurias perskaičiau pastaruoju metu. Šiuo metu tai M. Foucault „Disciplinuoti ir bausti“. Prieš tai skaičiau romanus: V. Nabokovo „Blyški šviesa“, K. Ishiguro „Dienos likučiai“, K. Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“, G. Swifto „Vandenų žemė“, I. McEwano „Pamokos“, D. Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“. Tarp šių įstabių romanų įsiterpė B. Pascalio „Mintys“ ir Cezario „Galų karo užrašai“.