Birželio sukilimui – 80
Birželio sukilimui – 80
2021 m. minėsime Birželio sukilimo 80–metį. Šis pasipriešinimo veiksmas vis dar nepakankamai aptartas, trūksta ir išsamių istorinių tyrimų. Neretai kalbėdami apie to meto „Birželio įvykius“ mes net negalime įvardyti, apie kokią lietuvių kovą kalbame. Kas anuomet vyko Lietuvoje, kaip buvo organizuojamas pasipriešinimas okupantui ir kodėl sukilimo rengėjai tapo abiejų totalitarinių režimų aukomis? Apie tai kalbamės su žurnalistu, istorijos tyrėju ir Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoju Vidmantu Valiušaičiu.
Dovanos ir prisiminimai, papildantys kunigo V. Aliulio fondą
Dovanos ir prisiminimai, papildantys kunigo V. Aliulio fondą
LMA Vrublevskių biblioteka, šiais metais minėdama iškilaus kunigo Vaclovo Aliulio 100-ąsias gimimo metines, parengė virtualią parodą „Tikėjimo vagą gilyn ir platyn!“: Vaclovo Aliulio savilaidos archyvą atvėrus“. Paroda sulaukė atgarsių, ir Bibliotekoje saugomas kunigo Vaclovo Aliulio fondas buvo papildytas geradarių dovanomis: knygomis, dokumentais, garso įrašais. Kiekvienam iš dovanotojų teko laimė bendrauti su kunigu V. Aliuliu, tad perdavę bibliotekai savo kauptus archyvus, jie maloniai sutiko pasidalinti ir prisiminimais.
Ses. Adelė Petraškaitė, kurios bendradarbiavimas su kun. V. Aliuliu prasidėjo dar gilų sovietmetį – 1971 metais, kai Vaclovas Aliulis buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, o Adelė – Kauno medicinos instituto studentė, Bibliotekai dovanojo naudotų pogrindžio teologijos studijų vadovėlių pavyzdžius, egzaminų protokolus, Vilniaus arkivyskujos katechetų kursų dalyvių sąrašus, knygas, kurių vertėjas ar redaktorius buvo kun. V. Aliulis ar tiesiog iš savo patirties leido naudotis dar nežinoma knyga (pvz., H. Peškė. Moralinė teologija), taip pat kun. V. Aliulio pamokslų ir kitų progų įrašus kasetėse.
Ses. Adelė Petraškaitė prisimena: „Nuo 1980 metų prisidėjo pogrindžio teologijos kursų organizavimas. Ses. Loreta Paulavičiūtė su kun. V. Aliulio pagalba paruošdavo pirmąjį vadovėlių egzempliorių, man reikėdavo gerai įskaitomą vieną kitą egzempliorių perduoti kitoms perrašinėtojoms, perrašytus egzempliorius nunešti įrišti patikimiems asmenims ir nuvežti į studijų susirinkimus išdalinti kursų dalyvėms, kad pasirengtų sekančiai temai ir kitame susirinkime kun. V. Aliulis atsakytų į klausimus, paaiškintų sunkesnes vietas. Tas darbas buvo gana intensyvus.
Atgavus Lietuvai laisvę, prie kurijų buvo organizuojami katechetų kursai. Vilniuje šių kursų pradininku buvo kun. V. Aliulis, kuris skaitydavo paskaitas pagal sudarytą planą, o man vėl teko rūpintis organizacine puse – suregistruoti klausytojus, dalinti literatūrą pagal galimybes. Tų katechetų kursų paskaitos pradžioje vyko Kurijos salėje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kiek vėliau – Salomėjos Neries vidurinės mokyklos salėje vakarais. Pamažu atsirado pedagoginį išsilavinimą turinčių katechetų, buvo įkurtas Katechetikos centras, jo «siela» taip pat buvo kun. V. Aliulis, man teko kartu talkininkauti. Pati sau juokaudavau – buvau kaip ‘’greitoji pagalba’’.
Vėlesniais metais su kun. V. Aliuliu daugiausiai teko bendradarbiauti ieškant patikimos religinės literatūros, verčiant ją į lietuvių kalbą‘’.
Bibliotekos fondus papildė Viliaus Maslausko dovanoti spaudiniai Tikėti ar netikėti, Kalba motina, kuriais, pasak V. Maslausko, naudojosi jo žmona Nijolė Maslauskienė, lankydama pirmuosius kun. V. Aliulio organizuotus katechetų kursus ir dėstydama tikybą mokyklose. Taip pat V. Maslauskas perdavė Bibliotekai V. Aliulio apdovanojimus: Popiežiaus Jono Pauliaus ll sveikinimą kun. V. Aliuliui kunigystės 50-mečio proga (1994 m. gegužės 2 d.), Popiežiaus Benedikto XVl palaiminimą kun. V. Aliuliui kunigystės 65-ųjų metinių proga (2009 m. birželio 27 d.), Kauno arkivyskupo metropolito, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko Sigito Tamkevičiaus padėką (2010 m. vasario 24 d.).
Kun. V. Aliulis Viliui Maslauskui apdovanojimus perdavė saugoti, kai iš erdvaus buto Labdarių gatvėje Vilniuje kraustėsi į už šio parduoto buto pinigus pastatyto vienuolyno Sakalų gatvėje Žvėryne kuklų kambarėlį. Vilius Maslauskas sako: „Turėjau laimės padėti gerbiamam kunigui anksčiau persikraustyti iš seselių Pavasario gatvėje į būtą Labdarių gatvėje, o vėliau – ir į Žvėryną. Pagrindinis jo turtas buvo didžiulė biblioteka ir asmeninis archyvas. Persikeliant į Žvėryną, jis savo archyvą perdavė Valstybės archyvui, daug knygų padovanojo draugams, „Vagos“ leidyklai, į vienuolyną nusivežė tik labiausiai kasdieninei veiklai reikalingas knygas. Apdovanojimams tiesiog neliko vietos vienuolyne, nes ten sienas puošė nuotraukos ir paveikslai vienuolyno vyresniųjų, nukankintų vienuolių – marijonų, reikšmingi dokumentai bei jų kopijos.
Šiuos apdovanojimus man patikėjo pasaugoti, nenurodydamas, ką su jais toliau daryti. Ne vienerius metus pažindamas šį nuostabų dvasininką bei žinodamas jo organizuotumą, planingą gyvenimą ir darbą, manau, jis turėjo planų ir dėl šių ypatingos pagarbos raštų, tačiau ta tema mes nekalbėjome. Perduodamas šiuos apdovanojimus jūsų bibliotekai, manau, bent iš dalies atlieku Tėvo Vaclovo Aliulio pomirtinę valią arba bent jau jai nenusižengiu“.
Biblioteką pasiekė ir dar vienos geradarės – Ritonės Šalkauskienės, kuri, Lietuvos Nepriklausomybei veriantis, buvo viena pirmųjų kun. V. Aliulio Vilniuje organizuotų tikybos mokytojų kursų studentė. Ritonė Šalkauskienė V. Aliulio fondą papildė savilaidiniais teologijos studijų vadovėliais. Pasak R. Šalkauskienės, pats kunigas buvo ir gyva tikybos mokymo programa, ir dėstymo metodika, ir neprilygstamas tikybos mokytojo pavyzdys, visų su meile vadinamas Tėveliu.
Ritonės Šalkauskienės prisiminimai apie kun. Vaclovą Aliulį >>
Taip pat pridedame Vrublevskių bibliotekos bibliografės B. Kisielienės parengtą knygos Netituluotas bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC (sudarytojai dr. D. Čiočytė, dr. G. Mikelaitis) apžvalgą garso įraše >>
Informaciją parengė R. Kazlauskienė
Kristinos Janušaitės-Valleri mintys apie knygas
Kristinos Janušaitės-Valleri mintys apie knygas
Kristina Janušaitė-Valleri – publicistė, rašytoja, lituanistė, kultūrinių ir literatūrinių turų Venecijoje vadovė, 2004–2009 m. dirbusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje redaktore, jau 10 metų gyvena Italijoje ir rašo poeziją lietuvių ir italų kalbomis. Literatūros konkursų tiek Lietuvoje, tiek Italijoje dalyvė ir nugalėtoja. Jos tekstai buvo publikuoti įvairiuose literatūros žurnaluose ir poetiniuose rinkiniuose tiek lietuviškai („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“ ir kt.), tiek italų kalba (žurnale “El Ghibli”; poezijos rinkiniuose: “Viaggio di versi: Nuovi poeti contemporanei”, 2013; “Invito alla poesia: oggi mi sento poeta”, 2013; “Il Federiciano”, 2014 ir kt.).
Žodį, kalbą K. Janušaitė-Valleri suvokia kaip savo esatį – vidinius namus. Rašydama gimtąja kalba sugrįžta prie savo ištakų, prie lietuviškosios tapatybės. Kurdama italų kalba, tarsi iš vidaus prisiliečia, priartėja prie naujos kultūros ir visuomenės. Žodyje tarsi veidrodyje atsispindi kūrėjos patirtys, kurios kūrybinėje plotmėje transformuojasi ir įgauna naujų reikšmių bei prasmių. Eilėraštis, (už)gimstantis dviejų kultūrų sandūroje, įtrūkyje, atveria kelią tarpkultūriniam bei kūrybiniam dialogui.
Tai labai individualu. Kita vertus, vertinga knyga tokia, kuri atliepia skaitytojo poreikius, lūkesčius. Taip pat tokia, prie kurios grįžtama, skaitoma ne sykį, ta, kuri, kaip relikvija, atminimas, perduodama iš kartos į kartą. Tokia, kuri išlieka aktuali net ir praėjus šimtmečiams. Tai literatūros klasika. Nesenstanti, atliepianti bendražmogiškas vertybes, skatinanti susimąstyti, permąstyti save patį per skaitomą tekstą, reflektuoti gyvenimą, būtį, buvimą.
Kadangi bibliotekininkai – knygos žmonės, tai visų pirma norėtųsi paminėti prieš porą metų Italijoje išleistą vertingą leidinį – „Guida tascabile delle librerie italiane viventi“ (it. Dabartinių Italijos knygynų kišeninis vadovas), kuriuo jau teko ne kartą pasinaudoti keliaujant po Bel Paese (liet. Gražioji šalis) ir aplankant kai kuriuos nurodytus knygynus. Sukaupta daug vertingos informacijos knygų ir knygynų mėgėjams, lankytojams, nes knygynai – taip pat daug pasako apie šalį, jos kultūrą, tautos mentalitetą.
Dar viena knyga, verta dėmesio, įvairiems gyvenimo atvejams (ypač kai galbūt užklumpa netikėta bibliotekos lankytojo užklausa) – „Curarsi con i libri. Rimedi letterari per ogni malanno“ (liet. Išsigydyk knygomis. Literatūrinės priemonės nuo kiekvieno negalavimo). Šie literatūriniai receptai siūlo autorių ir knygą tiek sielos, tiek kūno negalavimams įveikti: nesvarbu, ar tai būtų peršalimas, ar gripas, ar kokia nors fizinė trauma, ar sunkus melancholijos atvejis. Tinkama knyga perskaityta reikiamu momentu gali pakeisti gyvenimą, pakreipti jį kita linkme, įkvėpti, suteikti jėgų. Tai „gydomoji“ literatūros galia, nepavaldi laikui ir neapsiribojanti konkrečia šalimi ar kuriuo nors vienu autoriumi.
Retai kada. Nebent tarp puslapių (dar papildomai įdėjus į baltą popieriaus lapą) suspausti kokį gėlės žiedą ar medžio lapą – praėjusio laiko atmintį.
Nemanau. Spausdintos ir skaitmeninės knygos – tarsi du paraleliai pasauliai, kurie vienas kitam netrukdo. Tikiu spausdintos knygos galia, nes dabartiniame technologijų pasaulyje ir ypač pandemijos metu, kai, atrodo, visas gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, norisi ir konkrečių pojūčių: per lytėjimą, uoslę prisiliesti prie knygos, pajausti ją, puslapių faktūrą, kvapą. Galiausiai – pajausti skaitymo malonumą verčiant puslapius, galbūt pasižymint juose pastabas.
Tikiu, kad taip. Kita vertus, tokiam teiginiui pagrįsti reikėtų atlikti tyrimą. Galiu kalbėti tik vertinat savo pažįstamų ratą. Jie – taip pat knygos žmonės. Koks tas ryšys – labai individualu. Nedrįsčiau imtis apibendrinimų.
Asmeniškai man dedikuotos arba ypač brangios, vertingos, arba su mano pačios pastabomis paraštėse.
Būtų kelių žanrų sanpyna: istorinis-epistoliarinis romanas su poezijos elementais bei Lietuvos ir Italijos kontekstais.
Sunku būtų išskirti vienos kurios nors šalies autorius, juolab kad studijuodama literatūrologiją susipažinau su įvairių šalių literatūra. Galbūt kai kurie rašytojai svarbesni vieną gyvenimo etapą, kitą – kiti autoriai. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriu italų literatūrai, ypač moterų poezijai, kuri savita tiek turiniu, tiek poetinėmis formomis, kontekstais. Įdomūs Alda Merini, Antonia Pozzi, Cristina Campo, Margherita Guidacci, Antonella Anedda tekstai. Italo Calvino „Le città invisibili“ („Nematomi miestai“) – italų rašytojo knyga, palikusi gilų įspūdį.
Įdomi ir japonų literatūra – tiek poetinis žanras haiku, tiek romanai. Išskirčiau XX a. pradžios japonų rašytojo Natsume Sōseki modernistinį kūrinį – „I am a cat“ („Aš esu katinas“).
Greičiausiai apie Veneciją, miestą-labirintą, kuriame slėpiningai susipintų žmonių ir venecijietiškų, XIII–XVIII a., palazzi (it. rūmų), calli (venec. dialekt. gatvelių) istorijos, likimai, išvagoti kanalų ir intrigų.
Šiuo metu ant naktinio arba kavos staliuko keletas skaitinių. (Profesinis įprotis, kai vienu metu tenka skaityti keletą knygų). Visų pirma itališkas žurnalas „Poesia“ – profesionalus leidinys, pristatantis tiek italų, tiek užsienio poetų kūrybą. Biblija – nesenstanti knyga, lydinti mane jau daugelį metų, keliaujanti kartu iš vienos šalies į kitą, turintį savo istoriją ir įsirašiusi į mano asmeninę istoriją.
Knyga, prie kurios nuolat grįžtu – vokiečių filosofo H. G. Gadamer „Istorija. Menas. Kalba“, kur reflektuojama gimtosios kalbos svarba ir vertė, kuri ypač atsiskleidžia gyvenant kitoje kultūrinėje ir kalbinėje erdvėje.
Paustovskio „Aukso rožė“ – refleksijos, trumpos novelės apie rašytojo darbą, pašaukimą. Knyga-relikvija – mamos dovana, jos pačios jaunystėje daug skaityta, su jos pastabomis.
Neįmanoma nepaminėti ir dalykinės literatūros, skaitinių – knygų apie Veneciją (jos meną, istoriją, architektūrą) bei lietuvių kalbos didaktikos, metodologijos veikalų, lituanistinių vadovėlių.
Na ir galiausiai – japonų rašytojos Hiro Arikawa romanas „Keliaujančio katino kronikos“ ir vienos šiuolaikinės italų poetės Ilarios Boffa eilėraščių rinkinys „Periferie“ (liet. Periferijos).
Povilo Pakarklio vaidmuo gelbstint lituaniką 1945–1947 m.
Povilo Pakarklio vaidmuo gelbstint lituaniką
1945–1947 m.
Kviečiame klausytis Eglės Paškevičiūtės-Kundrotienės pranešimo apie prof. Povilą Pakarklį ir jo ekspediciją pokariu į Karaliaučiaus kraštą, kurios metu buvo išgelbėta daugybę lietuvybei svarbių literatūros, istorijos kūrinių. Kaip pavyko išgelbėti kultūros vertybes ir kokie pavojai tykojo ekspedicijos dalyvių klausykitės šiame garso įraše.
Kontraversiškai vertinamas lietuvių profesorius P.Pakarklis 1945–1947 metais važinėjo į Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir Karaliaučiaus apylinkes su SSRS Mokslų akademijos archeografine ekspedicija. Kartu su Jonu Kruopu jis rado K.Donelaičio rankraščius, taip pat XV–XVIII a. Prūsijos valdžios ediktų spaudinius, kurie publikuoti 1955 m. LTSR istorijos šaltinių I tome. 1945 metų pabaigoje P.Pakarklis vadovavo LSSR MA ekspedicijai, ji taip pat buvo sėkminga – rasta XVIII a. lituanistinių rankraščių, kurie 1960 metais išleisti rinkinyje “Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams”. P.Pakarklis nuosekliai gynė lietuvių Mažojoje Lietuvoje autochtoniškumo tezę. 1943 metais teigė, kad Lietuvai reikia priskirti Nemuno kairiojo žemupio plotus iki Karaliaučiaus. 1945 m. Potsdamo konferencijai priskyrus kairįjį Nemuno krantą RSFSR, P. Pakarklis nesutarė su sovietų vyriausybe. Pastarajai jis rašė: „Kaliningrado sritis iki Teutonų ordino atėjimo (XIII a. vid.) buvo apgyvendinta vien tik lietuvių ir nežiūrint vokiečių kolonizacijos dabartinėje Kaliningrado srityje, lietuviai sudarė gyventojų daugumą, todėl laikausi nuomonės, kad lietuviškų Kaliningrado srities pavadinimų nereikėtų keisti naujais”.
LMA Vrublevskių bibliotekoje galite rasti P. Pakarklio dėka išgelbėtas Rytprūsių ir Klaipėdos krašto dokumentų kolekcijas:
- Klaipėdos krašto aktų kolekcija F14. 502 vienetai, 1742–1921 m. dokumentų originalai ir nuorašai.
- Rankraščių rinkinys „Borussica“ F15. 475 vienetai, 1390–1918 m. rankraščiai, originalai ir nuorašai.
- Mažosios Lietuvos aktų kolekcija F228. 3560 vienetų, XVIII–XIX a. rankraščiai, spaudiniai, dokumentai, herbai, mašinraščiai.
- Rytprūsių bažnyčios ir mokyklos F257. 25 vienetai, 1743–1940 m. rankraščiai, dokumentai, mašinraščiai, spaudiniai.
Povilas Pakarklis su ekspedicijos dalyviais. LMAVB RS F129-520.
Naujos knygos
Naujos knygos
2021 m. gegužės mėnesį gautos naujos užsienyje išleistos knygos.
Chapoutot, Johann. Comprendre le nazisme. Paris: Éditions Tallandier, 2018. 426 p.
Daugybė archyvinių dokumentų, nuotraukų, filmų, medžiaginių ženklų liudija apie vieną šiurpiausių ir labiausiai dokumentuotų istorijos puslapių – nacizmą (1933–1945). Nepaisant jo esmėje glūdinčio absoliutaus blogio, milžiniško aukų skaičiaus, dėl nežmoniško budelių smurto tebėra abejojama, kartais netgi su skepticizmo apraiškomis. Studijos autorius nagrinėja, kodėl naciai buvo įsitikinę, kad socialinis ir politinis gyvenimas yra pagrįstas „biologija“, kaip Vokietijoje senųjų laikų antijudaizmas išsigimė į žudantį antisemitizmą, ir galiausiai, kaip „kultūrinė revoliucija“ paprastus žmones galėjo paversti barbarais.
Semelin, Jacques. La survie des juifs en France, 1940–1944. Paris: CNRS Éditions, 2018. 371 p.
Knygoje nagrinėjamas Prancūzijos žydų likimas 1940–1944 metais. Nepaisant visuotinio žydų kaip rasės naikinimo plano ir Viši režimo bendradarbiavimo su naciais, net 75 proc. Prancūzijos žydų išvengė mirties. Per kasdienio gyvenimo istorijas autorius parodo, kaip persekiojami žydai išgyveno, sulaukė pagalbos ir žmonių palaikymo.
Drywa, Danuta. Stutthof: ślady pamięci. Sztutowo: Muzeum Stutthof w Sztutowie, [2019]. 267 p.
Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejaus naujausias leidinys, kuriame pirmą kartą pateikiama itin gausi jo eksponatų ir archyvų medžiaga. Supažindinama su koncentracijos stovyklos realybe, papasakota buvusių kalinių žodžiais. Atminties pėdsakai – tai prisiminimai, dokumentai, nuotraukos, įkalintųjų atsivežti bei nelegaliai pagaminti stovykloje daiktai ir kt.
Pietrzkiewicz, Iwona. Kultura książki w zakonach męskich Wielkiego Księstwa Litewskiego XV–XVIII wieku. Kraków: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Pedagogicznego, 2019. 447 p.
Vienuolių ordinai dėl savo sandaros ypatumų buvo vienos svarbiausių institucijų, darančių poveikį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektinės ir materialinės kultūros, meno, literatūros ir kalbos raidai. Vienuolynai gerokai prisidėjo prie istorinio ir kultūrinio identiteto išsaugojimo, buvo svarbi grandis, veikusi lotyniškosios kultūros sklaidą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Wiśniowiecki, Janusz Antoni. Ilias Polski (1700–1710). Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2018. 329 p.
Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjo, Lietuvos didžiojo pataurininkio Jonušo Antano Višnioveckio (1678–1741) originalaus kūrinio, atrasto 2015 metais, pirmasis leidimas. Garsiosios kunigaikščių šeimos ir valdančiojo elito atstovas aprašo Abiejų Tautų Respublikos būklę 1700–1710 metais, supažindina su politinėmis ir karinėmis paslaptimis. Knygoje panaudota LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus medžiaga.
Snarski, Tomasz. Wróblewski. Sopot: Arche, 2020. 174 p.
Leidinys skirtas Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriui, vienam iškiliausių lenkų baudžiamosios teisės teoretikų ir kriminologų Bronislovui Vrublevskiui (Bronisław Wróblewski, 1888–1941). Knyga dedikuota Buvusiems ir esamiems Vilniaus gyventojams lenkų ir lietuvių kalbomis.
Łatka, Rafał; Mackiewicz, Beata; Zamiatała, Dominik. Kardynał Stefan Wyszyński, 1901–1981. Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, 2019. 558 p.
Albumas išsamiai ir iliustratyviai pristato Lenkijos bažnyčios primo Stefano Višinskio (Stefan Wyszyński, 1901–1981) gyvenimą ir veiklą. Pirmoje knygos dalyje įvykiai aprašomi chronologine tvarka, antrojoje pateikiama fotografinė medžiaga. Publikuojamos unikalios, dar niekur neskelbtos nuotraukos apie įvairiapusę kardinolo tarnystę Lenkijos bažnyčiai.
Житие протопопа Аввакума. Санкт-Петербург: Наука, 2019. 452 p.
Protopopas Avakumas (1620–1682), pripažintas sentikių judėjimo, prasidėjusio 1650 metais, lyderis, stojęs opozicijon prieš patriarcho Nikono vykdytas religines reformas ir dėl savo tikėjimo sudegintas ant laužo. Autobiografinis kūrinys Gyvenimas, parašytas kalėjime, yra unikalus XVII a. rusų literatūros kūrinys.
Światowa historia literatury polskiej: interpretacje. Krakow: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2020. 677 p.
Lenkų literatūros istorinė panorama nuo Viduramžių iki XXI amžiaus. Leidinyje pateikiama daugiau nei trisdešimt literatūros kūrinių analizių, parašytų lenkų literatūros ir kultūros ekspertų iš viso pasaulio: Kanados, JAV, Brazilijos, Japonijos, Kinijos ir kt. Žinomi tyrėjai, turintys daugiakultūrę ir daugiakalbę patirtį, savo darbuose pasitelkia šiuolaikinių humanitarinių mokslų idiomatiką.
Kunert, Andrzej Krzysztof. 1939 Polska była pierwsza. Warszawa: Świat Ksiązki, 2009. 320 p.
Albumas, išleistas Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ųjų metinių sukakties proga, skirtas įsimintiniems 1939 m. Lenkijos istorijos puslapiams. Vokiečių ir sovietų agresijos bei okupacijos laikotarpį iliustruoja nuotraukos, oficialių kalbų, įsakymų, pranešimų tekstai, žemėlapių fragmentai, eilėraščiai, dainos, plakatai, piešiniai, anekdotai, pašto ženklai ir kt.
Catalogue of extant manuscripts from the former Załuski Library – the first Polish National Library. Warszawa: Biblioteka Narodowa, 2019. 956 p.
Katalogas – tai Lenkijos nacionalinės bibliotekos ir Rusijos nacionalinės bibliotekos Sankt Peterburge ilgalaikio tarptautinio projekto rezultatas. Abiejų Tautų Respublikos biblioteka, kurią XVIII a. įkūrė broliai Zaluskiai, buvo viena didžiausių ir svarbiausių bibliotekų Europoje. Po Kosciuškos sukilimo numalšinimo bei Lenkijos nepriklausomybės praradimo bibliotekos fondai buvo perkelti į Sankt Peterburgą (1795). Kataloge publikuojami 2300 rankraščių aprašymai su išsamiais lenkų ir rusų autorių įvadiniais straipsniais.
Antykomunizm Polaków w XX wieku. Białystok: Instytut Pamięci Narodowej, 2019. 862 p.
Kolektyvinis darbas apie įvairius XX a. Lenkijos antikomunizmo aspektus. Straipsnius parengė žymiausi šios temos tyrėjai iš daugiau nei dešimties Lenkijos mokslinių tyrimų centrų.
Anotacijas parengė Sigita Malūkienė
Paroda „Tragiškų 1941 metų atspindžiai dokumentuose: skiriama Lietuvos gyventojams – totalitarinių režimų aukoms“
Paroda „Tragiškų 1941 metų atspindžiai dokumentuose: skiriama Lietuvos gyventojams – totalitarinių režimų aukoms“
Praėję 80 metų atitolino mus nuo itin tragiško Lietuvos gyventojams laikmečio, tačiau visuomenės atmintyje išliko daug prisiminimų. Totalitariniai režimai – tiek sovietinis, tiek nacistinis – vykdė Lietuvos gyventojų genocidą, todėl krašte kilo stipri antisovietinė, o vėliau – ir antinacinė rezistencija. Apie tai pasakoja nuo gegužės 26 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje eksponuojama paroda. Visuomenei pristatysime įvairaus pobūdžio Bibliotekoje saugomus dokumentus, liudijančius apie tų metų pertvarkas ir represijas sovietinėje Lietuvoje, Birželio sukilimą, Laikinosios vyriausybės ir lietuvių savivaldos, Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto veiklą, holokaustą ir žydų tautybės žmonių gelbėjimą, Lietuvos mokslų akademijos istoriją. Bibliotekoje saugomas dokumentinis paveldas yra įvairių ideologinių krypčių, todėl dokumentai eksponuojami, laikantis ideologinio neutralumo.
Kviečiame aplankyti parodą, dar kartą atidžiai pažvelgti į įvykius, susipažinti su originaliais to meto dokumentais. Tikimės, jog ateities tyrėjai atkreips dėmesį į šiuos dokumentus, juos vertins ir komentuos.
Paroda bus eksponuojama 2021 m. gegužės 26 – birželio 29 dienomis.
Parodos rengėja Rasa Sperskienė
Aktas dėl lietuvių pagalbinės saugumo policijos avanso sąskaitos patikrinimo. Tai vienas iš Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto veiklos dokumentų. Aktą pasirašęs pulk. ltn. Juozas Liansbergis (Žemgaila, 1886–1943), buvęs draudimo draugijos „Lietuva“ vyr. inspektorius, vėliau pirmojo generalinio tarėjo įstaigos reikalų vedėjas, vyr. patarėjas, klaidingai tapatinamas su Vytautu Lansbergiu-Žemkalniu, kuris buvo Laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministru. [Vilnius], 1941 m. rugpjūčio 13 d. LMAVB RS F255-587, lap. 300.
Magdalena Avietėnaitė (1892–1984), diplomatė, VU anglų kalbos dėstytoja. Sovietai ištrėmė seserį Izabelę su vyru Valentinu Gustainiu ir dviem mažamečiais vaikais. Bendradarbiavo antinaciniame LAF leistame laikraštyje „Į laisvę“. Kaunas, 1938 m. LMAVB RSS Fg.1204.
Rapolas Skipitis (1887–1976), advokatas, buv. vidaus reikalų ministras. Žmona ir dvi dukros sovietų ištremtos. Vienas iš LAF steigėjų, buvo numatytas Laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministru, bet naciai jo iš Berlyno, kaip ir K. Škirpos, neišleido. Kaunas, 1935 m. LMAVB RSS Fg.1-229/1.
Josvainių miestelio privilegija (1792): restauruotas dokumentas
Josvainių miestelio privilegija (1792): restauruotas dokumentas
Jau 45-erius metus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje konservuojami ir restauruojami čia saugomi dokumentinio paveldo objektai. Norėdami nors šiek tiek šiuos darbus atskleisti visuomenei, parengėme vieno archyvinio dokumento parodą. Tai Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio 1792 m. kovo 29 d. privilegija, kuria Josvainių miesteliui atnaujinamos laisvojo miesto teisės (LMAVB RS F1-360).
Josvainių miestelio privilegija – daugiasluoksnis objektas, kurio atskiros dalys siejasi, persipina, užkloja viena kitą ir tuo būdu pasakoja istoriją ne tik tekstu, bet ir medžiagų bei technologijų įvairove. Tai šios privilegijos išskirtinumas lyginant su kai kuriais kitais archyviniais dokumentais (ji sudaryta iš daug skirtingų medžiagų: pergamento, vaško, odos, kartono, marmurinio popieriaus, aukso, žalvario, šilko, taip pat rašalo ir įvairių dažų). Privilegijos medžiagų identifikavimui buvo taikyti skirtingi instrumentiniai tyrimų metodai: pH matavimai, IR spektroskopinė analizė, SEM-EDX elementinė analizė, optinė mikroskopija ir mikrocheminė kokybinė analizė.
Privilegija buvo restauruota 2019 metais. Kruopšti apžiūra, siekiant nustatyti dokumento pažaidas, ir tyrimai nurodė būtiniausius konservavimo ir restauravimo darbus. Panašių LMAVB Rankraščių skyriuje saugomų dokumentų peržiūra palengvino darbų programos sudarymą. Nors eksponuojamame dokumente restauravimo žymės nėra akivaizdžiai pastebimos, vis dėlto privilegijos restauravimas apėmė daug įvairių procesų: buvo atliktas sausas valymas, pergamento deformacijų tiesinimas (nedrėkinant), įplyšimų tvirtinimas, trūkstamų fragmentų atkūrimas, atskirų dalių jungimas ir paruošimas saugoti.
Tikime, kad atlikti nuosaikūs, bet būtini konservavimo ir restauravimo procesai pristabdė dokumento senėjimą, taip pat išryškino jo autentiškumą ir grožį. Paroda eksponuojama LMA Vrublevskių bibliotekos fojė iki 2021 m. birželio 30 d. Tai trečioji iš būsimo Knygos muziejaus eksponatų pristatymo ciklo.
Restauravo ir parodą rengė Edita Keršulytė, tyrimus atliko Aušra Čiuladienė
Fotografavo Valentina Marmienė ir Edita Keršulytė
Dr. Rimos Cicėnienės paskaita apie žoliaknyges iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas"
Dr. Rimos Cicėnienės paskaita apie žoliaknyges iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas"
Renkant medžiagą LMA Vrublevskių bibliotekoje įsikursiančiam knygos muziejui, Bibliopoliui, buvo atkreiptas dėmesys ir į medicinos istorijos, sveikatai skirtas knygas. Bibliotekoje tai ne pirmas kartas: leidinius, susijusius su medicinos istorija, eksponavome parodoje „Natura sanat, medicus curat: senieji medicinos dokumentai„. Šįkart nutarėme atidžiau pažvelgti į jau senokai mus dominusią rankraštinę knygą, gausiai iliustruotą augalų vaizdais. Tai 17-18 a. sandūroje kirilika perrašytas didelės apimties „Žoliaknygė“ (dar rusų kalba vadinama Lečebniku, Travniku; lenkų kalba – Zielniku). Kodeksas sudomino tiek turiniu, tiek iliustracijomis. Knygoje aprašyti augalai, gyvūnai, mineralai, brangūs akmenys ir kiti gamtos produktai, skirti sveikatai palaikyti, ligoms gydyti. Kviečiame klausytis paskaitos įrašo apie vaistažolių gydomąsias savybes ir žoliaknygių istoriją.
Montavo Vika Petrikaitė
100 metų žurnalui „Naujoji vaidilutė"
100 metų žurnalui „Naujoji vaidilutė"
2021 metų gegužės mėnesį sukanka šimtas metų nuo žurnalo „Naujoji vaidilutė” pasirodymo. Leidinys ėjo nuo 1921 iki 1940 m. Kaune, jį įsteigė, pirmuosius kelerius metus redagavo, administravo ir leido aktyvus visuomenės veikėjas, pedagogas, daugelio periodinių leidinių iniciatorius Pranas Dovydaitis. Iš pradžių žurnalas buvo skirtas mergaitėms ateitininkėms, vėliau jis tapo moterų leidiniu. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje saugomi visi žurnalo „Naujoji vaidilutė” numeriai.
Informaciją parengė ir skaitė Jolanta Stasytė Berniūnienė.
Paveikslėlio restauravimo istorija
Paveikslėlio restauravimo istorija
2020 metais į Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrių perduotas objektas – šventas paveikslėlis (vadinamas „abrozdėlis“). Tai – Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas Jurgio Hopeno (Jerzy Hoppen, 1891–1969) sukurto paveikslėlio trafaretas [1], nupieštas ne kaip įprasta – ant popieriaus, o ant labai trapios skaidrios rausvos spalvos plėvelės. Bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriui iki šiol neteko susidurti su tokia užduotimi. Paveikslėlio restauravimo eigą, atliktus tyrimus ir darbus, aprašė jį restauravusi Birutė Giedraitienė.
Atlikus paveikslėlio medžiagų tyrimus, paaiškėjo, kad laikmena – želatininė plėvelė, kurios ATR-FTIR spektras tapatus iš žuvų (eršketo) pūslių gaminamiems klijams (Sturgeon Glue), o juos savo darbui naudoja ir restauratoriai. Plėvelė spalvinta raudonojo molio pigmentu. Paveikslėlio piešinys (recto) atliktas aukso spalvos dažais.
Kebliausia užduotis buvo išsiaiškinti, kas tai per objektas. Pasiteiravus kolegų Vilniaus miesto muziejuose bei privačių kolekcininkų paaiškėjo, kad jie panašių objektų neturi.
Galima manyti, kad Jurgis Hopenas, grafikas, tapytojas, restauratorius ir pedagogas šį paveikslėlį sukūrė ketvirtajame dešimtmetyje, kai dėstė Vilniaus Stepono Batoro universitete, galbūt netgi šio dešimtmečio pabaigoje (1937–1939 m.), kai buvo grafikos dirbtuvių vedėju. Šiose dirbtuvėse skirtingas technikas išbandė nemažai Universitete dailę ir grafiką anuomet studijavusių studentų.
Šiandien ne taip lengva nustatyti, ar paveikslėlio trafaretą sudėtingam cinkografijos ar fototipijos procesui sukūrė pats dailininkas, ar skirtingus spaudos būdus išbandęs asistentas, galbūt spaustuvininkas. Tačiau, atsižvelgiant į trafareto pobūdį ir raižinio perkėlimui pasirinktą želatiną, kuri iki mūsų laikų išliko trapi, atrodo, kad pasirinkta medžiaga yra gana nepatvari nemažų tiražų spausdinimui. Galima būtų spėti, kad trafaretas galėjo būti sukurtas ne visai standartiniam spausdinimo būdui, o galbūt liudija apie keletą jų.
XX a. I pusėje buvo plačiai naudojamos skirtingos, bet nemenką kūrinio tiražą užtikrinančios spausdinimo technikos, siejančios fotografiją ir grafiką. Šis trafaretas galėjo būti skirtas naudoti keliais anuomet naudotais spausdinimo būdais. Galbūt tai metalo plokštelėje vaizdui išgauti skirtas, iš želatinos, tikėtina, apdorotos įvairiomis medžiagomis, pagamintas trafaretas.
Vienas iš spausdinimo būdų, kuriam galėjo būti pritaikytas trafaretas, priskirtinas cinkografijai. Šiam metodui būdinga, kad atvaizdas kuriamas, atspaudžiant jį nuo paruoštos cinko, kartais vario, plokštelės. Paminėtinas ir kitas spausdinimo būdas, išrastas XIX a. II pusėje, vadinamas fototipija. Jis grindžiamas želatinos savybe nebrinkti vandenyje, paveiktai šviesos. Želatina gali sugerti riebalingus dažus, bet tik tuose plotuose, kurie buvo paveikti šviesos. O galbūt šį trafaretą buvo galima taikyti ir dirbant kitais, čia nepaminėtais, būdais. Tačiau šie pamąstymai atveria lauką tolesniems tyrinėjimams ir galbūt panašių, XX a. I pusėje spaustuvėse naudotų, bet negausiai iki mūsų laikų išlikusių trafaretų paieškoms, ypač svarbioms pastarojo laikmečio spausdinimo būdams pažinti.
[1] Hoppen, Jerzy. H. Herz Jezu. [1930–1939]. Fotograviūros (?) trafaretas, želatina, 10,5 x 7,3 cm. LMAVB RSS, G1-407.
Paveikslėlio būklė prieš darbą
Laikmena labai trapi. Nulūžusi didelė dalis paveikslėlio dešinio viršutinio kampo ir nedidelė dalis tos pačios pusės apatinio kampo (pastarasis – prarastas). Dešinio viršutinio kampo lūžio aplinkoje prarasta nemaža dalis laikmenos. Perlūžęs apatinis paveikslėlio pakraštys (~ 4,5 cm ilgio). Lūžio vietoje prarasta ~ 2 mm2 ploto laikmenos. Laikmena nėra visame plote visiškai tolygi – vietomis suplonėja, o kai kur matyti nedidelės kiaurymės.
Konservavimo–restauravimo darbai
Darbo pradžioje buvo pagamintos plėvelės iš tokių pačių kaip originalo laikmena medžiagų: žuvų klijų (GMW Geräte, Material und Werkzeuge für Papierrestauratoren, Vokietija) ir raudonos spalvos pigmentų. Tačiau paaiškėjo, kad pagamintos plėvelės yra labai trapios ir ypač jautrios drėgmės poveikiui – vos gavusios šiek tiek drėgmės, stipriai ir negrįžtamai deformuojasi, todėl nuspręsta laikmenos netektis atkurti ir įskilimą sutvirtinti popieriumi. Buvo pasigaminti įvairaus popieriaus mėginiai, iš kurių geriausiai reikalingus kriterijus atitiko plonas, vadinamasis voratinklinis, popierius (9 g/m2, Lenkija). Popierius dažytas tekstiliniais dažais (Lukas, Vokietija). Atsižvelgiant į tai, kad paveikslėlio laikmena ypač jautri drėgmei, klijuota ne vandeniniais, o etanolyje tirpiais klijais – 5 proc. Klucel G (Kremer Pigmente GmbH & Co. KG, Vokietija).
Restauruotam paveikslėliui pagamintas aplankas, kuriame jis grįžo į savo saugojimo vietą – Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus saugyklą.
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus mokslo darbuotojai dr. Neringai Markauskaitei už pateiktą informaciją, rengiant medžiagą apie paveikslėlio spausdinimo techniką ir kolegei Aušrai Čiuladienei už atliktus paveikslėlio laikmenos tyrimus.
Restauratorė Birutė Giedraitienė