Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kiekviena knyga, kuri nėra nei visiškai lėkšta, nei kvaila ar grįsta banaliomis idėjomis (deja, tokių vis dažniau pasitaiko) yra vertinga. Tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip atsakyti į šį klausimą, kadangi kiekvienas skaitytojas (-a) turi teisę spręsti, ką jam ar jai skaityti, ko neskaityti, ko jam ar jai reikia, o ko nereikia. Abstrakčiais samprotavimais apie knygos vertę neužsiima net filosofija, kuri operuoja abstrakcijomis. Tai lyg ir reikštų, kad knygų verte neabejojama. Mano akimis žvelgiant, savo vertę gali turėti ne tik rimtas, žinias ar akiratį esmingai praplečiantis ar pagilinantis veikalas, bet ir smagi, intriguojanti, nuotaiką praskaidrinanti ar bent kuriam laikui įdomiu pasakojimu įtraukianti lengvo turinio knyga. Tad galima vienu metu skaityti ir Bibliją (ar Koraną), ir Aristotelio ar Gadamerio filosofinius veikalus, ir Agatha’os Christie detektyvus, ir (ar) galybę kitos pramoginės lektūros. Yra žinoma, kad mūsų tautietis ir tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas Algirdas J. Greimas keiksnojo populiariąją literatūrą, bet prieš miegą mėgdavo skaityti detektyvus… Bėdos prasideda tik tuomet, kai kokia nors populiarios kostiuminio žanro lektūros gamintoja imasi viešumoje pristatinėti save kaip neva šekspyriškos meninės ir intelektualinės dimensijos autorę… Sapienti sat…

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Abejoju, ar savo darbą dorai dirbantiems bibliotekų darbuotojams reikia mano ar kieno nors kito primygtinai peršamų rekomendacijų. Kaip yra teisingai pastebėjęs Holivudo aktorius Clintas Eastwoodas, žmonės nemėgsta, kai jie raginami ką nors daryti arba nedaryti. Nuo savęs pridėčiau – jie lygiai taip pat nemėgsta, kai jiems primetama, ką reikėtų skaityti ir ko neskaityti. Kita vertus, gerai knygai neretai reikia rasti laiko. Kažkada Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ mano knygų lentynoje laukė beveik šešerius metus, kol galėjau skirti laiko ją perskaityti. Pridurčiau tik tiek, kad nebūtina pulti skaityti kiekvieną naujai gautą ar įsigytą knygą. Kartais pauzė ir knygai, ir skaitytojui išeina tik į naudą.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Labai retai. Nebent paremti kitas lentynoje stovinčias knygas ar, dar rečiau, pakylėti ant darbo stalo stovinčio kompiuterio ekraną.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Prieš kelis dešimtmečius buvo įsivaizduojama, kad rašytinės knygos kultūrą išstums elektroninės komunikacijos epochoje susigrąžinta oralinė ar vaizdo kultūra. Prieš beveik ketvirtį amžiaus esu išvertęs ir „Kultūros barų“ žurnale paskelbęs įdomią amerikiečių rašytojo Johno Bartho esė „Romanas kitame amžiuje“, kurioje autorius tikino, kad 21-ame amžiuje spausdintos knygos bus nemenka egzotika, o skaitymo malonumus viešosiose erdvėse reklamuos pavieniai entuziastai, kurie akins patirti ekologišką ir „higienišką“ skaitymo malonumą. Esą knygų rašymas ir skaitymas bus beveik ezoterinė veikla. Laimei ar nelaimei (rinkčiausi pirmąją sąvoką), taip nenutiko ir artimiausiu metu tikrai nenutiks. Tą patį galima būtų pasakyti apie spausdintų ir „skaitmeninių“ knygų įsivaizduojamą konkurenciją. Mano galva, jokios konkurencijos nėra. Kai kam kai kuriais tikslais galbūt patogiau rinktis skaityti skaitmenizuotus tekstus (tai daryti darbo tikslais neretai tenka ir man), tačiau niekas negali pakeisti fizinio spausdintos knygos rankose pojūčio. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ir gėrėtis gera poezija (tokios mažai) ar gera eseistika (tokios dar mažiau) kompiuterio ekrane. Kita vertus, jei kam patinka toks santykis su tekstais, tebūnie…

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Kartos veikiausiai egzistuoja, bet tai nereiškia, kad jos kažkuo labai esmingai skiriasi. Tačiau jaunesni žmonės yra patyrę didelę naujų technologijų (medijų) poveikį, su kuriuo dėl objektyvių priežasčių nesusidūrė ankstesnės kartos. Tai akivaizdu ir neginčijama, juoba turint nemenką darbo universitetuose patirtį. Kebliau yra su sąvokomis „mano“ ar „jūsų“ karta, ypač kai tokiomis sąvokomis pretenduojama į plataus masto apibendrinimus. Viena vertus, buvimas bendraamžiu nesuponuoja, kad visi bendraamžiai yra vienodi ar domisi vienais ir tais pačiais dalykais, turi tuos pačius požiūrius ar pan. Žmonės auga skirtingose šeimose, yra skirtingai auklėjami, susiduria su skirtingomis vertybėmis… Mano aplinkoje knygos buvo itin vertinamos. Tėvai turėjo puikią klasikinės anglų ir lietuvių literatūros biblioteką, o tėvas, savo ruožtu, sukaupė ne mažiau vertingą istorinės literatūros biblioteką mažiausiai keliomis kalbomis, kuri buvo reikalinga jo 16–18 amžių miestų kultūros tyrimams. Tokioje aplinkoje augdamas negali nepatirti knygų poveikio. Tad man knygos buvo ir tebėra svarbios. Knygas suvokiu ne tiek kaip informacijos šaltinį, bet veikiau kaip nepakeičiamą supratimą ir pažiūras į daugelį reiškinių formuojantį, gilinantį ar plečiantį intelektualinį instrumentarijų.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Knygų šiaip jau stengiuosi neskolinti, nes turiu nemalonios šios srities patirties… Prieš ketvirtį amžiaus knygomis ir iš Vakarų anuomet itin sunkiai gaunamais intelektualiniais leidiniais neraginamas, su dideliu ūpu dalinausi su draugais, deja, keleto man svarbių knygų taip ir neatgavau. Iš visų mano bičiulių skrupulingiausiai visus ir kiekvieną pasiskolintą leidinį grąžindavo Ričardas Gavelis. To, deja, nepasakysi apie kitus jo plunksnos brolius… Kita vertus, taisyklę neskolinti pats dažnai sulaužau: skolindavau ir tebeskolinu knygas tiek savo studentams, tiek doktorantams… Būčiau nelinkęs skolinti nebent kai kurių knygų, kurios priklauso mano sukauptai retos ir vertingos lektūros apie Azijos šalių kultūros ir sakralinės architektūros paveldą rinkiniui. Šią per 300 vienetų mano darbui reikalingą retų, sunkiai surandamų knygų kolekciją surinkau keliaudamas po įvairias Azijos šalis, lankydamasis knygynuose Birmoje (Myanmare), Siame (Tailande), Kambodžoje, Pietų Korėjoje bei kitose šalyse. Didžiąją dalį jų teko ant pečių tampyti po kelias Azijos šalis, kol galiausiai parsigabenau į namus… Jos tapo šiuo tuo daugiau, nei paprasčiausiais fiziniais objektais.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nelaikau savęs narcizu, kita vertus, mano biografija dar tęsiasi, tad į šį klausimą diskretiškai neatsakysiu.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Man įdomių ir reikalingų knygų neskirstau pagal autorių kilmės šalis. Juoba, pastaruoju metu tarp mano skaitomų knygų grožinė literatūra su retomis išimtimis nėra dominuojanti. Pastaraisiais metais vis mažiau traukia šiuolaikiniai Lietuvos grožinės literatūros kūrėjai, kurie, mano galva, beveik neturi ką pasakyti išsilavinusiam ir mąstančiam skaitytojui.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Jau daugelį metų vienu metu rašau ne vieną, o kelias knygas, ar rašydamas vieną, renku medžiagą kitai. Šiuo metu esu įpusėjęs kultūros istorijos žanro lektūrai veikiausiai priskirtiną mokslo knygą apie vandens ir architektūros sąveikas, rengiu vadovėlį, skirtą kraštovaizdžio estetikai ir tuo pačiu metu dėlioju būsimos knygos apie sakralinius kraštovaizdžius Azijos ir Vakarų kultūrose metmenis.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šį savaitgalį, kad ir kaip būtų keista, teko perskaityti savo paties knygą „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“, kurią ką tik išleido leidykla „Technika“. Kiekvieną savo parašytą knygą, gavęs iš leidėjų, atidžiai perskaitau du kartus: vieną kartą skaitau mėgindamas suprasti, ar pasakiau viską, ką buvau numatęs, ir taip, kaip norėjau, antrą kartą perskaitau ieškodamas korektūros klaidų ar kitų techninių riktų. Po to ilgam padedu į lentyną… Prieš tai spėjau perskaityti Salmano Rushdie dokumentinės eseistikos knygą „Peilis“, kurią autorius parašė apmąstydamas prieš jį įvykdytą žiaurų ir kruviną išpuolį; jo metu buvo sužalotas, prarado akį. Įspūdingas ir nuoširdus, dėmesio vertas pasakojimas: iš esmės tai knyga ne tiek apie užpuolimą ar juo labiau užpuoliką, kiek apie žmogaus gyvenimo ir pažiūrų vertę, prasmę ir kainą.