Mediateka

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kiekviena knyga – tai istorija. Apie bet ką. Apie jausmus, apie matematiką, apie keliones, apie parkus – apie bet ką. Tad visas klausimas – ar vertinga ta istorija mums, ar ji praturtina, sutaurina, nušviečia, ar po jos lieka kažkas, ką kai kada sunku net ir įvardyti, bet kas verčia tiesti ranką prie kitos panašios knygos. Arba nepanašios, bet nešančios panašų prasminį krūvį. Atitinkamai, jeigu ties antru puslapiu knygą atidedi, jei parsinešęs net neatsiverti, tokia jos ir vertė.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Manau, bibliotekos darbuotojai turi unikalią galimybę skaityti tai, kas jiems tuo metu yra įdomu neribotais kiekiais. Fantastika!

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Neteko. Man įskiepyta didelė pagarba knygai kaip tokiai, tad netgi tos, kurių neskaitau, yra gerbiamos ir tausojamos.

Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?

Sunku pasakyti. Esu dar tos kartos, kuri gimė, augo ir brendo su popierinėmis knygomis. Man jos yra savaime suprantamos, o elektroninės… na, gal kam nors patogios ir jos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą

Matau, kad auga karta, kurios ryšys su knygomis – kaip su Nepriklausomybės kovomis XX a. pradžioje. Negali sakyti, kad jo nėra, bet… jis silpsta. Arba galima palyginti su teatru – į spektaklius eina ir seni, ir jauni, bet paties teatro mūsų gyvenime tapo mažiau. Ir knygų. O mano karta į knygą žiūrėjo labai pagarbiai. Nepalyginamai pagarbiau, nei dabar.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Oi, nežinau. Aš knygas skolinu. Kai kada dėl to ir nukenčiu – ne visos pareina namo.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nemanau, kad mano biografija tiktų knygai – trūktų turiningumo, įvykių išskirtinumo. Geriausiu atveju kokiam nors apsakymui „gyveno kartą sinoptikas“.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Sunku pasakyti. Esu visaėdis. Esu skaitęs netgi kelias Darijos Doncovos (!) kriminalkas.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu nieko nerašau, o jeigu rašyčiau, tai kokį nors astrologijos vadovėlį arba ką nors populiaraus ta pačia tema. Tik kad ji Lietuvoje aiškiai stokoja populiarumo. Tad gal nerašysiu.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Al Batanijaus „Astrologinė Pranašo ir ankstyvojo kalifato istorija“ (Al-Battaniʼs Astrological History of the Prophet and the Early Caliphate). Knyga nagrinėja, kaip kas 20 metų danguje įvykstantys Jupiterio ir Saturno planetų susitikimai dera su pranašo Mahometo ir ankstyvojo kalifato istorija. Lyg ir vadovėlis.

1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertės, mano nuomone, gali būti pačios įvairiausios. Tai gali būti dalykinis, enciklopedinis, mokslinis turinys, ir, jei jis tikslus, tai knyga ilgaamžė ir vertinga. Savaime aišku, kad visais požiūriais svarbi ir neprarandanti vertės yra visų tautų literatūros klasika – ir proza, ir poezija. Savaip įdomios ir vertingos yra biografinės knygos ar autobiografiniai leidiniai. Daugybei žmonių tai – įkvėpimo šaltinis. Knyga gali būti įdomi ir dėl estetinio sprendimo, kaip knygos meno pavyzdys. Laukiamuosiuose, viešose „nuobodžiavimo ar laukimo“ vietose nepakeičiamos yra vaizdų knygos – estetiški leidiniai apie interjerus, gamtą, buitį ir pan. Čia atskirai dar vertėtų paminėti meninės fotografijos albumus. Per atostogas pati vertingiausia – linksma lektūra, melodraminis romanas ar gerai susuktas detektyvas… O kartais visais požiūriais prastoje knygoje imi ir surandi kokį įdomų faktą.

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekų darbuotojai, žinoma, yra puikūs literatūros žinovai, skaitantys ne tik knygas, bet ir periodiką, todėl kažkuo juos nustebinti būtų sunku. Gal rekomenduočiau Mikos Valtari knygas, kurios nuskraidina į toliausią praeitį, pavaizduotą su tiksliausiomis detalėmis – tai padės atitrūkti nuo rutinos, o skrupulingai tikslus realybės atkūrimas patenkins ir priekabiausią skonį. Dar – jo sutveriami charakteriai negailestingai tikroviški, įvairūs ir prieštaringi, tai jei nepatiks Kaptahas, tai patiks Sinuhė ar kuris iš šiaurietiškų charakterių.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Knygas esu naudojusi ne pagal paskirtį įvairiausiais būdais, dažniausiai – pakišti po per trumpa stalo ar fotelio koja. Dar – įgrūdu į durų plyšį, kad jų neužvertų vėjas. Ant lakuoto knygos viršelio esu pjausčiusi lašinius ir duoną, be to, lyg kokia inkvizitorė, esu sudeginusi daugybę knygų (beje, jos labai sunkiai dega). Ir, žinoma, esu ne sykį knyga „užvažiavusi“ vaikams per sėdynę (ojojoj, mirkit visos supermamos ir smurto visose aplinkose smerkimo apologetai). Knygas deginau ne iš barbariškumo, o todėl, kad vienu metu neveikė makulatūros supirktuvės, o nuo bevertės literatūros valomoje bibliotekoje prisirinko nereikalingų leidinių (visokių TSKP istorijų, klumpių drožimo vadovų ir kitokių spaudinių). Tad suteikia joms „antrą gyvenimą“ pirties pakuroje.

4. Ar skaitmeninės knygos yra spausdintų knygų konkurentės?

Man elektroninės knygos anaiptol neprilygsta spausdintoms. Puikiai suprantu, kad tai patogi alternatyva išvykoms ar kelionėms – į skaityklę gali prisikrauti šūsnį knygų.Visgi aš renkuosi popierines – taip man ir skaityti patogiau, ir juntu pačią knygą (kaip kūrinį, jos maketą, iliustracijas). Kai profesionalai sudaro knygas, tai nėra tik tekstas – net pastraipų skirstymas, teksto žymėjimas turi reikšmę. Todėl vienas knygas mėgstame dėl nepaaiškinamų priežasčių, o kitos mums nesimpatiškos. Elektroninės knygos irgi tobulėja, bet tai jau kitas žanras. Skirtumas maždaug toks, kaip klausytum mėgstamo atlikėjo koncerto gyvai, ar to paties koncerto įrašo… Dar knygos išsaugo atmintį: kvapas, dėmė, užlenktas lapas – visur prisiminimas ir sava istorija, o skaityklėje – visada tas pats ekranas ir bejausmis bei bekvapis (o tai irgi svarbu) tekstas.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą

Aš nežinau, ar kiekviena karta turi specialų santykį su knyga, bet kad jis kinta, nėra abejonių. Pirmiausia, tai raštingų žmonių skaičius visuomenėje ir knygų prieinamumas bei įperkamumas. Jei mūsų seneliai mokėjo skaityti dar ne visi, tai tėvai jau tikrai visi. Jei iki XX amžiaus vidurio knyga buvo tiesiog brangi, tai sovietmečiu buvo sudėtinga jų gauti. Anuomet mes visi skaitėme tas pačias knygas ir daugiausiai lietuviškai ir rusiškai, dabar žmonės skaito labai skirtingas knygas visomis jiems prieinamomis kalbomis. Mano karta skaito knygas kaip vientisą kūrinį nuo pradžios iki galo. Dabartinės jaunosios kartos mėgsta koncentruotus, dažnai kompiliuotus tekstus. Mes dažniausiai skaitydavome ir skaitome dėl malonumo. Dabar dažniau skaitoma norint sužinoti ar patikrinti. Apskritai mes buvom daugiau žodžio ir garso žmonės: mes daug kalbam ir kalbamės. Dabartiniai jauni žmonės vartoja labai daug teksto, bet nebūtinai jis yra vertingas.

6. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Aš nefetišizuoju knygų ir jas noriai skolinu. Jei tai grožinė literatūra – perskaitau ir atiduodu. Be to, aš ir pati mėgstu skolintis knygas ar tiesiog pasiimti jas iš bibliotekos. Neskolinčiau asmeninės fotografijų knygos, kurią padariau šeimai, nes ji tik mums ir įdomi. Dar yra labai asmeninių, mažatiražių leidinių, kuriuos išleidome specialiai savo reikmėms ar liudydami, pavyzdžiui, jausmus.Tad jie skirti tik mums, o visa kita – prašom. Dar neskolinu tų istorinių, enciklopedinių leidinių ir pan., kuriuos nuolat naudoju darbui, nes jų dažnai pasigendu.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Jei rašyčiau knygą apie save, tai būtų viskas viename – ir nuotykių romanas, ir detektyvas, ir melodrama, ir romantinė meilės istorija, ir sukrečiantis kančių ir netekčių liudijimas, ir geri patarimai tėvams, ir kulinarinė knyga, ir stiliaus vadovas, kaip rengtis ir kaip nesirengti, ir kaip išgyventi sunkmečius, ir kaip pakilti iš pelenų… Žodžiu, tai būtų knyga tiesiog apie įdomų, tikrą, nepameluotą gyvenimą su nuopoliais ir skrydžiais, sėkmėmis ir negandomis, didžiausiais meilės apsireiškimais ir juodomis sielvarto duobėmis. Apie tikrą draugystę ir bjaurias išdavystes. Apie tai, ką mes vadiname gyvenimu – su visomis jo spalvomis, bet kas tikrai joje būtų – tai begalinis dėkingumas už tą gyvenimą.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Aš nežinau, ar šalis ir kultūra turi lemiamos reikšmės kūrėjo talentui ir skaitytojo santykiui su tekstu. Pavyzdžiui, Japonija man terra incognita, bet, pvz., Kobo Abės „Moterį smėlynuose“ ir „Svetimą veidą“ kadaise skaičiau lengvai, o štai Harukio Murakamio tekstai man ne prie širdies. Lotynų Amerikos autoriai turėjo tą bendrą vardiklį, vadinamą „magiškuoju realizmu“, bet dabar šį metodą vartoja ir europiečiai. Umberto Ecco nepriklauso jokiai tautai, kaip ir Giunteris Grasas, Džonas Irvingas ar Thoreu (Toro). Man patinka ir Marinos Stepnovos tekstai, ir Kristina Sabaliauskaitė ir, beje, Juozas Baltušis. „Sakmė apie Juzą“ arti tobulybės.

9. Apie ką jūsų parašytos knygos?

Kad ir kaip netikėtai skambėtų, esu parašiusi dvi knygas. Pirmoji vadinosi „Įdomiausios „Bobų vasaros“ istorijos“ ir buvo skirta ypač populiariai laidai reklamuoti. Tai buvo komercinis reikalas, bet kai šiandien ją pavartau – ne gėda. Paprasta, šmaikšti, atvira ir linksma, o rašiau aš ją tik pagimdžiusi Mykolą,vasarą, tvankioje namų palėpėje,vis nusileisdama į apačią kūdikio pamaitinti.

Antrosios pavadinimas – „Pasimatymas su Lietuva“. Ją parašyti manęs paprašė Lolita Varanavičienė. Tuo laiku labai stigo informatyvios, lengvai skaitomos, o sykiu ir įdomios knygos apie Lietuvą. Man regis, projektas pavyko – buvo išleista daug pakartotinių tiražų, knyga išversta į anglų kalbą. Daug kas ją vežė į užsienį norėdami pristatyti savo šalį draugams, darbdaviams, giminaičiams. Po to išleista visa eilė panašių leidinių – vadinasi, neprašovėm.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Aš visada skaitau keletą knygų ir dar daug tekstų, kurie nesiskaito, kad skaitau, nes jie reikalingi darbui. Visai neseniai perskaičiau „Grand Hotel Europa“ – labai patiko. Stebėjausi įžvalgomis, tikslumu ir kvatojau iš širdies. Dar skaitau knygą apie Mariną Abramovič – bandau įminti jos populiarumo mįslę, bet kol kas neįminiau ir tekstas man „sunkiai lenda“. Skaitau ukrainietišką tekstą apie Šv. Juozapatą, nes darysiu filmą, pusės nesuprantu, bet jau išmokau gana tiksliai nuspėti. Dar skaitau puikią knygą apie šaulius „Dvasios aristokratai“, nes renku medžiagą filmui apie Vladą Putvį-Putvinskį. Čia neminiu visokių po ranka pasitaikančių skaitymų ir kulinarinių knygų. Tad matot, kokia puiki marmaliūzė ant mano miegamojo spintelės ir galvoje, bet kol kas dar gijas atpinu.

1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga atrodo ta knyga, kuri suteikia galimybę mąstyti, galvoti. Nemėgstu pramoginio skaitalo: neskaitau moteriškų romanų ar dabar populiaraus fantasy stiliaus. Ir komedijų nežiūriu – nei kine, nei teatre. Noriu, kad knygos ir menas duotų man peno apmąstymams, verstų galvoti, suteiktų naujų žinių, neleistų nurimti. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Būtų šaunu, jei bibliotekos darbuotojai perskaitytų mano knygą „Be „geležinės“ uždangos“. Tokiu pavadinimu ji buvo išleista Baltarusijoje, Rusijoje ji vadinasi „Lagerio broliai. Kur išėjo Rytų Europa“. Šiam projektui man prireikė penkerių metų. Jei būčiau žinojusi, kad jį bus taip sunku įgyvendinti, galbūt nebūčiau pradėjusi. Bet tai buvo nežinančio drąsa – nežinančio, su kokiais sunkumais teks susidurti. Mano sumanymas buvo aplankyti buvusias Rytų ir Centrinės Europos šalis (jas dar vadino „socialistiniu lageriu“, todėl ir pavadinime liko žodis „lageris“) ir pažiūrėti, kaip pasikeitė gyvenimas praėjus 25–30 metų po „geležinės uždangos“ kritimo. Buvau susitikusi su prezidentais, ministrais pirmininkais, verslininkais, kultūros žvaigždėmis, mokytojais ir net su Bulgarijos caru. Patirtis, kurią mes visi išgyvenome žlungant Tarybų Sąjungai, socialistinei sistemai, žinoma, skaudi, bet kartu ir įdomi, nes tai buvo esminis istorinis lūžis. Dabar išgyvename naują.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais ant knygos pasidedu puodelį kavos 😊. Tačiau tai mano vienintelė knygų „nuodėmė“. Viena iš mano senelių buvo neraštinga, tačiau labai vertino išsilavinimą ir padarė viską, kad keturi jos vaikai galėtų mokytis, nors po karo buvo labai sunkūs laikai. Mokslas ir knygos mūsų šeimoje visada buvo besąlygiškos vertybės. Duonos ir knygų negalima išmesti. Toks požiūris į knygas – pagarbus, beveik šventas – liko man visam gyvenimui.

4. Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?

Manau, taip. Bet šito bijoti nereikia, nes svarbiausia knygoje – turinys. Aš jau daugelį metų naudojuosi elektroninėmis knygomis ir esu labai patenkinta. 12 metų gyvenau Kinijoje, kur knygos rusų kalba visada buvo problema. Iš gimtinės veždavausi lagaminus knygų. Kai atsirado skaitmeninės knygos, problemos nebeliko: galima atsisiųsti daug knygų vienu metu. Ir lagaminui palengvėjo 😊. Daugelis sako, kad jiems patinka jausti popierinę knygą – verčiamų lapų šlamesį, spaustuvės dažų kvapą. Šiuo atžvilgiu aš nesu sentimentali, man tai ne taip svarbu, kaip skaitomos knygos turinys. Tačiau yra tokių knygų, kurias skaitau tik spausdintas, elektroninės man nepriimtinos. Tai eilėraščiai. Ir, žinoma, meno albumai su nuotraukomis. 

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą

Man atrodo, kad taip, kartų skirtumai knygų atžvilgiu egzistuoja. Mane auklėjo, kad knyga – didelė vertybė, ir kad reikia daug skaityti, kad tik skaitydamas knygas tapsi intelektualiu, protingu žmogumi. Dabar tam paprieštaraučiau, bet nėra prasmės: užaugau su didele meile skaitymui. Mano vaikystėje kiekviena šeima kaupė namų biblioteką, ir manoji nebuvo išimtis. Turėjome daug knygų. Ir kai paveldėjau jas iš mamos, didesnę jų dalį parsivežiau namo. O tas, kurių nepervežiau, atidaviau miesto bibliotekai. Tikrai žinau, kad knygų išmesti negalima. Jei dėl kokių nors priežasčių jų nebereikia, turite atiduoti į geras rankas. Beje, Minske gyvuoja puiki iniciatyva „Knygai – antrą gyvenimą“. Dabar daugelis atsisveikina su bibliotekomis, kurias rinko jų tėvai, o šis projektas tokias bibliotekas priima, knygas rūšiuoja ir perduoda tiems, kuriems knygų reikia – kaimo bibliotekoms, vaikų, senelių namams ir t. t. Mano manymu, tai labai gera iniciatyva, ir, be to, paliečia knygų vertę. Mano ir vyresnės kartos žmonės tikrai negali knygų išmesti. Dabar, man atrodo, pasikeitė požiūris į skaitymą. Nepaisant to, kad dauguma leidyklų mieliau spausdina ilgus romanus, dabartiniam laikui, manau, labiau tinka trumpi apsakymai. „Klipinis“ mąstymas – tiesa, daugelis nebemoka skaityti ilgų tekstų. Todėl ir knygų vertė, manyčiau, mažėja. Rašytojų tapo tiek daug, kad visiems tiesiog nebeužtenka skaitytojų, pasiruošusių skirti savo laiką ir jėgas šiam darbui – knygų skaitymui. Nes skaitymas yra savotiškas darbas. Ir, žinoma, savišvieta. Didelės namų bibliotekos liko praeityje. Užeikite dabar į jaunų žmonių butą – ar pamatysite ten biblioteką? Dažniausiai ne. Tačiau dabartinis laikas – veržlus, draskomas, nervingas – paliečia visus. Neseniai nutariau vėl perskaityti „Aną Kareniną“ ir – nepatikėsite! – neįveikiau nei pusės. Labai įdomu, prabangiai parašyta, bet kaip lėtai ten viskas vyksta!..

6. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tokios knygos nėra, draugui duočiau skaityti bet kurią knygą iš savo bibliotekos.

7. Kokio žanro knygos būtų verta jūsų biografija?

Man atrodo, kad bet kokią biografiją galima parašyti beveik bet kokiu žanru – viskas priklauso nuo to, kokius įvykius autorius nori pabrėžti. Mano gyvenimas (ir, atitinkamai, biografija) galėtų būti drama – buvo jame sunkių epizodų, galėtų būti nuotykių romanas – keletą kartų priėmiau drastiškus (daugelis sakė, kad nuotykių kupinus) sprendimus ir kategoriškai pakeičiau savo gyvenimą, bet galėtų būti ir romanas moterims – sentimentalumo jame pakanka.

8. Kokios šalies autoriai mėgstamiausi?

Šalis, iš kurios kilęs autorius, reikšmės neturi. Svarbus tik knygos turinys.

9. Kokią knygą rašote šiuo metu?

Šiuo metu dirbu prie knygos apie didžiąją baleriną Mają Pliseckają. Kuri, beje, Lietuvai nesvetima: jos mama Rachilė Messerer gimė Vilniuje. Majai Pliseckajai ir jos vyrui Rodionui Ščedrinui suteikta Lietuvos pilietybė, jie turėjo namą netoli Trakų, kuriame ilgą laiką gyveno.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visos knygos, kurias skaičiau pastaraisiais mėnesiais, susijusios su Maja Pliseckaja ir baleto istorija. Kai dirbi su negrožinės literatūros žanru, kaip aš, norint parašyti vieną knygą, reikia perskaityti daugelį kitų. Todėl skaitau knygas, senus laikraščius ir žurnalus, imu interviu iš žmonių, kurie ją pažinojo, kartu šoko. Labai įdomus procesas.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man atrodo, kad knygos esmė yra gebėjimas kalbėti į skaitytojo vidų, prakalbinti jo sielą, užkrėsti gyvenimu, nedaugiažodžiauti, neglostyti savo (rašytojo) ego kailiuko, nepataikauti skaitytojui, bet suvedžioti jį, priversti jį bėgti puslapiais, godžiai nerti į pasakojimą, leistis transformuojamam teksto ir žodžio.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Herman Melville „Mobis Dikas, arba banginis“ yra gyvenimo knyga. Beprotiškai stora, iš pirmo žvilgsnio keista, sudėtinga, bet kuo toliau, tuo labiau supranti jos unikalumą, žavesį, išmintį, nepaprastą gylį ir plotį. Tiesiog neleistina būti neskaičius šito šedevro.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tiesą sakant, net susimąsčiau. Taip norėčiau dabar skelti, kokią smagią istoriją, bet nieko tokio neprisimenu :). Paprastai su knygomis elgiuosi pagarbiai, tad jos ir dirba knygomis, o ne kavos staliukais ar duonos raikymo lentelėmis.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Oi, tikrai ne. Priešingai, šiuolaikiniam moderniam žmogui knygos turi būti pasiekiami kuo įvairesniais formatais. Kiek daug aš pati esu perskaičiusi knygų telefone, naudodama įvairias knygų skaitymo platformas! Kelionėje, netikėtai neįvykus darbo susitikimui, laukiant eilėje prie gydytojo kabineto – oho, kiek puslapių galima perskaityti. Elektroninės ar popierinės knygos, man regis, nesvarbu – svarbu, kad žmonės skaito ir tai keičia jų vidų, jų pasaulį.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Užaugau labai knygas vertinančioj ir daug skaitančioj šeimoj. Nuo savo senelių ir tėvų skiriuosi gal tik tuo, kad nemažai knygų, kurias skaitau, yra skaitmeninės.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Mano namuose yra tokia taisyklė, gimusi iš labai karčios praktikos, kad knygos, deja, niekam neskolinamos, nes savo asmeninę biblioteką atsirinkinėju labai dėmesingai, investuoju į ją, dažnai skaitydama žymiuosi komentarus, todėl knygos tampa labai asmeniškomis, tad didžioji dalis mano knygų yra arba labai sunkiai begaunamos, retos, arba man brangios emociškai. Bet yra ir tokia lentyna, iš kurios paimtos knygos, net jei negrįš, nesukels didelio sielvarto.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Stebuklinė romantinė nuotykių tragikomedija.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Oi, niekada apie tai nepagalvojau. Man regis, kai knyga gera, tai nelabai svarbu, kokia autoriaus tėvynė. Nors gal dabar, kai šalia vyksta karas, daug labiau kreipiu dėmesį, iš kur yra autorius ir kokios jo(s) pažiūros. Vertybinis stuburas pasidaro ne mažiau svarbus nei pati knyga.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Tiesą sakant, tą romaną jau kurį laiką nešiojuosi viduj ir galvoju siužetą. Visi mano tekstai yra apie meilę, nes ji yra svarbiausia gyvenime, dėl jos verta gyventi. Tik noriu rašyti ne apie saldžią, lengvą meilę, bet apie tą, kuri kainuoja, kuri sveria, kuri keičia gyvenimus, kuri padeda pereiti juodžiausius slėnius, kuri šviečia net iš kapo duobės.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Tai šviežutėlė Costantino D’Orazio knyga „Caravaggio. Gyvenimo ir šedevrų paslaptys“.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Iš tiesų, tenka ir gan dažnai pirkti knygas ne skaitymui, o kaip dovanas. Mėgstu dovanoti knygas.

Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Pasakyčiau, kad visai ne konkurentės.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad taip. Tai susiję ir su pavidalais (elektroninė ar spausdinta), ir su galimybėmis skaityti skirtingomis kalbomis, taip pat temomis, net santvarkomis. Sakyčiau, kad mano kartos požiūris yra blogesnis nei prieš tai buvusios, bet geresnis nei būsimos kartos. Šiuolaikinio tempo padarinys yra tai, kad į rankas knygą paimame rečiau.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Šiaip knygas mielai rekomenduoju ir skolinu. Bet yra viena knyga, kurią labai vertinu ir kurią paskolinęs susigrąžinau po kelių metų, todėl dvejočiau, ar ją dar kartą skolinti. Tai Gerhardo P. Groso (Gerhard P. Gross) knyga „The myth and reality of German warfare“.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Pirma į galvą šovusi mintis – komedija. Galbūt todėl, kad mėgstu humorą ir neretai į įvykius stengiuosi pažiūrėti per juokų prizmę.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Vokietijos.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Jeigu sugebėčiau rašyti ir turėčiau tokią galimybę, tai knyga būtų arba apie lietuviškų karinių vienetų tarnybą Rytprūsiuose, arba karinių lyderių, karo vadų analizė, paveikslas.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visuomet skaitau kelias knygas. Šiuo metu skaitau: Deno Džounso ir Marinos Emeral (Dan Jones, Marina Amaral) „Pasaulis liepsnose. Ilgasis karas 1914–1945 m.“ ir Džono L. Gronskio (John L. Gronski) „Iron-sharpened leadership“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Ta, kuri pakeičia gyvenimą ir tai visai nebūtinai tektoniniai gyvenimo ar radikalūs pažiūrų lūžiai. Visai pakanka suvokimo, kai verčiant puslapius, kažko supratimas didėja, akiratis tampa bent kiek platesnis, dalykus supranti geriau, pilniau. Grožinė literatūra apskritai „bonusų“ skrynia, teoriškai gali nugyventi net kelis gyvenimus, įlįsti į žmonių galvas, matyti jų pasirinkimų pasekmes ir visai nesunkiai sumodeliuoti situacijas savojoje. Kitaip sakant, atpažinti situacijas ir turėti joms sprendimą.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Esu tikras, kad jos turi geresnių ir tikrai vertesnių knygų parinkėjų. Gal kokį fotografijų albumą?

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Esu girdėjęs linksmą istoriją apie legendinį keliautoją Antaną Pošką, kuris studentus priimdavo kambaryje su knygomis paramstytu stalu. Pati jam papriekaištavo, kad nesolidu ir sulaukė atsakymo: „Jie ateina manęs paklausyt, o ne mano aplūžusio stalo pažiūrėt“. Tokiu tikslu knygų panaudoti neteko, bet kažką klijuodamas tikrai esu jas panaudojęs kaip svorį.

Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man ne, bet žinau ne vieną, kuriam elektroninės tiesiog patogiau. Neįžvelgiu jokios konkurencijos, nes (knygų leidėjų ir bibliotekininkų tai greičiau nesužavės) svarbiausia, kad žmogus skaito. Visa kita, mano galva, antraeilis arba skonio reikalas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Turbūt jau galiu save priskirti prie vidurinės kartos, kuri, kaip ir dera pagal pavadinimą, yra viena koja ten, kita – ten, t. y. kažkur per vidurį. Galėčiau kalbėti vien apie savo aplinką, savo „burbulą“. Jį vienija devizas „o, kaip norėčiau skaityti daugiau!“. Visi, manau, esame įsitraukę į savas karjeras, todėl dažniausiai skaitome „profesinę“ literatūrą, o visa kita laikome ramiems užtarnauto poilsio vakarams.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Labai mėgstu knygas, patinka namų bibliotekos kvapas ir taip, esu jų kaupikas. Tai suponuotų, kad knygą skolinti turėtų būti iššūkis. Tačiau taip nėra, mielai dalinuosi ir ne tik prašomas, bet dažnai rekomenduoju bičiuliams ką nors iš savo bibliotekos, kas, mano galva, verta dėmesio. Lygiai taip pat gaunu paskaityti knygų. Kartą nepastebėjęs bičiuliui paskolinau knygą su pabrauktomis man įdomiomis mintimis ir nuosavais pasamprotavimais. Ją atgavęs, radau prierašą pieštuku: „Ačiū, buvo įdomu“.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Visi esame kelyje ar kažkur pakeliui. Nesu išimtis, tik manosios kelionės maršrutai labai išsidraikę, dažnai tolimi ir vingiuoti.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Atrodytų, kad turėtų būti tie, kurie artimiausi geografiškai ir todėl mentaliteto lygmeniu arba kažkaip civilizaciškai-vertybiškai rezonuoja. Dažniausiai taip ir būna, betgi knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi. Neslėpsiu, pasitaiko, kad „atstumai“ būna per dideli, arba kai kuriems autoriams dar esu nepasirengęs.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Viliuosi, kad kada nors prisėsiu prie kelionių knygos, bet tikrai dar negreit.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

„Matilda Olkinaitė“ (sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas).