Janis Ezeras (Jānis Ezers) apie knygas
Janis Ezeras (Jānis Ezers) apie knygas
Latvijos universiteto akademinė biblioteka – viena seniausių Europoje. Nuo 1524 m. Rygoje veikianti institucija gali pasigirti turtinga ir sena istorija. Bibliotekoje saugomi rankraščiai, seni ir reti spaudiniai, sukaupta daugiadisciplininė mokslinės informacijos išteklių kolekcija, veikia tarpkultūrinio dialogo centrai (Europos, Ukrainos, Sakartvelo ir kt.), tarpdisciplininių tyrimų centras. Biblioteka savo veikla aktyviai prisideda prie šiuolaikinės kultūrinės erdvės formavimo.
Oficialiai Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka ir LU akademinė biblioteka bendradarbiauja jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, bet asmenines mintis apie knygas, skaitymą pirmasis išsako Latvijos universiteto akademinės bibliotekos vykdantysis direktorius Janis Ezeras (Jānis Ezers). Janis labai myli savo kraštą, dažnai po jį keliauja pastebėdamas įstabiausias akimirkas. Vaivorykštė po lietaus, saulėlydis, kaimo keliukas ar prasiskleidęs žiedas – Janio nuotraukos kviečia nepamiršti tikrų vertybių.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Viena labai gera knygų savybė ta, kad jos skirtos, jų galima ir reikia rasti įvairioms gyvenimo situacijoms – yra mokomoji, mokslinė literatūra, įvairių rūšių literatūros kūriniai, vaikų literatūra, dvasinė literatūra ir t. t. Todėl atsakydamas į klausimą, kokią knygą laikau vertinga, sakyčiau, kad esminis dalykas yra tai, kad knyga atitiktų savo užduotį, kad turinys būtų kokybiškas. Reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje naudosis specialiai jam skirta knyga (profesinė literatūra, knygos, darančios įtaką žmogaus kultūrai ir mąstymui, asmeniniam tobulėjimui… ir pan.) ☺
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Tikriausiai kiekvienam darbuotojui, atsižvelgdamas į jo poreikius, rekomenduočiau kokią nors konkrečią knygą. Šiuo metu skaitau man labai įdomią Roberto Mooreʼo ir Douglo Gilletteʼo knygą „Karalius. Karys. Magas. Meilužis“, kur jau knygos pradžioje užduodamas klausimas – kur šiais laikais dingo „tikrieji vyrai“, į kurį, manau, autoriai pateikia gerų atsakymų ir puikių pasiūlymų, kaip išsisukti iš situacijos… Galiu pašnibždėti, kad keliamas klausimas (atsakymas) apie kiekvieno vyro kasdienius pasirinkimus, veiksmus, pareigas… ☺ Bet, galbūt, kai kuriems darbuotojams šiuo metu aktualesnė knyga apie grybų rinkimą ☺
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Pavyzdžiui, kaip paaukštinimas kompiuterio ekranui? Taip, esu ☺ Taip dažniausiai nutikdavo su knygomis, kurios, manau, galėjo būti ir neišspausdintos…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tai jau amžinas klausimas, kaip, pavyzdžiui, ar kinas yra teatro konkurentas… Taip ir ne. Man vis dar labai patinka skaityti spausdintą knygą, kurią galiu vartyti, jausti, užuosti… bet aš negaliu su savimi pasiimti visos spaudinių bibliotekos, kaip tai galiu padaryti su skaitmeninėmis knygomis. Skaitmeninių knygų informacijos paieškos, sisteminimo ir kitos galimybės yra daug didesnės ir geresnės… Todėl pats suprantu, kad būtina išnaudoti tiek spausdintų, tiek suskaitmenintų knygų privalumus…
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikriausiai taip. Kiekvienos kartos reikėtų klausti… Esu tikras, kad ir mano kartos skirtingi žmonės skirtingai žiūri į knygas. Labai mėgstu knygas ir kaip pašnekoves, ir kaip informacijos šaltinį, bet taip pat mėgstu (arba nemėgstu), kaip knygos kuriamos, spausdinamos… Labai patinka kasdien būti knygų kompanijoje ☺
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tikiu, kad knyga turi gyventi, ją reikia skaityti, žiūrėti, studijuoti… Tada ji gyvena tokį gyvenimą, kuriam gimė… Vadinasi, vienintelės knygos, kurių nedovanočiau net ir draugui, būtų, mano ir mano draugo nuomone, nenaudingos knygos, kurias skaityti – tik laiko švaistymas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Man labai artimas esė žanras. Michelio de Montaigneʼo „Esė“ labai patiko dar nuo mokyklos laikų. Manau, kad gyvenimas susideda iš esė, tai yra iš įvykių sekos. Svarbu tai, ką pasiimame iš kiekvieno įvykio ir kur einame toliau… Esė, kaip literatūrinė forma, suteikia puikią galimybę atskleisti įvairius žmogiškuosius aspektus ir gilesnes gyvenimo dimensijas, todėl yra gera priemonė skatinti mąstymą ir apmąstymus apie gyvenimo prasmę ir vertybes. Esė galima aptarti gilias temas apie gyvenimo ir žmogiškųjų vertybių prasmę ir visa tai, kas man svarbu.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Šiuo metu – Amerika ☺ Bet, žinoma, tai besikeičiantis sąrašas ☺
Jei pats rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Jei tai nebūtų profesinė ar studijų knyga, tada tai tikrai būtų esė rinkinys apie mano patirtį, tobulėjimą ir pamokas, kurias išmokau. Pabandyčiau parodyti, kiek daug gražių dalykų ir patirčių įmanoma pasaulyje… Ir to tikrai negalima sutalpinti į vieną knygą. Turėčiau nustatyti temų limitą ☺
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu, kaip minėjau antrame atsakyme, skaitau Roberto Mooreʼo ir Douglo Gilletteʼo knygą „Karalius. Karys. Magas. Meilužis“. Puiku! Galiu rekomenduoti tiek vyrams, tiek moterims!
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
SARS-CoV-2 pandemijos metu žiniasklaidoje tekdavo išgirsti apie dažnam nespecialistui menkai suprantamus dalykus: viruso genomo sekoskaitą, genoskaitą, sekvenavimą. Visi šie terminai reiškia tą patį – viruso genomo (t.y. visos jo genetinės medžiagos) nuskaitymą, kuris leidžia ne vien atskirti, kokie viruso variantai cirkuliavo ir kokiomis proporcijomis, bet ir gauti ypatingai svarbios informacijos, leidžiančios atkurti virusų plitimo kelius bei rasti silpnąsias protrūkių vietas.
Dr. Gyčio Dudo paskaitoje išgirsite apie tai, kaip su genominės epidemiologijos (mokslo srities, kuri naudoja viruso genetinę informaciją, kad geriau suprastų jo protrūkius) pagalba buvo išnarpliotas ir perprastas Ebolos viruso plitimas Vakarų Afrikoje 2013–2016 m., kaip buvo įvertinta ilgalaikė MERS koronaviruso keliama pandeminė rizika ir kaip sekoskaita buvo panaudota Lietuvoje SARS-CoV-2 pandemijos metu aptinkant iš centrinės Afrikos regiono atklydusią jo atmainą B.1.620 Anykščių rajono savivaldybėje.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkas dr. Gytis Dudas jau daugiau nei 10 metų tyrinėja virusus. Tarp jo tirtų virusų yra ir Ebola epidemijos Vakarų Afrikoje metu (2013–-2016), ir Zika Amerikos žemynuose (2014), ir SARS-CoV-2, daugumai geriau pažįstamas COVID-19 pavadinimu. 2021-ų metų balandį Anykščių rajone jis aptiko naują koronaviruso atmainą B.1.620 (Puntuką), atkeliavusią iš Centrinės Afrikos.
2023-ais metais G. Dudas buvo vienas iš 11 Europos mokslininkų, gavusių Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) dotaciją įkurti savo laboratoriją.
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko, humanitarinių mokslų daktaro ŽILVYČIO ŠAKNIO mokslinių tyrimų sritys – Lietuvos etnologija, miesto ir kaimo gyventojų (ypač paauglių, jaunimo) papročiai, kasdienybė ir šventės, tautinių mažumų bendruomenių raiška. Įspūdingas jo mokslinių darbų ir veiklų sąrašas: etnografinių ekspedicijų dalyvis, projektų vadovas, monografijų, studijų, straipsnių autorius, tęstinių mokslo leidinių redakcinių kolegijų, komisijų narys, duomenų bazės „Lituanistika“, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo ekspertas.
Beje, Žilvyčio tėtis – žinomas Lietuvos pedagogas ir žurnalistas Bernardas Šaknys, rašęs „Literatūrai ir menui“, „Kultūros barams“, Amerikos lietuvių „Draugui“, Kanados „Tėviškės žiburiams“, palaikęs ryšius su Valdu Adamkumi, Bernardu Brazdžioniu, Ale Rūta, Algirdu Žemaičiu ir daugeliu kitų.
Žilvyčio Šaknio gyvenimo kelią, charakterį nulėmė šeima ir jos aplinka. „Augau apsuptas knygų – tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Profesijos pasirinkimui man didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygų gali būti visokių. Biblija. Mokslinė knyga. Albumas. Vadovėlis. Romanas. Poezija. Atsiminimai. Pasakos… Jose slypi žmonijos patirtis, kūryba, jausmai. Visos vertingos. Bet kokiu atveju vertinga ta knyga, kurią tas pats žmogus nori perskaityti ne vieną kartą. Kita vertus, svarbios ir tos, kurios reikalingos darbui. Šiuo požiūriu labai sunku įžvelgti knygos vertę. Pavyzdžiui, priglausta, išmesta į šiukšlyną sovietinė metodinė priemonė „Žiemos šventės“ ar „Vardynos kolūkyje“ buvo svarbios analizuojant sovietmečio šventes. Kažkada daug vargo turėjau skaitydamas ir karo metų literatūrą. Netgi pradėjus skaitmeninti knygas internete nebuvo skelbiami net 1941–1943 metų žurnalai „Gimtasai kraštas“, nors ten jokios nacistinės propagandos nebuvo nė pėdsakų. Labai skauda širdį matant bibliotekų išmetamas knygas. Ir, aišku, kaimuose naikinamas bibliotekas. Atsimenu, pradinėse klasėse vasarą pas senelius kaime mielai lankydavausi bibliotekoje Skemų kaime (Rokiškio r.), o ir dabar ta biblioteka – kultūros židinys.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygas, kaip ir žmones, lyginti sunku. O rekomenduoti – juo labiau. Žmonės, kaip ir knygos, yra skirtingos. Kaip etnologas raginčiau skaityti lietuviškas knygas patiems, duoti jas skaityti vaikams, vaikaičiams. Taip išlaikysim lietuvių kalbą, kultūrą. Atsimenu atvejį, kai 2005 metais vykom į ekspediciją Punske (Lenkija), lietuviams vežėme daug lietuviškos literatūros, tiesa, daugiausiai mokslinės. Ekspedicijos metu klausinėjau net tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą. Ir kaip nustebau, kai paklausęs gimnazistės, kokios pagalbos ji tikėtųsi iš Tėvynės Lietuvos, ji atsakė: „Meilės romanų lietuvių kalba. Jų taip sunku čia gauti.“ Taigi labai įvairi literatūra gali būti svarbi ugdant lietuvių kalbą.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Mokykloje vadovėliai kartais būdavo panaudojami siekiant atkreipti mergaitės dėmesį, nestipriai suduodant per viršugalvį knyga. Kažkuriuo metu vadovėliai atstodavo ir teniso raketes, žaidžiant klasėje ant suolo. Toks stalo tenisas vienerius ar dvejus metus buvo populiarus, vėliau jo vietą per pertraukas užėmė kieme žaidžiamas krepšinis ir futbolas.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju – taip. Ypač mokslinių knygų. Knygoms reikia daug vietos. Buvo laikas, kai ir bibliotekos buvo uždarytos. Aišku, skaityti gyvą knygą daug maloniau. Nesvarbu, ar grožinę, ar mokslinę. Tiesa, pastaraisiais metais jau recenzavau knygą, kuri išėjo tik skaitmeniniu pavidalu. Aš būčiau už tai, kad būtų galima pasirinkti, ar skaityti knygą skaitmeniniu, ar įprastu formatu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Augau apsuptas knygų. Tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Mano profesijos pasirinkimui, mano nuomone, didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus. Mūsų karta įpratusi branginti knygas, jos ne visada buvo gaunamos lengvai. Pavyzdžiui, studijų metais per Istoriko dieną ant prekystalio pamačiau Pranės Dundulienės „Lietuvių etnografiją“ (buvo tik dvi knygos), bet knygomis prekiavusi moteris pasakė, kad prekiaus tik po kelių valandų. Už teisę nusipirkti tą knygą pasisiūliau perkraustyti į kitą vietą pardavėjai reikalingas knygas, nes jai reikėjo pagalbos. Pardavėja pažadą tęsėjo ir turėjau knygą. Kažkada studijų metais pagalvojau, kokia gi svarbiausia yra mano knyga, ir be jokių abejonių nusprendžiau, kad tai P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“. Anksčiau etnologinės knygos buvo labai populiarios, daug vargo turėjau kaupdamas biblioteką ir dirbdamas Lietuvos istorijos institute. Pavyzdžiui, „Lietuvių etnografijos bruožus“ (Vilnius, 1964) įsigijau po penkerių metų intensyvių paieškų. Dabar bet kokią knygą gali gauti. Prieš dvejus metus turgelyje pamačiau Jono Balio 1948 metais Vokietijoje leistą dvitomį „Lietuvių tautosakos skaitymai“. „Imk už 10 eurų, etnografijos vis tiek dabar niekas neskaito“, – pasakė pardavėjas. Tiesiog nustėrau. Ta knyga saugoma tik keliose Vilniaus bibliotekose. Jaunesnei kartai knyga nėra tokia svarbi. Dar papildysiu klausimą apie skaitmenines knygas. Pastebiu, kad jaunimas, rašydamas darbus, mieliau remiasi internete prieinamais darbais. Pamini straipsnį, užmiršdami daug išsamesnę to autoriaus knygą. „Nebuvo laiko užsukti į biblioteką.“ Mūsų karta stengdavosi profesinę literatūrą susikomplektuoti savo bibliotekoje. O grožinė knyga – tai būdas laikinai išeiti iš įprasto pasaulio ribų. Gera knyga gali sukelti tokius jausmus, kokius sukelia šventė.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Labai sunkus klausimas. Juk artimam draugui nieko negaila. Jei draugas, tai knygą grąžins.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Labai sunkus klausimas ir uždavinys įvertinti savo gyvenimą. Geriau matosi iš šalies. O ir jo į vieną žanrą nelabai įsprausi.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Paprastai knygų rašytojų neskirstau pagal kalbas. Aišku, prioritetą teikiu Lietuvos autoriams. Jau iš vaikystės atsimenu lietuvių, Anderseno, brolių Grimų pasakų knygas. Ypač patiko brolių Grimų pasakos. Kaip vėliau sužinojau, jie buvo Vokietijos etnologijos žvaigždės. Vėliau šalių ratas plėtėsi. Keliavau su Prano Mašioto knygynėliu, taip pat skaičiau ir tėvų bibliotekos knygas. Dabar, kai turiu virš 50 metų skaitymo stažą, būtų sunku atsirinkti. Bet niekada nebuvo taip, kad ieškočiau knygos, kuri buvo parašyta vienoje ar kitoje šalyje.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu gavau knygos apie Vilniaus apylinkių žmonių laisvalaikį ir šventes korektūras. Ją parengėme kartu su Irma Šidiškiene ir Rasa Paukštyte-Šakniene. Pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą knyga pasirodys šių metų pabaigoje. Joje rašoma, kaip skiriasi kaimo, miestelio ir miesto gyventojų laisvalaikis ir šventės. Klausinėti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, karaimai, totoriai, o tų interviu pagrindu ir sudaryta knyga.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Jeigu sąžiningai, skaitau knygą apie karaimus ir rašau recenziją. Bet ji mokslinė. Paskutinė nemokslinė – turbūt mažai kam Lietuvoje žinoma Pulgio Andriušio apysakų knyga „Purienos po vandeniu“. Kodėl ją pasirinkau? Pamačiau parduodamą internete. Išleista mano gimimo metais (tiesa, Londone, o ne Vilniuje, kur gimiau). Skaičiau tarpukario spaudoje šio autoriaus etnografinių straipsnelių, vėliau romaną „Tipelis“. Galiausiai suintrigavo vienos apysakos pavadinimas – „Kaimas be garbės“. Apie tokius kaimus vasaros pradžioje rašiau straipsnyje „Lietuvos etnologijoje“. Neapsirikau. Patyriau nuostabią ekskursiją po tarpukario Lietuvą. Paskaitykite ir Jūs.
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Aušra Šneiderytė – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems tik atrandamas vardas. Žurnalistė, žurnalų „Psichologija tau“, „Iliustruotasis mokslas“ redaktorė, knygos „Po tamsos ateina… lapė“ ir įkvepiančių, daug sekėjų dėmesio sulaukiančių tekstų socialiniuose tinkluose autorė. Aušros meilė skaitymui, įvairių žanrų literatūrai atsispindi jos kūryboje – rašiniai profesionalūs, savito stiliaus, lengvi, stebina išskirtiniais pastebėjimais, apgalvotomis detalėmis – abejingu likti nepavyksta.
Savo tekstuose (jie ir paskatino parašyti pirmąją knygą) Aušra bando aiškintis, kaip tapti laimingesniais, stipresniais, atsikratyti stereotipų, nesusireikšminti, būti paprastesniais, atviresniais, geresniais, atsitiesti po negandų.
Daugeliui aktualiomis psichologinės savijautos temomis rašanti žurnalistė sako: „Manau, kad proto išlaisvinimas iš mums kenkiančių mąstymo modelių dabar yra vienas svarbiausių žmonijos uždavinių, ir mes sparčiai darbuojamės. Tikiu, kad ateityje turėsime visiškai kitokią visuomenę – kur kas sąmoningesnę, atviresnę ir drąsesnę, o svarbiausia – laimingesnę. Ar tikrai taip nutiks? Manau, taip. Tai vadinama evoliucija.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Jei knyga bent kartą privertė žmogų nusišypsoti ar susimąstyti – ji vertinga.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Muthe Axel „Knyga apie San Mikelę“ – raminanti ir įkvepianti knyga, kurią būtų smagu skaityti lūkuriuojant lankytojų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Įkaitus orams kilo klausimas, kaip naktį laikyti atvirą langą, kad per jį iš trečio aukšto neišskristų mano ne per daug vikrus katinas. Ant palangės padariau apsauginę knygų tvorelę. Knygos saugo visomis prasmėmis.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Kol bus žmonių, kurie jaučia spausdintos knygos romantiką, konkurencijos joms nebus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ankstesnėms kartoms knygos buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Dabar šią misiją atlieka internetas. Knyga tampa ne būtinybe, o viena iš galimybių norint lavintis. Tačiau visose kartose buvo ir yra žmonių, kurie jaučia knygų žavesį.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Jei paprašytų, draugui atiduočiau nors ir visą savo biblioteką. Nėra daikto, kuris būtų svarbesnis už žmogų.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Fantastinis autobiografinis romanas. Skaitytojai galėtų spėlioti, kas jame buvo fantastika, o kas – autobiografija.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu mėgstamiausios šalies, tačiau prijaučiu Pietų Amerikos rašytojams. Iš jų didžiausiai myliu Gabrielį Garsiją Markesą, jo aistrą, fantaziją ir magiją.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Turiu troškimą parašyti knygą, kuri pakeistų pasaulį. Bent vieno žmogaus pasaulį. Padarytų jį šviesesniu, lengvesniu. Noriu sudėti į ją suvokimus, kurie atėjo atidžiai tyrinėjant mūsų realybę ir žmogaus prigimtį, ieškant gėrio tamsoje ir savo pačios širdyje. Laukiu, kol užaugsiu tam darbui.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Thich Nhat Hanh „Senasis baltųjų debesų kelias“ – knyga apie Budos gyvenimą. Ir Bessel van der Kolk „Kūnas mena viską“ – moksliniais tyrimais paremta knyga apie tai, kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas.
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, laidų redaktorė, Youtube kanalo „Klodų klodai“ kūrėja, konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė gyvena tuo, kuo domėjosi dar mokykloje, kas jai itin svarbu – tvarumu, ekologija. Gyvenimo būdu, veikla stengiasi padaryti pasaulį geresniu, nekenkti kitam žmogui, gamtai, planetai. Tvirtai žengdama pasirinktu keliu, to mokydama ir savo vaikus, Živilė sako: „Dažnai žmonės mano, kad norint gyventi tvariai, reikia visko atsisakyti, nes kad ir ką darome, yra blogai. Tikrai ne – reikia galvoti. Kartais net mažesnė pasirinkta blogybė jau yra pokytis. Šiais laikais visuomenei daug labiau rūpi, kokioje aplinkoje gyvename, su verslo keliama tarša kovojama. Tai galvojimas apie ateitį, apie savo vaikus ir anūkus, kokį pasaulį jiems paliksime.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga vadinčiau tą, kuri geba paliesti kažką viduje. Sukelti prisiminimus, panardinti į apmąstymus, nuvesti į atsakymus tų klausimų, kurie tą akimirką yra svarbiausi. Knyga turi atliepti skaitytojo vidų.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pastaraisiais metais man labiausiai į širdį ir atmintį smigo Radhanath Swami knygos: „Kelionė namo“ ir „Kelionė vidun“, Anne Morrow Lindbergh „Jūros dovanos“ ir Thich Nhat Hanh knygos. Tai knygos, prie kurių vis sugrįžtu. Tai – išminties lobynai, vedliai, kurių taip reikia šių dienų žmogui – pasiklydusiam ir nerandančiam ramybės, prasmės ir net savęs. Šie kūriniai tikrai dovanoja ramybę, suteikia prasmės ir moko, kaip gyventi kiekvieną dieną, kad ji būtų apdovanojanti.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Užaugau knygų apsuptyje. Mano tėvelių biblioteka – turtinga ir gausi. Nuo mažens man buvo skiepijama pagarba knygai. Iki šiol pamenu mažytę Akmenės vaikų biblioteką, įsikūrusią mediniame name. Ta tyla, kai girdisi tik atsargūs bibliotekininkės ar kito lankytojo žingsniai, girgždančios medinės grindys ir atsiveriantis pasaulis knygų pavidalu. Ir Jūsų biblioteką pamenu iš studijų laikų. Tą tylą, ypatingą aplinką, girgždančias grindis, išskirtinį interjerą.
Nuo mažens žinojau, kad knygas reikia saugoti, prižiūrėti ir skolinti tik tam, kuo labai pasitiki. Iki šiol manyje likęs įsitikinimas, kad knyga yra didžiulis turtas. Dabar jau ir pati turiu nemažą biblioteką. Dažnai sulaukiu draugų ir pažįstamų prašymų patarti, ką skaityti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta žmogui pasiūlyti būtent tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju skaitmeninės knygos niekaip negeba nukonkuruoti popierinių. Net jei keliauju, pasirinkimas – knyga ar kiti daiktai – visada akivaizdus. Laimi knyga. Nebijau kaupti gerų knygų namuose. Man jos džiugina akį ir širdį. Be to, visada esu ką nors paskolinusi. O ir vaikai auga. Tikiu, kad jiems namų biblioteka pasitarnaus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Nesu tikra, kad tai susiję su kartomis. Nors galbūt tai galėtų tapti argumentu, jei kalbėtume apie informaciją, kurią anksčiau galėdavai gauti tik iš leidinių, o dabar jau gali rasti internete. Ar kalbėtume apie laikus, kai knyga buvo sunkiai ar net per pavojus gaunama vertybė.
Aš visada skaičiau. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be knygų. Na, nebent turėčiau galimybę būti šalia tokių asmenybių, kurių knygas geriu į save kaip išminties šaltinį, ir tiesiogiai bendrauti. Bet turbūt ir šie žmonės ragintų eiti, skaityti ir nenustoti ieškoti. Man atrodo, kad žmogus turi nuolat klausti, ieškoti, domėtis, tik tada jis gali jausti, kad tikrai gyvena ir gyvena prasmingą gyvenimą. Tikiu, kad tik per patirtis ir žinias mes kaupiame išmintį, kuri įprasmina mūsų buvimą čia.
Turbūt labiausiai žmogaus ryšį su knyga lemia jo prigimtis, asmenybė ir noras augti. Ar žinojimu, ar vidumi. Mes su vyru daug skaitome. Tačiau vaikų neverčiu per jėgą skaityti. Kas vakarą skaitau jiems. Tai – mūsų ritualas. Ir jie turi jau nemenką savo knygų biblioteką. Man gera matyti, kaip jie kartais pasiima ir skaito, varto savo knygeles. Neraginami ir neverčiami. Man norisi juose užauginti tą meilę knygoms ir džiaugsmą skaityti.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Dažnai būna, kad svarstau, ar skolinti. Bet visada nugali supratimas, kad knyga man nepriklauso ta giliąja prasme. Ją parašė žmogus, norėdamas duoti. Tad kokią aš turiu teisę imti ir nukirsti tai? Negaliu būti tokia egoistė, kad bijodama netekti knygos, atsisakysiu padėti žmogui, nesuteiksiu galimybės atrasti, praturtėti dvasiškai ar gauti laukiamą atsakymą. O gal ta knyga jį įkvėps, pakylės..?
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Dar anksti kalbėti apie tai. Norisi dar pripildyti savo vidinius aruodus išmintimi. Bet jeigu jau reikėtų šiandien įvardyti, tai būtų apie pokyčius, vidinį virsmą, o gal grįžimą prie savo esaties…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano pasirinkimo nelemia autoriaus tautybė. Visada renkuosi pagal tai, koks yra kūrėjas, jo asmenybė, arba pagal temą, rašymo stilių. Man labai svarbi pati knygos kalba. Labiausiai patinka turtinga, sodri. Labai vertinu gerą vertimą. Kartais ir vertėjas nulemia mano pasirinkimus knygyne. Yra keletas pavardžių, kurias pamačiusi knygoje, žinau, kad kūrinys bus vertas dėmesio ir neerzins nevykusiu vertimu ar skurdžia kalba.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Pradėjau skaityti Mark Nepo „Pabudimo knygą“. Apie gyvenimo išmintį, prasmingumą ir dovanas, kurias gauname kasdien, tik ne visada jas pastebime ir vertiname.
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Vytautas Gudelis – geografas, geologas, okeanologas, naujų gamtos tyrimų pradininkas, pedagogas ir mokslo organizatorius. Gudelio autorystei priklauso per 600 mokslo darbų, paskelbtų Lietuvos ir užsienio šalių mokslo leidiniuose bei periodikoje. Vrublevskių biblioteka dar 1994 m. išleido bibliografijos rodyklę „Vytautas Gudelis”. Vėliau buvo išleistas tęsinys, abi rodyklės apjungtos ir išspausdintos monografijoje „Akademikas Vytautas Gudelis”. Joje pristatyti svarbiausi akademiko gyvenimo faktai ir mokslinė veikla. Rankraštinis mokslininko archyvas saugomas Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, fonde F323. Tai itin vertinga Lietuvos geologijos ir geografijos paveldo dalis. Apie visa tai vaizdo įraše pasakoja Vytauto Gudelio bibliografinės rodyklės sudarytoja Bronislava Kisielienė.
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė tradicinės gynybos rezidencinė pilis Lietuvoje. Pilis, kurią statant 1604–1610 m. dar tęstos gotikinių pilių gynybos tradicijos, suformuota ant kavos, aplink trapecinį uždarą kiemą įrėmintą kampiniais bokštais ir buvo skirta ne tik gynybai, bet ir gyvenimui. Panemunės mūrai išsiskiria ne tik savo efektingu dydžiu, kurį lėmė vykę rezidencijos atnaujinimo darbai XVII a. II pusėje ir ypač XVIII a. II p., bet ir kompleksiškai išlikusia klasicistine sienų tapyba. Paskaitoje siekiama atskleisti pirminį – renesansinį – vengrų kilmės Lietuvos bajoro Jonušo Eperješo tradicinės gynybos rezidencinės pilies pavidalą ir rezidencijos transformaciją XVIII a. II pusėje, kuomet objektą iš esmės atnaujino ir išplėtė Generalinis žemaičių seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas ir jo palikuonys paversdami klasicizmo idėjų įkvėpta ištaiginga Apšvietos epochos didikų rezidencija. Dvaro sodybos neįsivaizduojamos be jas supančių parkų. Panemunės pilį taip pat supa parkas, kuris yra taip pat kelių epochų palikimas. Valdant Eperješams čia buvo sodai, tvenkiniai, žvėrynas, rezidenciją supo miškai. XVIII a. pabaigoje sukurtas angliškas – peizažinis parkas, atspindėjęs Gelgaudų kultūrinį akiratį. Naujai pažvelgti į Gelgaudų indėlį kuriant Panemunės parką leidžia ir pirmą kartą viešai pristatomos 1774 m. kunigo Bonifaco Vrublevskio eilės (vertė Mindaugas Paknys), kurios buvo dedikuotos „Jos didenybei panelei Eleonorai Gelgaudaitei, LDK sargybininko dukrai. Panemunės kalno į žavingą itališką sodą perstatymo proga.“ Paskaitą skaitė Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų daktaras, architektūros istorikas, Panemunės pilies direktorius, Vilniaus dailės akademijos mokslininkas stažuotojas. Tarp jo mokslinio darbo sričių patenka Naujųjų laikų Europos architektūros istorija ir teorija, Rytų Europos architektūra bei taikomoji ir dekoratyvinė dailė, taip pat Lietuvos bajorų materialinė kultūra. M. Daraškevičius yra mokslinių straipsnių ir knygų skirtų dvarų architektūrai autorius.
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė – legendinio kino ir teatro aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra. Dirbdama parodų ir dailės renginių kuratore Lietuvoje ir pasaulyje, jų surengė daugiau nei devynis šimtus.
Dailininkė dirba įvairiose vaizduojamosios ir taikomosios grafikos srityse: piešimo, spaudos, miniatiūrų, ekslibrisų, plakatų, grafinio dizaino, knygų iliustravimo, fotografijos, skaitmeninės grafikos. Surengė 17 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų, jos darbų yra įsigiję galerijos ir kolekcininkai Bulgarijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Turkijoje, JAV, Anglijoje, Japonijoje.
Dovilė džiaugiasi pastaruoju metu galėdama daugiau laiko skirti kūrybai. Dėkinga savo tėvams – aktoriams Lilijai Mulevičiūtei ir tėčiui Vytautui Tomkui, – kad nuo mažens ja pasitikėjo, neribojo laisvės, skatino išradingumą, originalumą, išmokė darbštumo, atsakingumo. Teatro gyvenimas ilgai buvo šalia, tačiau idėjų savo darbams dailininkė semiasi ir iš aplinkos, savo vidaus, emocijų, spontaniškai pamatytų ar sugalvotų vaizdinių. Nesenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta, jos spalvos, faktūros, keliamos nuotaikos. Ilgos vasaros etnografiniame Šuminų kaime prie Baluošo ežero kranto stebint saulėlydžius, vaikštant po pievas ir miškus, atvėrė natūralų, gražų ir tikrą pasaulį.
Greta tradicinės grafikos kūrimo Dovilė pamėgo fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus. Skaitmeninė fotografija nepakeičia gyvo menininko rankos prisilietimo, tačiau šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, praplečia įprastas išraiškos priemonių ribas.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga yra ta, kurią perskaičius ir užvertus paskutinį lapą norisi atsikvėpti, užsimerkti ir kurį laiką patylėti, pagalvoti. Dar pabūti atmosferoje, sukurtoje autoriaus, o kartu ir tavo – skaitytojo reakcijos, fantazijos, refleksijos – kiek tai rezonuoja su tavo vidiniu pasauliu, patirtais išgyvenimais. Vertinga knyga yra ta, kurią rekomenduotum perskaityti draugui. Kurią atsimintum po kelerių metų – ir nebūtinai siužetą, bet tą nuostabų skaitymo jausmą. Ir liūdesį, kai knyga pasibaigia, o norisi tęsti dar ir dar… Vertinga knyga gali būti ir sunki, ir lengva, ir nebūtinai labai protinga ar pamokanti… Geriausias knygos įvertinimas – kai norisi po kurio laiko vėl ją paimti ir skaityti dar kartą. Arba nusipirkti ir tiesiog turėti, nors esi jau skaitęs, pasiėmęs iš bibliotekos…
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Na, aš pati dažnai prašau bibliotekos darbuotojų rekomendacijos. Ir baltai jiems pavydžiu – atrodo, koks nuostabus darbas – ateini į biblioteką, išduodi keletą knygų lankytojams, o per laisvalaikio minutes sėdi sau ir skaitai… (Žinoma, čia tik man taip atrodo…) Juo labiau, kad užėjus į biblioteką šiais laikais akys raibsta nuo įvairiausio pasirinkimo: grožinės, istorinės, psichologinės knygos – visos viena už kitą patraukliau išleistos. Kadangi esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, visada atkreipiu dėmesį į knygos dailininko darbą. Studijuojant mums pristatydavo gražiausias įvairių leidyklų knygas, tada jų būdavo vienetai, spaudos galimybės ribotos. Dabar gražių knygų nors vežimu vežk! Viena už kitą nuostabesnės. Tačiau pasitaiko ir labai prastų leidinių menine prasme, nors viršeliai ir labai spalvingi, ir popierius puikus… Dabar itin retai perku knygas, namuose knygų lentynos perpildytos. Man pasisekė – greta namų yra Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka, esu ten dažnas svečias.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygų stirtomis slėgdavome savo grafikos darbus. Kaip ir visi, jaunystėje laikydavau mylimojo nuotraukas ir brangius laiškus, sudžiovintą gėlės žiedą…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man – tikrai ne. Prie kompiuterio ir telefono praleidžiu nemažai laiko. O paimti knygą į rankas yra tikra prabanga, savęs apdovanojimas. Darau tai dažniausiai vakare, kai viskas nurimsta, ar vasarą kaime. Dažnai vakare renkuosi knygą, o ne filmą. Knyga ramina, tai labai mielas ritualas. Skaitmeninės skaityklės nesu išbandžiusi, bet man asmeniškai popierinei knygai konkurentų nėra.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Aš pati skaityti pradėjau labai anksti, o rimtas knygas – gal kokių 11 metų. Kai sirgdavau, dieną reikėdavo leisti namuose, o mano knygos būdavo perskaitytos, pradėjau jas imti iš Tėvų knygų lentynos. Pradžioje rinkdavausi man patinkančias nugarėles, viršelius, intriguojančius pavadinimus. Taip įsisukau į A. Čechovo, F. Dostojevskio, V. Hugo, įvairių žinomų užsienio, o vėliau ir Lietuvos autorių kūrybos pasaulį. Supratau, koks gėris ir gylis yra knygos ir kiek visko ten gali rasti! Mano aplinkos žmonės visi daug skaitė: draugai, tėvai, net močiutė. Keisdavomės knygomis, kartais kokį perskolintą super bestselerį reikėdavo skubiai perskaityti per dieną ar dvi. Tada epitetas „apsiskaitęs žmogus“ buvo įprastas ir gana dažnai vartojamas. Jau senokai tokio apibūdinimo neteko girdėti. Abejoju, ar jis naudojamas jaunimo tarpe.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Artimam draugui paskolinčiau bet ką. Gal tik iš kažkieno pasiskolintos knygos neskolinčiau. Vis neišmokstu pati užsirašyti, kam ir ką duodu. O kai tos knygos pasigendu, būna labai keblu klausinėti ir ieškoti. Nemažai knygų taip ir nesugrįžo.
Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?
Gal tragikomedijos… Draugai sako, kad turiu talentą pasakoti apie savo gyvenimo nuotykius ir dramatiškus nutikimus labai vaizdingai ir linksmai. Mėgstu iš savęs ir kitų pasišaipyti, bet nepiktai… Tačiau pasakoti auditorijai ir sulaukti jos reakcijos yra viena, o likti su rašymu pačiam sau yra kas kita. Jaunystėje rašiau dienoraštį, norėjosi sustabdyti kažkokius įvykius ar emocijas. Dabar viską norisi tik paleisti…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negalėčiau jokios šalies išskirti. Tačiau mėgstu autorius, kurie leidžia įžengti į suvokiamą vizualų paveikslą. Jei skaitydama tokio paveikslo nematau ir jis neatsiranda, kad ir kaip stengčiausi, knyga man tampa formali ir neįdomi. Kai skaitau apie konkrečius aprašomus dalykus, kurių neįsivaizduoju, padeda visagalis Google. Tačiau visas knygas, net ir nuobodžias, stengiuosi užbaigti perskaityti – gal būtent pabaigoje bus paslėpta ta „razina“.
Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Apie gyvenimą, moters gyvenimą, transformaciją. Ir ne tik mano pačios. Jei tik kam nors mano patirtis būtų naudinga…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu ant mano stalo guli gal 15 knygų. Dvi viršuje – Laurent Gounelle „Intuicija“ iš bibliotekos ir Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią paskolino artima draugė.
Paskaita „Monografija apie sovietinio režimo įtaką šeimai“
Paskaita „Monografija apie sovietinio režimo įtaką šeimai“
„Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ – tai mokslo studija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, „blato“ ir nevilties, atvirai parodanti sovietinės ideologijos pasekmes šiandieninei Lietuvos visuomenei.
„Iki 1967 metų moterys, kaip ir vyrai, privalėjo dirbti šešias dienas per savaitę, taip pat buvo raginamos gimdyti vaikus ir namų buityje nesulaukdavo pagalbos nei iš vyro, nei iš valstybės. „Neplanuotas gyvenimas“ reiškia, kad jos labai drastiškai ir greitai buvo įmestos į tokį gyvenimo būdą, kokio nesitikėjo. Tai buvo neplanuotas gyvenimas“, – sako istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė, monografijos „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ autorė Dalia Leinartė.