Žurnalistės Editos Mildažytės mintys apie knygas

2023-04-17

Edita Mildažytė atostogauja Balio saloje. Asmeninio albumo nuotrauka

Edita Mildažytė visada energinga, kūrybinga, švytinti. Garsi žurnalistė, publicistė, prodiuserė, TV laidų, dokumentinių filmų autorė, kūrėja ir vedėja.

Jos nagrinėjamos temos – tai spalvingas gyvenimas: paprastų žmonių kasdienybė ir bėdos, istorinių asmenybių likimai, jaukus pokalbis su šiuolaikinei visuomenei įdomiais žmonėmis. Pasakojimai pripildomi nebanalaus turinio, tikrų emocijų, išraiškingų rakursų. Už socialiai aktualaus turinio laidų kūrimą, konkrečią pagalbą jos labiausiai stokojantiems žmonėms, darbštumą ir profesionalumą žurnalistė ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota.

  1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertės, mano nuomone, gali būti pačios įvairiausios. Tai gali būti dalykinis, enciklopedinis, mokslinis turinys, ir, jei jis tikslus, tai knyga ilgaamžė ir vertinga. Savaime aišku, kad visais požiūriais svarbi ir neprarandanti vertės yra visų tautų literatūros klasika – ir proza, ir poezija. Savaip įdomios ir vertingos yra biografinės knygos ar autobiografiniai leidiniai. Daugybei žmonių tai – įkvėpimo šaltinis. Knyga gali būti įdomi ir dėl estetinio sprendimo, kaip knygos meno pavyzdys. Laukiamuosiuose, viešose „nuobodžiavimo ar laukimo“ vietose nepakeičiamos yra vaizdų knygos – estetiški leidiniai apie interjerus, gamtą, buitį ir pan. Čia atskirai dar vertėtų paminėti meninės fotografijos albumus. Per atostogas pati vertingiausia – linksma lektūra, melodraminis romanas ar gerai susuktas detektyvas… O kartais visais požiūriais prastoje knygoje imi ir surandi kokį įdomų faktą.

  1. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekų darbuotojai, žinoma, yra puikūs literatūros žinovai, skaitantys ne tik knygas, bet ir periodiką, todėl kažkuo juos nustebinti būtų sunku. Gal rekomenduočiau Mikos Valtari knygas, kurios nuskraidina į toliausią praeitį, pavaizduotą su tiksliausiomis detalėmis – tai padės atitrūkti nuo rutinos, o skrupulingai tikslus realybės atkūrimas patenkins ir priekabiausią skonį. Dar – jo sutveriami charakteriai negailestingai tikroviški, įvairūs ir prieštaringi, tai jei nepatiks Kaptahas, tai patiks Sinuhė ar kuris iš šiaurietiškų charakterių.

  1. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Knygas esu naudojusi ne pagal paskirtį įvairiausiais būdais, dažniausiai – pakišti po per trumpa stalo ar fotelio koja. Dar – įgrūdu į durų plyšį, kad jų neužvertų vėjas. Ant lakuoto knygos viršelio esu pjausčiusi lašinius ir duoną, be to, lyg kokia inkvizitorė, esu sudeginusi daugybę knygų (beje, jos labai sunkiai dega). Ir, žinoma, esu ne sykį knyga „užvažiavusi“ vaikams per sėdynę (ojojoj, mirkit visos supermamos ir smurto visose aplinkose smerkimo apologetai). Knygas deginau ne iš barbariškumo, o todėl, kad vienu metu neveikė makulatūros supirktuvės, o nuo bevertės literatūros valomoje bibliotekoje prisirinko nereikalingų leidinių (visokių TSKP istorijų, klumpių drožimo vadovų ir kitokių spaudinių). Tad suteikia joms „antrą gyvenimą“ pirties pakuroje.

  1. Ar skaitmeninės knygos yra spausdintų knygų konkurentės?

Man elektroninės knygos anaiptol neprilygsta spausdintoms. Puikiai suprantu, kad tai patogi alternatyva išvykoms ar kelionėms – į skaityklę gali prisikrauti šūsnį knygų.Visgi aš renkuosi popierines – taip man ir skaityti patogiau, ir juntu pačią knygą (kaip kūrinį, jos maketą, iliustracijas). Kai profesionalai sudaro knygas, tai nėra tik tekstas – net pastraipų skirstymas, teksto žymėjimas turi reikšmę. Todėl vienas knygas mėgstame dėl nepaaiškinamų priežasčių, o kitos mums nesimpatiškos. Elektroninės knygos irgi tobulėja, bet tai jau kitas žanras. Skirtumas maždaug toks, kaip klausytum mėgstamo atlikėjo koncerto gyvai, ar to paties koncerto įrašo… Dar knygos išsaugo atmintį: kvapas, dėmė, užlenktas lapas – visur prisiminimas ir sava istorija, o skaityklėje – visada tas pats ekranas ir bejausmis bei bekvapis (o tai irgi svarbu) tekstas.

  1. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą

Aš nežinau, ar kiekviena karta turi specialų santykį su knyga, bet kad jis kinta, nėra abejonių. Pirmiausia, tai raštingų žmonių skaičius visuomenėje ir knygų prieinamumas bei įperkamumas. Jei mūsų seneliai mokėjo skaityti dar ne visi, tai tėvai jau tikrai visi. Jei iki XX amžiaus vidurio knyga buvo tiesiog brangi, tai sovietmečiu buvo sudėtinga jų gauti. Anuomet mes visi skaitėme tas pačias knygas ir daugiausiai lietuviškai ir rusiškai, dabar žmonės skaito labai skirtingas knygas visomis jiems prieinamomis kalbomis. Mano karta skaito knygas kaip vientisą kūrinį nuo pradžios iki galo. Dabartinės jaunosios kartos mėgsta koncentruotus, dažnai kompiliuotus tekstus. Mes dažniausiai skaitydavome ir skaitome dėl malonumo. Dabar dažniau skaitoma norint sužinoti ar patikrinti. Apskritai mes buvom daugiau žodžio ir garso žmonės: mes daug kalbam ir kalbamės. Dabartiniai jauni žmonės vartoja labai daug teksto, bet nebūtinai jis yra vertingas.

  1. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Aš nefetišizuoju knygų ir jas noriai skolinu. Jei tai grožinė literatūra – perskaitau ir atiduodu. Be to, aš ir pati mėgstu skolintis knygas ar tiesiog pasiimti jas iš bibliotekos. Neskolinčiau asmeninės fotografijų knygos, kurią padariau šeimai, nes ji tik mums ir įdomi. Dar yra labai asmeninių, mažatiražių leidinių, kuriuos išleidome specialiai savo reikmėms ar liudydami, pavyzdžiui, jausmus.Tad jie skirti tik mums, o visa kita – prašom. Dar neskolinu tų istorinių, enciklopedinių leidinių ir pan., kuriuos nuolat naudoju darbui, nes jų dažnai pasigendu.

  1. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Jei rašyčiau knygą apie save, tai būtų viskas viename – ir nuotykių romanas, ir detektyvas, ir melodrama, ir romantinė meilės istorija, ir sukrečiantis kančių ir netekčių liudijimas, ir geri patarimai tėvams, ir kulinarinė knyga, ir stiliaus vadovas, kaip rengtis ir kaip nesirengti, ir kaip išgyventi sunkmečius, ir kaip pakilti iš pelenų… Žodžiu, tai būtų knyga tiesiog apie įdomų, tikrą, nepameluotą gyvenimą su nuopoliais ir skrydžiais, sėkmėmis ir negandomis, didžiausiais meilės apsireiškimais ir juodomis sielvarto duobėmis. Apie tikrą draugystę ir bjaurias išdavystes. Apie tai, ką mes vadiname gyvenimu – su visomis jo spalvomis, bet kas tikrai joje būtų – tai begalinis dėkingumas už tą gyvenimą.

  1. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Aš nežinau, ar šalis ir kultūra turi lemiamos reikšmės kūrėjo talentui ir skaitytojo santykiui su tekstu. Pavyzdžiui, Japonija man terra incognita, bet, pvz., Kobo Abės „Moterį smėlynuose“ ir „Svetimą veidą“ kadaise skaičiau lengvai, o štai Harukio Murakamio tekstai man ne prie širdies. Lotynų Amerikos autoriai turėjo tą bendrą vardiklį, vadinamą „magiškuoju realizmu“, bet dabar šį metodą vartoja ir europiečiai. Umberto Ecco nepriklauso jokiai tautai, kaip ir Giunteris Grasas, Džonas Irvingas ar Thoreu (Toro). Man patinka ir Marinos Stepnovos tekstai, ir Kristina Sabaliauskaitė ir, beje, Juozas Baltušis. „Sakmė apie Juzą“ arti tobulybės.

  1. Apie ką jūsų parašytos knygos?

Kad ir kaip netikėtai skambėtų, esu parašiusi dvi knygas. Pirmoji vadinosi „Įdomiausios „Bobų vasaros“ istorijos“ ir buvo skirta ypač populiariai laidai reklamuoti. Tai buvo komercinis reikalas, bet kai šiandien ją pavartau – ne gėda. Paprasta, šmaikšti, atvira ir linksma, o rašiau aš ją tik pagimdžiusi Mykolą,vasarą, tvankioje namų palėpėje,vis nusileisdama į apačią kūdikio pamaitinti.

Antrosios pavadinimas – „Pasimatymas su Lietuva“. Ją parašyti manęs paprašė Lolita Varanavičienė. Tuo laiku labai stigo informatyvios, lengvai skaitomos, o sykiu ir įdomios knygos apie Lietuvą. Man regis, projektas pavyko – buvo išleista daug pakartotinių tiražų, knyga išversta į anglų kalbą. Daug kas ją vežė į užsienį norėdami pristatyti savo šalį draugams, darbdaviams, giminaičiams. Po to išleista visa eilė panašių leidinių – vadinasi, neprašovėm.

  1. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Aš visada skaitau keletą knygų ir dar daug tekstų, kurie nesiskaito, kad skaitau, nes jie reikalingi darbui. Visai neseniai perskaičiau „Grand Hotel Europa“ – labai patiko. Stebėjausi įžvalgomis, tikslumu ir kvatojau iš širdies. Dar skaitau knygą apie Mariną Abramovič – bandau įminti jos populiarumo mįslę, bet kol kas neįminiau ir tekstas man „sunkiai lenda“. Skaitau ukrainietišką tekstą apie Šv. Juozapatą, nes darysiu filmą, pusės nesuprantu, bet jau išmokau gana tiksliai nuspėti. Dar skaitau puikią knygą apie šaulius „Dvasios aristokratai“, nes renku medžiagą filmui apie Vladą Putvį-Putvinskį. Čia neminiu visokių po ranka pasitaikančių skaitymų ir kulinarinių knygų. Tad matot, kokia puiki marmaliūzė ant mano miegamojo spintelės ir galvoje, bet kol kas dar gijas atpinu.