Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas

2023-02-07

 ©️Asmeninio albumo fotografija

 

 

Mintimis apie knygas dalijasi žinomas televizijos žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas: „knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Ta, kuri pakeičia gyvenimą ir tai visai nebūtinai tektoniniai gyvenimo ar radikalūs pažiūrų lūžiai. Visai pakanka suvokimo, kai verčiant puslapius, kažko supratimas didėja, akiratis tampa bent kiek platesnis, dalykus supranti geriau, pilniau. Grožinė literatūra apskritai „bonusų“ skrynia, teoriškai gali nugyventi net kelis gyvenimus, įlįsti į žmonių galvas, matyti jų pasirinkimų pasekmes ir visai nesunkiai sumodeliuoti situacijas savojoje. Kitaip sakant, atpažinti situacijas ir turėti joms sprendimą.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Esu tikras, kad jos turi geresnių ir tikrai vertesnių knygų parinkėjų. Gal kokį fotografijų albumą?

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Esu girdėjęs linksmą istoriją apie legendinį keliautoją Antaną Pošką, kuris studentus priimdavo kambaryje su knygomis paramstytu stalu. Pati jam papriekaištavo, kad nesolidu ir sulaukė atsakymo: „Jie ateina manęs paklausyt, o ne mano aplūžusio stalo pažiūrėt“. Tokiu tikslu knygų panaudoti neteko, bet kažką klijuodamas tikrai esu jas panaudojęs kaip svorį.

Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man ne, bet žinau ne vieną, kuriam elektroninės tiesiog patogiau. Neįžvelgiu jokios konkurencijos, nes (knygų leidėjų ir bibliotekininkų tai greičiau nesužavės) svarbiausia, kad žmogus skaito. Visa kita, mano galva, antraeilis arba skonio reikalas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Turbūt jau galiu save priskirti prie vidurinės kartos, kuri, kaip ir dera pagal pavadinimą, yra viena koja ten, kita – ten, t. y. kažkur per vidurį. Galėčiau kalbėti vien apie savo aplinką, savo „burbulą“. Jį vienija devizas „o, kaip norėčiau skaityti daugiau!“. Visi, manau, esame įsitraukę į savas karjeras, todėl dažniausiai skaitome „profesinę“ literatūrą, o visa kita laikome ramiems užtarnauto poilsio vakarams.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Labai mėgstu knygas, patinka namų bibliotekos kvapas ir taip, esu jų kaupikas. Tai suponuotų, kad knygą skolinti turėtų būti iššūkis. Tačiau taip nėra, mielai dalinuosi ir ne tik prašomas, bet dažnai rekomenduoju bičiuliams ką nors iš savo bibliotekos, kas, mano galva, verta dėmesio. Lygiai taip pat gaunu paskaityti knygų. Kartą nepastebėjęs bičiuliui paskolinau knygą su pabrauktomis man įdomiomis mintimis ir nuosavais pasamprotavimais. Ją atgavęs, radau prierašą pieštuku: „Ačiū, buvo įdomu“.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Visi esame kelyje ar kažkur pakeliui. Nesu išimtis, tik manosios kelionės maršrutai labai išsidraikę, dažnai tolimi ir vingiuoti.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Atrodytų, kad turėtų būti tie, kurie artimiausi geografiškai ir todėl mentaliteto lygmeniu arba kažkaip civilizaciškai-vertybiškai rezonuoja. Dažniausiai taip ir būna, betgi knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi. Neslėpsiu, pasitaiko, kad „atstumai“ būna per dideli, arba kai kuriems autoriams dar esu nepasirengęs.

Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?

Viliuosi, kad kada nors prisėsiu prie kelionių knygos, bet tikrai dar negreit.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

„Matilda Olkinaitė“ (sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas).