Paskaita apie Platerių Kraslavos dvaro bibliotekos likimą ir intriguojančią bylą, susijusią su bibliofilu Tadu Vrublevskiu

Paskaita apie Platerių Kraslavos dvaro bibliotekos likimą ir intriguojančią bylą, susijusią su bibliofilu Tadu Vrublevskiu

2024-02-20

2024 m. vasario 20 d. 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėjos dr. Daivos Narbutienės paskaita „Platerių Kraslavos dvaro biblioteka ir bibliofilas Tadas Vrublevskis“. Tai antroji paskaita iš ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Paskaitos metu lektorė papasakos apie Kraslavos bibliotekos raidą, aptars jos turinį ir paveldą, šiandien saugomą LMA Vrublevskių bibliotekoje.

Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ pristatomi dokumentai iš dinastinės grafų Broel-Platerių bibliotekos, nuo XVIII a. pradėtos kaupti Kraslavos (Latvija) rezidencijoje. Netoliese buvusiame Pustinios dvare LDK vyriausiasis raštininkas, Livonijos vaivada Konstantinas Liudvikas de Broel-Plateris (1722–1778) taip pat pradėjo kurti biblioteką, tačiau paskutinis savininkas grafas Henrikas de Broel-Plateris (1868–1929) 1907 metais nusprendė ją parduoti. Apie tai jo patikėtinis pranešė advokatui, bibliofilui, būsimam Vrublevskių bibliotekos fundatoriui Tadui Vrublevskiui (1858–1925). Susipažinęs su rankraštiniu Pustinios dvaro bibliotekos katalogu, T. Vrublevskis už 2 500 aukso rublių nupirko rinkinius, kuriuos sudarė beveik 7 000 leidinių. Tačiau garbingos didikų giminės atstovas H. Plateris sumanė pasipelnyti, siūlydamas tas pačias knygas įsigyti ir Varšuvos antikvarui Hieronymui Wilderiui…

LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685


Virtuali paroda „Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje“

Virtuali paroda „Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje“

2024-02-15

Vrublevskių bibliotekos archyvuose saugomi dokumentai, atspindintys Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, veikusios 1908–1914 m., įvairialypę veiklą bei liudijantys svarbų jos indėlį į XX a. pradžios lietuvių kultūrinį lauką. Jų pagrindu parengta virtuali mažoji paroda Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje.

„Rūtos“ draugijos veikla – tai pradėtas ir išplėtotas lietuvybės žadinimas Vilniuje ir jo krašte XX a. pradžioje. Šios Draugijos tikslas ir uždaviniai, kaip steigiamajame susirinkime 1909 metais pabrėžė jos įkūrėjas Mykolas Sleževičius, buvo vienyti ir kultūriškai šviesti Vilniaus ir jo apylinkės lietuvius.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos archyvuose saugomi dokumentai, atspindintys Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, veikusios 1908–1914 m., veiklą: eksponuojami Draugijos narių sąrašai, finansinės ataskaitos, susirinkimų protokolai, korespondencija ir kt. dokumentai. Atskirą dokumentų grupę sudaro Lietuvių vaidintojų kuopos sąrašo fragmentas, Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų sąjungos susirinkimų protokolai. Minėtinas 1910 m. datuotas Savitarpinės pašalpos draugijos pirmininko Antano Vileišio raštas „Rūtos“ tarybos įgaliotam asmeniui Mykolui Sleževičiui dėl sprendimo panaikinti šios Draugijos Artistų mėgėjų kuopą ir įsteigti autonomišką Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų sąjungą. Reikšmingas įvykis visai lietuvių teatro raidai – susibūrė jungtinių scenos meno pajėgų kolektyvas: dvi atskirai veikusios trupės – Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos vaidintojų kuopa ir prie „Rūtos“ klubo įsikūręs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų būrelis – 1910 m. rugsėjo 20 d. susijungė į Vilniaus lietuvių artistų sąjungą.

Draugijos gyvavimo laiku radosi ir nepasitenkinimo, esą per mažai lietuvių narių, nemaža jos dalis – svetimtaučių jaunuomenė. Buvo įvardyta ir daugiau „Rūtos“ veiklos klaidų: neskaitytos populiarios paskaitos, tinkamai nesutvarkytas Draugijos knygynas, stokota gerų vaidinimų. Vienas tą padėtį atspindinčių dokumentų yra kun. Juozo Tumo kreipimasis į „Rūtą“, kuriuo jis atsisako dalyvauti Draugijos veikloje ir prašo išbraukti iš jos narių.

Šie ir kiti dokumentai leidžia detaliau susipažinti su įvairialype „Rūtos“ veikla ir liudija svarbų jos indėlį į XX a. pradžios lietuvių kultūrinio ir visuomeninio lauko plėtojimą.

Kultūros tyrėjai pažymi, kad Vilniaus lietuvių susivienijimas „Rūta“, jo rengiami koncertai ir spektakliai anuo metu buvo lietuviškos kultūros tvirtovė Vilniuje ir Vilniaus krašte.


Išbandyk – „Knyga kaip desertas“

Išbandyk – „Knyga kaip desertas“

2024-02-12

Pradedame naują vaizdo įrašų ciklą „Knyga kaip desertas“, kuriame nuolat siūlysime geriausių prasmingo turinio knygų apžvalgas.

Pirmas susitikimas – su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Leidėjas į mūsų studiją atvyko su penkiomis naujausiomis knygomis. Viena jų Lietuvos leidėjų asociacijos jau įvertinta kaip metų įvykis. Trys iš pateiktų knygų gausiai iliustruotos įspūdinga Mariaus Jonučio kūryba.

Ir dar šventinė intriga: suskubkime, viena iš knygų galėtų tapti puikia dovana Valentino dienos proga.

Išsamiau apie penkias Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas knygas, skirtas skaitymo gurmanams, vaizdo ir garso įrašuose.


Remkim savo porą – Žygimantą ir Barborą!

Remkim savo porą – Žygimantą ir Barborą!

2024-02-11

LMA Vrublevskių biblioteka kviečia prisidėti prie skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“. 2025 m. ji papuoš Bibliotekos kiemelį, esantį prie T. Vrublevskio gatvės. Šventojo Valentino dienos išvakarėse visiems siūlome bent nedidele auka paremti jos sukūrimą. Juk mūsų valdovų poros skulptūra visuomet žymės jaunystę ir amžiną meilę, įkvėpusią tiek puikiausių literatūros kūrinių, šiandien saugomų šioje Bibliotekoje. Ji kvies ir vilniečius, ir gausius Vilniaus svečius į jaukų kiemelį pailsėti su knyga rankose ar ir be jos. O svarbiausia, kiekvienas labdarys, bent nedidele suma prisidėjęs prie jos sukūrimo, galės išdidžiai visiems pasakyti: „Ši skulptūra – mano, nes aš prie jos prisidėjau!“ Norinčius ir galinčius paremti skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ sukūrimą ir pastatymą Bibliotekos kiemelyje maloniai kviečiame aukoti, pinigus pervedant į LMA Vrublevskių bibliotekos sąskaitą LT55 7300 0100 0246 2575 ir nurodant „Skulptūrinei kompozicijai“.

Direkcija


Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai

Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai

2024-02-09

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius. Apie visa tai – vaizdo įraše.

2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.

Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.

Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.


Žurnalistės Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės mintys

Žurnalistės Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės  mintys

2024-02-02

Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūratė Samušytė-Jaseliūnienė – žurnalistė, radijo laidų autorė ir vedėja, knygų Lietuvos aklųjų bibliotekai įgarsintoja, viena iš leidinio „Gyvenimas tarp knygų“ sudarytojų. Darbo dienomis rytais per „Žinių radiją“ transliuojama jos literatūrinė laida „Renkuosi knygą“.

Žavi, kūrybinga, įžvalgi žurnalistė, daug žymių asmenybių Lietuvai išauginusios Linkuvos gimnazijos abiturientė, Vilniaus universiteto absolventė, pratęsusi studijas Danijoje, trijų vaikučių mama. Unikalus ir magiškas vienas naujausių jos kūrinių – literatūrinių mezginių platforma „Megzti Tekstai / Knitted Lines“ (https://www.knittedlines.com/collections/ikvepti-knygu).

„Čia karaliauja šaliai – purūs, šilti, „kandantys“ ir švelnūs, lengvi / stori, spalvoti, lininiai ir vilnoniai, megzti su meile, kiauraraščiu ar dvigubu mezgimu. Čia rasite ir literatūrinius šalikus, skaras ir skraistes – jie įkvėpti skaitytų knygų: numegzti, širdin smigtelėjus ypatingai frazei, sielai suradus artimą veikėją, panirus į užburiančią teksto harmoniją ar susižavėjus netikėtu viršeliu. Taip nuotaika virsta spalvomis, o žodžiai – raštais.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – labai subjektyvus matas. Kadangi aš nesu nei kolekcininkė, nei bibliofilė ar knygos meno žinovė, knygą pirmiausia vertinu pagal jos turinį, man labai svarbi literatūrinė kalba, meninė išraiška. Nuskambės labai savanaudiškai, tačiau knyga man vertinga tiek, kiek ji man suteikia malonumo skaitant, patirčių, peno apmąstymams, kiek geba įtraukti ar nustebinti. Be abejo, svarbi ir forma – kad ir koks vertingas būtų turinys, jeigu jis bus įvilktas į nekokybišką „rūbą“ (prastas popierius, šriftas, įrišimas ar pan.), knygos vertė, mano akimis, sumažės.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojams nieko nedrįsčiau rekomenduoti – pati prašyčiau jų rekomendacijų ir mielai jomis pasinaudočiau.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ne, knygas tik skaitau, kitaip jų panaudoti neteko. Na, nebent jeigu netiesiogine paskirtimi vadintume kambario puošybą, tuomet taip, knygų lentynos puošia visus mano namus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Asmeniškai man – ne, nes neskaitau knygų jokiais kitais formatais, išskyrus popierines. Galbūt skaitmeninio teksto net nevadinčiau knyga. Nes knyga man nėra tik tekstas – tai ir forma, labai aiškus, apčiuopiamas, materialus pavidalas, kuris taip pat kelia vienokius ar kitokius jausmus jį paėmus į rankas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Matyt, kad taip, ir tai natūralu. Mano kartai knyga buvo bene vienintelis pasaulio pažinimo / dvasinio peno šaltinis. Pamenu, kaip naujas knygas „medžiodavome“, laukdavome jų pasirodant, skolindavomės, aptarinėdavome, skaitydavome naktimis, nes reikėdavo perduoti / atiduoti kitiems laukiantiems. Koks būdavo įvykis, sužinojus apie uždraustą ar „nuslėptą“ rašytoją, knygą! Tų atradimų būta daug ir jie labai džiugindavo. Šiandien stebiu savo vaikus, kuriems visus šiuos patyrimus suteikia skaitmeniniai įrenginiai. Gyvename informacijos triukšme, pertekliuje, tad gali būti, kad knyga pati savaime nebėra tokia svarbi jaunajai kartai. Kita vertus, tas santykis, ryšys su knyga priklauso ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo artimos aplinkos, šeimos – kaip ne visi mano kartos žmonės vertino / vertina knygas ir jas skaitė / skaito, lygiai taip pat ne visi jaunosios kartos atstovai sukišę nosis į ekranus – tikrai yra tokių, kurie mieliau renkasi knygą.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turiu lentyną, kurioje sudėtos neskolinamos knygos – tai visos J. Meko, O. Tokarczuk, G. G. Marquez, E. Cinzo, I. Bergman, O. Milašiaus knygos. Jos mano mylimiausios – „suskaitytos“, kai kur pieštuku pabrauktos, kai kur parašyti pastebėjimai, mintys. Jų neskolinu dar ir todėl, kad visada noriu jas turėti po ranka – kad galėčiau bet kada atsiversti, paskaitinėti. Tačiau visų šių knygų aš turiu ne po vieną egzempliorių ir būtent juos mielai skolinu ir dovanoju – jeigu man knyga labai patinka, būtinai pasidalinu su draugais ar artimaisiais.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Galbūt tai būtų dramos, magiškojo realizmo ir satyros mišinys.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Jei tik yra galimybė, pirmenybę teikiu Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygoms, nors jie absoliučiai skirtingi: pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji – šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla, prasmėmis tarp eilučių.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Kol kas esu tik vienos knygos – „Gyvenimas tarp knygų“ – bendraautorė, tačiau pats knygos rašymo procesas mane labai sužavėjo, todėl priekyje prirašiau tą žodelį „kol kas“ ir galbūt ateityje tų knygų bus daugiau. Esu dokumentalistė, man labai patinka ieškoti, rinkti informaciją, prakalbinti / klausyti žmonių, tad ir knyga, matyt, būtų dokumentinė – biografija ar pan.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – šalia naujų mėgstu iš lentynos išsitraukti ir senesnes. Šiandien ant mano stalo yra: O. Tokarczuk „Empūsijas“, Sh. Xuetao „Raudonio gatvė“, U. Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“, K. Kastanedos „Nepažįstama tikrovė“ (ją rengiausi duoti paskaityti 14-mečiam sūnui, bet pati vėl „užkibau“) ir J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, kurią skaitau savo jauniausiam sūnui.