Poetės Jurgos Jasponytės mintys
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
Jurgita Jasponytė – ryški, savita asmenybė Lietuvos poezijos lauke, su vyru, poetu Mariumi Buroku beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose augina dukras Ugnę ir Jūrę Jotvilę.
Poetės kūryboje susipynę šiandienos pasaulio moters patirtys ir etninės kultūros ženklai, o vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos – turi stiprią autentišką išraišką.
2015 m. eilėraščių knyga „Šaltupė“ išrinkta į Metų knygos penketuką ir apdovanota prestižine Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. 2019 m. išleistas rinkinys „Vartai Auštrieji“ – taip pat Metų knygos penketuke. J. Jasponytės tekstai versti į latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, anglų, vokiečių kalbas.
Poetė – originali skaitovė, eilėraščiams suteikianti folklorinių dainų intonacijas, dalyvauja literatūros renginiuose Lietuvoje, Latvijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos projekte „Literatūros pamokos“ Jurgita Jasponytė papasakojo apie savo kūrybą, folkloro svarbą, poezijos ir dainos ryšį kasdienybėje, padainavo kelias liaudies dainas (įrašas „Literatūros pamoka su Jurgita Jasponyte“ https://www.youtube.com/watch?v=rqDsEpNJhGE).
Jurgita Jasponytė: „Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria. Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja.
Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Folkloras man svarbus todėl, kad tai seniausi sakytinės kultūros tekstai, tam tikra forma pasiekę ne tik mus, bet ir anksčiau kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse.
Man asmeniškai praeito šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė gali būti subjektyvi: vertinga knyga yra ta, kuri šiuo metu yra tau aktuali, kurioje randi reikalingų žinių, patiri skaitymo malonumą, galima ir terapinė funkcija. Kita vertus, yra ir objektyvesni knygos vertės kriterijai, kurie apima jos išliekamąją vertę lemiančias temas, raiškos priemones ir t. t.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai taip pat yra labai skirtingi ir skirtingų interesų žmonės, todėl nelengva sugalvoti knygą, kurią rekomenduočiau. Be to, paprastai norisi rekomenduoti paskutinę perskaitytą arba šiuo metu skaitomą knygą. Tačiau, nenorėdama užbėgti klausimams „už akių“, paliksiu rekomendaciją pabaigai 🙂
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikriausiai teko, nors dabar sunku atsiminti konkretų atvejį. Štai mano vyras Marius šiuo metu paremia savo išmanaus telefono kroviklį šalia esančia knyga, nes tikriausiai kažkas telefone yra sulūžę ir blogai kontaktuoja su krovikliu. Svarbu, kad ta netiesioginė paskirtis nesugadintų knygos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Turiu vilties, kad skaitmeninės knygos yra greičiau ne spausdintų knygų konkurentės, bet jų alternatyva. Jas neretai renkamasi kelionių atvejais, arba kai popierinę knygą gauti sudėtingiau.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Taip, ko gero, kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Tai neišvengiamai lemia besikeičiantys laikai, besikeičiančios pačios knygos ir jų leidyba. Kažkada knygos vertę didino tai, jog ją buvo sunku gauti. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės – tarkim, spaudos draudimo metai ir pan. Taip pat, jei kadais knyga buvo kultūros ar prabangos ženklas, šiandien knyga gali būti labai įvairi vertės prasme ir gana nesunkiai prieinama – tai neišvengiamai keičia ryšį ir požiūrį į knygą.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tikram draugui skolinčiau bet kurią knygą!
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Na, turbūt nebūsiu labai originali, tačiau lengviausiai įsivaizduoju savo biografiją biografijų žanro lentynoje – 929 J Na, gal dar kaip eilėraštį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nemanau, kad taip tendencingai skaitau, kad galėčiau išskirti mėgstamiausią šalį, kalbėdama apie rašytojus. Skaitau įvairią literatūrą. Tik gal tam tikrais gyvenimo tarpsniais skaitau daugiau vienos ar kitos šalies autorius. Tai nulemia atsitiktinumai, kintantys interesai, šiandienos aktualijos, įvykiai. Šiuo metu, tarkim, paskaitau daugiau ukrainiečių poezijos, šį bei tą išverčiu. Ir tas dėmesys, žinoma, sąlygotas tenai vykstančio karo. O pati ukrainiečių poezija yra tapusi tam tikra emocinės informacijos pernešėja, skleidėja.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Dabar sudarinėju savo trečiąją poezijos knygą. Iki išeinant knygai nenoriu pasakoti, apie ką ji. Tarsi apskritai mokėčiau papasakoti, apie ką yra poezija 🙂
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu skaitau Simono Daukanto raštų pirmąjį tomą. Ką tik baigiau „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir pradėjau „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kadangi nuosekliai iki šiol nebuvau S. Daukanto raštų perskaičiusi, nusprendžiau tai padaryti. Juolab, kad man iš tiesų šis skaitymas teikia malonumą – pradedant autoriaus vartojama kalba, baigiant mums mažiau žinomais ar primirštais faktais ir jų interpretacijomis.
Štai, kad ir pasakojimas apie Vilnios naujosios vagos atsiradimą ir kalno perkasimą: „Kaipogi tuojau pilis ant to kalno, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė [Gediminas], kurias norėdamas aptvirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas minavoja: „Kapt y bys pašol w Wilniu gary kapac̒ – eitum tu į Vilnių kalno kasti!“ Gediminas tą naują vietovę pramane Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vilkus, kurie lieknuose kūkyklas turėjo.“
Linkiu gero skaitymo ir atradimų
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys
Aleksandra Jacovskytė – dailininkė scenografė, grafikė, fotografė
Kūrė kostiumus Adomo Jacovskio apipavidalintiems spektakliams Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Nacionaliniame dramos teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Varšuvos teatre „Studio“, renginio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymui, apipavidalino televizijos spektaklius, koncertus, iliustravo knygas.
Menininkė dalyvauja parodose, jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus. Už kostiumus spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ 2009 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Nuo vienuolikos metų Aleksandra Jacovskytė fotografuoja draugus, kolegas, pažįstamus ar nepažįstamus žmones parodų atidarymuose, įvairiuose interjeruose,Vilniaus senamiestyje. Susikaupus nemenkai darbų kolekcijai, kurioje Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Vytauto Kalinausko, Audriaus Puipos, Mečislovo Bulakos, Antano Mončio, Algimanto Švėgždos, kitų žymių Lietuvos ir užsienio – Grišos Bruskino, Czeslawo Miloszo, Antonio Falato, Andrzejaus Strumillo – menininkų portretai, 2014 m. buvo išleistas A. Jacovskytės fotografijų albumas „Vilniaus veidai, 1963–1993“.
Pristatydama savo fotografinius Vilniaus dienoraščius menininkė sakė: „Buvau įsimylėjusi senojo Vilniaus kiemų faktūras ir žmones, su kuriais bendravau. Niekada nedirbau pagal užsakymą – juk tai tokia didžiulė atsakomybė… Visada fotografavau sau ir tik sau.
Žvelgdama šiandien į šias fotografijas, viską labai gerai atsimenu: bičiulius ir jų balsus, mūsų nuotaikas ir pokalbius. Tačiau nostalgijos tam nejaučiu – aš nesidomiu praeitimi. Vis dėlto, tose nuotraukose „sutikti“ senus pažįstamus ir bičiulius yra gera. Ir ne tik man pačiai. Jau šiais laikais surengtose parodose mačiau, kaip žmonės įdėmiai apžiūrinėja šiuos darbus, nors nuotraukų veikėjai jiems yra nepažįstami. Kur čia slypi paslaptis? Manau, kad įdomiausia pati atmosfera, sklindanti tiek iš ano laiko, kasdienių situacijų, žmonių, senojo Vilniaus aplinkos. Kažkada pamatęs mano darbus, kuriuose nesistengiau išvalyti visų dulkių, subraižymų, netobulumų, vienas bičiulis pasakė, kad šios fotografijos – kaip Vilniaus senamiestis ir kaip tas laikas. Ši mintis man labai patiko, todėl iki šiol savo darbus palieku tokius, kokie jie ir buvo. Man tai yra tikra.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – tai kitokio plačiąja prasme pasaulio atradimas, kartu patvirtinantis mano mintis. Nors daug metų beveik neskaitau beletristikos, gera kalba, stilistika, tai yra būtent literatūra (ir geras redaktorius) – labai svarbu. Skaitydama noriu jausti malonumą.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Kokią nors gyvai parašytą apie žmones, meno stilius ir pan., apie tai, kas domintų, bet į ką neturi atsakymų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, kaip presą fotografijoms išlyginti.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikriausiai skiriasi, nors daug priklauso nuo namų atmosferos ir paties žmogaus… Negalėčiau atsakyti už visą kartą, bet mano aplinkoje knyga nenustoja būti itin svarbia gyvenimo dalimi.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Skolinčiau, tik svarbu nepamiršti, kam paskolinai.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Sunku pasakyti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nėra vienos šalies, gal labiausiai Vakarų Europa.
Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Kartas nuo karto epizodiniai prisiminimai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Sándor Márai „Wyznania patrycjusza“, Bob Dylan „Chronicles“.
Festivalio „Open books“ vadovės Jurgos Mandrijauskaitės-Ruškienės mintys
Festivalio „Open books“ vadovės
Jurgos Mandrijauskaitės-Ruškienės mintys
Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė – festivalio „Open books“ vadovė, literatūros apžvalgininkė, knyginių projektų iniciatorė ir organizatorė, viena leidinio „Gyvenimas tarp knygų“ sumanytojų ir autorių.
Jau keletą metų vilniečius ir miesto svečius vasarą džiuginanti atvira skaitykla #VilniusSkaito Lukiškių aikštėje – jos idėja ir dovana miestui. Apie šį projektą rašė, juo žavėjosi ne vienas prestižinis užsienio leidinys, projektas pelnė įvairių komunikacijos srities apdovanojimų.
Aktyvi, iniciatyvi, ieškanti ir negailinti pastangų veiklai literatūros baruose Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė sako: „Visada aktyviai domėjausi literatūra. Studijų metais turėjau gal šešių skirtingų bibliotekų bilietus ir būtent į bibliotekas keliaudavau po paskaitų, dažniausiai – į M. Mažvydo biblioteką, tikrai nebūtinai mokytis ar knygų skaityti. Knygų apsuptis man visada teikė jaukumą, saugumą ir ranka pasiekiamas galimybes čia pat atverti tūkstančius naujų pasaulių… Knyga prasminga, jei yra atrasta ir skaitoma, todėl visais savo literatūriniais projektais siekiu skatinti meilę knygai, gerą literatūrą pristatyti platesniam literatūros mėgėjų ratui, eiliniams žmonėms.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, kad skirtingose knygose kiekvienas atrandame skirtingą vertę, būtent todėl visi autoriai, skirtingi žanrai atranda savo skaitytoją. Jau šešerius metus turiu galimybę stebėti, kokias įvairias knygas skaitykloje #VilniusSkaito kas vasarą renkasi žmonės. Vieni nori atsipalaiduoti nuo darbų ir gyvenimo rūpesčių, tad renkasi lengvesnę literatūrą, meilės romanus ar detektyvus, ir jiems tuo metu tai ir yra vertinga knyga, nes leidžia užsimiršti. Įsimylėjėlis varto poeziją ir ieško poetiško atitikmens savo jausmams išreikšti. Kiti knygose semiasi žinių, ieško pažinimo. Man vertinga knyga atrodo keliais atvejais. Pirmuoju – kai kažką naujo, vertingo sužinau ar atrandu sau, dažniausiai tai būna negrožinės knygos ar kažkurios srities, kuria tuo metu domiuosi, knygos. Antruoju – kai knyga sužavi savo meniniu išpildymu, netikėta forma, turtingu tekstiniu audiniu, įdomiomis mintimis. O kartais užtenka tiesiog pagaulios, gerai sukaltos istorijos, kad knyga sukeltų pozityvių emocijų ar tiesiog įkvėptų, sujaudintų. Mano vienas bičiulis tiek knygoms, tiek filmams be estetinio, meninio aspekto, taiko dar vieną labai svarbų reikalavimą – kad meno kūriniai suteiktų naujų minčių, impulsų, kad jie kažką pakeistų tavo gyvenime, net jei labai nedaug, nes kitaip – kokia viso to prasmė? Manau, kad yra tame tiesos, tik aš gal ne tokia kategoriška, nes dažnai knygomis mėgaujuosi esamuoju laiku, jas skaitydama ir būtent dėl pačio teksto grožio, net jei po kelių mėnesių sunkiai prisiminsiu, apie ką tas literatūrinis srautas apskritai buvo.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Mūsų – mano ir kolegių Astos Lipšaitės ir Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės – išleistą knygą „Gyvenimas tarp knygų“ (kaip tik gruodžio pradžioje pačios išleisime atnaujintą šios knygos leidimą kietu viršeliu). Šioje knygoje mums pavyko pakalbinti įvairių kartų ir profesijų su knygomis susijusius žmones: nuo vaikų iki į devintą dešimtį įžengusių herojų, nuo rimtų bibliofilų, kolekcininkų iki mokslininkų, rašytojų, knygininkų, vertėjų ir šiaip knygas mylinčių žmonių, kuriems knyga yra labai svarbi jų gyvenimo dalis. Tai ne tik galimybė pasižvalgyti po šių žmonių asmenines bibliotekas, knygynus, nes knygoje daug nuostabių nuotraukų, bet taip pat sužinoti, kokią misiją, prasmę jie mato rinkdami knygas ar dirbdami su jomis, kokias knygas jie vertina šiame knygų ir technologijų pertekliaus amžiuje ir kaip knygos praverčia jų kasdienėje veikloje, darbuose. Kalbindama visus šiuos knygos herojus aš pati buvau stipriai nustebinta, kaip skirtingai galima rinkti savo bibliotekas ir kaip skirtingai žmonės išreiškia savo meilę knygoms, kokią skirtingą reikšmę jie joms suteikia.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Labai dažnai. Mūsų namuose knygomis apstatyti visi kampai. Man knyga dažnai atstoja kavos padėkliuką, o kartais ir visą staliuką 🙂 Vaikai kažkada iš knygų buvo pasistatę laiptus, kad pasiektų knygas, esančias aukštesnėse lentynose 🙂 Gavo velnių už tai, kad lipa ant knygų, bet kartu suprantu, kad mūsų namuose yra tiek knygų, kad vaikams jos beveik tolygios žaislams, lego kaladėlėms, iš kurių galima pasistatyti taip pat beveik viską.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip ir ne. Žinau, kad tai amžina ir labai aktuali diskusija, bet girdėjau, kad pasaulyje pastebimos labai įvairios tendencijos. Kad yra nemažai šalių, kur visgi vėl labai padidėjo būtent popierinių knygų paklausa. Aš noriu tikėti, kad popierinė knyga visgi neišnyks, nes tai nėra vien tekstas/turinys. Tai ir ritualas, ir popieriaus šiugždėjimas, ir kvapas, ir bent jau man knygomis užpildytos lentynos yra pati gražiausia namų dekoracija ir interjero akcentas. Skaitmenines knygas žmonės skaito dažniau tuomet, kai keliauja, neturi kur laikyti daug knygų, kiti patikusias skaitmenines knygas nusiperka ir atspausdintas popieriuje, kad turėtų kažkur greta, savo bibliotekose. Noriu tikėti, kad visada popierinė knyga bus pirmoje vietoje, o visi kiti formatai – tik patogesnio jų naudojimo alternatyvos.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad ryšį su knyga įtakoja ne karta, o aplinka ir šeima, kartais geras mokytojas. Mano šeima gal ir nebuvo labai skaitanti, bet turėjom ir vaikiškų knygų lentynas, ir suaugusiųjų. Gal jų nebuvo labai daug, bet „užsikabinimui“ užteko. Būtent mamos lentynose atradau Kamiu, Nyčės raštus, Bulgakovą, Mačernį. Vyresnėse klasėse jie visi buvo mano dievukai. Mačiau, kaip retomis knygomis mama dalindavosi su draugėmis, kaip jos keliaudavo iš rankų į rankas per pusę miesto. Visada turėjom nustatytas taisykles, kiek puslapių reikia perskaityti kiekvieną dieną. Manau, kad kiekvienoje kartoje yra skaitančių ir neskaitančių. Tačiau viskas prasideda šeimoje. Mano vaikai yra pačios jauniausios kartos, bet jie skaito labai labai daug. Jų draugai, klasiokai – gerokai mažiau. Aš jau net pykstu, kad net per daug, nes bijau, kad akis susigadins tokie jauni (jiems dar tik 6 ir 8 metai) ir neturės ką veikti mokykloje. Tikiu, kad ta meilė knygoms pasiliks ir ateityje, nes jie jau žino, kokių nuostabių dalykų galima jose surasti. Su knygomis mes kuriame šeimos ritualus, tradicijas, kartu einame į biblioteka, po to – kur ledų sulaižyti. Knygos yra neatsiejama mūsų visos šeimos gyvenimo dalis. Todėl aš nežinau, ar egzistuoja kartų ryšiai su knygomis, bet žinau, kad egzistuoja šeimų ryšiai su knygomis 🙂
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Ilgai ieškota ir pagaliau surasta Louis-Ferdinand Céline knyga „Kelionė į nakties pakraštį“. Šiaip aš mielai dalinuosi savo knygomis ir tikrai jų negailiu, bet šitą laikau atokiau nuo svečių akių. Dėl to, kad ji reta, sunkiai randama ir bijau, kad gali negrąžinti. Ir, aišku, dar dėl to, kad esu prisižymėjusi savo pastebėjimų, o man tai labai asmeniška. Taip pat Nyčės raštai, atkeliavę iš mamos lentynų. Tai knyga, kurią skaitydama mokyklos metais tikrai daug ko joje nesupratau, bet kartu manau, kad būtent šio mąstytojo filosofija padarė daug įtakos man bręstant. Kažkada atrastose savo jaunystės užrašų knygelėse esu prisižymėjusi labai daug Nyčės filosofijos minčių, kurias per daug metų laikiau kone savo asmenybės dalimi. Tai vienintelė knyga iš mano vaikystės namų, kurių jau nėra. Todėl man ši knyga brangi ir dėl šio aspekto.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Čia tai privertėte susimąstyti. Šiaip labai nenorėčiau būti įsprausta į vieną žanrą, nes gyvenimas gerokai įvairesnis. Kiekvienoje dienoje netrūksta ir dramų, ir komedijų (ypač auginant vaikus), ir siaubo (čia labiau stebint ir vertinant pasaulio naujienas), ir romantiškos, o kartais labai melancholiškos poezijos, kuria labai stengiuosi užpildyti savo dienas, kad jos taip jau labai stipriai nenugrimztų pilkoje gyvenimo prozoje.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Iš įvairių šalių, regionų turiu mylimų autorių. Norėčiau sakyti, kad Lotynų Amerika visada kažkaip gerai nuteikia ir daug įdomių autorių turi, bet tikrai meluočiau. Nes lygiai taip pat mėgstu Prancūzijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos rašytojus, skandinavus, puikių autorių yra iš Amerikos, Azijos šalių ir t. t.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Nerašau, nes šiaip nesu rašytoja. Esu labiau literatūrinių projektų organizatorė. Buvo kažkada galvoje idėja kartu su vyru parašyti knygą apie gyvenimą kartu iš skirtingų perspektyvų: kaip tas pačias situacijas mato, vertina vyras ir moteris, vos ne dienoraščio principu. Bet paskui supratau, kad man reikės labai daug rašyti, o vyras apie tą patį parašys dviem sakiniais 🙂 Nes tokie jau tie vyrai, mažakalbiai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visada vienu metu skaitau po kelias knygas. Organizuoju literatūros festivalį, taip pat kiekvienais metais esu kviečiama į įvairių knygų rinkimų komisijas, tad stengiuosi paskaityti lietuvių autorių knygas, į kurias verta atkreipti dėmesį. Šiandien kaip tik prie mano fotelio – pora naujų poezijos knygų: Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ ir Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“. Taip pat baiginėju Gonkurtų premijos laimėtojos Brigitte Giraud knygą „Gyvenk greitai“. Na ir dar iš negrožinių šiuo metu ant mano stalo – nauja architekto, urbanisto Jan Gehl knyga „Miestai žmonėms“.
Prof. dr. Eugenijaus Skerstono mintys
Leidinių, skirtų gyvensenos kultūrai, autoriaus, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riterio, prof. dr. Eugenijaus Skerstono mintys
Leidinių, skirtų gyvensenos kultūrai, autorius, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris, prof. dr. Eugenijus Skerstonas – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas, viešųjų paskaitų lektorius, TV programų dalyvis, LRT Klasika radijo laidos „Profiliai“ kūrėjas ir vedėjas, reprezentacinių renginių moderatorius, išskirtinių kelionių po Prancūziją vadovas. Nuolat besidomintis kultūra, jos ištakomis ir raida, Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejui profesorius spaudai parengė vilniečių gyvensenos kultūrai skirtą trikalbį albumą-knygą. Savo leidiniuose autorius nuoširdžiai dalijasi sukaupta patirtimi: visiems, mėgėjiškai besidomintiems mada, įvaizdžiu ir šių sričių profesionalams.Tvirtai tikėdamas didele savikūros ir saviugdos svarba gyvenime jis pabrėžia, kad mada ir psichologija – artimai, nedalomai susijusios.
Visada labai atsakingai ruošdamasis savo paskaitoms ir darbams profesorius sako: „Negaliu sau leisti būti kitoks, nei norėčiau ir galėčiau būti. Nenoriu ir neleidžiu sau pasiduoti, įsivyrauti pesimistinėms nuotaikoms, kurių poveikį laikau ypač žalingu, dar labiau skatinančiu neviltį, nenorą džiaugtis bendravimu, kūryba. Dvasinį pasitenkinimą man suteikia knygų skaitymas, bendravimas su žmonėmis, kelionės, filmai, lankymasis teatre… Netgi darbas su studentais ar paskaitų klausytojais auditorijoje.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertę siečiau su ją pasirinkusiu skaitytoju – jos vertintoju, o tiksliau – jo (dvasiniais) poreikiais, išsilavinimu (įgytu arba siekiamu), skaitymo tikslu(-ais).
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Skatinančią visapusiškai tobulėti lavinant asmeninį ir skaitytojų literatūrinį, meninį skonį.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, teko. Knyga, neskaitant jos tikrosios prigimties ir paskirties, gali būti įsimenamas namų (ar viešųjų įstaigų, sakykime, bibliotekų) interjero dekoras – puošybinis objektas ir akcentas. Kurdamas savuosius leidinius, į tai visuomet atsižvelgiu ir šia netipiška paskirtimi pasinaudoju dirbdamas su fotografu.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Manyčiau, kad ne. Daugeliui skaitytojų ypatingą jausmą sukelia knygos „kūno“ lytėjimas, puslapių šiugždėjimas, jų vertimas, taktilinis santykis su popieriumi. Elektroninės knygos – modernus papildinys, patogus ir tinkantis kelionėms, paskaitų skaitymui, tačiau nesukeliantis tų jausenų, nesukuriantis tų verčių, kurios brangios fizinių knygų mylėtojams ir, žinoma, bibliofilams. Taigi, konkurencingumas gali būti konstatuojamas tik iš dalies arba, jeigu akivaizdus, tai tik sąlyginis.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Neabejoju, kad taip. Jūsų minimas ryšio su knyga savitumas visiškai pateisinamas. Be to, jis akivaizdus matant kiekvienos jaunos kartos santykį su tam tikro laikmečio (jos leidimo ar aprašomojo) knyga. Svarbūs veiksniai – turinio aktualumas (individualiai suprantamas), autoriaus pažiūros, jo vardo žinomumas ir aplinkos poveikis, sakykime, autoritetingų skaitytojų ar literatūros leidinių iliustratorių profesionalų pareikštos nuomonės.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Šį klausimą pavadinčiau, kaip dabar girdžiu sakant, nepatogiu. Savo požiūrį į skolinimąsi keičiau ne kartą, bet dabar skolinu tik tas knygas (arba leidinius), kurių dublikatus turiu arba esu tikras, kad galėčiau turėti, jeigu paskolintas egzempliorius dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių į asmeninę biblioteką nesugrįžtų.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Tokio žanro paprasčiausiai nėra; asmeninė (neiškraipyta) biografija – intymiausias iš visų galimų literatūrinių (knygos) žanrų, todėl jos aprašymo vertingumą prilyginčiau išpažinties tik sau pačiam, o ne kitiems, vertei.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano mylimiausios (suprantama, neskaitant Lietuvos) šalies – Prancūzijos.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų naujausia jūsų knyga?
Aš, tikriausiai, kaip ir Jūs, moku saugoti paslaptis… Atsakysiu taip: aš ne rašytojas, o knygų autorius, drįsčiau sakyti – kūrėjas; taigi šiuo metu kuriu ir dar ketinu kurti… Mano dešimt kūrinių – gyvensenos kultūrai skirtos, dažniausiai gausiai iliustruotos kitų autorių – fotografų ir dailininkų – nuotraukomis arba piešiniais knygos.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Nepaprastai įdomią, aišku, man. Jos autorius – prancūzas grafas R. de Montesquiou – dendis, rašytojas ir poetas, kurio asmenybė įkvėpė H. de Balzac’ą, K.-J. Huysmans’ą, O. Wilde’ą, G. de Maupassant’ą, M. Proust’ą ir kitus sukurti savo kūrinių svarbiausiųjų veikėjų literatūrinius portretus. Visi jie, suprantama, skirtingi (tiek fiziniu, tiek psichojausminiu atžvilgiu), bet jų prototipas – tas pats prancūzas grafas R. de Montesquiou.
Režisieriaus, scenaristo, TV ir radijo laidų vedėjo Vytenio Pauliukaičio mintys
Režisieriaus, scenaristo, TV ir radijo laidų vedėjo Vytenio Pauliukaičio mintys
Vytenis Pauliukaitis – visiems gerai pažįstamas režisierius, scenaristas, TV ir radijo laidų vedėjas, dažnas televizijos projektų komisijų narys. Aktyvaus, pozityvaus, daug dirbančio režisieriaus asmenybė nepalieka abejingų. Žavi išskirtinai aukšta bendravimo kultūra, išsilavinimas, elegantiškas elgesys, aprangos stilius, stiprus atsakomybės ir tvirtas pareigos jausmas, puikus humoras, susireikšminimo nebuvimas.
Už veiklą visuomenės gerovei – kalbos vakarų, koncertų, filmų, parodų pristatymų režisavimą, istorinės atminties puoselėjimą ir įprasminimą – Vytenis Pauliukaitis pelnė LR Seimo apdovanojimą, o už nuopelnus gimtajam Marijampolės miestui ir Sūduvai – Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordiną.
Kalbėdamas apie savo gyvenimą, darbą, patirtis, vertybes, prioritetus, režisierius sako: „Mėgstu skaityti biografinę literatūrą (žmonių gyvenimai labai įdomūs!) ir psichologines knygas. Studijuodami režisūrą mokėmės praktinės psichologijos, šios disciplinos žinios padeda suvokti ne tik personažų, bet ir realių žmonių elgesio motyvus.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – turinys, išliekamoji ir įvaizdžio meninė vertė.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai privalėtų perskaityti visas naujas knygas, patenkančias į jų skyrius, kad žinotų tų knygų turinį ir galėtų rekomenduoti jas skaitytojams.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip. Dažnai filmavimuose ar scenos renginiuose knygos naudojamos kaip dekoracijos ar rekvizitas, pakeičiant jų autorinį spalvinį išorės įvaizdį į spektaklio ar renginio dailininko sumanymui reikalingą.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne. Knyga yra knyga bet kokiu pavidalu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turi, kaip ir į kiekvieną naujai atsirandantį reiškinį. Mano kartos žmonės žinojo, kad, kaip yra kažkas pasakęs: „Knygos yra proto vaikai ir supažindina mus su didžiausiais pasaulio atradimais moksle, meninėje kūryboje ir žmogaus sieloje“.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Nė vienos, nes daugelį mano knygų draugai pradangino… tegul jie kreipiasi į bibliotekas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nesusireikšminu. Mano biografija yra verta tik mano apmąstymų ir prisiminimų.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pasaulio autoriai. Visi tie, kurie rašo mano profesijos, memuaristikos, istorinės dokumentikos temomis.
Jei pats rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Neketinu rašyti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Tai su naujausiu profesiniu projektu susijusi literatūra: L. Subačiaus „Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė, 1873–1945“, J. Būtėno „Gyvenusi kitiems“, G. Petkevičaitės-Bitės raštų 6 tomą, J. Būtėno „Prūsų lietuviai Sibire: iš F. Bortkevičienės atsiminimų“.
Žurnalistės Astos Drungilaitės mintys
Žurnalistės Astos Drungilaitės mintys
Bendravimas su žmonėmis – svarbi žurnalistės, redaktorės Astos Drungilaitės profesijos dalis. Gyvi susitikimai, neskubūs pokalbiai, ilgam išliekantys, gyvenimą praturtinantys įspūdžiai vėliau perteikiami rašiniuose. Žavi autorės smalsumas, pastabumas, gebėjimas per detales pamatyti, pajausti visumą ir mokėjimas tai perteikti žodžiais: gyvai, lengvai, taikliai, jautriai. Vertinančios knygas, mėgstančios skaityti žurnalistės nuomone svarbiausia, kad laikas su pasirinkta knyga būtų prasmingas.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertė, apskritai, tai toks neapčiuopiamas ir kintantis dalykas. Kai buvau vaikas, knygose ieškojau gyvenimo ir savęs pažinimo, vėliau, viskam paspartėjus, atsipalaiduodavau greitai krimsdama detektyvus. Užklupus emocinėms peripetijoms, prireikdavo patarimo, postūmio… Ramiais momentais, turėdama daugiau laiko, norėdavosi gilintis, plėsti žinias… Kiekviena knyga atverčiama savo laiku. Kai nenumeti perskaičius kelias pastraipas, o įkrenti iki pat paskutinio puslapio. Ir nebūtinai ją reikia perskaityti per naktį, galima skaityti ir metus, galima skaityti iš naujo.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Niekada nieko nerekomenduoju. Knygų labai daug. Ir gerų tikrai. O mes visi skirtingi. Galiu, tik jei klausia, pasidalinti savo įspūdžiais. Juk bet kurią knygą savo akimis ir savo širdimi skaito vis kitoks žmogus. Galiu tik palinkėti, kad laikas su kokia nors knyga būtų prasmingas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
O ir dabar po monitoriumi pakištas kažkoks senas mokyklinis vadovėlis ☺ Gal net esu kažkam mokykloje knyga ir užplojus.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man – ne. Nors paskaitau ir tokias. Bet puiku, jei kažkam patinka ir skaitmeninės. Juk kažkas tegali knygų tik klausytis… Jei knyga pasiekia savo žmogų, nesvarbus būdas, kaip.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Aš esu bibliotekininkės dukra. Knygos nuolat judėjo. Ateidavo ir išeidavo. Kažkurios užsilikdavo. Taip buvo visada. Bet nemanau, kad skaitymas nulemtas kažkokio kartų ryšio su juo. Tiesiog mėgsti skaityti arba ne.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Koks tai draugas, kuriam kažko neskolintum? ☺ Aš neskolinu knygų, jas perskaičiusi dovanoju tiems, kas man patinka ir kam tai būtų įdomu. Aš manau, kad knygos turi judėti, o ne lentynas prilaikyti. Jos turi turėti kuo daugiau galimybių pasiekti tas akis, kurios suvalgys kiekvieną raidę, kiekvieną mintį ir ilgam pasisotins. Aišku, iki kito karto ☺ Nors gaila kažkada pradingusių seno Bairono eilėraščių leidimo, vienos Leonardo Gutausko poezijos knygelės irgi niekur neberandu. Bet tai paauglystės sentimentai. Visų jų nesugailėsi ☺ Žinoma, čia jūsų bibliotekoje yra tokių knygų, kurių net ne skolinti, o vartyti negalima. Mačiau. Jei tokią turėčiau, neskolinčiau, atiduočiau jums, kad visiems parodytumėt.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Tokio žanro dar neįvardijo. Gal kai dėsiu tašką savo biografijoje, atsisukusi atgal galėsiu pasakyti konkrečiau. Dabar vieną dieną drama, kitą, žiūrėk, jau komedija. O ir fantastikos elementų apstu. Laikas dar atrinks, kas buvo svarbiau.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Man patinkanti knyga neturi tautybės. Kai tokią skaitau, galiu būti ir japonė, ir islandė, ir kalbėti Kento tarme, ir gyventi prie jūros, ir net su trimis draugais kariauti Pirmajame pasauliniame kare ☺
Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Kadangi rašau, tai nesakysiu ☺
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Antrą kartą perskaitau Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“, nes pažadėjau padovanoti vienai nuostabiai aktorei.
Janis Ezeras (Jānis Ezers) apie knygas
Janis Ezeras (Jānis Ezers) apie knygas
Latvijos universiteto akademinė biblioteka – viena seniausių Europoje. Nuo 1524 m. Rygoje veikianti institucija gali pasigirti turtinga ir sena istorija. Bibliotekoje saugomi rankraščiai, seni ir reti spaudiniai, sukaupta daugiadisciplininė mokslinės informacijos išteklių kolekcija, veikia tarpkultūrinio dialogo centrai (Europos, Ukrainos, Sakartvelo ir kt.), tarpdisciplininių tyrimų centras. Biblioteka savo veikla aktyviai prisideda prie šiuolaikinės kultūrinės erdvės formavimo.
Oficialiai Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka ir LU akademinė biblioteka bendradarbiauja jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, bet asmenines mintis apie knygas, skaitymą pirmasis išsako Latvijos universiteto akademinės bibliotekos vykdantysis direktorius Janis Ezeras (Jānis Ezers). Janis labai myli savo kraštą, dažnai po jį keliauja pastebėdamas įstabiausias akimirkas. Vaivorykštė po lietaus, saulėlydis, kaimo keliukas ar prasiskleidęs žiedas – Janio nuotraukos kviečia nepamiršti tikrų vertybių.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Viena labai gera knygų savybė ta, kad jos skirtos, jų galima ir reikia rasti įvairioms gyvenimo situacijoms – yra mokomoji, mokslinė literatūra, įvairių rūšių literatūros kūriniai, vaikų literatūra, dvasinė literatūra ir t. t. Todėl atsakydamas į klausimą, kokią knygą laikau vertinga, sakyčiau, kad esminis dalykas yra tai, kad knyga atitiktų savo užduotį, kad turinys būtų kokybiškas. Reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje naudosis specialiai jam skirta knyga (profesinė literatūra, knygos, darančios įtaką žmogaus kultūrai ir mąstymui, asmeniniam tobulėjimui… ir pan.) ☺
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Tikriausiai kiekvienam darbuotojui, atsižvelgdamas į jo poreikius, rekomenduočiau kokią nors konkrečią knygą. Šiuo metu skaitau man labai įdomią Roberto Mooreʼo ir Douglo Gilletteʼo knygą „Karalius. Karys. Magas. Meilužis“, kur jau knygos pradžioje užduodamas klausimas – kur šiais laikais dingo „tikrieji vyrai“, į kurį, manau, autoriai pateikia gerų atsakymų ir puikių pasiūlymų, kaip išsisukti iš situacijos… Galiu pašnibždėti, kad keliamas klausimas (atsakymas) apie kiekvieno vyro kasdienius pasirinkimus, veiksmus, pareigas… ☺ Bet, galbūt, kai kuriems darbuotojams šiuo metu aktualesnė knyga apie grybų rinkimą ☺
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Pavyzdžiui, kaip paaukštinimas kompiuterio ekranui? Taip, esu ☺ Taip dažniausiai nutikdavo su knygomis, kurios, manau, galėjo būti ir neišspausdintos…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tai jau amžinas klausimas, kaip, pavyzdžiui, ar kinas yra teatro konkurentas… Taip ir ne. Man vis dar labai patinka skaityti spausdintą knygą, kurią galiu vartyti, jausti, užuosti… bet aš negaliu su savimi pasiimti visos spaudinių bibliotekos, kaip tai galiu padaryti su skaitmeninėmis knygomis. Skaitmeninių knygų informacijos paieškos, sisteminimo ir kitos galimybės yra daug didesnės ir geresnės… Todėl pats suprantu, kad būtina išnaudoti tiek spausdintų, tiek suskaitmenintų knygų privalumus…
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikriausiai taip. Kiekvienos kartos reikėtų klausti… Esu tikras, kad ir mano kartos skirtingi žmonės skirtingai žiūri į knygas. Labai mėgstu knygas ir kaip pašnekoves, ir kaip informacijos šaltinį, bet taip pat mėgstu (arba nemėgstu), kaip knygos kuriamos, spausdinamos… Labai patinka kasdien būti knygų kompanijoje ☺
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tikiu, kad knyga turi gyventi, ją reikia skaityti, žiūrėti, studijuoti… Tada ji gyvena tokį gyvenimą, kuriam gimė… Vadinasi, vienintelės knygos, kurių nedovanočiau net ir draugui, būtų, mano ir mano draugo nuomone, nenaudingos knygos, kurias skaityti – tik laiko švaistymas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Man labai artimas esė žanras. Michelio de Montaigneʼo „Esė“ labai patiko dar nuo mokyklos laikų. Manau, kad gyvenimas susideda iš esė, tai yra iš įvykių sekos. Svarbu tai, ką pasiimame iš kiekvieno įvykio ir kur einame toliau… Esė, kaip literatūrinė forma, suteikia puikią galimybę atskleisti įvairius žmogiškuosius aspektus ir gilesnes gyvenimo dimensijas, todėl yra gera priemonė skatinti mąstymą ir apmąstymus apie gyvenimo prasmę ir vertybes. Esė galima aptarti gilias temas apie gyvenimo ir žmogiškųjų vertybių prasmę ir visa tai, kas man svarbu.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Šiuo metu – Amerika ☺ Bet, žinoma, tai besikeičiantis sąrašas ☺
Jei pats rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Jei tai nebūtų profesinė ar studijų knyga, tada tai tikrai būtų esė rinkinys apie mano patirtį, tobulėjimą ir pamokas, kurias išmokau. Pabandyčiau parodyti, kiek daug gražių dalykų ir patirčių įmanoma pasaulyje… Ir to tikrai negalima sutalpinti į vieną knygą. Turėčiau nustatyti temų limitą ☺
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu, kaip minėjau antrame atsakyme, skaitau Roberto Mooreʼo ir Douglo Gilletteʼo knygą „Karalius. Karys. Magas. Meilužis“. Puiku! Galiu rekomenduoti tiek vyrams, tiek moterims!
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
SARS-CoV-2 pandemijos metu žiniasklaidoje tekdavo išgirsti apie dažnam nespecialistui menkai suprantamus dalykus: viruso genomo sekoskaitą, genoskaitą, sekvenavimą. Visi šie terminai reiškia tą patį – viruso genomo (t.y. visos jo genetinės medžiagos) nuskaitymą, kuris leidžia ne vien atskirti, kokie viruso variantai cirkuliavo ir kokiomis proporcijomis, bet ir gauti ypatingai svarbios informacijos, leidžiančios atkurti virusų plitimo kelius bei rasti silpnąsias protrūkių vietas.
Dr. Gyčio Dudo paskaitoje išgirsite apie tai, kaip su genominės epidemiologijos (mokslo srities, kuri naudoja viruso genetinę informaciją, kad geriau suprastų jo protrūkius) pagalba buvo išnarpliotas ir perprastas Ebolos viruso plitimas Vakarų Afrikoje 2013–2016 m., kaip buvo įvertinta ilgalaikė MERS koronaviruso keliama pandeminė rizika ir kaip sekoskaita buvo panaudota Lietuvoje SARS-CoV-2 pandemijos metu aptinkant iš centrinės Afrikos regiono atklydusią jo atmainą B.1.620 Anykščių rajono savivaldybėje.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkas dr. Gytis Dudas jau daugiau nei 10 metų tyrinėja virusus. Tarp jo tirtų virusų yra ir Ebola epidemijos Vakarų Afrikoje metu (2013–-2016), ir Zika Amerikos žemynuose (2014), ir SARS-CoV-2, daugumai geriau pažįstamas COVID-19 pavadinimu. 2021-ų metų balandį Anykščių rajone jis aptiko naują koronaviruso atmainą B.1.620 (Puntuką), atkeliavusią iš Centrinės Afrikos.
2023-ais metais G. Dudas buvo vienas iš 11 Europos mokslininkų, gavusių Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) dotaciją įkurti savo laboratoriją.
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko, humanitarinių mokslų daktaro ŽILVYČIO ŠAKNIO mokslinių tyrimų sritys – Lietuvos etnologija, miesto ir kaimo gyventojų (ypač paauglių, jaunimo) papročiai, kasdienybė ir šventės, tautinių mažumų bendruomenių raiška. Įspūdingas jo mokslinių darbų ir veiklų sąrašas: etnografinių ekspedicijų dalyvis, projektų vadovas, monografijų, studijų, straipsnių autorius, tęstinių mokslo leidinių redakcinių kolegijų, komisijų narys, duomenų bazės „Lituanistika“, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo ekspertas.
Beje, Žilvyčio tėtis – žinomas Lietuvos pedagogas ir žurnalistas Bernardas Šaknys, rašęs „Literatūrai ir menui“, „Kultūros barams“, Amerikos lietuvių „Draugui“, Kanados „Tėviškės žiburiams“, palaikęs ryšius su Valdu Adamkumi, Bernardu Brazdžioniu, Ale Rūta, Algirdu Žemaičiu ir daugeliu kitų.
Žilvyčio Šaknio gyvenimo kelią, charakterį nulėmė šeima ir jos aplinka. „Augau apsuptas knygų – tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Profesijos pasirinkimui man didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygų gali būti visokių. Biblija. Mokslinė knyga. Albumas. Vadovėlis. Romanas. Poezija. Atsiminimai. Pasakos… Jose slypi žmonijos patirtis, kūryba, jausmai. Visos vertingos. Bet kokiu atveju vertinga ta knyga, kurią tas pats žmogus nori perskaityti ne vieną kartą. Kita vertus, svarbios ir tos, kurios reikalingos darbui. Šiuo požiūriu labai sunku įžvelgti knygos vertę. Pavyzdžiui, priglausta, išmesta į šiukšlyną sovietinė metodinė priemonė „Žiemos šventės“ ar „Vardynos kolūkyje“ buvo svarbios analizuojant sovietmečio šventes. Kažkada daug vargo turėjau skaitydamas ir karo metų literatūrą. Netgi pradėjus skaitmeninti knygas internete nebuvo skelbiami net 1941–1943 metų žurnalai „Gimtasai kraštas“, nors ten jokios nacistinės propagandos nebuvo nė pėdsakų. Labai skauda širdį matant bibliotekų išmetamas knygas. Ir, aišku, kaimuose naikinamas bibliotekas. Atsimenu, pradinėse klasėse vasarą pas senelius kaime mielai lankydavausi bibliotekoje Skemų kaime (Rokiškio r.), o ir dabar ta biblioteka – kultūros židinys.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygas, kaip ir žmones, lyginti sunku. O rekomenduoti – juo labiau. Žmonės, kaip ir knygos, yra skirtingos. Kaip etnologas raginčiau skaityti lietuviškas knygas patiems, duoti jas skaityti vaikams, vaikaičiams. Taip išlaikysim lietuvių kalbą, kultūrą. Atsimenu atvejį, kai 2005 metais vykom į ekspediciją Punske (Lenkija), lietuviams vežėme daug lietuviškos literatūros, tiesa, daugiausiai mokslinės. Ekspedicijos metu klausinėjau net tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą. Ir kaip nustebau, kai paklausęs gimnazistės, kokios pagalbos ji tikėtųsi iš Tėvynės Lietuvos, ji atsakė: „Meilės romanų lietuvių kalba. Jų taip sunku čia gauti.“ Taigi labai įvairi literatūra gali būti svarbi ugdant lietuvių kalbą.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Mokykloje vadovėliai kartais būdavo panaudojami siekiant atkreipti mergaitės dėmesį, nestipriai suduodant per viršugalvį knyga. Kažkuriuo metu vadovėliai atstodavo ir teniso raketes, žaidžiant klasėje ant suolo. Toks stalo tenisas vienerius ar dvejus metus buvo populiarus, vėliau jo vietą per pertraukas užėmė kieme žaidžiamas krepšinis ir futbolas.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju – taip. Ypač mokslinių knygų. Knygoms reikia daug vietos. Buvo laikas, kai ir bibliotekos buvo uždarytos. Aišku, skaityti gyvą knygą daug maloniau. Nesvarbu, ar grožinę, ar mokslinę. Tiesa, pastaraisiais metais jau recenzavau knygą, kuri išėjo tik skaitmeniniu pavidalu. Aš būčiau už tai, kad būtų galima pasirinkti, ar skaityti knygą skaitmeniniu, ar įprastu formatu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Augau apsuptas knygų. Tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Mano profesijos pasirinkimui, mano nuomone, didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus. Mūsų karta įpratusi branginti knygas, jos ne visada buvo gaunamos lengvai. Pavyzdžiui, studijų metais per Istoriko dieną ant prekystalio pamačiau Pranės Dundulienės „Lietuvių etnografiją“ (buvo tik dvi knygos), bet knygomis prekiavusi moteris pasakė, kad prekiaus tik po kelių valandų. Už teisę nusipirkti tą knygą pasisiūliau perkraustyti į kitą vietą pardavėjai reikalingas knygas, nes jai reikėjo pagalbos. Pardavėja pažadą tęsėjo ir turėjau knygą. Kažkada studijų metais pagalvojau, kokia gi svarbiausia yra mano knyga, ir be jokių abejonių nusprendžiau, kad tai P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“. Anksčiau etnologinės knygos buvo labai populiarios, daug vargo turėjau kaupdamas biblioteką ir dirbdamas Lietuvos istorijos institute. Pavyzdžiui, „Lietuvių etnografijos bruožus“ (Vilnius, 1964) įsigijau po penkerių metų intensyvių paieškų. Dabar bet kokią knygą gali gauti. Prieš dvejus metus turgelyje pamačiau Jono Balio 1948 metais Vokietijoje leistą dvitomį „Lietuvių tautosakos skaitymai“. „Imk už 10 eurų, etnografijos vis tiek dabar niekas neskaito“, – pasakė pardavėjas. Tiesiog nustėrau. Ta knyga saugoma tik keliose Vilniaus bibliotekose. Jaunesnei kartai knyga nėra tokia svarbi. Dar papildysiu klausimą apie skaitmenines knygas. Pastebiu, kad jaunimas, rašydamas darbus, mieliau remiasi internete prieinamais darbais. Pamini straipsnį, užmiršdami daug išsamesnę to autoriaus knygą. „Nebuvo laiko užsukti į biblioteką.“ Mūsų karta stengdavosi profesinę literatūrą susikomplektuoti savo bibliotekoje. O grožinė knyga – tai būdas laikinai išeiti iš įprasto pasaulio ribų. Gera knyga gali sukelti tokius jausmus, kokius sukelia šventė.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Labai sunkus klausimas. Juk artimam draugui nieko negaila. Jei draugas, tai knygą grąžins.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Labai sunkus klausimas ir uždavinys įvertinti savo gyvenimą. Geriau matosi iš šalies. O ir jo į vieną žanrą nelabai įsprausi.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Paprastai knygų rašytojų neskirstau pagal kalbas. Aišku, prioritetą teikiu Lietuvos autoriams. Jau iš vaikystės atsimenu lietuvių, Anderseno, brolių Grimų pasakų knygas. Ypač patiko brolių Grimų pasakos. Kaip vėliau sužinojau, jie buvo Vokietijos etnologijos žvaigždės. Vėliau šalių ratas plėtėsi. Keliavau su Prano Mašioto knygynėliu, taip pat skaičiau ir tėvų bibliotekos knygas. Dabar, kai turiu virš 50 metų skaitymo stažą, būtų sunku atsirinkti. Bet niekada nebuvo taip, kad ieškočiau knygos, kuri buvo parašyta vienoje ar kitoje šalyje.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu gavau knygos apie Vilniaus apylinkių žmonių laisvalaikį ir šventes korektūras. Ją parengėme kartu su Irma Šidiškiene ir Rasa Paukštyte-Šakniene. Pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą knyga pasirodys šių metų pabaigoje. Joje rašoma, kaip skiriasi kaimo, miestelio ir miesto gyventojų laisvalaikis ir šventės. Klausinėti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, karaimai, totoriai, o tų interviu pagrindu ir sudaryta knyga.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Jeigu sąžiningai, skaitau knygą apie karaimus ir rašau recenziją. Bet ji mokslinė. Paskutinė nemokslinė – turbūt mažai kam Lietuvoje žinoma Pulgio Andriušio apysakų knyga „Purienos po vandeniu“. Kodėl ją pasirinkau? Pamačiau parduodamą internete. Išleista mano gimimo metais (tiesa, Londone, o ne Vilniuje, kur gimiau). Skaičiau tarpukario spaudoje šio autoriaus etnografinių straipsnelių, vėliau romaną „Tipelis“. Galiausiai suintrigavo vienos apysakos pavadinimas – „Kaimas be garbės“. Apie tokius kaimus vasaros pradžioje rašiau straipsnyje „Lietuvos etnologijoje“. Neapsirikau. Patyriau nuostabią ekskursiją po tarpukario Lietuvą. Paskaitykite ir Jūs.