„Lopacinskių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Lopacinskių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
Lopacinskių giminės Kairėnų dvaro biblioteka tyrėjų akiratin pateko 2023 metais. Pats faktas , kad Lopacinskių giminė kaupė biblioteką Kairėnuose buvo žinomas: knygas pradėjo rinkti Mikalojus Bernardas Lopacinskis, vėliau biblioteką gausino jo palikuonys, kolekcija ypač pagausėjo Vilniaus kanauninko ir Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio dėka. Jo knygos buvo žymimos specialiu ekslibrisu ir į knygas klijuojamu lapeliu su rankraštiniu įrašu. Šie ženklai ir pasitarnavo Vrublevskių bibliotekos darbuotojoms, fonduose ieškojusioms Lopacinskių giminės knygų bei tvarkant ir rankraštinę kolekciją. Šioje laidoje pasakojama apie bibliotekininkų atradimus ir Kairėnų dvaro kultūrinį gyvenimą. Dalyvauja dr. G. Drungilienė, Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja, dr. S. Žilinskaitė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotoja.
„Radvilų biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Radvilų biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
Įtakingi LDK didikai ne tik valstybę valdė, bet ir daug dėmesio bei laiko skirdavo kultūriniams poreikiams. Pavyzdžiui, nekarūnuotais karaliais vadinta įtakingiausia ir turtingiausia LDK didikų giminė Radvilos garsėjo mecenatyste, savo dvaruose buvo sukaupę įvairiausių meno kūrinių, įkūrę bibliotekas, skatino ir rėmė knygų leidybą. Knygų ir meno kūrinių kolekcionavimas buvo kiekvieno Radvilų giminės atstovo priedermė. Kas iki senųjų knygų parodos 2023 metais buvo žinoma apie šios giminės Nesvyžiaus ordinacijos bibliotekos knygas? Šioje laidoje pasakojama apie Nesvyžiaus bibliotekos po pasaulį išblaškytas kolekcijas ir iš naujo „atrastas“ knygas.
Dalyvauja dr. R. Cicėnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ kuratorė, dr. A. Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, J. Semenauskienė, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ vadovė.
Konstantino Prošinskio grybų pasaulis
Konstantino Prošinskio grybų pasaulis
Vilijos Štreimikienės mintys apie knygas
Vilijos Štreimikienės mintys apie knygas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Vilija Štreimikienė jau trečius metus savo širdį, kūrybiškumą, žinias ir energiją skiria kultūrinės veiklos barui Vilkaviškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Renginių sumanytoja, organizatorė ir aktyvi dalyvė rašo tekstus bibliotekos svetainei ir Vilkaviškio krašto laikraščiui „Santaka“. Jos iniciatyva šiltuoju metų laiku vyksta unikalūs poezijos skaitymai netradicinėse erdvėse, o kai lauke tamsu ir niūru, žmonės kviečiami burtis bibliotekoje. Tokių susiėjimų metu gimsta bendrystės jausmas, o svarbiausia, klausantis kito žmogaus širdies, išgirstama ir pajuntama savoji.
Vilija nuoširdžiai dalijasi didele meile Lietuvai,Vilkaviškio kraštui, lietuvių kalbai, muzikai ir prisipažįsta darbo valandų neskaičiuojanti. Džiaugiasi, kad bibliotekos veikla domisi, renginius lanko ne tik vilkaviškiečiai, bet ir kaimyninių miestų gyventojai.
„Kiekviena diena alsuoja savo ritmu. Metams baigiantis ritmas nejučia įgauna vis didesnį pagreitį. Išsiilgusių atokvėpio visuomet laukia biblioteka – atnaujintos, šviesios, jaukios erdvės, lėčiau tekantis laikas, nuoširdus bendravimas ir dėmesys kiekvienam.“
Vilija Štreimikienė
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Jau pati sąvoka ,,knyga“ talpina savyje aibę pačių įvairiausių vertybių. Skaitymo galia – ypatinga. Kai ne tik keliauji nuoseklia žodžių seka, vaizduotėje dėliojiesi regimus fragmentus, bet ir visa esybe pasineri į kūrėjo kuriamą pasaulį. Kai tavyje kažkas neramiai suspurda, jaukiai ar nejaukiai paliečia ir netgi sudrumsčia. Man ta knyga yra vertinga, kurią skaitydama nelieku abejinga.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pasinaudosiu neseniai vienų mokymų metu išgirsta lektoriaus, filosofo Jurgio Dieliauto mintimi, jog kiekvienas bibliotekininkas privalo būti susipažinęs su J. L. Borgeso kūryba.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Džiaugiuosi, jog mano gyvenime knygos iki šiol teturi tik vieną – tiesioginę – paskirtį 🙂
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninių knygų konkurencija neturėtų bauginti. Kiekviena alternatyva yra sveikintinas reiškinys, tačiau, kad ir kaip banaliai beskambėtų, žmogui reikalingas tiesioginis sąlytis su tuo, kas tikra ir apčiuopiama.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Neabejoju, jog kiekviena karta tikrai turi savitą ryšį su knyga. Mano gyvenime knygos vaidmuo ypatingas – su ja augau ir vis dar tebeaugu, su ja mezgiau ir puoselėjau patį šilčiausią santykį ugdydama jaunąją kartą. Būdama tarp knygų jaučiuosi saugesnė.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Net nežinau… Esu už tai, jog knygos tęstų savo kelionę, o geriems draugams juk negaila nieko 🙂
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Sunku išskirti konkretų žanrą, tačiau arčiausiai mano esybės – vienareikšmiškai poezija… Svaiginanti ir bauginanti, viltinga ir nerimastinga, ne visada saikinga, būna – spalvinga, o kartais – pametusi kontūrus, tarytum paskendus rūke. Bet visada – stipriau ar silpniau – jausminga.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pastaruoju metu vis naujai atrandu lietuvių literatūrą. Rinkdamasi knygą pirmenybę teikiu jos turiniui ir tik po to pasidomiu pačiu kontekstu.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Apie gyvenimą ir jo spalvas.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu, turiu ryto ir vakaro skaitymo ritualus. Šiuo metu mano rytai prasideda motyvacijos paieškomis A. C. Brooks ir O. Winfrey knygoje apie meną ir mokslą ,,Kurk gyvenimą, kokio trokšti“. Prie miegamojo lovos ilgesingai laukia naujausia J. Gaižausko knyga ,,Mėnulio medžiotojai“. Dienai duoklę atiduoda patys įvairiausiai skaitiniai: ruošdamasi gruodžio mėnesį vyksiančiam renginiui apie vokiečių literatūros klasikų kūrybą, skaitau T. Fontane romaną ,,Sesilė“ ir laukiu netrukus pasirodysiančios J. W. Gėtės knygos ,,Sielų trauka“, ant mano darbo stalo guli įpusėta B. Nicholson ,,21 taisyklė geram gyvenimui“ ir, kas be ko, keletas poezijos rinktinių. Taip atrodo mano šiandiena. Vienas knygas keičia kitos, bet principas visada išlieka tas pats – didžiąją laiko dalį praleisdama bibliotekoje (joje skaičiuoju jau trejus savo darbo metus), aš vis dar svaigstu nuo minties, jog būti tarp knygų ir su knygomis yra tikrų tikriausia dovana.
Knyga ir vertėjas. Oskaras Milašius „Laiškai”
Knyga ir vertėjas. Oskaras Milašius „Laiškai”
Ados Paukštytės knygų pasaulis
Ados Paukštytės knygų pasaulis
Jono Krivicko nuotrauka
Ada Paukštytė – žurnalistė, televizijos ir radijo laidų kūrėja, teatro vadybininkė, Vilniuje rengiamo kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis“ komandos narė, biografinės knygos apie legendinį aktorių savo tėtį „Vytautas Paukštė – pagrindinis vaidmuo“ bendraautorė.
Gal iš abiejų tėvų, Klaipėdos dramos teatro aktorių, paveldėti genai, gal scenos užkulisiuose prabėgusi vaikystė lėmė, kad visos jos veiklos susijusios su teatru ir kultūra. Viename interviu Ada Paukštytė prisipažino: „Esu laiminga, kad šiandien dirbu šalia didžių žmonių, dalyvauju bendruose projektuose. Mano studentiškų laikų tikėjimas nepasikeitė – menas gelbsti pasaulį, o gėris tikrai nugalės blogį.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Visada žavi turtinga knygos kalba (vis dažniau jos pasigendu), žongliravimas profesiniu amatu (kaip neskaitysi naujos Irvingo knygos…), intriguoja istoriniai rakursai, akiračio plėtimas, hipnotizuojantys veikėjai (mane buvo tiesiog užbūrusi Jo Nesbø detektyvų serija ir Hario Hūlės personažas). Bet kad taptų vertinga asmeniškai, knyga, matyt, dar turi atliepti tavo vidinį kamertoną. Juk būna, kad skaitai knygą ir ji tavęs niekaip nejaudina. O atsiverti ją po kelerių metų ir supranti, kad viskas aktualu ir tau jos dabar labai reikia. Knyga, priešingai nei žmogus, turi prabangą laukti savo skaitytojo neribotą laiką.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Su knyga – kaip su kvepalais, rekomenduoti gali tik pažinęs žmogų. Be to, tai rekomendacija profesionalui, o aš save laikau paprasta ir eiline skaitytoja. Rekomendacijomis dažniau dalinuosi su draugais. Galiu tik pasakyti, kad turbūt jau perskaičiau baisiausią savo gyvenime knygą – Joannos Gierak-Onoszko „27 Toby Obedo mirtys: pirmųjų Tautų vaikų išgyvenimai Kanados internatinėse mokyklose“. Ar rekomenduočiau kitiems – tikrai taip. Smurto rato veikimo suvokimui. Ir ne tik.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma, ką čia slėpti. Ir žiedlapius su dukra džiovinom, ir kompiuterio pakyla tarnavo, ir prislėgti ką nors visada praverčia knyga. Be to, knygų mano namuose tiek, kad jos yra tapę natūralia namų interjero dalimi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man net gėda prisipažinti, kad nesu nei audioknygos klausiusi, nei skaičiusi skaitmeninę knygą. Bet abu variantus laikau svarbia ir reikalinga pažanga. Turiu artimą ir mylimą giminaitę, beje, bibliotekininkę, kuri, įveikusi sunkią ligą, nebegali skaityti. Tad audioknygos jai yra išsigelbėjimas. Turiu daug draugų, kurie elektronines knygas skaito kelionių metu. Juk knygos dažnai nesiveži vien dėl jos svorio, kad ir kaip norisi. Aš konkurencijos nematau, tiesiog pati dar neišmokau skaityti knygų elektroniniuose prietaisuose. Man labai patinka popierinės knygos. Mėgstu pasibraukti išskirtines vietas, jas persirašyti į atskirą, specialiai tam skirtą užrašų knygą. Skamba labai senoviškai, bet aš ir esu pagyvenusi jaunuolė ☺
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Negaliu kalbėti kartos vardu. Manau, kaip ir visos kartos, išgyvename tam tikras auklėjimo, kolektyvinės kaltės traumas, vertybių krizes, tik, skirtingai nei jaunimas, atsakymų kaip jas įveikti dažniau ieškome knygų puslapiuose, nei socialinuose tinkluose ar psichoterapeuto kabinete. Panašu, kad mūsų ryšys su knyga – gana tvirtas. Mano artimų draugų tarpe vyksta aktyvūs knygų mainai, rengiami jų aptarimai, dauguma turime mėgiamas bibliotekas, knygynus.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tos, kuri tau brangi, kurią su pasididžiavimu laikai namų lentynoje, prie kurios jauti poreikį grįžti. Bet galiausiai būtent jas paskolini ir neretai prarandi negrįžtamai. Todėl dabar dažnai iškart užsisakau daugiau patikusios knygos egzempliorių ir juos tam tikra proga dovanoju draugams.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Abejoju, ar kam įdomi mano biografija. Labai tikiuosi, kad talentingas autorius ją pritemptų iki komedijos ar detektyvo. Elementų gal būta ir dramatiškų, bet smagių momentų visgi daugiau.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Prie mano lovos sukrautas kalnas knygų. Ypač jų padaugėja rudenį ir žiemą. Ten toks margumynas… Niekada pagal šalį autorių nesirinkau. Pastaruoju metu buvo įdomu atrasti tolimesnių kultūrų autorius ar istorijų siužetus – Indonezijos, Kanados, Indijos, Australijos. Bet tai – tik inkliuzai. Labiausiai džiugina, kad tarp skaitomų kitų šalių autorių vis gausiau atsiranda lietuvių. Ir ne tik poezijoje. Visada laukiu naujų Undinės Radzevičiūtės knygų. Dideliu atradimu man tapo Akvilina Cicėnaitė ir jos „Anglų kalbos žodynas“. Su malonumu „surijau“ Violetos Tapinienės knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Netrukus skaitysiu Kastyčio Sarknicko ir Manto Adomėno knygas – kitas formatas, bet pasitikiu draugų rekomendacijomis, kad skaityti verta.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Aš bandau vadovautis posakiu: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“ Tiesą sakant, norėčiau, bet neturiu rašymui reikalingo išsilavinimo. Blogų knygų yra tiek daug, kad labai nesinorėtų papildyti jų autorių gretas.
Kol kas vienintelė mano inicijuota knyga – drauge su teatrologe Daiva Šabasevičiene sudaryta monografija apie mano mylimą tėtį – teatro ir kino aktorių Vytautą Paukštę. Labai norėjau, kad jo atminimas būtų įamžintas knygoje, nes aktoriaus profesija tokia efemeriška… O knyga – ilgaamžė.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Netyčia bibliotekos lentynoje užtikau Pulitzerio premijos laureatės Louise Erdrich knygą „Nuosprendis“ ir su malonumu ją perskaičiau. Laukiu Bonnie Garmus knygos „Chemijos pamokos“. Bet, kaip jau minėjau, prie mano lovos – ranka pasiekimas kalnas knygų, iš kurio vis kurią atsiverčiu: Rimvydo Stankevičiaus, Aivaro Veiknio, Pier Paolo Pasolini, Rupi Kaur, Louise Glück poezija, Stephen Hawking „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“, Eimanto Gudo „Mėlynas kraujas“, Matthijs van Boxsel „Kvailybės enciklopedija“, Fritz Riemann „Pagrindinės baimės formos“ ir taip toliau. Visgi esu šiek tiek knygų žiurkė…
1613 metų LDK žemėlapio leidybos peripetijos
1613 metų LDK žemėlapio leidybos peripetijos
2024-aisiais sukanka 475 metai, kai gimė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – Amsterdame 1613 m. išspausdinto LDK žemėlapio sumanytojas, mecenatas ir bendraautoris. Dr. Alma Braziūnienė pasakoja apie šio sieninio LDK žemėlapio radimosi ir gyvavimo aplinkybes, kaip jis buvo leidžiamas atlasuose. Paneigiamas įsisenėjęs teiginys, kad vienintelis šio žemėlapio originalas dabar saugomas Upsaloje.
Akademikui Zenonui Dabkevičiui – 70
Akademikui Zenonui Dabkevičiui – 70
Vrublevskių bibliotekos bendruomenė sveikina rugpjūčio 26 d. jubiliejinę sukaktį minintį akademiką Zenoną Dabkevičių.
Profesoriaus habilituoto daktaro Zenono Dabkevičiaus profesinis kelias – nuo agronomo iki biomedicinos mokslų daktaro. Šiame kelyje atsitiktinumų kaip ir nebūta: užaugęs kaime, rinkosi agronomo specialybę. Baigęs mokslus , įgytas žinias realizavo žemdirbystės institute, kur sėkmingai klostėsi mokslininko ir organizatoriaus, vadybininko karjera. Daugiau nei dvidešimt metų eitos atsakingos direktoriaus pareigos netrukdė gilintis į mokslinius tyrimus tarp biologijos ir agronomijos. Šiuo metu profesorius užima Lietuvos mokslų akademijos viceprezidento pareigas.
Interviu metu akademikas pasidžiaugė, kad Lietuva jau tapo pažangia agrarine šalimi, kurioje sumaniai tvarkosi žemdirbiai, netrūksta bioįvairovės, o miškai prižiūrimi, konsultuojantis su mokslininkais kaip nepriklausomais ekspertais.
Jubiliatas pajuokavo, kad jis nesiekia kaip šiuolaikiniai influenceriai vaizduoti savo gyvenimo kaip kuo nors išskirtinio, bet mato savo kaip akademiko ekspertinę misiją – dalintis sukauptomis žiniomis, tiesiogiai jas perteikti savo doktorantams ir žemdirbiams, užsiimti mokslo žinių sklaida tarptautiniu lygiu.
Beje, net ir akademiko laisvalaikio pomėgiai susiję su gamta, sodininkyste: ne tiek praktinės naudos siekiant, kiek mėgaujantis stebėjimu ir eksperimentais.
Akademiką kalbino Inga Berulienė, montavo Vika Petrikaitė.
Knygos „Viešpaties dešinės galybė“ pristatymas Jiezne
Knygos „Viešpaties dešinės galybė“ pristatymas Jiezne
Nuo pavasario gražiai minime 400-ąsias Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco gimimo ir 350-ąsias prie Chotino prieš turkus pasiektos pergalės metines. Pergalę herojine poema „Viešpaties dešinės galybė“ įamžino Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Andriejus Grinkevičius. Knyga išėjo 1674 m.
Nuo šio įvykio praėjus 350 metų, 2024 m. birželio 11 d. Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre surengtos poemos naujo lietuviško vertimo sutiktuvės. Renginyje dalyvavo knygos vertėjas dr. Sigitas Narbutas su grupe LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojų, taip pat Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, šio miesto kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė, Prienų rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, VDU Lituanistikos katedros profesorė Irena Buckley, kiti svečiai ir gausūs miestelėnai.
Jieznas – XVII–XIX a. Pacų grafystės sostinė – iki šiol prasmingai ir įdomiai saugo ir puoselėja didikų Pacų atminimą. Apie juos garsiai kalba Šv. arkangelo Mykolo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir nuoširdūs bei svetingi Jiezno gyventojai. Po renginio LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojai aplankė jiezniškį kraštotyrininką Vytautą Gusą, susipažino su jo įkurto Pacų muziejaus eksponatais ir įspūdingu Pacų rūmų, kitados puošusių grafystės sostinę, maketu.
Nuotraukos Vikos Petrikaitės ir Sigito Narbuto.
Dr. Rūtos Kačkutės mintys apie knygas
Dr. Rūtos Kačkutės mintys apie knygas
Eimanto Genio nuotrauka
Dr. Rūta Kačkutė – archeologė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja. Ilgametė Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūros klausimais, dviejų Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijų metu ėjo patarėjos kultūrai, vyriausiosios patarėjos pareigas, vadovavo Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupei, Valstybės pažinimo centro kūrimui ir veiklai. Būdama daugelio kultūros, meno fondų, tarybų nare dr. Rūta Kačkutė aktyviai dalyvauja ir skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, rengia mokslinius straipsnius archeologijos, kultūros, kultūros politikos, kultūrinės edukacijos, paveldo apsaugos, skaitymo skatinimo klausimais. Kūrybinga ir veikli moteris yra nuo 2005 m. vykstančios akcijos „Metų knygos rinkimai“ idėjos autorė, Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos rengimo darbo grupės narė, tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ iniciatorė ir organizatorė. Vadovaudama Nacionaliniam muziejui, dr. Rūta Kačkutė Lietuvoje skleidžia naują patrauklių istorijos pasakojimų, interaktyvių ekspozicijų kultūrą. Kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu sumanė ir vykdo tęstinį projektą „Istorijos miestui ir pasauliui“.
Stebina ne tik įspūdinga veiklų gausa ir darbų reikšmė mūsų šalies kultūrai, bet ir gebėjimas meistriškai planuoti laiką. Beje, skaitymui dr. Rūta Kačkutė gali rinktis originalius lietuvių, anglų, danų, rusų, lenkų, švedų ir norvegų kalbomis parašytus kūrinius…
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, kad knygos vertė priklauso ne tik nuo retumo, senumo, turinio, iliustracijų meno, knygrišio meistrystės, bet ir nuo skaitytojo ir knygos santykio. Tai yra, ar skaitytojas randa knygoje to, ko joje ieško, o gal (sėkmės atveju) ir daugiau. Jeigu knyga atveria skaitytojui naujus horizontus, patenkina jo smalsumą, ar tiesiog tampa mielu daiktu, kurį gera pavartyti, tai jau vertinga knyga. Žodžiu, kiekviena knyga vertinga, jeigu ji suranda savo skaitytoją.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Na, čia keblus klausimas, nes bibliotekos darbuotojai labai skirtingi ir jiems, tikiu, patinka labai įvairios knygos. Tačiau biblioteka yra Vilniuje, todėl manau, kad visus galėtų sudominti Birutės Rūtos Vitkauskienės ir Karolinos Glinskos knyga „Atrastas Vilnius“, kurioje, remiantis kartografiniais ir kitais šaltiniais, pasakojama apie Vilnių prieš 200 metų. Tikiu, kad daugelis bibliotekos darbuotojų apžiūrėjo prie Mindaugo paminklo 2023 metų vasarą eksponuotą atkurtą senojo Vilniaus maketą, o dabar galima sužinoti dar daugiau.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikrai taip, esu nuolat apsupta daugybės knygų, tiek namie, tiek darbe. Tad kartais ant knygos pasistatau nešiojamą kompiuterį, kartais atremiu į knygą nuotrauką. Tačiau labai stengiuosi knygų nenaudoti tokiai paskirčiai, kuri galėtų ją sugadinti. Aš esu užkietėjusi knygų kaupikė ir mylėtoja, man knyga yra brangi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano pasaulyje jos ne konkurentės, o kolegės, gal mažosios sesutės. Dabartiniame gyvenime man būtų labai sunku apsieiti be skaitmeninių knygų. Dažniausiai jas naudoju kaip archeologė, nes mėgstu, kai mokslinė literatūra prieinama elektroniniu formatu ir labai pykstu, kai iš kažkur reikia siųstis popierinę mokslinę knygą.
Neneigsiu, kad dabar dažniausiai keliauju su skaitmenine, ne su popierine knyga. Gal ir gaila, kad kelionėse prarandu malonumą iš lėto versti šiugždančius lapus, bet už tai galiu su savimi pasiimti pakankamai knygų visiems gyvenimo atvejams. Taigi, net vėluojantys lėktuvai mažiau gąsdina.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Taip, tikrai skirtingų kartų žmonės knygas vertina nevienodai. Mano karta matė vyresnę kartą, kurie pirko knygas ir laikė jas lentynose „dėl grožio“. Mat, kai kurias knygas ne visada būdavo lengva gauti, tad jos funkcionavo kaip tam tikra šeimos socialinio kapitalo išraiška. Mano kartos žmonės (apie visus negaliu kalbėti, tik apie savo rato žmones) savo bibliotekas formuoja sąmoningai, pagal interesus. Ilgą laiką aktyviai pirkdavo naujas knygas, nes norėjo pirmieji perskaityti naujienas, nelaukdami, kol jos pasirodys bibliotekose. Pastaraisiais metais suaktyvėjo knygų mainai draugų ir bendradarbių ratuose, nevengiama užsukti ir į biblioteką, nes tiesiog atėjo supratimas, kad visko turėti negali, pasiliekamos vertingiausios ar mieliausios knygos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Turiu dvi man labai labai brangias knygas, jas man padovanojo močiutė, anglų kalbos mokytoja Katarina Kajackaitė. Abi leistos ankstyvuoju sovietmečiu, labai suskaitytos. Tai Šarlotės Bronte „Džeinė Eir“ ir Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“. „Džeinę Eir“ nesenai perskaičiau dar kartą, tik jau originalo kalba.
O šiaip, labai mielai skolinu savo knygas, dalis jų negrįžta. Ne todėl, kad aš neatsimenu, kas pasiskolino, nors kartais ir taip nutinka. Tiesiog galvoju, kad jeigu žmogus ilgai negrąžina knygos, gal ji jam reikalingesnė, nei man? Bet kai kurių negrįžusių knygų labai gaila.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Šeimos sagos.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Labai mėgstu skandinavų rašytojus. Dievinu islandų autorius, o Hallgrimur Helgason „1000° moteris“ jau kurį laiką laikosi mano mėgstamiausių knygų sąrašo viršuje.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Aš ne rašytoja ir neturiu ambicijos ja tapti, bet taip jau išėjo, kad šiuo metu dirbu prie mokslo populiarinimo knygos vaikams apie Gintaro kelią.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Ką tik pradėjau skaityti Annie Ernaux knygą „Metai“.