Paskaita „Tovianistų dokumentai Vrublevskių bibliotekoje“
Paskaita „Tovianistų dokumentai Vrublevskių bibliotekoje“
Tovianizmas buvo religinis socialinės reformos judėjimo mokymas, pavadinta Andriaus Tovianskio (Andrzej Towiański 1799–1878) vardu. Buvęs Vilniaus Aukščiausiojo Teismo tarybos narys, 1840 m. išvykęs iš Lietuvos ir prisidėjęs prie lenkų emigracijos Paryžiuje, Tovianskis skleidė krikščioniškais principais grįstą atsinaujinimo žinią, kuri, reformuojant asmenį, siekė pertvarkyti Europos politinius santykius, taigi ir Lenkijos ir Lietuvos sandraugos atkūrimą. Tovianskio žinia patraukė daug nacionalistinių intelektualų, ypač Prancūzijoje ir Italijoje. Vadovaudamiesi jo mokymu, tovianistai veikliai dalyvavo, kuriantis tautinėms valstybėms, – nuo Tautų pavasario iki Pirmojo pasaulinio karo.
Po Tovianskio mirties 1878 m. vadovavimą judėjimui perėmė Italijos būrelis, skatinęs tovianistų ir lenkų mokslininkų intelektualų bendradarbiavimą, ypač Vilniaus Stepono Batoro universitete. Antrojo pasaulinio karo pradžia staiga nutraukė tovianistų ryšius ir akademinį susidomėjimą tovianizmu sovietų įtakos paveiktame Baltijos regione.
Vrublevskių bibliotekoje saugomas Stepono Batoro universiteto dėstytojos Valentinos Horoškevičiūtės (Walentyna Horoszkiewiczówna, 1890–1947) fondas F 98. Ji buvo trečios kartos mąstytojo Andriaus Tovianskio mokinė: t. y. mokinė, kuriai jau neteko susitikti su Towiańskiu.
Horoškevičiūtė, kaip viena paskutiniųjų veiklių tovianisčių, susirašinėjo su daugeliu kitų tovianistų, ypač iš Italijos. Remdamasi savo vaidmeniu universitete, ji skatino akademinius Tovianskio tyrimus ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lenkijoje bei Italijoje.
Dr. Džiulijas Dala Grana (Giulio Dalla Grana) paskaitoje apžvelgia Vrublevskių bibliotekos V. Horoškevičiūtės fonde F 98 saugomus dokumentus, atskleisdamas kultūrinius, akademinius ir net asmeninius italų ir lenkų intelektualų santykius, atkuriant Turino ir Vilniaus ryšius.
Lektorius Dž. Dala Grana 2024 m. apgynė daktaro disertaciją pagal bendrą Turino universiteto Istorinių studijų katedros ir Amsterdamo universiteto Hermetizmo filosofijos ir susijusių srovių istorijos centro programą. Jis baigė politinių mokslų ir tarptautinių studijų programą pagal Paduvos universiteto ir Krokuvos Jogailos universiteto dvigubo laipsnio sistemą. Daugiausia jis domisi politinės valdžios ir religinio autoriteto santykiais, politinių ir religinių judėjimų istorija Ankstyvaisiais naujaisiais ir Moderniaisiais laikais bei politinių ir religinių idėjų tarpusavio sąsajomis. Jo atliekami tovianizmo tyrimai leido rasti tūkstančius dokumentų, išsibarsčiusių po Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją, Šveicariją, Italiją ir Vatikaną. Dž. Dala Grana atkūrė tovianistų judėjimo istoriją, papildydamas ją naujais pasakojimais.
Menas viešose erdvėse (2)
Menas viešose erdvėse. Klausiame ekspertų (2)
Antram pokalbiui apie meną viešosiose erdvėse pasikvietėme vizualinės komunikacijos dizainerį Luką Ruškį.
Ekspertas pasidalino savo nuomone, kodėl valstybinių institucijų rengiami konkursai dėl meno viešosiose erdvėse dažniau patiria nesėkmes nei asmeniniai sumanymai. Pokalbio metu sužinosite, kodėl profesionalūs meno kūriniai nebūtinai privalo patikti visuomenei. Ekspertas įsitikinęs, kad kūrėjo siekiamybė yra laužyti kanonus, sužadinti smalsumą, nepalikti abejingų. O mes, kaip visuomenė, ar jau nebijome naujovių, ar atsikratėme to konservatyvaus suvokimo, kuris buvo įdiegtas, kai meno kūriniai padėjo ideologijai?
Ekspertas pastebi, kad menas Vilniaus viešosiose erdvėse puikiai dera su miesto masteliu, turime sprendimų, kurie įdomūs ne tik mums patiems. Taip ir turėtų būti, nes kartais į kurį nors pasaulio miestą vykstame vien tik norėdami pamatyti meno kūrinį.
Ir tradiciškai pokalbio pabaigai klausimas apie skulptoriaus G. Piekuro skulptūrinę kompoziciją Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei – sužinosite argumentus, kodėl vizualinės komunikacijos dizaineris Lukas Ruškys balsuoja už šios idėjos įgyvendinimą.
Prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius apie knygas ir skaitymą
Prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius apie knygas ir skaitymą
Asmeninio archyvo nuotrauka
Prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius – Lietuvos kultūrologas, menotyrininkas, tiriantis miesto kultūrologiją, architektūros estetiką, istoriją, teoriją, aukštojo mokslo istoriją ir teoriją, literatūrą, visuomenę ir technologijas.
Almantas Samalavičius stažavosi, dėstė ir skaitė paskaitų ciklus Europos, Azijos, Amerikos universitetuose ir institutuose, mokslo renginiuose. Buvo Vilniaus dailės akademijos tarybos pirmininku, Kultūros ministerijos tarybos nariu, Lietuvių PEN centro prezidentu. Mokomųjų knygų, monografijų, esė rinkinių autorius, leidinių sudarytojas ir vertėjas, tarptautinių mokslo žurnalų „The Journal of Architecture and Urbanism“ ir „Lituanus Quarterly“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus redaktorius, Lietuvos televizijoje keletą metų vedė laidą „Kultūros kodas“. Profesoriaus parengtų pokalbių su iškiliomis pasaulio mokslo ir kultūros asmenybėmis pagrindu išleistos trys knygos Lietuvoje ir užsienyje.
2024 m. išleista Almanto Samalavičiaus monografija „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“. Tai pirmasis tokio pobūdžio mokslo darbas Lietuvoje, kuris įdomus ir naudingas ne tik architektūros tyrėjams, projektuotojams, bet ir tiems, kuriems rūpi gyvenamosios aplinkos pokyčiai, jų priežastys, kaitos galimybės.
Profesorius ne kartą apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Kultūros ministerijos, savaitraščio „Literatūra ir menas“ premijomis, pelnęs vardines Prano Dovydaičio ir Broniaus Savukyno premijas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekviena knyga, kuri nėra nei visiškai lėkšta, nei kvaila ar grįsta banaliomis idėjomis (deja, tokių vis dažniau pasitaiko) yra vertinga. Tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip atsakyti į šį klausimą, kadangi kiekvienas skaitytojas (-a) turi teisę spręsti, ką jam ar jai skaityti, ko neskaityti, ko jam ar jai reikia, o ko nereikia. Abstrakčiais samprotavimais apie knygos vertę neužsiima net filosofija, kuri operuoja abstrakcijomis. Tai lyg ir reikštų, kad knygų verte neabejojama. Mano akimis žvelgiant, savo vertę gali turėti ne tik rimtas, žinias ar akiratį esmingai praplečiantis ar pagilinantis veikalas, bet ir smagi, intriguojanti, nuotaiką praskaidrinanti ar bent kuriam laikui įdomiu pasakojimu įtraukianti lengvo turinio knyga. Tad galima vienu metu skaityti ir Bibliją (ar Koraną), ir Aristotelio ar Gadamerio filosofinius veikalus, ir Agatha’os Christie detektyvus, ir (ar) galybę kitos pramoginės lektūros. Yra žinoma, kad mūsų tautietis ir tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas Algirdas J. Greimas keiksnojo populiariąją literatūrą, bet prieš miegą mėgdavo skaityti detektyvus… Bėdos prasideda tik tuomet, kai kokia nors populiarios kostiuminio žanro lektūros gamintoja imasi viešumoje pristatinėti save kaip neva šekspyriškos meninės ir intelektualinės dimensijos autorę… Sapienti sat…
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Abejoju, ar savo darbą dorai dirbantiems bibliotekų darbuotojams reikia mano ar kieno nors kito primygtinai peršamų rekomendacijų. Kaip yra teisingai pastebėjęs Holivudo aktorius Clintas Eastwoodas, žmonės nemėgsta, kai jie raginami ką nors daryti arba nedaryti. Nuo savęs pridėčiau – jie lygiai taip pat nemėgsta, kai jiems primetama, ką reikėtų skaityti ir ko neskaityti. Kita vertus, gerai knygai neretai reikia rasti laiko. Kažkada Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ mano knygų lentynoje laukė beveik šešerius metus, kol galėjau skirti laiko ją perskaityti. Pridurčiau tik tiek, kad nebūtina pulti skaityti kiekvieną naujai gautą ar įsigytą knygą. Kartais pauzė ir knygai, ir skaitytojui išeina tik į naudą.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Labai retai. Nebent paremti kitas lentynoje stovinčias knygas ar, dar rečiau, pakylėti ant darbo stalo stovinčio kompiuterio ekraną.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Prieš kelis dešimtmečius buvo įsivaizduojama, kad rašytinės knygos kultūrą išstums elektroninės komunikacijos epochoje susigrąžinta oralinė ar vaizdo kultūra. Prieš beveik ketvirtį amžiaus esu išvertęs ir „Kultūros barų“ žurnale paskelbęs įdomią amerikiečių rašytojo Johno Bartho esė „Romanas kitame amžiuje“, kurioje autorius tikino, kad 21-ame amžiuje spausdintos knygos bus nemenka egzotika, o skaitymo malonumus viešosiose erdvėse reklamuos pavieniai entuziastai, kurie akins patirti ekologišką ir „higienišką“ skaitymo malonumą. Esą knygų rašymas ir skaitymas bus beveik ezoterinė veikla. Laimei ar nelaimei (rinkčiausi pirmąją sąvoką), taip nenutiko ir artimiausiu metu tikrai nenutiks. Tą patį galima būtų pasakyti apie spausdintų ir „skaitmeninių“ knygų įsivaizduojamą konkurenciją. Mano galva, jokios konkurencijos nėra. Kai kam kai kuriais tikslais galbūt patogiau rinktis skaityti skaitmenizuotus tekstus (tai daryti darbo tikslais neretai tenka ir man), tačiau niekas negali pakeisti fizinio spausdintos knygos rankose pojūčio. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ir gėrėtis gera poezija (tokios mažai) ar gera eseistika (tokios dar mažiau) kompiuterio ekrane. Kita vertus, jei kam patinka toks santykis su tekstais, tebūnie…
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Kartos veikiausiai egzistuoja, bet tai nereiškia, kad jos kažkuo labai esmingai skiriasi. Tačiau jaunesni žmonės yra patyrę didelę naujų technologijų (medijų) poveikį, su kuriuo dėl objektyvių priežasčių nesusidūrė ankstesnės kartos. Tai akivaizdu ir neginčijama, juoba turint nemenką darbo universitetuose patirtį. Kebliau yra su sąvokomis „mano“ ar „jūsų“ karta, ypač kai tokiomis sąvokomis pretenduojama į plataus masto apibendrinimus. Viena vertus, buvimas bendraamžiu nesuponuoja, kad visi bendraamžiai yra vienodi ar domisi vienais ir tais pačiais dalykais, turi tuos pačius požiūrius ar pan. Žmonės auga skirtingose šeimose, yra skirtingai auklėjami, susiduria su skirtingomis vertybėmis… Mano aplinkoje knygos buvo itin vertinamos. Tėvai turėjo puikią klasikinės anglų ir lietuvių literatūros biblioteką, o tėvas, savo ruožtu, sukaupė ne mažiau vertingą istorinės literatūros biblioteką mažiausiai keliomis kalbomis, kuri buvo reikalinga jo 16–18 amžių miestų kultūros tyrimams. Tokioje aplinkoje augdamas negali nepatirti knygų poveikio. Tad man knygos buvo ir tebėra svarbios. Knygas suvokiu ne tiek kaip informacijos šaltinį, bet veikiau kaip nepakeičiamą supratimą ir pažiūras į daugelį reiškinių formuojantį, gilinantį ar plečiantį intelektualinį instrumentarijų.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Knygų šiaip jau stengiuosi neskolinti, nes turiu nemalonios šios srities patirties… Prieš ketvirtį amžiaus knygomis ir iš Vakarų anuomet itin sunkiai gaunamais intelektualiniais leidiniais neraginamas, su dideliu ūpu dalinausi su draugais, deja, keleto man svarbių knygų taip ir neatgavau. Iš visų mano bičiulių skrupulingiausiai visus ir kiekvieną pasiskolintą leidinį grąžindavo Ričardas Gavelis. To, deja, nepasakysi apie kitus jo plunksnos brolius… Kita vertus, taisyklę neskolinti pats dažnai sulaužau: skolindavau ir tebeskolinu knygas tiek savo studentams, tiek doktorantams… Būčiau nelinkęs skolinti nebent kai kurių knygų, kurios priklauso mano sukauptai retos ir vertingos lektūros apie Azijos šalių kultūros ir sakralinės architektūros paveldą rinkiniui. Šią per 300 vienetų mano darbui reikalingą retų, sunkiai surandamų knygų kolekciją surinkau keliaudamas po įvairias Azijos šalis, lankydamasis knygynuose Birmoje (Myanmare), Siame (Tailande), Kambodžoje, Pietų Korėjoje bei kitose šalyse. Didžiąją dalį jų teko ant pečių tampyti po kelias Azijos šalis, kol galiausiai parsigabenau į namus… Jos tapo šiuo tuo daugiau, nei paprasčiausiais fiziniais objektais.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nelaikau savęs narcizu, kita vertus, mano biografija dar tęsiasi, tad į šį klausimą diskretiškai neatsakysiu.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Man įdomių ir reikalingų knygų neskirstau pagal autorių kilmės šalis. Juoba, pastaruoju metu tarp mano skaitomų knygų grožinė literatūra su retomis išimtimis nėra dominuojanti. Pastaraisiais metais vis mažiau traukia šiuolaikiniai Lietuvos grožinės literatūros kūrėjai, kurie, mano galva, beveik neturi ką pasakyti išsilavinusiam ir mąstančiam skaitytojui.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Jau daugelį metų vienu metu rašau ne vieną, o kelias knygas, ar rašydamas vieną, renku medžiagą kitai. Šiuo metu esu įpusėjęs kultūros istorijos žanro lektūrai veikiausiai priskirtiną mokslo knygą apie vandens ir architektūros sąveikas, rengiu vadovėlį, skirtą kraštovaizdžio estetikai ir tuo pačiu metu dėlioju būsimos knygos apie sakralinius kraštovaizdžius Azijos ir Vakarų kultūrose metmenis.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šį savaitgalį, kad ir kaip būtų keista, teko perskaityti savo paties knygą „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“, kurią ką tik išleido leidykla „Technika“. Kiekvieną savo parašytą knygą, gavęs iš leidėjų, atidžiai perskaitau du kartus: vieną kartą skaitau mėgindamas suprasti, ar pasakiau viską, ką buvau numatęs, ir taip, kaip norėjau, antrą kartą perskaitau ieškodamas korektūros klaidų ar kitų techninių riktų. Po to ilgam padedu į lentyną… Prieš tai spėjau perskaityti Salmano Rushdie dokumentinės eseistikos knygą „Peilis“, kurią autorius parašė apmąstydamas prieš jį įvykdytą žiaurų ir kruviną išpuolį; jo metu buvo sužalotas, prarado akį. Įspūdingas ir nuoširdus, dėmesio vertas pasakojimas: iš esmės tai knyga ne tiek apie užpuolimą ar juo labiau užpuoliką, kiek apie žmogaus gyvenimo ir pažiūrų vertę, prasmę ir kainą.
Menas viešose erdvėse
Menas viešose erdvėse. Klausiame ekspertų
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos inicijuotą konkursą dėl dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ laimėjusi skulptoriaus Gedimino Piekuro idėja susilaukė visiško specialistų-ekspertų komisijos narių palaikymo ir nevienareikšmio visuomenės dėmesio. Kaip institucija, Vrublevskių biblioteka pasirinko ekspertų balsą ir, įgyvendindama jų pasirinktą idėją, supranta, kad labai svarbus ir visuomenės pritarimas. Kas galėtų prisidėti prie palankesnės nuomonės sudarymo? Manome, kad labiau įsigilinus į meno viešosiose erdvėse kūrimo aspektus, palyginus juos su tarptautine praktika, atsirastų daugiau erdvės prisijaukinti modernius šių dienų autorių sprendimus. Tenka pastebėti, kad profesionalių menotyrininkų, komunikacijos specialistų ar architektų nuomonės ir pasisakymai dėl paminklų statymo, jų meninės vertės ir perteikiamų idealų ne visada lemia sprendimus, nes jų nuomonė tiesiog paskęsta triukšmingose diskusijose. Įvertinę aplinkybes ir bendras nuotaikas, pradedame vaizdo įrašų pokalbius apie meną viešosiose erdvėse. Kviesime ir klausime savo sričių profesionalus, kad geriau galėtume išgirsti ir suprasti jų argumentus. Pirmasis pokalbis iš šio ciklo – su menotyrininke Saule Mažeikaite-Teibere. Šiame vaizdo įraše aptarėme, kaip keičiasi diskusijų kultūra dėl meno viešose erdvėse, ar išmokome apmąstyti sovietmečio palikimą, kai menas turi ideologinį užtaisą ir jis veikia. Pokalbio metu menotyrininkė pasidalino tarptautine praktika ir išskyrė geruosius meno viešosiose erdvėse pavyzdžius mūsų sostinėje. O ką ji mano apie naujausią skulptoriaus G. Piekuro kompoziciją, sužinosite vaizdo įrašo pabaigoje.
Andriaus Sniadeckio skaitymai
Andriaus Sniadeckio skaitymai
Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadeckio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Šį kartą nufilmuotas visas renginys Lectiones Andreae Sniadecki: „Tai kokia gi čia klinika?“ Filmą parengė VšĮ Kūrybinių inovacijų sprendimai. Šių metų skaitymų tema – A. Sniadeckio parengtas atsiliepimas, renginyje vadintas „memorialu“ apie tai, kokia turėtų būti Vilniaus universiteto klinika. Renginys vyko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje.
Pranešimą apie Andriaus Sniadeckio pokalbio su imperatoriumi Napoleonu kelią į lietuvišką spaudą perskaitė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Birutė Railienė; pranešėjai iš Vilniaus universiteto Mantas Jakulis pasakojo apie gailestingąsias seseris ir medikus Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje–XIX a. pirmojoje pusėje; Aistis Žalnora – apie Andriaus Sniadeckio klinikinės ligoninės viziją. Pranešimą apie „Dievo namus“ Vilniuje ir kituose miestuose perskaitė Saulius Špokevičius, Vilniaus medicinos draugijos įkūrimo atspindėjimą Vilniaus literatūriniame laikraštyje „Gazeta Literacka Wileńska“ 1806 m. aptarė Rimvydas Baranauskas.
Renginio antroje dalyje buvo įteikta Andriaus Sniadeckio stipendija, kurią kasmet teikia bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics. Taip pat turėjome išskirtinę galimybę pamatyti vienintelį S. Špokevičiaus monospektaklį, kuriame susitiko jaunasis ir senasis A. Sniadeckis.
Renginio mecenatai – bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics, Būta ir Rimvydas Baranauskai.
Leidėja Sigita Pūkienė apie knygas
Leidėja Sigita Pūkienė apie knygas
Dovilės Dagienės nuotrauka
Sigita Pūkienė – leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja, vadovė, kultūrinių renginių iniciatorė ir organizatorė. Daugiau nei prieš dešimt metų savarankišką veiklą pradėjusi moteris savo projektų idėjoms, turiniui, estetikai ir kokybei kelia aukščiausius reikalavimus. „Leidykla yra kur kas daugiau nei knygos, o kiekviena knyga turi savo komandą“, – sako Sigita Pūkienė, bendram darbui suburianti stipriausius profesionalus.
„Aukso žuvys“ leidžia mokslines, pažintines, grožines knygas vaikams ir suaugusiesiems, tačiau visos jos turi vienokį ar kitokį istorinį foną. Stiprios kūrėjų komandos darbą įvertina skaitytojai, literatūros kritikai, vertimo ir meno ekspertai. Leidyklos autoriai ir knygos kasmet apdovanojamos nacionalinėmis ir tarptautinėmis literatūrinėmis premijomis, knygos meno diplomais. Kai kurie leidiniai jau virto teatro spektakliais, animaciniais filmais ar radijo laidomis. Pavyzdžiui, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki 2017 m. sukurta trėmimo istorija vaikams – grafinis romanas „Sibiro haiku“ – pelnė daug apdovanojimų, išverstas į 13 pasaulio kalbų.
Vienam naujausių leidinių, knygai „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“, prieš keletą dienų skirtas Metų knygos dizaino apdovanojimas už sąžiningą sudėtingo turinio vizualumą.
Paklausta, ką reiškia būti nedidele leidykla, leidžiančia nišines knygas, Sigita Pūkienė atsako: „Tai reiškia labai sudėtingą kelionę! Įdomią, nenuspėjamą, pilną ne tik pavojingų posūkių, bet ir malonių atradimų. Kol kas laikomės stipriai įsikibę ir mėgaujamės šiuo brangiai kainuojančiu nuotykiu. Mūsų vizija – kad kuo daugiau mūsų leidyklos knygų įsirašytų į istoriją, kad kai kurios taptų be galo svarbios vaikams ir suaugusiesiems, kad dauguma leistų atrasti nuostabų ir paslaptingą literatūros pasaulį. Labai sunku ką nors prognozuoti, kai situacija pasaulyje taip sparčiai keičiasi, kai atsiranda ir įsigali dirbtinis intelektas, t. y. kai atsiranda naujų kūrybos galimybių, naujų medijų, naujų spaudos variantų, naujų knygos formatų. Norime ir toliau dirbti literatūros srityje, bet kokios jos formos bus ateityje – sunku pasakyti. Esame atviri naujovėms, lankstūs – taip lengviau galvoti apie ateitį.“
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Pagrindinė knygų vertybė yra ta, kad jų skaitymas suteikia laimę. Taip pat jos panardina į nepažįstamus pasaulius, leidžia pabėgti iš rutiniškos kasdienybės, nustebina. Suteikia sparnus, išsklaido abejones, guodžia ir išlaisvina. Svarbu atrasti savo knygas ir nebijoti įvairovės. Kiekviena knyga gali būti kažkuo vertinga, viskas priklauso nuo skaitytojo.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Esu knygų leidėja, todėl su tokiu klausimu susiduriu bene kasdien! Bet man įdomus konkretus asmuo, kuris prašo rekomendacijos. Visada atsiklausiu, ką žmogus skaito, kuo domisi, kokie literatūros kūriniai jam paliko didžiausią įspūdį, matau, kokio jis maždaug amžiaus. Tik turėdama kontekstą galiu kažką pasiūlyti paskaityti iš tų knygų, kurios man įsiminė, padarė įspūdį, kažką sujudino viduje. Rekomendacijos yra subjektyvus dalykas, man rūpi, kas skaitys, nesinori nepataikyti. Žmogaus profesija ar veikla man nesvarbi rekomenduojant knygą, bet bibliotekininkai yra išimtis – tai ypatingi žmonės, nuolat apsupti knygų ir nuolat svarstantys, ką rekomenduoti savo bibliotekų lankytojams. Taigi bibliotekininkams išdrįsčiau pasiūlyti nevienadienę knygą, galbūt kažkokią naujieną, galbūt kažką smagaus iš mūsų leidyklos „Aukso žuvys“.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kadangi įvairių formatų knygos man visada ir visur po ranka, jų pilna ant palangių, staliukų, darbo stalo, prie lovos, automobilyje, telefone, vonioje, tai nesunku pačiupti bet kurią akimirką. Knygų stirta tarnauja ir kaip pakyla kompiuteriui per nuotolinį susitikimą, lentyna su įvairiaspalvėmis knygų nugarėlėmis už nugaros – kaip fotosienelė. Imu knygą ir per jogos užsiėmimą kaip papildomą svorį, man ji pakeičia migdomuosius bemiegę naktį ir visada palaiko kompaniją, kai keliauju ar jaučiuosi šiek tiek vieniša. Visgi dažniausiai knygą naudoju pagal tiesioginę paskirtį ir tuo mėgaujuosi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Popierinės ir skaitmeninės knygos man visiškai papildo viena kitą. Iš ryto važiuodama automobiliu į darbą galiu tos pačios knygos klausyti, o vakare jau skaitau popierinę lovoje. Man labai patinka, kai tas pats kūrinys išleidžiamas skirtingais prieinamais formatais, tai didelė prabanga ir patogumas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Mano kartos ir vyresnių žmonių ryšys su knyga vis dar yra labiau fizinis. Šie žmonės (kalbu apie tuos, kurie gali skaityti įprastai) mato knygas kaip daiktus ar objektus. Mėgsta jas liesti, uosti, matyti gražų ir funkcionalų dizainą, girdėti vartomų puslapių čežėjimą. Mane irgi tas ramina ir suteikia jaukios laimės. Bet man asmeniškai taip pat be galo patinka ir garsinės (audio) knygos, jos man kitaip „persiskaito“, atskleidžia tą patį kūrinį kitu kampu. Taip pat vertinu prieinamumą bei greitį, kurį suteikia elektroninės knygos. Pavyzdžiui, užsimanau perskaityti vakar išleistą skaitmeninę knygą, atsidarau bet kurį pasaulio internetinį knygyną, paspaudžiu „pirkti“ ir kitą minutę jau galiu skaityti.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau svetimos knygos, nes taip jos kažkur nukeliauja ir dingsta. Bet savo knygas mielai skolinu ir mėgstu skolintis iš kitų pati. Dievinu „keitimosi“ kultūrą, vertinu galimybę knygą perskaityti ir padovanoti kitam žmogui, tegu keliauja per rankas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nors niekada apie tai negalvojau, bet šis mano gyvenimo etapas – kaip grafinis romanas, labiau europietiškas, nei holivudiškai amerikietiškas. Visai norėčiau grafinės biografijos!
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pastaruoju metu labai pamėgau skaityti gerus Lotynų Amerikos autorių vertimus: kolumbiečių, meksikiečių, argentiniečių. Nesenas asmeninis atradimas – kaimyninių šalių autoriai: latviai, čekai, lenkai ir ypač estai. Bet daugiausiai šiuo metu skaitau lietuvių autorių, galima sakyti, jie mėgstamiausi. Noriu jausti mūsų literatūros pasaulio pulsą, kontekstą, aktualijas – kuo gyvena lietuvių kūrėjai, kas jiems svarbu, kokių temų imasi, kaip reaguoja jų skaitytojai, literatūros kritikai. Tai profesinis dalykas.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Esu leidėja, todėl turbūt atrodo, gal galėčiau be jokių problemų rašyti ir leisti savo knygas. To nedarau ir turbūt nedarysiu. Pritariu nuomonei, kad jeigu gali nerašyti, geriau nerašyk. Dabar knygas kuria visi, tai didelė visų svajonė, todėl knygų išleidžiama labai daug, knygynuose – milžiniškas pasirinkimas. Reikia suprasti, kad būti knygos autoriumi yra ne tik privilegija, bet ir savotiškas gyvenimo būdas. Neužtenka tik parašyti ir atiduoti leidyklai, reikia dirbti ir po knygos išleidimo: pristatinėti savo kūrybą skaitytojams, organizuoti renginius, bendrauti su žiniasklaida, dalyvauti mugėse ir festivaliuose, rašyti naujas knygas. Tai atima laiko, be to, tampi viešas asmuo. Man to nereikia, be galo džiaugiuosi leisdama kitų autorių knygas.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu antrą kartą skaitinėju architektės ir menininkės Aleksandros Kašubos atsiminimus „Tiksintis vaikas“, paraleliai – mūsų leidyklos autorių naujus rankraščius, klausau įvairių audioknygų.
Menotyrininkės Saulės Mažeikaitės-Teiberės mintys apie knygas
Menotyrininkės Saulės Mažeikaitės-Teiberės mintys apie knygas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Saulė Mažeikaitė-Teiberė gerai pažįstama Lietuvos meno kūrėjams ir kultūros srities specialistams. Ji – Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, meno vertintoja, projektų kuratorė, Vilniaus kolegijos menų ir kūrybinių technologijų fakulteto dėstytoja, Lietuvos šiuolaikinio meno, architektūros ir dizaino žurnalo „Artnews.lt“ tekstų autorė. Saulei Mažeikaitei-Teiberei teko vadovauti Lietuvos kultūros institutui, leidyklai „ARTseria“, menotyrininkė dažnai renkama ekspertų komisijų kultūros klausimais nare.
2018 m. išleista Lietuvos meno kūrinių kolekcionavimo istorijos tyrimus papildanti S. Mažeikaitės-Teiberės knyga „Paveikslai“, kurioje pristatoma privati medikės, negausios pirmosios pokario kolekcininkų kartos atstovės Onos Laimutės Šveistytės paveikslų kolekcija.
2020 m. Knygos meno diplomu apdovanotas, o 2021 m. Geriausios metų pažintinės knygos premiją laimėjo menotyrininkės kuruotas projektas – leidinys „Grybo auksas“. Šios knygos puslapiuose kūrybiškai ir jautriai atskleista žymaus XX a. pirmosios pusės lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo gyvenimo istorija.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė slypi tekste. Knyga, kurios tekstą (gali būti ir atskiri skyriai ar ištraukos) skaitau kelis kartus ir vis patiriu teksto malonumą nepriklausomai nuo žanro ar autorystės, man, be abejo, vertinga. Įsigydama naują knygą visuomet atkreipiu dėmesį į išorę – ar patogu bus versti puslapius, laikyti rankose, ar raidės su užkardėlėmis – aštriais it plėšrūno dantys serifais, ar priešingai – apvalios sans su išraiškingais išlinkimais, ar knygos puslapiai maloniai slysta tarp pirštų, o knygą jauku liesti. Grožis nebūtinai suteikia papildomą vertę romanui ar apsakymų rinkiniui. Štai senos knygos iš namų bibliotekos asmeniškai vertingos jau tuo, kad prie jų prisilietė daug mielų ar įsivaizduojamų žmonių. Be abejonės, knygos vertė slypi ne tik tekste, bet ir vaizde. Dydis, lengvumas, įrišimas, popieriaus svoris ir faktūra, vaizdų ir iliustracijų kompozicijos knygose – privalomi albumo ar vaikiškos knygos elementai, o konceptualus požiūris sukuria papildomą vertę. Nepatinka, kai tekstinėse ar kitose knygose nuotraukos vis dar atsiduria viename lanke (tarkim, knygos viduryje), o kietus knygų viršelius pamilstu tik išimtinais atvejais.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduočiau šias knygas: Sue Prideaux „Aš dinamitas! Nietzsche’s gyvenimas“, Annie Ernaux „Metai“, Juliano Barneso „Vyras raudonais drabužiais“ (The Man in the Read Coat).
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Ko gero, dažniausiai panaudoja knygas atramai arba prispaudimui. Knyga vis dar virsta slėptuve ar saugykla gražiems muziejų bilietams, šmaikštiems rašteliams ar niekučiams. Teko pasinaudoti knygomis kaip svarmenimis – labai jau tinkamas buvo jų kelių kilogramų svoris.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Kai atsirado skaitmeninės knygos, maniau, kad jos visiškai nukonkuruos tradicines popierines, bet dabar įsitikinusi, kad artimoje perspektyvoje – tikrai ne. Tačiau vienos medijos nuolat keičia kitas. Jeigu būsime priversti tapti visai tvariais, grįšime prie lentelių su rašmenimis ar rankraščių (senovinį ritininį principą scrolinimą ir dabar naudojame įrenginiuose), tai turbūt vėl visiškai nauju, šiuo metu sunkiai įsivaizduojamu pavidalu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Z karta – ne knygų ar tekstų, o vaizdų mylėtojai. Dalis mano kartos atstovų (-ių) negalėjo gyventi be knygos, kita visai neskaitė. Nuolat medžiojome geras knygas, stengėmės skaityti ir turėti tai, ką skaito ir turi kiti (-os), skolinomės ir skolinome, knygos nuolat keliavo iš rankų į rankas. Mano karta vis dar daug skaito (ne tik grožisi), iš tiesų, tuo greičiausiai ir skiriamės iš kitų. Be to, kiek susidūriau su skirtingų kartų skaitytojais, mylimi autoriai ir knygos – kiti, nei mano kartos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Skolinimo(si) praktika iš bičiulio ar pažįstamo beveik išnykusi, retai kas prašo paskolinti knygą, ją nusiperka arba skolinasi ir bibliotekos, tačiau niekam neskolinčiau Jameso Krüsso knygos „Timas Taleris arba parduotas juokas“ pirmojo leidimo.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Tikriausiai romano.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negalėčiau išskirti vienos šalies, bet žvilgtelėjus į lentyną – knygos daugiausia prancūzų ir vokiečių autorių.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Esu parašiusi knygą apie laukinį šunį, kurios inspiracija tapo puiki Virginijos Woolf knyga apie spanielį Flašą (Flush), o turinį pripildė švediško gyvenimo detalės, susijusios su šunimis. Švedams šuo – šeimos narys, kurio nuotrauką visuomet turi su savimi, o šunų gerovė – nesibaigianti švedų pokalbių tema ir didelės šunų industrijos dalis. Tačiau knyga ne tik apie tai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visai netikėtai bičiulė bibliotekininkė pasiūlė paskaityti Irvino D. Yalomo knygas. Skaitau jo knygą „Mamytė ir gyvenimo prasmė“. Tiesą sakant, seniai taip kikenau skaitydama kai kurias knygos ištraukas.
Atradimo džiaugsmas: rasti ankstyvajam raštijos etapui priskiriami latviški įrašai
Atradimo džiaugsmas: rasti ankstyvajam raštijos etapui priskiriami latviški įrašai
Ar žinojote, kad 2025 metais minima seniausios išlikusios latviškos spausdintos knygos 440 metų sukaktis? Įdomu tai, kad šį katekizmą 1585 m. išspausdino jėzuitai Vilniuje.
Ta proga paklausėme, ar lietuviai domisi artimiausių mums kaimynų latvių kalba? Atsakymas nėra vienareikšmis, sako pašnekovė VU filologijos fakulteto dėstytoja dr. Ernesta Kazakėnaitė. Studentai, kurie domisi baltistika, dažnai renkasi latvių kalbą kaip papildomas studijas. Panašus kelias į atradimą buvo ir pačios Ernestos Kazakėnaitės: senosios raštijos tekstų skaitymas filologijos fakultete įtraukė ir į latvių kalbos mokymąsi. Religinių tekstų analizė, evangelinės tradicijos pažinimas atvedė prie maldos „Tėve mūsų“ tyrimo ir vieno ankstyvajam laikotarpiui priskiriamo rankraštinio įrašo latvių kalba atradimo.
Kalbant apie ankstyviausius rankraštinius maldos latvių kalba įrašus, jų identifikuota ne daugiau kaip 2–3, o ketvirtuoju galima laikyti įrašą, kurį tyrėja dr. E. Kazakėnaitė aptiko Vrublevskių bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Šis latvių raštijos istorijai vertingas leidinys yra enciklopedinis pasaulio aprašymas, išspausdintas 1552 metais – S. Miunsterio (Münster) Cosmographiae universalis (šifras LMAVB: K2-174), kurio 789 puslapyje įrašyta latviška malda. Tai, kad šiame leidinyje išspausdinta latviška malda, gerai žinoma, tačiau Vrublevskių bibliotekos egzemplioriuje yra unikalių rankraštinių jos taisymų. Jie labai įdomūs ir svarbūs, nes priklauso ankstyvajam latvių raštijos laikotarpiui (datuojami XVI a. II puse ar XVII a. pr.), o tokių įrašų iki šiol žinoma vos vienas kitas.
Apie tai, kokius mokslinius ir detektyvinius metodus teko mokslininkei pritaikyti, kad atrastų šį išskirtinį įrašą tarp 200 skirtingose pasaulio bibliotekose saugomų Miunsterio kosmografijos leidimų, ir pasakojame šiame vaizdo įraše.
Skulptorius Mykolas Sauka apie knygas
Skulptorius Mykolas Sauka apie knygas
Nuotraukoje – Mykolo Saukos darbas „Vabzdžių viešbutis“, 2020–2022 m.
Mykolas Sauka – rašantis skulptorius, įvairiapusis, ryškus menininkas. Jis neabejingai žvelgia, stebi, tyrinėja pasaulį, savo kartą, save ir nesijaučia išskirtiniu būdamas dailininkų Šarūno ir Nomedos Saukų sūnumi, profesoriaus, literatūrologo Donato Saukos anūku.
Intensyviausiai Mykolo gyvenimas vyksta studijoje. Stipri vidinė energija, puikus amato išmanymas, meistriškumas, „saukiška“ ironija jaučiama kūriniuose: Vilniaus Viršuliškių miško parko betono skulptūrose, Antazavės Šviesių žmonių parkelyje. Ypatingas prieš keletą metų pradėtas kūrybinis projektas „Vaikų kambarys“. Medžio skulptūrų instaliacija tuo pačiu pavadinimu eksponuota VDA parodų salėse „Titanikas“, 2024 m. rudenį Paryžiuje „Galerie Olivier Waltman“.
Mykolas Sauka parašė ir išleido apsakymų knygą „Grubiai“ (2015), romaną „Kambarys“ (2024).
„Kils klausimas, ar studijavęs skulptūrą ir staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti. O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs, poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertais bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskritai būta, taip ir liko gulėti krūvoje. Pamaniau, gal paprasčiau bus su skiemenimis, žodžiais ir sakiniais? Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Kalba tapo lyg žaliava, pajutau pareigą užrašyti, įamžinti, kas vyksta su šiuolaikiniu jaunu žmogumi“, – sako menininkas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, kurie daro tekstą vertingu: įžvalga, metafora, pasakojimas. Knyga man vertinga, jeigu joje yra bent vienas geras komponentas iš šių trijų.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Thomo Bernhardo „Senieji meistrai“.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygą naudoju atremti telefonui, kai ryte žiūriu žinias.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip, bet daug kam vis dar patinka naujas knygas glostyti ir uostyti popierių. Todėl popierinės knygos neturėtų išnykti.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nesijaučiu priklausantis savo kartai, nuo vaikystės jaučiausi senas. Mane supa taip pat seno sukirpimo žmonės. Todėl neišmanau ir šios kartos skaitymo įpročių.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau pasibraukytos ir paraštėse prirašinėtos knygos, nes tai jau juodraštis.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Satyros.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Lietuviai, prancūzai, amerikiečiai, austrai, vokiečiai, vienas lenkas.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu nerašau, tai per daug skausminga. Kaip yra pasakęs Michelʼis Houellebecqʼas, rašymas – tai parazitų kultyvavimas smegenyse.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Sauliaus Stomos „Užrašai iš pasmerktųjų namų“.
„Latgalos Pliaterių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Latgalos Pliaterių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
XVII a. prasidėjęs knygų kolekcionavimas XVIII a. labai išplito tarp Europos aristokratų. LDK žemėse ne tik pačių žinomiausių didikų dvaruose, bet ir mažiau iškilių giminių namuose taip pat iš kartos į kartą buvo renkamos išskirtinių knygų kolekcijos. Aistras kėlusios detektyvinės knygų pardavimo istorijos lydi Latgalos Pliaterių senųjų knygų palikimą, šiuo metu saugomą Vrublevskių bibliotekoje Ar knygų mėgėjai, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, visada išlieka garbingi? Šioje laidoje pasakojama apie Latgalos Pliaterių giminės bibliofilus, jų sukauptas knygų kolekcijas ir netipišką elgseną.
Dalyvauja dr. Alma Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, dr. D. Narbutienė, Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus mokslo darbuotoja.