Kalbininko Sergejaus Temčino mintys apie knygas
Kalbininko Sergejaus Temčino mintys apie knygas
Prof. habil. dr. Sergejus Temčinas – pasaulinį pripažinimą pelnęs kalbininkas, slavistikos ir baltistikos specialistas, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų darbuotojas, keliolikos Lietuvos bei užsienio humanitarinių mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys, daugiau kaip 150 mokslo straipsnių ir studijų autorius. Reikšmingiausi jo darbai parašyti iš LDK raštijos bažnytine slavų, rusėnų ir kitomis kalbomis.
1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga ta, kuri suteikia informacijos tau rūpimais klausimais.
2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojams svarbus bibliotekininku dirbusio Chorchės Luiso Borcheso apsakymas „Smėlio knyga“ (1975), bet manau, kad jie yra jį skaitę.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Neįsivaizduoju tokios situacijos, nes knyga yra universalus objektas, turintis daugybę įvairių paskirčių.
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skirtingos knygų formos – rankraštinė, spausdinta, skaitmeninė ir daugybė kitų – nuolat konkuruoja tarpusavyje (ypač kai išrandamos naujos formos), tačiau visos lieka apyvartoje, perskirstydamos savo funkcijas. Tai apskritai būdinga kultūrai, juk ir filmai neišstumia teatro. Tai konkurencija be pabaigos ir nugalėtojų. Dažnos knygų formos pranašesnės dėl plataus vartojimo. Ribotą apyvartą turinčios formos turi kitokį – didesnės vertės – pranašumą (žinomas semiotikos dėsnis).
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Apibendrintai kalbėti apie žmonių kartas galėtų sociologai. Man svarbesnis individualus, asmeninis ir intymus ryšys su knyga.
6. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Jei kokios nors knygos negali paskolinti draugui, reiškia, jis tau ne draugas.
7. Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Bibliografinės rodyklės.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Užsiimu stačiatikių slavų raštija ir jos santykiu su Bizantijos graikiškąja tradicija, tad nenuostabu, kad tų šalių autoriai man pažįstami geriau, o juk mėgstamiausi atsiranda žmogaus akiračio viduje.
9. Kam skirta naujausia jūsų knyga?
Dabar rašau knygą apie Pranciškaus Skorinos leidinių šaltinius, meninį apipavidalinimą ir vėlesnę recepciją.
10. Kokią knygą ar knygas skaitote šiuo metu?
Tas, kurios suteikia informacijos man šiuo metu rūpimais klausimais. Tokių yra daug, bet tai mokslinės knygos.
Dalios Poškienės mintys apie knygas
Dalios Poškienės mintys apie knygas
Dalia Poškienė – XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, visuomenės veikėja, poetė, vertėja, bibliotekininkė, žurnalistė, 15-osios Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureatė, 2022 metų pavasarį išleidusi knygą „Žydinčios rasos”.
„Visą gyvenimą skyriau knygai, jos kūrėjams, gėrio ir grožio puoselėtojams, žmonėms, kurių iškilius darbus stengiausi pristatyti ir su jais supažindinti plačiąją visuomenę.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekviena knyga turi savo skaitytoją. Knygos vertė slypi ne tik jos turinyje, bet ir formoje (aukšta poligrafinė kokybė, knygos autoriai, dailininkai).
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai, aptarnaujantys skaitytojus, turėtų susipažinti su bibliotekos fondų naujienomis, kad galėtų rekomenduoti knygas skaitytojams. Savišvietai, savižinai – rekomenduočiau sekti LRS naujienas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Sunku būtų įvardyti knygos paskirtį – pažintinė, laisvalaikio, mokslinio pobūdžio, informacinė… Daugeliu atveju knyga pasitarnauja platesnei žinių paieškai, faktologijai ir kt.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninės knygos tikrai nėra (tikiu ir nebus) konkurentės spausdintoms.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikrai taip. Kiekviena karta skirtingai vertino ir vertina knygas, jos kūrėjus. Ypatinga knygos svarba ir vertė buvo ir išlieka mūsų kartai. Pastaruoju metu knyga dabartinei, jaunajai kartai nėra didelės svarbos – platesnės galimybės e-knygai, spaudai, pakitęs ir poreikis skaityti, nes bibliotekose skaitymo skatinimo programos įgauna kitokią išraišką.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Savo asmeninėje bibliotekoje turiu daug vertingų knygų, ypač su autografais, meno, bibliofilinių leidinių. Pasidalinčiau, pasidalinu, žinodama, kad knyga bus grąžinta, tinkamai saugota.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Mano biografija nuo jaunumės susijusi su knyga, jos sklaida, kūrimu. Esu sudariusi, parengusi virš 40 knygų, tarp jų keturios – autorinės. Taigi knyga būtų informacinė (biliografija). (Tokią jau išledo Rokiškio J. Keliuočio viešoji biblioteka apie Literatūrinės premijos laureatus).
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mėgstami švedų, latvių, lietuvių autoriai.
Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia? Naujausia knyga, išleista šiais metais – poezijos rinktinė „Žydinčios rasos“, sudarytas ir išleistas XXVII knygos mėgėjų metraščio 7 tomas ir Lietuvai pagražinti draugijos 100-mečiui skirta knyga „Tautos kuriama Lietuva“. Pastaruoju metu rengiu prisiminimų knygą, kurioje – ilgametės pažintys su rašytojais, menininkais, surinktas egzodo rašytojų archyvas, ekslibrisai, laiškai ir kt.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kadangi tenka pristatyti daugelio autorių knygas, rengti susitikimus, tenka susipažinti su autoriais ir jų knygomis. Dalis skaitomos literatūros „programinė“. Šiuo metu skaitau Aurelijaus Noruševičiaus knygą „Ką papasakočiau Tėčiui“.
LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
Paskaitoje Lietuvos istorijos instituto tyrėja archeografė Inga Ilarienė pasakoja, kaip lotyniškosios Europos civilizacijos reiškinys, viešasis notariatas, kilęs Italijoje, klostėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijose XIV–XVI amžiais, koks yra seniausias žinomas Vilniuje vidaus reikmėms parengtas notarinis dokumentas, ką ir kur veikė LDK viešieji notarai ir ką mes apie juos žinome. Dėmesio centre – viešųjų notarų parengti ir pasirašyti dokumentai su juose esančiais signetais. Kas tie notariniai signetai, kokią funkciją jie atliko, o svarbiausia – kas juose vaizduojama? Lektorė kviečia pažvelgti į XIV–XVI a. LDK viešųjų notarų ženklų vaizdus, pasigilinti į jų devizų turinį ir atpažinti ženklo vaizdo idėją.
Dailininko Mariaus Jonučio mintys apie knygas
Dailininko Mariaus Jonučio mintys apie knygas
Rubrikos svečias – dailininkas Marius Jonutis: „Tapau, paišau, pjaustau medinius dalykus, statau namą, pjaunu žolę. Žemaitis iš Vilniaus, gyvenu Dzūkijos kaime, ant Verbliūdo ežero kranto. Labai mėgstu knygas skaityti ir iliustruoti. Pridedu paveikslą (su knygomis) iš mano knygos „Kaimo pasaka“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2021“)
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt tokią, kurios kraustantis į kitus namus negalėčiau išmesti galvodamas, kad dar gal kartą skaitysiu ar vartysiu. Nesakralizuoju knygų, ir daugelį galėčiau išmesti, net jei gera buvo jas skaityti, kaip ir matytų filmų ar girdėtos muzikos nematau reikalo turėti, ir išvaikščiotų miestų ar matytų kalnų ir plaukiotų jūrų. Knygos yra tokia pat svarbi gyvenimo dalis, bet jau įpratau, kad viskas vyksta atsitiktinai – netyčia, nesitikint, tada ir džiugina labiausiai – kai gauni, randi kažką gero, gražaus, kaip dovaną, dažnai tai būna knyga.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Neskirstyčiau knygų skaitytojų pagal profesijas. Visų profesijų atstovai labai įvairūs, ir knygos įvairios. Kaip mes ir knygos vieni kitus susirandame – paslaptis. Kalbamės su draugais, kažką pasiskaitome apie knygas, kažkaip…
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Be abejo. Kai ką nors klijuoju – prispaudimui labiau tinka sunkūs meno ar interjero albumai, į knygą galima įsidėti kokį dokumentą, kad nesusiglamžytų, gėlytę sudžiovinti. Buvo, kad nakvojant pas draugus, lova pasitaikė sulūžusi, tai vietoj kojos tiko keletas knygų.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Gal taip, nes visokių žmonių būna. Man ne. Niekada nesu skaitęs nepopierinės knygos ir nenoriu. Jaučiu malonumą imdamas knygą, versdamas lapus. Kaip nekeisčiau tikro kepsnio į tabletę.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Kažkokių skirtumų gal ir yra. Mano vaikystės ir jaunystės metu mažiau ekranų buvo visokių, tai knyga buvo labiausiai prieinamas kelias persikelti į paralelines realybes, į kitus pasaulius ir į kitų žmonių vidų. Dabar knyga turbūt turi didelę konkurenciją su greičiau ir paprasčiau valgomais dalykais. Bet irgi – žmonės įvairūs, matau jaunų žmonių visai neskaitančių ir labai skaitančių.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui skolinčiau bet kurią knygą. Ir šiaip turbūt bet ką.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Bijau susireikšminti. Na, gal ne kriminalinio…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kažkaip vis keičiasi. Vaikystėje buvo indėniškos knygos, parašytos vokietės, prancūziški muškietininkai ir keliautojai, be abejo britų detektyvai, paskui labai tiko pietų Amerikos mistikai ir šiaurės Amerikos klasikai, dabar įvairiai pasitaiko – ir vokiečių, ir prancūzų, ir lenkų, ir lietuvių…
Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia?
Kažko esu parašinėjęs, bet nesu rašytojas, labiau patinka pasakas iliustruoti. Jei rašyčiau – būtų trumpi dalykai, be abejo kartu su piešiniais. Romano parašyti nesugebėčiau. Nemoku taip plačiai galvoti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paskutiniu metu daug Tokarczuk knygų skaitau, su kitų knygų pertraukomis, bet jos stengiuosi viską, ką išleidžia lietuviškai. Šiuo metu šalia lovos – „Dienos namai, nakties namai“. Lėtai man gaunasi, atsigulu pavargęs… Knyga link pabaigos, bet turiu tokį jausmą, kad baigęs norėsiu dar kartą iš naujo skaityti.
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. rašytas dienoraštis – išskirtinės apimties ir vertės šaltinis. Daugiau kaip 750 puslapių apimties rankraštyje regime itin smulkiai aprašytą Sapiegų giminės atstovo kasdienybę: susitikimus su pačiais įvairiausiais asmenimis (valstybės pareigūnais, giminaičiais, klientais ar pavaldiniais), dalyvavimą LDK Vyriausiojo Tribunolo, seimelių, Seimo veikloje, gausią korespondenciją, valdų administravimo kasdienybę, keliones ir nuolat patiriamus nepatogumus dėl šlubuojančios sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienoraštyje autorius turėjo atskleisti visą savo gyvenimą, aprašyti kiekvieną savo darbą ir pasidalinti slapčiausiomis mintimis. Vis dėlto A. K. Sapiega nutylėjo daugelį savo gyvenimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas tie dienoraščio skaitytojai? Kodėl autorius nebuvo iki galo atviras? Pristatydama neseniai išleistą knygą, šiuos ir kitus klausimus, kilusius tyrinėjant, verčiant ir rengiant spaudai A. K. Sapiegos dienoraštį, paskaitoje „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“ aptaria Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Jolita Sarcevičienė.
Andriaus Užkalnio mintys apie knygas
Andriaus Užkalnio mintys apie knygas
Savo mintimis apie knygas dalijasi žurnalistas, publicistas, devynių knygų autorius Andrius Užkalnis.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Paprasta. Knygos darbas yra sukelti naujų klausimų ir minčių. Imti tai, ką visi galvoja esant savaime suprantama, ir uždavinėti klausimus apie tai skaitytojui (o taip pat, kad rašytojas klausinėtų ir patį save – kodėl taip vyksta, kokios priežastys, kame šaknys – viskas pasaulyje juk vyksta su priežastimi). Aš skaitau knygas, kad turėčiau apie ką galvoti.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Norėčiau radikaliai pakeisti bibliotekininkų požiūrį. Dažnai jie galvoja apie tai, kaip išmaniai vesti skaitytojų vidurkį skaitymo keliu. O man labiau norėtųsi, kad bibliotekininkas būtų nurautas (pastaba – čia ir kitur nedėkite nei kabučių, nei pasvirojo šrifto, ačiū), kad galvotų apie tai, kas jam įdomu ir įdomiausia, kad rastų sau nišines gelmes, kažkokias domėjimosi kertes, ir drąsiai į jas nertų, negalvodamas, kad čia labai jau retas ir egzotinis interesas, kad kitiems nebus įdomu. Bibliotekininkas turi būti keistuolis, o ne buhalteris. Buhalterių, žinoma, gyvenime irgi reikia.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Turite galvoje – priremti duris? Daužyti ja muses? Ne, kažkaip buvau išauklėtas taip, kad knygą reikia labai saugoti. Ligi šiol nesugebu į knygą peckioti užrašų ar pastabų – turiu tam užrašinių, kurias sparčiai pildau, ir jeigu kažką reikia fiksuoti, užsirašau ten. Nuo vaikystės buvau įpratintas net superviršelį nuvilkti, prieš skaitant, jei toks yra. Jei kur nors forzace arba šmuctitule žmogus užrašo telefono numerį, man tai atrodo barbariška.
Kai kas, pavyzdžiui, vietoje skirtuko užlenkia kampą, ir man tai keista – pats to nedarau. Nors tame, pagalvojus, nieko blogo nėra, nebent tai fotoalbumas ar itin retas foliantas. Bet Mažvydo „Katekizme“ neimtumėt užsirašinėti skrydžio datų ir laiko, net jei jis gulėtų po ranka. Kodėl tada tai darote su Užkalnio knygomis? Kaip jums negėda?
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Ne, papildymas, kaip ir audioknygos. Man darbe dažnai reikia knygos čia ir dabar, neturiu laiko toms kelioms dienoms, per kurias jas atsiųs. Gyvenimas trumpas, ir todėl dažnai perku elektroninę knygą.
O audioknygos man reikia, kad išnaudočiau tą laiką, kai vairuoju arba vaikštau – tai darau pakankamai daug, vaikščiojimas yra mano sportas.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Gal jūs juoksitės, bet aš nesijaučiu geru kartos atstovu, kaip ir mano bendraamžis Algis Ramanauskas. Jaučiuosi esąs paauglys, nebrandus, erzinantis ir todėl joks nesu savo kartos ambasadorius. Dažnai žmonės, kurie net už mane jaunesni, pradeda man pamokslauti, kaip nesusitupėjusiam jaunuoliui: „ateis laikas – suprasi“.
Ne, man atrodo, knygos ir santykis su jomis nėra kartos dalykas. Tik gal jaunoji karta (ta, kuriai dabar 30) skaito greičiau ir mažiau mistifikuoja skaitymą. Man tai patinka, nes aš pats toks, be to, aš esu profesionalus skaitytojas, mat 17 metų dirbau su įvairiausiais tekstais ir jų analize, mano darbas atvirų šaltinių žvalgyboje apėmė labai daug skaitymo ir jis turėjo būti greitas, išmanus ir nesentimentalus.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui viską skolinčiau, ir skolinu. Jeigu pradangins ir man tos knygos reikės, nusipirksiu kitą – skaitytų knygų rinkoje yra absoliučiai viskas. Jeigu aš kažko neskaitau šiuo momentu, o draugui reikia, tai reikia jam ir duoti. Tai pagarba knygai. Knyga turi dirbti.
Panašų požiūrį turiu į kvepalų kolekciją – visada leidžiu žmonėms purkštis, kartais skolinu. Kvepalai turi gyventi, o knyga turi būti skaitoma. Aš – ne knygų kaupikas, aš tiesiog prižiūriu labai daug knygų, kurios vienaip ar kitaip mano gyvenime atsirado.
Kai prieš 7 metus skyriausi, tai palikau dukroms ir buvusiai žmonai praktiškai visą biblioteką, be jokio gailesčio. Tai man buvo šansas pradėti naują. Dažnai knygas dovanoju, jeigu jos kažkam reikalingesnės, negu man.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Tai tikriausiai būtų eseistika. Aš gyvenime sutikau labai daug įdomių žmonių ir žinau begales epizodų, pastebėjimų, anekdotų ir kuriozų, kurių daugelis jau gyvena mano knygose ir straipsniuose, įkišti į žodinės iliustracijos rėmą. Tai mozaika, ne vientisas veikalas su pradžia ir pabaiga. Mano gyvenimą galima vartyti nuo bet kurios jo vietos, bet man labiausiai patinka tai, kas vyksta dabar.
Nežinau, gal atsiras, kas tokią parašys. Kol kas man sunku su pokalbiais ir interviu, nes daugumas pašnekovų bando mano elgesius ir nupušimus racionalizuoti, paaiškinti ir įsprausti į kažkokius rėmus. Aš to labai nemėgstu. Nesu paprastas žmogus, nesu, kaip visi, ir tame dalyvauti nenoriu. Man nepatinka tos lentynos ir skyreliai. Ir jeigu mane nori apibrėžti arba man išaiškinti, kaip aš jaučiuosi ir kodėl, ima siutas.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Anglakalbiai – britai ir amerikiečiai pirmojoje vietoje, ir turbūt beveik vienintelėje vietoje. Aš beveik nesu skaitęs nieko lietuviškai. Lietuvių kalba per gyvenimą gal perskaičiau penkiasdešimt knygų, na, gal greičiau šimtą. Ir dešimtkart daugiau – angliškų. Mano visas supratimas apie rašymą yra iš anglakalbių tekstų – knygų ir periodikos. Aš esu anglakalbės kultūros produktas. Tai nereiškia, kad aš būtinai geresnis – aš tik visai kitoks.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tai kad aš rašau knygas, jų esu parašęs devynias. Viskas, ką rašau, yra apie žmones, nes net kai rašai apie politiką ar šalis ar architektūrą ar apie maistą – visa tai yra žmonių gyvenimo rezultatas, jo pasekmė, jo atspindys. Niekas neegzistuoja atskirai nuo žmonių. Ir kokie nors šiaurės korejiečiai, arba rusai, arba kolumbiečiai turi tik tiksliai tokias šalis, kurias patys susikūrė, nei daugiau, nei mažiau. Ką norėjo, tą ir turi.
O labai norėčiau dar parašyti apie populiariąją psichologiją ir jos atspindžius mūsų kasdieniame gyvenime. Ne vadovėlį „padėk sau“, o praktinę demonstraciją, kaip veikia žmogus.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Peter Wail, Genius Loci – čia tokia Rygos žydo, emigravusio į Ameriką, kelionių kultūrologinė eseistika.
Paskaita „Lietuvos ir Ukrainos kultūriniai ryšiai XIX amžiuje“
Paskaita „Lietuvos ir Ukrainos kultūriniai ryšiai XIX amžiuje“
Pranešime aptariami įvairialypiai dvasiniai ir kultūriniai ryšiai, XIX a. sieję Vilnių su dabartinės Ukrainos žemėmis. Kaip vienas svarbiausių šiuos ryšius palaikančių dalykų išskiriama Vilniaus švietimo apygarda ir Vilniaus universitetas, kuriam buvo pavaldžios Podolės ir Voluinės mokyklos. Daugiausia dėmesio pranešime skiriama Vilniuje studijavusius žymiems iš Ukrainos kilusiems dailininkams prisiminti, taip pat Vilniaus meno mokyklos auklėtinių veiklai Lvive. Plačiau supažindinama su iš Ukrainos kilusio dailininko Marcelio Januševičiaus, XIX a. viduryje nutapiusio Vilniaus Dievo Motinos ikoną, biografija ir kūrybiniu palikimu.
Paskaita įvyko Šv. Trejybės bažnyčioje 2022 m. gegužės 12 dieną, Ukrainos dienų Vilniuje dienos išvakarėse. Renginyje, skirtame supažindinti su Ukrainos istorija, Lietuvos ir Ukrainos kultūriniais saitais, buvo renkamos aukos Vilniaus bazilijonų vienuolyne priglobtų karo pabėgėlių iš Ukrainos maitinimui. Akcijos iniciatoriai – Lietuvos dailės istorikų draugija, talkino Vrublevskių biblioteka.
Leonoros Kuisienės mintys apie knygas
Leonoros Kuisienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalinasi menininkė, knygrišė Leonora Kuisienė: „..spausdinta ir skaitmeninė knyga truputį konkuruoja, tačiau yra spausdintų knygų kategorija – rankų darbo knygos, kurios bus paklausios dar ilgai ir be konkurencijos tarp tų, kurie knygą vertina kaip meno kūrinį.“
Knygos vertinimas gali būti labai įvairus. Jos vertei įtakos gali turėti: autorius, knygos turinys, leidėjas, iliustracijos, teksto dizaino sprendimas, apdovanojimai, parodos, knygos leidimas, ar tai autoriaus pirmoji, paskutinė knyga, ar knyga su autoriaus autografu. Laikmenos vertei įtakos turi medžiagos, surišimo būdas, tai, ar knyga rišta rankiniu būdu ar mašinomis, knygrišys, tiražas, yra ar ne numeracija ir t.t. O turbūt svarbiausia knygos vertė yra paties skaitytojo emocija ir minčių srautas, kuriuos jis patyrė gaudamas ir skaitydamas knygą.
Knygas reikia skaityti tas, kurios svarbios pagal poreikį ir praturtina žmogų. Vieni žmonės mėgsta grožinę literatūrą, o kiti dvasinį pasitenkinimą jaučia skaitydami mokslinę literatūrą, todėl rekomendacijos, kuri tiktų visiems nėra ir negali būti.
Man asmeniškai patinka tik spausdintos knygos ir jų kuriama nuotaika liečiant, vartant, užuodžiant. Tačiau būna atvejų, kai skaitmeninė knyga yra geriau, kad ir kelionių metu, kada yra galimybė „pasiimti“ neribotą knygų skaičių pagal poreikį. Yra žmonių, kurie mėgsta minimalistinį namų interjerą ir tingi vaikščioti į bibliotekas, tokiems skaitmeninės knygos labai gerai. Kitaip tariant, spausdinta ir skaitmeninė knyga truputį konkuruoja, tačiau yra spausdintų knygų kategorija – rankų darbo knygos, kurios bus paklausios dar ilgai ir be konkurencijos tarp tų, kurie knygą vertina kaip meno kūrinį.
Vertinant tėvus, save ir vaikus jaučiasi kartų ryšio skirtumai. Seniau pagrindinis informacijos šaltinis buvo knyga, viena iš dominuojančių laisvalaikio praleidimo formų taip pat buvo knygos skaitymas. Mano kartos žmonės dar tie, kurie mėgsta knygas ir mato jose vertybę.
Savo pačios rištos.
Niekada apie tai negalvojau. Būtų romanas arba biografija gal.
Neturiu mėgstamos šalies autorių, gal labiau įdomūs kraštai, apie kuriuos rašoma. Europos kraštai visi labai įdomu. Bet jei reikia išskirti autorius, tai įdomiausi šiuo metu Lietuvos.
Knygų nerašau, bet jas leidžiu ir kuriu joms laikmenas, įrišu rankiniu būdu. Šią vasarą bus įrišta poeto Vytauto Stulpino poezijos knyga.
Jeigu peržengtume tradicinį požiūrį į knygą ir konceptualią knygą – objektą įvardintume kaip knygos „parašymą“, sukūrimą, kada knygos turinį kuria į objektą žiūrintis žiūrovas, tai temos objektui kurti neturiu, tačiau praėjusią savaitę buvo baigtas objektas pavadinimu „Psichė“. Manau, kad objektas tapo naujo knygų – objektų ciklo pradžia.
Šiuo metu skaitau, analizuoju kelių lietuvių autorių knygas, kurių meniniai įrišimai bus kitų metų meninės knygrišystės parodoje „Polymnijos įkvėptieji“. Į esamą klausimą atsakymą bus galima išvysti natūra, o šiuo momentu tai paslaptis.
Paskaita „Ukrainos Dovydo ir Rusijos Galijoto kova: kada laukti atomazgos?“
Paskaita „Ukrainos Dovydo ir Rusijos Galijoto kova: kada laukti atomazgos?“
2022 m. gegužės 12 d. Vilniaus Graikų apeigų katalikų bažnyčioje vykusiame renginyje, skirtame Ukrainos istorijai ir kultūrai, viešą paskaitą „Ukrainos Dovydo ir Rusijos Galijoto kova: kada laukti atomazgos?“ skaitė istorikas dr. Darius Baronas.
Renginio metu rinktos aukos dešimčių karo pabėgėlių iš Ukrainos, priglobtų Vilniaus bazilijonų vienuolyne, maitinimui.
Vieša paskaita „Profesorius Eduardas Volteris ir sudūviai“
Vieša paskaita „Profesorius Eduardas Volteris ir sudūviai“
Paskaita skiriama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai ir Sudūvos metams paminėti.
Istorikė Vida Girininkienė rengia knygą „Profesorius Eduardas Volteris ir lietuviai“, kurioje bus publikuoti neskelbti dokumentai iš Lietuvos, Estijos ir Rusijos archyvų. Vienas jų – Rusijos MA archyvo Sankt Peterburgo filiale saugomas unikalus šaltinis: E. Volterio 1893–1897 metų „Svečių ir lankytojų sąrašas“. Šiame „Sąraše“ užrašytos pavardės, pastabos, knygos, išvardyti konkretūs darbai teikia daugybę detalių apie kasdienę to meto lietuvių, latvių, estų tautų kovą dėl savo kalbų įtvirtinimo ir tapatybės. Šis „Sąrašas“ mūsų kultūros tyrėjams žinomas, ne kartą cituotas, tačiau išsamiau tirtas nebuvo.