Rankraščių skyriuje saugomi rusėniški dokumentai, susiję su J.K. Chodkevičiumi
Rankraščių skyriuje saugomi rusėniški dokumentai, susiję su J.K. Chodkevičiumi
Dr. Andriaus Jurkevičiaus paskaitoje aptariama bibliotekoje saugomų J. K. Chodkevičiaus dokumentų, rašytų rusėnų kalba, ortografija ir vandenženkliai. Tyrimui pasitelkta 16 originalių rusėniškų dokumentų, kuriuos ištyrus galima teigti, kad Jonas Karolis Chodkevičius savo reikmėms dažniausiai naudodavo popierių, kurio rūšys buvo populiarios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teritorijoje, taip pat kitose Europos šalyse.
Turinys:
0:00:00 Įžanga
00:00:58 Dokumentai, pasitelkti tyrimui
00:02:13 J.K. Chodkevičiaus parašai, parašai ir antspaudai J.K. Chodkevičiaus dokumentuose
00:03:27 J.K. Chodkevičiaus dokumentų pagrindinės ypatybės
00:11:10 Pateiktų duomenų apie J.K. Chodkevičiaus dokumentus apibendrinimas
00:13:07 Vandenženkliai J.K. Chodkevičiaus dokumentuose
00:23:29 Pabaiga
Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis
Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis
Prieš 100 metų, 1922 m. pradžioje, pasirodė dvimėnesinis Lietuvos abolicionistų draugijos žurnalas Lietuvos abolicionistas.
Abolicionizmo idėjos gimė XIX amžiuje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip judėjimas dėl vergijos panaikinimo. Europoje šis judėjimas įgijo kitokį pobūdį – tapo kova už moterų išlaisvinimą iš prostitucijos vergijos. Abolicionistų požiūriu, prostitucija nelaikytina teisėtu verslu ar normalia profesija. Tai yra smurto prieš moteris forma, kadangi moterys dažniausiai įsitraukia į prostituciją ne savo noru, o dėl nepalankių socialinių ir ekonominių aplinkybių.
Judėjimo pradininkės anglės Džozefinos Elizabetės Butler (Josephine Elizabeth Butler, 1828–1906) pastangomis 1875 m. buvo įkurta Tarptautinė abolicionistų federacija. 1888 m. Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir daugelyje kitų Europos valstybių buvo panaikinta prostitucijos reglamentacija, tai yra, prostitucijos įteisinimas įstatymais arba taisyklėmis.
Lietuvoje abolicionizmo idėjas, jų pasisėmusi Tarptautiniame moterų kongrese, vykusiame 1920 m. Ženevoje, pristatė rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jos iniciatyva 1920 m. rugsėjo 8 d. buvo įkurta Lietuvos abolicionistų draugija. Organizacija siekė ugdyti vienodus abiems lytims moralės principus, kovoti su visomis oficialiai legaliomis ištvirkavimo formomis ir pasipelnymu iš jų, išsiaiškinti ir šalinti socialines prostitucijos priežastis. Lietuvos visuomenė nebuvo pasiruošusi naujovėms, iš aktyvisčių šaipėsi, laikė išsišokėlėmis ir nusistovėjusios tvarkos griovėjomis. Kai kurie laikraščiai (pvz., Lietuva) atsisakydavo skelbti straipsnius abolicionizmo tema.
Draugijos iniciatyva 1920 m. buvo parašytas ir įteiktas Seimui kovos su venerinėmis ligomis įstatymo projektas, tačiau dauguma Seimo Sveikatos komisijos narių legalius viešuosius namus laikė geriausia priemone kovoti su šiomis ligomis. G. Petkevičaitė-Bitė protestavo prieš tokį požiūrį, pateikė statistikos duomenų, kurie įrodė, kad kaip tik prostitucijos įteisinimo panaikinimas padeda kovoti su šių ligų plitimu. Sveikatos komisijos nariai vyrai iš jos tik pasityčiojo. Vėlesniuose Sveikatos komisijos posėdžiuose abolicionistų idėjas palaikė gydytojai, todėl buvo prieita prie kompromiso, kad prostitucijos reglamentacija vis dėlto nėra pakankama priemonė venerinėms ligoms suvaldyti, tačiau geresnių priemonių kol kas nėra.
Tik 1935 m. didelėmis ilgametės Abolicionistų draugijos pirmininkės Paulinos Kalvaitytės-Karvelienės pastangomis, parėmus Lietuvos moterų tarybai ir katalikiškoms moterų organizacijoms, buvo pasiektas svarbiausias Draugijos tikslas – Lietuvoje panaikinta legali prostitucija, priimtas „Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“. Į Baudžiamąjį statutą buvo įtrauktos griežtos bausmės už apkrėtimą venerinėmis ligomis ir už viešųjų namų laikymą. Tačiau pasiektas juridinis laimėjimas mažai pakeitė tikrąją padėtį: uždraudus legalius viešuosius namus, jie tapo slapti, veikė po restoranų, viešbučių, nakvynės namų priedanga, o nepatyrusios merginos ir toliau buvo įtraukiamos į prekybos žmonėmis liūną.
Pasak Virginijos Jurėnienės, Lietuvos abolicionistų draugija buvo viena iš daugelio veiklių tarpukario moterų organizacijų. Įsteigimo metais Draugija turėjo 26 skyrius visoje Lietuvoje ir apie 1000 narių. 1921 m. gruodžio 28–29 d. Draugija suorganizavo I suvažiavimą, 1922 m. įstojo į Tarptautinę abolicionistų federaciją, dalyvavo jos suvažiavimuose. 1925 m. Draugija tapo mišri. 1940 m. organizacijos veiklą nutraukė sovietų okupacija.
1922 m. Lietuvos abolicionistų draugija išleido keturis žurnalo Lietuvos abolicionistas numerius. Leidinys buvo nedidelis, 16 puslapių. Skelbė straipsnius, siekiančius paskleisti abolicionistų mintis ir paveikti visuomenę, viešino 1921 m. gruodį vykusio Lietuvos abolicionistų suvažiavimo pranešimų tekstus, supažindino su Draugijos skyrių Lietuvoje veikla ir panašių užsienio organizacijų pasiekimais. Žurnalą spausdino „Varpo“ spaustuvė Kaune.
Žurnalą Lietuvos abolicionistas redagavo pedagogė, rašytoja, aktyvi visuomenininkė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Ji žurnalo numeriuose paskelbė straipsnių, pasirašiusi Auksės slapyvardžiu. Leidinyje bendradarbiavo G. Petkevičaitė-Bitė, mokytoja S. Juozelėnaitė, gydytojai Vanda Tumėnienė, Lazaris Epšteinas, Vincas Tercijonas.
Nors Lietuvos abolicionistų draugijos leidinys ėjo gana trumpai, vis dėlto jis paliko savitą, ryškų pėdsaką lietuviškų socialinės tematikos leidinių istorijoje, o jo gvildenti žmogaus teisių klausimai nėra praradę aštrumo net ir praėjus šimtmečiui.
Literatūra
Abolicionizmas. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 37.
Jurėnienė, Virginija. Moterų draugijos 1920–1926 metais. In: Jurėnienė, Virginija. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 130–142.
Kairytė-Kauneckienė, Justina. Lietuvos abolicionistų draugija. Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 13–15.
Tumėnienė, Vanda. Mūsų laimėjimas. Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 3, p. 13.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 1 viršelis
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kaunas, 1920 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų (nuotraukos fragmentas).
Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Iš: Aidai, 1959, nr. 5, p. 228
Abolicionistų draugijos valdyba. Sėdi iš kairės: Justina Kairytė-Kauneckienė (pirmoji vicepirmininkė), E. Pauliukonienė (pirmininkė), Bronislava Jatulienė (antroji vicepirmininkė); stovi iš kairės: Anelė Zikarienė (iždininkė), Aleksandra Ragaišienė-Biliūnienė (valdybos narė), Valentina Tomkienė (sekretorė). Iš: Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 14
Ar sulauksime ženklelio, skirto Vilniaus jubiliejui?
Ar sulauksime ženklelio, skirto Vilniaus jubiliejui?
Ženklelių kolekcijos ir parodos „Vilnius ženkleliuose“ pristatymo renginys įvyko 2022 m. sausio 20 dieną. Dalyvavo parodos rengėjai dr. Birutė Railienė ir Darius Raila, kolekcininkas Kęstutis Skerys, numizmatas Vincas Ruzgas. Vakaro metu buvo aptarta šiuolaikinių ženklelių kokybė, kolekcininkų rūpesčiai, identifikuojant ženklelius, bei pasvarstyta, ar galime tikėtis Vilniui skirto ženklelio artėjančio jubiliejaus proga. Klausykite ištraukos iš renginio audioįrašo:
Iki vasario 8 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos fojė, trijų stendų ekspozicijoje, pristatomi ženkleliai iš albumo. Paroda skirta Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui.
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba Moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba
Moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka
Tęsiame paskaitų ciklą „Bibliopolio žvaigždynas“ pristatydami paskutinę 2021 m. paskaitą – dr. Redos Griškaitės „Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba Moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka“. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830 m. spalio 5 d.–1886 m. gruodžio 23 d.) daugiausia žinoma kaip garsaus Vilniaus advokato ir visuomenės veikėjo Tado Vrublevskio (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858–1925) motina, kurios vardas greta jos vyro Eustachijaus Vrublevskio (Eustachy Wróblewski) įamžintas 1912 m. Vilniuje įsteigtos Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos (dabar Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) pavadinime. Ši moteris dažniausiai minima Bibliotekai skirtuose leidiniuose ar jos sūnui Tadui Vrublevskiui, o pastaruoju metu – ir sūnui Augustinui Vrublevskiui (Augustyn Wróblewski, 1866–po 1913) skirtose biogramose ar biografijose. Rečiau Beniovskytė-Vrublevskienė įvardijama kaip 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Bartolomėjaus Beniovskio (Bartłomiej Beniowski, 1800–1867) duktė ar kaip asmenybė, palaikiusi ryšius su garsiuoju savo vyro Eustachijaus sūnėnu, vienu iš 1863–1864 m. sukilimo vadų, o vėliau Paryžiaus Komunos generolu Valerijonu Vrublevskiu (Walery Wróblewski, 1836–1908). Taigi dažniausiai minima tik kartu su žymiais savo šeimos vyrais. Šios paskaitos tikslas – nuodugniau pažvelgti tiek į šios moters biografiją, tiek į rankraštinį palikimą, kurį sudaro literatūriniai darbai ir egodokumentinis paveldas. Visa ši unikali medžiaga šiandien tebesaugoma jos vardu pavadintoje Bibliotekoje.
Rašytojos Renatos Šerelytės-Mendeikienės mintys
Rašytojos Renatos Šerelytės-Mendeikienės mintys
Pamąstymai apie knygas ir skaitymą su Renata Šerelyte-Mendeikiene – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nare, prozininke, poete, dramaturge, literatūros kritike, publiciste, aktyvia visuomeninio bei kultūrinio Lietuvos gyvenimo dalyve
Gausi ne tik Renatos Šerelytės kūrybos bibliografija – jos romanų, novelių ir eseistikos išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, švedų, italų, ispanų, rusų, kroatų, kartvelų, lenkų kalbas. 2013 m. pagal romaną „Vardas tamsoje“ pastatytas to paties pavadinimo filmas. Už literatūros kūrinius autorė yra daug kartų apdovanota, pelniusi Žemaitės, A. Vaičiulaičio, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Ivanauskaitės premijas.
Manyčiau, tai būtų tokia knyga, kurią perskaitęs nepamiršti – ne dėl to, kad ji sunervino ar šokiravo, o tiesiog dėl savo gražumo ir tikrumo. Kuris gali būti ir skausmingas, ir liūdnas, ir juokingas.
Siūlyčiau šias: Alice Munro „Brangus gyvenime“ ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.
Teko. Regis, kažką prislėgiau (suklijuotus lapus kažkokius). Ir aišku, tam pasitarnavo ne kokia brošiūrėlė, o Dickenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“.
Man – tikrai ne. Patinka jausti knygos faktūrą, kvapą, o senose knygose (iš bibliotekos paimtose ar pirktose senų knygų knygynuose) dar būna įdomių dedikacijų, sudžiovintų lapų, įrašų ir netgi piešinėlių paraštėse.
Sunku pasakyti. Tačiau veikiausiai kiekvienoje kartoje bus žmonių, kurie skaitys ir kurie neskaitys dėl įvairių priežasčių: skirtingo išsilavinimo, pasaulėžiūros, interesų, pagaliau – snobizmo, mados ar nuobodulio.
Kai kurias knygas žmonės skolinasi iš snobizmo. Viena draugė prapuldė man „Feminizmo ekskursus“ būtent dėl šios priežasties. Manyčiau, kad esmė – ne knyga, o žmogus, kuriam tą knygą paskolini.
Manyčiau, kad tragikomedijos.
Sakyčiau, anglosaksai. Ir klasikai (G.K. Chestertonas, C.S. Lewisas, J.R.R. Tolkienas, A. Huxley, E. Waugh, E.A. Poe), ir mokslinės fantastikos bei detektyvų autoriai (jų labai daug, paminėsiu tik žanro klasikę A. Christi).
Pusiau distopinį romaną „Laumžirgis“.
Fernando Pessoa „Nerimo knygą“. Grožiuosi teksto poezija ir minties gelme.
Masonai ir knyga
Masonai ir knyga
Švietimo epochą, pritraukusią mąstytojų, filosofų, rašytojų dėmesį, reikėtų laikyti draugijų amžiumi ir filosofijos šimtmečiu. Viena tokių draugijų – masonai, arba dar kitaip vadinamieji laisvieji mūrininkai. XVIII a. plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė Prūsijos. Ten veikusioms masonų ložėms priklausė ir su lituanistika susiję žinomi mokslininkai, kultūros bei švietimo darbuotojai, padarę didelę įtaką lietuvių kultūros plėtrai. Kviečiame pasiklausyti garso įrašo, kuriame dr. Kotryna Rekašiūtė trumpai pristato kai kuriuos reikšmingesnius su masonais bei lituanistika susijusius XVIII–XIX a. raštijos veikėjus Prūsijoje ir jų parengtus leidinius, saugomus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Savo mintimis apie knygas dalijasi dr. Kotryna Rekašiūtė
Savo mintimis apie knygas dalijasi dr. Kotryna Rekašiūtė
Jauna mokslininkė, tyrinėjanti Prūsijos Lietuvos kultūros ir literatūros istoriją, Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja, prisidedanti prie Knygos muziejaus kūrimo, dr. Kotryna Rekašiūtė: „Buvau prisirašiusi į bemaž visas miesto bibliotekas, iš kurių kas kartą išeidavau su glėbiu knygų. Maža to, knygų įkvėpta, maža būdama pati kurdavau ir rašydavau įvairias istorijas – juk knygos įkvepia!“
Labai sudėtingas klausimas. Esu linkusi manyti, jog tam tikra prasme neįmanoma pamatuoti knygų vertės. Tai labai individualus dalykas. Juk kas vienam svarbu ir vertinga, kitam gali nieko nereikšti…
Ką galima rekomenduoti knygų pasaulio žmonėms, geriau už skaitytojus žinantiems ką jiems skaityti? Manau, jog bibliotekos darbuotojams knygų rekomenduoti nereikia, jie patys skaitytojams duoda rekomendacijų.
Manau, kad ne. Knygas labai vertinu, branginu ir gerbiu, todėl stengiuosi jas naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį.
Aš esu už pasirinkimus. Vieniems priimtinesnės elektroninės knygos, kitiems – niekas neatstoja spausdintųjų. Vis dėlto, aš priklausau pastarųjų kategorijai. Esu seno kirpimo žmogus – man tikros knygos jausmo niekas neatstos. Jaučiu neapsakomą malonumą laikyti ir vartyti seną knygą, gėrėtis jos estetine išvaizda ar įsivaizduoti kelis šimtus metų skaičiuojančius jos autorius! Tačiau, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, visų reikalingų profesinės, specializuotos literatūros spausdintų knygų nerandu, tad neretai tenka pasinaudoti ir skaitmeniniais jų variantais.
Manau, kad labai skiriasi skirtingų kartų požiūris į knygą. Vienaip knygas vertino mano seneliai, kitaip – tėvai, skirtingai ir mano karta. Asmeniškai aš, augau su knyga, tiesiog buvau jų apsupta. Buvau prisirašiusi į bemaž visas miesto bibliotekas, iš kurių kas kartą išeidavau su glėbiu knygų. Maža to, knygų įkvėpta, maža būdama pati kurdavau ir rašydavau įvairias istorijas – juk knygos įkvepia! Džiaugiuosi, jog laikui bėgant meilė knygoms niekur nedingo, priešingai – tik stiprėjo ir aktyviai reiškėsi, o ir profesijos pasirinkimas mane amžiams susaistė su knyga. Man knyga neapsakomai svarbi. Ji verčia mąstyti, skatina diskutuoti, niekada neleidžia pasijusti vienišu, pripildo sielą emocijomis, praplečia akiratį, o ir kiek daug ji gali pasakyti apie žmogų! Nepaprastai džiaugiuos šiandien galėdama suktis aplinkoje, kurioje į knygą žiūrima su pagarba, kurioje ji vertinama ir branginama. Vertinu turimą galimybę bendrauti su knygas išmanančiais žmonėmis, knygos brangintojais ir bičiuliais – su tikrais knygų žmonėmis.
Knygos turi būti naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, tad tikriausiai skolinčiau visas.
Tikrai nedrįsčiau pretenduoti į knygą apie save.
Negalėčiau išskirti. Skaitau dalykinę, mokslinę literatūrą, tad dažniausiai mano akiratyje lietuvių, vokiečių tyrėjai.
Veikiausiai būtų su mano profesija susijęs leidinys.
Šiuo metu mažai lieka laiko grožinei literatūrai. Ant darbo stalo nuolat nugula profesinė literatūra. Kalbant apie laisvalaikį, šiuo metu skaitau klasika tapusį vieno svarbiausių olandų kultūros filosofo, istoriko Johano Huizingos (ol. Johan Huizinga, 1872–1945) veikalų – „Viduramžių ruduo“. Ne tik praplečiu savas žinias, bet tikrai patiriu ir didžiulį skaitymo malonumą.
Pirmojo lietuviško statybų žurnalo šimtmetis
Pirmojo lietuviško statybų žurnalo šimtmetis
Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1 viršelis.
Žurnalo Statybos menas ir technika redaktorius Antanas Macijauskas. Iš: Lietuvos albumas. [Kaunas, 1921], p. 193.
Prieš šimtą metų Lietuvoje pasirodė pirmasis periodinis lietuviškas leidinys statybų ir architektūros tema – mėnesinis žurnalas Statybos menas ir technika. Žurnalą leido Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisariatas, spausdino Lietuvos valstybės spaustuvė Kaune.
Leidėjas – Lietuvos atstatymo komisariatas – buvo Vidaus reikalų ministerijos padalinys, įsteigtas 1921 m. sausio 25 d. Įstaigai buvo pavesta rūpintis naujomis statybomis ir per Pirmąjį pasaulinį karą sunaikintų pastatų atstatymu. Komisariatas rengė statybų dokumentus: statybos taisykles ir įvairias instrukcijas, miestų ir miestelių plėtros planus, valstybinių ir visuomeninių pastatų, gatvių, kanalizacijos ir vandentiekio projektus, vadovavo miestų ir apskričių atstatymo komisijoms, tvirtino statybų projektus, prižiūrėjo privačias statybas, rūpinosi statybininkų mokymu, statybinių medžiagų gamyba, organizavo pastatų techninę priežiūrą.
Vienas Lietuvos atstatymo komisariato veiklos barų buvo skleisti visuomenei žinias apie racionalias statybas, todėl 1922 metų sausio mėnesį imtas leisti žurnalas Statybos menas ir technika. Žurnale buvo viešinami Lietuvos atstatymo komisariato parengti dokumentai, aprašomi įvykę renginiai, skelbiamos statybinių medžiagų kainos ir kita informacija, pateikiama nemažai vaizdinės medžiagos: fotografijų, brėžinių, planų, pastatų projektų.
Žurnalą redagavo Antanas Macijauskas, Lietuvos atstatymo komisaras, vienas iškiliausių to meto Lietuvos inžinierių, aktyvus visuomenininkas, publicistas ir švietėjas, kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę.
Pirmojo Statybos meno ir technikos numerio prakalboje architektas Adolfas Kelermileris rašė, kad Komisariatas Lietuvos atstatymo darbus pradeda tuščioje vietoje, remdamasis tik nuo rusų valdžios laikų likusiu statybos įstatymu. Komisariato ir naujojo leidinio tikslas esąs bendradarbiauti su visuomene, pateikti statybininkams žinių apie naujus statybų reikalavimus, duoti patarimų pastatų savininkams, tradicinei lietuviškai architektūrai pritaikyti techninių naujovių.
Išsamesnį straipsnį „Lietuvos atstatymo klausimu“ pirmajame žurnalo numeryje paskelbė Lietuvos universiteto profesorius architektas Mykolas Songaila. Jis rašė, kad užduotis atstatyti karo suniokotą šalį yra didelė ir sudėtinga – griuvėsiais virtę tūkstančiai namų. Būtina apgalvoti, kur prisiglaus iš Rusijos grįžtantys karo pabėgėliai. Visuomeniniais pagrindais Rusijoje prieš revoliuciją veikęs Lietuvos šaliai atstatyti komitetas buvo numatęs pagrindines atstatymo veiklos kryptis, tai yra: 1) racionalų miestų ir miestelių planavimą su vandentiekiu ir kanalizacija, 2) tipinių gyvenamųjų ir ūkio pastatų projektavimą, kuris leistų greitai ir nebrangiai statyti stiprius, šiltus, estetiškus trobesius. Geri visuomenininkų norai susidūrė su kliūtimis: Lietuvos gyvenviečių planų apskritai nepavyko gauti arba jie buvo su nepakankamais duomenimis, trūko žinių apie tam tikrose vietose vyraujančią pastatų stilistiką, o trūkstamos informacijos papildyti buvo neįmanoma dėl vykstančio karo. Kilus revoliucijai, visuomeniniai komitetai buvo likviduoti, o patyrę statybų specialistai išsibarstė po Rusiją. Lietuvos atstatymo komisariatas neturėjo ryšių su visuomeniniu komitetu, todėl nauji žmonės tą patį darbą pradėjo vėl iš pradžių. Lietuvoje trūko kvalifikuotų specialistų ir darbininkų, bet Komisariatas žadėjo spręsti kylančius uždavinius ir laukė visuomenės pagalbos bei palaikymo.
Pirmajame Statybos menas ir technika numeryje taip pat buvo publikuota keletas dokumentų: Projektų gaminimo skyriaus darbų programa, statybos projektų sudarymo instrukcija, amatininkų kursų mokymo programa, Lietuvos atstatymo komisariato įstatymas. Taip pat buvo paviešintas Komisariato pranešimas, įvairiose apskrityse sunaikintų ir ketinamų atstatyti pastatų lentelė.
Kaip vienas geriausių tradicinės architektūros pavyzdžių pirmajame žurnalo numeryje buvo pristatyta 1852 m. Pasvalyje pastatyta medinė klebonija, pateikti jos fasadų ir plano brėžiniai. Taip pat numeryje įdėta būdingų Panevėžio krašto priebučių, Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos, Simno apylinkių puošnių gyvenamųjų namų eksterjero elementų iliustracijų. Pirmasis numeris taip pat publikavo keletą gyvenamųjų namų, ūkio pastatų ir mokyklų projektų bei jų sąmatas.
Leidinys ėjo nereguliariai, iš viso buvo išleisti 5 numeriai, arba sąsiuviniai. Žurnalas baigė gyvuoti 1923 metais, paskutinis išėjo nr. 2(5). Žurnalas buvo nedidelės apimties, pirmieji numeriai turėjo 32 puslapius, o paskutinis numeris išėjo 16 puslapių.
Leidinyje straipsnių publikavo pats redaktorius A. Macijauskas, bendradarbiavo inžinieriai ir architektai Adolfas Netiksa, Feliksas Vizbaras, V. Maksimovas, miškininkystės mokslo pradininkas Povilas Matulionis ir kiti.
Nustojus eiti žurnalui Statybos menas ir technika, statybų ir architektūros temas gvildeno kiti periodiniai leidiniai: Lietuvos universiteto Technikos fakulteto tęstinis leidinys Technika (1924–1941), Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos leidinys Technika ir ūkis (1929–1940), technikos mėnesinis žurnalas Mūsų meisteris (1932), Kauno mūrininkų ir tinkuotojų profesinės sąjungos leidinys Lietuvos mūrininkas (1933–1934) ir kiti.
Įdomu, kad 1988 m. žurnalo Statyba ir architektūra vyriausiasis redaktorius Jonas Vėlyvis svarstė, ar sovietinį žurnalą galima laikyti tarpukario leidinio Statybos menas ir technika tąsa, prašė visuomenės patarimo tuo klausimu. Sovietinis statybų ir architektūros leidinys skelbė, kad buvo pradėtas leisti 1957 m.
Literatūra
Kančienė, Jolita. Antanas Macijauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 13, p. 737.
Kelermileris, Adolfas. Prakalba. Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1, p. 3.
Songaila, Mykolas. Lietuvos atstatymo klausimu. Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1, p. 6–7.
Vėlyvis, Jonas. Mūsų pradžia – 1922 metai? Statyba ir architektūra, 1988, nr. 9, p. 29.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Persiški kilimai ir jų simboliai
Persiški kilimai ir jų simboliai
Pristatome dr. Ievos Koreivaitės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos, paskaitą „Persiški kilimai ir jų simboliai“. Ši paskaita skirta vienam seniausių Persijos menų – kilimų rišimui pažinti. Persiški kilimai ypatingi savo rišimo technika, ne mažiau garsūs patys meistrai, kilimus rišantys žmonės. Šioje paskaitoje lektorė pabandys atskleisti tai, kas paslaptingiausia – kilimų raštus ir jų simbolius. Įdomu tai, kad persiškų kilimų raštai atstovauja ne vien persų kultūrai, bet ir archajinei archetipinei vaizduotės tradicijai, bendrai visiems žmonėms. Todėl persiškas kilimas gali būti patrauklus, nes jis kalba mums intuityviai suprantama kalba. Kartu, reikia pripažinti, kad daugelis simbolių, buvę tokie aiškūs mūsų protėviams, šiuolaikiniam žmogui nebėra suprantami.
Paskaitos turinys
00:00:00 Įžanga
00:04:05 Ką sako kilimo struktūra? Mehrabo kompozicija
00:08:30 Lοčak – torandž kompozicija
00:11:39 Apvadinės juostos
00:14:00 Kokie simboliai akivaizdūs? Ženklai
00:15:04 Krikščioniški ženklai. Angelai kilimuose
00:16:16 Mažiau akivaizdūs ženklai (mums). Pranašas Saliamonas ir Feniksas
00:16:35 Džinai kilimuose
00:19:19 Daugiau akivaizdžių ženklų
00:21:36 Simboliai
00:27:13 Imamo Ali likimo istorija
00:28:57 Cikliškumo simbolis
00:30:18 Buteh (vienas stipriausių simbolių)
00:35:25 Gul (heraldinis simbolis)
00:38:39 Simbolių lentelės. Deimantas
Vyskupo Arūno Poniškaičio mintys
Vyskupo Arūno Poniškaičio mintys
Mieli Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojai ir skaitytojai,
šventų Kalėdų dieną bažnyčiose skamba Evangelijos pagal Joną prologas, kuris skelbia, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Šis dieviškasis Žodis žmogiškai kalba apie mus ir su mumis. Jis pašaukė mus į gyvenimą, ir Jo dėka galime bendrauti, kalbėtis. Šiame santykyje su Dievu ir vieni su kitais augame kaip žmonės.
Linkiu, kad ir žodžiai, kuriuos tariame, rašome ar skaitome, kurtų gyvenimą, žadintų viltį ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje.
Palaimintų jums Kalėdų švenčių!
Vyskupas Arūnas Poniškaitis, Vilniaus arkivyskupijos generalvikaras
Man knyga yra vertinga, jei ji užkalbina, sudomina, įtraukia. Džiaugiuosi, galėdamas atrasti ką nors naujo, netikėto. Man svarbu geras turinio ir formos santykis, kad pastarosios kreivė nebūtų aukščiau pirmojo: tai yra, kad nebūtų įmantriai pasakojama apie daugmaž nieką.
Nelabai įsivaizduoju, kad aš galėčiau būti perskaitęs kokią nors gerą knygą, o bibliotekos darbuotojai – ne. Turbūt greičiau aš turėčiau klausti tokios rekomendacijos. Iš paskutiniu metu skaitytų gerų įvairaus žanro, stiliaus knygų man labai įstrigo Jevgenijaus Vodolazkino „Lauras“. Skaitydavau po skyrelį prieš miegą ir laukdavau kito vakaro. Radau daug gyvenimo išminties, senolių išminties, aktualumo gijomis persipinančios su šia diena. Stebino netikėtos įžvalgos, siužeto posūkiai ir pasakojimo linija, vienoje srityje besileidžianti, o kitoje – nuolat kylanti. Dar skaitydamas pasidžiaugdavau savąja karta, nes prisimindavau, kad autorius yra mano bendraamžis, vos pora metų vyresnis. Sukildavo toks „savas svetimas“ džiaugsmas 🙂
Gynybai tikrai nepamenu, kad būtų tekę naudoti…
O varge! Kažkada vaikystėje su jaunesniu broliu žaisdavome stalo tenisą. Stalu buvo paprastas stalas, o vietoje tinklelio išrikiuodavome knygas! Kažkaip barbariška. Bet kas buvo, tai buvo. Va, dar ir brolį pridaviau…
Tam tikra prasme turbūt taip. Elektroninė knyga sutaupo vietos lentynose, yra patogesnė kelionėje, leidžia naudotis patogiomis paieškos priemonėmis. Visgi, džiaugiuosi, galėdamas į rankas paimti tikrą knygą ir priešais save turėti ne ekraną, kurio ir taip gyvenime per akis.
Negalėčiau apibendrinti. Man knyga nuo vaikystės buvo labai gera draugė. Gal ir dėlto, kad nebuvo tiek daug „greito maisto“, kuris ją nukonkuruotų. Tai aš taip ir žiūriu į gerą knygą kaip į seną gerą draugę, kuri atveria medžiu kvepiantį langą į pasaulį, į autoriaus patirtį, protą ir širdį, mankština vaizduotę, „nesušvirkšdama“ visko efektingu vaizdu per ekraną. Žinoma, viskam yra savas laikas, bet labai norisi, kad jo skirčiau ir knygai.
Negaliu įsivaizduoti nei tokios knygos, nei tokio draugo. Kaip tik labai įdomu skaityti knygą kartu su kitu. Nebūtinai esant vienoje vietoje, ir vienu metu, bet pasidalinant tuo, kas patiko, įsiminė. Kito įžvalgos praturtina ir padeda geriau ir giliau pažinti turinį.
Knygos ji tikrai neverta. Net ir elektroninės. Negali gi visko suguldyti į lentynas ar skaitmenines laikmenas. Mano gyvenimo knyga – tai atmintyje pasiliekantys santykiai, susitikimai su įvairiais žmonėmis, prisilietimas prie jų istorijų, bendras darbas ar kokybiškas laikas prie kavos puodelio, bendra kelionė. Visa tai labai paprasta, bet ir labai asmeniška, brangu. Nėra kažkas tokio, ką pavydžiai turėtum tik sau, nes savanaudiškumas žudo gyvenimą. Tiesiog tai yra tokie „mažatiražiai“ dalykai, kurie pasilieka gyvame bendravime. Ir Dievo atmintyje, nes Jam tai tikrai rūpi kiekvienas mūsų žingsnis.
Nesu itin daug ir plačiai apsiskaitęs žmogus, bet autoriai, kurių knygos patiko, yra įvairaus stiliaus ir įvairių šalių. Žinoma, tai vertimai. Amerikietis Thomas Merton, kanadietis Wm. Paul Young, Airijoje gimęs C. S. Lewis, anglas Graham Greene, danas Henri J. M. Nouwen, graikas Nikos Kazantzakis, australas Alan Marshall, švedas Fredrik Backman… Ir kiti.
Žinau, kad tikrai ne apie indėnus. Išbandytas reikalas. Ankstyvoje paauglystėje, prisiskaitęs šio bei to iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, pagalvojau ir aš šia tema knygą parašyti. Jau po kokių dešimties minučių supratau, kad nieko nebus.
Apskritai – žinau, kad knygos neparašysiu. O jei galėčiau parašyti, norėčiau, kad tai būtų iš gyvenimo patirties išplaukianti knyga, bet nemokanti, kaip gyventi. Galbūt kalbanti vaizdais, fantastiniu siužetu, bet tokia, kurią perskaičius norėtųsi labiau gyventi, mylėti, kurti.
Gerai jau, gerai, ko čia kuklintis? Norėčiau parašyti „Žiedų valdovą“. Tik aišku, visai kitokį. Na, ne pamėgdžiojimą gi jau esančio. Labai originalų.
Po truputį skanauju Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“. Prieš kiek laiko gavau dovanų Liselotės Velskopf-Henrich „Harką“, tai atostogų metu sugrįžau į vaikystę. Po to įsigijau kitas senas šio ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knygas, ir šiuo metu, nors ir nereguliariai, keliauju su „Sugrįžimu pas dakotus“. O šv. Kalėdoms pasidovanojau Vandos Juknaitės „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Labai patiko interviu su autore, kuriame pristatoma ši knyga. Mielai perskaitysiu. Bet laukiu Kalėdų.