Rašytojo Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą
Rašytojo Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą
Rašytojo prozininko, vertėjo, publicisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, Anykščių krašto garbės ambasadoriaus Prancūzijoje Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą.
Prieš daug metų atsidaręs pašto dėžutę Paryžiuje nustebau, radęs laišką iš Niujorko. To labai trumpo Jono Meko laiško pagrindinė mintis buvo, kad literatūroje svarbiausia kalba. Perskaitęs pirmą pastraipą, pašokinėjęs po puslapius, aš jaučiu, ar autoriaus kalba kuria pasaulį, man pasakantį, atskleidžiantį daugiau nei mano kasdienis. Ar ji pačia savo kalba man ką nors bylo.
Tebūnie ne knyga, tebus tik trumpas apsakymas – ilgas romanas.
Jorge Luis Borges. BABELIO BIBLIOTEKA.
Prisimenu, kaip pernai žiemą per šalčius su drauge į židinį mėtėme knygas, anais laikais mumis manipuliavusias. Tai nebuvo knygos, tai buvo tik popierius, suliepsnojantis ir plėnimis byrantis. Man buvo gaila tik popieriaus ir kad tokiu laiku gimiau – jeigu ant to popieriaus būtų buvę išspausdinta kas nors kitka, gal jau tuomet man būtų atsivėrę kiek platesni akiračiai, nei atsivėrė po Lietuvos išsilaisvinimo?
Jos – kaip ramentai. Kai susilaužai koją. Noriu pasakyti, ypatingomis sąlygomis. Kai labai nori skaityti lėktuve, metro, autobuse, o knygos tampytis nenori. Bet skaitmenos niekada neatstos skaitymo malonumo, verčiant popierinės knygos puslapius. Žinoma, laikai keičiasi, ir jaunesnės kartos galbūt šį intymų santykį su tekstu užmezga ir per ekraną?
Kas yra karta? Mano kartą sudaro labai skirtingi žmonės, įsivaizduoju, kad ir šiuolaikines. Tik tiek, kad anuomet mums vienintelė prieiga prie platesnio pasaulio buvo knyga, kartais kseroksu spausdinta ir draugo iš po skverno vienai nakčiai paskolinta. Nenoriu plėtotis, nė vertinti, tik matau, kaip keičiasi požiūris į tai, kas yra knyga ir kas yra rašytojas. Gal ir nieko tokio, kad nuo rašytinio žodžio nuimta šventumo aureolė, tik neramu, kad atsiveriančios jo sklaidos galimybės jį banalina ir kartais paverčia politinio, visuomeninio, kultūrinio, pagaliau estetinio manipuliavimo įrankiu.
Visas paskolinčiau, tik paprašykite. Iš noro pasidalinti. Kaip kai kuriais labai gražiais saulėlydžiais nuo Pont Neuf. Saulėlydžių nesugrąžinsi. Bet jei perskaitėte knygą ir norite ją pasilaikyti, tai ir turėkite. Jei neperskaitėte, irgi turėkite – gal kada nors ji savaime jums atsiras po ranka?
Tai kad aš ją jau parašiau. Kiekviena mano knyga – tai išgyvento išgyvenimas. Tik tiek – kaip peržiesti savo asmenines patirtis, kad jos nebūtų tik mano asmenis dienoraštis, kad jos ir kitiems imtų kalbėti?
Lotynų amerikiečiai. Pinklės, manęs nepaleidžiančios. Ligi šiol parankinė knyga „Žaidžiame klases“.
Apie neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, net jeigu kai kada ir stačia galva trenki į mus skiriantį stiklą. Neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, gal grėsmingesnę nei virusas ar klimato kaita.
Skaityti – labai asmeniška. Kita vertus, dabar daugybė apžvalgų, anotacijų, kurios padeda susiorientuoti neaprėpiamoje knygų gausybėje.
Apie tarpukario Vilniaus menininkes
Apie tarpukario Vilniaus menininkes
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos dokumentai eksponuojami parodoje „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidarytoje parodoje pirmą kartą pristatyta tarpukario Vilniaus moterų kūryba. Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai. Parodoje pristatoma 60 menininkių, eksponuojami 52 tapybos, 10 skulptūros, 58 grafikos ir 37 fotografijos kūriniai, 40 archyvalijų (dokumentinės nuotraukos, objektai, spaudiniai), 8 etnografiniai objektai. Tarp dailės kūrinių, fotografijų ir dokumentų iš 9 Lietuvos atminties institucijų ir 4 privačių rinkinių eksponuojami ir Vrublevskių bibliotekoje Retų spaudinių ir Rankraščių skyrių fonduose saugomi iškilių to laikmečio moterų piešiniai, eskizai, piešinių ir kelionių albumai. Vizualinę parodos medžiagą papildo garso ir vaizdo įrašai. Dalis kūrinių, patikslinus jų atributavimą, visuomenei pristatomi pirmą kartą po beveik 100 metų pertraukos. Paroda veiks iki 2022 m. balandžio 10 d. Parodos kuratorės dr. Algė Andriulytė ir Ilona Mažeikienė.
Iliustracijos iš knygų:
Soltanaitė Remerienė Ona. Piešinių albumas (Žitomiras, Janapolis). 1917–1923, LMAVB RSS F320-191
Soltanaiitė Remerienė Ona. Piešinių albumas (Žitomiras, Janapolis, Šipienai, Radopolis). 1917–1923, LMAVB RSS F320-192
Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų žiniai
Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų žiniai
2021 m. gruodžio 20 d. biblioteka dėl techninių kliūčių nedirbs, atsiprašome už laikinus nepatogumus.
Direkcija
Dovana, atskleidžianti XVI a. rankraštinę kultūrą
Dovana, atskleidžianti XVI a. rankraštinę kultūrą
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką pasiekė retas leidinys, liudijantis XVI a. LDK rankraštinę kultūrą – „Библия Матфея Десятого“ („Motiejaus Dešimtojo Biblija“). Knygą parengė ir 2020 m. 416 egzempliorių tiražu Sankt Peterburge išleido Rusijos mokslų akademijos Rusų literatūros instituto (Puškino namų) ir Rusijos mokslų akademijos bibliotekos darbuotojai, vadovaujami lingvisto, biblinių tekstų tyrėjo Aleksejaus Aleksejevo. Leidinį sudaro 2 dalys: pirmojoje išspausdinta Motiejaus Dešimtojo rankraštinio Biblijos knygų sąvado, 1502–1507 m. sudaryto Vilniuje–Supraslėje, faksimilė. Antrajame tome skaitytojai ras išsamius mokslinius kodekso tyrimus.
Rankraštinis LDK kodeksas šiuo metu saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje, Izmailo Sreznevskio rinkinyje (II.75 arba 24.4.28). Biblioteką pasiekusi faksimilė skaitytojams leis ne tik susipažinti su tekstu, tačiau ir įvertinti šį kodeksą sudariusio Motiejaus erudiciją, knygai pritaikytą kaligrafijos meną, puikią LDK knygos apipavidalinimo kultūrą. Antrame tome išspausdinti tyrimai atskleidžia Motiejaus Dešimtojo asmenybę ir jo veiklą, Biblijos istoriją slaviškoje aplinkoje iki XV a. pabaigos, publikuojamo sąvado tyrimų istoriografiją. Išsamus kodikologinis aprašas, tekstologinis, menotyrinis ir muzikologinis tyrimai, knygos dekoro ir vandenženklių katalogai taps puikia parankine priemone tolesniems LDK rankraštinių kodeksų tyrimams. Leidinį bus galima skaityti Retų spaudinių skyriuje, Tado Vrublevskio skaitykloje. Lietuvą pasiekė tik du šios knygos egzemplioriai.
Informaciją parengė dr. Rima Cicėnienė
Jurgitos Bugailiškienės mintys apie knygas
Jurgitos Bugailiškienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalijasi Jurgita Bugailiškienė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė: „Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.“
Į knygos vertę žvelgiu iš įvairių perspektyvų. Mokslinės knygos vertė – jos turinio unikalumas, išsamumas, tikrumas, tikslumas. Grožinės knygos vertė – patirčių, jausmų atspindys, su kuriuo gali asmeniškai susitapatinti. Gražiausio dizaino knygų vertė – jų formos ir turinio dermės konceptualumas, įžvalgų ir sąsajų subtilumas, išpildymo braižas. Senų, retų, rankraštinių, riboto tiražo knygų vertė – fizinio vieneto unikalumas.
Aš dažniausiai knygose ieškau žinių ir idėjų, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui Madlen Ziege knygą „Jokios tylos miške“ įsigijau vien dėl termino „biokomunikacija“ – iš karto kilo idėjų bibliotekos edukacinėms veikloms.
Bibliotekoje dirba labai daug skirtingų patirčių, kvalifikacijos, interesų specialistų. Rekomenduočiau kiekvienam skaityti tas knygas, kurios atliepia asmeninius poreikius.
Namuose teko vieną didelę knygą storu viršeliu panaudoti kaip lentą popieriaus pjaustymui. Darbe būna, kad senos, nurašymui skirtos knygos tampa bibliotekos interjero dekoro elementais, meninėmis instaliacijomis.
Žmonių poreikiai įvairūs, svarbu, kad skaitytų (klausytų). Man asmeniškai patogiausios yra spausdintos knygos ir garsinės knygos.
Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.
Neturiu tokių. Skolinčiau bet kurią, kurios tik reikėtų.
Ne kartą esu pagalvojusi, kad gyvenu kaip pagal vadovėlį, bet pirmoji mintis perkaičius klausimą – stebuklinė pasaka.
Laikau pareiga perkaityti (kiek spėju) Anykščių krašto, iš Anykščių kilusių autorių knygas, nes pati esu anykštėnė.
Knygos nerašyčiau, tačiau visai nesenai esu pasakiusi draugei, kad jei būčiau pasakotoja, pasakočiau apie nuotykius.
Šiuo metu audiotekoje atidarytą Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
Virtuali paroda „Jonas Karolis – Dievo Lietuvai duotas taleris“
Virtuali paroda „Jonas Karolis – Dievo Lietuvai duotas taleris“
Jonas Karolis Chodkevičius (1571–1621)
Raižinys iš: Krasicki, Ignacy. Woyna chocimska. W Warszawie: nakładem i drukiem Michała Grölla, 1780.
LMAVB RSS L-18/1352
LMA Vrublevskių bibliotekoje 2021 m. spalio 6 ‒ lapkričio 24 d. veikė paroda, skirta Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo 450-osioms ir mirties 400-osioms metinėms. Nuo gruodžio 8 d. visuomenė gali susipažinti su virtualiu šios parodos variantu lietuvių ir anglų kalbomis. Jis aprėpia žymiai daugiau medžiagos, nei buvo eksponuota minėtoje parodoje.
Čia dera paaiškinti tokį iš pirmo žvilgsnio keistą parodos pavadinimą. Kuo čia dėtas taleris? ‒ Šitas senas germaniškas žodis pirmiausia žymi klonį, slėnį ar įdubą (saks. Dal, vok. Thal). Joje kartais būdavo randama sidabro, todėl ten neretai būdavo įrengiamos sidabro kasyklos, o iškasenos vadintos daleriais, arba taleriais, – jos reiškė brangų sidabro pinigą. Taleris yra tai, kas iškasta, surasta ir į dienos šviesą iškelta Vokietijoje. Metaforiškai kalbant, mūsų taleris Jonas Karolis, Jono Jeronimaičio sūnus, ‒ tai, kas dienos šviesą išvydo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kokį Jono Karolio atminimą mums išsaugojo vienalaikiai artefaktai? Ar mes, jais pasirėmę, galime šį karvedį laikyti Dievo dovana Lietuvai?
Į šį klausimą virtualios parodos lankytojai patys lengvai suras atsakymą. Mat visa gausi medžiaga rodoma keliuose jos skyriuose: „Giminė ir tėvai“, „Studijos, kelionė po užsienį, šeima ir cursus honorum (karjera)“, „Jonas Karolis Livonijos kare su švedais. Salaspilio (Kirchholmo) mūšis“, „Jono Karolio žygiai į Maskvą 1610‒1612 ir 1617‒1618 m.“, „Jonas Karolis ATR kare su turkais. Chotyno mūšis“, „Laidotuvės ir atminai. Fundacijos“, „Atminimo įprasminimas“ ir „Tyrimų publikacijos“.
Virtualios parodos koncepcijos autorius – dr. Sigitas Narbutas. Medžiagą jai rinko: dr. Daiva Narbutienė, dr. Neringa Markauskaitė, Violeta Radvilienė ir dr. Sigitas Narbutas. Į anglų kalbą parodos tekstus vertė Ana Venclovienė. Parodos dizainą kūrė Audronė Stasiukaitytė ir Eglė Stasiukaitytė. Ją internetan įkėlė Audronė Steponaitienė.
Rengėjai
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?
Senieji sveikinimo atvirukai
Senieji sveikinimo atvirukai
Senieji Kalėdiniai ir naujametiniai atvirukai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyrių rinkinių kartu su atvirukais iš Nalšios muziejaus fondų eksponuojami Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Apžvelgiami 1900–1980 metais įvairiose šalyse išleisti spausdinti sveikinimai: temų, piešinio, kompozicijos, puošybos stiliaus kitimas, fotografijos įtaka.
Eksponatus jungtinei parodai rinko ir konsultavo Lietuvos mokslų akademijos Retų spaudinių skyriaus vedėjos pavaduotoja Danguolė Palačionytė, apipavidalino komunikacijos skyriaus darbuotoja Eglė Stasiukaitytė.
Sunku nustatyti, kada tiksliai gimė tradicija siųsti sveikinimus – net prieš mūsų erą artimuosius su naujaisiais metais sveikindavo kinai ir egiptiečiai. Pirmasis spausdintas Kalėdų šventei skirtas atvirukas pasirodė 1843 m. gruodį Anglijoje 1000 egzempliorių tiražu. Kainavęs vieną šilingą, jis iškart tapo labai populiarus: pirmojo proginio atviruko kūrėjas tapytojas John Callicot Horsley piešinyje pavaizdavo gailestingumo darbus, šventinį stalą, pridėjo linkėjimų įrašą – nusipirkusiajam pakako tiesiog užrašyti, kam atvirukas adresuojamas ir kas jį siunčia.
Modernėjantys visuomenės bendravimo būdai, pašto ženklų atsiradimas, nedidelio formato spaudos pritaikymas piešiniui paskatino pirmųjų atvirukų kūrimą. Prasidėjus atvirukų epochai, paplito ir jų kolekcionavimas. 1895–1918 m. laikotarpis vadinamas Kalėdinių atvirukų „aukso amžiumi“ – to laikotarpio egzemplioriai ypač vertinami kolekcionierių dėl džiugios, šviesios, viltingos šv. Kalėdų laukimo nuotaikos.
Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX a. antroje pusėje, jie atkeliavo iš Vakarų Europos. Atvirukų leidybai Lietuvoje turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, pagal kurį teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms. Atvirukų leidyba ypač išaugo panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškais rašmenimis, daugiausia jų buvo išleista laukiamiausiai, linksmai ir puošniai Kalėdų ir Naujųjų metų šventei. Lietuvos leidyklos atvirukų vaizdų kartais įsigydavo iš Prancūzijos, Vokietijos, o spausdindavo pridėję lietuvišką užrašą.
Net tobulėjančios ryšio priemonės nepanaikino tradicijos didžiausių metų švenčių proga siųsti atvirukus. Jie tradiciškai skirti džiaugsmo, jaukumo nuotaikai kurti, todėl Kalėdiniai atvirukai išsiskiria spalvomis, žiemos peizažais, kuriuose dažniausiai vaizduojamos apsnigtos bažnytėlės, sodybos, gyvūnai, eglės šakelės, žvakės, žaisliukai. Juose pavaizduoti einantys į bažnyčią, besigrožintys Betliejaus žvaigžde, puošiantys Kalėdų eglutę ar Kristaus gimimą švenčiantys žmonės. Tuo tarpu naujametiniuose atvirukuose dominuoja aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys. Įdomu, kad kalėdiniuose atvirukuose dažniausiai vaizduojama žiema, žvaigždėta naktis, o naujametiniuose galima išvysti dieną ir net vasarą.
Nors bėgant laikui keitėsi atvirukų gamybos technologijos, kito jų poreikiai, šie meno spaudiniai išgyveno ir XXI a. įgavo naujų pavidalų (spalvota skaitmeninė fotografija, elektroninis atvirukas). Nepaisant to, tradicinis spausdintas sveikinimo atvirukas gyvuoja iki šiol ir vis dar populiarus. Gražiausia metų šventė Kalėdos – tai dovanos ir būtina smulkmena – atvirukas su artimųjų, draugų, kolegų palinkėjimais.
Nepažinti vardai. Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną
Nepažinti vardai. Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną
„Meistro profesionalumo ir meno sintezė šiuolaikinėje knygrišystėje“ – ši akademiko prof. Domo Kauno publikacija paskelbta Lietuvos mokslų akademijos svetainėje.
Kviečiame pasiklausyti akademiko prof. D. Kauno pasakojimo apie knygrišystės meistrą, kurio klientais tapo daugybė kolekcininkų, taip pat ir šalies vadovas Gitanas Nausėda.
Leonas Panavas (1942–2011) kilo iš daug vyrų Panãvų pavardę turinčio Ignalinos krašto. Meistras minimas kai kuriose monografijose, disertacijose, mokslo straipsniuose, mokslo populiarinimo leidiniuose, knygrišystės profesionalų konferencijų pranešimuose. Apie jį prabilti skatina gausus kūrybingos vaizduotės ir išmanių rankų sukurtas knygrišystės paveldas, belaikė mirtis, jautrūs amžininkų liudijimai. Jo geriausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus ir plačiai pasklido. Svarbus liudijimas apie knygrišį yra šilti atsiliepimai tų, kurie su juo bendravo, saugo jo įrištas knygas, geba jas lyginti su kitų meistrų darbais, įžvelgia originalumą ir išliekamąją vertę. 2016 metų birželį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vyko knygrišio Leono Panavo darbų paroda. Parodoje pristatytas knygrišystės paveldui skirtas Leono Panavo (1942–2011) įrištų leidinių asmeninis rinkinys, knygrišystės įrankiai ir medžiagos. Parodos rengėjai – Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas.
Knygos mėgėjai, bibliofilai, kolekcininkai bei spausdinto paveldo vertintojai kelis dešimtmečius žinojo ir vertino Leono Panavo meistrystę, suteikiant knygoms antrąjį gyvenimą ir savitą grožį. Knygrišys, kilęs iš Ignalinos krašto, įgijo metalo apdirbėjo profesiją, daugiausia dirbo Vilniaus gamyklose. Knygrišystės mokėsi savarankiškai ir konsultuodamasis su patyrusiais meistrais, orientavosi į XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės leidinių įrišų oda būdus. Paslaugas daugiausia teikė bibliofilams, kolekcininkams ir antikvarinio spaudos paveldo prekiautojams. Jo brandžiausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus. Asmeninį knygrišystės palikimo rinkinį sudaro 131 knyga, aštuonių serialinių leidinių 19 komplektų ir penkios savadarbės knygrišystės užrašų knygos. Leidinių amžius – 1876–2007 metai. Remdamasis de visu principu, katalogo sudarytojas užfiksavo svarbiausius įrišo materialiosios kultūros elementus: viršelių medžiagą, jos spalvą, antraštinių duomenų ir ornamentikos įspaudus, priešlapių formą, bloko pjūvį, popieriaus būklę, restauravimo bandymus. Taip pat nuosekliai registruoti leidiniuose esantys knygos istorijos ir bibliofilijos duomenys: marginalijos, nuosavybės ženklai, prieknyginė medžiaga. Parodą lydėjo prof. D. Kauno parengtas katalogas „Leono Panavo asmeninis knygų įrišų rinkinys“.
Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?
Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?
Kviečiame žiūrėti paskaitą, kurioje buvęs Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro studentas Aivaras Vilutis papasakojo apie savo kelią ieškant nežemiškos gyvybės, remiantis astrobiologijos mokslu. Atlikdamas praktiką agentūroje NASA, jaunas tyrėjas pradėjo visiškai naują projektą – kaip padedant dirbtiniam intelektui sukurti statistinį nežemiškų mėginių klasifikatorių, kuris galėtų nustatyti, ar tie mėginiai turi gyvybės ženklų.
Paskaitos metu lektorius taip pat aptarė šiuos klausimus: kokiais principais remiamės, ieškodami tokios gyvybės, kokią pažįstame, ir tokios, kokios dar nepažįstame. Kokie dėsniai galėtų galioti universaliai gyvybei?
Paskaitą lektorius baigs pasakojimu apie naujausią mokslinę patirtį, įgytą šią vasarą su Mėlynojo marmuro kosminių mokslų instituto (angl. Blue Marble Space Institute of Science) mokslininkais, vykdant naujų galimų biologinių ir fizinių technologijų gyvybės paieškas