Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertingiausios tokios knygos, kurios sujudina, paskatina mąstymo ar matymo pokytį, priverčia jaustis nepatogiai, kelia iššūkį, varo į neviltį, kelia neapykantą, pasišlykštėjimą, siaubą, nejauką, persmelkia ironija arba absurdu. Žinoma, jokia knyga nėra vertingesnė nei gyvi pojūčiai, patirtys, suvokimai, prisiminimai, tad iš knygų vertingiausiomis laikau tas, kurios geriausiai veikia kaip šių pojūčių, patirčių ar minčių katalizatoriai. Visuomet didžiausias malonumas ne būti mokomai ir protinamai, bet pačiai išspręsti kokį nors intelektinį galvosūkį, rasti kelią iš minčių labirinto, perlaužti tikrovės ar meno dėsnį. Ir kai esu priverčiama tai padaryti, kad ir kaip man būtų šlykštu, baisu, nejauku ar nepatogu, patiriu didžiausią literatūrinį katarsį, nepriklausomai nuo to, ar kūrinys kalba apie aktualijas, pasiūlo įtraukų siužetą, veikėjus, su kuriais norėčiau tapatintis, vietoves, po kurias malonu būtų paklajoti vaizduote. Būtent tie kūriniai, kuriuos suprasti ir išlukštenti prireikė laiko, pastangų ir vidinės transformacijos, išlieka mano atmintyje kaip vertingiausi.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Senuosius Mesopotamijos mitus. Ne per seniausiai pati dar kartą nuosekliai perskaičiau Gilgamešo epą, Enuma-Eliš (pasaulio sukūrimo mitą), Nojaus, Utnapištimo ir Atrahasio mitą, pasakojimą apie deivės Ištar kelionę į mirusiųjų pasaulį ir kitus išlikusius dantiraščio vertimus, sudėtus į dailų „Oxford Classics“ leidimą. Nors fragmentiški, nepilnai atkurti, dalimis rekonstruoti iš įvairių nuorašų, tie mitai absoliučiai nuostabūs! Ne tik gerokai emocingi ir dramatiški, kaip ir priklauso senųjų dievų knibždančiomis istorijoms, bet ir pilni dviprasmybių, interpretacijos galimybių, tramplinų kontempliacijai. O labiausiai mane nustebino tai, kad prieš kelis tūkstantmečius aprašyti rūpesčiai, dramos ir egzistenciniai klausimai tebėra visiškai suprantami ir šiandienos skaitytojui. Turint galvoje tai, kad kaip tik iš Mesopotamijos slėnio kildinama raštija, bet kuriam bibliotekininkui akadų ir babiloniečių mitologija galėtų būti įdomi ir kaip literatūros, ir bibliotekininkystės ištakų lopšys.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma. Kas gi nėra paslėgęs knyga džiovinamų lapų, gėlių žiedų, žolynų, parėmęs kokio virstančio vazono ar tiesiog išstatęs lentynoje kaip interjero detalės? Kai gyvenau Kopenhagoje (kur parduotuvėse nėra mums įprastos varškės, užtat pilna įvairiausio rauginto pieno, tad improvizuodavau ir varškę gamindavausi pati), dažnai po pačių didžiausių ir sunkiausių namuose turimų knygų stirta paslėgdavau varškės sūrį. Keletą muziejaus katalogų (jei juos irgi priskirsime knygoms) esu iškarpiusi ir reprodukcijomis papuošusi kambario sienas.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Sklaidos ir prieinamumo atžvilgiu – taip. Asmeninio santykio atžvilgiu, bent jau man, – ne. Skaitmenines knygas skaitau tuomet, kai jų prireikia studijoms ar individualiems tyrinėjimams, nes šitaip jas kur kas lengviau susirasti internetinėse duomenų bazėse. Tačiau skaitydama savo malonumui visada renkuosi tik popierines knygas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Veikiausiai, turi. Požiūrį į knygas keičia jų prieinamumas, platesnis literatūros lauko kontekstas. Pavyzdžiui, sovietmečiu nepasiekiamas ir nežinomas užsienio autorių knygas šiandien puikiausiai galima susirasti jei ne knygyne ar bibliotekoje, tai elektroniniu formatu, jei ne lietuviškus vertimus, tai originalo kalba arba išverstas į anglų kalbą. Tai, kad daugelis mano kartos žmonių be problemų skaito anglų kalba (o dažnai ir dar keliomis), ženkliai praplatina prieinamos literatūros geografiją, ką jau kalbėt apie nusiritusius cenzūros ir valdžios kontrolės pančius. Kaip ir informacijos apskritai, taip ir knygų klausimu mano kartos atstovams nebereikia spręsti problemos, kur jų gauti. Svarbesnis tampa gebėjimas šią informacijos gausą kritiškai vertinti, atsirinkti, atpažinti kokybės signalus, atskirti šlamštą, kurio automatiškai irgi pagausėja, nuo vertingų kūrinių. Kita vertus, ir greitėjantis gyvenimo tempas neleidžia švaistyti laiko skaitant bet ką. Todėl sakyčiau, kad šiandienos skaitytojas kur kas labiau užverstas literatūra – ir gera, ir vidutine ar net prasta, bet kur kas labiau skubantis, nenuoseklus, skeptiškas.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Turbūt Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Žinau, kad jos egzempliorių pilna visur, bet jausčiausi itin nesaugiai neturėdama vieno prie savęs ir negalėdama bet kada atsiversti. Tai vienintelė knyga, kurią pabučiuoju kiekvienąkart paėmusi į rankas.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Sunku pasakyti, nes ta biografija dar būtų palyginti neilga. Savo biografijoje esu ne tik protagonistė, bet ir antagonistė, nuolat ir įvairiais būdais niokoju save ir kuriu sau kliūtis, o tuomet jas daugiau ar mažiau elegantiškai griaunu. Galėtų išeiti klasikinis Bildungsroman. Kita vertus, gyvenimo etapai tokie skirtingi, kad turbūt labiau tiktų novelių rinkinys. Bet kuriuo atveju, toje biografijoje būtų ir absurdo, ir poezijos, ir magiškojo realizmo elementų.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Regioninių ar etninių dėsningumų savo literatūrinių meilių ir nemeilių sąrašuose kol kas nepastebėjau. Kiekviena kultūra turi savitų, ypatingų bruožų, kurie gali būti egzotiški, juokingi, absurdiški, gilūs, nesuprantami, šokiruojantys, įkvepiantys.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Pastaruoju metu kirba ambicingas, bet ir rizikingas sumanymas – imtis žanrinės literatūros. Pastebėjau, kad ne vienam mano pačios mėgstamam rašytojui, pagarsėjusiam gilia, intelektualiai provokuojančia, nestandartine proza, anksčiau ar vėliau ima ir užeina noras parašyti vesterną. Arba detektyvą. Arba meilės romaną. Iš esmės, kurti tokių žanrų rėmuose nėra sunku, tereikia laikytis kanono ir sekti nusistovėjusia schema. Keblumas tas, kad šitaip rašant neretai ir lieka tik schema, tik pats žanras tarsi griaučiai, kuriuose nieko nėra, ūžauja vėjas ir tumuluoja dulkės. Kitaip tariant, rašyti žanrinę literatūrą nėra sunku, bet rašyti gerą žanrinę literatūrą – dar ir kaip. Štai kodėl sakau, kad sumanymas ambicingas ir rizikingas. Bet juk nelabai turiu ko prarasti, tad galbūt vis tiek išmėginsiu jėgas kyštelėdama koją, tarkime, į mokslinės fantastikos sferą. Na, gal tik pirštą. Kol kas nieko tikresnio neišduosiu.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

David Markson „Wittgensteino meilužė“, kurią ką tik lietuviškai išleido mano labai mylima „Rara“ leidykla.