Poetės Jurgos Jasponytės mintys

2023-11-03

©Dirk Skiba nuotrauka

Jurgita Jasponytė – ryški, savita asmenybė Lietuvos poezijos lauke, su vyru, poetu Mariumi Buroku beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose augina dukras Ugnę ir Jūrę Jotvilę.

Poetės kūryboje susipynę šiandienos pasaulio moters patirtys ir etninės kultūros ženklai, o vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos – turi stiprią autentišką išraišką.

2015 m. eilėraščių knyga „Šaltupė“ išrinkta į Metų knygos penketuką ir apdovanota prestižine Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. 2019 m. išleistas rinkinys „Vartai Auštrieji“ – taip pat Metų knygos penketuke. J. Jasponytės tekstai versti į latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, anglų, vokiečių kalbas.

Poetė – originali skaitovė, eilėraščiams suteikianti folklorinių dainų intonacijas, dalyvauja literatūros renginiuose Lietuvoje, Latvijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos projekte „Literatūros pamokos“ Jurgita Jasponytė papasakojo apie savo kūrybą, folkloro svarbą, poezijos ir dainos ryšį kasdienybėje, padainavo kelias liaudies dainas (įrašas „Literatūros pamoka su Jurgita Jasponyte“ https://www.youtube.com/watch?v=rqDsEpNJhGE).

Jurgita Jasponytė: „Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria. Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja.

Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Folkloras man svarbus todėl, kad tai seniausi sakytinės kultūros tekstai, tam tikra forma pasiekę ne tik mus, bet ir anksčiau kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse.

Man asmeniškai praeito šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė gali būti subjektyvi: vertinga knyga yra ta, kuri šiuo metu yra tau aktuali, kurioje randi reikalingų žinių, patiri skaitymo malonumą, galima ir terapinė funkcija. Kita vertus, yra ir objektyvesni knygos vertės kriterijai, kurie apima jos išliekamąją vertę lemiančias temas, raiškos priemones ir t. t. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojai taip pat yra labai skirtingi ir skirtingų interesų žmonės, todėl nelengva sugalvoti knygą, kurią rekomenduočiau. Be to, paprastai norisi rekomenduoti paskutinę perskaitytą arba šiuo metu skaitomą knygą. Tačiau, nenorėdama užbėgti klausimams „už akių“, paliksiu rekomendaciją pabaigai 🙂

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tikriausiai teko, nors dabar sunku atsiminti konkretų atvejį. Štai mano vyras Marius šiuo metu paremia savo išmanaus telefono kroviklį šalia esančia knyga, nes tikriausiai kažkas telefone yra sulūžę ir blogai kontaktuoja su krovikliu. Svarbu, kad ta netiesioginė paskirtis nesugadintų knygos.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Turiu vilties, kad skaitmeninės knygos yra greičiau ne spausdintų knygų konkurentės, bet jų alternatyva. Jas neretai renkamasi kelionių atvejais, arba kai popierinę knygą gauti sudėtingiau.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Taip, ko gero, kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Tai neišvengiamai lemia besikeičiantys laikai, besikeičiančios pačios knygos ir jų leidyba. Kažkada knygos vertę didino tai, jog ją buvo sunku gauti. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės – tarkim, spaudos draudimo metai ir pan. Taip pat, jei kadais knyga buvo kultūros ar prabangos ženklas, šiandien knyga gali būti labai įvairi vertės prasme ir gana nesunkiai prieinama – tai neišvengiamai keičia ryšį ir požiūrį į knygą.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tikram draugui skolinčiau bet kurią knygą!

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Na, turbūt nebūsiu labai originali, tačiau lengviausiai įsivaizduoju savo biografiją biografijų žanro lentynoje – 929 J Na, gal dar kaip eilėraštį.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Nemanau, kad taip tendencingai skaitau, kad galėčiau išskirti mėgstamiausią šalį, kalbėdama apie rašytojus. Skaitau įvairią literatūrą. Tik gal tam tikrais gyvenimo tarpsniais skaitau daugiau vienos ar kitos šalies autorius. Tai nulemia atsitiktinumai, kintantys interesai, šiandienos aktualijos, įvykiai. Šiuo metu, tarkim, paskaitau daugiau ukrainiečių poezijos, šį bei tą išverčiu. Ir tas dėmesys, žinoma, sąlygotas tenai vykstančio karo. O pati ukrainiečių poezija yra tapusi tam tikra emocinės informacijos pernešėja, skleidėja.

Kokią knygą rašote šiuo metu?

Dabar sudarinėju savo trečiąją poezijos knygą. Iki išeinant knygai nenoriu pasakoti, apie ką ji. Tarsi apskritai mokėčiau papasakoti, apie ką yra poezija 🙂

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Simono Daukanto raštų pirmąjį tomą. Ką tik baigiau „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir pradėjau „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kadangi nuosekliai iki šiol nebuvau S. Daukanto raštų perskaičiusi, nusprendžiau tai padaryti. Juolab, kad man iš tiesų šis skaitymas teikia malonumą – pradedant autoriaus vartojama kalba, baigiant mums mažiau žinomais ar primirštais faktais ir jų interpretacijomis.

Štai, kad ir pasakojimas apie Vilnios naujosios vagos atsiradimą ir kalno perkasimą: „Kaipogi tuojau pilis ant to kalno, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė [Gediminas], kurias norėdamas aptvirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas minavoja: „Kapt y bys pašol w Wilniu gary kapac̒ – eitum tu į Vilnių kalno kasti!“ Gediminas tą naują vietovę pramane Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vilkus, kurie lieknuose kūkyklas turėjo.“

Linkiu gero skaitymo ir atradimų