Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Kristijono Barčo sudarytas rinkinys vokiškas – visi jame esantys dainų tekstai išversti į vokiečių kalbą ir tik pirmas posmas po natomis parašytas lietuvių kalba. Abiejuose Dainų balsų tomuose, kartu su variantais, užregistruotos 453 melodijos. Medžiaga rinkiniui buvo rinkta 1820–1882 metais. Savo parengtu lietuvių liaudies dainų rinkiniu K. Barčas ne tik populiarino lietuvių folklorą vokiečiakalbėje aplinkoje, bet ir atskleidė lietuvių liaudies poezijos turtingumą. K. Barčo veikalą pripažino tarptautinė mokslinė ir kultūrinė visuomenė. Jo rinkinys prisidėjo prie lietuvių tautosakos sklaidos. Tai buvo pirmas ir paskutinis Mažosios Lietuvos dainų rinkinys – su juo baigėsi XIX amžiaus Prūsijos lietuvių liaudies dainų su melodijomis rinkimas. Dr. Kotrynos Rekašiūtės parengtas garso įrašas primins mažai žinomą, tačiau lietuvių tautosakos mokslui itin nusipelniusį šviesuolį – Kristijoną Barčą.
Knyga ir vertėjas
Knyga ir vertėjas
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, pradeda pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Kiekvienu įrašu konkrečią knygą (arba autorių) pristatys vertėjas, kuris dažniausiai lieka už kadro, bet kaip tik jis labiausiai pajėgus atskleisti verčiamų kūrinių istorinius ir kultūrinius kontekstus, menines priemones, galimus ryšius ar paraleles su Lietuvos realijomis.
Šiame įraše vertėja Austėja Merkevičiūtė pristato svarbiausią austrų psichiatro ir neurologo Viktoro E. Franklio veikalą „Sielogyda“. Vertėjai talkina Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto Lietuvoje įkūrėjas prof. Rimantas Kočiūnas. „Sielogydoje“ Franklis teoriškai pagrindžia logoterapiją, būtent į prasmę orientuotą psichoterapiją, ir pateikia daugybę jos praktinio taikymo pavyzdžių, taip pat ir tokiomis ribinėmis aplinkybėmis kaip koncentracijos stovykla. Logoterapija yra viena iš trijų kertinių Vienos psichoterapijos krypčių greta Sigmundo Freudo psichoanalizės ir Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos.
Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“
Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“
Doc. dr. Žavintos Sidabraitės paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“ iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“. Reikšmingų lietuvių literatūros ir raštijos paminklų autorius, rengėjas, vertėjas Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) buvo kitataučių atvykėlių į Prūsijos Lietuvą palikuonis. Lektorė pabandys aiškintis, kaip vyko šio dviejų kultūrų aplinkoje susiformavusio „vokiečių lietuvio“ tolydžio stiprėjusi kreiptis lietuvių kultūros link, kokios aplinkybės ir veiksniai paskatino, sudarė sąlygas būtent XVIII amžiaus pabaigoje visa jėga išsiskleisti Milkaus filologiniam talentui – parengti ir išleisti reikšmingiausius amžių sąvartos lietuvių kalbos ir literatūros veikalus. Taip pat bus atkreiptas dėmesys į kai kuriuos Milkaus asmens ir darbų recepcijos modernioje Lietuvos kultūroje aspektus.
Lietuvių skalikai istorinėje raidoje
Lietuvių skalikai istorinėje raidoje
Kiekviena gyvūnų rūšis turi savą istoriją, charakterio ypatybes, kaip ir valstybės bei tautos, kurios tuos gyvūnus augina. Ir kuo gyvūnas arčiau žmogaus, tuo jų gyvenimo sąsaja stipresnė. Visos istorinės, kultūrinės, politinės ir net charakterio kaitos sutrikimai galioja ir gyvūnams. Šuo nuo seno buvo labai reikalingas žmonėms, nes padėjo medžioti, kariauti, saugojo turtą, o šiais laikais atlieka ir daug sudėtingesnes funkcijas (šunys vedliai, kaniterapijos šunys ir t. t.). Vienintelė lietuviška šunų veislė – lietuvių skalikas – irgi nuėjo ne trumpą, sudėtingą ir su mūsų valstybės istorija susijusį kelią – nuo įdomaus ir išskirtinio susidarymo ir trijų skirtingų rūšių iki beveik visiško išnykimo ir galų gale iki atkūrimo. Apie visa tai ir dar daugiau galima išgirsti šioje paskaitoje. Lektorius yra knygos „Lietuvių skalikai“, skirtos vienintelei lietuviškų šunų veislei – lietuvių skalikams, vienas iš autorių.
„Marginalizuotas Vilnius: bedarbiai, prostitutės, elgetos 1920–1939 metais“
„Marginalizuotas Vilnius: bedarbiai, prostitutės, elgetos 1920–1939 metais“
Kaip ir kiekvienas didesnis miestas, Vilnius turėjo viešai nerodomą, slepiamą gyvenimo pusę. Joje kasdieninius iššūkius stengėsi įveikti visuomenės paribyje atsidūrę vilniečiai – bedarbiai, prostitutės, elgetos, nakvynės namų gyventojai. Paskaitoje aptartos tokių žmonių gausėjimą lėmusios priežastys, jų gyvenimo sąlygos, aiškinama, kokios pagalbos jie galėjo tikėtis, atskleidžiamas migracijos vaidmuo jų gyvenime. Paskaitos lektorė – dr. Vitalija Stravinskienė (Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja) tiria Vilniaus miesto ir jo krašto XX a. istoriją.
Paskaita „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje“
Paskaita „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje“
2022 m. spalio 19 d. Vrublevskių bibliotekoje įvyko doktorantės Ugnės Jonaitytės vieša paskaita „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje: mastai, sezoniškumas, socialinė aplinka ir likimai“, kuri parengta remiantis duomenimis iš parapijų metrikų knygų. Nesantuokinio gimstamumo problema buvo aktualizuota dar XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu mokslininkai, analizuodami praeities visuomenių demografinius procesus, į savo tyrimus ėmė įtraukti ir duomenis apie nesantuokinius vaikus. Nesantuokiniai vaikai, ilgą laiką buvę savotiškose šeimos istorijai skirtų tyrimų paraštėse, yra puikus objektas norint suprasti praeities visuomenių demografinio elgesio ypatybes. Lektorė paskaitoje analizavo ir lygino duomenis, gautus iš Vilniaus vyskupijai XVIII a. priklausiusių parapijų metrikų knygų. Apžvelgė istoriografijoje nenagrinėtus klausimus – nesantuokinių ir santuokinių vaikų bei pamestinukų gimstamumo tendencijas ir sezoniškumą, šių vaikų tėvų ir krikštatėvių socialinę padėtį, pamestinukų atveju – numanomas gimdymo aplinkybes. Pranešimas paremtas iki tol istoriografijoje menkai naudotais šaltiniais – parapijų metrikų knygomis, apimančiomis tiek Vilniaus miesto parapijų (Šv. Jonų, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bei Šv. Stepono), tiek ir aplinkinių Vilniaus vyskupijai priklausiusių miestelių ir kaimų parapijų (Čiudeniškių, Karkažiškių, Kernavės, Lavoriškių, Musninkų, Pabaisko ir Šumsko) duomenis. Paskaitoje taip pat kalbama apie pakrikštytų nesantuokinių ir santuokinių vaikų skaičiaus tendencijas per visą XVIII a., numanomus nesantuokinių pakrikštytų vaikų likimus.
Akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms
Akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms
2022 m. rugsėjo 14 d. sukanka 130 metų, kai Tuminiškėse (Daugpilio apskr., Latvija) gimė Steponas Kolupaila (1892–1964). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka prisideda prie sukakčiai skirtų renginių, pristatydama virtualią parodą „Nors vandenyje, o lieka pėdos“, skirtą akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms ir interviu su akademiku Kęstučiu Kilkumi.
Parodoje pristatomi svarbiausi moksliniai S. Kolupailos darbai hidrologijos, melioracijos, kartografijos srityse. S. Kolupaila garsėjo kaip žmogus, sugebėjęs derinti mokslinę veiklą su visuomenine: daugybės draugijų narys, skautas, taip pat aistringas keliautojas, kraštotyrininkas, fotografas, mokslo populiarintojas. Jo akademiniai pasiekimai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir JAV. S. Kolupailai teko gyventi sudėtingų istorinių pervartų laikotarpiu, bet jis niekada neužmiršo Lietuvos, kiek galėdamas dirbo jos labui.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas S. Kolupailos personalinis fondas F366 bei Stepono Kolupailos asmeninės bibliotekos kolekcija.
Parodą rengė Eglė Šegždienė, Eglė Kundrotienė
Interviu rengė Inga Berulienė
Knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės
Knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės
2022 m. rugsėjo 21 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks naujausios karo istoriko prof. Valdo Rakučio knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės. Dalyvaus knygos autorius Valdas Rakutis ir knygos sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė. Renginį ves istorikė doc. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Karo istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir patirtį.
Autorius klausia, ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus vadovas? Pasakyčiau taip: vadovų, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo. Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio?
Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi vienus su kitais Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes. O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį? Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?
V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir gretina su šiandiena.
Renginio metu bus galima įsigyti leidinį su autoriaus autografu.
Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685
Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?
Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?
Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko Liudo Jovaišos paskaita. Lektorius apžvelgia seniausios Lietuvoje akademinės organizacijos raidos laikotarpius, gilinasi į lig šiol kilusias kontroversijas dėl LKMA tapatybės ir veiklos ir svarsto, ar Akademijos pavadinimas adekvačiai atliepia jos tapatybę.
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. rašytas dienoraštis – išskirtinės apimties ir vertės šaltinis. Daugiau kaip 750 puslapių apimties rankraštyje regime itin smulkiai aprašytą Sapiegų giminės atstovo kasdienybę: susitikimus su pačiais įvairiausiais asmenimis (valstybės pareigūnais, giminaičiais, klientais ar pavaldiniais), dalyvavimą LDK Vyriausiojo Tribunolo, seimelių, Seimo veikloje, gausią korespondenciją, valdų administravimo kasdienybę, keliones ir nuolat patiriamus nepatogumus dėl šlubuojančios sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienoraštyje autorius turėjo atskleisti visą savo gyvenimą, aprašyti kiekvieną savo darbą ir pasidalinti slapčiausiomis mintimis. Vis dėlto A. K. Sapiega nutylėjo daugelį savo gyvenimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas tie dienoraščio skaitytojai? Kodėl autorius nebuvo iki galo atviras? Pristatydama neseniai išleistą knygą, šiuos ir kitus klausimus, kilusius tyrinėjant, verčiant ir rengiant spaudai A. K. Sapiegos dienoraštį, paskaitoje „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“ aptaria Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Jolita Sarcevičienė.
