Apie Oną Maksimaitienę, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio sudarytoją
Apie Oną Maksimaitienę, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio sudarytoją
Tado Vrublevskio skaitykloje eksponuojama paroda, skirta Onos Maksimaitienės 120-osioms gimimo metinėms pažymėti. Ši Lietuvos istorijos mokslui bei švietimo sistemai daug nusipelniusi legendinė asmenybė, gimusi 1902 metais, buvo viena pirmųjų profesionalių istorikių su universitetiniu išsilavinimu. Ji vis dar lieka nepelnytai užmiršta ir neįvertinta. Apie O. Maksimaitienės gyvenimo kelią ir nuopelnus istorijos mokslui ir Panevėžio miestui pasakoja mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė.
XVI a. Tetraevangelija – daugialypė ženklų sistema ir informacijos šaltinis
XVI a. Tetraevangelija – daugialypė ženklų sistema ir informacijos šaltinis
Restauruojant XVI a. Tetraevangeliją, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos restauratorė Gražina Smaliukienė aiškinosi šios knygos dekoro kaip puošybos elementų visumą, sietiną su knygos turiniu. Tyrimo metu buvo atskleista Tetraevangelijos proveniencijų, įrašų, vandenženklių ir knygos sandaros elementuose užkoduota informacija. Tai leido suprasti bei paaiškinti ir Tetraevangelijoje rastas įvairių jos gyvavimo laikotarpių žymas, kūrimo subtilybes ir pakitimus. Pranešime pristatomi nauji knygos įrišo tyrimo metodai ir jų rezultatai. Ši išplėtota istorinių knygų įrišų studija leis žymiai įvairiapusiškiau pažvelgti į knygą kaip į daugialypį kultūros reiškinį.
- Įžanga XVI a. Tetraevangelijos kūrimosi prielaidos ir apibūdinimas.
- Proveniencijos, įrašai ir pažaidos .4.50
- Užsagos 12.57
- Tyrimo apibendrinimas.
- Įspaudai .4.35
Paroda, skirta Tadui Ivanauskui atminti
Paroda, skirta Tadui Ivanauskui atminti
Minint Tado Ivanausko (1882–1970) 140-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje nuo 2022 m. vasario 9 iki kovo 9 d. eksponuojama paroda „Tegul kiekvienas atiduoda visa, ką gali savo gimtajam kraštui…“. Akademikui Tadui Ivanauskui – 140 metų“.
Tadas Ivanauskas – viena iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių. Žymus mokslininkas, biologas, zoologas, gamtosaugos Lietuvoje pradininkas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Pažinęs Rytų ir Vakarų Europos kultūrą, susipažinęs su užsienio šalių mokslo pasiekimais, daugelį jų sugebėjęs sėkmingai pritaikyti Lietuvoje.
Šia paroda jos rengėjos siekė pagerbti žymaus Lietuvos gamtininko, Kauno universiteto gamtos mokslų katedros, Zoologijos muziejaus, Zoologijos sodo, Žuvinto rezervato įkūrėjo, daugelio gamtosauginių iniciatyvų pradininko, knygų apie Lietuvos gamtą autoriaus atminimą. Priminti svarbiausius jo biografijos faktus, pristatyti knygas, straipsnius, publikuotus įvairiuose periodiniuose leidiniuose.
Stenduose taip pat eksponuojami dokumentai iš Tado Ivanausko rankraštinio fondo, kuris saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Fondą sudaro 1729 vienetai. Tai rankraščiai, mašinraščiai, fotografijos, spaudiniai lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Iš gausaus Tado Ivanausko fondo parodai atrinkti įvairūs gamtos stebėjimo užrašai, Gamtos tyrimo stoties dienynai, įvairių ekspedicijų aprašymai, mokslinės bei pedagoginės veiklos dokumentai, kurie apima 1920–1939 metų laikotarpį. Paroda iliustruota nuotraukomis iš mokslininko gyvenimo.
Daugiau apie Tadą Ivanauską ir jo veiklą rasite akademiko Mečislovo Žalakevičiaus straipsnyje „Akademikui, profesoriui Tadui Ivanauskui (1882-12-16–1970-06-01) – 140“.
Garso įraše (1 dalis, 2 dalis) Mečislovas Žalakevičius pristato ką tik išleistą savo naujausią knygą „Akademiko Tado Ivanausko fenomenas“. Knygą sudaro 14 dalių, 76 skyriai ir 6 baigiamieji skyreliai. Tai vientisas kūrinys, sukomponuotas pagal tam tikrą struktūrą, kurioje visos dalys ir skyriai tarpusavyje susiję ir leidžia suprasti daugelį akad., prof. Tado Ivanausko pasirinkimų, jo gyvenimą ir kelio posūkius, darbų kryptis, siekį dirbti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, tam kilniam tikslui atiduodant visas savo jėgas ir laiką, visą tai, kas žmogui yra brangiausia – savo gyvenimą.
Parodą ir informaciją parengė Sigita Dagienė ir Audrė Trumpienė
Apie Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus senųjų knygų paveldą
Apie Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus senųjų knygų paveldą
Dr. Daiva Narbutienė, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja „Apie Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus senųjų knygų paveldą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“. Lektorė trumpai supažindina su Muziejaus istorija ir pateikia iš jo į Biblioteką patekusių senųjų knygų paveldo išsamų tyrimą.
1921 metais įkurto I. Luckevičiaus muziejaus atsiradimo ir gyvavimo istorija atspindi ypatingą Lietuvos sostinės kaip keliatautės kultūros miesto pobūdį ir baltarusių bendruomenės pastangas saugoti savo paveldą. Šio Muziejaus pagrindą sudarė istoriko, archeologo, bibliofilo ir aktyvaus Vilniaus baltarusių visuomenės veikėjo Ivano Luckevičiaus (1881–1919) sukauptas dokumentinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, taip pat įvairūs archeologinių ekspedicijų metu įgyti eksponatai, padovanoti 1918 m. įkurtai Baltarusių mokslo draugijai. Dėl sudėtingų politinių aplinkybių 1945 m. muziejų panaikinus, jame buvę spaudiniai ir rankraščiai buvo perduoti tuometinei Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai.
Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis
Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis
Prieš 100 metų, 1922 m. pradžioje, pasirodė dvimėnesinis Lietuvos abolicionistų draugijos žurnalas Lietuvos abolicionistas.
Abolicionizmo idėjos gimė XIX amžiuje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip judėjimas dėl vergijos panaikinimo. Europoje šis judėjimas įgijo kitokį pobūdį – tapo kova už moterų išlaisvinimą iš prostitucijos vergijos. Abolicionistų požiūriu, prostitucija nelaikytina teisėtu verslu ar normalia profesija. Tai yra smurto prieš moteris forma, kadangi moterys dažniausiai įsitraukia į prostituciją ne savo noru, o dėl nepalankių socialinių ir ekonominių aplinkybių.
Judėjimo pradininkės anglės Džozefinos Elizabetės Butler (Josephine Elizabeth Butler, 1828–1906) pastangomis 1875 m. buvo įkurta Tarptautinė abolicionistų federacija. 1888 m. Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir daugelyje kitų Europos valstybių buvo panaikinta prostitucijos reglamentacija, tai yra, prostitucijos įteisinimas įstatymais arba taisyklėmis.
Lietuvoje abolicionizmo idėjas, jų pasisėmusi Tarptautiniame moterų kongrese, vykusiame 1920 m. Ženevoje, pristatė rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jos iniciatyva 1920 m. rugsėjo 8 d. buvo įkurta Lietuvos abolicionistų draugija. Organizacija siekė ugdyti vienodus abiems lytims moralės principus, kovoti su visomis oficialiai legaliomis ištvirkavimo formomis ir pasipelnymu iš jų, išsiaiškinti ir šalinti socialines prostitucijos priežastis. Lietuvos visuomenė nebuvo pasiruošusi naujovėms, iš aktyvisčių šaipėsi, laikė išsišokėlėmis ir nusistovėjusios tvarkos griovėjomis. Kai kurie laikraščiai (pvz., Lietuva) atsisakydavo skelbti straipsnius abolicionizmo tema.
Draugijos iniciatyva 1920 m. buvo parašytas ir įteiktas Seimui kovos su venerinėmis ligomis įstatymo projektas, tačiau dauguma Seimo Sveikatos komisijos narių legalius viešuosius namus laikė geriausia priemone kovoti su šiomis ligomis. G. Petkevičaitė-Bitė protestavo prieš tokį požiūrį, pateikė statistikos duomenų, kurie įrodė, kad kaip tik prostitucijos įteisinimo panaikinimas padeda kovoti su šių ligų plitimu. Sveikatos komisijos nariai vyrai iš jos tik pasityčiojo. Vėlesniuose Sveikatos komisijos posėdžiuose abolicionistų idėjas palaikė gydytojai, todėl buvo prieita prie kompromiso, kad prostitucijos reglamentacija vis dėlto nėra pakankama priemonė venerinėms ligoms suvaldyti, tačiau geresnių priemonių kol kas nėra.
Tik 1935 m. didelėmis ilgametės Abolicionistų draugijos pirmininkės Paulinos Kalvaitytės-Karvelienės pastangomis, parėmus Lietuvos moterų tarybai ir katalikiškoms moterų organizacijoms, buvo pasiektas svarbiausias Draugijos tikslas – Lietuvoje panaikinta legali prostitucija, priimtas „Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“. Į Baudžiamąjį statutą buvo įtrauktos griežtos bausmės už apkrėtimą venerinėmis ligomis ir už viešųjų namų laikymą. Tačiau pasiektas juridinis laimėjimas mažai pakeitė tikrąją padėtį: uždraudus legalius viešuosius namus, jie tapo slapti, veikė po restoranų, viešbučių, nakvynės namų priedanga, o nepatyrusios merginos ir toliau buvo įtraukiamos į prekybos žmonėmis liūną.
Pasak Virginijos Jurėnienės, Lietuvos abolicionistų draugija buvo viena iš daugelio veiklių tarpukario moterų organizacijų. Įsteigimo metais Draugija turėjo 26 skyrius visoje Lietuvoje ir apie 1000 narių. 1921 m. gruodžio 28–29 d. Draugija suorganizavo I suvažiavimą, 1922 m. įstojo į Tarptautinę abolicionistų federaciją, dalyvavo jos suvažiavimuose. 1925 m. Draugija tapo mišri. 1940 m. organizacijos veiklą nutraukė sovietų okupacija.
1922 m. Lietuvos abolicionistų draugija išleido keturis žurnalo Lietuvos abolicionistas numerius. Leidinys buvo nedidelis, 16 puslapių. Skelbė straipsnius, siekiančius paskleisti abolicionistų mintis ir paveikti visuomenę, viešino 1921 m. gruodį vykusio Lietuvos abolicionistų suvažiavimo pranešimų tekstus, supažindino su Draugijos skyrių Lietuvoje veikla ir panašių užsienio organizacijų pasiekimais. Žurnalą spausdino „Varpo“ spaustuvė Kaune.
Žurnalą Lietuvos abolicionistas redagavo pedagogė, rašytoja, aktyvi visuomenininkė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Ji žurnalo numeriuose paskelbė straipsnių, pasirašiusi Auksės slapyvardžiu. Leidinyje bendradarbiavo G. Petkevičaitė-Bitė, mokytoja S. Juozelėnaitė, gydytojai Vanda Tumėnienė, Lazaris Epšteinas, Vincas Tercijonas.
Nors Lietuvos abolicionistų draugijos leidinys ėjo gana trumpai, vis dėlto jis paliko savitą, ryškų pėdsaką lietuviškų socialinės tematikos leidinių istorijoje, o jo gvildenti žmogaus teisių klausimai nėra praradę aštrumo net ir praėjus šimtmečiui.
Literatūra
Abolicionizmas. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 37.
Jurėnienė, Virginija. Moterų draugijos 1920–1926 metais. In: Jurėnienė, Virginija. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 130–142.
Kairytė-Kauneckienė, Justina. Lietuvos abolicionistų draugija. Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 13–15.
Tumėnienė, Vanda. Mūsų laimėjimas. Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 3, p. 13.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 1 viršelis
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kaunas, 1920 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų (nuotraukos fragmentas).
Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Iš: Aidai, 1959, nr. 5, p. 228
Abolicionistų draugijos valdyba. Sėdi iš kairės: Justina Kairytė-Kauneckienė (pirmoji vicepirmininkė), E. Pauliukonienė (pirmininkė), Bronislava Jatulienė (antroji vicepirmininkė); stovi iš kairės: Anelė Zikarienė (iždininkė), Aleksandra Ragaišienė-Biliūnienė (valdybos narė), Valentina Tomkienė (sekretorė). Iš: Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 14
Ar sulauksime ženklelio, skirto Vilniaus jubiliejui?
Ar sulauksime ženklelio, skirto Vilniaus jubiliejui?
Ženklelių kolekcijos ir parodos „Vilnius ženkleliuose“ pristatymo renginys įvyko 2022 m. sausio 20 dieną. Dalyvavo parodos rengėjai dr. Birutė Railienė ir Darius Raila, kolekcininkas Kęstutis Skerys, numizmatas Vincas Ruzgas. Vakaro metu buvo aptarta šiuolaikinių ženklelių kokybė, kolekcininkų rūpesčiai, identifikuojant ženklelius, bei pasvarstyta, ar galime tikėtis Vilniui skirto ženklelio artėjančio jubiliejaus proga. Klausykite ištraukos iš renginio audioįrašo:
Iki vasario 8 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos fojė, trijų stendų ekspozicijoje, pristatomi ženkleliai iš albumo. Paroda skirta Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui.
Masonai ir knyga
Masonai ir knyga
Švietimo epochą, pritraukusią mąstytojų, filosofų, rašytojų dėmesį, reikėtų laikyti draugijų amžiumi ir filosofijos šimtmečiu. Viena tokių draugijų – masonai, arba dar kitaip vadinamieji laisvieji mūrininkai. XVIII a. plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė Prūsijos. Ten veikusioms masonų ložėms priklausė ir su lituanistika susiję žinomi mokslininkai, kultūros bei švietimo darbuotojai, padarę didelę įtaką lietuvių kultūros plėtrai. Kviečiame pasiklausyti garso įrašo, kuriame dr. Kotryna Rekašiūtė trumpai pristato kai kuriuos reikšmingesnius su masonais bei lituanistika susijusius XVIII–XIX a. raštijos veikėjus Prūsijoje ir jų parengtus leidinius, saugomus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Pirmojo lietuviško statybų žurnalo šimtmetis
Pirmojo lietuviško statybų žurnalo šimtmetis
Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1 viršelis.
Žurnalo Statybos menas ir technika redaktorius Antanas Macijauskas. Iš: Lietuvos albumas. [Kaunas, 1921], p. 193.
Prieš šimtą metų Lietuvoje pasirodė pirmasis periodinis lietuviškas leidinys statybų ir architektūros tema – mėnesinis žurnalas Statybos menas ir technika. Žurnalą leido Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisariatas, spausdino Lietuvos valstybės spaustuvė Kaune.
Leidėjas – Lietuvos atstatymo komisariatas – buvo Vidaus reikalų ministerijos padalinys, įsteigtas 1921 m. sausio 25 d. Įstaigai buvo pavesta rūpintis naujomis statybomis ir per Pirmąjį pasaulinį karą sunaikintų pastatų atstatymu. Komisariatas rengė statybų dokumentus: statybos taisykles ir įvairias instrukcijas, miestų ir miestelių plėtros planus, valstybinių ir visuomeninių pastatų, gatvių, kanalizacijos ir vandentiekio projektus, vadovavo miestų ir apskričių atstatymo komisijoms, tvirtino statybų projektus, prižiūrėjo privačias statybas, rūpinosi statybininkų mokymu, statybinių medžiagų gamyba, organizavo pastatų techninę priežiūrą.
Vienas Lietuvos atstatymo komisariato veiklos barų buvo skleisti visuomenei žinias apie racionalias statybas, todėl 1922 metų sausio mėnesį imtas leisti žurnalas Statybos menas ir technika. Žurnale buvo viešinami Lietuvos atstatymo komisariato parengti dokumentai, aprašomi įvykę renginiai, skelbiamos statybinių medžiagų kainos ir kita informacija, pateikiama nemažai vaizdinės medžiagos: fotografijų, brėžinių, planų, pastatų projektų.
Žurnalą redagavo Antanas Macijauskas, Lietuvos atstatymo komisaras, vienas iškiliausių to meto Lietuvos inžinierių, aktyvus visuomenininkas, publicistas ir švietėjas, kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę.
Pirmojo Statybos meno ir technikos numerio prakalboje architektas Adolfas Kelermileris rašė, kad Komisariatas Lietuvos atstatymo darbus pradeda tuščioje vietoje, remdamasis tik nuo rusų valdžios laikų likusiu statybos įstatymu. Komisariato ir naujojo leidinio tikslas esąs bendradarbiauti su visuomene, pateikti statybininkams žinių apie naujus statybų reikalavimus, duoti patarimų pastatų savininkams, tradicinei lietuviškai architektūrai pritaikyti techninių naujovių.
Išsamesnį straipsnį „Lietuvos atstatymo klausimu“ pirmajame žurnalo numeryje paskelbė Lietuvos universiteto profesorius architektas Mykolas Songaila. Jis rašė, kad užduotis atstatyti karo suniokotą šalį yra didelė ir sudėtinga – griuvėsiais virtę tūkstančiai namų. Būtina apgalvoti, kur prisiglaus iš Rusijos grįžtantys karo pabėgėliai. Visuomeniniais pagrindais Rusijoje prieš revoliuciją veikęs Lietuvos šaliai atstatyti komitetas buvo numatęs pagrindines atstatymo veiklos kryptis, tai yra: 1) racionalų miestų ir miestelių planavimą su vandentiekiu ir kanalizacija, 2) tipinių gyvenamųjų ir ūkio pastatų projektavimą, kuris leistų greitai ir nebrangiai statyti stiprius, šiltus, estetiškus trobesius. Geri visuomenininkų norai susidūrė su kliūtimis: Lietuvos gyvenviečių planų apskritai nepavyko gauti arba jie buvo su nepakankamais duomenimis, trūko žinių apie tam tikrose vietose vyraujančią pastatų stilistiką, o trūkstamos informacijos papildyti buvo neįmanoma dėl vykstančio karo. Kilus revoliucijai, visuomeniniai komitetai buvo likviduoti, o patyrę statybų specialistai išsibarstė po Rusiją. Lietuvos atstatymo komisariatas neturėjo ryšių su visuomeniniu komitetu, todėl nauji žmonės tą patį darbą pradėjo vėl iš pradžių. Lietuvoje trūko kvalifikuotų specialistų ir darbininkų, bet Komisariatas žadėjo spręsti kylančius uždavinius ir laukė visuomenės pagalbos bei palaikymo.
Pirmajame Statybos menas ir technika numeryje taip pat buvo publikuota keletas dokumentų: Projektų gaminimo skyriaus darbų programa, statybos projektų sudarymo instrukcija, amatininkų kursų mokymo programa, Lietuvos atstatymo komisariato įstatymas. Taip pat buvo paviešintas Komisariato pranešimas, įvairiose apskrityse sunaikintų ir ketinamų atstatyti pastatų lentelė.
Kaip vienas geriausių tradicinės architektūros pavyzdžių pirmajame žurnalo numeryje buvo pristatyta 1852 m. Pasvalyje pastatyta medinė klebonija, pateikti jos fasadų ir plano brėžiniai. Taip pat numeryje įdėta būdingų Panevėžio krašto priebučių, Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos, Simno apylinkių puošnių gyvenamųjų namų eksterjero elementų iliustracijų. Pirmasis numeris taip pat publikavo keletą gyvenamųjų namų, ūkio pastatų ir mokyklų projektų bei jų sąmatas.
Leidinys ėjo nereguliariai, iš viso buvo išleisti 5 numeriai, arba sąsiuviniai. Žurnalas baigė gyvuoti 1923 metais, paskutinis išėjo nr. 2(5). Žurnalas buvo nedidelės apimties, pirmieji numeriai turėjo 32 puslapius, o paskutinis numeris išėjo 16 puslapių.
Leidinyje straipsnių publikavo pats redaktorius A. Macijauskas, bendradarbiavo inžinieriai ir architektai Adolfas Netiksa, Feliksas Vizbaras, V. Maksimovas, miškininkystės mokslo pradininkas Povilas Matulionis ir kiti.
Nustojus eiti žurnalui Statybos menas ir technika, statybų ir architektūros temas gvildeno kiti periodiniai leidiniai: Lietuvos universiteto Technikos fakulteto tęstinis leidinys Technika (1924–1941), Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos leidinys Technika ir ūkis (1929–1940), technikos mėnesinis žurnalas Mūsų meisteris (1932), Kauno mūrininkų ir tinkuotojų profesinės sąjungos leidinys Lietuvos mūrininkas (1933–1934) ir kiti.
Įdomu, kad 1988 m. žurnalo Statyba ir architektūra vyriausiasis redaktorius Jonas Vėlyvis svarstė, ar sovietinį žurnalą galima laikyti tarpukario leidinio Statybos menas ir technika tąsa, prašė visuomenės patarimo tuo klausimu. Sovietinis statybų ir architektūros leidinys skelbė, kad buvo pradėtas leisti 1957 m.
Literatūra
Kančienė, Jolita. Antanas Macijauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 13, p. 737.
Kelermileris, Adolfas. Prakalba. Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1, p. 3.
Songaila, Mykolas. Lietuvos atstatymo klausimu. Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1, p. 6–7.
Vėlyvis, Jonas. Mūsų pradžia – 1922 metai? Statyba ir architektūra, 1988, nr. 9, p. 29.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai – vertingi lokalinės istorijos šaltiniai. Juose randame įdomios informacijos apie draugijos skyrių Panevėžio krašte veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, minimi skyrių nariai, atskleidžiamas jų indėlis labdaringoje veikloje.
Kviečiame pasiklausyti LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriaus mokslo darbuotojos Rasos Sperskienės parengto pranešimo apie šiuos protokolus.
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?