Garso įrašų galerija

Ankstesniuose šio ciklo pokalbiuose dalyvavo Vilnių kuriantys profesionalai: skulptorius, architektas, dizaineris, tarpdisciplininio meno atstovai, menotyrininkė, meno mecenatas. Šį kartą sužinosite, ką jaučia, kokiu mato ir kaip skatina miestu domėtis žurnalistė, klinikinė psichologė, Miesto istorijų mokyklos įkūrėja, knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė, ekskursijų sumanytoja ir vedėja Gabija Lunevičiūtė.

Palietėme svarbias temas: koks turi būti šiuolaikinis gidas, kaip kuriamos ekskursijos ir kokie žmonės laisvalaikį skiria miesto pažinimui. Ar Vrublevskių bibliotekos architektūrinis ansamblis įtrauktas į pažintinių pasivaikčiojimų maršrutus, ar skiriama dėmesio meno kūriniams, esantiems viešose Vilniaus senamiesčio erdvėse.

„Yra labai daug dalykų, kurių skubėdami, paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog nepastebime. Neabejoju, kad porą valandų su gidu paklajoję po gimtuosius ar aplinkinius rajonus, liktumėte nustebę ir įkvėpti. Sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save“, – sako Gabija Lunevičiūtė.

Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė

Pirmąją 3000 vienetų mineralų, uolienų ir jų dirbinių kolekciją 1965 m. tuometinei Geologijos valdybai padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). Tokia buvo muziejaus įsteigimo pradžia. Antroji pagal dydį dovana muziejui priklauso Vykintui Matuzevičiui (1150 pavyzdžių). Muziejus nuolat atnaujina savo ekspozicijas, ypač minėdamas svarbias sukaktis ir priimdamas naujas dovanas iš kolekcininkų.

Šiuo metu muziejuje eksponuojami beveik visų Žemėje randamų klasių ir grupių mineralai bei uolienos. Muziejaus fonde saugomos 85 kolekcijos, kuriose yra daugiau kaip 5500 pavyzdžių.

Vaizdo įrašo filmavimo metu kartu su muziejaus vedėja Birute Poškiene apžiūrėjome įdomiausius meteoritų, agatų, uolienų, fosilijų, smėlių ir juvelyrinių dirbinių pavyzdžius. Visus, norinčius iš arčiau pažinti dangaus ir žemės objektus, muziejus kviečia į ekskursijas ir edukacijas.

Pokalbis su menininke Dalia Truskaite

„Man visada labai svarbi erdvė, viskas nuo jos prasideda. Galvoju apie čia patiriamas žmogaus būsenas ir jausenas, kurias kiekvienas išgyvena konkrečioje aplinkoje“, – sako menininkė Dalia Truskaitė. Jos darbai – meno kūriniais virtęs trapus stiklas – atstovavo Lietuvai ir sulaukė aukštų įvertinimų prestižiniuose stiklo meno renginiuose Venecijoje, Diuseldorfe, Tokijuje, Tojamoje. Dalios Truskaitės kūryba išsiskiria subtilumu ir meistrišku ekspozicinės erdvės valdymu. Šviesa ir skaidrumas jos darbuose yra bendraautoriai, o išgrynintos formos kalba apie būties trapumą ir akimirkos svarbą.

Klausėme, kaip Dalia Truskaitė studijoms pasirinko vitražo specialybę, kas buvo jos dėstytojai. Menininkė gimė, augo ir gyvena Vilniuje, jai labai rūpi aplinka, todėl palietėme ir šių dienų miestotvarkos temą, sužinojome, kokie, jos nuomone, pavykę istorinės atminties įamžinimo projektai. Dalia Truskaitė papasakojo, kokiame unikaliame projekte dalyvauja dabar, o ilgametė dailės pedagogės patirtis leido įvardinti šio dalyko ugdymo programos spragas.

Kalbino Eglė Stasiukaitytė
Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė

Kviečiame pasiklausyti dviejų dalių dr. Andriaus Jurkevičiaus paskaitos „Vitebsko vietininkai ir vaivados XIV a. antroje pusėje – 1564 m.“ 

Vitebskas dabar yra vienas didžiausių Baltarusijos miestų. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais jis buvo vienas svarbiausių administracinių centrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinėje dalyje, tuo pačiu ir atskiro Lietuvos regiono – Vitebsko žemės – centras.

Pirmoje paskaitos dalyje lektorius aptaria svarbiausių pasaulietinių Vitebsko pareigūnų – vietininkų ir vaivadų –atsiradimo aplinkybes bei funkcijas XIV amžiaus – 1564 m. laikotarpiu. Antroje paskaitoje analizuoja minėtų pareigūnų skyrimo tvarką ir karjeros ypatybes. XIV a. antroji pusė ženklina Vitebsko vietininko pareigybės atsiradimą, o 1564-ieji metai kaip chronologinio periodo pabaiga pasirinkti dėl to, kad tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjusios administracinė ir teismų reformos ženkliai keitė valstybės regionų (taip pat ir Vitebsko vaivadijos) pareigybių struktūrą.

Paskaitoje lektorius supažindina ir su vienu Vitebsko vaivados dokumentu, kurio originalas yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vitebsko vaivados Jurgio Vaitiekaičio Nosilovskio knygų, kuriame užfiksuotas Lucko vyskupui pavaldaus Vitebsko klebonijos pareigūno Motiejaus Laškovskio skundas. Dokumento pabaigoje yra antspaudas, patvirtinantis dokumento juridinę galią.

Balandžio mėnesį pasirodęs dvitomis Stanislovo Moravskio atsiminimų leidinys „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“ – tai kūrybingas dviejų autorių dialogas. Jo dalyviai – XIX a. pirmųjų dešimtmečių Vilniaus istorijos liudytojas Stanislovas Moravskis ir jo kūrybos tyrinėtoja ir vertėja, istorikė dr. Reda Griškaitė.

Stanislovo Moravskio atsiminimai skelbiami kaip aukštos prabos literatūrinis kūrinys ir solidus istorijos šaltinis. Abiejuose tomuose surinktos išskirtinės iliustracijos, o išraiškinga ir ekspresyvi pasakojimo kalba ir vizualinė leidinio medžiaga atveria spalvingas XVIII a. antros pusės – XIX a. pradžios elito asmenybes ir jų gyvenimo fragmentus. Tyrėja ir leidinio sudarytoja naudojosi ir LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių fondų dokumentais: Vilniaus kapitulos, Filomatų ir Filaretų, literatūrinių rankraščių fondų, autografų kolekcijos ir kt.

Kaip sako vertėja ir leidinio sudarytoja dr. Reda Griškaitė, skaitydamas šiuos atsiminimus kiekvienas dar kartą atras savo Vilnių, nes šio miesto, kaip ir Stanislovo Moravskio – žmogaus, pakilusio virš savo profesijos ir luomo, – niekada negali būti per daug.

Vaizdo įraše su mokslininke aptarėme jos tyrimų kelią, nueitą nuo pirmojo S. Moravskio atsiminimų leidimo iki šiemet išleisto dvitomio su naujai atverstais Vilniaus istorijos puslapiais.

Pokalbis su dr. Audriumi Novicku

Miestų viešosios erdvės, jų architektūriniai meniniai sprendimai tapo visaverčiu Lietuvos kultūros lauko objektu. Šiai temai skirtų leidinių, paskaitų, diskusijų srautas liudija, kad mus supanti aplinka dabar vertinama ne tik pagal funkcionalumo ir estetikos kriterijus.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros docento, tarpdisciplininio meno kūrėjo doc. dr. Audriaus Novicko akademinių tyrimų kryptis – dviejų erdvinio meno šakų – architektūros ir skulptūros – sąveika miesto aikštėse. Pokalbio svečias – mokomosios knygos „Atminties įprasminimas miesto aikštėje: nuo paminklo iki patirčių erdvės“ autorius, daugelį metų jo kūryboje ryški miesto tema, viešosios erdvės nagrinėtos disertacijoje. Sužinojome, kaip dr. Audrius Novickas vertina Lietuvos skulptorių sukurtus ir įgyvendintus projektus, kas nulemia ilgalaikę meninę kūrinio vertę.

Pastaraisiais metais viešųjų kūrybinių konkursų rezultatų aptarimai sukelia nemažai diskusijų ir tampa dideliu išbandymu laimėtojams. Studijos svečio klausėme, kodėl taip skiriasi net profesionalų nuomonės.

Pokalbio metu sužinosite, ar ateityje dirbtinis intelektas paveiks kūrybos procesus, kokie sėkmingiausi Vilniuje įgyvendinti viešųjų erdvių architektūriniai meniniai sprendiniai ir ko dr. Audrius Novickas linki savo studentams.

Vrublevskių bibliotekos studijoje aptarėme istoriko dr. Algimanto Katiliaus monografijas: 2009 m. lietuvių kalba išleistą „Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. – XX a. pradžia)“ ir 2025 m. lenkų kalba išspausdintą „Kształcenie duchowieństwa katolickiego w Seminarium Duchownym w Sejnach (XIX w. – początek XX w.)“. Šie du Lietuvos istorijos instituto leidiniai aktualizuoja šiais metais minimą Seinų seminarijos 200 metų sukaktį.

XIX a. Seinai tapo unikalia erdve, kurioje susidūrė, persipynė, o kartais ir konfliktavo kylančios moderniosios lietuvių ir lenkų tautinės tapatybės. Seminarija veikė kaip katalizatorius: čia brendo būsimi vyskupai, rašytojai, knygnešiai ir politikai. Seminarijos reikšmė ypač atsiskleidė XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, formuojantis moderniajai lietuvių tautai.

Dr. Algimantas Katilius monografijoje preciziškai rekonstruoja seminarijos auklėtinių kasdienybę, jų ugdymo procesą ir mokymo programą, aptaria, kaip veikė slaptos klierikų organizacijos seminarijoje po 1863–1864 metų sukilimo, kiek įtakos turėjo carinės Rusijos įsikišimas. Pokalbio metu autorius atskleidė socialinę ir geografinę seminarijos auklėtinių kilmę, pristatė ryškiausias lietuviškajam Seinų seminarijos sąjūdžiui nusipelniusias asmenybes. Lietuviškos idėjos puoselėjimas keitė Seinų dvasininkijos lenkiškąjį veidą ir suteikė kryptį naujame lietuviškos kultūros gyvenime.

Rengdamas monografijas autorius rėmėsi gausiais archyviniais šaltiniais, kurie leido į seminariją pažvelgti ne kaip į statišką instituciją, o kaip į gyvą bendruomenę. Abu leidiniai iliustruoti nuotraukomis, diagramomis ir lentelėmis.

Lietuvių ir lenkų kalbomis prieinama monografija tampa ne tik svarbiu mokslinių tyrimų šaltiniu, bet ir simboliniu kvietimu kaimyninėms tautoms kartu atsiversti vieną turiningiausių ir sudėtingiausių bendros istorijos puslapių. Pokalbio metu sužinosite, kaip pačiuose Seinuose planuojama minėti šią gražią seminarijos sukaktį.

Pokalbis su akmens skulptūrų parko „Vilnoja“ įkūrėju Vidmantu Martikoniu

Akmens skulptūrų simpoziumų parkai, kaip alternatyvi erdvė menui eksponuoti, atsirado XX a. Šiandienos pasaulyje skulptūrų parkai skaičiuojami šimtais, tačiau Lietuvoje tokių muziejų po atviru dangumi nedaug. Nepriklausomybės metais privačių asmenų iniciatyva pradėti kurti skulptūrų parkai žavūs ir saviti, svariai prisidėję prie Lietuvos akmentašystės meno tradicijų puoselėjimo.

Pokalbio svečias – verslininkas, meno mecenatas Vidmantas Martikonis, pasiryžęs ir įgyvendinęs savo idėją. 2001 m. metų vasarą prie Vilnojos ežero jis suorganizavo pirmąjį granito skulptūrų simpoziumą, tapusį parko formavimo pradžia, nauju mecenuojamo meno reiškiniu Lietuvoje.

„Tada man buvo 40 metų, įvyko tam tikri vertybių virsmai. Akmuo visada patiko, norėjosi, kad kūriniai būtų ilgaamžiai. Simboliška, kad skulptūroms naudoti akmenys – rieduliai, kažkada patys atriedėjo į Lietuvą ir liko čia amžinai. Tiesą sakant, kai kuriuos net buvo gaila „gliaudyti“, – prisimena parko įkūrėjas.

Šio projekto vykdymas truko ne vienerius metus. Svečias papasakojo, iš kur teko atsigabenti riedulius skulptūroms, kuo unikalūs lietuviai menininkai ir kokią diplomatinę misiją jis atliko skulptūrų simpoziumų metu.

„Man patinka menas, kultūrinė veikla, matau tame prasmę. Džiaugiuosi, kad žmonės atvažiuoja, lanko parką. Norisi tikėti, kad to priežastis – žinomų Lietuvos menininkų ir pasaulinių įžymybių sukurtos skulptūros“,– sako Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys Vidmantas Martikonis. Tai žmogus, kuris nesigiria nuveiktais dideliais darbais: parama mažai žinomiems menininkams, indėliu į Vilniaus miesto skulptūrinius akcentus, pagalba gimtajam Pasvaliui.

Kalbino Eglė Stasiukaitytė
Filmavo/montavo Vika Petrikaitė

Video siužetui naudotos Gintarės Grigėnaitės, Indrės Bungardaitės, Alfredo Pliadžio, Vikos Petrikaitės ir StoneArt.lt archyvo nuotraukos