Minčių galerija

2026 m. rugpjūtį Latvijos Jaunolainės bibliotekoje vyko Baltijos šalių jaunųjų bibliotekininkų konferencija. Kartu su LBD Jaunimo skyriaus kolegomis Ovidijus Normantas pristatė šią Lietuvos profesinę draugiją, savo skyrių, šalies bibliotekų tinklą, vykdomus projektus, profesinio tobulėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo kryptis.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga yra ta knyga, kuri kažką palieka žmoguje. Galbūt todėl pirmiausia pagalvoju apie Balio Sruogos „Dievų mišką“. Ši knyga man įsiminė dar mokykloje ir iki šiol išliko viena iš tų, kurią, manau, galėčiau perskaityti dar kartą. Joje istorija pasakojama ne tik pasitelkiant faktus, bet ir žmogaus patirtį. Tokios knygos leidžia geriau suprasti, ką žmonės išgyveno anksčiau, ir kartu labiau vertinti tai, ką turime šiandien – laisvę, taiką ir galimybę gyventi savo gyvenimą.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį ir iki šiol ją prisimenu. Joje daug kalbama apie žmogaus vidinius pasirinkimus, abejones, norą atrasti savo kelią. Dirbant bibliotekoje ir kasdien bendraujant su labai skirtingais žmonėmis, man atrodo, jog yra svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, išgyvenimus ir vidinį pasaulį.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, teko. Esu knygą panaudojęs fotografijoje, kai reikėjo sukurti tam tikrą vaizdą. Taip pat esu knygą dovanojęs svarbiam žmogui. Man atrodo, kad kartais knyga gali būti ne tik skaitoma, bet ir tapti gražia dovana, prisiminimu ar net tam tikro momento dalimi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, kad jos labiau yra alternatyva, o ne konkurentės. Pats vis tiek renkuosi spausdintą knygą. Man patinka ją laikyti rankose, pavartyti, matyti viršelį, jausti popierių. Perskaityta knyga lieka kaip daiktas, prie kurio gali sugrįžti po metų ar net po daugelio metų. Elektroninė knyga yra patogi, tačiau man ji neturi tokio asmeninio ryšio. Manau, kad abi formos gali gyvuoti šalia viena kitos, nes kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam patogiau.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad kiekviena karta turi šiek tiek kitokį ryšį su knyga. Mano karta dar nėra visiškai nuo jos atitrūkusi – užaugome su spausdintomis knygomis, todėl jos mums vis dar turi savo vertę. Kita vertus, dabar turime telefonus, kompiuterius ir daugybę kitų informacijos bei pramogų šaltinių, todėl knygai tenka konkuruoti dėl mūsų dėmesio. Dirbdamas bibliotekoje matau, kad vaikams ir jaunimui skaitymas ne visada yra pirmas pasirinkimas. Man atrodo, kad labai daug priklauso ir nuo šeimos – jeigu vaikas nuo mažens mato skaitančius tėvus, knyga jam tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turbūt tos, kuri būtų skirta man ir padovanota brangaus, mylimo žmogaus. Tokios knygos vertė jau būtų ne tik jos turinys. Ji saugotų žmogaus, kuris ją padovanojo, prisiminimą, todėl tokią knygą būtų sunku tiesiog paskolinti ir vėliau ramiai laukti, kol ji sugrįš. Kai kurie daiktai tampa brangūs ne dėl to, kiek jie kainuoja, o dėl žmogaus ir istorijos, kuri su jais susijusi.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Turbūt gyvenimo romanas su trupučiu istorijos ir humoro. Mano gyvenime buvo įvairių etapų, netikėtų pasirinkimų, sutiktų žmonių ir situacijų. Manau, kad tai būtų knyga ne apie vieną didelį įvykį, o apie kelią ir žmones, kuriuos sutinki pakeliui. Kadangi mano gyvenimas susijęs su biblioteka, kultūra ir žmonėmis, turbūt ir šios temos joje atsirastų.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pirmiausia turbūt išskirčiau Lietuvos autorius, nes man labai artima mūsų šalies istorija ir žmonių likimai. Tarp labiausiai įsiminusių būtų rašytojai Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Iš užsienio autorių galėčiau paminėti Delia Owens ir jos „Ten, kur gieda vėžiai“. Man patinka, kai knygoje pasakojama ne tik pati istorija, bet kartu aprašomas stiprus žmogaus vidinis pasaulis, jo išgyvenimai.

Jei pats rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?

Turbūt apie žmones ir jų istorijas. Mane domina ne tik pats įvykis, bet ir žmogus, kuris jį išgyvena – ką jis jaučia, kaip priima sprendimus, kaip jį pakeičia patirtos situacijos. Galbūt tai būtų istorija apie skirtingus žmones, kurių gyvenimai kažkaip susikerta. Tikriausiai joje būtų ir nemažai Lietuvos, žmonių bei vietų, kurios man pačiam yra svarbios.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu jokios knygos neskaitau, nors norėčiau tam skirti daugiau laiko. Artimiausiu metu planuoju perskaityti Gianlucos Gotto „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“. Ją man rekomendavo pažįstamas žmogus, o vėliau pamačiau ir nemažai gerų atsiliepimų. Man po istorinių ir gana sunkių temų, kurias dažniausiai pasirenku, šį kartą norisi knygos, į gyvenimą verčiančios pažvelgti šiek tiek lengviau ir pozityviau.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertingiausios tokios knygos, kurios sujudina, paskatina mąstymo ar matymo pokytį, priverčia jaustis nepatogiai, kelia iššūkį, varo į neviltį, kelia neapykantą, pasišlykštėjimą, siaubą, nejauką, persmelkia ironija arba absurdu. Žinoma, jokia knyga nėra vertingesnė nei gyvi pojūčiai, patirtys, suvokimai, prisiminimai, tad iš knygų vertingiausiomis laikau tas, kurios geriausiai veikia kaip šių pojūčių, patirčių ar minčių katalizatoriai. Visuomet didžiausias malonumas ne būti mokomai ir protinamai, bet pačiai išspręsti kokį nors intelektinį galvosūkį, rasti kelią iš minčių labirinto, perlaužti tikrovės ar meno dėsnį. Ir kai esu priverčiama tai padaryti, kad ir kaip man būtų šlykštu, baisu, nejauku ar nepatogu, patiriu didžiausią literatūrinį katarsį, nepriklausomai nuo to, ar kūrinys kalba apie aktualijas, pasiūlo įtraukų siužetą, veikėjus, su kuriais norėčiau tapatintis, vietoves, po kurias malonu būtų paklajoti vaizduote. Būtent tie kūriniai, kuriuos suprasti ir išlukštenti prireikė laiko, pastangų ir vidinės transformacijos, išlieka mano atmintyje kaip vertingiausi.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Senuosius Mesopotamijos mitus. Ne per seniausiai pati dar kartą nuosekliai perskaičiau Gilgamešo epą, Enuma-Eliš (pasaulio sukūrimo mitą), Nojaus, Utnapištimo ir Atrahasio mitą, pasakojimą apie deivės Ištar kelionę į mirusiųjų pasaulį ir kitus išlikusius dantiraščio vertimus, sudėtus į dailų „Oxford Classics“ leidimą. Nors fragmentiški, nepilnai atkurti, dalimis rekonstruoti iš įvairių nuorašų, tie mitai absoliučiai nuostabūs! Ne tik gerokai emocingi ir dramatiški, kaip ir priklauso senųjų dievų knibždančiomis istorijoms, bet ir pilni dviprasmybių, interpretacijos galimybių, tramplinų kontempliacijai. O labiausiai mane nustebino tai, kad prieš kelis tūkstantmečius aprašyti rūpesčiai, dramos ir egzistenciniai klausimai tebėra visiškai suprantami ir šiandienos skaitytojui. Turint galvoje tai, kad kaip tik iš Mesopotamijos slėnio kildinama raštija, bet kuriam bibliotekininkui akadų ir babiloniečių mitologija galėtų būti įdomi ir kaip literatūros, ir bibliotekininkystės ištakų lopšys.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma. Kas gi nėra paslėgęs knyga džiovinamų lapų, gėlių žiedų, žolynų, parėmęs kokio virstančio vazono ar tiesiog išstatęs lentynoje kaip interjero detalės? Kai gyvenau Kopenhagoje (kur parduotuvėse nėra mums įprastos varškės, užtat pilna įvairiausio rauginto pieno, tad improvizuodavau ir varškę gamindavausi pati), dažnai po pačių didžiausių ir sunkiausių namuose turimų knygų stirta paslėgdavau varškės sūrį. Keletą muziejaus katalogų (jei juos irgi priskirsime knygoms) esu iškarpiusi ir reprodukcijomis papuošusi kambario sienas.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Sklaidos ir prieinamumo atžvilgiu – taip. Asmeninio santykio atžvilgiu, bent jau man, – ne. Skaitmenines knygas skaitau tuomet, kai jų prireikia studijoms ar individualiems tyrinėjimams, nes šitaip jas kur kas lengviau susirasti internetinėse duomenų bazėse. Tačiau skaitydama savo malonumui visada renkuosi tik popierines knygas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Veikiausiai, turi. Požiūrį į knygas keičia jų prieinamumas, platesnis literatūros lauko kontekstas. Pavyzdžiui, sovietmečiu nepasiekiamas ir nežinomas užsienio autorių knygas šiandien puikiausiai galima susirasti jei ne knygyne ar bibliotekoje, tai elektroniniu formatu, jei ne lietuviškus vertimus, tai originalo kalba arba išverstas į anglų kalbą. Tai, kad daugelis mano kartos žmonių be problemų skaito anglų kalba (o dažnai ir dar keliomis), ženkliai praplatina prieinamos literatūros geografiją, ką jau kalbėt apie nusiritusius cenzūros ir valdžios kontrolės pančius. Kaip ir informacijos apskritai, taip ir knygų klausimu mano kartos atstovams nebereikia spręsti problemos, kur jų gauti. Svarbesnis tampa gebėjimas šią informacijos gausą kritiškai vertinti, atsirinkti, atpažinti kokybės signalus, atskirti šlamštą, kurio automatiškai irgi pagausėja, nuo vertingų kūrinių. Kita vertus, ir greitėjantis gyvenimo tempas neleidžia švaistyti laiko skaitant bet ką. Todėl sakyčiau, kad šiandienos skaitytojas kur kas labiau užverstas literatūra – ir gera, ir vidutine ar net prasta, bet kur kas labiau skubantis, nenuoseklus, skeptiškas.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Turbūt Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Žinau, kad jos egzempliorių pilna visur, bet jausčiausi itin nesaugiai neturėdama vieno prie savęs ir negalėdama bet kada atsiversti. Tai vienintelė knyga, kurią pabučiuoju kiekvienąkart paėmusi į rankas.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Sunku pasakyti, nes ta biografija dar būtų palyginti neilga. Savo biografijoje esu ne tik protagonistė, bet ir antagonistė, nuolat ir įvairiais būdais niokoju save ir kuriu sau kliūtis, o tuomet jas daugiau ar mažiau elegantiškai griaunu. Galėtų išeiti klasikinis Bildungsroman. Kita vertus, gyvenimo etapai tokie skirtingi, kad turbūt labiau tiktų novelių rinkinys. Bet kuriuo atveju, toje biografijoje būtų ir absurdo, ir poezijos, ir magiškojo realizmo elementų.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Regioninių ar etninių dėsningumų savo literatūrinių meilių ir nemeilių sąrašuose kol kas nepastebėjau. Kiekviena kultūra turi savitų, ypatingų bruožų, kurie gali būti egzotiški, juokingi, absurdiški, gilūs, nesuprantami, šokiruojantys, įkvepiantys.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Pastaruoju metu kirba ambicingas, bet ir rizikingas sumanymas – imtis žanrinės literatūros. Pastebėjau, kad ne vienam mano pačios mėgstamam rašytojui, pagarsėjusiam gilia, intelektualiai provokuojančia, nestandartine proza, anksčiau ar vėliau ima ir užeina noras parašyti vesterną. Arba detektyvą. Arba meilės romaną. Iš esmės, kurti tokių žanrų rėmuose nėra sunku, tereikia laikytis kanono ir sekti nusistovėjusia schema. Keblumas tas, kad šitaip rašant neretai ir lieka tik schema, tik pats žanras tarsi griaučiai, kuriuose nieko nėra, ūžauja vėjas ir tumuluoja dulkės. Kitaip tariant, rašyti žanrinę literatūrą nėra sunku, bet rašyti gerą žanrinę literatūrą – dar ir kaip. Štai kodėl sakau, kad sumanymas ambicingas ir rizikingas. Bet juk nelabai turiu ko prarasti, tad galbūt vis tiek išmėginsiu jėgas kyštelėdama koją, tarkime, į mokslinės fantastikos sferą. Na, gal tik pirštą. Kol kas nieko tikresnio neišduosiu.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

David Markson „Wittgensteino meilužė“, kurią ką tik lietuviškai išleido mano labai mylima „Rara“ leidykla.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kiekvienas skaitantysis knygoje atranda tik jam skirtą ir reikalingą vertę: vienas – mintį, idėją, kitas – gražią kalbą ir minčių dėstymą, dar kitas – reikalingą faktą, žinias. O gal sužavės humoras ar eilėraščio paslaptis, kurią nebūtinai privalai suprasti. O jeigu visa tai sudėti į vieną kūrinį? Gali ir neišeiti tobula knyga!

Tas jausmas, kad ši – tai tau skirta knyga, kartais net pribloškia. Bet tai labai asmeniška. Jeigu tai ne lietuvių autoriaus knyga, prisideda ir vertimas, labai gerbiu vertėjų darbą. O bendrąja prasme knygos, kaip žmonijos išradimo, vertė yra neišmatuojama.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekose dirba tokie skirtingi žmonės, kad vienos knygos jiems rekomenduoti negaliu. Nors apskritai patarčiau visiems perskaityti U. Ecco „Rožės vardas“. O jeigu nesinori, galima ir visai neskaityti, nors tai labai liūdna.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma! Nekalbėkime apie tai, kad vaikystėje knyga kartais būdavo priemonė apsiginti ar trinktelėti kam nors per galvą… Gėles ir kitus augalus knygoje (sename žodyne) džiovinu iki šiol, dar teko iš niekam jau nereikalingų knygų kurti visokius „menus“ – erdvinius objektus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Gal ne konkurentės, o greta egzistuojantis variantas, pasirinkimo galimybė. Yra labai pamėgusių skaityti ar klausytis skaitmenines knygas, yra pabandžiusių ir sugrįžusių prie popierinių, yra puikiai derinančių šiuos pasirinkimus. Manau, popierinės knygos gyvuos, kol tik bus norinčių skaityti.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Ko gero, tiesa, kad kartų požiūris į knygą savitas.

Mano karta (50+) knygą labai vertino, gerbė, net jeigu kas ir neskaitė. Ji buvo ne tik laisvalaikio malonumas, bet ir būdas sužinoti kažką daugiau, nei buvo pasakojama per tuometinę žiniasklaidą.

Dabar jauni žmonės turi daugiau pasirinkimų, kokiais būdais pažinti pasaulį, knyga čia nėra svarbiausia. Tačiau džiugina tam tikra mada skaityti, kalbėtis apie knygas, diskutuoti. Jaunimas skaito daug psichologijos, filosofijos leidinių. Vaikai vengia ilgų vientisų tekstų, mėgsta komiksus, paveikslėlių knygas. Šiek tiek gaila dėl to neįvertinamo kalbos turtingumo, grožio. Kaita yra natūralu, svarbu pernelyg nenutolti nuo knygos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinčiau visas, nebent knygoje būtų koks labai intymus įrašas. Jeigu kurios ir negrąžintų, visada galima susirasti kitą knygą, o štai draugą…

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nemanau, kad verta knygos, labai jau rami ir nuobodi knyga būtų. Nebent kokio eilėraščio apie paprasto gyvenimo grožį.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Myliu skandinavus. Net negaliu išskirti šalies, tarp mėgstamiausių yra ir islandų, ir norvegų, ir švedų. Ta šiaurietiška rūstybė mane žavi.

Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Mąstau atmetimo būdu: ne romantinė, ne detektyvas, ne drama. Jeigu turėčiau talentą, kurčiau poeziją. Arba knygas vaikams ankstyvojo V. V. Landsbergio stiliumi: truputis humoro, truputis absurdo, truputis netikėtų siužeto vingių.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Dar gyvenu ką tik perskaitytos Tiffany McDaniel knygos „Betė“ įspūdžiu. Sukrėtė. Laukia Evos Viežnaviec „Ko ateini, vilke?“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Tai, ko gero, vienas iš sunkesnių klausimų, nes visi, atsakantys į šį klausimą, vadovaujasi ne tik subjektyviais kriterijais, bet yra įtakojami ir tam tikrų objektyvių aplinkybių. Taip pat viskas priklauso ir nuo to, apie kokio žanro knygą eina kalba. Aš paprastai renkuosi savo laisvalaikiui tokią knygą, kurios autorius geba palaikyti siužeto eigą taip, kad įtampa neatslūgsta iki paskutinio sakinio, bei tą kūrinį, kurio siužeto „išrišimo“ tenka laukti iki paskutinės akimirkos, nesvarbu, ar tai istorinis romanas, detektyvas, memuarai, ar nuotykių knyga ar net fantastikos romanas. Profesinėje sferoje tenka vadovautis visai kitais kriterijais. Pirmiausia aiškus ir išsamus, tiksliai ir tvarkingai nurodytų šaltinių aparatas, kuris leidžia patikrinti cituojamus ar tiesiog pateikiamus šaltinius tam, kad visada būtų galima įsitikinti autoriaus nešališkumu nagrinėjant temą bei žinoti, kokiais šaltiniais naudojosi autorius, ir kad būtų galima pačiam pasitikrinti, kodėl jie buvo naudojami. Knyga yra vertinga tada, kai joje atsiranda susijusių su siužetu iliustracijų, tarp jų planų ir kartografijos pavyzdžių, kurių pagalba galima plačiau atskleisti temą. Labai vertinu dalykines, geografines, autorių rodykles, kurios palengvina skaitymą ir pateiktos medžiagos įsisavinimą negaištant laiko reikalingų vietų pakartotinei paieškai. Aukštai vertinu, priklausomai nuo tematikos, senųjų istorinių iš dalies jau nevartojamų terminų žodynėlį, leidžianti suprasti, kaip autorius suvokią nagrinėjamą laikmetį.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Man gana provokatyviai skamba šis klausimas, todėl atsakysiu į klausimą klausimu. Ar mes, atėję į kepyklą, mokome kepėją kaip kepti bandeles, ar renkamės mėgautis jo darbo vaisiais? Lygiai taip pat nemokome kirpėjo kaip kirpti, nes tik jis žino, kad taip kirpdamas jis neparyškins ne visada taisyklingos mūsų galvos formas. Tikiu, kad bibliotekininkas, būdamas kiekvieną dieną tarp knygų, sugeba rasti tai, kas jam yra įdomu, nes kitaip, ko gero, jis nedirbtų šio darbo.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Nuo pat ankstyvos vaikystės mačiau, kaip pagarbiai elgėsi su knyga mano seneliai ir tėvai, kaip buvo elgiamasi su šeimos biblioteka, tad tokių pagundų, išskyrus trinktelėti mokyklos draugui knyga per galvą šėlstant pertraukos metu, nebuvo. Tiesa, vyresnėse klasėse kartais kildavo mintis, kad vietoje kai kurių knygų visuomenei būtų daugiau naudos, jei iš to popieriaus būtų pagamintas tualetinis popierius, bet tai jau buvo tik teorinės, bet ne praktinės refleksijos.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Jos patogios tik ilgose kelionėse, kai fiziškai nėra galimybės pasiimti tų knygų, kurių reikia ar kurių norėtum, tačiau jos niekada nepakeis to skaitymo malonumo, kurį patiri versdamas spausdintus puslapius. Jei kas ir patinka iš skaitmeninio pasaulio, tai audioknyga, kurios gali klausyti atlikdamas kitus darbus.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad taip, kiekviena karta savaip vertina spausdintą knygą. Negaliu kalbėti už kitus, nes tai būtų per daug arogantiška ar bent jau nepelnytai susireikšminta, bet man kai kurios knygos buvo langas į kitokį, ideologiškai nenususintą pasaulį, nes man buvo prieinamos knygos lenkų, vokiečių, čekų ir anglų kalbomis iš mano šeimos bibliotekos, kuri buvo pradėta formuoti dar XIX a. pabaigoje ir papildoma (ypač lenkų) iš knygyne Vilniuje parduodamų lenkiškų knygų, kurios Lenkijoje nepatirdavo tokios drastiškos ideologinės cenzūros, kokia buvo ištikusi lietuviškas ar rusiškas knygas. Skaičiau brolių Grimų pasakas vokiškai, W. Hauffo ir Selmos Lagerlöf kūrinius lenkų ar vokiečių kalba, o J. Verno kūriniai su puikiomis litografinėmis iliustracijomis mane pasiekė net iš XIX amžiaus Berlyne veikusių leidyklų. Ką jau kalbėti apie H. Sienkiewicziaus istorinius romanus. Jos visos man buvo langas į laisvę, į kitokį pasaulį, todėl kai griuvo geležinė uždanga, aš patekau į man jau iš dalies žinomą ir suprantamą pasaulį, kurį godžiai tyrinėjau suprasdamas, kad knygose buvo daug tiesos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neskolinu tik tų knygų, kurių neperskaičiau ir nespėjau paženklinti savo asmeninės bibliotekos antspaudu ar ekslibrisu, tačiau pripažinsiu, kad visas paskolintas knygas kruopščiai registruoju kartotekoje ir sugebu priminti skolininkui jas grąžinti.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Iš savo amžiaus aukštumų žvelgdamas į nugyvento ir esamo laikmečio istorinių perturbacijų ir patirčių gausą, sakyčiau, kad tai galėtu būti istorinis-detektyvinis žanras.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Skaitau daug ir labai įvairią literatūrą, todėl negalėčiau išskirti autorių pagal jų kilmės šalis. Kaip istoriką ir archeologą mane domina visa Rytų Europa. Mėgstu anglų ir škotų detektyvus, prancūzų ir lenkų istorinius romanus bei vokišką memuarinę literatūrą.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Jau supratau, kad tai, ką norėčiau parašyti, matyt, užtektų ir antram gyvenimui. Deja, parašyti yra viena, tačiau rasti leidėją – jau visai kitą istorija. Jei rimtai, tai dar planuoju parašyti darbą, skirtą Prūsijos masonų istorijai, ir atiduoti duoklę savo gimtiesiems Biržams. Yra ir kitų planų, tačiau tai jau tolesni pamąstymai, nors ką gali žinoti…

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Kazimierzo Bemo „Kalwinizm w Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1548–1648. Kościoły i wierni“, išleistą SEMPER leidyklos.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga laikau tokią knygą, su kuria skaitytojas užmezga savitą ryšį. Būtent toji nematoma, bet tikslinga gija tarp puslapių ir žmogaus, mano akimis, ir yra didžiausia knygos vertė. Tie ryšiai gali būti labai įvairūs: vienam tai – vidinio augimo sėkla, kitam – naujų žinių atradimo jaudulys, dar kitam – ramstis lipant iš asmeninių duobių. Vieniems knyga supurto nusistovėjusį požiūrį, kitiems atveria aplinkos pažinimo nuostabą, o dar kitiems tampa poilsiu – puikiausiu pabėgimu po įtemptos dienos. Manau, kad vertinga gali būti kiekviena knyga, tik kiekvienam žmogui ji yra vis kita, priklausomai nuo poreikių, lūkesčių ar gyvenimo etapo.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Tai, kas vienam atrodo itin vertinga ir brangu, kitam gali pasirodyti visiškas laiko švaistymas – ir čia nėra jokios dramos. Mes visi esame skirtingi, ir ne tiek pagal profesijas, kiek pagal savo patirtis. Todėl nedrįsčiau rekomenduoti vienos konkrečios knygos. Tikiu, kad bibliotekose dirbantys žmonės ir taip per savo rankas praleidžia daugybę leidinių, susipažįsta su jų aprašais ir puikiai jaučia, kas jiems patinka, ko reikia ir ką verta, galbūt, pasiūlyti kitiems. Man atrodo, kad svarbiausia atsižvelgti į konkretaus žmogaus poreikius, o ne į jo profesiją. Rekomendacijas pagal profesinį lauką labiau siečiau su vadovėliais, straipsniais ar tyrimais, o ne su tuo savitu asmeniniu ryšiu, kurį kiekvienas kuriame su knyga. O bibliotekų darbuotojams ir rekomenduoju, ir linkiu nepamesti to džiaugsmo pažinti, atrasti, pamatyti naujas, o kartais ir kitokias, nei patys mėgstame, knygas.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kažkaip išskirtinai kitaip – ne, bet priremti duris, ištiesinti ar prispausti lapą tikrai yra tekę.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Mano akimis, tai tiesiog puikus įrankis, papildantis skaitymo galimybes. Jei lagamine mažai vietos – gelbsti elektroninės knygos. Jei knygą reikia nuolat turėti su savimi, bet nesinori nešiotis tos pačios – vėlgi patogu rinktis skaitmeninę versiją. Jei leidinio nėra bibliotekoje ar jis per brangus, elektroninė knyga tampa puikia alternatyva. Pati skaitau ir skaitmenines, ir popierines knygas, tačiau pastarosioms vis dar teikiu neišmatuojamą pirmenybę. Elektroninės knygos, manau, yra papildoma galimybė, praplečianti skaitymo ribas, todėl čia matau ne konkurenciją, o bendradarbiavimą.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nedrįsčiau kalbėti už visą kartą – net ir vienas žmogus per savo gyvenimą keičiasi. Galiu kalbėti tik apie savo aplinką ir čia pastebiu, kad į skaitymą žiūrima laisviau, ypač dabar, kai knygų pasirinkimas toks didelis. Knyga nebėra vien tik, sakykime, savotiškas išminties simbolis – ji tapo ir laisvalaikiu, ir atsipalaidavimu, ir pabėgimu, na tuo, kuo konkrečiu metu iš jos labiausiai reikia.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Aš bibliotekininkė, tad knygas – net ir draugams – pirmiausia kviečiu skolintis iš bibliotekų. Ir nejuokauju, galite paklausti bet ko (juokiasi). Turiu tam kelias priežastis – tikrai ne dėl to, kad laukiu svečių darbo aplinkoje (nors ir tai smagu).

Pirmiausia suprantu tiesioginę bibliotekų naudą autoriams bei vertėjams – rinka Lietuvoje ir taip siaura, o skolinantis knygas iš bibliotekos tai galima daryti ne tik nemokamai, bet ir prisidedant prie mėgstamų kūrėjų premijų, galbūt net paskatinant juos toliau kurti tai, kuo mes mėgaujamės ar ko laukiame. Tai savotiškas sąmoningumo ugdymas.

Antra, bibliotekose yra konkretūs grąžinimo terminai, tad mažiau šansų, kad tavo knyga, nepasitarusi išvyks neterminuotam laikui, nes štai draugas vis neranda laiko prisėsti prie knygos.

Trečia, manosios knygos labai asmeniškos – lapelių su pastabomis jose ne po kelis, tad noriu, kad jos tokios ir liktų.

Ir taip, esu draugei ne kartą parnešusi knygą iš bibliotekos – tą, kurią ji matė pas mane ir norėjo perskaityti (juokiasi).

Ir vis tik, jei labai trumpai, tai manau, kad visko gyvenime nutinka, tad esu pasiruošusi dalintis savo biblioteka su draugais, bet vis dėlto teikiu pirmenybę to nedaryti (šypsosi).

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Manau, kaip ir daugelio žmonių, tai būtų gyvenimiškas romanas – toks, kuriame asmenines duobes lydi netikėti pakilimai, neplanuoti atradimai ir pažintys, kuriame dramas keičia džiaugsmas (ir atvirkščiai). O pažvelgus į visumą, į didesnį savo gyvenimo paveikslą, ateina suvokimas, kad nueitas kelias buvo geriausias – nors ir ne visada pats lengviausias ar patogiausias.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Skaitau itin įvairią literatūrą neskirstydama autorių pagal šalis, tačiau vis dažniau pastebiu, kad atsigręžiu į lietuvių autorius.

Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Anksčiau sakydavau, kad niekada nerašysiu, juk knygų ir taip daug, o man labiau patinka jas skaityti (juokiasi). Manau, rašymas atimtų nemažai laiko iš to širdžiai mielo puslapių šiurenimo. Net ir atsiliepimą sau ne apie kiekvieną perskaitytą knygą spėju parašyti – vos baigiu vieną, jau šaukia kitas skaitinys.

Vis dėlto, jei jau lieptumėt tą knygą rašyti, norėčiau kurti vaikams (šypsosi).

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Retai kada skaitau tik vieną knygą. Dažniausiai jas derinu pagal žanrą, temą, nuotaiką, o kartais – ir pagal terminus. Šiuo metu kuruoju keturis knygų klubus, tad tenka prisitaikyti prie jų susitikimų datų. Vis dėlto ne visada norisi skaityti būtent tai, ką tuo metu „reikia“, todėl bent po skyrelį įsileidžiu ir kažką savo – visiškai kitokio. Štai, ką šiuo metu esu atsivertusi ir pradėjusi skaityti: Eliza Orzeszkowa „Prie Nemuno“, Viktorija Vitkauskaitė „Namai ir likimai“, Jim Trelease „Skaitymo garsiai vadovas“ ir Sarah Penner „Amalfio prakeiksmas“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga ta knyga, kuri yra nauja savo turiniu, daili savo išvaizda ir sukrečianti savo poveikiu.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kai minimi bibliotekos darbuotojai, visada prisimenu Aleksandrijos biblioteką, kurios darbuotojai buvo knygų žinovai ir mokslininkai. Jei jie tokie, tai turėtų patarti man, o ne aš – jiems. Ką bepasiūlyčiau, jų nenustebinčiau. Vis dėlto, apmąstant bibliotekininkų veiklą pirmiausia šauna į galvą J. L. Borgeso apsakymas „Babelio biblioteka“. Šiame tekste Borgesas aprašo begalinę erdvę, susidedančią iš sujungtų šešiakampių galerijų. Tai biblioteka, kurios knygose yra visi įmanomi raidžių deriniai, drauge – visos žinios, įskaitant ateities numanymą. Beje, Aleksandrijos biblioteka Ptolemajų pavedimu siekė sukaupti visus įmanomus to meto šaltinius, o per žinias – galią. Manau, bibliotekininkai turėtų žinoti šį tekstą apie svaiginančias jų veiklos galimybes.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartą, prieš trisdešimt metų, knygą pasidėjau ant akmeninės sienutės, kad būtų šilčiau sėdėti. Kai nušokau eiti, knygą pamiršau. Kitą dieną atėjęs jos neberadau. Bėda ta, kad knyga buvo iš bibliotekos, tad turėjau keblumų. Prisimenu, kad tai buvo M. Vargas Llosa knyga, kurios taip ir neperskaičiau iki šiol. Beje, tuo metu ypač žavėjausi Lotynų Amerikos literatūra, nuo tų laikų Borgesas išlieka vienu iš mėgstamiausių mano rašytojų.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kai atsirado kinas, visi manė, kad teatrai užsidarys, o knygų niekas nebeskaitys. Vis dėlto, teatrai suklestėjo – Brodvėjus su ne mažesniu nei Holivudo biudžetu tai iliustruoja. Knygos iš kino netgi išlošė, nes žiūrovai pradėjo domėtis istorijomis, pagal kurias pastatyti filmai. Esu sutikęs žmonių, kurie skaito vien skaitmenines knygas. Tačiau nemanau, kad dėl to nukenčia spausdintos knygos, kurių skaitytojų nemažėja dėl jų parankumo ir dailumo.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano kartos, gimusios ir augusios sovietmečiu, ryšys su knyga ypatingas. Viena vertus, sovietmečiu viešas gyvenimas buvo užgožtas ideologijos, kurios negalėjo išvengti rašytojai. Kita vertus, knyga buvo užuovėja nuo ideologijos. Neatsitiktinai geriausių knygų tiražai tuo metu buvo dešimtis kartų didesni nei dabar. Žinoma, prie tiražų mažėjimo dabar prisideda ir kitos medijos: ne tik televizija ar radijas, bet ir internetas bei socialiniai tinklai, kurie pavagia mūsų laiką, galimai skirtą knygų skaitymui. Nepaisant visko, knyga iki šiol randa savo skaitytojus, kurių dabartinė karta nėra „prarasta“ skaitymui. Jei žvelgsime dar toliau į praeitį, prieš šimtą metų, tuomet Lietuva kovojo su neraštingumu. Ar ateinančioms kartoms negresia neraštingumas dėl plintančių žmogaus tęsinių, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto?

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Savo draugams nebeskolinu jokių knygų, nes jie dažniausiai pamiršta jas grąžinti. Tam yra bibliotekos.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nemanau, kad kas nors rašys apie mane biografiją. Bent jau autobiografijos rašyti neketinu. Jei kas norėtų sužinoti daugiau apie mane, siūlyčiau paskaityti įvairaus žanro knygas, kurias parašiau: filosofines knygas, romanus, esė.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Turiu arti šimto knygų sąrašą, kurį rekomenduoju savo kurso „Kūrybinis rašymas“ studentams. Tas sąrašas sugrupuotas ne pagal šalis, o pagal tokias skiltis: alegoriniai romanai, magiškasis realizmas, sąmonės srautas, prancūziškas romanas, psichologinis romanas, nepaprastas istorinis romanas, prarastoji karta, metafizinis realizmas, distopija. Jau minėjau vieną regioną (Lotynų Ameriką), kurį reikėtų papildyti G. Garcia Marquezu, J. Cortazaru ir I. Allende. Vis dėlto, tame sąraše yra daugybė kitų šalių ir regionų. Praleidęs Lietuvą, paminėsiu dar kelis rašytojus, sugrupuotus pagal šalis: H. Hesse, P. Süskind (Vokietija), F. Kafka (Austrija), M. Proustas, R. Gary (Prancūzija), V. Woolf, G. Swiftas, I. McEwanas (Jungtinė Karalystė), J. Joyce’as (Airija), U. Ecco, A. Baricco (Italija), K. Abe, H. Murakami (Japonija), O. Pamukas, E. Shafak (Turkija), O. Tokarczuk (Lenkija), F. Fitzgeraldas, V. Nabokovas, I. Yalomas (JAV), J. C. Grondahlis (Danija), M. Kundera (Čekija). Iš jų mokausi rašyti.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Turiu vieną ydą, su kuria sunkiai sekasi kovoti: rašau kelias skirtingų žanrų knygas vienu metu. Šiuo metu tai istorinio romano „Karo laiškai“ 3 dalis, paskaitų knygos su Algiu Mickūnu „Kūrybos komunikacija“ 2 dalis, monografija apie ugdymo filosofiją (drauge su Mickūnu), esė „Šnekėjimo rėvos“ 2 dalis, miesto antropologijos tekstai „Vilniaus variacijos“ (anglų kalba) ir mano kelionių knyga (dar nesugalvojau jos pavadinimo ir dėl jos nesitariau su jokia leidykla). Su šiomis knygomis darbo užteks mažiausiai penkeriems metams. Drauge galvoju apie naują romaną ir kitas filosofines knygas.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Skirtingai nei rašau, vienu metu skaitau tik vieną knygą. Taip save auklėju norėdamas kiekvieną knygą perskaityti iki galo. Vis dėlto, paminėsiu kelias puikias knygas, kurias perskaičiau pastaruoju metu. Šiuo metu tai M. Foucault „Disciplinuoti ir bausti“. Prieš tai skaičiau romanus: V. Nabokovo „Blyški šviesa“, K. Ishiguro „Dienos likučiai“, K. Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“, G. Swifto „Vandenų žemė“, I. McEwano „Pamokos“, D. Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“. Tarp šių įstabių romanų įsiterpė B. Pascalio „Mintys“ ir Cezario „Galų karo užrašai“.

Rašytojos kūrybos kraitis – daugiau nei dvi dešimtys knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir paaugliams. Būdama uoli tokios literatūros stebėtoja ir vertintoja, parašė tris esė knygas apie žymiausius pasaulio vaikų rašytojus.

Už daugiametę ekspresyvią publicistiką aktualiomis regionų kultūros politikos, literatūros ir skaitymo skatinimo temomis, autorių sutelkimą kūrybiniuose projektuose Gintarė Adomaitytė pelnė J. Tumo-Vaižganto premiją (2004), Vaikų literatūros premijas (2008 ir 2023), G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį (2019), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją (2023), B. Savukyno premiją (2024).

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Daugybę metų praleidau su knygomis, tarp knygų, prie knygų, bet iki šiol negaliu (gal net nenoriu) apibrėžti, kas man yra vertinga knyga, kokia ji turėtų būti. Jei rasčiau vertės rėmus, gyvenimas taptų nebe toks įdomus. Bet žinau, kas man gali būti nelabai vertinga, ko nenoriu savo lentynose: visada atsainiai žvelgiu į tai, kas triukšmingai reklamuojama, kai rinkodaros pastangos perauga paties kūrėjo galimybes. Nebūtinai skubu įsigyti Nobelio laureatų kūrybos, nėra taip, kad dievinčiau ar sureikšminčiau visus klasikus bei klasikes, įtrauktus į programas, kanonus, sąrašus.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kartais man atrodo, kad bibliotekų darbuotojai yra pervargę nuo knygų, joms ir jiems tai kasdienybė, rutina, tad nesiūlyčiau nieko, tiesiog nedrįsčiau. Galbūt mane kartais glumina kai kurių bibliotekų darbuotojos (būtent jos, ne jie), pačios apsikrovusios ir kitoms (būtent joms, ne jiems) siūlančios banalius meilės romanus – tuos rožiniais viršeliais su širdimis ir balandžiais. Štai joms tikrai pasiūlyčiau bandyti kopti kiek aukščiau ar nerti kiek giliau, bet siūlyti konkrečią knygą?

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Apie tą ne pagal paskirtį naudotą knygą visai neseniai „Metų“ žurnale pasakojau, rašydama apie E. T. A. Hoffmanną. Nešiodavausi jo „Spragtuką“ tartum stogelį ant galvos. O štai mano močiutę ir jos seseris jų tėvas, knygnešys Augustinas Baranauskas, skatino ant galvos nešioti bent kelias sunkias knygas – dėl laikysenos, dėl eisenos. Knyga tinka apsiginti. Kartą esu ja vožtelėjusi per galvą įkyriam priekabiautojui, kai dirbau sekretore vienoje gana keistoje įstaigoje. Tiesa, tai buvo telefonų knyga.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skaitmeninės knygos, kaip ir garsinės, yra tiesiog knygos, jos negali konkuruoti su popierinėmis, nes visi formatai yra labai reikalingi. Kadaise mano mama dirbo Lietuvos aklųjų leidyklos knygų garsinimo studijoje. Tekstus aktoriai bei aktorės įrašydavo į tokias didžiules kasetes. Mama taisė aktorių kalbą, aš tuo labai didžiavausi.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nesu tipinė savo kartos atstovė, bet vis dėlto patirtys sovietiniuose knygynuose mano bendraamžių bendros: lankstytis ir prašyti, kad gautum norimą knygą. Gal todėl, kad knygų gauti buvo sunku, mano karta slogiai reaguoja į dabar madingas edukacijas: plėšyti knygas ir iš jų puslapių gaminti tokius… na… lyg ir rankdarbius, neva grožį. Man visai negražu, ir nelaikau to tvarumu.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Draugui ar draugei skolinčiau kiekvieną turimą knygą. Gal ir atiduočiau, jei matyčiau, kad labai reikia.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Pasaka, žinoma, kad pasaka tas mano gyvenimas – su žanrui privalomaisiais siaubais, su miško dvasiomis, su besimaudančiomis ežeruose laumėmis, pelkynų atpažintais ir neatpažintais gyventojais, augalijos palei langus tankme. Tai ne ta pasaka, kuri baigiasi banaloku melu „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Tai pasaka, kurios pabaigoje pagrindiniai veikėjai ir veikėjos susilieja su gamta.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Lietuviai ir skandinavai.

Kokią knygą rašote šiuo metu?

„Neramūs vėjai tykioje pakrantėje“ – tai pasakojimai apie rašytojų gyvenimus. Tris tokio pobūdžio knygas jau esu parašiusi, dabar „Slinktys“ ruošia ketvirtąją, kurioje sutiksime devynis rašytojus. Pradedu E. T. A. Hoffmannu, baigiu Alma Karosaite.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu pasimėgaudama skaitau amerikiečių autorę Tarą Isabella Burton, jos knygą „Čia, Avalone“. Tebūnie tai atsakymas į Jūsų antrą klausimą, ką pasiūlyčiau bibliotekos žmonėms. Tad siūlau šią knygą, kodėl ne, juk pati skaitau jau antrą kartą.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Daugiaplaniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje vienos knygos, kurioje kaip formulėje būtų sudėti visi vertės kintamieji, manau, nėra. Tačiau skirtingu gyvenimo metu, atskiru laikotarpiu, yra tokių knygų, kurios, be jokios abejonės, palieka labai didelį pėdsaką gyvenime ar net lūžio taške padeda apsispręsti dėl ateities. Man atrodo, kad tokį knygų rinkinį ir būtų galima įvardyti integruota vertingąja knyga. O rinkinio vertė yra ta, kad formuoja mąstymą ir sukuria prielaidas priimti sprendimus kasdieniame gyvenime.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Tai labai dviprasmiška rekomendacija tiems, kurie kasdien savo akimis mato daugybę knygų ir yra tos srities profesionalai. Išdrįsčiau pasiūlyti Hermaną Hesę ir Umberto Eco pagal nuotaiką.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ankščiau buvo gana populiaru dovanoti knygas įvairiomis progomis. Ne visada knyga, kaip dovana, buvo tik literatūrinis tekstas. Dažnai tai išskirtinis leidimas, knygos viršeliai, formatas, specialus popierius ir panašiai. Neretai ta papildoma, paprastai tariant ekonominė vartojimo vertė nustelbdavo knygos esmę. Taigi knyga teko pasinaudoti ne tik pagal jos tiesioginę paskirtį.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kaip informacijos perteikimo būdas, manau, kad tikrai konkurentės, ir, atrodo, kad sparčiai aušta skaitmenos ateitis.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

O taip, net neabejoju. Aš dar tos kartos, kai skaitymas buvo labai populiarus, namų bibliotekų kaupimas turėjo netgi tam tikrą socialinio statuso vaidmenį. Mano karta neįsivaizduojama be Ričardo Bacho „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“, Hermano Hesės „Sidharta“ ir kitų jo kūrinių, Teodoro Dreizerio trilogijos ir ypač „Finansininko“, Viktoro Hugo romanų, tarp jų „Vargdieniai“ ir „Žmogus, kuris juokiasi“, Ernesto Hemingvėjaus su Ispanijos karo atgarsiais bei „Seniu ir jūra“, be gero kalvadoso taurelės bene kas antrajame puslapyje, iš Eriko Marijos Remarko „Triumfo arkos“, jo „Vakarų fronto“, kuriame apgaulingai ramu. Tai nenutrūkstamas ryšys su savo kartos gyvenimo istorija, darantis svarbiausią įtaką vertinant dabartį.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Turiu gana nemažą kolekciją knygų su autorių ar leidėjų asmeniniais įrašais. Tos knygos yra skirtos tik man, todėl tikrai nenorėčiau, kad keliautų pas kitus. Bet išimčių pasitaiko.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Galima sukurti tikrų tikriausią trilerį iš kiekvieno žmogaus biografijos. Bet, manau, kad mano asmeninė biografija nebūtų įdomi skaitančiajam. Ir atvirkščiai – asmeninės biografijos atskiri epizodai, įpinti į šalies politinio gyvenimo aplinkybes, jau galėtų būti įdomi interpretacija, artima dokumentinės istorijos žanrui. Čia būtų ir Sovietų Sąjungos dalis iki Nepriklausomybės su visais to meto gyvenimo niuansais, ir Sąjūdis, mitingai Vingio parke, pirmųjų politinių partijų kūrimasis laisvę atgavusioje Lietuvoje, ir ekonomikos atsigavimas, ir bankų krizė, ir darbas užsieniuose, ir Prezidento apkalta, ir kelionė teisingumo labirintais, ir jau gerą dešimtmetį virš Lietuvos besidraiką karo šešėliai.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Hermanas Hesė – formaliai Šveicarijos, realiai Vokietijos, ir Umberto Eco – italas.

Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Kartu su kolega esu parašęs vadovėlį finansinės rizikos valdymo tema. Dutūkstantaisiais tai buvo bene pirmieji ir modernūs tokio pabūdžio samprotavimai mūsų šalyje, dabar, deja, tik malonus prisiminimas, nes ši sritis technologijų ir valdymo erdvėse septynmyliais žingsniais žengia pirmyn. Nors mažai kam ji bereikalinga, bet man, kaip autoriui, tikrai smagu retkarčiais paimti į rankas. Jei pavyktų, norėtųsi pabandyti parašyti interpretaciją, Hesės žodžiais tariant, vieną iš stiklo karoliukų žaidimo partijų, atskleidžiančią kokį nors kultūrinį, iki šiol mažiau žinomą Lietuvoje, reiškinį.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Dažnai vienu metu atverstos kelios knygos: šiuo metu širdžiai – Hermano Hesės ne pirmąkart su giliu pasitenkinimu skaitoma „Narcizas ir Auksaburnis“, proto mankštai – Maxo Tegmarko „Gyvybė 3.0: žmogus dirbtinio intelekto amžiuje“.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Yra kelios knygos, kurias rekomenduoju visiems, kad ir kokioje srityje žmogus dirbtų. Pirmoji – tai profesoriaus Martino Seligmano „Įgytas optimizmas“. Antroji – Mo Gawdat „Solve for Happy“. Pastarosios dvi – apie gyvenimo džiaugsmą ir būdus jį susigrąžinti ar susikurti patiems. O trečioji – Terry Szuplat „Menas kalbėti“. Kad tuo džiaugsmu drąsiai ir įtaigiai dalintumėmės su žmonėmis ir pasauliu 😉

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma! Tikriausiai nereikėtų tuo didžiuotis, bet naudojuosi jomis ne pagal paskirtį nuo vaikystės. Kažkada buvo labai patogu išlyginti popierėlius nuo kramtomos gumos, kai juos kolekcionuodavau, įdėjus ir palaikius juos knygose. O dabar kartais ant knygų krūvelės būna labai patogu pasidėti kompiuterį, kai norisi jį šiek tiek pakelti. Vinių kalęs knygomis nesu ir nedrįsčiau – vis dėlto, esu bibliotekininkų sūnus.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skaitmeninės knygos yra puikus spausdintų leidinių papildymas. Bet ne pakaitalas ir ne konkurentės. Tikrai patogu elektroninę knygą atsisiųsti ir skaityti iš karto, kai jos prisireikia. Jos – tikras išsigelbėjimas dirbant, studijuojant. Elektroninės knygos ir skaityklės labai patogios ir keliaujant.
Vis dėlto, kai tik galiu rinktis, pirmenybę teikiu spausdintai knygai. Juk skaitymas malonina ne tik regą ir mintis. Knygą gera liesti, laikyti, užuosti, girdėti puslapių šnarėjimą. Elektroninės knygos to neatstoja.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad tą ryšį lemia ne tiek kartos, kiek laikmetis ir jo ypatumai. Dabar gyvename informacijos pertekliaus, skubos ir lengvai gaunamo dopamino laikais. Esu tikras, kad tai turi įtakos įvairių kartų gyventojų skaitymo įpročiams. Ir iš vyresnių žmonių esu girdėjęs, kad jie skaitą gerokai mažiau, negu anksčiau – nebespėja, galva užimta, prisiperka knygų, bet neatsiverčia, nes visko per daug.
Žinoma, čia nesiremiu jokiais patikimais duomenimis, tik savo įspūdžiais. Tačiau kartais kyla tas jausmas, kad knygai reikia daugiau pastangų, negu anksčiau, kai nebuvo tiek daug informacinio triukšmo. Dėl to skaitymo vertė, mano įsitikinimu, tik dar labiau išaugo. Dabar būna gera išjungti visus ekranus ir sėsti paskaityti. Kitados tai buvo savaime suprantama. O dabar toks skaitymas tampa ritualu. Švente. Prabanga, kuria smagu save kartais apdovanoti.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Rizikuoju nuskambėti kaip šykštuolis ir kaupikas, bet knygų apskritai nebemėgstu skolinti. Yra tokia bjauri tendencija – duodi kam nors, vėliau prisireikia pačiam atsiversti ir pasitikrinti kokį puslapį, o, žiūrėk, nei berandi tą knygą, nei atsimeni, kam paskolinai. Nei, aišku, ji skuba sugrįžti. Bet nebambu, nes ir pats ne vieną knygą esu taip… vadinkime, pasiskolinęs negrąžintinai.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Veikiausiai, savigalbos ir saviugdos knyga. Visą sąmoningą gyvenimą siekiu mokytis, augti, tobulėti. Tik kartais atrodo, kad su manimi pačiu yra kaip ir su tomis saviugdos knygomis – gerų dalykų ten prirašyta, įdomių ir vertingų minčių, kurias perskaitę kurį laiką pasijuntame geriau, bet gyvenimas iš esmės nuo to nesikeičia. Sužinoti, kaip gyventi, yra lengvoji dalis. Gyventi ir taikyti žinias – štai, kas yra tikrasis iššūkis.
Tad pastaruoju metu stengiuosi, kad manojoje knygoje būtų mažiau žodžių, mažiau samprotavimų ir idėjų, o daugiau veiksmo.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Mano skaitomiausia literatūra yra susijusi su psichologija arba su fantastika. Ir vienoje, ir kitoje srityje dominuoja anglosaksai, tad jie, ko gero, yra ir tarp mėgiamiausių autorių. R. Bradburry, M. Crichton, J. R. R. Tolkien, G. R. R. Martin, H. P. Lovecraft – taip, dėl visa ko dar sau pavardijau, kad britai ir amerikiečiai.

9. Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Dirbu komunikacijos ir ryšių su visuomene srityje, tad kitados svarsčiau, kad būtų vertinga išleisti krizių komunikacijos ir valdymo vadovėlį. Net ir pavadinimą buvau jam sugalvojęs. Bet šios idėjos taip ir nesiėmiau, o dabar ir to noro gerokai mažiau. Norisi būti ne su krizėmis. Su tyla. Su paukščių giesme pavasarį. Su kopų šnaresiu. Mylimo žmogaus šypsena. Tam knygų rašyti nereikia.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau A. Levine ir R. Heller knygą „Prieraišumas“ (Alma Littera, 2025). Kažkada klausiau jos audio versijos anglų kalba, o kai pamačiau, kad išleista lietuviškai, įsigijau, kad geriau prisiminčiau. Puiki ir lengva pažintis su suaugusiųjų prieraišumo teorija. Ir, kaip paprastai, su savimi.
Artėju prie knygos pabaigos, bet neseniai juk vyko Knygų mugė, tad tolesnių skaitinių eilė visai nesumažėjo.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga kiekviena knyga, kurioje atrandu tai, ko anksčiau nežinojau – ar tai būtų istorija, ar įvairūs faktai. Jei knyga pasakoja apie jausmus, man svarbu, kad ji būtų tokia įtraukianti, jog galėčiau juoktis ar liūdėti kartu su personažais. Perskaičius tokią knygą net apima lengvas apmaudas, kad mano gyvenimas per trumpas, jog spėčiau perskaityti visas geras knygas. Būtent gebėjimas praturtinti mintis, jausmus ir patirtį man ir yra tikroji knygos vertė.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Jei dirbi su skaitytojais ir esi bibliotekininkas, privalai domėtis naujomis knygomis, žinoti, ką pasiūlyti ir rekomenduoti tiek paaugliui, tiek senjorui, verslininkui ar namų šeimininkei. Juk tai – mūsų profesija! Nesistebime, kad vaistininkas išmano vaistus ir pataria pacientams, tad kaip galėtume dirbti patys, nieko nežinodami apie knygas, esančias mūsų lentynose?
Nesakau, kad turime perskaityti visas knygas, tačiau sekti naujienas, pažinoti klasikus, kas šiuo metu yra „ant bangos“, turėti elementarių, pamatinių literatūros žinių privalome, jei norime vadintis bibliotekininkais. Man tai yra labai svarbu.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Deja taip, turiu prisipažinti, kad L. Brežnevo knygas naudojau kaip laiptelį, kai tekdavo darbe pasilypėti ir nebuvo kopėtėlių. Gal ir ne itin elegantiška, tačiau jokios graužaties dėl to nejutau.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Jokiu būdu. Jei į knygą žvelgiame kaip į meno kūrinį, spausdintos knygos be konkurencijos laimi. Tačiau svarbiausia turinys, tai, ką autorius nori perduoti skaitytojui. Svarbu, kad knygos pasiektų ir tuos žmones, kurie dėl įvairių priežasčių nedraugauja su popierinėmis knygomis. Kai kelionėje pamatau žmogų su skaitykle rankose, širdis tiesiog džiaugiasi.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manyčiau, taip. Žinoma, kiekvienoje kartoje buvo ir yra mylinčių ir abejingų knygai. Vis dėlto šiandien knyga nebėra taip branginama, kaip, pavyzdžiui, prieš šimtą metų. Todėl tikėtis, kad santykis su knyga visose kartose išliks vienodas, būtų naivu. Šį pokytį tiesiog reikia priimti kaip faktą.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Ir anksčiau, ir dabar skolinu, nors kai kurios taip ir liko kitų namuose. Tačiau galvoju: o gal tam žmogui ji buvo reikalingesnė? Gal būtent mano knygoje jis rado atsakymus tam, ko ieškojo. Svarbiausia, kad knyga gyvena ir yra skaitoma, o kieno lentynoje ji stovi, nėra taip svarbu. Jei prireiks, visada galiu paprašyti grąžinti.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Spalvingas, nuotykių kupinas gyvenimo romanas.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu išskirtinės šalies autorių, man svarbiausias turinys. Dažnai ieškau rekomendacijų ir socialiniuose tinkluose, labai džiugina, kai žmonės dalijasi savo skaitymo įspūdžiais.

9. Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jei rašyčiau knygą, ji būtų apie mano Mamą, vos devyniolikos metų gimnazistę, nuteistą kaip politinę kalinę 10-čiai metų ir ištremtą į Sibirą už tai, kad mylėjo Lietuvą.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baiginėju Ayn Rand (Alisos Rozenbaum) romaną „Šaltinis“. Man ši knyga tikrai tarytum šaltinis, gaivina mintis ir pasotina skaitymo alkį.