Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius. Apie visa tai – vaizdo įraše.
2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.
Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.
Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Velniop diagnozes – apie tai pagalvoti ragina psichikos sveikatos aktyvistė Elena Gasiulytė. Žmogus yra daug daugiau negu jo diagnozė. Šiame vaizdo įraše ji ragina kritiškai pažvelgti į psichiatrijoje apibrėžtus „susirgimus”, jais nelimituoti žmogaus. Kalbėdama tiek iš paciento, tiek iš psichine sveikata besidominčio žmogaus pozicijų ji klausia: negi kiekvienas žmogus bent retkarčiais nepasielgia taip, tarsi būtų psichiškai nesveikas. Atskiri situacijų nulemti veiksmai nėra visas žmogus, jo esmė. Kvestionuodama pačias psichiškai sveiko/nesveiko žmogaus sąvokas autorė kviečia pasikalbėti apie kitokį „normalumą“, pažinti savo emocijas, elgesio modelius, mokantis ir vis daugiau sužinant stengtis daryti sveikesnius sprendimus, bet nesukoncentruoti visko į diagnozę ar ligos kodą.
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Jau XIX a. II p. ieškodami atsako į techninę revoliuciją bei vis spartesnį materializmo įsigalėjimą Vakaruose to meto intelektualai išeities ėmė ieškoti islame ir Rytų religijose. XIX–XX a. susiformavo ir įvairiose humanistikos srityse išplito nauja intelektualinė srovė – tradicionalizmas.
Šiame pranešime Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy glaustai aptaria sociokultūrines tradicionalizmo ištakas, pagrindinius pasaulėžiūrinius ir idėjinius principus bei iškiliausių šio sąjūdžio asmenybių – René Guénono, šveicarų metafiziko, menininko Frithjofo Schuono, persų filosofo, religijų tyrėjo Seyyedo Hosseino Nasro ir lietuvių mąstytojo Algio Uždavinio tradicionalistines nuostatas, nūdienos pasaulyje įgaunančias ypatingą aktualumą. Tradicionalistų sąjūdyje iškilusių įtakingiausių mąstytojų idėjų ir konceptų gvildenimas šiandien išnyra daugelyje solidžių kultūrologijos, estetikos, menotyros, ezoterizmo bei religijotyros leidinių. Kita vertus, sparčiai aktualėjanti antropoceno, antropodicėjos problematika, aštrėjanti „sacrum“ ir „profanum“ konfrontacija, totalinė kultūros bei socialinio gyvenimo sričių komercializacija liudija, kad tradicionalistų siūlyti žmonijos gelbėjimosi iš pasaulio desakralizacijos bei ekologinės krizės būdai taip ir liko akademinio mokslo paraštėse. Atsigręždami į esmines šio sąjūdžio atstovų idėjas, permąstydami jas veikusius kultūrinius ir civilizacinius kontekstus bei darsyk suaktualinę transcendentinio matmens nyksmo sukeltą chaosą pabandysime naujai pervertinti tradicionalistų idėjinį palikimą ir atgaivinti islamiškojo ezoterinio dėmens svarbą.
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
(dr. Alma Braziūnienė)
Turbūt žinomiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bibliofilu galima būtų vadinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą. Ne mažiau bibliofiliniu požiūriu reikšmingos, tik mažiau pažįstamos Lietuvos didikų dvarų bibliotekos. Šiame įraše pasakojama apie pirmuosius Lietuvos bibliofilus, problemas, susijusias su jų bibliotekų tyrimais, tai, kokie požymiai leidžia kalbėti, kad vienas ar kitas žmogus ar šeima buvo ne tik knygų mėgėjai, bet ir bibliofilai. Dėl politinių aplinkybių išsklaidytos ir dabar įvairiose bibliotekose randamos didikams priklausiusios knygos nebesudaro atskirų kolekcijų, yra išbarstytos po įvairius fondus, dalis tų knygų yra dingusios. Rekonstruoti šias bibliotekas padeda išlikę jų katalogai, atskleidžiantys ir savininkų domėjimosi sritis, o skolinamų knygų sąrašai parodo dar vieną šių bibliotekų funkciją: knygos buvo kaupiamos ne tik savo reikmėms, bet ir bičiuliams, pažįstamiems. „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ yra bandymas bent iš dalies rekonstruoti didikų bibliotekas, parodyti jose buvusių knygų įvairovę.
Paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d. Informaciją apie ją lydinčius renginius skaitykite čia: http://www.mab.lt/pazinkime-nepazinta-senuju-knygu-pasauli-per-savo-patirtis/
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Ketvirtuoju pokalbiu pristatome vertėją iš lenkų kalbos Vyturį Jarutį ir jo verstą Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“.
Neoficialiai manoma, kad būtent šis kūrinys lėmė Švedijos akademijos sprendimą 2018-aisiais skirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Olga Tokarczuk linkusi peržengti žanrų ir literatūrinių schemų ribas (neretai nulemtas rinkos), naujais ryšiais susieti įvairias formas ir raiškos būdus atskleidžiant pasaulio įvairovę, spalvingumą, simbiotinę prigimtį. Formaliu požiūriu „Jokūbo knygos“ yra istorinis romanas apie Švietimo epochon žengiančios Vidurio ir Pietryčių Europos religines, politines, kultūrines peripetijas. Tačiau jį galima skaityti ir kaip pačios istorijos apmąstymą, nes autorė kelia klausimus apie šiandieninės Europos turinį ir prasmę, ieško atsakymų į juos. Sykiu tai nepaprastai sodrus epas, kuriame rašytojos vaizduotė po smiltį sunešė ir fantastiškai, kartais mistiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, įvairių kraštų tautosaką, Rytų ir Vakarų tradicijas bei papročius.
Dovilės Šimkutės paskaita „Internetas ir jo įtaka mūsų smegenims“
Dovilės Šimkutės paskaita „Internetas ir jo įtaka mūsų smegenims“
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiologijos ir biofizikos katedros doktorantė Dovilė Šimkutė remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais paskaitoje kalba apie tai, kaip mūsų smegenims sekasi prisitaikyti prie šių dienų realybės – interneto. Aptariama, kada interneto naudojimas tampa problema ir ką reiškia vis dažniau girdimas terminas „priklausomybė nuo interneto“, kaip perteklinis internetinių platformų naudojimas veikia mūsų smegenis. Paskaitoje pateikiami ir praktiški patarimai, kokių mažų žingsnelių galime imtis, kad patys netaptume probleminiais interneto vartotojais.
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
SARS-CoV-2 pandemijos metu žiniasklaidoje tekdavo išgirsti apie dažnam nespecialistui menkai suprantamus dalykus: viruso genomo sekoskaitą, genoskaitą, sekvenavimą. Visi šie terminai reiškia tą patį – viruso genomo (t.y. visos jo genetinės medžiagos) nuskaitymą, kuris leidžia ne vien atskirti, kokie viruso variantai cirkuliavo ir kokiomis proporcijomis, bet ir gauti ypatingai svarbios informacijos, leidžiančios atkurti virusų plitimo kelius bei rasti silpnąsias protrūkių vietas.
Dr. Gyčio Dudo paskaitoje išgirsite apie tai, kaip su genominės epidemiologijos (mokslo srities, kuri naudoja viruso genetinę informaciją, kad geriau suprastų jo protrūkius) pagalba buvo išnarpliotas ir perprastas Ebolos viruso plitimas Vakarų Afrikoje 2013–2016 m., kaip buvo įvertinta ilgalaikė MERS koronaviruso keliama pandeminė rizika ir kaip sekoskaita buvo panaudota Lietuvoje SARS-CoV-2 pandemijos metu aptinkant iš centrinės Afrikos regiono atklydusią jo atmainą B.1.620 Anykščių rajono savivaldybėje.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkas dr. Gytis Dudas jau daugiau nei 10 metų tyrinėja virusus. Tarp jo tirtų virusų yra ir Ebola epidemijos Vakarų Afrikoje metu (2013–-2016), ir Zika Amerikos žemynuose (2014), ir SARS-CoV-2, daugumai geriau pažįstamas COVID-19 pavadinimu. 2021-ų metų balandį Anykščių rajone jis aptiko naują koronaviruso atmainą B.1.620 (Puntuką), atkeliavusią iš Centrinės Afrikos.
2023-ais metais G. Dudas buvo vienas iš 11 Europos mokslininkų, gavusių Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) dotaciją įkurti savo laboratoriją.
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Vytautas Gudelis – geografas, geologas, okeanologas, naujų gamtos tyrimų pradininkas, pedagogas ir mokslo organizatorius. Gudelio autorystei priklauso per 600 mokslo darbų, paskelbtų Lietuvos ir užsienio šalių mokslo leidiniuose bei periodikoje. Vrublevskių biblioteka dar 1994 m. išleido bibliografijos rodyklę „Vytautas Gudelis”. Vėliau buvo išleistas tęsinys, abi rodyklės apjungtos ir išspausdintos monografijoje „Akademikas Vytautas Gudelis”. Joje pristatyti svarbiausi akademiko gyvenimo faktai ir mokslinė veikla. Rankraštinis mokslininko archyvas saugomas Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, fonde F323. Tai itin vertinga Lietuvos geologijos ir geografijos paveldo dalis. Apie visa tai vaizdo įraše pasakoja Vytauto Gudelio bibliografinės rodyklės sudarytoja Bronislava Kisielienė.
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė tradicinės gynybos rezidencinė pilis Lietuvoje. Pilis, kurią statant 1604–1610 m. dar tęstos gotikinių pilių gynybos tradicijos, suformuota ant kavos, aplink trapecinį uždarą kiemą įrėmintą kampiniais bokštais ir buvo skirta ne tik gynybai, bet ir gyvenimui. Panemunės mūrai išsiskiria ne tik savo efektingu dydžiu, kurį lėmė vykę rezidencijos atnaujinimo darbai XVII a. II pusėje ir ypač XVIII a. II p., bet ir kompleksiškai išlikusia klasicistine sienų tapyba. Paskaitoje siekiama atskleisti pirminį – renesansinį – vengrų kilmės Lietuvos bajoro Jonušo Eperješo tradicinės gynybos rezidencinės pilies pavidalą ir rezidencijos transformaciją XVIII a. II pusėje, kuomet objektą iš esmės atnaujino ir išplėtė Generalinis žemaičių seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas ir jo palikuonys paversdami klasicizmo idėjų įkvėpta ištaiginga Apšvietos epochos didikų rezidencija. Dvaro sodybos neįsivaizduojamos be jas supančių parkų. Panemunės pilį taip pat supa parkas, kuris yra taip pat kelių epochų palikimas. Valdant Eperješams čia buvo sodai, tvenkiniai, žvėrynas, rezidenciją supo miškai. XVIII a. pabaigoje sukurtas angliškas – peizažinis parkas, atspindėjęs Gelgaudų kultūrinį akiratį. Naujai pažvelgti į Gelgaudų indėlį kuriant Panemunės parką leidžia ir pirmą kartą viešai pristatomos 1774 m. kunigo Bonifaco Vrublevskio eilės (vertė Mindaugas Paknys), kurios buvo dedikuotos „Jos didenybei panelei Eleonorai Gelgaudaitei, LDK sargybininko dukrai. Panemunės kalno į žavingą itališką sodą perstatymo proga.“ Paskaitą skaitė Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų daktaras, architektūros istorikas, Panemunės pilies direktorius, Vilniaus dailės akademijos mokslininkas stažuotojas. Tarp jo mokslinio darbo sričių patenka Naujųjų laikų Europos architektūros istorija ir teorija, Rytų Europos architektūra bei taikomoji ir dekoratyvinė dailė, taip pat Lietuvos bajorų materialinė kultūra. M. Daraškevičius yra mokslinių straipsnių ir knygų skirtų dvarų architektūrai autorius.