Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Lietuvių bendradarbiavimas su kitų tautų
politikos ir šalpos organizacijomis

Įvertinusi valstybinių struktūrų nepajėgumą įveikti karo sunkumus ir spaudžiama opozicijos, Rusijos imperijos vadovybė turėjo ieškoti platesnės visuomenės paramos, net ir anksčiau politiškai nepatikimame Šiaurės vakarų krašte. Ji skatino filantropinių lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, žydų tautinių organizacijų steigimą. Žinoma, leidžiant steigti tautines organizacijas, Raimundo Lopatos pastebėjimu, matyt, tikėtasi tarp jų palaikyti įtampą: Vilniaus bei Gardino gubernijas siekė globoti lietuviai, baltarusiai ir lenkai, Suvalkų guberniją – lietuviai bei lenkai.

Jau prieškario metais lietuvių demokratai bandė vienyti Lietuvos demokratines jėgas bendram švietimo ir kultūriniam darbui, ar net politinei kovai dėl Lietuvos valstybingumo. Karo pradžioje šią programą imta realizuoti labdaringos veiklos sferoje. Lietuvių radikalai dalyvavo 1914 m. spalio pradžioje įsikūrusios, rusų, lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų atstovaujamos Draugijos gydymo ir maitinimo pagalbai nukentėjusiems dėl karo teikti veikloje, apėmusioje Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų gubernijas. Lėšas gaudavo iš Nikolajaus Pirogovo draugijos, Imperatoriškosios laisvosios ekonominės draugijos ir Maskvos ūkio draugijos. Šiai įvairiatautei draugijai pirmininkavo S. Glebovskis, vicepirmininku buvo Cemachas Šabadas, o lietuvių atstovas Andrius Bulota tapo iždininku. Draugija gydė ir maitino karo pabėgėlius, tačiau ypač reikšmingas įnašas rūpinantis jaunimu buvo Vilniuje atidaryta nuo karo nukentėjusių ir pašauktinių vaikų ambulatorija, vadovaujama gydytojo Kazio Pietario. Draugija turėjo Alvito skyrių Suvalkų gubernijoje, Vilniuje išlaikė ligonių maitinimo punktą, kuriuo naudojosi apie 100 žmonių, ir vaikų prieglaudą, įsikūrusią Petro Vileišio namuose (vedėja Julija Žymantienė-Žemaitė). Draugijos reikalus tvarkė inžinierius Michailas Prozorovas, Felicija Bortkevičienė, Jonas Vileišis.

Lietuvių radikalams buvo aišku, kad savomis jėgomis autonomiją vargu ar pavyks iškovoti, abejota ir Rusijos gera valia. Be to, karui prasidėjus pasitaikė proga sužinoti rusų liberalinių ir socialistinių jėgų požiūrį į Rusijos ateitį. Tai paaiškėjo 1914 m. spalio 19–22 (lapkričio 1–4) d. Petrograde įvykusiame Rusijos masonų Didžiųjų Rytų ložių susirinkime, kuriame revoliucinių pertvarkymų kelias daugumai nebuvo priimtinas, Rusijos decentralizacijos perspektyvos net neanalizuotos. Sužinojus apie tai, revoliucijos šalininkų skaičius lietuvių demokratų ir socialdemokratų tarpe sumažėjo. Ieškota kontaktų su latviais, ukrainiečiais, tačiau pastarieji buvo nusiteikę prorusiškai. Tokiu metu, 1915 m. sausio mėnesį krajovcai Mykolas Römeris, Aleksandras Zoštautas, Vladislovas Studnickis, Mečislovas Niedzialkovskis pateikė lietuvių radikalams Jurgiui Šauliui, Mykolui Biržiškai, Augustinui Janulaičiui, Jonui Vileišiui ir Felicijai Bortkevičienei pasiūlymą pakeisti geopolitinę orientaciją, suderinti Lietuvos politinio savarankiškumo siekį su Lenkijos nepriklausomybės sąjūdžiu. Atgaivinus demokratinių Lenkijos ir Lietuvos valstybių federaciją, ji taptų priemone Lietuvai išsivaduoti iš Rusijos valstybingumo, kuris, net ir būdamas liberalios formos, negarantuotų išvadavimo. Lietuviai sutiko svarstyti tokią galimybę, bet po bendrų pasitarimų padarė išvadą, jog lenkai nepasižymi demokratizmu, spręsdami visuomeninio gyvenimo problemas.

Aiškėjant, kad anksčiau svarstyta krašto atplėšimo nuo Rusijos galimybė virsta realybe, LDNKŠ, Baltarusių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, Visos Rusijos miestų sąjungos Vilniaus komitetas, Vilniaus meno veikėjų draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, Draugijos nepasiturinčioms dalyvaujančių kare lenkų šeimynoms ir nukentėjusiems dėl karo lenkams šelpti Vilniaus skyrius, Visos Rusijos žemiečių sąjunga, Žydų draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, Komisija atvykstantiems iš karo veiksmų rajono pagalbai teikti, Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti, Gydymo ir maitinimo pagalbos nukentėjusiems dėl karo draugija ir Suvalkų gubernijos Piliečių komitetas 1915 m. birželio pradžioje sudarė Informacijų biurą karo aukoms padėti Lietuvoje ir Baltarusijoje. Sekretoriumi tapo Petras Povilas Končius, pavaduotoju – Cemachas Šabadas, vedėju kviestas Augustinas Janulaitis. Tikėtasi gyventojų šelpimo veiklą koordinuoti, tačiau įveikti tautinius, luominius ar tikybinius prieštaravimus nebuvo lengva.

Pirmasis pasaulinis karas suteikė naują impulsą politinei veiklai Lietuvoje, išplėtojo organizacinį telkimąsi remiant nuo karo nukentėjusius krašto gyventojus. Įvairioms partijoms, grupuotėms teko svarstyti politinių programų įgyvendinimo perspektyvas, ieškoti būdų spręsti įsisenėjusias politinių linijų derinimo problemas.

	Vilnius. Pilies gatvė. XX a. pradžia. LMAVB RS, F88-38, lap. 61.
	Griškabūdžio girininko Samuelio Skrodelio skundas Vilties redakcijai, kad Suvalkų gubernijos piliečių komitetas, sudarytas iš lenkų, nesuteikė jam pašalpos, nors jis po trijų evakuacijų nebeturi lėšų pragyvenimui. 1915 m. gegužės 23 d. LMAVB RS, F255-369, lap. 1r.
	Leidinyje Lietuvių draugijos Centralinio komiteto nukentėjusiems del karo šelpti apyskaita nuo 1914 m. lapkričio mėn. 22 d. ligi 1915 m. liepos mėn. 1 d. (Petrapilis, 1915, p. 34–35) atsiskleidžia faktas, jog lietuvių konservatorių vadovaujama draugija, nepaisant idėjinių nesutarimų, finansiškai parėmė ne tik žydų ir baltarusių organizacijas, bet ir savų lietuvių radikalų draugijas, dalyvavusias nuo karo nukentėjusių gyventojų šalpoje.
	Advokatas Augustinas Janulaitis (1878–1950). LDNKŠ CK narys iki 1914 m. lapkričio 27 d. 1915 m. pirmoje pusėje – LDNKŠ įgaliotinis Sudervės, Vilniaus Kalvarijų, Nemenčinės apylinkėse. Aktyviai bendradarbiavo su kitų Lietuvos tautų politikos bei šalpos organizacijomis, demokratinių pažiūrų veikėjais. LMAVB RS, F267-2860, lap. 8.
	Leidinyje Garsūs Lietuvos žydai (Vilnius, 2008, p. 100–101) pristatytas Cemachas Šabadas (1864–1935). Jis buvo vaikų gydytojas, rusų rašytojo Kornėjaus Čiukovskio knygos personažo Daktaro Aiskaudos prototipas. Aktyviai dalyvavo įvairių Vilniaus tautų labdaringų organizacijų veikloje Pirmojo pasaulinio karo metais.
	Lietuvos lenkų istoriko Andžėjaus Pukšto straipsnyje Lietuvos dvarininkija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo klausimas 1914–1920 metais analizuojama kai kurių Lietuvos dvarininkų pozicija Pirmojo pasaulinio karo metais. Straipsnis publikuotas leidinyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga: bendrų Europos tradicijų link. Seinai, 2008, p. 414–435.

Lietuvių bendradarbiavimas su kitų tautų politikos ir šalpos organizacijomis

Lietuvių bendradarbiavimas su kitų tautų
politikos ir šalpos organizacijomis