Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Karo padėties paskelbimas. Mobilizacija. Karo pradžia

Iškeldinimas iš Kauno tvirtovės rajono

Po tragiškos Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio erchercogo Franco Ferdinando žūties Sarajeve 1914 m. birželio 15 (28) d. užsitęsus tarptautiniams diplomatų pasitarimams, Rusijos vadovybė liepos 13 (26) d. paskelbė karo padėtį Kauno tvirtovės rajone, gyventojams rekomenduodama išvažiuoti. Visuotinės mobilizacijos išvakarėse, liepos 16 (29) d. vyriausybė patvirtino Nuostatus apie vadovavimą kariuomenei karo atveju. Nuostatai įsigaliodavo prasidėjus mobilizacijai. Juose nurodyta, kad karo veiksmų zonoje paskelbus mobilizaciją visos vietinės ir civilinės įstaigos tampa pavaldžios karinių apygardų vyriausiesiems viršininkams arba kariniams generalgubernatoriams. Be to, civilinės ir karo vadovybės santykius reglamentavo Taisyklės apie vietoves, kuriose paskelbta karo padėtis. Ypatingi valdžios įgaliojimai buvo suteikti Vyriausiajam karo vadui. Jo įsakymus privalėjo vykdyti visos be išimties vyriausybinės ir visuomeninės institucijos, o taip pat visų žinybų pareigūnai ir gyventojai. Jokios vyriausybinės įstaigos ir asmenys imperijoje negalėjo teikti vyriausiajam vadui nurodymų ir reikalauti ataskaitos. Vyriausiojo karo vado pareigas caras Nikolajus II pavedė eiti konservatyvių pažiūrų didžiajam kunigaikščiui Nikolajui Nikolajevičiui. Ypač įtakingas buvo jo štabo vadas, labiau administratorius nei strategas generolas Nikolajus Januškevičius. Šis vadovavimą karo veiksmams pavedė generolui kvartirmeisteriui Jurijui Danilovui. Netrukus paaiškėjo, kad karo veiksmų ir užnugario zonos nebebuvo kontroliuojamos vyriausybės. Rusijos imperija tarsi buvo padalinta į dvi dalis: vieną ir toliau valdė vyriausybė ir jos institucijos, o kitoje valdžia buvo perduota vyriausiajam karo vadui, jo štabo viršininkui, frontų ir armijų vadovybėms. Taip valstybėje faktiškai susiformavo dvivaldystė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Liepos 17 (30) d. Rusijoje paskelbta visuotinė mobilizacija. Tai buvo pretekstas Vokietijai liepos 19 (rugpjūčio 1) d. pradėti karą. Rusijos valdžia įsakė, kaip politiškai nepatikimiems asmenims, iš Kauno išsikelti lietuvių visuomenės veikėjams advokatui Petrui Leonui, kunigams Antanui Aleknai, Povilui Dogeliui, Konstantinui Olšauskui. Kauno, Vilniaus, Suvalkų ir kitose pasienio gubernijose buvo įvesta karo padėtis bei spaudos cenzūra. Netrukus rusų kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius ir užėmė Eitkūnus.

	1914 m. liepos 19 d. generolo adjutanto Pavelo fon Renenkampfo privalomasis nutarimas, draudžiantis Vilniaus gubernijoje mobilizacijos metu pardavinėti svaigiuosius gėrimus kariškiams, šauktiniams ir gyventojams. LMAVB RSS, Sm-sp-1306, lap. 1.
	1914 m. liepos 20 d. Rusijos caro Nikolajaus II įsakymas dėl karinės padėties įvedimo. LMAVB RSS, Sm-sp-1306, lap. 3.
	Pirmoji telegrama apie karo paskelbimą. LMAVB RSS, Sm-sp-1306, lap. 2.
	Žinia apie karo pradžią katalikų savaitraštyje Šaltinis (1914, nr. 31).
	1914 m. rugpjūčio 16 d. Dvinsko (dab. Daugpilis) karinės apygardos vyriausiojo viršininko generolo Aleksejaus Čiurino privalomasis nutarimas dėl karo belaisvių padarytų nusikaltimų bei nusižengimų svarstymo perdavimo karo teismams ir bausmių karo belaisviams taikymo pagal karo meto įstatymus. LMAVB RSS, Sm-sp-1306, lap. 5.
	Advokatas Petras Leonas (1864–1938). Kilus karui ištremtas iš Kauno. Vasarą pagyvenęs pas gimines, išvyko į Vilnių ieškoti darbo ir surasti mokyklas vaikams. 1914 m. rugpjūčio 27 (rugsėjo 9) d. jo viešbučio kambaryje susirinko 20 lietuvių veikėjų (Jonas Vileišis, Andrius Bulota, kun. Konstantinas Olšauskas ir kiti), kurie nutarė, jog jei atsirastų Lietuvos savarankiškumo galimybė, tai Lietuvos valstybė turi būti respublika. Petras Leonas daug prisidėjo kuriant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įstatus, parengė kreipimąsi į Rusijos visuomenę dėl nukentėjusių nuo karo Lietuvos gyventojų šalpos. Kaip pirmininkas jis dalyvavo buvusių lietuvių Valstybės Dūmos narių taip vadinamame Atstovų komitete, tačiau dėl ideologinių kairiųjų bei dešiniųjų nesutarimų iš jo pasitraukė. Prie Vilniaus artinantis vokiečiams, Petras Leonas su šeima išvyko į Maskvą, kur ieškojo pragyvenimo šaltinio, tapo LDNKŠ įgaliotiniu Maskvoje. LMAVB RS, F267-2880, lap. 1.
	Petro Leono dienoraštyje galima aptikti gana nuoseklų karo pradžios Lietuvoje aprašymą. Jame skaitome ne tik apie asmeninius Kauno advokato išgyvenimus, bet ir apie jo visuomeninę veiklą, minimi kai kurie žinomi visuomenės veikėjai, giminaičiai. Dienoraštį Petras Leonas dažniausiai rašė kelionėse pieštuku. Tik vėliau, matyt, prabėgus metams, tekstą jis paryškino rašalu. LMAVB RS, F117-1079, lap. 36r.
	Juozo Leonavičiaus monografijoje Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (Kaunas, 2002) atkreiptas dėmesys ir į karo pradžios laikotarpį. Pasiremiant Petro Leono dienoraščiais bei atsiminimais aprašomi advokato išgyvenimai, įsitraukimas į nukentėjusių dėl karo šelpimo veiklą, išryškinama šios garbingos asmenybės, kaip buvusio Valstybės dūmos atstovo, pozicija įvairiais politikos ir visuomenės klausimais.
	Propagandiniame vokiečių leidinyje lenkų kalba Wielka wojna w obrazach (Berlin, 1915, no 8, p. 10–11) fotografija Vokiečių pionierių pastatytas tiltas per Nemuną Kaune turėjo, beje, kaip ir kitos šiame žurnale išspausdintos fotografijos, pavaizduoti Vokietijos pergales kare.