Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti steigiamasis susirinkimas

1914 m. spalio 18-19 (spalio 31–lapkričio 1) d. suorganizuotas Rusijos Valstybės dūmų lietuvių atstovų komitetas nutarė įsteigti bendratautinę Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti (LDNKŠ). Komitete buvo ir konservatorių, ir radikalų atstovų, abi pusės siekė dominuoti, todėl komitetui liko tik viena funkcija – parengti naujai steigiamos draugijos įstatus.

Tuo metu labiausiai nuo karo nukentėjusios ir vokiečių sunaikintos buvo šios vietovės: Sartininkų, Naujamiesčio, Eržvilko, Tauragės, Jurbarko, Veliuonos ir Seredžiaus valsčiai Kauno gubernijoje ir Vilkaviškis, Šakiai, Kybartai, Alvitas, Naumiestis Suvalkų gubernijoje. Daug gyventojų pasitraukė, o evangelikai liuteronai ir žydai, kaip nepatikimi, karinės valdžios išgabenti į Rusijos valstybės gilumą. Nuo karo pasitraukę žmonės telkėsi Ukmergėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščiuose ir kitose Lietuvos vietose. Nebuvo jokios organizacijos, kuri būtų teikusi jiems pagalbą. Kai kuriose vietose veikė tik Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus nurodymu suorganizuoti parapijų komitetai teikti pagalbą pašauktinių šeimoms ir žydų komitetai, kuriuos šelpė Petrogrado žydų centrinis komitetas.

Lapkričio 14 (27) d. Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas patvirtino LDNKŠ įstatus. Draugijos steigėjais buvo advokatas Petras Leonas, Valstybės dūmos atstovas Martynas Yčas, teisininkas Antanas Smetona, Emilija Vileišienė, kanauninkas Konstantinas Olšauskas ir inžinierius Jonas Mašiotas. Į draugiją įstojo 95 nariai. Lapkričio 21 (gruodžio 4) įvyko naujos draugijos steigiamasis susirinkimas. Konservatoriai ir radikalai susitarė dėl Centro komiteto narių skaičiaus, tačiau tolygaus srovių atstovavimo problemos išspręsti nepavyko. Mat rinkimus laimėjo krikščionys demokratai ir tautininkai, įveikę demokratus ir socialdemokratus kunigo Antano Maliausko į susirinkimą atsivestų zitiečių balsais. Taip į komitetą nepateko daug prisidėję prie nukentėjusių nuo karo šelpimo Vilniaus lietuvių komiteto veikėjai radikalai Andrius Bulota, Julija Žymantienė (rašytoja Žemaitė – R. S.) ir kt. Netrukus iš komiteto pasitraukė ir vienintelis išrinktas kairysis, socialdemokratas Augustinas Janulaitis.

Kitą dieną po steigiamojo susirinkimo Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas Martynas Yčas, vicepirmininkais Antanas Smetona ir kunigas Juozapas Kukta.

	Įstatai Lietuvių Draugijos šelpti del karo nukentėjusiems. Martyno Kuktos spaustuvės Vilniuje leidinys. [1915]. LMAVB RS, F70-417, 8 p.
	LDNKŠ CK posėdžių protokolų knyga. 1914 m. lapkričio 21 d. – 1915 m. kovo 28 d. Yra Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Stasio Šilingo, Emilijos ir Antano Vileišių bei kitų autografai. LMAVB RS, F70-7, p. 83.
	Advokato Petro Leono atsiminimų fragmentai apie LDNKŠ steigiamąjį susirinkimą Mano pergyvenimai buvo tarpukariu publikuoti VDU bibliotekos periodiniame leidinyje Mūsų senovė (Kaunas, 1938, t. 2, nr. 3, p. 451).
	Adomas Varnas. Nesugriaunamieji argumentai. „Jūs pirma sugriaukite mano argumentus“. Kairiesiems suardžius Vilniaus tautininkų vykdomąjį Komitetą, Antanas Smetona ir kiti ėmės organizuoti nukentėjusių del karo šelpti Komitetą. Kilo naujas pavojus, kad tie, kurie pagaus į savo rankas tokį jaučiamą dalyką, kaip gelbėjimas nuo bado ir mirties, gali pernelyg įsigalėti. Prasidėjo opozicijos trukdymai ar veržimasis įsibrauti į naują valdybą. Draugijoje atsirado apie 30 kairiųjų. Bet prieš antrąjį susirinkimą ūmai įsirašė daugybė naujų narių. Pasirodė tai kun. dr. Maliauskio paagituotų davatkų būta. Ir tautininkai tuo „demokratiniu“ būdu: lygiu, slaptu, ir t. t. balsavimu laimėjo. Kun. dr. Maliauskis, mėgęs dėtis mokąs pavartoti stiprių argumentų, kurie nepiga sugriauti, čia neva rodo savo rinkėjų būrį. Dailininkas pasinaudojo mėgiamuoju jo posakiu. Vaižgantas. Ant politikos laktų. Kaunas, 1922, p. 6.
	Gabrielius Landsbergis laiške Petrui Leonui, rašytame 1914 m. gruodžio 4 d., apgailestavo dėl lietuvių susiskaldymo pabėgėlių šelpimo darbe. LMAVB RS, F117-1204/1, lap. 58r.
	Apie 1913 m. Marijos Šlapelienės knygynas Vilniuje išleido pašto atviruką, kuriame įamžinti žymūs šiauliečiai Šiaulių dėdė (Jonas Ambrozaitis, 1856–1916) ir Žemkalnis (Gabrielius Landsbergis, 1852–1916). Abu bičiuliai buvo draudžiamos lietuviškos spaudos platintojai, kartu už tai kalėjime sėdėję. Jonas Ambrozaitis garsėjo kaip publicistas, o Gabrielius Landsbergis – dramaturgas, teatrinių pastatymų režisierius ir aktorius. Pirmojo pasaulinio karo metais bičiuliai persikėlė į Vilnių, kur įsitraukė į LDNKŠ veiklą. LMAVB RS, F165-437, lap. 15.
	Šmaikščiame Žemaitės feljetone Susirinkime aprašytas LDNKŠ steigiamasis susirinkimas. Rašoma apie davatkas, šventai tikinčias savo politiniais vadovais kunigais, kartu jais intuityviai abejojančias. Rašytoja lengvai operuoja pakeistomis lietuvių veikėjų pavardėmis. Susirinkime veikia Kruvainis (kunigas Petras Kraujelis), Kulčauskas (kanauninkas Konstantinas Olšauskas), Kugelis (kunigas Povilas Dogelis), Čyčas (Martynas Yčas). Autorė ir juokėsi, ir graudinosi dėl, jos manymu, dešiniųjų įsigalėjimo karo pabėgėlių šalpoje. 1917 m. Bostone Lietuvos šelpimo fondas išleido Žemaitės karo laikų raštų rinkinį, kuris čia ir eksponuojamas (Žemaitės raštai karės metu, Boston, 1917).