Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Konservatoriai ir radikalai Lietuvių draugijos nukentėjusiems
dėl karo šelpti veikloje

1914 m. gruodžio 7 (20) d. antrajame visuotiniame LDNKŠ susirinkime kairiesiems nepavyko laimėti daugiau vietų Centro komitete. Andrius Bulota atsisakė Vilniaus lietuvių komiteto pirmininko, o Valerija Grincevičiūtė – komiteto pabėgėlių prieglaudos vedėjos Antakalnyje pareigų.

Spaudoje kilo polemika dėl LDNKŠ kryptingumo, užtrukusi iki pat vokiečių okupacijos pradžios. Ji peraugo į teorinę diskusiją apie lietuvių visuomenės perspektyvas. Tiek konservatoriai, tiek radikalai kritikavo vairininkų nuomonę, kad nukentėjusių nuo karo šelpimas gali tapti tautą vienijančiu veiksniu, užglostančiu pasaulėžiūros skirtumus. Jie nemanė suspenduoti savo idėjinių nusistatymų. Nors formaliai LDNKŠ savo tikslu skelbė norą padėti nukentėjusiems nuo karo tautiečiams, Lietuvos (turėtos omenyje Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų gubernijos – R.S.) piliečiams, tačiau draugijoje dominuojantys konservatoriai siekė ją orientuoti visų pirma etninių lietuvių reikmėms tenkinti. Po filantropinės organizacijos skraiste dažnai slypėjo tautinio susipratimo akcija, t.y. per draugiją mėginta lietuvinti pirmiausia Vilnių, kuriame susitelkė lietuvių pabėgėliai. Kol LDNKŠ kovojo su lenkais dėl lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose ir dėl iš Rusijos labdaringų organizacijų gaunamų lėšų, lietuvių radikalai ieškojo sąjungininkų tarp kitų Lietuvos tautybių atstovų.

Radikalų atsisakymą kartu su konservatoriais kurti lietuvių visuomenines ir politines struktūras lėmė ir nesutarimai dėl santykių su Petrogradu politinės taktikos. Konservatoriai viešai nedeklaravo politinių tikslų, bet susitaikėliška laikysena siekė uždirbti deramą atlygį Lietuvai po Rusijos pergalės. Nors Petrogradas nieko nežadėjo, neoficialiai pritarė lietuvių pretenzijoms į Mažąją Lietuvą ir dalį Suvalkų gubernijos, rėmė dėl kalbos ir bažnyčios konflikto su lenkais, ir, svarbiausia, teikė finansinę paramą LDKNŠ. Tad ar ne geriau palaukti, svarstė konservatoriai, neerzinant rusų valdžios ir visuomenės palengva išsikovoti pasitikėjimą. Pasibaigus karui lietuviai savo reikalavimus galės pagrįsti, kaip vieni iš labiausiai nukentėjusių. Taigi jų ginamas etnografinės tautos principas iš esmės numatė priklausomybę nuo Rusijos geros valios ir kartais apskritai net vertė abejoti lietuvių galimybe iškovoti politinę autonomiją, jau nekalbant apie daugiau.

Tuo tarpu radikalai kėlė politinės autonomijos reikalavimą. Jie jau galėjo sukonkretinti, kaip to pasiekti. Pirmoji galimybė buvo siejama su Rusijos revoliucija, kuri sutriuškintų patvaldystę ir sukurtų kokią nors naują formaciją. Antras variantas buvo Lietuvos politinio savarankiškumo siekių derinimas su Lenkijos nepriklausomybės reikalu.

Vėliau, nepaisant idėjinių nesutarimų, kad ir sukūrę savo draugijas, kairieji dažnai kreipdavosi į LDNKŠ Centro Komitetą dėl finansinės paramos jų draugijų globojamiems žmonėms ir kartais tokią paramą gaudavo.

	LDNKŠ Centro Komiteto posėdžių protokolai. 1915 m. kovo 31 d. – 1915 m. liepos 31 d. Yra Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Martyno Yčo, kanauninko Konstantino Olšausko ir kitų autografai. Protokolus rašė Jokūbas Šernas ir Stasys Šilingas. LMAVB RS, F70-6, lap. 138.
	LDNKŠ atsišaukimas į Rusijos visuomenę, kurį parengė advokatas Petras Leonas. LMAVB RS, F70-134, lap. 8r.
	Adomas Varnas. Politinė pusiausvyra. „arba ir šian ir ten“. Lietuvių atstovas Rusų Dūmoje teisininkas Martynas Yčas iš pradžių buvo neaiškus. Gal jam pačiam nebuvo aiški žymi paskui jo rolė. Jis sviro šian, sviro ten, neva pusiausvyrą palaikydamas, realiai nieko nenusverdamas. Čia jis ir laiko žemės rutulio pusiausvyrą. Vaižgantas. Ant politikos laktų. Kaunas, 1922, p. 7.
	Adomas Varnas. Į vienuolyną. „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo. Man vis tiek pat“. Eina rinkimai į komisijas. Kai pirmiau Bulotos kandidatūra buvo pastatyta, tai jis dideliu paniekinimu ją pats atsiėmė. Kai paskui vieną ir antrą kartą pastatė, tai iš kelių dešimtų balsuotojų tesurinko po 7 balsus už ir nei vieną, nei antrą kartą į Valdybą nebepateko. O Komitetas be pataikaujamos Rusų Valdžiai deklaracijos paleido antrą, jau aukštesnio laipsnio deklaraciją amerikiečiams lietuviams. Čia jau jaučiama nepriklausomybės galimybė. Bulotos nuolatinis veto atstumia nuo jo ir tą nedaugelį draugų, „autoritetingoji“ jo atstovų organizacija subyra. Jis palieka vienas pats, izoliuotas. Tai ir eina, štai, sau į nuošalį, dėdamasis, būk jam vis tiek pat esą, kad žvaigždė vilties žibėt nustojo. Tačiau nebūta vis tiek pat, nes jis net per Ameriką mėgino paveikti į Vilniaus Centro Komitetą n. del karo šelpti, kompromituoti jį. (Jis ir buvo ne be jeibių). Bet ir tai buvo veltui: Amerikiečiai Lietuvą šelpė, Komitetas pasekmingai organizavo tą darbą iš kurio išdygo nepriklausomybė. Vaižgantas. Ant politikos laktų. Kaunas, 1922, p. 7.
	Grupė jaunų lietuvių vilniečių kilus karui 1914 m. Daugelis jų aktyviai įsitraukė į nukentėjusių nuo karo šelpimo veiklą arba patys buvo šelpiami. Fotografijos centre sėdintis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo LDNKŠ CK narys, šalpos reikalais išvažinėjęs Suvalkiją ir Aukštaitiją, kur buvo susitelkę pabėgėliai. Radikalių pažiūrų advokatas Augustinas Janulaitis taip pat buvo išrinktas LDNKŠ CK nariu. Tačiau kairiesiems pralaimėjus kovą dėl daugiau vietų komitete, iš jo protestuodamas išstojo, kaip ir kiti radikalai. Vis dėlto minėtoje karo pabėgėlių šalpos draugijoje sėkmingai darbavosi dantų gydytoja Julija Biliūnienė, pedagogas Zigmas Žemaitis, pirmų vaikų darželių steigėja Marija Nemeikšaitė. Likusios be pragyvenimo šaltinio Valerija Čiurlionytė kartu su mama Adele Čiurlioniene ir seserimi Jadvyga buvo LDNKŠ CK remiamos. Fotografijoje pirmoje eilėje iš kairės: neatpažintas jaunuolis, fotografė Aleksandra Jurašaitytė (vėliau Vailokaitienė, 1895–1957), akių gydytojas Juozas Nemeikša (1887–1958), neatpažintas jaunuolis, Aliutė Janulaitytė (Dirmantienė, 1889–1916); antroje eilėje iš kairės sėdi: Justytė Janulaitytė (Račkauskienė), dantų gydytoja Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė (1877–1959), dantų gydytoja Julija Janulaitytė-Biliūnienė (1880–1978); trečioje eilėje sėdi iš kairės: Valerija Čiurlionytė (vėliau Karužienė, 1886–1982), Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), dailininkė Aliutė (Elena) Jurašaitytė (vėliau Janulaitienė), pedagogas Zigmas Žemaitis (1884–1969, Meilytė Matjošaitytė, vėliau tapusi Lukšiene, šioje fotografijoje jam išskuto ūsus ir padailino antakius); ketvirtoje eilėje iš kairės stovi: pedagogė Marija Nemeikšaitė (1886–1970), advokatas Augustinas Janulaitis (1878–1950), jauniausias fotografo Aleksandro Jurašaičio (1859–1915) sūnus Mikalojus. Fotografuota Vilniuje, Aleksandro Jurašaičio fotoateljė. LMAVB RS, F391–693, lap. 1.
	Lietuvių visuomenės susipriešinimą Žemaitė gyvai pavaizdavo feljetone Vėl susirinkime (1914). Jau skaitytojams pažįstamos davatkos vardu ji šaipėsi iš dešinių bei kairiųjų visuomenės veikėjų rietenų. Feljetonas išspausdintas Žemaitės raštų 4-ame tome (Vilnius, 2004, p. 10–14).

Konservatoriai ir radikalai Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje

Konservatoriai ir radikalai Lietuvių draugijos nukentėjusiems
dėl karo šelpti veikloje