Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Lietuvių globa šelpti broliams lietuviams iš Prūsų Lietuvos

1914 m. spalio 21 (lapkričio 3) d. rusų kariuomenė pradėjo stumti vokiečius iš Didžiosios Lietuvos bei Lenkijos ir iki spalio 26 (lapkričio 8) d. priartėjo prie Stalupėnų ir Mozūrų ežerų Rytprūsiuose. Antrą kartą įsiveržusi į Rytprūsius rusų karinė vadovybė nusprendė į Vokietijos gilumą nepasitraukusius daugiausia senelius, moteris, vaikus, išvežti kaip belaisvius į Rusiją. Tarp jų buvo nemažai lietuvininkų. Juos miniomis varė pėsčius iki artimiausių, dažniausiai Šiaulių ar Vilniaus, geležinkelio stočių, po to vežė į imperijos gilumą. Taip į Rusijos gubernijas išsiųsta apie 12 000 Rytprūsių gyventojų. Tarp jų buvo Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Jankus su senu tėvu ir kitais giminaičiais. Valdžia neįstengė pasirūpinti tremtiniais, todėl leido lietuvių visuomenei suteikti jiems paramą. Iš pat pradžių tremtiniais rūpinosi Vilniaus lietuviai Viktorija Landsbergienė, Felicija Bortkevičienė, Antanina Povickienė (Felicijos Bortkevičienės motina), Jonas Vileišis, Zigmas Valaitis ir kt. Jie tremtinius registravo, šelpė. Nuo 1914 m. gruodžio 4 d. iki 1915 m. sausio grupelė lietuvių visuomenės suteikė pagalbą maždaug 6000 suaugusių ir 4000 vaikų lietuvių iš Rytprūsių. Pirmas bandymas įsteigti Rytprūsių lietuvių globos draugiją buvo nesėkmingas. Bet Felicija Bortkevičienė nepasidavė.

1915 m. sausio 20 (vasario 2) d. Felicijai Bortkevičienei, Jonui Vileišiui ir Viktorijai Landsbergienei pavyko gauti leidimą steigti Lietuvių globos šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos draugiją (toliau – Lietuvių globa). Netrukus buvo kreiptasi į visuomenę, kuri aukojo tremtinių šelpimui reikalingas lėšas. Įsisteigė draugijos skyriai Panemunėje, Kupiškyje, Ariogaloje, Panevėžyje, Rygoje ir kitur. Tremiamiems lietuviams atidaryti maitinimo punktai Vilniuje, Šiauliuose, Kaišiadoryse, Minske, Smolenske ir Maskvoje. Vilnių užėmus vokiečiams, Lietuvių globos centras persikėlė į Peterburgą, vėliau – į Saratovą. Ten jam vadovavo Felicija Bortkevičienė, jai talkino Zigmas Valaitis.

	Apie vieno žymiausių Mažosios Lietuvos veikėjų Martyno Jankaus tremtį į Rusijos gilumą šiek tiek duomenų pateikė Pranys Alšėnas knygoje Martynas Jankus. Mažosios Lietuvos patriarchas (Torontas, 1967, p. 330).
	Advokatas Jonas Vileišis (1872-1942). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, LDNKŠ narys iki 1914 m. gruodžio 29 d. Netrukus kartu su grupe kairiosios pakraipos visuomenės veikėjų įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku. Jonas Vileišis buvo ir vienas iš Lietuvių globos steigėjų ir veiklos organizatorių. LMAVB RSS, Fg.1-89/33.
	Jono Aničo biografinėje knygoje Jonas Vileišis, 1872–1942: gyvenimo ir veiklos bruožai. (Vilnius, 1995) aprašyta ir advokato veikla Lietuvių globos draugijoje.
	Leidinys Lietuvių globos mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prusų Lietuvos šelpti darbų apyskaita atspausdintas Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje 1915 m. Jame pateikiami duomenys apie minėtos draugijos veiklą nuo jos įsikūrimo 1915 m. sausio 20 d. iki birželio 20 d. Smulkiai aprašomi visi nuveikti darbai, minimi kuo nors prisidėję žmonės, apibrėžiama pagalba lietuvninkams Lietuvoje ir Rusijoje, pateikiama buhalterinė apyskaita, skelbiami aukotojų sąrašai.
	Memorialo, įteikto Švedijos Raudonojo Kryžiaus pirmininkui princui Karlui, Švedijos karaliaus broliui, juodraštis. Jame Felicija Bortkevičienė aprašo Lietuvių globos veiklą Lietuvoje ir Rusijoje. 1915. LMAVB RS, F192-144, lap. 5r.
	Felicijos Bortkevičienės rusų kalba rašytas raštas Švedų-lietuvių komitetui apie Rytprūsių lietuvių tremtinių sunkią dalią ir būtinybę juos šelpti. 1915. LMAVB RS, F192–144, lap. 7r.
	1939 m. Julius Būtėnas parengė spaudai Felicijos Bortkevičienės atsiminimus Prūsų lietuviai Sibire. Juose pateikta duomenų apie Lietuvių globos veiklą Lietuvoje iki vokiečių okupacijos ir Rusijoje po evakuacijos.
	Istorikas Liudas Subačius monografijoje Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė, 1873–1945 (Vilnius, 2010) konstatuoja, jog Lietuvių globos draugija buvo ne tik humanitarinė įstaiga. Ji buvo reikšmingas veiksnys Didžiosios ir Mažosios Lietuvos santykių suartinimui, galiausiai – susijungimui.