Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Gintarinė deklaracija

Kilus karui Lietuvių politikai stebėjo pokyčius Rusijos valstybės viduje. Krikdemų srovės atstovai, paveikti imperiją užplūdusios ultrapatriotizmo ir šovinizmo bangos, ragino visuomenę atlikti pareigą valstybei. Pasitaikė proga ir oficialiai pareikšti savo poziciją. 1914 m. liepos 26 (rugpjūčio 8) d. Dūmos seniūnų posėdyje trudovikų partijos lyderis Aleksandras Kerenskis kalbėjo apie būtinumą keisti Rusijos vidaus politiką. Vienas jo pasiūlymų buvo suteikti Rusijos tautoms kultūrinę laisvę. Nors vyriausybė į tai nereagavo, netrukus įvykusioje nepaprastojoje Dūmos sesijoje įvairių tautų atstovai tvirtino, jog pritaria karui iki pergalės. Dūmos atstovas Martynas Yčas lietuvių vardu pareiškė, kad eina į karą kaip šventą, tikisi sėkmingos karo pabaigos ir abiejų lietuvių tautos dalių (Didžiosios ir Mažosios Lietuvos) sujungimo Rusijos imperijos valdžioje.

Priminti valdžiai lietuvių tautos politines aspiracijas skatino ir rugpjūčio 1 (14) d. vyriausiojo kariuomenės vado, didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Nikolajevičiaus paskelbtas manifestas Į lenkus, netiesiogiai žadantis šiems savivaldą. Istoriko Raimundo Lopatos tvirtinimu, lietuvių konservatoriai (tautiniai demokratai, krikščionys demokratai) pasitikėjo Rusijos strategine linija. Rugpjūčio 4 (17) d. jie paskelbė taip vadinamą Gintarinę deklaraciją. Šio dokumento autoriai Stasys Šilingas, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas išreiškė pageidavimą subirusius lietuviškus gintarinius karolius (Didžiąją ir Mažąją Lietuvą) surinkti Rusijos vadovaujamoje tautų sąjungoje. Deklaracijoje išdėstyti lietuvių etnopolitinio savarankiškumo argumentai: lietuviai nėra nei lenkai, nei rusai; jie turi istorinę valstybinę tradiciją bei išsaugojo kultūrinį savitumą; tauta puoselėja politinius tikslus. Prisidengdami triukšmingai deklaruojamu lojalumu, jie atsargiai kėlė Lietuvos būsimo statuso klausimą numanomos etnografinės Lenkijos autonomijos bei Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios kontekste. Tačiau tokia taktika nebuvo rezultatyvi. Nors Petrogradas parodė palankumo ženklų, Martyno Yčo tvirtinimu, visi buvo nusiminę, kad nesulaukė iš karo vadovybės tokio pat atsišaukimo, kaip lenkai. Konservatorių oponentai radikalai (Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos demokratų partija) priešinosi taikstymosi su rusų valdžia taktikai, atvirai prorusiškai orientacijai, bandė inicijuoti autonomijos šūkį, įkurti autonomistų grupę, kuriai priklausyti sutiko net keletas konservatorių. Tačiau vienas dalykas buvo agituoti už autonomiją, o visai kas kita – nurodyti, kaip praktiškai tai įgyvendinti. Valdžia neleido panaudoti spaudos propagandai, o ir masinio judėjimo nebuvo įmanoma tikėtis. Todėl autonomistai iširo nieko nesuspėję nuveikti.

Karas ne tik neužglaistė, bet iš pradžių net pablogino santykius lietuvių politiniame pasaulyje. Ir vis dėlto, kaip tvirtina istorikas Raimundas Lopata, jis neiširo. Rugpjūčio 25 d. (rugsėjo 7) d. Vilniuje įvyko slaptas visų lietuvių politinių partijų bei srovių atstovų susirinkimas. Daugumas pripažino, jog kai kurios Gintarinės deklaracijos nuostatos nedera su visiems priimtinu politinės autonomijos reikalavimu. Pageidauta, kad tokio pobūdžio pareiškimus apsvarstytų bendras komitetas. Konservatoriai siūlė išplėsti jau Stasio Šilingo suorganizuotą Lietuvių politikos centrą. Jo nariais buvo Liudas Noreika, Juozas Kubilius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Pranas Dovydaitis ir kt. Tačiau kitą dieną atskirai susirinkę dalis demokratų ir socialdemokratų sudarė savo komitetą. Taigi bandymas susivienyti nepavyko, kaip nepavyko įveikti įsisenėjusių ideologinių prieštaravimų. Kaip šaržuose nupiešė dailininkas Adomas Varnas, o pakomentavo Vaižgantas, politikoje buvo daug asmeninių ambicijų (idėjos gaidys – Stasys Šilingas, jūs visi nieko neišmanote politikos, tai aš jus pamokysiu – Andrius Bulota, jūs pirma sugriaukite mano argumentus – kunigas Antanas Maliauskas).

	Istorikas Raimundas Lopata monografijoje Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais (Vilnius, 1996) išsamiai analizavo taip vadinamos Gintarinės deklaracijos geopolitinį kontekstą. Šio istoriko įžvalgos apie Lietuvos visuomenę Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo svarbios rengiant šios parodos koncepciją bei tekstus.
	Bene išsamiausiai Pirmojo pasaulinio karo pradžią Lietuvoje ir Rusijoje prisiminė advokatas Martynas Yčas savo atsiminimuose, pirmą kartą išspausdintuose Kaune 1935 m. (Čia pateikiama leidinyje publikuota Martyno Yčo fotografija, 1913 m.).
	Gintarinės deklaracijos tekstas, perspausdintas iš Martyno Yčo atsiminimų 3 tomo (Vilnius, 1993, p. 236–237). Publikacija yra straipsnių ir dokumentų rinkinyje Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena (sud. Eugenijus Manelis ir Romaldas Samavičius. Vilnius, 2007, p. 390).
	Dailininkas Adomas Varnas (1879–1979) politinius šaržus, 1922 m. išleistus atskiru leidiniu Ant politikos laktų, pradėjo piešti dar karui neprasidėjus. Rašytojas Vaižgantas taip pristatė šį rinkinį (Kaunas, 1922, p. 3–5): Talentingajam dailininkui dar prieš karą buvo įstrigusi laiminga mintis šiaip ar taip pagauti tos dienos politikos veikėjus pačiu karščiuoju, pačiu originaliuoju jų pasirodymo momentu. Paprastasis portretas tam dalykui nebūtų tikęs, nebūtų toks gyvas, ypač surinktinėse scenose. Tad reikėjo į visą tai įdėti juoko. Artistas neapsiriko: jo taip padarytosios anųjų laikų iliustracijos tokios gyvos ir įdomios, jog jas gali dešimtimis kartų žiūrinėti ir vis tau nenusibos. Rodos, jau žinai visas piešinių smulkmenas; vis delto vėl užtinki vieną antrą smulkmeną, vėl netikėtai prapliumpi juoku. Tik tas juokas neužgaulingas. Tai ne karikatūra, skiriama kam nors pažeminti ir iškoneveikti: gerbiamiausieji, paties dailininko mylimiausieji asmens (Šilingas ir k.) gauna iš jo paištuko tokios išvaizdos, del kurios pretensinė panaitė būtų mirte numirusi susigraužimu, tuo tarpu kad patys paliečiamieji žmonės kuo širdingiausiai juokias; žinoma, negi iš savęs: jie visai nejuokingi; tik iš artisto dailininko sąmojingumo, iš jo pastabumo, kaip jis moka pagauti charakteringiausias pozas ir jomis pasinaudoti šaržui. Adomo Varno šaržų kopijos su Vaižganto komentarais atskleidžia kai kuriuos Lietuvos visuomenės politinės veiklos aspektus Pirmojo pasaulinio karo pradžioje.
	Adomas Varnas. Politikos pamoka. Jūs visi nieko neišmanote politikos, tai aš Jus pamokysiu. Vilniuje tuo pat metu iškilo kiti reikalai del kurių tautininkai ir kairieji dar labiau susigynė. Visiems buvo aišku, viena, jog šis karas, ar šie ar tie jį laimės, duos kažin ko nauja, daug nusvers tautų gyvenime; jog tuo reikia pasinaudoti. Bet kaip, partijos nebuvo nusistačiusios. Kas gi daugiau, jei ne St. Šilingas drauge su pirmosios Rusų Dūmos atstovu a. a. Juozu Kubilium paima iniciatyvą sudaryti nepartinę organizaciją, iš vienų vilniečių sudaro vykdomąjį komitetą ir ims į karo faktus reaguoti, deklaracijas rašyti ir k. k. Teisininkas Andrius Bulota, dviejų Rusų Dūmų atstovas, ima priešintis; girdi Rusijos organai netikę mūsų buičiai gerinti, ne lenktis jiems ir gerintis, tik kovoti su jais reikia. Be to, neturį teisės ką nors daryti tautos vardu; tai būtų teisių uzurpacija. Reikia kreiptis į liaudį, kad ji ... visuotinu, lygiu, slaptu, t. ir t. demokratingu balsavimu pareikštų savo valią. Anomis aplinkybėmis tai buvo tuščia frazė. Bet buvo viena organizacija, esamųjų ir buvusiųjų žmonių atstovų Dūmoje, kuri būsianti kompetingesnė. Gerai. Bet ji pasisavino tik veto teisę. Darbas nėjo, organizacija nyko, užleisdama vietą gyvesniai organizacijai Komitetui del karo nukentėjusiems šelpti. Čia Bulota ir mokina iš pradžių politikos: Dr. Joną Basanavičių, adv. Petrą Leoną, adv. Augustiną Janulaitį, Kunigų seminarijos profesorių kun. Petrą Kraujelį, advokatą Martyną Yčą, advokatą Stasį Šilingą, dailininką Adomą Varną. Vaižgantas. Ant politikos laktų. Kaunas, 1922, p. 6.
	Adomas Varnas. Idėjyjos gaidys arba Naujosios gadynės dainius. O ten tolimojoje Maskvoje studentas, nepaprastas gražiakalbis, karštas entuziastas, vilnietis baronas Stasys Šilingas, sudarytojas visokių „idėjyjų“ (jo pramanytas terminas), „Aušrininkų“ tėvas, lietuvių tautybės idėjos pagautas baigiant Vilniaus gimnaziją ir atvirtėlis, pranašinga širdžia skelbia naują gadynę virsiant. Tai jis čia šanteklėru padarytas, kaip toje dramoje gaidys, kurs aušrą pagieda. Jo klauso. Jam sekas jaunumonė burti į viena. Vaižgantas. Ant politikos laktų. Kaunas, 1922, p. 6.