Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės

Vilniaus lietuvių komitetas

Rusijos – Vokietijos pasienyje vyko permainingos kovos. Gyventojams įsakyta pasitraukti 16 kilometrų nuo fronto linijų. Iš vakarų į rytus pajudėjo karo pabėgėliai. 1914 m. liepos 20–22 (rugpjūčio 2–4) d. pirmą kartą evakavosi Suvalkų gubernijos valstybinės įstaigos. Šaltinis pranešė, jog dėl karo veiksmų Suvalkų gubernatorius Nikolajus Kuprejanovas persikėlė į Alytų, o Kauno gubernatorius Nikolajus Griazevas – į Panevėžį. Tačiau rugpjūčio 4–7 (17–20) d. rusams pavyko užimti Galdapę, Gumbinę, Įsrutį, Saldau ir kitas Rytprūsių vietoves, todėl į Suvalkus grįžo valdininkai.

Nukentėjusiais nuo karo tautiečiais rūpinosi įvairių politinių srovių lietuvių visuomenės veikėjai. Viktorija Landsbergienė, kunigas Vladislovas Jezukevičius ir advokatas Andrius Bulota gavo rusų karo apygardos vadovybės leidimą steigti Vilniuje Lietuvių laikinąjį komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – Vilniaus lietuvių komitetas). Liepos 29 (rugpjūčio 11) d. įvyko komiteto steigiamasis susirinkimas. Komitetą sudarė 20 asmenų: pirmininkė Viktorija Landsbergienė, vicepirmininkai Andrius Bulota ir kunigas Juozas Bakšys, nariai – Donatas Malinauskas, kunigas Vladislovas Jezukevičius, Felicija Bortkevičienė, Emilija Vileišienė, Jonas Vileišis, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kt. Tai buvo pirmoji lietuvių karo pabėgėlių šalpos įstaiga, iš pradžių globojusi 150 žmonių, kurie buvo apgyvendinti Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijos namuose ir Blaivybės draugijos salėje, kuri buvo ten pat.

Deja, rusų kariuomenės pergalės buvo laikinos. Rugpjūčio 19 (rugsėjo 1) d. vokiečiai už Lomžos ties Saldau pradėjo puolimą. Jie sumušė rusų kariuomenės kairiojo sparno korpusus, vadovaujamus generolo Aleksandro Samsonovo. Mūšių linija nusitiesė 300 kilometrų pasieniu nuo Kybartų į Suvalkus ir gilyn į Lenkiją. Rusų kariuomenė atsitraukė. Rugpjūčio 25 (rugsėjo 7) d. vokiečiai pradėjo dar vieną rusų generolo Pavlo Renenkampfo vadovaujamos armijos puolimą ties Gerdancu – Labiau. Per Nordenburgą ir Galdapę jie bandė prasiveržti į Suvalkus ir apsupti rusų pajėgas. Rugpjūčio 29 (rugsėjo 11) d. Suvalkų gubernijos įstaigos antrą kartą skubiai evakavosi. Kitą dieną vokiečiai užėmė Suvalkus, po to per savaitę – didesnę dalį Suvalkijos: Vilkaviškį, Marijampolę, Kalvariją, Seinus, Simną. Iš tų vietovių bėgo jaunesni ir vidutinio amžiaus vyrai, kad išvengtų vokiečių mobilizacijos. Dideli mūšiai nekilo, nes rusų kariuomenė skubiai traukėsi per Nemuną į Kauno ir Vilniaus gubernijas. Ties Merkine vokiečiams pavyko persikelti per Nemuną, tačiau, pralaimėję prie Druskininkų, jie turėjo atsitraukti. Iki rugsėjo 20 (spalio 3) d. rusai atsikovojo iš vokiečių Seinus, Marijampolę, Suvalkus, Vilkaviškį ir kitas vietoves. Spalį padėtis fronte iš dalies stabilizavosi. Mūšiai vyko pasienyje su Rytprūsiais ir Lenkijoje.

Spalio 2 (15) d. Vilniaus lietuvių komitetas nusprendė išplėsti veiklą visoje Lietuvoje, todėl ketino parengti naujus įstatus ir gauti valdžios leidimą veikti. Pabėgėliams išnuomotos dar vienos patalpos Vilniuje, Gailestingųjų seserų gatvėje. Iš Tatjanos komiteto gauta pirmoji didelė pašalpa suaktyvino lietuvių veiklą. Antakalnyje pristeigta bendrabučių, įrengtos kelios dirbtuvės, atidarytos prieglaudos vaikams ir pagyvenusiems žmonėms, bendrabučiai moksleiviams. Iki spalio 22 (lapkričio 4) d. Vilniuje lietuvių prieglaudose apgyvendintas 261 karo pabėgėlis: Petro Vileišio namuose – 53 (11 motinų su 42 vaikais); Antakalnio prieglaudoje – 118 (70 suaugusiųjų ir 48 nepilnamečiai, t.y. iki 20 metų); Rūtos salėje – 30 (16 suaugusiųjų ir 14 nepilnamečių); Šv. Mikalojaus bažnyčios patalpose – 60 vaikų. Taigi, buvo globojami 97 suaugusieji ir 164 nepilnamečiai.

Po intensyvių karo veiksmų rugsėjo–spalio mėnesiais plūstelėjus pabėgėliams, Vilniaus lietuvių komitetas nebepajėgė spręsti iškilusių problemų. Kita vertus, tiek lietuvių politinio pasaulio konservatoriai, tiek radikalai suprato, kad visoje etnografinėje Lietuvoje (apimsiančioje Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų gubernijas) veiksianti draugija pademonstruotų krašto išskirtinumą, o steigiami draugijos skyriai sudarytų prielaidas naujoms lietuvių visuomenės struktūroms atsirasti. Tokiomis aplinkybėmis buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Gruodžio 1 (14) d. Vilniaus lietuvių komitetas nutarė įsilieti į šią draugiją skyriaus teisėmis su sąlyga, jog ji funkcionuos efektyviai.

	Lietuvos demokratų partijos laikraštyje Lietuvos žinios 1914 m. rugsėjo 8 d. buvo nuosekliai aprašyta Vilniaus lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veikla nuo pat jo įsisteigimo.
	Andrius (1872–1941) ir Aleksandra (1891–1941) Bulotos. Andrius Bulota jaunystėje įsitraukė į aktyvią lietuvišką veiklą, buvo Lietuvos demokratų partijos radikaliosios dalies narys, išrinktas II ir III Dūmos atstovu. Vilniuje dirbo advokatu. Kilus karui, vienas pirmųjų ėmė organizuoti karo pabėgėlių šalpą, vadovavo Vilniaus lietuvių laikinam komitetui nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tam darbui negailėjo nei laiko, nei pinigų. Vokiečiams trumpam pasitraukus iš Suvalkijos, Andrius Bulota ten steigė pabėgėlių gydymo ir maitinimo punktus. Tačiau netrukus pagrindinį pabėgėlių šalpos darbą perėmė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurioje dominavo dešinieji. Gavęs Amerikos lietuvių kvietimą, 1915 m. rudenį su žmona Aleksandra ir globojama rašytoja Žemaite išvyko rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Aleksandra Bulotienė buvo gimusi Omske ruso ir iš Lietuvos kilusios moters šeimoje. Po studijų Švericarijoje atvykusi į Lietuvą, ištekėjo už Bulotos. Rašytojos Žemaitės padedama išmoko lietuvių kalbą, aktyviai dalyvavo nukentėjusių nuo karo šalpoje, buvo Žiburėlio draugijos, rėmusios besimokantį jaunimą, pirmininkė. LMAVB RS, F88-32, lap. 79.
	1914 m. spalio 18 d. Vilniaus lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko Andriaus Bulotos ir sekretoriaus kunigo Vladislovo Jezukevičiaus pasirašytas įgaliojimas, įgaliojantis komiteto narę Emiliją Vileišienę rinkti aukas pinigais ir daiktais. LMAVB RS, F70-20, lap. 43.
	1914 m. lapkričio 18 d. Vilniaus Aleksandro I gimnazijos direktorius praneša Vilniaus lietuvių komitetui nukentėjusiems dėl karo šelpti, kad buvęs Virbalio gimnazijos I klasės mokinys Juozas Samonis priimtas į minėtą Vilniaus gimnaziją. LMAVB RS, F70-20, lap. 44.
	Rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė (1845–1921). 1913–1915 m. oficiali laikraščio Lietuvos žinios redaktorė (sėdėjo kalėjime už vieną publikaciją), nors faktinis redaktorius buvo Jurgis Šaulys. 1914–1915 m. buvo Vilniaus lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti prieglaudos vedėja. Nepaisant garbingo amžiaus, nestokojo jaunatviškumo, daug energijos skyrė visuomeniniam darbui. Ant šios fotografijos Žemaitė užrašė: Visuomet su jumis! Bulotams. Bulotos ją karšino iki mirties. LMAVB RS, F88-32, lap. 28.
	1914 m. liepos mėnesį Žemaitės straipsnelyje Pabėgėliais besirūpinant vaizdžiai aprašytas Vilniaus lietuvių komiteto įsikūrimas bei iškilusios problemos. Pašiepiamos komiteto ponių rietenos, gailimasi nuo karo nukentėjusių paprastų moterų. Straipsnelis publikuotas Žemaitės raštų 5-ame tome (Vilnius, 1956, p. 424–435).
	Laiške sūnui Antanui į Ameriką 1914 m. spalio mėnesį Žemaitė su kartėliu rašė apie Vilniaus lietuvių komitete įsigalėjusius dešiniuosius. Laiškas buvo publikuotas 1957 m. Žemaitės raštų 6-ame tome (p. 334–341).
	Julija Žymantienė pasirašė ant raštelio, liudijančio, kad 1914 m. spalio 27 d. iš Vilniaus lietuvių komiteto kasininko avansu gavo 50 rub. LMAVB RS, F70-72, lap. 21.
	Julija Žymantienė pasirašė ant raštelio, liudijančio, kad 1914 m. lapkričio 26 d. iš Vilniaus lietuvių komiteto kasininko gavo 400 rub., paaukotus Vilniaus ekonominės draugijos, kad padengtų inžinieriaus Petro Vileišio patalpose įsikūrusios prieglaudos išlaidas. LMAVB RS, F70-72, lap. 8.
	Viktorijos Gravrogkienės patvirtinimas, kad nupirko drobės už 8 Julijos Žymantienės rublius. LMAVB RS, F70-70, lap. 14.