Vaizdo įrašų galerija

2024 m. gegužės 21 d. viešbutyje PACAI (Didžioji g. 7, Vilnius) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja istorikė dr. Justina Sipavičiūtė pristatė virtualią parodą  „Žydinti lelija ir spindintis perlas“, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco 400-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Renginio data pasirinkta neatsitiktinai. Lygiai prieš 6 metus atnaujintuose Pacų rūmuose pradėjo veiklą viešbutis PACAI.

Pacai – viena įtakingiausių LDK giminių. Jos atstovai užėmė aukštas pareigas, dalyvavo svarbiausiuose istoriniuose įvykiuose. Pacai turėjo dvigubos lelijos herbą, kuris primena ir vieną garsiausių šios giminės atstovų didįjį etmoną, Vilniaus vaivadą Mykolą Kazimierą Pacą, pastačiusį Vilniuje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (čia ir palaidotas).

Virtualioje parodoje pateikta didesnė dalis LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomo reikšmingo M. K. Paco dokumentinio palikimo. Tai dokumentai, kurie pristato Pacų giminę, giminės genealogines schemas ir medžius. Apžiūrėję virtualią parodą, galėsite iš arčiau pažvelgti į M. K. Paco antspaudus, suprasite, kokią giminės istoriją juose galima perskaityti, išvysite originalius jo autografus. Sužinosite, kuriuose XVII a. leidiniuose minimas M. K. Pacas, kaip jis buvo vaizduojamas to laikmečio paveiksluose, kokius du nuostabaus grožio ir reikšmės M. K. Pacą menančius pastatus turime išlikusius iki šių dienų.

Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Žydinti lelija ir spindintis perlas“.

Parodos pristatymo įrašą žiūrėkite / klausykite:

LMA Vrublevskių bibliotekos studijoje viešėjęs Dr. Karolis Dambrauskas skaitė paskaitą „Žemės grąžinimas pietryčių Lietuvoje“.

Lektorius yra Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas. 2022 m. apsigynė disertaciją „Mapping Ethnicity-Property Nexus: Framing and Negotiating Ethnicity in the Process of Land Restitution in South-Eastern Lithuania“ (liet. „Etniškumo dimensija privačios nuosavybės atstatymo procese: svarstant etniškumo sampratas ir reikšmę žemės restitucijos eigoje Pietryčių Lietuvoje“), už kurią Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skyrė specialiąją premiją.

Šiuo metu Vilniaus universitete jis tęsia podoktorantūrines studijas, atlieka lyginamąjį tyrimą apie posocialistiniu laikotarpiu vykdytą žemės grąžinimą tautinių mažumų gyventojams Lietuvoje, Slovakijoje ir Rumunijoje. Domisi etniškumo, nacionalizmo ir posocialistinės transformacijos temomis.

Disertacijoje autorius aiškinosi, kaip nepriklausomoje Lietuvoje struktūrizavosi santykis tarp etniškumo ir besikeičiančių nuosavybės režimų (nuo kolektyvinės iki privačios nuosavybės), pagrindinis dėmesys buvo skirtas žemės grąžinimo procesui etniškai įvairialypiame pietryčių Lietuvos regione. Tyrimas atskleidė, kad žemės restitucija  buvo planuojama kaip etniškai neutralus procesas, per kurį kiekvienas pilietis galėjo sulaukti teisingumo – jam ar jo šeimai galėjo būti grąžinta sovietmečiu kolektyvizuota žemė. Nepaisant vienodo traktavimo, mažumoms trūko išteklių, reikalingų dalyvauti restitucijos procese. Vienodas požiūris į nelygias grupes trukdė tautinių mažumų nariams susigrąžinti žemę.

Šiame vaizdo įraše apžvelgiamos disertacijoje atskleistos įvairios pietryčių Lietuvos tautinių mažumų gyventojų, siekusių (ar tebesiekiančių) susigrąžinti žemę, restitucijos patirtys, išryškinamos problemos, su kuriomis šie gyventojai susidūrė  žemės grąžinimo proceso metu, svarstoma etniškumo svarba šio proceso kontekste ir kiti tyrimo metu kelti klausimai, glaustai pristatomos tyrimo išvados.

Kviečiame žiūrėti ir klausyti:

Kartą viena mokytoja atvedė moksleivių klasę į Vrublevskių bibliotekoje vykusią ekskursiją. Dar prieš ekskursijos pradžią ji perspėjo bibliotekos gidę, kad vienas jos vaikų patenka į autizmo spektrą. Minėtas berniukas prasidėjus ekskursijai reiškė nepasitenkinimą: ką jie čia veikia, juk tuo metu turėtų mokytis klasėje… Vis dėlto įsibėgėjus ekskursijai jis iš salės galo, kur iš pradžių sėdėjo, persėdo į priekį, taip parodydamas akivaizdų susidomėjimą tuo, kas buvo pasakojama. Panašu, kad pavyko įrodyti, kad mokytis galima ne tik klasėje. Šis jo poelgis, anot gidės, buvo pats didžiausias jos ekskursijų metu sulauktas komplimentas.

Ši tiesiogiai su biblioteka susijusi istorija privertė susimąstyti ir paskatino pasidomėti, kuo gyvena į autizmo spektrą pakliūnantys žmonės, kokie kasdieniai iššūkiai juos lydi, kaip šiuos žmones priima visuomenė, kokie stereotipai vis dar gajūs ir kaip galime juos griauti.

Mūsų didžiam džiaugsmui šiemet Knygų mugėje buvo pristatyta Barboros Suisse ir Jurgitos Žalgirytės-Skurdienės knyga „Autizmas – dalis manęs“, kurioje surinktos 15 autistiškų suaugusiųjų, savais žodžiais pasidalinusių savo patirtimi, istorijų. Apie šią knygą ir pakvietėm pasikalbėti vieną iš jos bendraautorių  Barbora Suisse, kuri yra bendruomenių „Draugiški autizmui“ ir „Mes spektre“ įkūrėja ir autistiško vaiko mama.

2024 m. kovo 5 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko prof. Arvydo Pacevičiaus paskaita „Ką kalba didikų knygos apie jų savininkus: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis“ iš ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“.

Ką išlikusios knygos byloja apie savininkų (Sapiegų, Radvilų, Oginskių ir kt.) turtus, socialinę padėtį, intelektinius poreikius, kilnumą, bendruomeniškumą, dosnumą? Ar esama emocijų, kasdienybės kultūros ženklų? Šiuos ir kitus klausimus, susijusius su proveniencijų, egodokumentinių marginalijų studijomis, buvo skirta paskaita. Joje klausytojams paminėti ir išblaškyto Lietuvos didikų dokumentinio paveldo, saugomo Helsinkyje, Minske, Sankt Peterburge, atvejai.

Ką slepia šis posakis?

Piniginės socialinės paramos gavėjų nedarbą tyrusi mokslininkų grupė apibendrino tyrimų rezultatus, kuriuos pranešime pristatė prof. dr. Boguslavas Gruževskis ir doktorantė Žeimantė Straševičiūtė.

Nėra abejonių, kad kiekvienas esame savo gyvenimo šeimininkas ir nuo mūsų veiksmų priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Tačiau mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad tai nepanaikina Vyriausybės institucijų ir bendruomenės atsakomybės siekiant visiems šalies piliečiams užtikrinti tinkamas gyvenimo ir socialinės raidos sąlygas.

Pranešime lektoriai apžvelgė bendrą lygių galimybių situaciją Lietuvoje, pagrindines socialinės paramos gavėjų problemas. Ar tiesa, kad noriu daug uždirbti, todėl ir nedirbu? Analizuodami nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų apklausą, pašnekovai rekonstravo pagrindinius mitus. Tyrėjai taip pat aptarė užimtumo ir aktyvinimo politikos svarbą šiuolaikinėje socialinėje politikoje: kuo mažesnis šalyje skurdas ir socialinė atskirtis, tuo efektyviau išnaudojamas pagrindinis kiekvienos šalies turtas – žmogiškieji resursai. Nepamirškime, kad darbas yra efektyviausia savirealizacijos forma!

Šįkart tris knygas, vertas išskirtinio skaitymo gurmanų dėmesio, pristato Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Bibliotekos studijoje Lietuvos rašytojų sąjungos komunikacijos specialistė Laura Pačtauskaitė aptaria po dvejų metų pertraukos pasirodžiusį prozininkės Undinės Radzevičiūtės romaną „Pavojingi žodžiai“, naujausią lenkų autorės Olgos Tokarczuk romaną „Empūsijas“, pirmąjį jos kūrinį, parašytą laimėjus Nobelio literatūros premiją, ir švedų kriminalinės literatūros karalienės Kristinos Ohlsson romaną „Šešėlis“.

U. Radzevičiūtės romanas „Pavojingi žodžiai“ – šiuolaikinės kultūros metafora. Kaip sakoma Biblijoje, pradžioje buvo žodis. Ir jis buvo ne tas. Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir turi savo žodžius: tokius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti dažniau. Nuo šių žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės.

K. Tokarczuk romanas iš pirmo žvilgsnio primena vokiečių rašytojo Thomo Manno „Užburtą kalną“, tačiau įsigilinę pastebėsime, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas. Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo ir vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingo laiko dimensijų temos. Autorė šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti jo egzistavimo. Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda nuo intriguojančio romano pavadinimo.

K. Ohlsson knygai „Šešėlis“ įkvėpimo šaltiniu tapo plačiai aptarinėjama Švedijoje reali „Kevino byla“. Vienas iš pagrindinių personažų Oskaras nuo pat vaikystės gyveno jausdamas gėdą ir kaltę, nežinodamas, kas iš tikrųjų nutiko, kai jam būnant septynerių mirė viena mergaitė. Šis detektyvinis romanas – tai stiprus traumuoto žmogaus portretas. Ir svarbiausia žinia – su šia švedų autore susitiksime Knygų mugėje!