Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Pradedame naują vaizdo įrašų ciklą „Knyga kaip desertas“, kuriame nuolat siūlysime geriausių prasmingo turinio knygų apžvalgas.
Pirmas susitikimas – su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Leidėjas į mūsų studiją atvyko su penkiomis naujausiomis knygomis. Viena jų Lietuvos leidėjų asociacijos jau įvertinta kaip metų įvykis. Trys iš pateiktų knygų gausiai iliustruotos įspūdinga Mariaus Jonučio kūryba.
Ir dar šventinė intriga: suskubkime, viena iš knygų galėtų tapti puikia dovana Valentino dienos proga.
Išsamiau apie penkias Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas knygas, skirtas skaitymo gurmanams, vaizdo ir garso įrašuose.
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius. Apie visa tai – vaizdo įraše.
2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.
Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.
Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Velniop diagnozes – apie tai pagalvoti ragina psichikos sveikatos aktyvistė Elena Gasiulytė. Žmogus yra daug daugiau negu jo diagnozė. Šiame vaizdo įraše ji ragina kritiškai pažvelgti į psichiatrijoje apibrėžtus „susirgimus”, jais nelimituoti žmogaus. Kalbėdama tiek iš paciento, tiek iš psichine sveikata besidominčio žmogaus pozicijų ji klausia: negi kiekvienas žmogus bent retkarčiais nepasielgia taip, tarsi būtų psichiškai nesveikas. Atskiri situacijų nulemti veiksmai nėra visas žmogus, jo esmė. Kvestionuodama pačias psichiškai sveiko/nesveiko žmogaus sąvokas autorė kviečia pasikalbėti apie kitokį „normalumą“, pažinti savo emocijas, elgesio modelius, mokantis ir vis daugiau sužinant stengtis daryti sveikesnius sprendimus, bet nesukoncentruoti visko į diagnozę ar ligos kodą.
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Jau XIX a. II p. ieškodami atsako į techninę revoliuciją bei vis spartesnį materializmo įsigalėjimą Vakaruose to meto intelektualai išeities ėmė ieškoti islame ir Rytų religijose. XIX–XX a. susiformavo ir įvairiose humanistikos srityse išplito nauja intelektualinė srovė – tradicionalizmas.
Šiame pranešime Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy glaustai aptaria sociokultūrines tradicionalizmo ištakas, pagrindinius pasaulėžiūrinius ir idėjinius principus bei iškiliausių šio sąjūdžio asmenybių – René Guénono, šveicarų metafiziko, menininko Frithjofo Schuono, persų filosofo, religijų tyrėjo Seyyedo Hosseino Nasro ir lietuvių mąstytojo Algio Uždavinio tradicionalistines nuostatas, nūdienos pasaulyje įgaunančias ypatingą aktualumą. Tradicionalistų sąjūdyje iškilusių įtakingiausių mąstytojų idėjų ir konceptų gvildenimas šiandien išnyra daugelyje solidžių kultūrologijos, estetikos, menotyros, ezoterizmo bei religijotyros leidinių. Kita vertus, sparčiai aktualėjanti antropoceno, antropodicėjos problematika, aštrėjanti „sacrum“ ir „profanum“ konfrontacija, totalinė kultūros bei socialinio gyvenimo sričių komercializacija liudija, kad tradicionalistų siūlyti žmonijos gelbėjimosi iš pasaulio desakralizacijos bei ekologinės krizės būdai taip ir liko akademinio mokslo paraštėse. Atsigręždami į esmines šio sąjūdžio atstovų idėjas, permąstydami jas veikusius kultūrinius ir civilizacinius kontekstus bei darsyk suaktualinę transcendentinio matmens nyksmo sukeltą chaosą pabandysime naujai pervertinti tradicionalistų idėjinį palikimą ir atgaivinti islamiškojo ezoterinio dėmens svarbą.
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
(dr. Alma Braziūnienė)
Turbūt žinomiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bibliofilu galima būtų vadinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą. Ne mažiau bibliofiliniu požiūriu reikšmingos, tik mažiau pažįstamos Lietuvos didikų dvarų bibliotekos. Šiame įraše pasakojama apie pirmuosius Lietuvos bibliofilus, problemas, susijusias su jų bibliotekų tyrimais, tai, kokie požymiai leidžia kalbėti, kad vienas ar kitas žmogus ar šeima buvo ne tik knygų mėgėjai, bet ir bibliofilai. Dėl politinių aplinkybių išsklaidytos ir dabar įvairiose bibliotekose randamos didikams priklausiusios knygos nebesudaro atskirų kolekcijų, yra išbarstytos po įvairius fondus, dalis tų knygų yra dingusios. Rekonstruoti šias bibliotekas padeda išlikę jų katalogai, atskleidžiantys ir savininkų domėjimosi sritis, o skolinamų knygų sąrašai parodo dar vieną šių bibliotekų funkciją: knygos buvo kaupiamos ne tik savo reikmėms, bet ir bičiuliams, pažįstamiems. „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ yra bandymas bent iš dalies rekonstruoti didikų bibliotekas, parodyti jose buvusių knygų įvairovę.
Paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d. Informaciją apie ją lydinčius renginius skaitykite čia: http://www.mab.lt/pazinkime-nepazinta-senuju-knygu-pasauli-per-savo-patirtis/
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Ketvirtuoju pokalbiu pristatome vertėją iš lenkų kalbos Vyturį Jarutį ir jo verstą Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“.
Neoficialiai manoma, kad būtent šis kūrinys lėmė Švedijos akademijos sprendimą 2018-aisiais skirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Olga Tokarczuk linkusi peržengti žanrų ir literatūrinių schemų ribas (neretai nulemtas rinkos), naujais ryšiais susieti įvairias formas ir raiškos būdus atskleidžiant pasaulio įvairovę, spalvingumą, simbiotinę prigimtį. Formaliu požiūriu „Jokūbo knygos“ yra istorinis romanas apie Švietimo epochon žengiančios Vidurio ir Pietryčių Europos religines, politines, kultūrines peripetijas. Tačiau jį galima skaityti ir kaip pačios istorijos apmąstymą, nes autorė kelia klausimus apie šiandieninės Europos turinį ir prasmę, ieško atsakymų į juos. Sykiu tai nepaprastai sodrus epas, kuriame rašytojos vaizduotė po smiltį sunešė ir fantastiškai, kartais mistiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, įvairių kraštų tautosaką, Rytų ir Vakarų tradicijas bei papročius.
Andriaus Sniadeckio skaitymai (2023)
Andriaus Sniadeckio skaitymai (2023)
2023 m. lapkričio 29 d. Prancūzų institute Lietuvoje įvyko kasmetiniai Andriaus Sniadeckio skaitymai. Rengėjai: Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija; partneriai: Prancūzų institutas Lietuvoje; Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika bei Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centras; Lietuvos neurologų asociacija. Sklaidos stilių sukūrė dailininkė Miglė Datkūnaitė. Rėmėjai: Rūta ir Rimvydas Baranauskai. Informacinis rėmėjas: laikraštis Mokslo Lietuva. Vikos Petrikaitės nuotraukos. Pranešimas nufilmuotas ir skelbiamas bibliotekos svetainėje.
Renginio dalyvius šeimininkų vardu pasveikino Viktorija Jurkevič-Kjaėsė (Chiaese), direktoriaus asistentė, atsakinga už universitetinį ir mokslinį bendradarbiavimą. Mediatekos vadovė p. Agnė Judžentytė-Žalguvienė renginio pradžioje pakvietė visus dalyvius į trumpą ekskursiją, kurios metu apžiūrėjome patalpas, susipažinome su instituto 25 metų istorija Vilniuje. Mūsų renginys, kaip sužinojome, vyko kambariuose, kur ir gyveno Andrius Sniadeckis. Pranešimą apie Andriaus Sniadeckio kelią į Vilniaus universitetą perskaitė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Birutė Railienė.
Šių metų skaitymų tema – organologijos apžvalga Sniadeckio darbuose. Sužinojome, kuriose smegenų srityse slepiasi žmogaus talentai. Pranešėjai Polas Elingas (Paul Eling) iš Redbaudo universiteto (Nyderlandai) ir Stenlis Fingeris (Stanley Finger) iš Vašingtono universiteto (JAV) pasakojo apie XVIII a. pab. – XIX a. pradžios organologijos koncepciją, kurios pradininkas buvo F. J. Galas (Gall) ir iš kurios vėliau išsivystė lokalizacijos galvos smegenų žievėje teorija.
Pranešėja dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė aptarė Andriaus Sniadeckio indėlį į organologijos mokslo sklaidą XIX a. pradžios Vilniuje. Pranešėja turėjo žmogaus kaukolės muliažą, kurį atvėrusi demonstravo vietas, apie kurias pasakojo pranešime.
Skaitymams pasirinktas 1805 m. skelbtas Sniadeckio straipsnis „Trumpa paskaita apie Galo sistemą, prijungiant kai kuriuos pastebėjimus apie jo mokslą“[1]. Straipsnį į lietuvių kalbą išvertusi Fiordės centrinėje ligoninėje (Norvegija) dirbanti gydytoja Arleta Bublevič pasidalino vertimo iššūkiais.
Skaitymuose susidarė graži tradicija – sklaidyti originalų leidinį, kuriame paskelbtas skaitomas tekstas. 1805 m. laikraštį Dziennik Wileńskirenginio dalyviams pristatė kultūros istorikas ir renginio mecenatas Rimvydas Baranauskas. Renginio metu buvo eksponuojama padidinta straipsnio iliustracija – Izidoriaus Veiso (1774–1821) kaukolės studija (1805). Renginio metu profesorė Rūta Janonienė patikslino niekur anksčiau neskelbtą informaciją: „graviūros išraižytos pagal Pranciškaus Pelikano[2] (1778–1817) piešinį“.
Andrius Sniadeckis buvo savo laikmetį pralenkusi asmenybė, nevengusi drąsių mokslinių sprendimų, atvėrusi naujus organinės chemijos, biochemijos mokslo horizontus. Visas jėgas jis skyrė jaunosios kartos, jos šviesiausios dalies – studentų – ugdymui. Jis matė savo idėjų tąsą jaunų, talentingų sekėjų veikloje. Šią Sniadeckio estafetę atgaivino mūsų gerbiamas mecenatas bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“, įsteigusi ir 2018 m. pirmą kartą įteikusi Andriaus Sniadeckio stipendiją. Stipendija teikiama kasmet per Andriaus Sniadeckio skaitymus. 2023 m. Andriaus Sniadeckio stipendija buvo skirta Vilniaus universiteto studentams: Skaistei Vaitkevičiūtei (I studijų pakopa, Genetikos programa, 3-as kursas) ir Karoliui Krinickiui (I studijų pakopa, Genetikos programa, 4-as kursas). Stipendiją įteikė „Thermo Fisher Scientific Baltics“ mokslo programų vadovas Edvinas Stankevičius.
Renginio pabaigoje, prie karšto gėrimo puodelio, dalyviai ir organizatoriai svarstė, kokį Andriaus Sniadeckio darbą skaitysime ir kur susitiksime kitais metais. Skaitymų data numatyta 2024 m. lapkričio 29 d. (penktadienį).
Toliau pateikiame ištraukas iš Andriaus Sniadeckio straipsnio, kurias perskaitėme renginio metu.[3]
Trumpa paskaita apie Galo[4] sistemą, prijungiant kai kuriuos pastebėjimus apie jo mokslą
(Krótki Wykład Systematu Galla z przyłączeniem niektórych uwag nad iego Nauką)
Andrius Sniadeckis (Jędrzey Sniadecki)
Publikuota 1805 m. žurnalo Dziennik Wileński 1 tome, 16-42 psl.
Gydytojo Galo fizionomijos sistema iki šiol jokių kitų autorių nebuvo paskelbta svarbiu darbu, išskyrus viename laiške,[5] skirtame baronui Retzer,[6] kuris davė pradžią panašiems laiškams ne tik vokiečių, bet ir kitomis kalbomis ir patraukė visų dėmesį. Kokia lemtis belauktų šio mokslo, jis neabejotinai turi genialumo bruožų ir išskirtinės drąsos ir, panašu, daug svarbių tiesų, itin dominančių žmogų. Todėl manydami, kad jis vertas visuomenės dėmesio, tikimės mūsų skaitytojams padaryti paslaugą, kuomet pateiksime trumpiausią [Galo mokslo] aprašymą, pridedant kai kuriuos pastebėjimus.
(…)
Visuose gyvūnų jutimo organuose aiškiausiai matoma – kuo organas platesnis, tuo jutimas greitesnis. Gyvūnų anatomijos [mokslas] rodo: kuo gyvūno smegenys didesnės, tuo jo proto galios turi daugiau gebėjimų. Tiriant žmogų pastebėta, kad pirmaujančiųjų moksle smegenys yra didesnės ir sunkesnės negu bukųjų ar nevykėlių (tępych lub niedołężnych). Galo atlikti gyvūnų stebėjimai įtikino: kuo sugebėjimas ar polinkis didesnis, tuo platesnė už jį atsakinga smegenų sritis.
(…)
Visos, mažiau kilnios smegenų dalys, reikalingos tik gyvybei palaikyti arba perduodančios nervus jutimo organams (narzędzióm zmysłowym), guli kaukolės dugne ir yra bendros beveik visoms gyvūnų rūšims. Tačiau kuo labiau gyvūnai tobulėja, tuo daugiau smegenų pasiskirsto šonuose ir viršuje, taip, kad labiausiai iškili ir plati kakta rodo kilniausias smegenų dalis.
(…)
Ištvirkimo organas (organ lubieżności, Fig. 2, N. 2). Populiarioji nuomonė skelbia, kad tobulas dauginimosi organų išsivystymas yra pagrindinis fizinę meilę žadinantis veiksnys. Viską apmąstęs autorius, pastebėjęs dažnai neįprastą ištvirkimą vaikų ir eunuchų tarpe, suprato, kad reikėtų surasti atskirą smegenų organą, [atsakingą už ištvirkimą]; ir už tai atsako smegenėlės (cerebellum). Kuo didesnės smegenėlės, tuo iškilesnė galinė ir apatinė galvos dalis, tuo storesnis sprandas. Šis organas turėtų būti labai didelis toms pamišusioms moterims, kurių [ligai] duotas nimfomanijos pavadinimas (nymphomania). Šis organas didžiausias beždžionių, žvirblių, balandžių, gaidžių ir t.t. [galvose]. Vaikams ir mulams – visiškai neženklus. (…)
Puikybės organas (organ wyniosłości, Fig. 1, N. 26). Užima viršugalvį. Skirtinga [organo] išvaizda lemia skirtingus polinkius, bet visi jie susiję su puikybe. Apvalus šio organo iškilumas reiškia norą iškilti ir dominuoti, ambicingumą. Pailgai ištįsęs organas reiškia puikybę arba įžūlų pasididžiavimą. Skersai ištįsęs – tuštybę, tuščias pastangas įrodyti tai, kuo nesame iš tikrųjų. (…)
Meilės tiesai organas (organ miłości prawdy, Fig. 1, N. 27). Nėra tiksliai žinoma jo vieta: tai nieko keista, nes žmonės paprastai mėgsta meilikavimus ir bijo tiesos, todėl Galas ir jo pasekėjai turės peržiūrėti dar daugybę kaukolių, kol jį atras. Reikėtų jo ieškoti Henriko IV galvoje. Remiantis paskutiniais tyrimais matoma, kad melagiai šioje vietoje turi ženklų įdubimą.
Dr. Birutė Railienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Vilniaus universitetas
Renginio mecenatai – Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
[1]Śniadecki, Jędrzej. Krótki Wykład Systematu Galla z przyłączeniem niektórych uwag nad iego Nauką. Dziennik Wileński, 1805, t. 1, nr 1, p. 16–42.
[2] Pranciškus Pelikanas – rektoriaus prof. Vaclovo Pelikano (1790–1873) brolis, nuo 1797 m. studijavo Vilniaus akademijoje piešimą ir tapybą pas P. Smuglevičių ir J. Rustemą, 1812 gavo meno magistro laipsnį.
[3] Arletos Bublevič vertimas į lietuvių kalbą išspausdintas straipsnyje: Pakulaitė, G.; Bublevič, A.; Sakalauskaitė-Juodeikienė, E.; Jatužis, D. Andrius Sniadeckis (1768–1838) ir organologijos mokslo sklaida XIX a. pradžios Vilniuje. Neurologijos seminarai, 2017, [t.] 21(73), p. 181–189. Tas pats vertimas internete: http://www.neuroseminarai.lt/wp-content/uploads/2017/11/Neuro_2017_Nr3_181-189.pdf
[4] Pranciškus Juozapas Galas, gimęs Tyfenbrune, Švabijoje (dabartinės Bavarijos teritorijoje), nuo 1785 m. gyvena Vienoje, kur užsiima medicinine praktika (aut. past.).
[5] Laiškas išspausdintas leidinyje Der neue teutsche Merkur (1798, Bd. 3, p. 311–332), jo tekstas paskelbtas internete: http://www.historyofphrenology.org.uk/texts/retzer1.htm (vert. past.).
[6] Šis laiškas randamas apžvalgoje Wielanda, Neuer Deutscher Mercur, 1798 metais (aut. past.).
Dovilės Šimkutės paskaita „Internetas ir jo įtaka mūsų smegenims“
Dovilės Šimkutės paskaita „Internetas ir jo įtaka mūsų smegenims“
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiologijos ir biofizikos katedros doktorantė Dovilė Šimkutė remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais paskaitoje kalba apie tai, kaip mūsų smegenims sekasi prisitaikyti prie šių dienų realybės – interneto. Aptariama, kada interneto naudojimas tampa problema ir ką reiškia vis dažniau girdimas terminas „priklausomybė nuo interneto“, kaip perteklinis internetinių platformų naudojimas veikia mūsų smegenis. Paskaitoje pateikiami ir praktiški patarimai, kokių mažų žingsnelių galime imtis, kad patys netaptume probleminiais interneto vartotojais.
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
Genominė epidemiologija šiuolaikinių protrūkių fronto linijose
SARS-CoV-2 pandemijos metu žiniasklaidoje tekdavo išgirsti apie dažnam nespecialistui menkai suprantamus dalykus: viruso genomo sekoskaitą, genoskaitą, sekvenavimą. Visi šie terminai reiškia tą patį – viruso genomo (t.y. visos jo genetinės medžiagos) nuskaitymą, kuris leidžia ne vien atskirti, kokie viruso variantai cirkuliavo ir kokiomis proporcijomis, bet ir gauti ypatingai svarbios informacijos, leidžiančios atkurti virusų plitimo kelius bei rasti silpnąsias protrūkių vietas.
Dr. Gyčio Dudo paskaitoje išgirsite apie tai, kaip su genominės epidemiologijos (mokslo srities, kuri naudoja viruso genetinę informaciją, kad geriau suprastų jo protrūkius) pagalba buvo išnarpliotas ir perprastas Ebolos viruso plitimas Vakarų Afrikoje 2013–2016 m., kaip buvo įvertinta ilgalaikė MERS koronaviruso keliama pandeminė rizika ir kaip sekoskaita buvo panaudota Lietuvoje SARS-CoV-2 pandemijos metu aptinkant iš centrinės Afrikos regiono atklydusią jo atmainą B.1.620 Anykščių rajono savivaldybėje.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkas dr. Gytis Dudas jau daugiau nei 10 metų tyrinėja virusus. Tarp jo tirtų virusų yra ir Ebola epidemijos Vakarų Afrikoje metu (2013–-2016), ir Zika Amerikos žemynuose (2014), ir SARS-CoV-2, daugumai geriau pažįstamas COVID-19 pavadinimu. 2021-ų metų balandį Anykščių rajone jis aptiko naują koronaviruso atmainą B.1.620 (Puntuką), atkeliavusią iš Centrinės Afrikos.
2023-ais metais G. Dudas buvo vienas iš 11 Europos mokslininkų, gavusių Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) dotaciją įkurti savo laboratoriją.
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
