Minčių galerija

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertę siečiau su ją pasirinkusiu skaitytoju – jos vertintoju, o tiksliau – jo (dvasiniais) poreikiais, išsilavinimu (įgytu arba siekiamu), skaitymo tikslu(-ais).  

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Skatinančią visapusiškai tobulėti lavinant asmeninį ir skaitytojų literatūrinį, meninį skonį.  

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, teko. Knyga, neskaitant jos tikrosios prigimties ir paskirties, gali būti įsimenamas namų (ar viešųjų įstaigų, sakykime, bibliotekų) interjero dekoras – puošybinis objektas ir akcentas. Kurdamas savuosius leidinius, į tai visuomet atsižvelgiu ir šia netipiška paskirtimi pasinaudoju dirbdamas su fotografu. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manyčiau, kad ne. Daugeliui skaitytojų ypatingą jausmą sukelia knygos „kūno“ lytėjimas, puslapių šiugždėjimas, jų vertimas, taktilinis santykis su popieriumi. Elektroninės knygos – modernus papildinys, patogus ir tinkantis kelionėms, paskaitų skaitymui, tačiau nesukeliantis tų jausenų, nesukuriantis tų verčių, kurios brangios fizinių knygų mylėtojams ir, žinoma, bibliofilams. Taigi, konkurencingumas gali būti konstatuojamas tik iš dalies arba, jeigu akivaizdus, tai tik sąlyginis. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Neabejoju, kad taip. Jūsų minimas ryšio su knyga savitumas visiškai pateisinamas. Be to, jis akivaizdus matant kiekvienos jaunos kartos santykį su tam tikro laikmečio (jos leidimo ar aprašomojo) knyga. Svarbūs veiksniai – turinio aktualumas (individualiai suprantamas), autoriaus pažiūros, jo vardo žinomumas ir aplinkos poveikis, sakykime, autoritetingų skaitytojų ar literatūros leidinių iliustratorių profesionalų pareikštos nuomonės. 

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Šį klausimą pavadinčiau, kaip dabar girdžiu sakant, nepatogiu. Savo požiūrį į skolinimąsi keičiau ne kartą, bet dabar skolinu tik tas knygas (arba leidinius), kurių dublikatus turiu arba esu tikras, kad galėčiau turėti, jeigu paskolintas egzempliorius dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių į asmeninę biblioteką nesugrįžtų.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Tokio žanro paprasčiausiai nėra; asmeninė (neiškraipyta) biografija – intymiausias iš visų galimų literatūrinių (knygos) žanrų, todėl jos aprašymo vertingumą prilyginčiau išpažinties tik sau pačiam, o ne kitiems, vertei. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Mano mylimiausios (suprantama, neskaitant Lietuvos) šalies – Prancūzijos.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų naujausia jūsų knyga?

Aš, tikriausiai, kaip ir Jūs, moku saugoti paslaptis… Atsakysiu taip: aš ne rašytojas, o knygų autorius, drįsčiau sakyti – kūrėjas; taigi šiuo metu kuriu ir dar ketinu kurti… Mano dešimt kūrinių – gyvensenos kultūrai skirtos, dažniausiai gausiai iliustruotos kitų autorių – fotografų ir dailininkų – nuotraukomis arba piešiniais knygos. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Nepaprastai įdomią, aišku, man. Jos autorius – prancūzas grafas R. de Montesquiou – dendis, rašytojas ir poetas, kurio asmenybė įkvėpė H. de Balzac’ą, K.-J. Huysmans’ą, O. Wilde’ą, G. de Maupassant’ą, M. Proust’ą ir kitus sukurti savo kūrinių svarbiausiųjų veikėjų literatūrinius portretus. Visi jie, suprantama, skirtingi (tiek fiziniu, tiek psichojausminiu atžvilgiu), bet jų prototipas – tas pats prancūzas grafas R. de Montesquiou.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – turinys, išliekamoji ir įvaizdžio meninė vertė.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojai privalėtų perskaityti visas naujas knygas, patenkančias į jų skyrius, kad žinotų tų knygų turinį ir galėtų rekomenduoti jas skaitytojams.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Dažnai filmavimuose ar scenos renginiuose knygos naudojamos kaip dekoracijos ar rekvizitas, pakeičiant jų autorinį spalvinį išorės įvaizdį į spektaklio ar renginio dailininko sumanymui reikalingą.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tikrai ne. Knyga yra knyga bet kokiu pavidalu.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Turi, kaip ir į kiekvieną naujai atsirandantį reiškinį. Mano kartos žmonės žinojo, kad, kaip yra kažkas pasakęs: „Knygos yra proto vaikai ir supažindina mus su didžiausiais pasaulio atradimais moksle, meninėje kūryboje ir  žmogaus sieloje“.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Nė vienos, nes daugelį mano knygų draugai pradangino… tegul jie kreipiasi į bibliotekas.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nesusireikšminu. Mano biografija yra verta tik mano apmąstymų ir prisiminimų.  

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pasaulio autoriai. Visi tie, kurie rašo mano profesijos, memuaristikos, istorinės dokumentikos temomis. 

Jei pats rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?

Neketinu rašyti.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Tai su naujausiu profesiniu projektu susijusi literatūra: L. Subačiaus „Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė, 1873–1945“, J. Būtėno „Gyvenusi kitiems“, G. Petkevičaitės-Bitės raštų 6 tomą, J. Būtėno „Prūsų lietuviai Sibire: iš F. Bortkevičienės atsiminimų“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertė, apskritai, tai toks neapčiuopiamas ir kintantis dalykas. Kai buvau vaikas, knygose ieškojau gyvenimo ir savęs pažinimo, vėliau, viskam paspartėjus, atsipalaiduodavau greitai krimsdama detektyvus. Užklupus emocinėms peripetijoms, prireikdavo patarimo, postūmio… Ramiais momentais, turėdama daugiau laiko, norėdavosi gilintis, plėsti žinias… Kiekviena knyga atverčiama savo laiku. Kai nenumeti perskaičius kelias pastraipas, o įkrenti iki pat paskutinio puslapio. Ir nebūtinai ją reikia perskaityti per naktį, galima skaityti ir metus, galima skaityti iš naujo.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Niekada nieko nerekomenduoju. Knygų labai daug. Ir gerų tikrai. O mes visi skirtingi. Galiu, tik jei klausia, pasidalinti savo įspūdžiais. Juk bet kurią knygą savo akimis ir savo širdimi skaito vis kitoks žmogus. Galiu tik palinkėti, kad laikas su kokia nors knyga būtų prasmingas.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

O ir dabar po monitoriumi pakištas kažkoks senas mokyklinis vadovėlis ☺ Gal net esu kažkam mokykloje knyga ir užplojus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man – ne. Nors paskaitau ir tokias. Bet puiku, jei kažkam patinka ir skaitmeninės. Juk kažkas tegali knygų tik klausytis… Jei knyga pasiekia savo žmogų, nesvarbus būdas, kaip.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Aš esu bibliotekininkės dukra. Knygos nuolat judėjo. Ateidavo ir išeidavo. Kažkurios užsilikdavo. Taip buvo visada. Bet nemanau, kad skaitymas nulemtas kažkokio kartų ryšio su juo. Tiesiog mėgsti skaityti arba ne.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Koks tai draugas, kuriam kažko neskolintum? ☺ Aš neskolinu knygų, jas perskaičiusi dovanoju tiems, kas man patinka ir kam tai būtų įdomu. Aš manau, kad knygos turi judėti, o ne lentynas prilaikyti. Jos turi turėti kuo daugiau galimybių pasiekti tas akis, kurios suvalgys kiekvieną raidę, kiekvieną mintį ir ilgam pasisotins. Aišku, iki kito karto ☺ Nors gaila kažkada pradingusių seno Bairono eilėraščių leidimo, vienos Leonardo Gutausko poezijos knygelės irgi niekur neberandu. Bet tai paauglystės sentimentai. Visų jų nesugailėsi ☺ Žinoma, čia jūsų bibliotekoje yra tokių knygų, kurių net ne skolinti, o vartyti negalima. Mačiau. Jei tokią turėčiau, neskolinčiau, atiduočiau jums, kad visiems parodytumėt.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Tokio žanro dar neįvardijo. Gal kai dėsiu tašką savo biografijoje, atsisukusi atgal galėsiu pasakyti konkrečiau. Dabar vieną dieną drama, kitą, žiūrėk, jau komedija. O ir fantastikos elementų apstu. Laikas dar atrinks, kas buvo svarbiau.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Man patinkanti knyga neturi tautybės. Kai tokią skaitau, galiu būti ir japonė, ir islandė, ir kalbėti Kento tarme, ir gyventi prie jūros, ir net su trimis draugais kariauti Pirmajame pasauliniame kare ☺

Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?

Kadangi rašau, tai nesakysiu ☺

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Antrą kartą perskaitau Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“, nes pažadėjau padovanoti vienai nuostabiai aktorei.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Viena labai gera knygų savybė ta, kad jos skirtos, jų galima ir reikia rasti įvairioms gyvenimo situacijoms – yra mokomoji, mokslinė literatūra, įvairių rūšių literatūros kūriniai, vaikų literatūra, dvasinė literatūra ir t. t. Todėl atsakydamas į klausimą, kokią knygą laikau vertinga, sakyčiau, kad esminis dalykas yra tai, kad knyga atitiktų savo užduotį, kad turinys būtų kokybiškas. Reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje naudosis specialiai jam skirta knyga (profesinė literatūra, knygos, darančios įtaką žmogaus kultūrai ir mąstymui, asmeniniam tobulėjimui… ir pan.) ☺

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Tikriausiai kiekvienam darbuotojui, atsižvelgdamas į jo poreikius, rekomenduočiau kokią nors konkrečią knygą. Šiuo metu skaitau man labai įdomią Roberto Mooreʼo ir Douglo Gilletteʼo knygą „Karalius. Karys. Magas. Meilužis“, kur jau knygos pradžioje užduodamas klausimas – kur šiais laikais dingo „tikrieji vyrai“, į kurį, manau, autoriai pateikia gerų atsakymų ir puikių pasiūlymų, kaip išsisukti iš situacijos… Galiu pašnibždėti, kad keliamas klausimas (atsakymas) apie kiekvieno vyro kasdienius pasirinkimus, veiksmus, pareigas… ☺ Bet, galbūt, kai kuriems darbuotojams šiuo metu aktualesnė knyga apie grybų rinkimą ☺

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Pavyzdžiui, kaip paaukštinimas kompiuterio ekranui? Taip, esu ☺ Taip dažniausiai nutikdavo su knygomis, kurios, manau, galėjo būti ir neišspausdintos…

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tai jau amžinas klausimas, kaip, pavyzdžiui, ar kinas yra teatro konkurentas… Taip ir ne. Man vis dar labai patinka skaityti spausdintą knygą, kurią galiu vartyti, jausti, užuosti… bet aš negaliu su savimi pasiimti visos spaudinių bibliotekos, kaip tai galiu padaryti su skaitmeninėmis knygomis. Skaitmeninių knygų informacijos paieškos, sisteminimo ir kitos galimybės yra daug didesnės ir geresnės… Todėl pats suprantu, kad būtina išnaudoti tiek spausdintų, tiek suskaitmenintų knygų privalumus…

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Tikriausiai taip. Kiekvienos kartos reikėtų klausti… Esu tikras, kad ir mano kartos skirtingi žmonės skirtingai žiūri į knygas. Labai mėgstu knygas ir kaip pašnekoves, ir kaip informacijos šaltinį, bet taip pat mėgstu (arba nemėgstu), kaip knygos kuriamos, spausdinamos… Labai patinka kasdien būti knygų kompanijoje ☺

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tikiu, kad knyga turi gyventi, ją reikia skaityti, žiūrėti, studijuoti… Tada ji gyvena tokį gyvenimą, kuriam gimė… Vadinasi, vienintelės knygos, kurių nedovanočiau net ir draugui, būtų, mano ir mano draugo nuomone, nenaudingos knygos, kurias skaityti – tik laiko švaistymas.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Man labai artimas esė žanras. Michelio de Montaigneʼo „Esė“ labai patiko dar nuo mokyklos laikų. Manau, kad gyvenimas susideda iš esė, tai yra iš įvykių sekos. Svarbu tai, ką pasiimame iš kiekvieno įvykio ir kur einame toliau… Esė, kaip literatūrinė forma, suteikia puikią galimybę atskleisti įvairius žmogiškuosius aspektus ir gilesnes gyvenimo dimensijas, todėl yra gera priemonė skatinti mąstymą ir apmąstymus apie gyvenimo prasmę ir vertybes. Esė galima aptarti gilias temas apie gyvenimo ir žmogiškųjų vertybių prasmę ir visa tai, kas man svarbu.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Šiuo metu – Amerika ☺ Bet, žinoma, tai besikeičiantis sąrašas ☺

Jei pats rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Jei tai nebūtų profesinė ar studijų knyga, tada tai tikrai būtų esė rinkinys apie mano patirtį, tobulėjimą ir pamokas, kurias išmokau. Pabandyčiau parodyti, kiek daug gražių dalykų ir patirčių įmanoma pasaulyje… Ir to tikrai negalima sutalpinti į vieną knygą. Turėčiau nustatyti temų limitą ☺

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu, kaip minėjau antrame atsakyme, skaitau Roberto Mooreʼo ir Douglo Gilletteʼo knygą „Karalius. Karys. Magas. Meilužis“. Puiku! Galiu rekomenduoti tiek vyrams, tiek moterims!

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygų gali būti visokių. Biblija. Mokslinė knyga. Albumas. Vadovėlis. Romanas. Poezija. Atsiminimai. Pasakos… Jose slypi žmonijos patirtis, kūryba, jausmai. Visos vertingos. Bet kokiu atveju vertinga ta knyga, kurią tas pats žmogus nori perskaityti ne vieną kartą. Kita vertus, svarbios ir tos, kurios reikalingos darbui. Šiuo požiūriu labai sunku įžvelgti knygos vertę. Pavyzdžiui, priglausta, išmesta į šiukšlyną sovietinė metodinė priemonė „Žiemos šventės“ ar „Vardynos kolūkyje“ buvo svarbios analizuojant sovietmečio šventes. Kažkada daug vargo turėjau skaitydamas ir karo metų literatūrą. Netgi pradėjus skaitmeninti knygas internete nebuvo skelbiami net 1941–1943 metų žurnalai „Gimtasai kraštas“, nors ten jokios nacistinės propagandos nebuvo nė pėdsakų. Labai skauda širdį matant bibliotekų išmetamas knygas. Ir, aišku, kaimuose naikinamas bibliotekas. Atsimenu, pradinėse klasėse vasarą pas senelius kaime mielai lankydavausi bibliotekoje Skemų kaime (Rokiškio r.), o ir dabar ta biblioteka – kultūros židinys.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Knygas, kaip ir žmones, lyginti sunku. O rekomenduoti – juo labiau. Žmonės, kaip ir knygos, yra skirtingos. Kaip etnologas raginčiau skaityti lietuviškas knygas patiems, duoti jas skaityti vaikams, vaikaičiams. Taip išlaikysim lietuvių kalbą, kultūrą. Atsimenu atvejį, kai 2005 metais vykom į ekspediciją Punske (Lenkija), lietuviams vežėme daug lietuviškos literatūros, tiesa, daugiausiai mokslinės. Ekspedicijos metu klausinėjau net tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą. Ir kaip nustebau, kai paklausęs gimnazistės, kokios pagalbos ji tikėtųsi iš Tėvynės Lietuvos, ji atsakė: „Meilės romanų lietuvių kalba. Jų taip sunku čia gauti.“ Taigi labai įvairi literatūra gali būti svarbi ugdant lietuvių kalbą.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Mokykloje vadovėliai kartais būdavo panaudojami siekiant atkreipti mergaitės dėmesį, nestipriai suduodant per viršugalvį knyga. Kažkuriuo metu vadovėliai atstodavo ir teniso raketes, žaidžiant klasėje ant suolo. Toks stalo tenisas vienerius ar dvejus metus buvo populiarus, vėliau jo vietą per pertraukas užėmė kieme žaidžiamas krepšinis ir futbolas.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Mano atveju – taip. Ypač mokslinių knygų. Knygoms reikia daug vietos. Buvo laikas, kai ir bibliotekos buvo uždarytos. Aišku, skaityti gyvą knygą daug maloniau. Nesvarbu, ar grožinę, ar mokslinę. Tiesa, pastaraisiais metais jau recenzavau knygą, kuri išėjo tik skaitmeniniu pavidalu. Aš būčiau už tai, kad būtų galima pasirinkti, ar skaityti knygą skaitmeniniu, ar įprastu formatu.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Augau apsuptas knygų. Tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Mano profesijos pasirinkimui, mano nuomone, didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus. Mūsų karta įpratusi branginti knygas, jos ne visada buvo gaunamos lengvai. Pavyzdžiui, studijų metais per Istoriko dieną ant prekystalio pamačiau Pranės Dundulienės „Lietuvių etnografiją“ (buvo tik dvi knygos), bet knygomis prekiavusi moteris pasakė, kad prekiaus tik po kelių valandų. Už teisę nusipirkti tą knygą pasisiūliau perkraustyti į kitą vietą pardavėjai reikalingas knygas, nes jai reikėjo pagalbos. Pardavėja pažadą tęsėjo ir turėjau knygą. Kažkada studijų metais pagalvojau, kokia gi svarbiausia yra mano knyga, ir be jokių abejonių nusprendžiau, kad tai P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“. Anksčiau etnologinės knygos buvo labai populiarios, daug vargo turėjau kaupdamas biblioteką ir dirbdamas Lietuvos istorijos institute. Pavyzdžiui, „Lietuvių etnografijos bruožus“ (Vilnius, 1964) įsigijau po penkerių metų intensyvių paieškų. Dabar bet kokią knygą gali gauti. Prieš dvejus metus turgelyje pamačiau Jono Balio 1948 metais Vokietijoje leistą dvitomį „Lietuvių tautosakos skaitymai“. „Imk už 10 eurų, etnografijos vis tiek dabar niekas neskaito“, – pasakė pardavėjas. Tiesiog nustėrau. Ta knyga saugoma tik keliose Vilniaus bibliotekose. Jaunesnei kartai knyga nėra tokia svarbi. Dar papildysiu klausimą apie skaitmenines knygas. Pastebiu, kad jaunimas, rašydamas darbus, mieliau remiasi internete prieinamais darbais. Pamini straipsnį, užmiršdami daug išsamesnę to autoriaus knygą. „Nebuvo laiko užsukti į biblioteką.“ Mūsų karta stengdavosi profesinę literatūrą susikomplektuoti savo bibliotekoje. O grožinė knyga – tai būdas laikinai išeiti iš įprasto pasaulio ribų. Gera knyga gali sukelti tokius jausmus, kokius sukelia šventė.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Labai sunkus klausimas. Juk artimam draugui nieko negaila. Jei draugas, tai knygą grąžins.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Labai sunkus klausimas ir uždavinys įvertinti savo gyvenimą. Geriau matosi iš šalies. O ir jo į vieną žanrą nelabai įsprausi.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Paprastai knygų rašytojų neskirstau pagal kalbas. Aišku, prioritetą teikiu Lietuvos autoriams. Jau iš vaikystės atsimenu lietuvių, Anderseno, brolių Grimų pasakų knygas. Ypač patiko brolių Grimų pasakos. Kaip vėliau sužinojau, jie buvo Vokietijos etnologijos žvaigždės. Vėliau šalių ratas plėtėsi. Keliavau su Prano Mašioto knygynėliu, taip pat skaičiau ir tėvų bibliotekos knygas. Dabar, kai turiu virš 50 metų skaitymo stažą, būtų sunku atsirinkti. Bet niekada nebuvo taip, kad ieškočiau knygos, kuri buvo parašyta vienoje ar kitoje šalyje.

Kokią knygą rašote šiuo metu?

Šiuo metu gavau knygos apie Vilniaus apylinkių žmonių laisvalaikį ir šventes korektūras. Ją parengėme kartu su Irma Šidiškiene ir Rasa Paukštyte-Šakniene. Pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą knyga pasirodys šių metų pabaigoje. Joje rašoma, kaip skiriasi kaimo, miestelio ir miesto gyventojų laisvalaikis ir šventės. Klausinėti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, karaimai, totoriai, o tų interviu pagrindu ir sudaryta knyga.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Jeigu sąžiningai, skaitau knygą apie karaimus ir rašau recenziją. Bet ji mokslinė. Paskutinė nemokslinė – turbūt mažai kam Lietuvoje žinoma Pulgio Andriušio apysakų knyga „Purienos po vandeniu“. Kodėl ją pasirinkau? Pamačiau parduodamą internete. Išleista mano gimimo metais (tiesa, Londone, o ne Vilniuje, kur gimiau). Skaičiau tarpukario spaudoje šio autoriaus etnografinių straipsnelių, vėliau romaną „Tipelis“. Galiausiai suintrigavo vienos apysakos pavadinimas – „Kaimas be garbės“. Apie tokius kaimus vasaros pradžioje rašiau straipsnyje „Lietuvos etnologijoje“. Neapsirikau. Patyriau nuostabią ekskursiją po tarpukario Lietuvą. Paskaitykite ir Jūs.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Jei knyga bent kartą privertė žmogų nusišypsoti ar susimąstyti – ji vertinga.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Muthe Axel „Knyga apie San Mikelę“ – raminanti ir įkvepianti knyga, kurią būtų smagu skaityti lūkuriuojant lankytojų.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Įkaitus orams kilo klausimas, kaip naktį laikyti atvirą langą, kad per jį iš trečio aukšto neišskristų mano ne per daug vikrus katinas. Ant palangės padariau apsauginę knygų tvorelę. Knygos saugo visomis prasmėmis.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kol bus žmonių, kurie jaučia spausdintos knygos romantiką, konkurencijos joms nebus.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Ankstesnėms kartoms knygos buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Dabar šią misiją atlieka internetas. Knyga tampa ne būtinybe, o viena iš galimybių norint lavintis. Tačiau visose kartose buvo ir yra žmonių, kurie jaučia knygų žavesį.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Jei paprašytų, draugui atiduočiau nors ir visą savo biblioteką. Nėra daikto, kuris būtų svarbesnis už žmogų.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Fantastinis autobiografinis romanas. Skaitytojai galėtų spėlioti, kas jame buvo fantastika, o kas – autobiografija.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Neturiu mėgstamiausios šalies, tačiau prijaučiu Pietų Amerikos rašytojams. Iš jų didžiausiai myliu Gabrielį Garsiją Markesą, jo aistrą, fantaziją ir magiją.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Turiu troškimą parašyti knygą, kuri pakeistų pasaulį. Bent vieno žmogaus pasaulį. Padarytų jį šviesesniu, lengvesniu. Noriu sudėti į ją suvokimus, kurie atėjo atidžiai tyrinėjant mūsų realybę ir žmogaus prigimtį, ieškant gėrio tamsoje ir savo pačios širdyje. Laukiu, kol užaugsiu tam darbui.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Thich Nhat Hanh „Senasis baltųjų debesų kelias“ – knyga apie Budos gyvenimą. Ir Bessel van der Kolk „Kūnas mena viską“ – moksliniais tyrimais paremta knyga apie tai, kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga vadinčiau tą, kuri geba paliesti kažką viduje. Sukelti prisiminimus, panardinti į apmąstymus, nuvesti į atsakymus tų klausimų, kurie tą akimirką yra svarbiausi. Knyga turi atliepti skaitytojo vidų.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Pastaraisiais metais man labiausiai į širdį ir atmintį smigo Radhanath Swami knygos: „Kelionė namo“ ir „Kelionė vidun“, Anne Morrow Lindbergh „Jūros dovanos“ ir Thich Nhat Hanh knygos. Tai knygos, prie kurių vis sugrįžtu. Tai – išminties lobynai, vedliai, kurių taip reikia šių dienų žmogui – pasiklydusiam ir nerandančiam ramybės, prasmės ir net savęs. Šie kūriniai tikrai dovanoja ramybę, suteikia prasmės ir moko, kaip gyventi kiekvieną dieną, kad ji būtų apdovanojanti.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Užaugau knygų apsuptyje. Mano tėvelių biblioteka – turtinga ir gausi. Nuo mažens man buvo skiepijama pagarba knygai. Iki šiol pamenu mažytę Akmenės vaikų biblioteką, įsikūrusią mediniame name. Ta tyla, kai girdisi tik atsargūs bibliotekininkės ar kito lankytojo žingsniai, girgždančios medinės grindys ir atsiveriantis pasaulis knygų pavidalu. Ir Jūsų biblioteką pamenu iš studijų laikų. Tą tylą, ypatingą aplinką, girgždančias grindis, išskirtinį interjerą.

Nuo mažens žinojau, kad knygas reikia saugoti, prižiūrėti ir skolinti tik tam, kuo labai pasitiki. Iki šiol manyje likęs įsitikinimas, kad knyga yra didžiulis turtas. Dabar jau ir pati turiu nemažą biblioteką. Dažnai sulaukiu draugų ir pažįstamų prašymų patarti, ką skaityti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta žmogui pasiūlyti būtent tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Mano atveju skaitmeninės knygos niekaip negeba nukonkuruoti popierinių. Net jei keliauju, pasirinkimas – knyga ar kiti daiktai – visada akivaizdus. Laimi knyga. Nebijau kaupti gerų knygų namuose. Man jos džiugina akį ir širdį. Be to, visada esu ką nors paskolinusi. O ir vaikai auga. Tikiu, kad jiems namų biblioteka pasitarnaus.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą

Nesu tikra, kad tai susiję su kartomis. Nors galbūt tai galėtų tapti argumentu, jei kalbėtume apie informaciją, kurią anksčiau galėdavai gauti tik iš leidinių, o dabar jau gali rasti internete. Ar kalbėtume apie laikus, kai knyga buvo sunkiai ar net per pavojus gaunama vertybė.

Aš visada skaičiau. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be knygų. Na, nebent turėčiau galimybę būti šalia tokių asmenybių, kurių knygas geriu į save kaip išminties šaltinį, ir tiesiogiai bendrauti. Bet turbūt ir šie žmonės ragintų eiti, skaityti ir nenustoti ieškoti. Man atrodo, kad žmogus turi nuolat klausti, ieškoti, domėtis, tik tada jis gali jausti, kad tikrai gyvena ir gyvena prasmingą gyvenimą. Tikiu, kad tik per patirtis ir žinias mes kaupiame išmintį, kuri įprasmina mūsų buvimą čia.

Turbūt labiausiai žmogaus ryšį su knyga lemia jo prigimtis, asmenybė ir noras augti. Ar žinojimu, ar vidumi. Mes su vyru daug skaitome. Tačiau vaikų neverčiu per jėgą skaityti. Kas vakarą skaitau jiems. Tai – mūsų ritualas. Ir jie turi jau nemenką savo knygų biblioteką. Man gera matyti, kaip jie kartais pasiima ir skaito, varto savo knygeles. Neraginami ir neverčiami. Man norisi juose užauginti tą meilę knygoms ir džiaugsmą skaityti.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Dažnai būna, kad svarstau, ar skolinti. Bet visada nugali supratimas, kad knyga man nepriklauso ta giliąja prasme. Ją parašė žmogus, norėdamas duoti. Tad kokią aš turiu teisę imti ir nukirsti tai? Negaliu būti tokia egoistė, kad bijodama netekti knygos, atsisakysiu padėti žmogui, nesuteiksiu galimybės atrasti, praturtėti dvasiškai ar gauti laukiamą atsakymą. O gal ta knyga jį įkvėps, pakylės..?

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Dar anksti kalbėti apie tai. Norisi dar pripildyti savo vidinius aruodus išmintimi. Bet jeigu jau reikėtų šiandien įvardyti, tai būtų apie pokyčius, vidinį virsmą, o gal grįžimą prie savo esaties…

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Mano pasirinkimo nelemia autoriaus tautybė. Visada renkuosi pagal tai, koks yra kūrėjas, jo asmenybė, arba pagal temą, rašymo stilių. Man labai svarbi pati knygos kalba. Labiausiai patinka turtinga, sodri. Labai vertinu gerą vertimą. Kartais ir vertėjas nulemia mano pasirinkimus knygyne. Yra keletas pavardžių, kurias pamačiusi knygoje, žinau, kad kūrinys bus vertas dėmesio ir neerzins nevykusiu vertimu ar skurdžia kalba.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Pradėjau skaityti Mark Nepo „Pabudimo knygą“. Apie gyvenimo išmintį, prasmingumą ir dovanas, kurias gauname kasdien, tik ne visada jas pastebime ir vertiname.

Dovilė džiaugiasi pastaruoju metu galėdama daugiau laiko skirti kūrybai. Dėkinga savo tėvams – aktoriams Lilijai Mulevičiūtei ir tėčiui Vytautui Tomkui, – kad nuo mažens ja pasitikėjo, neribojo laisvės, skatino išradingumą, originalumą, išmokė darbštumo, atsakingumo. Teatro gyvenimas ilgai buvo šalia, tačiau idėjų savo darbams dailininkė semiasi ir iš aplinkos, savo vidaus, emocijų, spontaniškai pamatytų ar sugalvotų vaizdinių. Nesenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta, jos spalvos, faktūros, keliamos nuotaikos. Ilgos vasaros etnografiniame Šuminų kaime prie Baluošo ežero kranto stebint saulėlydžius, vaikštant po pievas ir miškus, atvėrė natūralų, gražų ir tikrą pasaulį.

Greta tradicinės grafikos kūrimo Dovilė pamėgo fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus. Skaitmeninė fotografija nepakeičia gyvo menininko rankos prisilietimo, tačiau šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, praplečia įprastas išraiškos priemonių ribas.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga yra ta, kurią perskaičius ir užvertus paskutinį lapą norisi atsikvėpti, užsimerkti ir kurį laiką patylėti, pagalvoti. Dar pabūti atmosferoje, sukurtoje autoriaus, o kartu ir tavo – skaitytojo reakcijos, fantazijos, refleksijos – kiek tai rezonuoja su tavo vidiniu pasauliu, patirtais išgyvenimais. Vertinga knyga yra ta, kurią rekomenduotum perskaityti draugui. Kurią atsimintum po kelerių metų – ir nebūtinai siužetą, bet tą nuostabų skaitymo jausmą. Ir liūdesį, kai knyga pasibaigia, o norisi tęsti dar ir dar… Vertinga knyga gali būti ir sunki, ir lengva, ir nebūtinai labai protinga ar pamokanti… Geriausias knygos įvertinimas – kai norisi po kurio laiko vėl ją paimti ir skaityti dar kartą. Arba nusipirkti ir tiesiog turėti, nors esi jau skaitęs, pasiėmęs iš bibliotekos…

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Na, aš pati dažnai prašau bibliotekos darbuotojų rekomendacijos. Ir baltai jiems pavydžiu – atrodo, koks nuostabus darbas – ateini į biblioteką, išduodi keletą knygų lankytojams, o per laisvalaikio minutes sėdi sau ir skaitai… (Žinoma, čia tik man taip atrodo…) Juo labiau, kad užėjus į biblioteką šiais laikais akys raibsta nuo įvairiausio pasirinkimo: grožinės, istorinės, psichologinės knygos – visos viena už kitą patraukliau išleistos. Kadangi esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, visada atkreipiu dėmesį į knygos dailininko darbą. Studijuojant mums pristatydavo gražiausias įvairių leidyklų knygas, tada jų būdavo vienetai, spaudos galimybės ribotos. Dabar gražių knygų nors vežimu vežk! Viena už kitą nuostabesnės. Tačiau pasitaiko ir labai prastų leidinių menine prasme, nors viršeliai ir labai spalvingi, ir popierius puikus… Dabar itin retai perku knygas, namuose knygų lentynos perpildytos. Man pasisekė – greta namų yra Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka, esu ten dažnas svečias.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais knygų stirtomis slėgdavome savo grafikos darbus. Kaip ir visi, jaunystėje laikydavau mylimojo nuotraukas ir brangius laiškus, sudžiovintą gėlės žiedą…

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man – tikrai ne. Prie kompiuterio ir telefono praleidžiu nemažai laiko. O paimti knygą į rankas yra tikra prabanga, savęs apdovanojimas. Darau tai dažniausiai vakare, kai viskas nurimsta, ar vasarą kaime. Dažnai vakare renkuosi knygą, o ne filmą. Knyga ramina, tai labai mielas ritualas. Skaitmeninės skaityklės nesu išbandžiusi, bet man asmeniškai popierinei knygai konkurentų nėra.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Aš pati skaityti pradėjau labai anksti, o rimtas knygas – gal kokių 11 metų. Kai sirgdavau, dieną reikėdavo leisti namuose, o mano knygos būdavo perskaitytos, pradėjau jas imti iš Tėvų knygų lentynos. Pradžioje rinkdavausi man patinkančias nugarėles, viršelius, intriguojančius pavadinimus. Taip įsisukau į A. Čechovo, F. Dostojevskio, V. Hugo, įvairių žinomų užsienio, o vėliau ir Lietuvos autorių kūrybos pasaulį. Supratau, koks gėris ir gylis yra knygos ir kiek visko ten gali rasti! Mano aplinkos žmonės visi daug skaitė: draugai, tėvai, net močiutė. Keisdavomės knygomis, kartais kokį perskolintą super bestselerį reikėdavo skubiai perskaityti per dieną ar dvi. Tada epitetas „apsiskaitęs žmogus“ buvo įprastas ir gana dažnai vartojamas. Jau senokai tokio apibūdinimo neteko girdėti. Abejoju, ar jis naudojamas jaunimo tarpe.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Artimam draugui paskolinčiau bet ką. Gal tik iš kažkieno pasiskolintos knygos neskolinčiau. Vis neišmokstu pati užsirašyti, kam ir ką duodu. O kai tos knygos pasigendu, būna labai keblu klausinėti ir ieškoti. Nemažai knygų taip ir nesugrįžo.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Gal tragikomedijos… Draugai sako, kad turiu talentą pasakoti apie savo gyvenimo nuotykius ir dramatiškus nutikimus labai vaizdingai ir linksmai. Mėgstu iš savęs ir kitų pasišaipyti, bet nepiktai… Tačiau pasakoti auditorijai ir sulaukti jos reakcijos yra viena, o likti su rašymu pačiam sau yra kas kita. Jaunystėje rašiau dienoraštį, norėjosi sustabdyti kažkokius įvykius ar emocijas. Dabar viską norisi tik paleisti…

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Negalėčiau jokios šalies išskirti. Tačiau mėgstu autorius, kurie leidžia įžengti į suvokiamą vizualų paveikslą. Jei skaitydama tokio paveikslo nematau ir jis neatsiranda, kad ir kaip stengčiausi, knyga man tampa formali ir neįdomi. Kai skaitau apie konkrečius aprašomus dalykus, kurių neįsivaizduoju, padeda visagalis Google. Tačiau visas knygas, net ir nuobodžias, stengiuosi užbaigti perskaityti – gal būtent pabaigoje bus paslėpta ta „razina“.

Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Apie gyvenimą, moters gyvenimą, transformaciją. Ir ne tik mano pačios. Jei tik kam nors mano patirtis būtų naudinga…

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu ant mano stalo guli gal 15 knygų. Dvi viršuje – Laurent Gounelle „Intuicija“ iš bibliotekos ir Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią paskolino artima draugė.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – tai pėdsakas, kuris po skaitymo lieka skaitytojo sąmonėje, elgesyje, santykyje su kitais žmonėmis. Kuo knyga vertingesnė, tuo gilesnį įspaudą palieka mano, kaip skaitytojo, asmenybėje.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau dvi. Tai Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“ ir Jono Jonassono „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“. Viena klasikinė, rimta. Kita – linksma, su puikiu jumoro jausmu. Kas jas vienija? Abi jos – apie žmogaus gyvenimą, įvykius, įtakojančius gyvenimo tėkmės pokyčius.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Keletą kartų panaudojau jas kaip atramą planšetiniam kompiuteriui 🙂 Tik tiek. Niekuomet neplėšiau, nedeginau ir apskritai nedariau nieko, kas galėtų pažeisti knygą 🙂 Labai gerbiu knygas, net tas, kurių neskaitau.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Neslėpsiu, anksčiau tokių būgštavimų buvo. Skaitmeninės knygos – patogus sprendimas. Pats kelionėse mielai naudojuosi elektronine skaitykle. Patogu, kai su savimi gali pasiimti nemažą kiekį, neužimant daug vietos. Bet jos negali suteikti to, ką turi tik tikra knyga – popieriaus kvapo, svorio ir nepakartojamo pojūčio, pirštais verčiant mylimos knygos puslapius.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Negaliu atsakyti už visus. Asmeniškai manau, kad taip. Keičiantis skaitytojų auditorijai, kinta knygų žanrai, ir atvirkščiai. Man knyga – autoriaus požiūrio, idėjos, fantazijos rezultatas. Vien dėl to ji nusipelno visokeriopos pagarbos. Ir nesvarbu, patinka ji man, ar ne.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tą, kuri tik „mano“. Knygą, kurioje sunkią akimirką gali atrasti paguodos, palaikymo žodžius, kartais ir atsakymą į šiuo metu kamuojantį klausimą. Tereikia tik pasiimti iš lentynos.

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Geras klausimas. Manau, dramos su trilerio elementais 🙂

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai mėgstu Skandinavijos rašytojų kūrinius. Be to, stengiuosi perskaityti visus japonų rašytojo Haruki Murakami kūrinius.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu daug dirbu, tad rašymui visai nelieka laiko. Ateityje tikrai ketinu tai padaryti. Save įvardiju psichologu praktiku, mėgstančiu rašyti. Galbūt tai bus mano darbo patirties su įvairiais žmonėmis pateikimas lengva, kiekvienam priimtina ir suprantama forma.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga knyga yra tokia, kuri mane perkeičia. Kartais tas efektas juntamas skaitymo metu, kartais – užvertus paskutinį lapą, o kartais – po savaitės, mėnesio. Sąmonėje kažkas pasikeičia, dalykai, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami, aiškūs, tampa paslaptingi. Arba kaip tik atvirkščiai – tai, ko nesupratau, apie ką gal net nesusimąstydavau, perskaičius konkrečią knygą tampa klausimu, problema. Paslaptimi. Paprastai tokias knyga skaityti nėra nei lengva, nei malonu, nes mūsų sąmonė inertiška, ji nori to, kas atpažįstama, sava.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Paprašyta rekomenduoti knygą, visuomet sutrinku. Reikia žinoti, ką žmogus mėgsta, ko iš literatūros tikisi. O bibliotekų darbuotojai, man atrodo, skaito daugiau nei visi kiti ir tikriausiai yra perskaitę daug daugiau nei aš. O gal klystu?
Apskritai netikiu, kad yra viena ar kelios knygos, kurias būtinai visi turi perskaityti. Skaitymo patirtis, mano galva, subjektyvi. Tokie pat subjektyvūs ir skaitymo poreikiai.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, ir ne kartą. Tarkim, knygą panaudojau kaip šaltąjį ginklą – trenkiau ja žmogui. Po to labai gailėjausi. Žinoma.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Turėtų pasikeisti mažiausiai kelios kartos, kad žmonės pamirštų tą jausmą, kai popierinę knygą laikai rankose, kai verti lapus. Kaip jie šnara. Turėtų pamiršti naujos ar senos knygos kvapą. Ir viso to nesiilgėti.
Skaitmeninės knygos labai patogios, visa biblioteka gali tilpti skaityklėje, kompiuteryje. Tai puiki alternatyva, bet netikiu, kad artimoje ateityje skaitmeninės ar audio knygos išstums popierines. Tiesiog mes esame jusliškos įpročio valdomos būtybės, prisirišame prie dalykų.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, nes tarp tai pačiai kartai priklausančių žmonių gali būti labai didelių skirtumų, susijusių su išsilavinimu, veiklos sritimi, vertybinėmis nuostatomis. Net tarp panašų išsilavinimą turinčių panašaus amžiaus žmonių skirtumų nemažai. Tarkime, dauguma mano kolegų filologų, humanitarų linkę kaupti knygas, sudarinėti asmenines bibliotekas, ieško pirmųjų mėgstamų knygų leidimų ir pan. Kitaip tariant, vis dar svarbu tą ypatingą knygą turėti. O man asmeniškai tai nelabai aktualu, mano namuose mažai knygų, mieliau skolinuosi iš bibliotekų, o apžvalgoms iš leidyklų gautas knygas perskaičiusi atiduodu draugams, kolegoms.
Vis tik keli bendri mano ir mano kartos santykį su knyga nusakantys aspektai yra – gimusieji devintame, dešimtame dešimtmečiuose vertina vadinamąjį kinematografiškumą, literatūrinio vaizdo tikslumą, konkretumą. Ir daug skaito angliškai.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turiu kelias man asmeniškai svarbių, reikšmingų autorių knygas – seni leidimai, kai kurie su dedikacijomis, kai kurias padovanojo artimi draugai. Šių knygų niekam neskolinu. Visas kitas mielai skolinu ir net dovanoju.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Postmodernaus romano: tai būtų trileris ir tuo pat metu buitekas, bet su mistikos elementais. Šiek tiek siaubo, erotikos, pora gilesnių įžvalgų, bet ir juokingų scenų nestokotų ta knyga. Na, žodžiu, žanras sunkiai nusakomas. Vargiai telpantis į konvencines ribas.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Daugiausia tarp mėgstamiausių yra amerikiečių. Man labai patinka, kaip sugeba derinti aukštosios ir populiariosios literatūros elementus ir prozoje, ir net poezijoje.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Metų pradžioje pasirodė mano apsakymų knyga „Keturi“ ir buvau susitaikiusi, kad metus, o gal ir ilgiau neturėsiu jokių naujų idėjų, nieko nerašysiu. Taip buvo ir po eilėraščių rinkinio „Antrininkė“, ir po romano „kai aš buvau malalietka“. Bet nutiko įdomus dalykas. Vieno vakarėlio metu kalbėjausi su savo leidėju Gediminu iš „Kitų knygų“ ir jis užsiminė, kad mažiausiai iš vieno „Keturių“ apsakymo galėjau parašyti romaną. Pasakiau, kad tuo metu romano parašyti negalėjau. Bet mintis apie ilgesnės apimties kūrinį mano galvoje liko, augo. Suvokiau, kad iš tiesų noriu tęsti Mariaus ir Luko linijas, noriu, kad jie susitiktų. Abiejų apsakymų pabaigos atviros, personažai buvo palikti ties lūžio riba. Tiek vienas, tiek kitas dar turi ką atrasti – ir prarasti. Ir štai, vieną dienų atsisėdau ir parašiau pirmą sakinį, o tada ir pirmą skyrių. Labai lengvai, tarsi visai be pastangų.
Gaila, šiuo metu turiu kitų įsipareigojimų – vertimo, redagavimo. Bet atlikusi šiuos darbus turėsiu pakankamai pinigų, kad rudenį ir žiemą galėčiau skirti tik rašymui. Labai to laukiu. O kol kas apsiriboju trumpomis scenomis. Mini epizodais, iš kurių pamažu dėliojasi šaltas, nejaukus Mariaus, kuris užaugęs iš tiesų pasirinko kriminalinę veiklą, pasaulis, ir spalvinga, bet lėkšta daugiau nieko dėmesio verto taip ir neparašiusio Luko kasdienybė.

 Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tiksliau, vieną skaitau, o kitą verčiu. Verčiu amerikietės bell hooks (vardą ir pavardę autorė rašo iš mažųjų raidžių) knygą „Viskas apie meilę“ – tai savotiškas esė ir savipagalbos knygos hibridas. Prozininkė svarsto įdomų paradoksą: dauguma teigiame norintys patirti meilę, tačiau negebame šio jausmo apibrėžti, o susidūrę su juo dažnai atsitraukiame, renkamės gyvenimą be meilės.
O skaitau Pilar Quintana nedidelės apimties romaną „Kalė“ – knyga įtraukianti, atmosferinė, nuo pat pirmų sakinių apima jausmas, kad tuoj nutiks kažkas baisaus.