Minčių galerija

Vienam naujausių leidinių, knygai „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“, prieš keletą dienų skirtas Metų knygos dizaino apdovanojimas už sąžiningą sudėtingo turinio vizualumą.

Paklausta, ką reiškia būti nedidele leidykla, leidžiančia nišines knygas, Sigita Pūkienė atsako: „Tai reiškia labai sudėtingą kelionę! Įdomią, nenuspėjamą, pilną ne tik pavojingų posūkių, bet ir malonių atradimų. Kol kas laikomės stipriai įsikibę ir mėgaujamės šiuo brangiai kainuojančiu nuotykiu. Mūsų vizija – kad kuo daugiau mūsų leidyklos knygų įsirašytų į istoriją, kad kai kurios taptų be galo svarbios vaikams ir suaugusiesiems, kad dauguma leistų atrasti nuostabų ir paslaptingą literatūros pasaulį. Labai sunku ką nors prognozuoti, kai situacija pasaulyje taip sparčiai keičiasi, kai atsiranda ir įsigali dirbtinis intelektas, t. y. kai atsiranda naujų kūrybos galimybių, naujų medijų, naujų spaudos variantų, naujų knygos formatų. Norime ir toliau dirbti literatūros srityje, bet kokios jos formos bus ateityje – sunku pasakyti. Esame atviri naujovėms, lankstūs – taip lengviau galvoti apie ateitį.“

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Pagrindinė knygų vertybė yra ta, kad jų skaitymas suteikia laimę. Taip pat jos panardina į nepažįstamus pasaulius, leidžia pabėgti iš rutiniškos kasdienybės, nustebina. Suteikia sparnus, išsklaido abejones, guodžia ir išlaisvina. Svarbu atrasti savo knygas ir nebijoti įvairovės. Kiekviena knyga gali būti kažkuo vertinga, viskas priklauso nuo skaitytojo.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Esu knygų leidėja, todėl su tokiu klausimu susiduriu bene kasdien! Bet man įdomus konkretus asmuo, kuris prašo rekomendacijos. Visada atsiklausiu, ką žmogus skaito, kuo domisi, kokie literatūros kūriniai jam paliko didžiausią įspūdį, matau, kokio jis maždaug amžiaus. Tik turėdama kontekstą galiu kažką pasiūlyti paskaityti iš tų knygų, kurios man įsiminė, padarė įspūdį, kažką sujudino viduje. Rekomendacijos yra subjektyvus dalykas, man rūpi, kas skaitys, nesinori nepataikyti. Žmogaus profesija ar veikla man nesvarbi rekomenduojant knygą, bet bibliotekininkai yra išimtis – tai ypatingi žmonės, nuolat apsupti knygų ir nuolat svarstantys, ką rekomenduoti savo bibliotekų lankytojams. Taigi bibliotekininkams išdrįsčiau pasiūlyti nevienadienę knygą, galbūt kažkokią naujieną, galbūt kažką smagaus iš mūsų leidyklos „Aukso žuvys“.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kadangi įvairių formatų knygos man visada ir visur po ranka, jų pilna ant palangių, staliukų, darbo stalo, prie lovos, automobilyje, telefone, vonioje, tai nesunku pačiupti bet kurią akimirką. Knygų stirta tarnauja ir kaip pakyla kompiuteriui per nuotolinį susitikimą, lentyna su įvairiaspalvėmis knygų nugarėlėmis už nugaros – kaip fotosienelė. Imu knygą ir per jogos užsiėmimą kaip papildomą svorį, man ji pakeičia migdomuosius bemiegę naktį ir visada palaiko kompaniją, kai keliauju ar jaučiuosi šiek tiek vieniša. Visgi dažniausiai knygą naudoju pagal tiesioginę paskirtį ir tuo mėgaujuosi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Popierinės ir skaitmeninės knygos man visiškai papildo viena kitą. Iš ryto važiuodama automobiliu į darbą galiu tos pačios knygos klausyti, o vakare jau skaitau popierinę lovoje. Man labai patinka, kai tas pats kūrinys išleidžiamas skirtingais prieinamais formatais, tai didelė prabanga ir patogumas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano kartos ir vyresnių žmonių ryšys su knyga vis dar yra labiau fizinis. Šie žmonės (kalbu apie tuos, kurie gali skaityti įprastai) mato knygas kaip daiktus ar objektus. Mėgsta jas liesti, uosti, matyti gražų ir funkcionalų dizainą, girdėti vartomų puslapių čežėjimą. Mane irgi tas ramina ir suteikia jaukios laimės. Bet man asmeniškai taip pat be galo patinka ir garsinės (audio) knygos, jos man kitaip „persiskaito“, atskleidžia tą patį kūrinį kitu kampu. Taip pat vertinu prieinamumą bei greitį, kurį suteikia elektroninės knygos. Pavyzdžiui, užsimanau perskaityti vakar išleistą skaitmeninę knygą, atsidarau bet kurį pasaulio internetinį knygyną, paspaudžiu „pirkti“ ir kitą minutę jau galiu skaityti.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neskolinčiau svetimos knygos, nes taip jos kažkur nukeliauja ir dingsta. Bet savo knygas mielai skolinu ir mėgstu skolintis iš kitų pati. Dievinu „keitimosi“ kultūrą, vertinu galimybę knygą perskaityti ir padovanoti kitam žmogui, tegu keliauja per rankas.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nors niekada apie tai negalvojau, bet šis mano gyvenimo etapas – kaip grafinis romanas, labiau europietiškas, nei holivudiškai amerikietiškas. Visai norėčiau grafinės biografijos!

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pastaruoju metu labai pamėgau skaityti gerus Lotynų Amerikos autorių vertimus: kolumbiečių, meksikiečių, argentiniečių. Nesenas asmeninis atradimas – kaimyninių šalių autoriai: latviai, čekai, lenkai ir ypač estai. Bet daugiausiai šiuo metu skaitau lietuvių autorių, galima sakyti, jie mėgstamiausi. Noriu jausti mūsų literatūros pasaulio pulsą, kontekstą, aktualijas – kuo gyvena lietuvių kūrėjai, kas jiems svarbu, kokių temų imasi, kaip reaguoja jų skaitytojai, literatūros kritikai. Tai profesinis dalykas.

Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Esu leidėja, todėl turbūt atrodo, gal galėčiau be jokių problemų rašyti ir leisti savo knygas. To nedarau ir turbūt nedarysiu. Pritariu nuomonei, kad jeigu gali nerašyti, geriau nerašyk. Dabar knygas kuria visi, tai didelė visų svajonė, todėl knygų išleidžiama labai daug, knygynuose – milžiniškas pasirinkimas. Reikia suprasti, kad būti knygos autoriumi yra ne tik privilegija, bet ir savotiškas gyvenimo būdas. Neužtenka tik parašyti ir atiduoti leidyklai, reikia dirbti ir po knygos išleidimo: pristatinėti savo kūrybą skaitytojams, organizuoti renginius, bendrauti su žiniasklaida, dalyvauti mugėse ir festivaliuose, rašyti naujas knygas. Tai atima laiko, be to, tampi viešas asmuo. Man to nereikia, be galo džiaugiuosi leisdama kitų autorių knygas.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu antrą kartą skaitinėju architektės ir menininkės Aleksandros Kašubos atsiminimus „Tiksintis vaikas“, paraleliai – mūsų leidyklos autorių naujus rankraščius, klausau įvairių audioknygų.

2018 m. išleista Lietuvos meno kūrinių kolekcionavimo istorijos tyrimus papildanti S. Mažeikaitės-Teiberės knyga „Paveikslai“, kurioje pristatoma privati medikės, negausios pirmosios pokario kolekcininkų kartos atstovės Onos Laimutės Šveistytės paveikslų kolekcija.

2020 m. Knygos meno diplomu apdovanotas, o 2021 m. Geriausios metų pažintinės knygos premiją laimėjo menotyrininkės kuruotas projektas – leidinys „Grybo auksas“. Šios knygos puslapiuose kūrybiškai ir jautriai atskleista žymaus XX a. pirmosios pusės lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo gyvenimo istorija.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė slypi tekste. Knyga, kurios tekstą (gali būti ir atskiri skyriai ar ištraukos) skaitau kelis kartus ir vis patiriu teksto malonumą nepriklausomai nuo žanro ar autorystės, man, be abejo, vertinga. Įsigydama naują knygą visuomet atkreipiu dėmesį į išorę – ar patogu bus versti puslapius, laikyti rankose, ar raidės su užkardėlėmis – aštriais it plėšrūno dantys serifais, ar priešingai – apvalios sans su išraiškingais išlinkimais, ar knygos puslapiai maloniai slysta tarp pirštų, o knygą jauku liesti. Grožis nebūtinai suteikia papildomą vertę romanui ar apsakymų rinkiniui. Štai senos knygos iš namų bibliotekos asmeniškai vertingos jau tuo, kad prie jų prisilietė daug mielų ar įsivaizduojamų žmonių. Be abejonės, knygos vertė slypi ne tik tekste, bet ir vaizde. Dydis, lengvumas, įrišimas, popieriaus svoris ir faktūra, vaizdų ir iliustracijų kompozicijos knygose – privalomi albumo ar vaikiškos knygos elementai, o konceptualus požiūris sukuria papildomą vertę. Nepatinka, kai tekstinėse ar kitose knygose nuotraukos vis dar atsiduria viename lanke (tarkim, knygos viduryje), o kietus knygų viršelius pamilstu tik išimtinais atvejais.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau šias knygas: Sue Prideaux „Aš dinamitas! Nietzsche’s gyvenimas“, Annie Ernaux „Metai“, Juliano Barneso „Vyras raudonais drabužiais“ (The Man in the Read Coat).

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ko gero, dažniausiai panaudoja knygas atramai arba prispaudimui. Knyga vis dar virsta slėptuve ar saugykla gražiems muziejų bilietams, šmaikštiems rašteliams ar niekučiams. Teko pasinaudoti knygomis kaip svarmenimis – labai jau tinkamas buvo jų kelių kilogramų svoris.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kai atsirado skaitmeninės knygos, maniau, kad jos visiškai nukonkuruos tradicines popierines, bet dabar įsitikinusi, kad artimoje perspektyvoje – tikrai ne. Tačiau vienos medijos nuolat keičia kitas. Jeigu būsime priversti tapti visai tvariais, grįšime prie lentelių su rašmenimis ar rankraščių (senovinį ritininį principą scrolinimą ir dabar naudojame įrenginiuose), tai turbūt vėl visiškai nauju, šiuo metu sunkiai įsivaizduojamu pavidalu.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Z karta – ne knygų ar tekstų, o vaizdų mylėtojai. Dalis mano kartos atstovų (-ių) negalėjo gyventi be knygos, kita visai neskaitė. Nuolat medžiojome geras knygas, stengėmės skaityti ir turėti tai, ką skaito ir turi kiti (-os), skolinomės ir skolinome, knygos nuolat keliavo iš rankų į rankas. Mano karta vis dar daug skaito (ne tik grožisi), iš tiesų, tuo greičiausiai ir skiriamės iš kitų. Be to, kiek susidūriau su skirtingų kartų skaitytojais, mylimi autoriai ir knygos – kiti, nei mano kartos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinimo(si) praktika iš bičiulio ar pažįstamo beveik išnykusi, retai kas prašo paskolinti knygą, ją nusiperka arba skolinasi ir bibliotekos, tačiau niekam neskolinčiau Jameso Krüsso knygos „Timas Taleris arba parduotas juokas“ pirmojo leidimo.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Tikriausiai romano.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Negalėčiau išskirti vienos šalies, bet žvilgtelėjus į lentyną – knygos daugiausia prancūzų ir vokiečių autorių.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Esu parašiusi knygą apie laukinį šunį, kurios inspiracija tapo puiki Virginijos Woolf knyga apie spanielį Flašą (Flush), o turinį pripildė švediško gyvenimo detalės, susijusios su šunimis. Švedams šuo – šeimos narys, kurio nuotrauką visuomet turi su savimi, o šunų gerovė – nesibaigianti švedų pokalbių tema ir didelės šunų industrijos dalis. Tačiau knyga ne tik apie tai.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visai netikėtai bičiulė bibliotekininkė pasiūlė paskaityti Irvino D. Yalomo knygas. Skaitau jo knygą „Mamytė ir gyvenimo prasmė“. Tiesą sakant, seniai taip kikenau skaitydama kai kurias knygos ištraukas.

„Kils klausimas, ar studijavęs skulptūrą ir staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti. O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs, poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertais bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskritai būta, taip ir liko gulėti krūvoje. Pamaniau, gal paprasčiau bus su skiemenimis, žodžiais ir sakiniais? Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Kalba tapo lyg žaliava, pajutau pareigą užrašyti, įamžinti, kas vyksta su šiuolaikiniu jaunu žmogumi“, – sako menininkas.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, kurie daro tekstą vertingu: įžvalga, metafora, pasakojimas. Knyga man vertinga, jeigu joje yra bent vienas geras komponentas iš šių trijų.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Thomo Bernhardo „Senieji meistrai“.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais knygą naudoju atremti telefonui, kai ryte žiūriu žinias.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Taip, bet daug kam vis dar patinka naujas knygas glostyti ir uostyti popierių. Todėl popierinės knygos neturėtų išnykti.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nesijaučiu priklausantis savo kartai, nuo vaikystės jaučiausi senas. Mane supa taip pat seno sukirpimo žmonės. Todėl neišmanau ir šios kartos skaitymo įpročių.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neskolinčiau pasibraukytos ir paraštėse prirašinėtos knygos, nes tai jau juodraštis.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Satyros.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Lietuviai, prancūzai, amerikiečiai, austrai, vokiečiai, vienas lenkas.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu nerašau, tai per daug skausminga. Kaip yra pasakęs Michelʼis Houellebecqʼas, rašymas – tai parazitų kultyvavimas smegenyse.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Sauliaus Stomos „Užrašai iš pasmerktųjų namų“.

Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone gyvas skaitytojų, rašytojų, poetų, leidėjų, tyrėjų bendravimas, diskusijos – būtinos. Sparčiai vykstant globalizacijos procesams svarbiu uždaviniu tampa išlaikyti domėjimąsi lietuvių autorių kūryba, literatūra. Knygų mugės, renginių ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Turbūt kiekvienas žmogus knygos vertę matuoja savaip. Nors man visada knygoje yra svarbi kalba, tema, tai, ką ji palieka perskaičius, kartais vertė yra ir tiesiog galimybė atitrūkti nuo kasdienos, įsmukti į kitokį – knyginį – pasaulį.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekininkų darbas yra labai sunkus. Manęs kartais prašo parekomenduoti kokią knygą ir aš dažnai suglumstu, ypač jeigu klausia ne itin pažįstami. Kaip žinoti, ką žmogus mėgsta, kaip suprasti, ar pataikysiu. O jeigu knyga, kuri man atrodo labai svarbi, įdomi, kurią lengvai perskaičiau, kitam atrodys menkavertė arba visai nepaskaitoma? Įsivaizduoju, kad bibliotekoje klausimas „Ką patartumėte skaityti?“ nuskamba nuolat. O į jį atsakyti ne taip lengva. Ir turbūt svarbiausia – ne perskaityti visas knygas, bet domėtis kritika, gaudyti skaitytojų nuotaikas, jausti pulsą. Juk visų knygų neperskaitysi, ypač kad jų kasmet išleidžiama tikrai nemažai.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Esu auklėta, kad knygos puslapiai negali būti užlenkiami, tarp puslapių turi būti dedamas skirtukas ar atvirukas, knygos nevalia skaityti murzinais pirštais ar dėti ant jos kavos puodelį 🙂 Tad daugių daugiausia yra tekę tarp knygų suspausti kokį rudens lapą, kad dailiai sudžiūtų.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau, kad tarp jų yra konkurencija. Skaitmeninės knygos yra veikiau popierinių papildymas, patogumas. Kad ir kiek kalbama apie popierinės knygos išnykimą, tai nevyksta, o Lietuvoje popierinės knygos leidžiamos itin kokybiškai – užsienio knygų mugėse nuolat tenka išgirsti, kad lietuvių leidėjų knygos kokybiškos, dailios, neretai – ir prabangios.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Turbūt galima vesti paraleles ir tarp kartų, bet manau, kad labai lemia ir šeimos skaitymo įpročiai. Jeigu namie skaitoma nuo mažens, tai nebaisūs ir kartų pokyčiai – knyga vienu ar kitu formatu bus svarbi ir tėvams, ir vaikams. Nors, žinoma, aš augau tada, kai nebuvo didelio pasirinkimo – arba laikas kieme su draugais, arba su knyga namie, tad laiko, praleisto puslapiuose, mano kartos žmonės turbūt suskaičiuotų daugiau.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neturiu tokios knygos. Draugais pasitikiu. Galbūt svetimam žmogui neskolinčiau knygos, kurioje yra man svarbaus žmogaus dedikacija, bet draugams skolinu ramiai. Manau, kad lentyna nėra pagrindinė knygos vieta, mėgstu, kai jas skaito, klausia, ar turiu vieną, ar kitą. Vienos draugės mama yra perskaičiusi daugiau knygų iš mano lentynų, nei aš pati.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Norėčiau tikėti, kad eilėraščių rinktinės 🙂

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Daugiausiai skaitau lietuvių autorių. Tikrai gerokai daugiau, nei verstinių knygų. Man įdomu, ką rašo Lietuvos rašytojai, kaip keičiasi jų pasaulio matymas, labai laukiu mėgstamų rašytojų naujų knygų. Nors namie vaikai jau užaugę, mielai skaitau ir knygas vaikams.

9. Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Jeigu rašyčiau, mano knyga būtų apie moteris. Galbūt dokumentika, gal ir fikcija – man labai įdomu klausytis moterų istorijų.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Skaitau Dariaus Žiūros „Diserį“, mėgaujuosi. Vis paskaitau eilėraščių iš Vytauto Stankaus ir Mindaugo Nastaravičiaus naujausių knygų.

„Kiekviena diena alsuoja savo ritmu. Metams baigiantis ritmas nejučia įgauna vis didesnį pagreitį. Išsiilgusių atokvėpio visuomet laukia biblioteka – atnaujintos, šviesios, jaukios erdvės, lėčiau tekantis laikas, nuoširdus bendravimas ir dėmesys kiekvienam.“

Vilija Štreimikienė

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Jau pati sąvoka ,,knyga“ talpina savyje aibę pačių įvairiausių vertybių. Skaitymo galia – ypatinga. Kai ne tik keliauji nuoseklia žodžių seka, vaizduotėje dėliojiesi regimus fragmentus, bet ir visa esybe pasineri į kūrėjo kuriamą pasaulį. Kai tavyje kažkas neramiai suspurda, jaukiai ar nejaukiai paliečia ir netgi sudrumsčia. Man ta knyga yra vertinga, kurią skaitydama nelieku abejinga.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Pasinaudosiu neseniai vienų mokymų metu išgirsta lektoriaus, filosofo Jurgio Dieliauto mintimi, jog kiekvienas bibliotekininkas privalo būti susipažinęs su J. L. Borgeso kūryba.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Džiaugiuosi, jog mano gyvenime knygos iki šiol teturi tik vieną – tiesioginę – paskirtį 🙂

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skaitmeninių knygų konkurencija neturėtų bauginti. Kiekviena alternatyva yra sveikintinas reiškinys, tačiau, kad ir kaip banaliai beskambėtų, žmogui reikalingas tiesioginis sąlytis su tuo, kas tikra ir apčiuopiama.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Neabejoju, jog kiekviena karta tikrai turi savitą ryšį su knyga. Mano gyvenime knygos vaidmuo ypatingas – su ja augau ir vis dar tebeaugu, su ja mezgiau ir puoselėjau patį šilčiausią santykį ugdydama jaunąją kartą. Būdama tarp knygų jaučiuosi saugesnė.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Net nežinau… Esu už tai, jog knygos tęstų savo kelionę, o geriems draugams juk negaila nieko 🙂

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Sunku išskirti konkretų žanrą, tačiau arčiausiai mano esybės – vienareikšmiškai poezija… Svaiginanti ir bauginanti, viltinga ir nerimastinga, ne visada saikinga, būna – spalvinga, o kartais – pametusi kontūrus, tarytum paskendus rūke. Bet visada – stipriau ar silpniau – jausminga.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pastaruoju metu vis naujai atrandu lietuvių literatūrą. Rinkdamasi knygą pirmenybę teikiu jos turiniui ir tik po to pasidomiu pačiu kontekstu.

Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Apie gyvenimą ir jo spalvas.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu, turiu ryto ir vakaro skaitymo ritualus. Šiuo metu mano rytai prasideda motyvacijos paieškomis A. C. Brooks ir O. Winfrey knygoje apie meną ir mokslą ,,Kurk gyvenimą, kokio trokšti“. Prie miegamojo lovos ilgesingai laukia naujausia J. Gaižausko knyga ,,Mėnulio medžiotojai“. Dienai duoklę atiduoda patys įvairiausiai skaitiniai: ruošdamasi gruodžio mėnesį vyksiančiam renginiui apie vokiečių literatūros klasikų kūrybą, skaitau T. Fontane romaną ,,Sesilė“ ir laukiu netrukus pasirodysiančios J. W. Gėtės knygos ,,Sielų trauka“, ant mano darbo stalo guli įpusėta B. Nicholson ,,21 taisyklė geram gyvenimui“ ir, kas be ko, keletas poezijos rinktinių. Taip atrodo mano šiandiena. Vienas knygas keičia kitos, bet principas visada išlieka tas pats – didžiąją laiko dalį praleisdama bibliotekoje (joje skaičiuoju jau trejus savo darbo metus), aš vis dar svaigstu nuo minties, jog būti tarp knygų ir su knygomis yra tikrų tikriausia dovana.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Visada žavi turtinga knygos kalba (vis dažniau jos pasigendu), žongliravimas profesiniu amatu (kaip neskaitysi naujos Irvingo knygos…), intriguoja istoriniai rakursai, akiračio plėtimas, hipnotizuojantys veikėjai (mane buvo tiesiog užbūrusi Jo Nesbø detektyvų serija ir Hario Hūlės personažas). Bet kad taptų vertinga asmeniškai, knyga, matyt, dar turi atliepti tavo vidinį kamertoną. Juk būna, kad skaitai knygą ir ji tavęs niekaip nejaudina. O atsiverti ją po kelerių metų ir supranti, kad viskas aktualu ir tau jos dabar labai reikia. Knyga, priešingai nei žmogus, turi prabangą laukti savo skaitytojo neribotą laiką.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Su knyga – kaip su kvepalais, rekomenduoti gali tik pažinęs žmogų. Be to, tai rekomendacija profesionalui, o aš save laikau paprasta ir eiline skaitytoja. Rekomendacijomis dažniau dalinuosi su draugais. Galiu tik pasakyti, kad turbūt jau perskaičiau baisiausią savo gyvenime knygą – Joannos Gierak-Onoszko „27 Toby Obedo mirtys: pirmųjų Tautų vaikų išgyvenimai Kanados internatinėse mokyklose“. Ar rekomenduočiau kitiems – tikrai taip. Smurto rato veikimo suvokimui. Ir ne tik.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Žinoma, ką čia slėpti. Ir žiedlapius su dukra džiovinom, ir kompiuterio pakyla tarnavo, ir prislėgti ką nors visada praverčia knyga. Be to, knygų mano namuose tiek, kad jos yra tapę natūralia namų interjero dalimi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man net gėda prisipažinti, kad nesu nei audioknygos klausiusi, nei skaičiusi skaitmeninę knygą. Bet abu variantus laikau svarbia ir reikalinga pažanga. Turiu artimą ir mylimą giminaitę, beje, bibliotekininkę, kuri, įveikusi sunkią ligą, nebegali skaityti. Tad audioknygos jai yra išsigelbėjimas. Turiu daug draugų, kurie elektronines knygas skaito kelionių metu. Juk knygos dažnai nesiveži vien dėl jos svorio, kad ir kaip norisi. Aš konkurencijos nematau, tiesiog pati dar neišmokau skaityti knygų elektroniniuose prietaisuose. Man labai patinka popierinės knygos. Mėgstu pasibraukti išskirtines vietas, jas persirašyti į atskirą, specialiai tam skirtą užrašų knygą. Skamba labai senoviškai, bet aš ir esu pagyvenusi jaunuolė ☺

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Negaliu kalbėti kartos vardu. Manau, kaip ir visos kartos, išgyvename tam tikras auklėjimo, kolektyvinės kaltės traumas, vertybių krizes, tik, skirtingai nei jaunimas, atsakymų kaip jas įveikti dažniau ieškome knygų puslapiuose, nei socialinuose tinkluose ar psichoterapeuto kabinete. Panašu, kad mūsų ryšys su knyga – gana tvirtas. Mano artimų draugų tarpe vyksta aktyvūs knygų mainai, rengiami jų aptarimai, dauguma turime mėgiamas bibliotekas, knygynus.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tos, kuri tau brangi, kurią su pasididžiavimu laikai namų lentynoje, prie kurios jauti poreikį grįžti. Bet galiausiai būtent jas paskolini ir neretai prarandi negrįžtamai. Todėl dabar dažnai iškart užsisakau daugiau patikusios knygos egzempliorių ir juos tam tikra proga dovanoju draugams.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Abejoju, ar kam įdomi mano biografija. Labai tikiuosi, kad talentingas autorius ją pritemptų iki komedijos ar detektyvo. Elementų gal būta ir dramatiškų, bet smagių momentų visgi daugiau.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Prie mano lovos sukrautas kalnas knygų. Ypač jų padaugėja rudenį ir žiemą. Ten toks margumynas… Niekada pagal šalį autorių nesirinkau. Pastaruoju metu buvo įdomu atrasti tolimesnių kultūrų autorius ar istorijų siužetus – Indonezijos, Kanados, Indijos, Australijos. Bet tai – tik inkliuzai. Labiausiai džiugina, kad tarp skaitomų kitų šalių autorių vis gausiau atsiranda lietuvių. Ir ne tik poezijoje. Visada laukiu naujų Undinės Radzevičiūtės knygų. Dideliu atradimu man tapo Akvilina Cicėnaitė ir jos „Anglų kalbos žodynas“. Su malonumu „surijau“ Violetos Tapinienės knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Netrukus skaitysiu Kastyčio Sarknicko ir Manto Adomėno knygas – kitas formatas, bet pasitikiu draugų rekomendacijomis, kad skaityti verta.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Aš bandau vadovautis posakiu: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“ Tiesą sakant, norėčiau, bet neturiu rašymui reikalingo išsilavinimo. Blogų knygų yra tiek daug, kad labai nesinorėtų papildyti jų autorių gretas.

Kol kas vienintelė mano inicijuota knyga – drauge su teatrologe Daiva Šabasevičiene sudaryta monografija apie mano mylimą tėtį – teatro ir kino aktorių Vytautą Paukštę. Labai norėjau, kad jo atminimas būtų įamžintas knygoje, nes aktoriaus profesija tokia efemeriška… O knyga – ilgaamžė.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Netyčia bibliotekos lentynoje užtikau Pulitzerio premijos laureatės Louise Erdrich knygą „Nuosprendis“ ir su malonumu ją perskaičiau. Laukiu Bonnie Garmus knygos „Chemijos pamokos“. Bet, kaip jau minėjau, prie mano lovos – ranka pasiekimas kalnas knygų, iš kurio vis kurią atsiverčiu: Rimvydo Stankevičiaus, Aivaro Veiknio, Pier Paolo Pasolini, Rupi Kaur, Louise Glück poezija, Stephen Hawking „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“, Eimanto Gudo „Mėlynas kraujas“, Matthijs van Boxsel „Kvailybės enciklopedija“, Fritz Riemann „Pagrindinės baimės formos“ ir taip toliau. Visgi esu šiek tiek knygų žiurkė…

Stebina ne tik įspūdinga veiklų gausa ir darbų reikšmė mūsų šalies kultūrai, bet ir gebėjimas meistriškai planuoti laiką. Beje, skaitymui dr. Rūta Kačkutė gali rinktis originalius lietuvių, anglų, danų, rusų, lenkų, švedų ir norvegų kalbomis parašytus kūrinius…

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Manau, kad knygos vertė priklauso ne tik nuo retumo, senumo, turinio, iliustracijų meno, knygrišio meistrystės, bet ir nuo skaitytojo ir knygos santykio. Tai yra, ar skaitytojas randa knygoje to, ko joje ieško, o gal (sėkmės atveju) ir daugiau. Jeigu knyga atveria skaitytojui naujus horizontus, patenkina jo smalsumą, ar tiesiog tampa mielu daiktu, kurį gera pavartyti, tai jau vertinga knyga. Žodžiu, kiekviena knyga vertinga, jeigu ji suranda savo skaitytoją. 

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Na, čia keblus klausimas, nes bibliotekos darbuotojai labai skirtingi ir jiems, tikiu, patinka labai įvairios knygos. Tačiau biblioteka yra Vilniuje, todėl manau, kad visus galėtų sudominti Birutės Rūtos Vitkauskienės ir Karolinos Glinskos knyga „Atrastas Vilnius“, kurioje, remiantis kartografiniais ir kitais šaltiniais, pasakojama apie Vilnių prieš 200 metų. Tikiu, kad daugelis bibliotekos darbuotojų apžiūrėjo prie Mindaugo paminklo 2023 metų vasarą eksponuotą atkurtą senojo Vilniaus maketą, o dabar galima sužinoti dar daugiau. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tikrai taip, esu nuolat apsupta daugybės knygų, tiek namie, tiek darbe. Tad kartais ant knygos pasistatau nešiojamą kompiuterį, kartais atremiu į knygą nuotrauką. Tačiau labai stengiuosi knygų nenaudoti tokiai paskirčiai, kuri galėtų ją sugadinti. Aš esu užkietėjusi knygų kaupikė ir mylėtoja, man knyga yra brangi. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Mano pasaulyje jos ne konkurentės, o kolegės, gal mažosios sesutės. Dabartiniame gyvenime man būtų labai sunku apsieiti be skaitmeninių knygų. Dažniausiai jas naudoju kaip archeologė, nes mėgstu, kai mokslinė literatūra prieinama elektroniniu formatu ir labai pykstu, kai iš kažkur reikia siųstis popierinę mokslinę knygą.

Neneigsiu, kad dabar dažniausiai keliauju su skaitmenine, ne su popierine knyga. Gal ir gaila, kad kelionėse prarandu malonumą iš lėto versti šiugždančius lapus, bet už tai galiu su savimi pasiimti pakankamai knygų visiems gyvenimo atvejams. Taigi, net vėluojantys lėktuvai mažiau gąsdina. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Taip, tikrai skirtingų kartų žmonės knygas vertina nevienodai. Mano karta matė vyresnę kartą, kurie pirko knygas ir laikė jas lentynose „dėl grožio“. Mat, kai kurias knygas ne visada būdavo lengva gauti, tad jos funkcionavo kaip tam tikra šeimos socialinio kapitalo išraiška. Mano kartos žmonės (apie visus negaliu kalbėti, tik apie savo rato žmones) savo bibliotekas formuoja sąmoningai, pagal interesus. Ilgą laiką aktyviai pirkdavo naujas knygas, nes norėjo pirmieji perskaityti naujienas, nelaukdami, kol jos pasirodys bibliotekose. Pastaraisiais metais suaktyvėjo knygų mainai draugų ir bendradarbių ratuose, nevengiama užsukti ir į biblioteką, nes tiesiog atėjo supratimas, kad visko turėti negali, pasiliekamos vertingiausios ar mieliausios knygos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Turiu dvi man labai labai brangias knygas, jas man padovanojo močiutė, anglų kalbos mokytoja Katarina Kajackaitė. Abi leistos ankstyvuoju sovietmečiu, labai suskaitytos. Tai Šarlotės Bronte „Džeinė Eir“ ir Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“. „Džeinę Eir“ nesenai perskaičiau dar kartą, tik jau originalo kalba.

O šiaip, labai mielai skolinu savo knygas, dalis jų negrįžta. Ne todėl, kad aš neatsimenu, kas pasiskolino, nors kartais ir taip nutinka. Tiesiog galvoju, kad jeigu žmogus ilgai negrąžina knygos, gal ji jam reikalingesnė, nei man? Bet kai kurių negrįžusių knygų labai gaila.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Šeimos sagos.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai mėgstu skandinavų rašytojus. Dievinu islandų autorius, o Hallgrimur Helgason „1000° moteris“ jau kurį laiką laikosi mano mėgstamiausių knygų sąrašo viršuje.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Aš ne rašytoja ir neturiu ambicijos ja tapti, bet taip jau išėjo, kad šiuo metu dirbu prie mokslo populiarinimo knygos vaikams apie Gintaro kelią.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Ką tik pradėjau skaityti Annie Ernaux knygą „Metai“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Mano nuomone, vertinga yra ta knyga, kuri priverčia tave augti. Žinoma, yra daugybė knygų, kurios pelno įvairiausius apdovanojimus ir yra vertinamos literatūros specialistų, mokslininkų, tačiau turbūt ne vienas pažįstame žmogų, kuris perskaitė Nobelio literatūros premijos laureato knygą ir ji nepaliko didžiulio įspūdžio, o perskaityta, pavyzdžiui, kokia nors P. Coelho knyga ėmė ir apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Tad sakyčiau, kad vertinga knyga yra ta, kuri mums palieka įspūdį ir priverčia mus augti. O kokia tiksliai ta knyga, jau priklauso ir nuo mūsų išsilavinimo, pomėgių, draugų rato ir t. t.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Dabar rekomenduočiau perskaityti Manto Adomėno knygą „Moneta & labirintas“. Manau, kad bibliotekos darbuotojai Lietuvoje turi domėtis lietuviška literatūra, lietuvių autoriais ir skatinti lietuvius skaityti lietuvišką literatūrą. Ši knyga tikrai labai įdomi, nepaprastai turtinga savo kalba ir turiniu. Tad kai kalbame apie vertingą knygą, šią knygą matau kaip tokią.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, per pandemiją – nuolat (juokiasi). Vis reikėdavo pakelti kompiuterį ir, kadangi knygų savo aplinkoje turiu daug ir visur, labai greitai susirinkdavau knygas ir naudodavau jas kaip kompiuterio stovą.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Duomenys, kuriuos renka leidėjai, rodo, kad atsiradus elektroninių knygų skaityklėms, buvo kilęs išgąstis. Tačiau dabar visi jau yra nusiraminę, nes popierinių knygų pardavimai netgi auga. Aš manau, kad teisingiau būtų sakyti, kad visos knygos yra partnerės, ne konkurentės. Juk mūsų interesas turėtų būti, kad žmonės kuo daugiau skaitytų ir tai darytų jiems tinkamiausiu būdu. Pavyzdžiui, aš labai panašiai ir klausau knygų, ir skaitau skaityklėje, ir skaitau popierines. Tačiau jei elektroninė ar audioknyga man labai patinka, visada nusiperku ir popierinę (juokiasi).

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Aš manau, kad tai labiau susiję ne su karta, o su žmogumi. Žinoma, tą žmonių kartą, kai J. Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, su knyga sieja ypatingas ryšys, nes tuomet atsirado skirtis tarp raštingo ir neraštingo, gebančio ir negebančio skaityti. Tačiau šiandien, kai visi žmonės turėtų skaityti ir suprasti tai, ką skaito, šis ryšys yra labiau asmeninis.

Kiekviena karta susiduria su naujomis technologijomis, kurios vis kelia grėsmę knygai. Pavyzdžiui, mano karta sakydavo, kad vaikai nebeskaito, nes žiūri televizorių. Dabar teigiama, kad vaikai nebeskaito, nes yra įnikę į telefonus. Tačiau vieni vaikai vis dėlto skaito ir skaito daug, o kiti – ne. Tarkime, aš net neprisimenu savęs žiūrinčios televizorių, ir mano vaikai skaito labai daug. Bet juk būna šeimų, kur abu tėvai labai mėgsta skaityti, tačiau vaikai tuo „neužsikrečia“. Tad, sakyčiau, kad tai labiau priklauso nuo šeimos, nei nuo kartos, ir nuo paties žmogaus – jo individualaus požiūrio, pomėgio ar net poreikio skaityti.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Aš apskritai nemėgstu skolinti knygų, nes po to reikia jas „žvejoti“. Esu paskolinusi jau labai daug knygų, ir jų man negrąžino. Tad dabar esu linkusi pasiūlyti nusifotografuoti patikusią knygą, kad vėliau žmogus pats galėtų ją įsigyti.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Turbūt nuotykių (juokiasi).

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai sunku į šį klausimą atsakyti. Britai ir amerikiečiai užima ganėtinai didelę mano skaitomų knygų dalį. Turbūt taip yra todėl, kad aš skaitau labai daug profesinės literatūros, o jos, pačios naujausios, daugiausiai išleidžia Jungtinė Karalystė arba JAV. Visose kitose šalyse tokios literatūros yra išleidžiama palyginti mažai, nes tiesiog auditorija yra per maža. Pavyzdžiui, Lietuvoje modernių švietimo knygų beveik nėra, tėvystės knygų taip pat labai mažai. Tuo tarpu kalbant apie JAV, tik spėk sekti naujienas ir gebėk atsirinkti gerą literatūrą nuo prastos. Tad sakyčiau, kad šių šalių autoriai yra ne tiek mėgstamiausi, kiek daugiausiai skaitomi. O kalbant apie mėgstamiausius – vėlgi, tai labai priklauso nuo knygos. Mano sąraše yra ir skandinavų, ir japonų, ir lietuvių, ir amerikiečių autorių, tačiau vienos šalies įvardinti negalėčiau.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Tegul tai būna paslaptis.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau nepaprastai įdomią knygą apie bendruomenes, parašytą žydų rabino. Joje pasakojama, kaip yra buriamos bendruomenės ir kodėl svarbu tai daryti. Man atrodo, kad mokykla yra labai panaši institucija bažnyčia. Seniau mokyklos su bažnyčiomis tarsi dalijosi atsakomybe. Pavyzdžiui, jeigu mokytojai nepastebėdavo, kad kažkam mokykloje yra sunku, tai turbūt pastebėdavo bažnyčioje patys bendruomenės nariai arba kunigai, pastoriai, rabinai – žmogus turėjo saugumo tinklą aplink save.

Šiuo metu yra labai daug rašoma apie bendruomenių nykimą ir susiskaldymą. Mes nebepažįstame kaimynų – nekalbu apie tai, kad sveikinamės ar nesisveikiname – mes nežinome, kuo jie gyvena, neiname skolintis vieni iš kitų daiktų, tapome individualistai. O moksliniai tyrimai rodo, kad individualistinėse kultūrose yra daug daugiau nerimo, daugiau vienišumo, daugiau vienatvės. Juk žmogus yra sutvertas būti su kitais.

Pradėjau labai domėtis šia tema, nes jaučiu, kad ir mokyklose yra daugiau susvetimėjimo: ne visi tėvai vieni kitus pažįsta, ne visada palaikome vieni kitus, nebūtinai suprantame mokytojus ar mokytojai supranta mus ir pan.

Beieškodama radau, kad tai yra viena iš itin rekomenduojamų knygų 2024 metais, tad iškart ją įsigijau ir pradėjau skaityti.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė, mano manymu, slypi malonume, kurį ta knyga suteikia. Per dažnai bet kokius kūrinius skirstome į „vertingus“ ir nelabai, reikalingus, ar ne. Tikiu, kad jei knyga tiko tam laikotarpiui, tam žmogui, tam gyvenimo etapui, ji jau vertinga ir reikalinga.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Pasinaudosiu Stephen’o King’o patarimu: „Skaitykite tai, ko kažkas nenori, kad skaitytumėte.“ Knygas, kurios sukelia pasipiktinimą – tikslingą ar nebūtinai, kurios pasakoja apie atstumiamas, net nekenčiamas visuomenės grupes, knygas, kurias kas nors nori uždrausti ar cenzūruoti. Ypač dažnai tai susiję su pažeidžiamomis grupėmis, pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomene.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Esu vaflius slėgusi dviem sunkiomis knygomis!

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, kad įvairūs būdai skaityti – audio, elektroninės knygos – yra tik galimybė plėsti skaitančiųjų gretas. Lietuvoje dar nejaučiame didelės konkurencijos dėl kelių priežasčių: skaitytojai nenori pirkti knygos, kuri neapčiuopama, į lentyną nepasidėsi, o kainuoja panašiai, kiek ir fizinė. Retas kuris paskaičiuoja, kad darbo į ją, atmetus spausdinimą, suėjo beveik tiek pat: teisės pirkimas, vertimas, redagavimas, korektūra, maketas, viršelis, reklama… Bijoma ir dėl piratavimo. Tačiau tikiuosi, kad situacija keisis ir būdų skaityti tik daugės.

Pati mielai renkuosi elektroninę knygą skaityklėje – man visapusiškai patogu, gal net patogiau, nei popierinė.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nors dažnai tenka girdėti, kad jaunimas neskaito, manau, kad neskaitančių buvo ir bus visada. Nenorėčiau kalbėti už visą kartą, kaip ir nenorėčiau, kad kitos kartos atstovas kalbėtų už mane. Manau, kad kiekvienas žmogus turi atrasti savitą ryšį, o dar geriau – tą knygą, kuri nebeleidžia būti knygoms abejingu. Ir tokių knygų per gyvenimą gali būti daugybė. Meilę knygoms, ypač kai yra tiek daug kitų galimų veiklų, gali tekti vis iš naujo pakurstyti, kurti naują santykį, smarkiai nusivylus kokia viena ar keliomis – nespjauti į visas. Todėl to ryšio ieškoti gali reikėti iš naujo ir iš naujo. Bet visuomet pasirodo verta.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Stengiuosi knygų nebeskolinti visai – per dažnai jos nesugrįžta. Turbūt reikėtų ne mokytis neskolinti, o vesti skolininkų sąrašą ir nepabijoti priminti. Pati turiu vieną pasiskolintą ir neatiduotą. Ir net neperskaitytą. Todėl knyginė karma įvykdyta. Stengiuosi ir nebesiskolinti.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Turbūt priklauso nuo to, kokį gyvenimo etapą reikėtų aprašinėti. Būta ir siaubo, ir meilės romano, ir detektyvo vertų elementų. Bet jei galėčiau rinktis, tikriausiai niekas kitas neaprašytų manęs įdomiau, nei Kristina Sabaliauskaitė. Aprašytų taip, kad pati net sau pavydėčiau – kokia įdomi atrodyčiau! O po istorinio romano skėčiu drąsiai tilptų ir tie anksčiau išvardinti.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pastebiu, kad labai dažnai renkuosi anglus, airius, škotus. Nors, aišku, būtų neteisinga nepaminėti ir amerikiečių, lietuvių, australų.

O mylimų autorių sąrašas platus: nuo Oscar Wilde iki Akvilinos Cicėnaitės, nuo Stefan Zweig iki Kristinos Sabaliauskaitės. Sally Rooney, Stephen King, Jurga Ivanauskaitė, Nick Cave, Tove Ditlevsen, Joyce Carol Oates, Alina Bronsky, Edith Wharton, Ann Patchett, Hannah Kent – vis kurį iš jų paminiu, kai kas paprašo rekomenduoti.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu redaguoju savo antrąjį romaną darbiniu, o gal ir galutiniu pavadinimu „Nepriklausomybė“. Tai pasakojimas apie vyrą, slaugantį nekenčiamą smurtautoją tėvą. Susiduria du pasauliai – teatralo tėvo, prarandančio atmintį, kūrusio propagandinius spektaklius okupacijos metais, ir į ketvirtą dešimtį įžengusio jo sūnaus, tyrinėjančio savo seksualumą ir laisvę, nuo skyrybų priebėgos ieškančio tame pačiame teatre, kuriame kažkada dirbo jo tėvas.

Mane labiausiai domina sudėtingi santykiai, įvairiapusiai veikėjų portretai. Kaip ir pirmajame romane „Svetimkūniai“, taip ir „Nepriklausomybėje“ veiksmas vyksta Kaune.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Kol rašau, nuolat skaitau savąją. O tuomet dar šį tą darbui – šiuo metu puikią, aktualią, stereotipus laužiančią romantinę komediją.

Autoriaus knygos daugiausiai skirtos sporto ir sveikatos srities studentams, tačiau vertingos, įdomios ir kitiems šia sritimi besidomintiems skaitytojams. Sekdamas, analizuodamas naujausius mokslinius tyrimus, visiems, kam svarbus judėjimas, sveika mityba, nefarmakologiniai sveikatos stiprinimo būdai, minčių, emocijų valdymas profesorius savo asmeninėje Facebook paskyroje nuolat pateikia praktiškų, tikrojo mokslo įrodymais pagrįstų patarimų.

Apie pastarųjų metų savo knygas prof. A. Skurvydas sako: „Knygą „Rytmečio užrašai: mokslas, sportas, sveikata“ rašiau Lietuvos žmonėms, norintiems stiprinti savo kūną, gerinti savijautą, protinį darbingumą, linkusiems aktyviai mokytis ir sužinoti, kaip geriau tai padaryti. Stengiausi visiems suprantamai pateikti šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Į naujausią – „Mano nesibaigiantys mokslai“ – sudėjau savo gyvenimą: kaip augau, mokiausi ir mokausi, mintis apie mano mokytojus ir mokinius, mokyklėles, mokyklas ir universitetus, pergales ir pralaimėjimus.“

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man labai vertinga knyga yra ta, kurioje randu naujos originalios informacijos, leidžiančios patobulinti mano mąstymo, pažinimo „instrumentus“ – mechanizmus, modelius, principus. Aš mėgstu, kartoju, knygas, kurios praplečia mano pažinimo galias, pvz., leidžia apjungti logišką protą su emocijomis, intuicijomis. Aš mokslinėse knygose ieškau „poezijos“, filosofijos, intuicijos, o poezijoje, literatūroje – šiuolaikinio mokslo, naujų mąstymo instrumentų.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

John O’Donohue „Keltų pasaulio dvasinė išmintis“ – knyga, kuri jungia istorinę, dvasinę ir mokslinę išmintį. Ši knyga yra mano geriausių perskaitytų knygų dešimtuke.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Nesupratau klausimo.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Taip, labai.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano kartoje labai trūko geriausių pasaulio knygų, ypač mokslo, filosofijos, Nobelio premijos laureatų (mokslo ir literatūros) knygų. Tik po nepriklausomybės atgavimo knygų įvairovė pradėjo „veržtis“ į mūsų kraštą ir visų pasaulio kraštų. Tada aš su „pasigardžiavimu“ pradėjau „sotintis“ elitinėmis pasaulio knygomis. Perskaičiau daugybę knygų, kurias parašė Nobelio premijos laureatai, pvz., I. Prigogine ir I. Stengers „Order Out of Chaos: Man’s New Dialogue with Nature“. Ši knyga taip pat yra mano knygų dešimtuke. Joje aprašoma, kaip pasaulio realybės tvarka formuojasi iš nuolatinės kaitos, dinamikos, atsitiktinumų ir chaoso. Kito Nobelio premijos laureato Maurray Gell-Mann knyga „The Quark and the Jaguar“ – taip pat tarp geriausių mano perskaitytų knygų. Joje radau labai daug elegantiškų patarimų, kaip reikia aiškiau suprasti pasaulio tvarką, kaip „visuma visados yra daug kartų daugiau, nei jos dalių suma“. Dar vieno Nobelio premijos laureato (literatūros) – Hermann Hesse – knygos man labai patinka (ypač „Stepių vilkas“ ir „Stiklo karoliukų žaidimas“). Nesirenku knygų nei pagal mokslą, nei pagal stilių, nei pagal žanrą – mėgstu labai geras įvairias knygas, nes jau senokai supratau, kad tikras pažinimas negali turėti sienų.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Aš visas knygas, kurių nori mano draugai, su malonumu duodu jiems skaityti.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nežinau, kokios verta. Bet aš bandžiau nors iš toli paliesti savo biografiją savo naujoje knygoje „Mano nesibaigiantys mokslai“ (Vitae litera, 2024). Ir tai dariau taikydamas mokslinį metodą – savo gyvenimo patirtis bandžiau paaiškinti mokslų (neuromokslų, neuropedagogikos, psichologijos, biologijos ir kitų) atradimais. Rašyti buvo be galo įdomu.

Kokių šalių autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Įvairių.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Jau įpusėjau rašyti knygą „Mokslas: kas tai“. Joje žmonėms suprantama kalba (taip noriu, nors nežinau, kaip išeis) noriu aprašyti, ką gali ir ko negali atlikti mokslas, kaip atskirti gerą mokslą nuo pseudomokslo, kaip aiškiau suprasti sudėtingą ir nuolat kintančią realybę, kaip tikriau mąstyti ir gyventi chaotiškame pasaulyje, kaip mokslinį metodą keičia dirbtinis intelektas, kodėl tiesa tokia ribota, o kvailybė ir gandai tokie „veržlūs“ ir kt.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Manau, rytoj baigsiu skaityti M. Shermer knygą “Why People Believe Weird Things” („Kodėl žmonės tiki keistais, netikrais dalykais“). Aš vienu metu skaitau po kelias knygas. Renkuosi dažnai labai atidžiai, bet dar dažniau pradėjęs skaityti ir vėl padedu į lentyną, nes šiek tiek „nusiviliu“. Labai geras knygas perskaitau po kelerių metų. Kai buvau jaunas, to niekaip nebūčiau galėjęs daryti, o dabar aiškiai suprantu, kad gerą knygą gali skaityti ir skaityti iš naujo, nes vis iš naujo atrandi ir nustembi, nes ją ir skaitai vis kitoks, gal net ir labiau patyręs.