Minčių galerija

Sėkmės formulių tinklaraščio apie knygas „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ (https://knyguziurkes.com/) kūrėjos sako neturinčios, knygas renkasi laisvai. Svarbiausia – nuoširdžiai pasidalinti savo mintimis, patirtimis, atradimais su bendraminčiais, padiskutuoti.

„Džiaugiuosi, kad leidžiama vis daugiau gerų ir prasmingų knygų, norisi spėti jas perskaityti“, – žaviai šypsodamasi sako Lina Girčytė-Juškė.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man atrodo, knyga vertinga, kai skaitytojas knygoje randa, ko ieško, ko tikisi. O tai gali būti patys įvairiausi dalykai. Knyga gali ir atverti naujus pasaulius, ir praturtinti, ir nustebinti, ir sukrėsti, bet taip pat – prajuokinti, nuraminti, padėti pabėgti nuo darbų ir kasdienybės, pailsėti.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduoti vieną knygą yra pats sunkiausias darbas. Susilaikysiu.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tikrai kartais tenka knyga ką nors paramstyti, už knygos arba knygoje ką nors paslėpti.

Ar skaitmeninės knygos konkurentės spausdintoms?

Nežinau, gal ne? Aš pati esu popierinių knygų mėgėja, kuri į lagaminą geriau įgrūs knygą, nei batus, bet vis dažniau, kai knyga labai stora, nepatogu ją laikyti, pagalvoju apie skaitmeninę. Manau, tokia yra knygos evoliucija. Tiesiog keičiasi knygos forma, ir galbūt svarbiau yra galvoti apie skaitymo skatinimą apskritai, o ne liūdėti dėl pasikeitusio pasaulio. Vargu, ar kas nors dabar būtų labai didelis popierinės enciklopedijos gerbėjas. Man patinka vartyti enciklopediją šiaip sau, atrasti, ko nežinojau, bet kai greitai reikia informacijos, tikrai naudojuosi skaitmenine.

Aš labai mėgstu audioknygas, o jos taip pat lyg ir konkurentės popieriui. Bet man jos padeda skaityti tada, kai neturiu galimybės laikyti knygą rankose. Pradėjus klausyti audioknygų, man nebe taip nuobodu kuistis privalomuose buitiniuose darbuose, nebe taip pikta stovėti kamščiuose, net smagu ilgose kelionėse, prieš kurias reikia iš anksto pasirūpinti, kad būtų ką klausyti.

Iš kitos pusės, visada pagalvoju, kad tapome siaubingai priklausomais nuo elektronikos, o norint ją nugalėti tereikia išjungti elektrą. Tad gal visai neblogai pasaulio pabaigai lentynoje turėti popierinę knygą.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano karta kuo puikiausiai atsimena laikus, kai popierinė knyga buvo vienintelis įmanomas šaltinis. O nepriklausomybės pradžioje net ir to vienintelio šaltinio nebūdavo – atsimenu, naujų vadovėlių dar nėra, mokytoja dėsto istoriją iš galvos, geriausiu atveju atneša kokį lapą atsišviesti. Kartų labai nesureikšminu. Visos kartos galvoja, kad jie – geriausia karta, o joms taip galvojant gyvenimas važiuoja pirmyn.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neturiu tokios knygos. Nebent gal močiutės maldaknygės, bet, manau, niekas jos ir neprašys, nes nelabai apie ją žino.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Šiuo metu aktualiausias populiariosios psichologijos žanras tema „kaip užauginti žmogų“. O šiaip, tikriausiai skirtingiems gyvenimo etapams būtų skirtingas žanras.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Kuo toliau, tuo daugiau skaitau lietuvių autorius! Užpernai bandžiau skaičiuoti, kiek kokios šalies autorių perskaičiau, bet mečiau šitą užsiėmimą. Kas yra J. M. Coetzee – pietų afrikietis ar australas? O Kazuo Ishiguro – britas ar japonas? Abdulrazak Gurnah – tanzanietis ar britas? Bergždžias darbas skaičiuoti. Mėgstu visus, kurie gerai rašo, bet stengiuosi skaityti kuo įvairesnių tautybių rašytojus.

Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?

O rašytojai ne apie save rašo?

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Vakar baigiau skaityti Dalios Leinartės „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ ir perskaičiau pirmąjį Alvydo Šlepiko knygos „Namas anapus upės“ apsakymą. Taip pat skaitau Laimanto Jonušio parengtą knygą „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ ir šiandien prieš miegą pradėsiu Albos De Cespedes „Uždraustasis sąsiuvinis“. Klausau Paul Auster 37 valandų trukmės audioknygos „4 3 2 1“. Liko 7 valandos klausymo.

Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?

Kai pasirodė pirmosios elektroninės knygos buvo labai daug diskusijų, kad knygynai išnyks, spausdintų knygų niekas nebepirks ir visi pereis prie skaitymo kompiuteryje. Taip nenutiko ir nenutiks, ir artėjanti Vilniaus knygų mugė geriausias to įrodymas. Aš pati teikiu pirmenybę spausdintoms knygoms. Spausdinta knyga man teikia daugiau malonumo, ne taip vargsta akys, man patinka jausti popierių, atversti puslapius, užsimezga kažkoks intymus ryšys su knyga. Žinoma tenka skaityti ir elektroninius tekstus, tačiau tai darau tik todėl, kad reikia ieškoti konkrečios informacijos, tai susiję su atliekamu moksliniu-tiriamuoju darbu, ir malonumo čia gerokai mažiau, nes sėdėjimas prie ekrano vargina.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Mano kartos žmonės užaugo pakankamai daug skaitydami, nes 1980-aisiais sovietinė televizija nieko įdomaus, paprastai, nerodydavo, tad laisvalaikį jaunimui tekdavo patiems užsipildyti gyvu bendravimu, knygomis arba muzikos klausymu, kino teatro lankymu ir panašiai. Tačiau skaitymas yra veikiau susijęs su pomėgiais, o ne tik su gyvenamu laikmečiu. Nors gyvenome tuo pačiu metu, tačiau susidomėjimas ir tada knygomis buvo skirtingas: man per vasarą perskaityti 100 knygų buvo nesunku, tuo tarpu daugelis mano klasiokų ilgai raukydavosi, kol perskaitydavo vieną kitą programinę knygą. Dabar yra panašiai: yra jaunimo, kuris daug skaito, perka knygas, tačiau didesnė dalis dalyvauja savo socialiniuose burbuluose, seka keliasdešimt nuomonių formuotojų ir jiems to pakanka.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Šiuo metu skaitomos arba darbui labai reikalingos knygos.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Galėčiau iš savo gyvenimo ir turimų pedagoginio, mokslinio, muziejinio darbo patirčių parašyti tikrai neblogą savipagalbos knygą. Jeigu kažko ir pasiekiau savo profesijoje, tai tik palaikomais gerais santykiais su kolegomis, darbu ir nuolatinėmis pastangomis, pozityviu nusiteikimu, kad viskas yra įmanoma.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Lietuvių istorikų knygoms visada teikiu pirmenybę, stengiuosi nepraleisti istorinių naujienų, mėgstu skaityti psichologines knygas, sociologinius tyrimus. Kalbant užsienio autorius, dažniausiai renkuosi Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar JAV autorių knygas.

Jeigu pats(ti) rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Esu istorikė ir rašau istorines bei biografines knygas, tyrinėju XX amžiaus I pusės Lietuvos istoriją, tad mokslo monografijas bei mokslo populiarinimo knygas planuoju rašyti ir ateityje. Žinoma, dirbant muziejuje kartais tenka prisidėti ir prie kitokių knygų leidybos, pavyzdžiui parodų katalogų ar muziejaus informacinių leidinių, o 2022 metais kartu su Istorinės Prezidentūros Kaune kolegėmis parengėme komiksą „Rūmų istorijos“, pasakojantį apie įdomią muziejaus pastato istoriją.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau britų istoriko Orlando Figes „Natašos šokis“ apie Rusijos kultūros istoriją. Verta paskaityti, nes tai labai objektyvi ilgamečiu moksliniu tyrimu paremta milžiniška studija, kad geriau suprastumėm, kodėl šios šalies gyventojai yra tokie, ir kodėl mūsų požiūris į juos taip pat turi būti atitinkamas.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Būtų paprasta atsakyti, jeigu… Aš biologas iš prigimties, didžioji dalis mano knygų yra dalykinės, o kitos (vadinkim jas nemokslinėmis) – taip pat apie gamtą ar netoli jos. Taigi, man vertinga originali gamtinė knyga. O kitos knygos man brangios tos, kurios moko. Būtent aš skaitau jas lyg ir ne tam, kad mokyčiausi, o jos moko… Tai didelis autoriaus menas, ir tokioje knygoje mane žavi viskas: autoriaus menas, o po to – ir turinys.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Ko gero, nėra vienos tokios knygos… Manau, kad visiems būtina perskaityti A. Munthe „Knygą apie san Mikelę“, A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“… gal dar ką nors. Aš dažnai skaitau apie Trolius Mumius, Pūkuotuką… kiek ten išminties!

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį? 

Suprantu klausimą… Matyt, kad ne. Man knyga yra kažkaip svarbi, lyg gyva, aš niekada knygose nieko nebraukau, nerašinėju, nelankstau… Man knyga yra KNYGA.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Klausimas man, kaip rašytojui, yra „su barzda“ – prieš porą dešimtmečių vis gąsdindavo: ką darysite jūs, rašytojai, kai bus tik skaitmeninės knygos? Tada sakydavau: „Jūs knygas nors ant sienų spausdinkite, bet jas kažkas turi parašyti.“ Taigi, pirma atsiranda tekstas, jis redaguojamas, maketuojamas… Jei tai knyga vaikams – iliustruojamas. O po to knygos kelias pas skaitytoją gali būti visoks, tebūnie ir skaitmeninis. Juk nemažai knygų gyvena „dvigubą“ gyvenimą, yra ir tradicinės, ir skaitmenintos. Dar virtę audioknygomis, išleistos brailio raštu, pagaliau – perrašytos supaprastintai, suprantamai siauresnėms skaitytojų grupėms. Visos jos knygos. Ir vargu ar gali būti konkurentėmis.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Žinoma, kiekviena karta turi savo santykį su knyga. Jį diktuoja, apibrėžia knygos prieinamumas, vertė. Bet ne tik tai. Mano kartoje knyga buvo tik iš dalies prieinama, nes visas pasaulio palikimas ir visa pasiūla mūsų nepasiekė. Apie jas galvojome, svajojome, kad kada nors ateis diena… Ji atėjo, o mes pamatėme, kad tų knygų yra tiek daug, kad jų perskaityti… ką ten perskaityti, net pavartyti nespėsime. Bet smagu susitikti su tuo, ko negalėjai turėti…

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Čia jau svarbu, koks yra draugas… Aš su geru savo draugu tikrai pasidalinčiau bet kuria knyga. Taip, turiu sau labai brangių, kurios mane lydi visą gyvenimą. Viena tokių – vaikiška knygelė su profesoriaus Tado Ivanausko autografu, kurią gavau prieš 53 metus. Štai ji „gyvena“ kartu su manimi.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nežinau – kokio nors linksmo… gal komikso. Arba pasakos, kurioje leidžiama viskas, bet būtinai sakoma tiesa.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Kaip minėjau, dauguma mano knygų dalykinės (biologija, ornitologija…), todėl jos – vokiečių autorių. O visa kita, ką skaitau „tarp gamtos knygų“, neturi tautinės priklausomybės… gali būti graikų (kaip N. Kazantzakis), švedų (kaip jau minėtas A. Munthe) ar čekų (na, žinoma, J. Hašekas…). 

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga? 

Dabar ant darbo stalo – vaikams skirtos knygos rankraštis. Susitinku su juo kasdien, gyvenu. Apie ką jis? Niekada to nepasakoju, visada sakau: susitiksime knygoje ir pamatysime…

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Mano skaitymas labai kryptingas – studijuoju tai, nuo ko pradėjau – paukščius. Neseniai gavau dovaną – 8 pasaulio paukščių knygas, dabar „lopau“ savo žinių spragas. Džiaugiuosi ką tik perskaitęs Jono Polovinsko-Budrio knygą apie Lietuvos kontržvalgybą pirmaisiais atgimusios Lietuvos metais (turiu omenyje 1920-uosius) – tokios knygos man yra labai vertingos. Kitkam nelabai lieka laiko…

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – labai subjektyvus matas. Kadangi aš nesu nei kolekcininkė, nei bibliofilė ar knygos meno žinovė, knygą pirmiausia vertinu pagal jos turinį, man labai svarbi literatūrinė kalba, meninė išraiška. Nuskambės labai savanaudiškai, tačiau knyga man vertinga tiek, kiek ji man suteikia malonumo skaitant, patirčių, peno apmąstymams, kiek geba įtraukti ar nustebinti. Be abejo, svarbi ir forma – kad ir koks vertingas būtų turinys, jeigu jis bus įvilktas į nekokybišką „rūbą“ (prastas popierius, šriftas, įrišimas ar pan.), knygos vertė, mano akimis, sumažės.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojams nieko nedrįsčiau rekomenduoti – pati prašyčiau jų rekomendacijų ir mielai jomis pasinaudočiau.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ne, knygas tik skaitau, kitaip jų panaudoti neteko. Na, nebent jeigu netiesiogine paskirtimi vadintume kambario puošybą, tuomet taip, knygų lentynos puošia visus mano namus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Asmeniškai man – ne, nes neskaitau knygų jokiais kitais formatais, išskyrus popierines. Galbūt skaitmeninio teksto net nevadinčiau knyga. Nes knyga man nėra tik tekstas – tai ir forma, labai aiškus, apčiuopiamas, materialus pavidalas, kuris taip pat kelia vienokius ar kitokius jausmus jį paėmus į rankas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Matyt, kad taip, ir tai natūralu. Mano kartai knyga buvo bene vienintelis pasaulio pažinimo / dvasinio peno šaltinis. Pamenu, kaip naujas knygas „medžiodavome“, laukdavome jų pasirodant, skolindavomės, aptarinėdavome, skaitydavome naktimis, nes reikėdavo perduoti / atiduoti kitiems laukiantiems. Koks būdavo įvykis, sužinojus apie uždraustą ar „nuslėptą“ rašytoją, knygą! Tų atradimų būta daug ir jie labai džiugindavo. Šiandien stebiu savo vaikus, kuriems visus šiuos patyrimus suteikia skaitmeniniai įrenginiai. Gyvename informacijos triukšme, pertekliuje, tad gali būti, kad knyga pati savaime nebėra tokia svarbi jaunajai kartai. Kita vertus, tas santykis, ryšys su knyga priklauso ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo artimos aplinkos, šeimos – kaip ne visi mano kartos žmonės vertino / vertina knygas ir jas skaitė / skaito, lygiai taip pat ne visi jaunosios kartos atstovai sukišę nosis į ekranus – tikrai yra tokių, kurie mieliau renkasi knygą.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turiu lentyną, kurioje sudėtos neskolinamos knygos – tai visos J. Meko, O. Tokarczuk, G. G. Marquez, E. Cinzo, I. Bergman, O. Milašiaus knygos. Jos mano mylimiausios – „suskaitytos“, kai kur pieštuku pabrauktos, kai kur parašyti pastebėjimai, mintys. Jų neskolinu dar ir todėl, kad visada noriu jas turėti po ranka – kad galėčiau bet kada atsiversti, paskaitinėti. Tačiau visų šių knygų aš turiu ne po vieną egzempliorių ir būtent juos mielai skolinu ir dovanoju – jeigu man knyga labai patinka, būtinai pasidalinu su draugais ar artimaisiais.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Galbūt tai būtų dramos, magiškojo realizmo ir satyros mišinys.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Jei tik yra galimybė, pirmenybę teikiu Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygoms, nors jie absoliučiai skirtingi: pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji – šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla, prasmėmis tarp eilučių.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Kol kas esu tik vienos knygos – „Gyvenimas tarp knygų“ – bendraautorė, tačiau pats knygos rašymo procesas mane labai sužavėjo, todėl priekyje prirašiau tą žodelį „kol kas“ ir galbūt ateityje tų knygų bus daugiau. Esu dokumentalistė, man labai patinka ieškoti, rinkti informaciją, prakalbinti / klausyti žmonių, tad ir knyga, matyt, būtų dokumentinė – biografija ar pan.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – šalia naujų mėgstu iš lentynos išsitraukti ir senesnes. Šiandien ant mano stalo yra: O. Tokarczuk „Empūsijas“, Sh. Xuetao „Raudonio gatvė“, U. Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“, K. Kastanedos „Nepažįstama tikrovė“ (ją rengiausi duoti paskaityti 14-mečiam sūnui, bet pati vėl „užkibau“) ir J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, kurią skaitau savo jauniausiam sūnui.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertingumas yra individualus jausmas ir suvokimas, kas yra kiekvienam iš mūsų svarbiausia ir naudinga. Vertinga knyga pirmiausia atspindi ypatingą Žmogaus ryšį su konkrečia knyga. Ji gali būti dovanota svarbaus Žmogaus ar šeimos relikvija, kuri perduodama iš kartos į kartą, ar ypatingo turinio, kuris paliko nepamirštamą vidinių apmąstymų įspūdį ir t. t.

Man, kaip bibliofilui, knyga turi ir socialinę, ne tik asmeninę vertę. Šiuo atveju knyga yra svarbi kultūrinio paveldo dalis, leidžianti pažinti savo valstybę, savo tautą, galų gale, save. Tokia knyga vertinga dėl jos meninės vertės, išleidimo datos, egzempliorių skaičiaus, įrišimo ar ekslibrisų. Ne mažiau svarbu tai, kad turima ar intensyviai ieškoma knyga būtų kultūros, istorijos, valstybingumo ar tautiškumo dalis. Minėtas knygos, kaip svarbios paveldo dalies, supratimas nulemia ir ypatingą atsakomybės pojūtį – prisiimti pareigą saugoti ir puoselėti į rankas patekusią paveldo dalelę.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Knygos yra tiesiausias kelias į save, kurį turime nueiti patys, neieškodami rekomendacijų ar patarimų iš mūsų nepažįstančių Žmonių.

Knygos – tarsi „milijonas mažų dalykų“, kurie leidžia pažinti ir suvokti save bei savo vietą supančiame pasaulyje. Kiekviena perskaityta yra knyga tarsi mažas, tačiau labai atsakingas žingsnis / indėlis į savo vidinio ir išorinio pasaulių suvokimą. Knygų skaitymo kontekste, mano nuomone, svarbu naudoti daugiskaitą. Nėra ir negali būti vienos knygos, kuri keistų ir / ar pakeistų Žmogaus gyvenimą (nors dėl Biblijos esu pasiruošęs diskutuoti). Labai svarbu, kad rinkdamiesi ar rekomenduodami kitiems skaityti knygas, turime būti tikri, kad „neužteršime“ savęs suvokimo nereikalingais autoriais, mintimis, istorijomis bei „nepaskęsime“ svetimose su asmeniniu mūsų pasauliu nesusijusiose emocijose. Vidinė savęs suvokimo ekologija tampa didžiausiu kiekvieno iš mūsų iššūkiu.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, kelios mano lentynoje esančios knygos stovi neperskaitytos.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tikrai ne. Spausdintą knygą renkiesi, jeigu iš skaitymo tikiesi ne tik įdomaus turinio, bet ir malonaus laiko praleidimo bei emocinio poilsio. Tačiau egzistuoja turinys, kuris turi būti lengvai ir patogiai prieinamas. Mano parašytos teisės teorijos ir teisės filosofijos knygos studentų patogumui yra prieinamos tik internete. Pagaliau, negalime atsisakyti technologijų suteikiamų alternatyvų susipažinti ar pasiekti mums norimą turinį.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Jau Platonas yra sakęs: „Ši (nauja) karta sunaikins pasaulį“. Nuo to laiko beveik niekas nepasikeitė – ir mes keistai bei su baime žiūrime į naująją kartą, ypatingai atkreipdami dėmesį, kad jie mažiai skaito ir neskiria pakankamai laiko mokslams. Tačiau realybė rodo, kad nebūtina baigti universitetus, kad galėtum padaryti didžiulius atradimus (Apple, Facebook, SpaceX ir t. t.), kurie didiesiems mokslo protams buvo / yra nepasiekiami. Esu tikras, kiekviena karta suras tinkamą knygų panaudojimą.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Klausimas ne apie knygą, o apie draugą. Neskolinčiau tam, kuris nemoka pagarbiai ir tinkamai elgtis su knyga.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Geros knygos „pergyvena“ Žmogų. Tačiau kiekvieno Žmogaus gyvenimas yra „didesnis“, nei jį būtų galima sudėti į knygos žanrą. Kaip mes bemylėtume knygas, negalime knygos, jos turinio iškelti aukščiau Žmogaus, kurį kiekvieną kartą rašau didžiąja raide.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Niekada nebuvau susimąstęs apie šį klausimą, nes jis man visiškai nesvarbus renkantis knygą skaitymui. Ne autorius ir ne jo gimtoji šalis daro knygą vertingą, o jos meninis turinys. Nemanau, kad dabar reikia nustoti skaityti F. Dostojevskį, nes jis Rusijos, pateisinančios žiaurumus ir nusikaltimus, rašytojas. Knygos vertingos ir tuo, kad verčia / turi versti mus mąstyti, moko sugebėti atskirti gerus ir blogus dalykus bei daryti sąmoningus etinius pasirinkimus.

Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Šiuo metu rašau knygą / monografiją, kurioje norėdamas suprasti Teisės krizės, kurioje dabar gyvename, priežastis, grįžtu prie fundamentalių Teisės klausimų: Kas yra Teisė? Iš kur ji atsirado? Kas ją padaro Teise? Kodėl mes turime pareigą jos laikytis? Ar ji nevaržo mūsų laisvės ir teisių? Kokia Teisė yra teisinga? Gal mes į sudėtingus Teisės klausimus ieškome pernelyg paprastų atsakymų, kurie negali paaiškinti įvairiapusės Teisės esmės ir praktikos? Ar Teisės supratimo ir aiškinimo procese įtraukiame visiškai nereikšmingų „autorių“, „teorijų“, „sąvokų“, „terminų“, „idėjų“, „metodų“, taip „užteršdami“ Teisės turinį, kas tinkamus ir aiškius atsakymus Teisėje daro negalimais? Gal mes, ieškodami paprastų atsakymų, praradome gebėjimą pažinti sudėtingus dalykus? Pamatinių Teisinių idėjų identifikavimas bei jų realistinė analizė yra pirminis žingsnis link teisingos bei intelektualios teisinės diskusijos apie teisingą ir veikiančią Teisę. Knyga turi būti geros diskusijos pradžia.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Baigęs rašyti savo knygą, pirmiausia noriu susipažinti su Salomėjos Jastrumskytės „Sinestezijos estetika“. Estetika man – ypatinga domėjimosi sritis, kuri leidžia pailsėti nuo praktinės realybės. Estetinio žvilgsnio, refleksijos, etikos, saviraiškos laisvės filosofinio lygmens ribų nesuvokimas ar jų nebuvimas man sukelia ir nepažinimo baimę, ir naujų atradimų grožį.

Pirmoji Valdo Aušros knyga – 2013 m. anglų kalba išleista jo disertacija „Ateik, Viešpatie Jėzau!“: Rytų ortodoksų antropologinės kristologijos pažadas šiuolaikinei teologijai“ („Even so, Come, Lord Jesus!“: The Promise of Eastern Orthodox Anthropological Christology for the Contemporary Theology“), dedikuota mylimoms moterims – mamai, krikšto mamai ir žmonai.

Kasdienybėje kunigui įprasta klausytis, žmonės kreipiasi psichologinės pagalbos, todėl knygoje „Pakvietimas: ateik, o Viešpatie, į mano rojų“ (2019) tarp eilėraščių nugulė ir pamokslai, ir apmąstymai bei fotografijos. Rinkinius „Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai“ (2016), „Chronos ir Kairos: eilėraščiai ir apmąstymai“ (2022), „Kas buvo užrašyta vakar“ (2022) galima vadinti sakralinės poezijos forma. Tai lyg išsikalbėjimas, susikaupimas, egzistencinių klausimų apmąstymas, padėka už šį pasaulį, kiekvieną jo akimirką, iš pačių sielos gelmių spinduliuojanti meilė.

Laisvalaikiu labai mėgstantis žvejoti, fotografuoti, gaminti maistą dr. Valdas Aušra sako: „Juk pirmiausia mes esame žmonės, asmenys, tik vėliau kunigai, rašytojai. Gražu, kai žmogus gali daugiau, nei vien tik atlikti savo kasdienes pareigas. Vienam žmogui paukščio skrydis yra kelios akimirkos ore ir laike, tai yra chronologinis įvykis, o kitam – dangaus ženklas, didis virsmas. Literatūrine kalba užfiksuoti įvykiai ir faktai skamba ir atrodo kitaip. Mano giliu įsitikinimu, gebėjimas kurti yra mūsų atvirumo Dievui išraiška. Tai Dievo mums duotų talentų dalinimosi su kitais išraiška.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga yra ta, kuri praturtina skaitytoją: žiniomis, gilesniu pasaulio ir savęs supratimu, padidina skaitančiojo emocinę, psichologinę ir dvasinę harmoniją bei brandą. Kuri suteikia pasimėgavimą, džiaugsmą ir visokeriopai praturtina skaitytoją.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Manau, kad tokių knygų yra labai daug. Pastaruoju metu mane sudomino išeivijos lietuvių moterų rašytojų knygos. Tai Jundos Vaitkės romanas „Emigrantės“, kurį išleido „Kauko laiptų“ leidykla 2022 metais. Jame gyvai ir turtinga kalba aprašomas JAV emigrančių gyvenimas ir kasdieniniai iššūkiai. Kita – Nijolės Marytės Šerniūtės tik ką „Slinkčių“ leidyklos išleistas romanas „Vilkų kampo Eliza“, pasakojantis apie giminių, šeimų, lietuvininkų ir žemaičių likimus, nukeliantis į XIX a. pasienio su Klaipėdos kraštu regioną, labai tinkantis apmąstyti ir giliau suprasti Mažosios Lietuvos kultūrinius ir istorinius niuansus bei pažymėti Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos šimtmetį.

Kadangi esu ir emigrantas, jau ketvirtį amžiaus gyvenantis JAV, ir Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, minėtos dvi knygos šiuo metu yra mano dėmesio centre.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Dar mokykloje (mokiausi Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje) pertraukų metu skubėdavome į mokyklos pusrūsį, kuriame stovėjo stalo teniso stalai. Tinkliukus užkabindavo tik treniruočių ar varžybų metu, tad sustatyti vadovėliai tapdavo jų pakaitalu, o raketes užmiršę atsinešti, mušdavo kamuoliukus naudodamiesi lengvesniais ir mažesniais vadovėliais. Jei gerai atsimenu, vienas iš tokių vadovėlių buvo lietuvių kalbos gramatika…

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Mano atveju jos nėra konkurentės. Net straipsnius noriu skaityti paėmęs atspausdintus lapus į rankas. Paprasčiausiai neskaitau elektroninių knygų.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Knygos mano gyvenime yra labai svarbios. Paauglystėje jas ryte rydavau skaitydamas iki paryčių. Kai kurios taip mane pagaudavo, kad savo kambaryje gesindavau naktinę švieselę likus gal net nepilnai valandai iki laiko keltis, kad nepavėluočiau į mokyklą. Po tokios nakties dažnai pradėdavo kankinti migrena, tad, apsukęs ratelį, sugrįždavau namo, kad išsimiegočiau ir baigčiau skaityti knygą… Tais laikais knygos man atvėrė visai kitokį pasaulį, nei tas, kuriame gyvenome. Mano kartai knygos tapo visų geležinių užtvarų laužytojomis.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Nesu apie tai pagalvojęs. Gal tos, kurią dabar skaitau? Tiesą pasakius, esu nemažai knygų praradęs, kai paskolindavau, o paskui pamiršdavau, kam ir ką esu paskolinęs.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nesenai „Pasaulio lietuvyje“ Dalia Staponkutė pateikė mūsų pokalbį, kuriame papasakojau savo šeimos istorijos trupinius – tiek tėčio, tiek ir mamos pusės, pradedant nuo XX a. pradžios. Jos nuomone, turėčiau rašyti šeimos istorinį-kultūrinį-nuotykių romaną. Gal…

Asmeniškai mano biografija? Nesu apie tai galvojęs. Tikriausiai tai būtų knyga apie transformacijas ir pokyčius. Gal saviugdos knyga? Bet ji būtų nuobodi. Nuotykių ir kelionių knyga? Tik iš dalies. Knyga apie pasaulio lūžį: tiek pasaulio, tiek asmeninio? Taip. Apie tai, kaip lūžyje atsiranda vietos ir galimybių gimti kažkam, kas kokybiškai kita. Apie tikėjimo galią pakeisti žmogų ir aplinką.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Nuo jaunystės mane traukė britų ir amerikiečių bei vokiečių grožinė literatūra. Kiek vėliau – rusų klasika. Vėliau atradau Pietų Amerikos rašytojus. Dabar – Japonijos.

Kokią knygą rašote šiuo metu?

Šiuo metu jau spausdinama knygelė vaikams, kurią pavadinome „Geltonas katinas, bet ne cepelinas“. Surinkau dvylika pasakojimų apie mūsų namų gyventojus – tris katinus ir vieną juodą šunę. Nieko neišsigalvojau, visos istorijos labai tikros. Na, gal tik mano interpretacija. Dailininkė Rūta Ona Čigriejūtė pateikia savo iliustracinę tų istorijų interpretaciją. Knygą leidžia „Slinkčių“ leidykla. Esu surinkęs krūvelę eilėraščių, kurie turėtų išeiti kitais metais atskira knygele. Ir su „Eglės“ leidykla perleidžiame 2019 m. išleistą eilėraščių vaikams knygelę „Kokios avys skraido“. Šį kartą kartu su tekstų vertimais į anglų kalbą. Eilėraščius išvertė mano parapijietė, Klaipėdos sukilimo vadovo Jono Budrio-Polovinsko anūkė Živilė Šilgalienė.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Be eilėraščių knygų, šiuo metu skaitau tris romanus. Pripuolamai ir pagal nuotaiką. Tai jau minėtas Jundos Vaitkės romanas „Emigrantės“, japonų rašytojos Tomoka Shibasaki „Pavasario kiemas“ ir amerikiečių rašytojos Susan Fromberg Schaeffer istorinis romanas „The Snow Fox“ apie Japoniją. 

Na tai kas…

Na tai kas kad jau rankos dreba
Na tai kas kad ir kojos nelaiko
Kad vaikystės kiškio kopūstai
Burnoje švelniai skonį skleidžia

Na tai kas kad šio ryto pusryčiai
Lyg sudžiūvusio šiaudo skonio
Ir visai nesvarbu kad neatmenu
Kas tas šienas ryte kur valgiau aš

Na tai kas kad vardus supainioju
O ir veidus lyg migloj prisimenu
Man širdis vis dar tyliai primena
Artimi jūs visi man esate

Na tai kas kad jau greitai skirsimės
Tai ką turime reikia papasakot
Graudžiai baigias gyvenimo pasakos
Tai ką mylime – brangiau už ašaras

Valdas Aušra
2023 m. gruodžio 2 d.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kiekvienam knygos vertė skirasi. Be to, priklauso ir nuo aplinkybių. Galbūt viena knyga vertinga kaip puikus laiko praleidimas, kita – kaip žinių šaltinis, dar kita – dėl meninės vertės. Be to, ir pats žinau, kad vienu gyvenimo laikotarpiu vertinga buvusi knyga po keliolikos metų jau nepadaro jokio įspūdžio. Bendrąja prasme sakyčiau, kad man vertinga knyga ta, kuri keičia mane, plečia mano supratimą apie pasaulį ir kitus žmones. Nors skamba tai, žinoma, snobiškai.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomendacijos – vienas sunkiausių dalykų, nes juk skiriasi skoniai, skiriasi tai, ko norima iš knygų. Tarkime, man atrodo, kad rimtosios literatūros gerbėjai turėtų nepraleisti tokių knygų kaip Olgos Tokarczuk „Jokūbo knyga“, W. G. Sebaldo „Austerlicas“, Roberto Bolano „2666“, Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Negrožinių knygų skaitytojams labai rekomenduoju puikią Patricko Raddeno Keefe’o „Nieko nesakyk. Kruvini įvykiai ir susitaikymo paieškos Šiaurės Airijoje“. O jei dar panirsime į išleistas anksčiau, galo nebūtų matyti… Dar bibliotekos darbuotojams siūlyčiau paskaityti knygą „Gyvenimas tarp knygų“, kurios autorės kalbino įvairių sričių, profesijų žmones apie jų asmenines bibliotekas – vartant, skaitant šią knygą išties galima panirti į knyginių svajonių pasaulį, kuriame literatūra – ne gyvenimo papildymas, bet galbūt išties tikrasis gyvenimas.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Pamenu tik tai, kad kelis kartu sunkesnėmis knygomis teko prispausti vinilinių plokštelių vokus, kurie atkeliavo paštu smarkiai sulamdyti. Puikiai tam tinka – kuo sunkesnės, tuo geriau.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Iš pradžių atrodė, kad elektroninės knygos išties gali išstumti spausdintas, tačiau po didelio šuolio pradžioje matome, kad visos šios spėlionės nepasitvirtino. Lygiai kaip dabar smarkiai populiarėja audio knygos, kurios irgi, esu tuo tikras, neišstums nei elektroninių, nei popierinių knygų. Manau, kad nemažai skaitytojų renkasi formatą pagal tai, kuris tuo metu patogiausias. Tarkime, aš jau seniai keliaudamas imu elektroninių knygų skaityklę, nes užima mažiau vietos, keliaudamas galiu rinktis, kokią knygą skaitysiu priklausomai nuo nuotaikos, dažnai elektronines knygas renkuosi ir skaitydamas knygas anglų kalba – per porą minučių knyga atkeliauja pas tave. Keliaujant, judant patogus ir audio formatas. Tačiau patogiam, jaukiam skaitymui niekas nepranoks senų gerų popierinių knygų.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Be jokių abejonių, kiekviena karta turi savo santykį su knygomis. Ir vis kalbama, kad jaunesnė karta knygų skaito mažiau, tačiau tai irgi natūralu – tiesiog dabar yra kur kas daugiau laisvalaikio pasirinkimų, nei anksčiau. Kita vertus, Frankfurto knygų mugėje kasmet skelbiant duomenis vis konstatuojama, kad tikrai situacija nėra tokia bloga ir jaunimas skaito, kad skaitymas vėl tampa madingas. Žinoma, man augant knygos buvo labiau dėmesio centre – aplinkui visi skaitė, geros knygos būdavo deficitas, mano tėvai, giminės irgi buvo aistringi skaitytojai. Manau, kad mūsų kartai knygos buvo viena svarbiausių, esminių laisvalaikio, augimo, tobulėjimo, pasaulio pažinimo priemonių. Natūralu, kad dabar kitaip.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Paprastai skolinu visas knygas, jei žinau, kad jas atgausiu atgal (aišku, yra knygų, kurių antrą kartą neskaitysiu, tad jas mielai ir dovanoju). Tačiau yra kai kurios knygos, kurios kelia labai stiprius asmeninius prisiminimus, sentimentus, tad nenorėčiau paleisti jų iš namų. Taip pat yra keletas knygų su jų autorių autografais ar dedikacijomis, jas irgi skolinčiau su įtarimu. Tarkime, abejoju, ar kada pavyks dar gauti Karlo Ove Knausgaardo autografą.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Kam ji būtų įdomi? Norėtųsi, kad būtų kažkas panašaus į Roberto Bolano „Pašėlę detektyvai“, bet, matyt, laimei, nė iš tolo gyvenimas į tai nepanašus, ir toks gyvenimas skaitomas smagiau, nei patiriamas. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Neskirstau autorių pagal jų tautybę, kilmę. Taip, vienu metu labai domėjausi Lotynų Amerikos literatūra, buvau įkritęs ir į Vidurio Europos literatūrą, kuri, mano manymu, nepelnytai sulaukia per mažai dėmesio. Tačiau visgi paprastai domina konkretūs autoriai.

Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Tiek gerų knygų parašyta, tik spėk perskaityti, tad planų rašyti savo knygą tikrai kol kas neturiu. Bet knygoje būtų melancholijos, o kartu ir būtinai humoro, gyvenimą keičiančios meilės muzikai ir knygoms, bandyčiau užčiuopti tai, kas kasdien praslysta, prateka pro pirštus nepastebimo, o tik pajaučiamo. Būtų kelionių, Meksikos smėlių, Patagonijos ledo ir Mustango kalnų. Ir dar būtinai kur nors sukiotųsi šuo. Ir jau dabar skaitydamas visa tai suprantu, kad nelabai pavyktų tokią knygą parašyti. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Kaip ir visuomet, skaitau keletą knygų vienu metu. Kadangi rengiu apžvalgas portalui 15min.lt, skaitau nemažai naujienų, išleistų pastaruoju metu. Štai prieš atsakydamas į klausimus pabaigiau mano labai mėgstamo rašytojo Roberto Bolano apsakymų rinkinį. Taip pat skaitinėju knygą apie drone muzikos atsiradimą – Harry Sword „Monolithic Undertow“, artimu metu ketinu imtis naujojo Salmano Rushdie romano, susitikimas su kuriuo Frankfurto knygų mugėje labai įkvėpė.

Jurgita Jasponytė: „Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria. Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja.

Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Folkloras man svarbus todėl, kad tai seniausi sakytinės kultūros tekstai, tam tikra forma pasiekę ne tik mus, bet ir anksčiau kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse.

Man asmeniškai praeito šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė gali būti subjektyvi: vertinga knyga yra ta, kuri šiuo metu yra tau aktuali, kurioje randi reikalingų žinių, patiri skaitymo malonumą, galima ir terapinė funkcija. Kita vertus, yra ir objektyvesni knygos vertės kriterijai, kurie apima jos išliekamąją vertę lemiančias temas, raiškos priemones ir t. t. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojai taip pat yra labai skirtingi ir skirtingų interesų žmonės, todėl nelengva sugalvoti knygą, kurią rekomenduočiau. Be to, paprastai norisi rekomenduoti paskutinę perskaitytą arba šiuo metu skaitomą knygą. Tačiau, nenorėdama užbėgti klausimams „už akių“, paliksiu rekomendaciją pabaigai 🙂

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tikriausiai teko, nors dabar sunku atsiminti konkretų atvejį. Štai mano vyras Marius šiuo metu paremia savo išmanaus telefono kroviklį šalia esančia knyga, nes tikriausiai kažkas telefone yra sulūžę ir blogai kontaktuoja su krovikliu. Svarbu, kad ta netiesioginė paskirtis nesugadintų knygos.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Turiu vilties, kad skaitmeninės knygos yra greičiau ne spausdintų knygų konkurentės, bet jų alternatyva. Jas neretai renkamasi kelionių atvejais, arba kai popierinę knygą gauti sudėtingiau.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Taip, ko gero, kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Tai neišvengiamai lemia besikeičiantys laikai, besikeičiančios pačios knygos ir jų leidyba. Kažkada knygos vertę didino tai, jog ją buvo sunku gauti. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės – tarkim, spaudos draudimo metai ir pan. Taip pat, jei kadais knyga buvo kultūros ar prabangos ženklas, šiandien knyga gali būti labai įvairi vertės prasme ir gana nesunkiai prieinama – tai neišvengiamai keičia ryšį ir požiūrį į knygą.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tikram draugui skolinčiau bet kurią knygą!

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Na, turbūt nebūsiu labai originali, tačiau lengviausiai įsivaizduoju savo biografiją biografijų žanro lentynoje – 929 J Na, gal dar kaip eilėraštį.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Nemanau, kad taip tendencingai skaitau, kad galėčiau išskirti mėgstamiausią šalį, kalbėdama apie rašytojus. Skaitau įvairią literatūrą. Tik gal tam tikrais gyvenimo tarpsniais skaitau daugiau vienos ar kitos šalies autorius. Tai nulemia atsitiktinumai, kintantys interesai, šiandienos aktualijos, įvykiai. Šiuo metu, tarkim, paskaitau daugiau ukrainiečių poezijos, šį bei tą išverčiu. Ir tas dėmesys, žinoma, sąlygotas tenai vykstančio karo. O pati ukrainiečių poezija yra tapusi tam tikra emocinės informacijos pernešėja, skleidėja.

Kokią knygą rašote šiuo metu?

Dabar sudarinėju savo trečiąją poezijos knygą. Iki išeinant knygai nenoriu pasakoti, apie ką ji. Tarsi apskritai mokėčiau papasakoti, apie ką yra poezija 🙂

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Simono Daukanto raštų pirmąjį tomą. Ką tik baigiau „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir pradėjau „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kadangi nuosekliai iki šiol nebuvau S. Daukanto raštų perskaičiusi, nusprendžiau tai padaryti. Juolab, kad man iš tiesų šis skaitymas teikia malonumą – pradedant autoriaus vartojama kalba, baigiant mums mažiau žinomais ar primirštais faktais ir jų interpretacijomis.

Štai, kad ir pasakojimas apie Vilnios naujosios vagos atsiradimą ir kalno perkasimą: „Kaipogi tuojau pilis ant to kalno, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė [Gediminas], kurias norėdamas aptvirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas minavoja: „Kapt y bys pašol w Wilniu gary kapac̒ – eitum tu į Vilnių kalno kasti!“ Gediminas tą naują vietovę pramane Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vilkus, kurie lieknuose kūkyklas turėjo.“

Linkiu gero skaitymo ir atradimų

Pristatydama savo fotografinius Vilniaus dienoraščius menininkė sakė: „Buvau įsimylėjusi senojo Vilniaus kiemų faktūras ir žmones, su kuriais bendravau. Niekada nedirbau pagal užsakymą – juk tai tokia didžiulė atsakomybė… Visada fotografavau sau ir tik sau.

Žvelgdama šiandien į šias fotografijas, viską labai gerai atsimenu: bičiulius ir jų balsus, mūsų nuotaikas ir pokalbius. Tačiau nostalgijos tam nejaučiu – aš nesidomiu praeitimi. Vis dėlto, tose nuotraukose „sutikti“ senus pažįstamus ir bičiulius yra gera. Ir ne tik man pačiai. Jau šiais laikais surengtose parodose mačiau, kaip žmonės įdėmiai apžiūrinėja šiuos darbus, nors nuotraukų veikėjai jiems yra nepažįstami. Kur čia slypi paslaptis? Manau, kad įdomiausia pati atmosfera, sklindanti tiek iš ano laiko, kasdienių situacijų, žmonių, senojo Vilniaus aplinkos. Kažkada pamatęs mano darbus, kuriuose nesistengiau išvalyti visų dulkių, subraižymų, netobulumų, vienas bičiulis pasakė, kad šios fotografijos – kaip Vilniaus senamiestis ir kaip tas laikas. Ši mintis man labai patiko, todėl iki šiol savo darbus palieku tokius, kokie jie ir buvo. Man tai yra tikra.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – tai kitokio plačiąja prasme pasaulio atradimas, kartu patvirtinantis mano mintis. Nors daug metų beveik neskaitau beletristikos, gera kalba, stilistika, tai yra būtent literatūra (ir geras redaktorius) – labai svarbu. Skaitydama noriu jausti malonumą. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Kokią nors gyvai parašytą apie žmones, meno stilius ir pan., apie tai, kas domintų, bet į ką neturi atsakymų. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, kaip presą fotografijoms išlyginti. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tikrai ne. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Tikriausiai skiriasi, nors daug priklauso nuo namų atmosferos ir paties žmogaus… Negalėčiau atsakyti už visą kartą, bet mano aplinkoje knyga nenustoja būti itin svarbia gyvenimo dalimi. 

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Skolinčiau, tik svarbu nepamiršti, kam paskolinai. 

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Sunku pasakyti. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Nėra vienos šalies, gal labiausiai Vakarų Europa. 

Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?

Kartas nuo karto epizodiniai prisiminimai. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Sándor Márai „Wyznania patrycjusza“, Bob Dylan „Chronicles“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Manau, kad skirtingose knygose kiekvienas atrandame skirtingą vertę, būtent todėl visi autoriai, skirtingi žanrai atranda savo skaitytoją. Jau šešerius metus turiu galimybę stebėti, kokias įvairias knygas skaitykloje #VilniusSkaito kas vasarą renkasi žmonės. Vieni nori atsipalaiduoti nuo darbų ir gyvenimo rūpesčių, tad renkasi lengvesnę literatūrą, meilės romanus ar detektyvus, ir jiems tuo metu tai ir yra vertinga knyga, nes leidžia užsimiršti. Įsimylėjėlis varto poeziją ir ieško poetiško atitikmens savo jausmams išreikšti. Kiti knygose semiasi žinių, ieško pažinimo. Man vertinga knyga atrodo keliais atvejais. Pirmuoju – kai kažką naujo, vertingo sužinau ar atrandu sau, dažniausiai tai būna negrožinės knygos ar kažkurios srities, kuria tuo metu domiuosi, knygos. Antruoju – kai knyga sužavi savo meniniu išpildymu, netikėta forma, turtingu tekstiniu audiniu, įdomiomis mintimis. O kartais užtenka tiesiog pagaulios, gerai sukaltos istorijos, kad knyga sukeltų pozityvių emocijų ar tiesiog įkvėptų, sujaudintų. Mano vienas bičiulis tiek knygoms, tiek filmams be estetinio, meninio aspekto, taiko dar vieną labai svarbų reikalavimą – kad meno kūriniai suteiktų naujų minčių, impulsų, kad jie kažką pakeistų tavo gyvenime, net jei labai nedaug, nes kitaip – kokia viso to prasmė? Manau, kad yra tame tiesos, tik aš gal ne tokia kategoriška, nes dažnai knygomis mėgaujuosi esamuoju laiku, jas skaitydama ir būtent dėl pačio teksto grožio, net jei po kelių mėnesių sunkiai prisiminsiu, apie ką tas literatūrinis srautas apskritai buvo. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Mūsų – mano ir kolegių Astos Lipšaitės ir Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės – išleistą knygą „Gyvenimas tarp knygų“ (kaip tik gruodžio pradžioje pačios išleisime atnaujintą šios knygos leidimą kietu viršeliu). Šioje knygoje mums pavyko pakalbinti įvairių kartų ir profesijų su knygomis susijusius žmones: nuo vaikų iki į devintą dešimtį įžengusių herojų, nuo rimtų bibliofilų, kolekcininkų iki mokslininkų, rašytojų, knygininkų, vertėjų ir šiaip knygas mylinčių žmonių, kuriems knyga yra labai svarbi jų gyvenimo dalis. Tai ne tik galimybė pasižvalgyti po šių žmonių asmenines bibliotekas, knygynus, nes knygoje daug nuostabių nuotraukų, bet taip pat sužinoti, kokią misiją, prasmę jie mato rinkdami knygas ar dirbdami su jomis, kokias knygas jie vertina šiame knygų ir technologijų pertekliaus amžiuje ir kaip knygos praverčia jų kasdienėje veikloje, darbuose. Kalbindama visus šiuos knygos herojus aš pati buvau stipriai nustebinta, kaip skirtingai galima rinkti savo bibliotekas ir kaip skirtingai žmonės išreiškia savo meilę knygoms, kokią skirtingą reikšmę jie joms suteikia. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Labai dažnai. Mūsų namuose knygomis apstatyti visi kampai. Man knyga dažnai atstoja kavos padėkliuką, o kartais ir visą staliuką 🙂 Vaikai kažkada iš knygų buvo pasistatę laiptus, kad pasiektų knygas, esančias aukštesnėse lentynose 🙂 Gavo velnių už tai, kad lipa ant knygų, bet kartu suprantu, kad mūsų namuose yra tiek knygų, kad vaikams jos beveik tolygios žaislams, lego kaladėlėms, iš kurių galima pasistatyti taip pat beveik viską.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Taip ir ne. Žinau, kad tai amžina ir labai aktuali diskusija, bet girdėjau, kad pasaulyje pastebimos labai įvairios tendencijos. Kad yra nemažai šalių, kur visgi vėl labai padidėjo būtent popierinių knygų paklausa. Aš noriu tikėti, kad popierinė knyga visgi neišnyks, nes tai nėra vien tekstas/turinys. Tai ir ritualas, ir popieriaus šiugždėjimas, ir kvapas, ir bent jau man knygomis užpildytos lentynos yra pati gražiausia namų dekoracija ir interjero akcentas. Skaitmenines knygas žmonės skaito dažniau tuomet, kai keliauja, neturi kur laikyti daug knygų, kiti patikusias skaitmenines knygas nusiperka ir atspausdintas popieriuje, kad turėtų kažkur greta, savo bibliotekose. Noriu tikėti, kad visada popierinė knyga bus pirmoje vietoje, o visi kiti formatai – tik patogesnio jų naudojimo alternatyvos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad ryšį su knyga įtakoja ne karta, o aplinka ir šeima, kartais geras mokytojas. Mano šeima gal ir nebuvo labai skaitanti, bet turėjom ir vaikiškų knygų lentynas, ir suaugusiųjų. Gal jų nebuvo labai daug, bet „užsikabinimui“ užteko. Būtent mamos lentynose atradau Kamiu, Nyčės raštus, Bulgakovą, Mačernį. Vyresnėse klasėse jie visi buvo mano dievukai. Mačiau, kaip retomis knygomis mama dalindavosi su draugėmis, kaip jos keliaudavo iš rankų į rankas per pusę miesto. Visada turėjom nustatytas taisykles, kiek puslapių reikia perskaityti kiekvieną dieną. Manau, kad kiekvienoje kartoje yra skaitančių ir neskaitančių. Tačiau viskas prasideda šeimoje. Mano vaikai yra pačios jauniausios kartos, bet jie skaito labai labai daug. Jų draugai, klasiokai – gerokai mažiau. Aš jau net pykstu, kad net per daug, nes bijau, kad akis susigadins tokie jauni (jiems dar tik 6 ir 8 metai) ir neturės ką veikti mokykloje. Tikiu, kad ta meilė knygoms pasiliks ir ateityje, nes jie jau žino, kokių nuostabių dalykų galima jose surasti. Su knygomis mes kuriame šeimos ritualus, tradicijas, kartu einame į biblioteka, po to – kur ledų sulaižyti. Knygos yra neatsiejama mūsų visos šeimos gyvenimo dalis. Todėl aš nežinau, ar egzistuoja kartų ryšiai su knygomis, bet žinau, kad egzistuoja šeimų ryšiai su knygomis 🙂

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Ilgai ieškota ir pagaliau surasta Louis-Ferdinand Céline knyga „Kelionė į nakties pakraštį“. Šiaip aš mielai dalinuosi savo knygomis ir tikrai jų negailiu, bet šitą laikau atokiau nuo svečių akių. Dėl to, kad ji reta, sunkiai randama ir bijau, kad gali negrąžinti. Ir, aišku, dar dėl to, kad esu prisižymėjusi savo pastebėjimų, o man tai labai asmeniška. Taip pat Nyčės raštai, atkeliavę iš mamos lentynų. Tai knyga, kurią skaitydama mokyklos metais tikrai daug ko joje nesupratau, bet kartu manau, kad būtent šio mąstytojo filosofija padarė daug įtakos man bręstant. Kažkada atrastose savo jaunystės užrašų knygelėse esu prisižymėjusi labai daug Nyčės filosofijos minčių, kurias per daug metų laikiau kone savo asmenybės dalimi. Tai vienintelė knyga iš mano vaikystės namų, kurių jau nėra. Todėl man ši knyga brangi ir dėl šio aspekto.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Čia tai privertėte susimąstyti. Šiaip labai nenorėčiau būti įsprausta į vieną žanrą, nes gyvenimas gerokai įvairesnis. Kiekvienoje dienoje netrūksta ir dramų, ir komedijų (ypač auginant vaikus), ir siaubo (čia labiau stebint ir vertinant pasaulio naujienas), ir romantiškos, o kartais labai melancholiškos poezijos, kuria labai stengiuosi užpildyti savo dienas, kad jos taip jau labai stipriai nenugrimztų pilkoje gyvenimo prozoje. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Iš įvairių šalių, regionų turiu mylimų autorių. Norėčiau sakyti, kad Lotynų Amerika visada kažkaip gerai nuteikia ir daug įdomių autorių turi, bet tikrai meluočiau. Nes lygiai taip pat mėgstu Prancūzijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos rašytojus, skandinavus, puikių autorių yra iš Amerikos, Azijos šalių ir t. t. 

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Nerašau, nes šiaip nesu rašytoja. Esu labiau literatūrinių projektų organizatorė. Buvo kažkada galvoje idėja kartu su vyru parašyti knygą apie gyvenimą kartu iš skirtingų perspektyvų: kaip tas pačias situacijas mato, vertina vyras ir moteris, vos ne dienoraščio principu. Bet paskui supratau, kad man reikės labai daug rašyti, o vyras apie tą patį parašys dviem sakiniais 🙂 Nes tokie jau tie vyrai, mažakalbiai. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visada vienu metu skaitau po kelias knygas. Organizuoju literatūros festivalį, taip pat kiekvienais metais esu kviečiama į įvairių knygų rinkimų komisijas, tad stengiuosi paskaityti lietuvių autorių knygas, į kurias verta atkreipti dėmesį. Šiandien kaip tik prie mano fotelio – pora naujų poezijos knygų: Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ ir Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“. Taip pat baiginėju Gonkurtų premijos laimėtojos Brigitte Giraud knygą „Gyvenk greitai“. Na ir dar iš negrožinių šiuo metu ant mano stalo – nauja architekto, urbanisto Jan Gehl knyga „Miestai žmonėms“.