Minčių galerija

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga ta, kuri tau padeda emociškai, intelektualiai, suteikia žinių. Aš manau, kad net ir meniškai vidutiniška knyga žmogui gali būt vertinga, jeigu tuo metu jam padėjo užmiršti slegiančius rūpesčius, jis sutvirtėjo ją perskaitęs. Ir visai nesvarbu, kad po pusvalandžio nieko galvoje neliko. Bet yra ir pavojingų knygų, kurios skaitančiajam sujaukia protą, jis tampa jų vergu, ir tada jokia kita tiesa jam nebeaktuali. Todėl aš labai įtariai žiūriu į visokias „psichologines“ knygas. Geroje grožinėje literatūroje psichologijos yra kur kas daugiau ir įtaigiau pateiktos, nei tose „iš gyvenimo patirčių“ teorijose prisapaliota.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nežinau, nes kiekvienas bibliotekos darbuotojas turi savo skonį, savus interesus. Manau, kad šiuo atveju yra svarbiau, kad jis apskritai skaitytų ir domėtųsi literatūra, naujienomis. Gero bibliotekininko priedermė turėtų būti pirmiausia peržvelgti kultūrinę spaudą, pasidomėti, kas rašoma apie naujausias knygas, nes, tikėtina, kad tuoj tuoj į jo darbo stalą pasibels skaitytojas ir pasiteiraus: kas naujesnio, gerbiamasis ar gerbiamoji? Geras bibliotekininkas taip pat privalo sekti literatūros naujienas, žinoti pagrindinius šio lauko įvykius ir neklaidinti skaitytojų nei apie knygas, nei apie jų autorius.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Neatsimenu. Gal vaikystėje, kai dar nelabai mokėjau skaityti ir man knygose tarpeliai tarp žodžių atstodavo tarsi kažkokias upes, kažkokius takus, kuriuos aš tušinuku vedžiodavau. Keletą taip subraukytų knygų turiu ir dabar. Šiek tiek gėda, bet guodžiuosi tuo pasakymu, kad kas vaikystėje plėšydavo knygas, tas suaugęs bus rašytoju ir panašiai. Kažkiek tiesos yra 😊

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Iš dalies taip, bet tik iš dalies. Knygų mugių lankytojų skaičius nemąžta, ir tikrai jie ten ne vien į renginius ateina, daugelis iš ten grįžta nešini įsigytomis popierinėmis knygomis. Tad, manau, spausdintų knygų laikas dar tęsis. Aš, kaip skaitytojas, irgi esu joms ištikimas, man knyga turi turėti kvapą, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, kad ir koks tas kvapas (gali būt net pelėsių, jeigu sena knyga) bebūtų.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Žinoma, kad turi. Juk buvo laikas, kai knyga žmogui buvo ir išminties šaltinis, ir laisvalaikis. Vėliau laisvalaikio formų daugėjo, jos vis daugiau atimdavo žmogaus dėmesio nuo knygos. Pažiūrėkime į knygų metrikas, ten parašytus tiražus, ir beveik viskas tuo pasakyta.

Mano karta – kaip tiltas tarp dviejų krantų: viename krante knygų bado laikai, metas, kai mokykloje apie kompiuterius mokėmės be kompiuterių. Tad buvo knygos. Daliai iš mūsų ir šiandien ta priklausomybė išlikusi, bet gal didesnioji mano kartos dalis bodisi knygomis, jiems neįdomu. Bet kažin ar čia tik kartos dalykai? Pamenu, vaikystėje mano kaimynė buvo uoli bibliotekos skaitytoja, turbūt nebuvo knygos, kurios jinai neperskaitė. Kai po daugelio metų jos paklausiau apie skaitymo įpročius pastaruoju metu, ji man atsakė, kad dabar daugiausiai skaito meilės romanus. O ji buvo istorijos mokytoja… Taigi, čia gal ne tiek kartos, bet pasirinkimo galimybės dalykas. Tuo gūdžiuoju sovietmečiu menkesnis buvo pasirinkimas, tačiau, atmetus ideologinę lektūrą, mažiau buvo išleidžiama lengvesnio žanro knygų…

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Kurios negali įsidėti į kuprinę 😊

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Greičiau poezijos. Bet įvairios, net ir epigramų.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai sunku vieną šalį pasirinkti, tad nenorėdamas kurios nors vienos „nuskriausti“ paminėsiu abėcėlės tvarka tris: Čekija, Norvegija, Sakartvelas.

9. Kokią knygą rašote šiuo metu?

Poezijos knygą. Panašu, kad joje bus daug gyvenimo ir mirties.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Užtaikėte mane beskaitantį kelias knygas (paprastai visada skaitau dvi: vieną prozos, kitą poezijos): Gustavo Meyrinko „Golemas“, Mahmoud Darwish „Tapatybės kortelė“ ir Leonardo Gutausko „Petriukas debesėlis“. Iš to trejetuko dvi susijusios su mano, kaip leidėjo, užmačiomis.

1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga? Kur slypi knygos vertė?

Kiekviename gyvenimo etape man vertingiausia būdavo vis kita knyga. Vaikystėje tai buvo Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“, kurį man deklamavo senelis, o vėliau skaičiau pati: jame tilpo visas mano keturmetės pasaulis ir viena pirmųjų pamokų, išmoktų kartu su Rudnosiuku, kad skaitymas prasideda nuo abėcėlės, o ne nuo akinių.

Studijų metais vertingiausios buvo chemijos knygos ir anatomijos atlasai, vėliau – meną, reklamos psichologiją ir komunikaciją nagrinėjančios knygos, o tarp darbų – grožinė literatūra.

Man vertingiausios tos knygos, kurios ne tik moko, bet ir auga drauge.

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti Bibliotekos darbuotojams?

Tokią, kurią bibliotekininkai patys perskaitę norėtų rekomenduoti skaitytojui.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Fotografuojant knygos dažnai tampa pakylomis ar atramomis nelygiems objektams, kurie vis kažkodėl nusprendžia griūti iš kadro.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Turiniui formatas konkurencijos neturi. O man pačiai popierinė knyga visada artimiausia.

5. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tos, kuri ne mano.

6. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Kiekvienoje kartoje gyvena labai skirtingi žmonės – vieni knygą renkasi kaip kasdienę laisvalaikio formą, kiti labiau linksta į greitesnį, fragmentišką turinį.

Mano aplinkoje knyga visada buvo susijusi su laiko pojūčiu, minties pločiu ir gyliu.

7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Detektyvas apie tai, kur pradingsta mano laikas.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Knygas visada rinkdavausi pagal pajautimą ir rekomendacijas, niekada – pagal autoriaus kilmę. Mėgstamiausiųjų sąraše yra ir britų, ir amerikiečių, ir prancūzų, ir lietuvių kūrinių.

Pastaruoju metu daugiau skaitau profesinę literatūrą, todėl autoriaus kilmė tampa svarbi tiek, kiek tam tikrose šalyse giliau plėtota specifinė tema.

9. Jei pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Apie drąsą imtis darbų, apie kuriuos nieko neišmanai. Pavyzdžiui, kaip rašyti knygas.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

J. Klietkutės „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“.

„Padedu atrasti tiksliausius žodžius, mokau įtaigaus viešojo kalbėjimo. Neužtenka būti geru specialistu ar padaryti kažką gero, reikia mokėti tiksliai ir tinkamai tai perduoti, – dabartinę savo veiklą apibūdina Neringa Bliūdžiūtė. – Šiandien visiems mums daugiau ar mažiau įtaką daro socialiniai tinklai, rašome žinutes, bendraujame el. paštu. Vis dėlto dažnai kartoju, kad niekas neatstos tiesioginės kalbos, pokalbio vienas su vienu galios. Tokia bendravimo forma pati paveikiausia. Gaila, kad mes ją vis dar nepakankamai išnaudojame – gal trūksta laiko, gal noro, nes viešajai kalbai reikia ruoštis.“

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Jei tai profesinė knyga – ta, kuri suteikia naujų žinių ar pateikia įdomų vertinimo kampą. Grožinės literatūros knyga – ta, kuri įtraukdama augina.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Aš manau, kad bibliotekos darbuotojams jau nieko negaliu rekomenduoti, nes jie perskaitę knygų daugiau už mane ir galėtų parekomenduoti man. Aš gal rekomenduočiau darbuotojams niekada nebijoti pasiūlyti knygų kitiems, net jei jie neprašo patarimo.

O visiems kitiems rekomenduoju tiesiog daugiau skaityti, ir tarp tų knygų tikrai atrasite savas. Ne visos knygos turi būti geros, taip juk ir pamatome skirtumus, atsirenkame, kas mums tinka, patinka. Kartais knyga tiesiog netinkama tuo metu. Pavyzdžiui, knygą „Mažas gyvenimas“ skaičiau sudėtingu gyvenimo etapu, ji labai tiko ir rezonavo tuo metu. Bet jos nė už ką dabar nenorėčiau skaityti.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Tikrai taip – vis pasidedu knygas kaip pakylą kompiuteriui, kai reikia vesti nuotolines paskaitas ar mokymus.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man – ne, nes aš labiau mėgstu popierines. Nemėgstu skaityti knygų ekrane, bet mėgstu knygas perklausyti audio formatu (profesines) ir tada, jei „kabina“, nusiperku ir popierinę. Kad ir pati atidžiau perskaityčiau, ir su kitais pasidalinčiau.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nežinau, ar galiu kalbėti visos kartos vardu, bet tikiu, kad mano bendraamžiai labiau mėgsta popierines knygas, ne audio ar skaitmenines. Mūsų kartai knyga – kažkas ypatingo, o skaitymas – potyris, kurio niekur kitur negausi, informacija, kurios niekur kitur negausi. Bet dabar informacijai jau turime kitų, greitesnių ir kartais aktualesnių, formatų. Potyrius kuria ir filmai. Tačiau skaitymas turi lėto laiko potyrį, kuris labiausiai atitinka realų gyvenimo tempą. Knygose per pusvalandį neprabėga pusė gyvenimo, laiko tėkmė atpažįstama, gali ją pajausti. Filmuose viskas vyksta greičiau, kitaip konstruojamas poveikis. Tad aš manau, kad knyga labiausiai atitinka natūralų gyvenimo ciklą, į kurį pasinėrus skaitydamas savu tempu gyveni herojaus gyvenimą.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Tos, kurią braukausi ir rašausi šalia savo mintis.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Manau, visų gyvenimus galima aprašyti daugeliu knygų žanrų, nes juose visko yra. Tai būtų tiesiog rašytojo pasirinkimas, ką nori atskleisti. Man atrodo, kad tiesiog gyvenu gyvenimą, kuris man įdomus ir brangus.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Nesirenku pagal šalį, bet dažniausiai knygas perku būdama užsienyje, kai skiriu laiko pabuvimui knygynuose. Peržiūrėjus įsimintiniausius – tai JK, Portugalijos, Amerikos ir, žinoma, Lietuvos, rašytojai.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką bus jūsų knyga?

Kol kas nerašau. Bet jei ir rašyčiau, sužinotumėte, kai jau būčiau parašiusi.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Jolantos Donskienės sudarytą „Donskis yra Donskis“, kurią tikrai reikia skaityti mažais kąsneliais, ir Bill Bryson knygą „Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą“. Bet mane iki šiol pasiveja vasarą patirtas džiaugsmas skaitant Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Buvau, matyt, pasiilgusi paprasto žodžio meistrystės ir jais kuriamos šviesos.

Pastaraisiais metais svarbią architekto kūrybos dalį užima memorialiniai objektai. „Tai sritis, leidžianti architektūrai įgyti gilų, simbolinį turinį, kalbėti visuomenei svarbiomis temomis. Kita vertus, tokiems projektams būtinas ne tik profesionalumas, bet ir vidinė branda, jautrumas, atsargumas, nes tenka prisiliesti prie žmonių prisiminimų ir sudėtingų emocijų,“ – sako Gintaras Čaikauskas. Bendradarbiaujant su skulptoriais sukurta M. K. Čiurlionio gimimo vietos įamžinimo kompozicija Senojoje Varėnoje, 1863 m. sukilimo aukų memorialas Gedimino kalne, atminimo ženklas architektui A. Vivulskiui, paminklas laisvės kovotojui J. Lukšai-Daumantui Vilniuje, grafams Tyzenhauzams – Rokiškyje.

Profesoriaus indėlis saugant Lietuvos kultūros paveldą ir šiuolaikinio miesto formavimą įvertintas Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija, jo vadovaujamos studijos darbai pelnė daug apdovanojimų, įvertinimų, diplomų ir padėkų.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga yra ta, kuri keičia mūsų mąstymą, skatina matyti pasaulį kitaip. Architektui tai gali būti koks nors plačiai žinomas, ikoniškas leidinys, pavyzdžiui, Le Corbusier „Towards a New Architecture“, Roberto Venturi „Complexity and Contradiction in Architecture“, bet, taipogi, ir mūsų kartai artima, jauki architektūros profesoriaus Algimanto Mačiulio „Architektūra: trumpa XX a. apžvalga“. Vertė slypi gebėjime įkvėpti, suteikti naujų idėjų, padėti suvokti ne tik kūrybos rezultatų formą, bet ir jų paskirtį, gyvenimo prasmę, kasdienę realybę.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau Donaldo Normano „The Design of Everyday Things“, o iš lietuviškų – Arvydo Šliogerio „Daiktas ir menas“, Sigito Gedos biografines dienoraščių knygas. Tai kūriniai apie kūrėjo dvasinį ir fizinį santykį su pasauliu, kultūra, gyvenimo prasmės paieškomis.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Pastatų maketų gamyboje sunkias knygas teko naudoti kaip klijuojamų detalių prispaudėjus. Tai buvo simboliškas, bet kartu ir praktiškas pagalbininkas kūrybinėse dirbtuvėse, nors iš esmės knyga visada buvo ir bus vienas iš idėjų šaltinių.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skaitmeninės knygos patogios darbui, tyrimams, greitai informacijai rasti. Tačiau spausdintos knygos turi ypatingą materialų poveikį, savotišką žodžiais sunkiai apibrėžiamą aurą. Pastaruoju metu Lietuvoje vyrauja itin aukšta knygų leidybos ir apipavidalinimo kultūra – nuo labai originalios pagrindinės koncepcijos, pasirinkto popieriaus faktūros iki meninio viršelio ir net dažų kvapo. Knygą, kuri jau savaime yra poligrafijos meno kūrinys, rankose laikyti yra nepakartojama estetinė patirtis, kurios ekranas niekada neatstos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mūsų karta, gimusi apie 1960 m., augo, kai knyga tebebuvo vienas svarbiausių kultūros ir žinių šaltinių (apie pasaulio skaitmenizavimą tuo metu dar mažai kas svajojo). Biblioteka namuose –natūralus statuso ženklas, o knyga – langas į pasaulį. Nuo mokyklos suolo gerai žinomų lietuvių autorių klasikų knygos, kiti įspūdingi literatūros kūriniai, tokie kaip Balio Sruogos „Dievų miškas“, Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai“, Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ ir pan., buvo dvasinis ir kultūrinis atramos taškas. O kai kartais tekdavo sirgti ir gulėti lovoje, man asmeniškai „Kareivis Šveikas“ būdavo puiki terapija – suteikdavo gerų emocijų ir leisdavo pasijuokti. Daugeliui mūsų kartos atstovų paliko gilų įspūdį Jacko Kerouaco „Kelyje“ knygos mintys. Anuomet daugumoje šeimų buvo įprasta turėti „Drąsiųjų kelių“ nuotykių serijos knygas, enciklopedijas, didžiulius Pasaulinės literatūros bibliotekos rinkinius, kurie tais laikais atverdavo bent kiek platesnius pasaulio pažinimo akiračius.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Nenorėčiau skolinti specialių architektūros leidinių ar vertingų meninių albumų, pavyzdžiui, architektūros gidų, įvairių profesinių žinynų ar kitų leidinių apie architektūrą. Tokios knygos – kasdienio darbo įrankiai, savotiškos kultūros relikvijos, kurios gali būti sunkiai pakeičiamos. Nors jų puslapiai dažnai būna sudilę, savotiškai „suskaityti“, tačiau tebesaugantys ir tebeteikiantys aktualią visų mūsų gyvenimo kūrybos informaciją.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Tai būtų dokumentinė memuarų knyga, pasakojanti apie kūrybinį kelią, architektūrinių idėjų paieškas, santykį su miestu – tarsi derinys tarp dienoraščio ir iliustruoto kūrybos darbų albumo.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai mėgstu lietuvių autorius: Jurgą Ivanauskaitę, Ričardą Gavelį, Sigitą Gedą, vertinu racionalią Arvydo Šliogerio filosofiją, prasmingas akademiko Romualdo Grigo mintis. Patinka ir lengva eseistika – Juozo Erlicko kūryba, kuri primena, kad gyvenimo realybė ir literatūra neturi būti vien tik rimti dalykai. Taip pat mėgstu Mikko Valtari monumentalius kūrinius dėl jų įtraukiančių istorijų, gilias Umberto Eco mintis, skaitau Haruki Murakami knygas. Vertinu Česlovo Gedgaudo „Mūsų praeities beieškant“, Juozo Šeimio netradiciniam mąstymui nuteikiančias istorines fantazijas, Marijos Gimbutienės, Jūratės Statkutės de Rosales tyrimus, kurie suteikia netikėtą mąstymo apie praeitį perspektyvą.

Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Mano įsteigtos tarptautinės projektavimo įmonės „Architektūros linija“ trisdešimtmečio proga išleidome iliustruotą kūrybos darbų albumą. Kitą, skirtą trisdešimt penkerių metų veiklai pažymėti, jau pradėjome rengti. Ne kartą įvairiose publikacijos esu pateikęs savo sampratą apie architekto profesiją, vietos dvasią, įvairius kontekstus ir miesto architektūrinį tapatumą: kaip kurti erdves, kurios kalba su istorija, kultūra, gamta. Dažniausiai – tai mintys apie mano gimtąjį Vilniaus miestą, jo kaitą, apie tai, kaip architektūra gali tapti gyvenimo atspindžiu bei jungtimi tarp praeities ir ateities.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Peter Zumthor „Thinking Architecture“, o iš lietuviškų – neseniai rankose laikiau Sigito Gedos dienoraščius, įvairius Jono Užurkos istorinius romanus. Vartydamas Nijolės Narmontaitės knygas domiuosi aktorių ir režisierių pasakojimais, nes jie padeda geriau suprasti šios veiklos specifiką, kurios reikia šiuo metu mūsų įmonėje projektuojant naują LRT būstinę.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygų vertė keičiasi, keičiantis žmogui. Vaikui vertingos stebuklinės pasakos, jaunam tėčiui ar mamai – vaikų auginimo patarimai, karjerą darančiam specialistui – įkvėpimo ar patarimų knygos. Vertė keičiasi. Tačiau vienas dalykas nesikeičia – istorijos. Mums visiems, visiems žmonėms įdomios istorijos.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Būsiu nepateisinamai nekuklus ir parekomenduosiu naują savo ir Sakalo Uždavinio knygą „Ofisiniai“. Tai – šmaikščių komiksų apie darbą rinkinys. Lengva apsigauti svarstant, kad komiksai – tai infantilu ar, mažų mažiausiai, neprofesionalu. Viliuosi, kad perskaitę šią knygą galbūt pakeisite tokį požiūrį į komiksus.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Vienuose mokymuose esu pasiūlęs storą knygą apie kokybišką klientų aptarnavimą gintis nuo agresyviai nusiteikusių klientų. Pamenu, kad mokymų dalyviams šis patarimas labai patiko. Iki šiol tikiuosi, kad juo nebuvo pasinaudota. Pats knygas retai naudoju ne pagal paskirtį: jas arba skaitau (pirminė paskirtis), arba naudoju kaip interjero dekorą lentynose (antrinė paskirtis).

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Ne. Viskas keičiasi, knygos formatas taip pat, tai normalu. Skaitmeninė, audio, spausdinta knyga, grafinė novelė – visos šiandien egzistuojančios knygos – drįsčiau sakyti, kilo iš prie laužo pasakojamų akmens amžiaus istorijų. Tas istorijas nupiešti ant urvo sienų tais laikais galbūt buvo didelis pokytis. Bet be to pokyčio mes neturėtume tokių knygų, kokias turime šiandien.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Negaliu kalbėti apie visą kartą, bet augau šeimoje, kurioje buvo vertinamos knygos ir laikas su knyga. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį į knygas. Jaunosios kartos atstovų tarpe taip pat yra užkietėjusių skaitytojų, tačiau yra ir tokių, kurie net spausdintos instrukcijos neatsiverčia.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinu visas, tik atskirame sąraše pasižymiu, kam paskolinau. Esu išmokęs pamoką, kad nepakanka jau paskolintos knygos priešlapyje užrašyti, kam priklauso knyga.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Grafinės novelės.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Pastaraisiais metais atradau daugybę lietuvių autorių: Jaroslavą Melniką, Gabiją Grušaitę, Ramūną Bogdaną, Marių Ivaškevičių – jei minėčiau tik labiausiai įsiminusius. Kone kaskart pradėjęs skaityti naują žinomo ar nežinomo lietuvių autoriaus knygą maloniai nustembu ir didžiuojuosi: kaip puikiai, kokybiškai, unikaliai kuriamos istorijos Lietuvoje.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Ką tik užbaigėme knygą „Ofisiniai“. Artimiausiu metu norėsis pailsėti nuo leidybos. Tačiau idėjos ateičiai jau sukasi mintyse. Viena jų – humoristinė knyga apie vadovavimą.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

„Zen and the Art of Motorcycle Maintenance: An Inquiry into Values“. Tai neįprasto formato Robert M. Pirsig knyga – ji nei apie budizmą, nei apie motociklų priežiūrą. Kiekvienas joje galėtų rasti kažką savito. Aš joje randu daug tėvo–sūnaus santykio ir filosofijos.

Publicistiniuose straipsniuose Erika Drungytė drąsiai gvildena aktualias temas. Jos redaguojamas šiuolaikinį lietuvių ir pasaulio meną bei kultūrą atspindintis žurnalas „Nemunas“ tapo ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos vertybe. Vyriausioji redaktorė grąžino leidiniui pirminį pavadinimo šriftą, formatą. Ji preciziška ir atidi turiniui, mažiausioms detalėms, todėl tekstus papildo stipri vaizdinė dalis – fotografija, grafika. Pasak Erikos Drungytės, vertybes privalu išlaikyti, negalima jomis švaistytis – juk atpažįstame laike įsirėžusius ženklus, pasitikime kokybe, kurios siekiama dešimtmečius. Suburta kūrybinga, ambicinga redakcija išjudina šalies kultūrinį gyvenimą, ir būtent šis leidinys kūrybinio kelio pradžioje labai padėjo daugeliui dabar jau gerai žinomų Lietuvos rašytojų, poetų, prozininkų ir vertėjų.

Už kūrybą, vertimus, aktyvią veiklą literatė pelnė daug prestižinių apdovanojimų. Už publicistiką 2019 m. jai skirta LR Kultūros ministerijos premija, poezija įvertinta B. Brazdžionio, A. Baranausko, S. Nėries, J. Aisčio, E. Mezginaitės, Varpų literatūrinėmis premijomis. Už savanorystės kultūros sklaidą E. Drungytė apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Jau išleistos šešios Erikos Drungytės eilių knygos. Už naujausią – „Bukolikos“ – 2025 m. jai paskirta Maironio literatūros premija. „Ir Kaunas, ir Maironis man labai brangūs. Nuo Maironio prasideda lietuvių kalbos, kultūros, vadinasi, ir tautinės savimonės įtvirtinimas“, – džiaugdamasi įvertinimu sakė poetė.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Ne kartą mąsčiau apie tai, kodėl Biblija, jeigu ją skaitai bent kiekvieną sekmadienį, niekada nesibaigia, nors per metus pakartoji kelis kartus? Taigi vieną ir tą patį teiginį, palyginimą, situaciją gali aptarti vis iš kito žiūrėjimo kampo. Dar daugiau – tos temos yra neišsemiamos. Ir, tiesą sakant, nėra vieno galutinio atsakymo. Tik nuojautos siūlas, kuris paveda kažkuria kryptimi. Tad visos knygos, skatinančios pamatyti daugiabriaunę, tūkstančių viena nuo kitos priklausančių dalių dėlionę, yra vertingos.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Klausiate dėl profesijos? Juk kiekvienas bibliotekininkas yra didesnė ar mažesnė biblioteka. Nedrįsčiau patarinėti. Bet jei klaustumėte, ką verta apskritai perskaityti, tai šalia Naujojo Testamento dar verta nuolat paskaitinėti K. Donelaičio „Metus“ ir Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologiją“.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais panaudoju jų stirtą nešiojamam kompiuteriui pakelti į reikiamą akių aukštį.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Knyga yra knyga, manau, turėtų konkuruoti turinys ir profesionalumas, meninė vertė, ne forma. Bet žmogus greitai atsivalgys ekranų ir popierinis spaudinys bus vertybė dar ir dėl sveikatos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manoji karta dar tęsia susakralinto santykio su knyga tradiciją. Mums asmeninė biblioteka už nugaros virtualios konferencijos ar posėdžio metu nėra tik simbolinis vaizdas, bet iš tiesų svarbus dalykas. Kad ir kaip stipriai šie laikai pakeitė įpročius, skaitymo malonumą išstumdami į periferiją, knyga kaip daiktas mums dar yra nemestinas, saugotinas, gerbtinas.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Nėra tokių dalykų, kurių neskolinčiau draugui. Neprisirišu. Net žinodama, kiek knygų kažkas kažkada negrąžino.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Dabar žanrai nėra stabilūs, jų perskyros pasislinko, kai kurie nunyko arba perkuriami naujai. Tad visko toje biografijoje būtų, visų literatūros rūšių – nuo epo iki lyrikos. Gal mažiausiai – komedijos dramoje.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Absoliučiai nesuvokiamas skirstymas pagal šalis. Yra gera literatūra, prasta literatūra ir puikūs arba nevykėliai vertėjai.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Stengiuosi į vieną sudėti trumpųjų esė, pavadintų kvadratais, rinkinį. Tikiuosi, kad tai bus toks gal kiek keisto skonio, bet valgomas prozos blynas. Rašau šias esė kiekvieną mėnesį, publikuoju žurnale „Nemunas“. Atėjo laikas tekstus inventorizuoti ir pamėginti suprasti, ar galiu pretenduoti ir į kitą, ne vien poetės statusą.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu mėginu įveikti Danguolės Butkienės parašytą subjektyvią sodų meno istorijos knygą „Sodų aistra“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kai atitinka momentinę būseną, emociją ar vietą. Mėgstu keliaujant įsigyti kokią knygą, kuri susijusi su ta vietove, kultūra. Kalbu ne apie kelionių vadovus. Pavyzdžiui, lankantis Vitbyje (Šiaurės Jorkšyras, Anglija) įsigyju kapitono Jameso Cooko biografiją, Ugandoje – vietinio filosofo Jimmy’o Spire Ssentongo satyrą apie ugandiečių kasdienybę, Svalbarde – Christianės Ritter atsiminimus apie saloje praleistus metus, Patagonijoje – tų laikų feministės Florence Dixie kelionės XIX a. įspūdžius, o kai nusileidi Singapūre, kaip nepaskaitysi Kevino Kwano „Crazy Rich Asians“.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Pavyzdžiui, „Lost Japan“, kurią parašė japonologas Alexas Kerras – tai autobiografiniai tekstai apie potyrius gyvenant Japonijoje per 30 metų. Apie japonų kultūrą, istoriją, dabartį ir praeitį.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Be dekoratyvinės paskirties, man sunku sugalvoti dar kokią paskirtį knygoms. O neperskaitytos knygos ir stovi lentynoje ne pagal paskirtį.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Ne. Konkurencija vyksta dėl skaitymo laiko, o ne tarp formatų. Ir ne tarp knygų, o su antraščių skaitymu, tiktokų žiūrėjimu ar podkastų klausymu.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Ko gero, taip. Mano karta tokia pereinamoji – mes matėm ir sovietinio laikmečio knygų trūkumą, ir nepriklausomybės perteklių, dabar jau imam skęsti dirbtiniu intelektu sugeneruotuose tekstuose. Man atrodo, mano kartos žmonės knygas gerbia (gal net per daug) ir jomis tiki. Netgi jei jų nebeskaito.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Visas skolinčiau. Knygos turi būti skaitomos. Nebent neįdomios, nevertos dėmesio neskolinčiau, o pasiūlyčiau kitą.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Neįsivaizduoju. Gal tiktų kelionių aprašymų ir akademinės monografijos hibrido žanras.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Skandinavų (ypač islandų) detektyvų autoriai: Henning Mankell, Arnaldur Indriðason, Ragnar Jónasson, Yrsa Sigurðardóttir.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Su kolegomis ką tik baigėme ir Vilniaus universiteto leidykla išleido mūsų bendrą monografiją apie Lietuvos mokslo periodikos leidybą Lietuvoje. Artimiausiu metu knygų neplanuoju, bet, manau, dar kada grįšiu prie monografijų rašymo.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu Tanos French detektyvą „The Trespasser“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertės matavimas, mano manymu, yra subjektyvus. Kiekviena knyga vertinga tiek, kiek ji atliepia skaitytojo pasaulėžiūrą ar tiesiog atsako į jam tuo metu aktualius klausimus. Galima pradėti skaityti labai rekomenduojamą ar kitaip viešai įvertintą knygą ir greitai ją numesti į šalį tik todėl, kad jos turinys tuo metu yra visai svetimas. Ar knyga yra mažiau vertinga, nes literatūros kritikai jos tinkamai neįvertino? Manau, ji bus vertinga, jei kažką padarė laimingesniu. Todėl nesijuokiu nei iš erotinių romanų žanro, nei iš P. Coelho kūrybos, kaip tai įprasta daryti įvairiuose komentaruose. Kiekvienas kūrinys nusipelnęs turėti savo auditoriją. Žinoma, turi būti kažkokie standartai, pagal kuriuos būtų galima objektyviau vertinti pačią kūrinio kokybę. Mėgstu kiną ir matau daug paralelių su knygomis. Galime eiti į kino festivalius ir pasimėgauti „art house“ kinu, ir galime savaitgalį krimsdami traškučius per televizorių žiūrėti visiškai komercinį Holivudo produktą. Viskam yra ne tik sava auditorija, bet ir laikas. Jei žmogui liūdna ir jis nori pataisyti sau nuotaiką, tai anekdotų rinkinys tuo metu jam bus labai vertingas.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nelengvas klausimas, nes bibliotekos darbuotojai savo rankose turėjo ir geriausius, ir blogiausius kūrinius. Kiekviena knyga – tai kažkieno istorija, ir galiausiai perskaičius daug tokių istorijų gali kilti klausimas, kokia yra mano istorija. Todėl rekomenduočiau paskaityti tai, kas padėtų sugrįžti į save, išsivalyti galvą nuo svetimų minčių. Viena iš tokių knygų galėtų būti Thich Nhat Hanh „Kur auga lotosai“. Tai žinomo budistų vienuolio ir visuomenės veikėjo apmąstymų knyga, kuri gali padėti tai padaryti.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Paauglystėje mėgdavau kurti įvairius objektus iš kartono, todėl mano tėvo XIX a. enciklopedijų kolekcijos tomai buvo puikūs svarmenys klijuojamiems paviršiams prispausti. Tos knygos buvo tikrai sunkios lyginant su šiuolaikinėmis. Jas išlaikydavo tik senovinė spinta.

Kažkada buvau labai pasipiktinęs D. Brown „Da Vinčio kodu“ ir garsiai pareiškiau, kad knyga tinkama tik durims paremti. Bet to nepadariau, nes durims mano namuose to neprireikė.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Tai skirtingos patirtys. Kadangi daug metų užsiimu fotografija, panaši diskusija ilgą laiką vyko apie skaitmeninę ir analoginę fotografiją. Proceso paprastumas prieš proceso patirtis. Vienos knygos suteikia praktiškumo, kai visos namų lentynos gali tilpti į žurnalo storumo įrenginį. Kitos suteikia taktilinius pojūčius verčiant popierinius lapus, matant, kiek dar liko neperskaitytos knygos ar net pieštuku pasižymint svarbias vietas tekste. Praktiškumas dažniausiai laimi, bet tai nėra absoliuti pergalė, nes mums patinka turėti pasirinkimo įvairovę, alternatyvas.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Sunku vertinti iš vienos ar kelių kartų perspektyvos, nes tam reikia surinkti daug duomenų. Savo aplinkoje pastebiu žmones, kurie daug skaito, ir matau, kurie visai neskaito. Knyga dabar turi daug konkurentų, kurie gali pasiūlyti pasyvesnių laisvalaikio pramogų. Po sunkios darbo dienos lengviau įsijungti televizorių ar tiesiog nerti į savo išmanųjį telefoną, nei sukaupti visą savo dėmesį į knygos puslapius. Bet, manau, kad knyga kaip fizinis objektas vis dar turi tą išskirtinę aurą. Gal dėl šio efekto dabar „kiekvienas“ nori išleisti savo knygą. Tai vis dar yra gera priemonė, padedanti formuoti asmeninį įvaizdį. Net 1001-oji patiekalų receptų knyga knygyno lentynoje jos autoriui pridės įvaizdžio balų visuomenės akyse.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Nemėgstu skolinti knygų nei draugui, nei kaimynui. Neturiu retų, kolekcinių knygų, kurias norėčiau labai saugoti. Knyga, kaip greičiausiai ir bet kuris kitas paskolintas daiktas, turi tą pačią problemą – jas tiesiog pamirštama grąžinti. Staiga prireikus tos knygos greičiausiai jau būsi pamiršęs, kad prieš 6 mėnesius ją paskolinai draugui, ir tik tris kartus apvertęs savo namus apie tai prisiminsi. Tai erzina. Net ir dešimties tūkstančių tiražu atspausdinta knyga man yra asmeniška, nes tapo maža mano istorijos dalimi. Bet jei kažkas prašo paskolinti, o aš jau tvirtai žinau, kad ta knyga man neaktuali, imu ir atiduodu ją be jokio gailesčio.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Aš dar per jaunas, kad galvočiau apie savo biografiją, o jos žanras su laiku, manau, vis tiek pavirs į tragikomediją. Nereikia į save žiūrėti per rimtai.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Negaliu įvardinti dominuojančios ar mėgstamiausios šalies, nes knygų geografija tęsiasi nuo Rytų iki Vakarų. Retai prisirišu prie vieno autoriaus kūrybos, laikmečio ar vietos. Viena knyga gali būti autoriaus iš Japonijos, o kita – jau iš JAV. Visada ieškau to turinio, kuris tuo metu atliepia mano išgyvenimus. Gal dėl šios priežasties daugiau skaitau dalykinę nei grožinę literatūrą, nes ieškau konkretesnių atsakymų ar tiesiog žinių.

Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Tikrai nebūsiu originalus sakydamas, kad norėčiau parašyti knygą, kuri galėtų duoti akivaizdžios naudos skaitytojui. Bet kai dabar yra tiek daug saviugdai skirtų knygų, ta idėja skamba labai banaliai, o gal net ir naiviai. Susidaro įspūdis, kad visi tik ir moko vieni kitus, kaip teisingai gyventi. Todėl vis dažniau pagalvoju, kad tai galėtų būti koks ironiškas kūrinys. Gal tai ironiškas dienoraštis, nes dabar visi taip nori viešai pasakoti apie save, savo išgyvenimus, savo jausmus. O kodėl to nepavertus linksmu kūriniu apie asmenybės tuštybę?

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga man atrodo ta knyga, kuri ne tik teikia malonumą, bet ir patenkina smalsumą, suteikia naujų prasmių, išjudina mąstymą ar leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį. Knygos vertė taip pat slypi ne vien jos turinyje, bet ir skaitymo akimirkoje – kai ji susitinka su skaitytojo gyvenimo kontekstu. Tada net ir paprasta mintis gali tapti atradimu. Kartais vertinga tampa net ta knyga, kuros gal net visos nepameni, bet kurios klausimas tau išliko svarbus metų metus. 

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – labai trumpa, tačiau daugiasluoksnė, pilna metaforų ir galimų interpretacijų knyga apie moteris, atmintį, motinystę ir istoriją totalitarinėje valstybėje. Šiuo metu stengiuosi kuo daugiau skaityti mūsų regiono autorių knygų, kuo plačiau susipažinti su Latvijos ir Estijos literatūra.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Buvo ir padėklas, ir kompiuterio pelės padas, po stalo koja dar nekišau, bet nesu tas žmogus, kuris knygą vertina kaip fizinį objektą, jei knyga nėra bukinistikos vertybė. Turiu labai daug knygų, tačiau tų, kurios nėra reikalingos mano darbui arba kurios nepaliko didesnio įspūdžio, mielai perleidžiu kitiems.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, kad ne. Nors skaitmeninė knyga ilgainiui tampa ir pigesne, ir ergonomiškesne alternatyva, ji nesugeba konkuruoti su emocija, kurią dovanoja fizinė popierinė knyga.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Tikrai taip. Man, kaip milenialei, knyga yra ne tik žinių šaltinis, bet ir saugi erdvė nuo nuolatinių informacijos srautų. Ritualas – lėtas, apgalvotas būdas atsijungti ir susijungti su praeitimi, idėjomis ar savimi.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinu visas. Nebent labai pribraukyta (pieštuku) ir daug lipukų priklijuota, tuomet kiek gėdijuosi, nes taip, esu tas žmogus, kuris nuosavas knygas išmargina visokiausiom nota bene.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Gal kada bus ir kokios panegirikos verta, bet dabar – eseistinis romanas, retkarčiais pereinantis į tragikomediją.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Italai: Dante, Boccaccio, Petrarca, Primo Levi, Umberto Ecco, Elena Ferrante.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu esu pasirašiusi sutartį su leidykla dėl savo antrosios knygos, kurios tikslas – populiariai ir patraukliai papasakoti Lietuvos istoriją. Tai labai atsakingas uždavinys, kuriuo siekiu, kad knyga išliktų aktuali ir gebėtų edukuoti, tačiau istorijos pasakojimas nebūtų pernelyg banalus ar besivaikantis siekio papasakoti kuo daugiau skandalingų įdomybių. Ir nors sutartis jau pasirašyta, dar nedrįstu sakyti, kad rašau, nes esu daugiau įsitraukus į apmąstymus ir jų užrašymą, o ne teksto kūrimą.

Taip pat yra noras parašyti ir „Slanimo raganų“ tęsinį. Tą taip pat mielai padaryčiau, kadangi gaunu tokių prašymų iš skaitytojų. Jei vis tik bus valios – pasakosiu apie paskutiniuosius trejus Jono Stanislovo Sapiegos gyvenimo metus.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Lenkijos disidento, istoriko ir intelektualo Adamo Michniko tekstų rinkinį lietuvių kalba „Chamai ir angelai“. Tai esė rinkinys apie demokratijos raidą, istorijos pamokas, piliečių moralines dilemas ir Europos vertybinių pamatų išbandymus.

Knygą skaitau lėtai ir apmąstydama, nes kiekviena esė reikalauja įsigilinimo. Rinkinį sudarė Rimvydas Valatka, atrinkdamas tekstus, kurie yra aktualūs Lietuvai – jie ne tik leidžia pažvelgti į mūsų regiono istorines paraleles, bet ir praturtina skaitytoją gilesniu lenkiško konteksto pažinimu.

Po kiekvienos esė stengiuosi pasidomėti papildoma medžiaga: nuo to meto spaudos iki istorikų, filosofų ar sociologų tyrimų. Tokia skaitymo patirtis man – kaip pokalbis su autoriumi ir jo epocha, kuri atsiveria visai kitom spalvom.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Kiekviena knyga, kuri nėra nei visiškai lėkšta, nei kvaila ar grįsta banaliomis idėjomis (deja, tokių vis dažniau pasitaiko) yra vertinga. Tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip atsakyti į šį klausimą, kadangi kiekvienas skaitytojas (-a) turi teisę spręsti, ką jam ar jai skaityti, ko neskaityti, ko jam ar jai reikia, o ko nereikia. Abstrakčiais samprotavimais apie knygos vertę neužsiima net filosofija, kuri operuoja abstrakcijomis. Tai lyg ir reikštų, kad knygų verte neabejojama. Mano akimis žvelgiant, savo vertę gali turėti ne tik rimtas, žinias ar akiratį esmingai praplečiantis ar pagilinantis veikalas, bet ir smagi, intriguojanti, nuotaiką praskaidrinanti ar bent kuriam laikui įdomiu pasakojimu įtraukianti lengvo turinio knyga. Tad galima vienu metu skaityti ir Bibliją (ar Koraną), ir Aristotelio ar Gadamerio filosofinius veikalus, ir Agatha’os Christie detektyvus, ir (ar) galybę kitos pramoginės lektūros. Yra žinoma, kad mūsų tautietis ir tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas Algirdas J. Greimas keiksnojo populiariąją literatūrą, bet prieš miegą mėgdavo skaityti detektyvus… Bėdos prasideda tik tuomet, kai kokia nors populiarios kostiuminio žanro lektūros gamintoja imasi viešumoje pristatinėti save kaip neva šekspyriškos meninės ir intelektualinės dimensijos autorę… Sapienti sat…

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Abejoju, ar savo darbą dorai dirbantiems bibliotekų darbuotojams reikia mano ar kieno nors kito primygtinai peršamų rekomendacijų. Kaip yra teisingai pastebėjęs Holivudo aktorius Clintas Eastwoodas, žmonės nemėgsta, kai jie raginami ką nors daryti arba nedaryti. Nuo savęs pridėčiau – jie lygiai taip pat nemėgsta, kai jiems primetama, ką reikėtų skaityti ir ko neskaityti. Kita vertus, gerai knygai neretai reikia rasti laiko. Kažkada Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ mano knygų lentynoje laukė beveik šešerius metus, kol galėjau skirti laiko ją perskaityti. Pridurčiau tik tiek, kad nebūtina pulti skaityti kiekvieną naujai gautą ar įsigytą knygą. Kartais pauzė ir knygai, ir skaitytojui išeina tik į naudą.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Labai retai. Nebent paremti kitas lentynoje stovinčias knygas ar, dar rečiau, pakylėti ant darbo stalo stovinčio kompiuterio ekraną.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Prieš kelis dešimtmečius buvo įsivaizduojama, kad rašytinės knygos kultūrą išstums elektroninės komunikacijos epochoje susigrąžinta oralinė ar vaizdo kultūra. Prieš beveik ketvirtį amžiaus esu išvertęs ir „Kultūros barų“ žurnale paskelbęs įdomią amerikiečių rašytojo Johno Bartho esė „Romanas kitame amžiuje“, kurioje autorius tikino, kad 21-ame amžiuje spausdintos knygos bus nemenka egzotika, o skaitymo malonumus viešosiose erdvėse reklamuos pavieniai entuziastai, kurie akins patirti ekologišką ir „higienišką“ skaitymo malonumą. Esą knygų rašymas ir skaitymas bus beveik ezoterinė veikla. Laimei ar nelaimei (rinkčiausi pirmąją sąvoką), taip nenutiko ir artimiausiu metu tikrai nenutiks. Tą patį galima būtų pasakyti apie spausdintų ir „skaitmeninių“ knygų įsivaizduojamą konkurenciją. Mano galva, jokios konkurencijos nėra. Kai kam kai kuriais tikslais galbūt patogiau rinktis skaityti skaitmenizuotus tekstus (tai daryti darbo tikslais neretai tenka ir man), tačiau niekas negali pakeisti fizinio spausdintos knygos rankose pojūčio. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ir gėrėtis gera poezija (tokios mažai) ar gera eseistika (tokios dar mažiau) kompiuterio ekrane. Kita vertus, jei kam patinka toks santykis su tekstais, tebūnie…

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Kartos veikiausiai egzistuoja, bet tai nereiškia, kad jos kažkuo labai esmingai skiriasi. Tačiau jaunesni žmonės yra patyrę didelę naujų technologijų (medijų) poveikį, su kuriuo dėl objektyvių priežasčių nesusidūrė ankstesnės kartos. Tai akivaizdu ir neginčijama, juoba turint nemenką darbo universitetuose patirtį. Kebliau yra su sąvokomis „mano“ ar „jūsų“ karta, ypač kai tokiomis sąvokomis pretenduojama į plataus masto apibendrinimus. Viena vertus, buvimas bendraamžiu nesuponuoja, kad visi bendraamžiai yra vienodi ar domisi vienais ir tais pačiais dalykais, turi tuos pačius požiūrius ar pan. Žmonės auga skirtingose šeimose, yra skirtingai auklėjami, susiduria su skirtingomis vertybėmis… Mano aplinkoje knygos buvo itin vertinamos. Tėvai turėjo puikią klasikinės anglų ir lietuvių literatūros biblioteką, o tėvas, savo ruožtu, sukaupė ne mažiau vertingą istorinės literatūros biblioteką mažiausiai keliomis kalbomis, kuri buvo reikalinga jo 16–18 amžių miestų kultūros tyrimams. Tokioje aplinkoje augdamas negali nepatirti knygų poveikio. Tad man knygos buvo ir tebėra svarbios. Knygas suvokiu ne tiek kaip informacijos šaltinį, bet veikiau kaip nepakeičiamą supratimą ir pažiūras į daugelį reiškinių formuojantį, gilinantį ar plečiantį intelektualinį instrumentarijų.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Knygų šiaip jau stengiuosi neskolinti, nes turiu nemalonios šios srities patirties… Prieš ketvirtį amžiaus knygomis ir iš Vakarų anuomet itin sunkiai gaunamais intelektualiniais leidiniais neraginamas, su dideliu ūpu dalinausi su draugais, deja, keleto man svarbių knygų taip ir neatgavau. Iš visų mano bičiulių skrupulingiausiai visus ir kiekvieną pasiskolintą leidinį grąžindavo Ričardas Gavelis. To, deja, nepasakysi apie kitus jo plunksnos brolius… Kita vertus, taisyklę neskolinti pats dažnai sulaužau: skolindavau ir tebeskolinu knygas tiek savo studentams, tiek doktorantams… Būčiau nelinkęs skolinti nebent kai kurių knygų, kurios priklauso mano sukauptai retos ir vertingos lektūros apie Azijos šalių kultūros ir sakralinės architektūros paveldą rinkiniui. Šią per 300 vienetų mano darbui reikalingą retų, sunkiai surandamų knygų kolekciją surinkau keliaudamas po įvairias Azijos šalis, lankydamasis knygynuose Birmoje (Myanmare), Siame (Tailande), Kambodžoje, Pietų Korėjoje bei kitose šalyse. Didžiąją dalį jų teko ant pečių tampyti po kelias Azijos šalis, kol galiausiai parsigabenau į namus… Jos tapo šiuo tuo daugiau, nei paprasčiausiais fiziniais objektais.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Nelaikau savęs narcizu, kita vertus, mano biografija dar tęsiasi, tad į šį klausimą diskretiškai neatsakysiu.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Man įdomių ir reikalingų knygų neskirstau pagal autorių kilmės šalis. Juoba, pastaruoju metu tarp mano skaitomų knygų grožinė literatūra su retomis išimtimis nėra dominuojanti. Pastaraisiais metais vis mažiau traukia šiuolaikiniai Lietuvos grožinės literatūros kūrėjai, kurie, mano galva, beveik neturi ką pasakyti išsilavinusiam ir mąstančiam skaitytojui.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Jau daugelį metų vienu metu rašau ne vieną, o kelias knygas, ar rašydamas vieną, renku medžiagą kitai. Šiuo metu esu įpusėjęs kultūros istorijos žanro lektūrai veikiausiai priskirtiną mokslo knygą apie vandens ir architektūros sąveikas, rengiu vadovėlį, skirtą kraštovaizdžio estetikai ir tuo pačiu metu dėlioju būsimos knygos apie sakralinius kraštovaizdžius Azijos ir Vakarų kultūrose metmenis.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šį savaitgalį, kad ir kaip būtų keista, teko perskaityti savo paties knygą „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“, kurią ką tik išleido leidykla „Technika“. Kiekvieną savo parašytą knygą, gavęs iš leidėjų, atidžiai perskaitau du kartus: vieną kartą skaitau mėgindamas suprasti, ar pasakiau viską, ką buvau numatęs, ir taip, kaip norėjau, antrą kartą perskaitau ieškodamas korektūros klaidų ar kitų techninių riktų. Po to ilgam padedu į lentyną… Prieš tai spėjau perskaityti Salmano Rushdie dokumentinės eseistikos knygą „Peilis“, kurią autorius parašė apmąstydamas prieš jį įvykdytą žiaurų ir kruviną išpuolį; jo metu buvo sužalotas, prarado akį. Įspūdingas ir nuoširdus, dėmesio vertas pasakojimas: iš esmės tai knyga ne tiek apie užpuolimą ar juo labiau užpuoliką, kiek apie žmogaus gyvenimo ir pažiūrų vertę, prasmę ir kainą.