Garso įrašų galerija

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos inicijuotą konkursą dėl dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ laimėjusi skulptoriaus Gedimino Piekuro idėja susilaukė visiško specialistų-ekspertų komisijos narių palaikymo ir nevienareikšmio visuomenės dėmesio. Kaip institucija, Vrublevskių biblioteka pasirinko ekspertų balsą ir, įgyvendindama jų pasirinktą idėją, supranta, kad labai svarbus ir visuomenės pritarimas. Kas galėtų prisidėti prie palankesnės nuomonės sudarymo? Manome, kad labiau įsigilinus į meno viešosiose erdvėse kūrimo aspektus, palyginus juos su tarptautine praktika, atsirastų daugiau erdvės prisijaukinti modernius šių dienų autorių sprendimus. Tenka pastebėti, kad profesionalių menotyrininkų, komunikacijos specialistų ar architektų nuomonės ir pasisakymai dėl paminklų statymo, jų meninės vertės ir perteikiamų idealų ne visada lemia sprendimus, nes jų nuomonė tiesiog paskęsta triukšmingose diskusijose. Įvertinę aplinkybes ir bendras nuotaikas, pradedame vaizdo įrašų pokalbius apie meną viešosiose erdvėse. Kviesime ir klausime savo sričių profesionalus, kad geriau galėtume išgirsti ir suprasti jų argumentus. Pirmasis pokalbis iš šio ciklo – su menotyrininke Saule Mažeikaite-Teibere. Šiame vaizdo įraše aptarėme, kaip keičiasi diskusijų kultūra dėl meno viešose erdvėse, ar išmokome apmąstyti sovietmečio palikimą, kai menas turi ideologinį užtaisą ir jis veikia. Pokalbio metu menotyrininkė pasidalino tarptautine praktika ir išskyrė geruosius meno viešosiose erdvėse pavyzdžius mūsų sostinėje. O ką ji mano apie naujausią skulptoriaus G. Piekuro kompoziciją, sužinosite vaizdo įrašo pabaigoje.

Ar žinojote, kad 2025 metais minima seniausios išlikusios latviškos spausdintos knygos 440 metų sukaktis? Įdomu tai, kad šį katekizmą 1585 m. išspausdino jėzuitai Vilniuje.

Ta proga paklausėme, ar lietuviai domisi artimiausių mums kaimynų latvių kalba? Atsakymas nėra vienareikšmis, sako pašnekovė VU filologijos fakulteto dėstytoja dr. Ernesta Kazakėnaitė. Studentai, kurie domisi baltistika, dažnai renkasi latvių kalbą kaip papildomas studijas. Panašus kelias į atradimą buvo ir pačios Ernestos Kazakėnaitės: senosios raštijos tekstų skaitymas filologijos fakultete įtraukė ir į latvių kalbos mokymąsi. Religinių tekstų analizė, evangelinės tradicijos pažinimas atvedė prie maldos „Tėve mūsų“ tyrimo ir vieno ankstyvajam laikotarpiui priskiriamo rankraštinio įrašo latvių kalba atradimo.

Kalbant apie ankstyviausius rankraštinius maldos latvių kalba įrašus, jų identifikuota ne daugiau kaip 2–3, o ketvirtuoju galima laikyti įrašą, kurį tyrėja dr. E. Kazakėnaitė aptiko Vrublevskių bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Šis latvių raštijos istorijai vertingas leidinys yra enciklopedinis pasaulio aprašymas, išspausdintas 1552 metais – S. Miunsterio (Münster) Cosmographiae universalis (šifras LMAVB: K2-174), kurio 789 puslapyje įrašyta latviška malda. Tai, kad šiame leidinyje išspausdinta latviška malda, gerai žinoma, tačiau Vrublevskių bibliotekos egzemplioriuje yra unikalių rankraštinių jos taisymų. Jie labai įdomūs ir svarbūs, nes priklauso ankstyvajam latvių raštijos laikotarpiui (datuojami XVI a. II puse ar XVII a. pr.), o tokių įrašų iki šiol žinoma vos vienas kitas.

Apie tai, kokius mokslinius ir detektyvinius metodus teko mokslininkei pritaikyti, kad atrastų šį išskirtinį įrašą tarp 200 skirtingose pasaulio bibliotekose saugomų Miunsterio kosmografijos leidimų, ir pasakojame šiame vaizdo įraše.

Prisiminimais apie kalbininką Zigmą Zinkevičių maloniai sutiko pasidalinti VU Filologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Antanas Smetona. Z. Zinkevičius jam buvo ir išliko kaip vienas ryškiausių VU pedagogų, kuris patraukė ne tik savo dėstomu kalbotyros mokslu, bet ir ypatingu bendravimo būdu. Tarp studento ir profesoriaus užsimezgęs mokslinis dialogas su ginčais ir diskusijomis padėjo parašyti diplominį darbą, disertaciją bei vėliau tęsti pradėtus darbus Vilniaus universitete, nepaisant nepalankiai susiklosčiusios sovietinės konjunktūros.

Akademiką Z. Zinkevičių, kuris šiandien minimas kaip vienas produktyviausių ir dažniausiai cituojamų kalbininkų, A. Smetona prisimena kaip labai disciplinuotą profesorių, kuris sėsdavo prie darbo stalo nuo ankstyvo ryto. Ir tas kasdieninis darbas vyko su didžiule aistra, kuri neapleido net perėjus iš universiteto į kitas veiklos sritis. Z. Zinkevičius, tas tarpukario vaikas, išgyvenęs sovietinę mėsmalę, kai ne viską galėjai sakyti ir daryti laisva valia, peržengęs Atgimimo slenkstį, su visa energija nėrė į valstybės atkūrimo darbus. Jam teko vadovauti ir Lietuvių kalbos institutui, ir švietimo ministerijai bei prisidėti, kuriant tautinę mokyklą ar atkuriant lietuvišką aplinką Vilnijos krašte.

„Kalba – tauta – valstybė yra mūsų egzistencijos pagrindas“ – turbūt taip galėtume nusakyti Z. Zinkevičiaus gyvenimo credo. Kaip šiam neeiliniam mokslininkui pavyko tiek daug nuveikti humanitarinių darbų baruose, išlaikant tarptautiškumo kartelę ir nepamiršti tautos reikalų – apie tai ir pasakoja kalbininkas doc. dr. A. Smetona, buvęs profesoriaus Z. Zinkevičiaus studentas ir pasekėjas.

Kalbino I. Berulienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė.

Lopacinskių giminės Kairėnų dvaro biblioteka tyrėjų akiratin pateko 2023 metais. Pats faktas , kad Lopacinskių giminė kaupė biblioteką Kairėnuose buvo žinomas: knygas pradėjo rinkti Mikalojus Bernardas Lopacinskis, vėliau biblioteką gausino jo palikuonys, kolekcija ypač pagausėjo Vilniaus kanauninko ir Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio dėka. Jo knygos buvo žymimos specialiu ekslibrisu ir į knygas klijuojamu lapeliu su rankraštiniu įrašu. Šie ženklai ir pasitarnavo Vrublevskių bibliotekos darbuotojoms, fonduose ieškojusioms Lopacinskių giminės knygų bei tvarkant ir rankraštinę kolekciją. Šioje laidoje pasakojama apie bibliotekininkų atradimus ir Kairėnų dvaro kultūrinį gyvenimą. Dalyvauja dr. G. Drungilienė, Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja, dr. S. Žilinskaitė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotoja.

2024-aisiais sukanka 475 metai, kai gimė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – Amsterdame 1613 m. išspausdinto LDK žemėlapio sumanytojas, mecenatas ir bendraautoris. Dr. Alma Braziūnienė pasakoja apie šio sieninio LDK žemėlapio radimosi ir gyvavimo aplinkybes, kaip jis buvo leidžiamas atlasuose. Paneigiamas įsisenėjęs teiginys, kad vienintelis šio žemėlapio originalas dabar saugomas Upsaloje.