Garso įrašų galerija

„Vienatybė ir nykumas… bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos… Tiktai to viso niekas nepastebi… Yra sielų amžinai vienų, amžinai svetimų, amžinai klaidžiojančių…“

Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė

„Vienatybė“ – jau šeštasis Aldonos Ruseckaitės romanas, skirtas primirštai tarpukario rašytojos prozininkės, visuomenininkės Onos Pleirytės-Puidienės (slapyvardis Vaidilutė) gyvenimui ir kūrybai.

Gyvenimo įvykiai romane vaizduojami plačiame laikmečio kontekste, tad aptariamas artimiausių bičiulių ratas, su kuriais rašytoja bendradarbiavo ir artimai bendravo. Itin sunki ir dramatiška moters dalia: O. Pleirytei-Puidienei visą gyvenimą teko laviruoti tarp pasirinkimo būti gera žmona, motina ar visuomenininke. Įdomi ir jos kaip karo pabėgėlės patirtis.

Romane pateikta daug autentiškos medžiagos, nes remiamasi O. Pleirytės-Puidienės dienoraščiu, skelbiama daug naujų faktų iš margos rašytojos epochos.

Rašytoją A. Ruseckaitę kalbino Inga Berulienė.

Pokalbio temos:

00:00:00   Kūrybiniai rašytojos pasirinkimai
01:45:04   Netikėtas biografinių romanų populiarumas
09:56:14   Pamiršta rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė ir jos žinomi bičiuliai
19:53:00   Dramatiškas moters, žmonos, motinos likimas
31:10:15   Archyvinė medžiaga literatūriniame kūrinyje
41:50:23   Kūrybinio palikimo vertė: pamiršti ar publikuoti?
45:45:20   Unikali karo pabėgėlės patirtis

Dr. Maria Fernanda Torres Jimenez yra kolumbietė evoliucijos biologė, tirianti sudėtingus ryšius tarp skruzdėlių ir augalų – mutualizmą. Savo tyrimų ir eksperimentų, kuriuos atliko neotropikų regione, metu mokslininkė išsiaiškino, kaip skruzdėlės ir augalai sąveikauja, kaip vieni kitus atpažįsta ir kaip tas santykis diversifikuojasi besikeičiant kraštovaizdžiui.

Be mokslinių atradimų, dr. Torres Jimenez pabrėžia atsakingo ir etiško tyrimų vykdymo svarbą, ypač dirbant pažeidžiamose ekosistemose ir su vietinėmis bendruomenėmis. Ji pasisako už bendradarbiavimu grįstus metodus, kurie įtraukia vietinius mokslininkus ir gyventojus, gerbia kultūrines tradicijas, laikosi teisinių protokolų ir teikia pirmenybę visų dalyvių saugumui bei gerovei. Šis holistinis požiūris pabrėžia socialinę ir aplinkosauginę atsakomybę, kurią turi lydėti moksliniai tyrinėjimai.

Paskaitos turinys

• Įžanga. Prisistatymas
• Pirmieji žingsniai moksle. Pirmas projektas apie skruzdėlių ir augalų bendravimą
• Darbas bioįvairovės kolekcijoje. Kas yra DNR barkodavimas ir kaip jis taikomas praktikoje
• Doktorantūra Škotijoje. Gilinimasis į skruzdėlių ir augalų sąveikas
• Podoktorantūra Švedijoje. Palmių morfologinės įvairovės tyrimai
• Darbas Lietuvoje. Projektas apie vabzdžių bendruomenes pūvančiuose medžiuose
• Skruzdėlių ir augalų sąveikos, jų tipai
• Mirmekofitizmas. Skruzdėlių ir augalų simbiozė
• Cheminė komunikacija. Kas labiau traukia skruzdėles, jauni ar brandūs augalai?
• Augalų ir skruzdėlių sąveikų formavimasis žvelgiant per evoliucijos prizmę
• Tyrimai Andų Kordiljerose. Kraštovaizdžio įtaka augalų ir skruzdėlių mutualizmui
• Geopolitinės situacijos įtaka tyrimams Kolumbijoje (istorija ir dabartis)
• Etiniai ir praktiniai tyrimų iššūkiai ir patarimai kaip jų išvengti

Paskaita anglų kalba (titruota lietuviškai)

Balandžio 26-oji įsirėžė į žmonijos atmintį kaip avarijos Černobylio atominėje elektrinėje diena ir įėjo į branduolinės energetikos istoriją kaip sunkiausia 1986 m. Ukrainoje įvykusi avarija pagal žuvusių ir nukentėjusių žmonių skaičių bei pagal ekonominę žalą. Ši katastrofa paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje, formuodama skeptišką požiūrį į branduolinę energiją.

Šioje teminėje paskaitoje Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vyriausiasis mokslinis darbuotojas dr. Tadas Kaliatka analizuoja branduolinės energetikos raidą, saugą ir aktualumą XXI amžiuje. Specialistas kviečia diskutuoti, ar ši energijos rūšis tebėra rizikingas pasirinkimas, ar galėtų būti patikima priemonė siekiant tvarios ir klimato kaitai atsparios ateities.

Lektorius aptaria tiek mokslinį, tiek praktinį branduolinės energetikos vystymo aspektus akcentuodamas Lietuvos galimybes šioje srityje. Mokslininkas teigia, kad visuomenės baimė dažnai kyla dėl informacijos stokos, o šiuolaikinės technologijos ir griežta saugos kontrolė leidžia branduolinei energetikai tapti vienu svarbiausių įrankių siekiant poveikio klimatui neutralumo.

Paskaitoje nagrinėjamos temos:

• Branduolinės energetikos raida – nuo pirmųjų grandininių reakcijų iki šiuolaikinių elektrinių ir mažųjų modulinių reaktorių.
• Avarijų analizė – Černobylio ir Fukušimos atvejų apžvalga: kas įvyko ir kodėl, avarijų pasekmės.
• Lietuvos patirtis – Ignalinos atominės elektrinės istorija, uždarymo procesai ir sukauptos ekspertinės žinios.
• Branduolinė sauga – kaip veikia „apsaugos gilyn“ principas, kokie atliekami tyrimai ir priemonės taikomi reaktorių saugumui užtikrinti.
• Mažieji moduliniai reaktoriai (MMR) – pažangi, lanksti ir mažai anglies dioksido išskirianti branduolinė technologija, kurios diegimo galimybės svarstomos ir Lietuvoje.
• Klimato kaita ir energetinė nepriklausomybė – branduolinės energetikos svarba aplinkosaugai.

Juozapas Montvila (1850–1911) buvo bankininkas, visuomenės veikėjas ir mecenatas, aktyviai prisidėjęs prie Vilniaus socialinės, kultūrinės ir urbanistinės raidos. Baigęs teisės studijas Peterburge ir tobulinęsis Vakarų Europoje, jis parvežė filantropijos idėjas į Vilnių. Daugiausia J. Montvila išgarsėjo kaip statybos, mokslo ir meno įstaigų bei draugijų rėmėjas.

Apie savo gyvenimą jis rašė: „Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jų atžvilgių yra neteisingas: tačiau jei tiksliai palygintų tai, ką gero padarė patys ir ką gavo iš kitų, tikriausiai įsitikintų, kad galutiniu apskaičiavimu patys yra skolininkai. Dėl to labai naudingas mokslas yra buhalterija, kuri moko teisingo gyvenimo aktyvų ir pasyvų, t.y. nuopelnų, kuriuos turi žmogus ir geradarybių, kurias skolingas kitiems, balanso. Kas dažnai tokias sąskaitas veda, tas ne tik atsikrato dažniausiai pramanytų pretenzijų pasauliui, kurios nuodija jo gyvenimą, bet ir randa akstiną tolesniam vaisingam visuomenės darbui.“

1895 m. jis pradėjo Vilniuje kooperatyvinių namų kompleksų, tuomet vadintų kolonijomis, statybas. Tokios kolonijos buvo pastatytos Naujamiestyje, Šnipiškėse, Rasų gatvėje, prie Lukiškių aikštės – jas galima vadinti naujomis urbanistinio miesto modelio dalimis. Prie Lukiškių aikštės pastatyta kolonija stovi iki šiol ir priskiriama prie gražiausių Vilniaus pastatų.

Juozapas Montvila užsiėmė labdaringa veikla, įkūrė ir rėmė daugiau nei 20 visuomeninių organizacijų: „Vaikų globos draugiją“, „Vilniaus miesto vargšų labdarybės įstaigą“, „Šv. Vincento ir Pauliaus našlaičių globos namus“, „Šv. Zitos tarnaičių draugiją“, „Pieno lašo” ir „Pietūs veltui” akcijas ir kt.

J. Montvilos dėka buvo įkurtos vaikų vasaros poilsio stovyklos, muzikos ir dailės mokyklos, nakvynės namai, ambulatorija neturtingiems, prie „Vilniaus piešimo mokyklos“ įsteigtos nemokamos techninio piešimo ir braižybos klasės. Su broliu Stanislovu J. Montvila įkūrė brolių „Juzefo ir Stanislovo Montvilų fundaciją“, kuri finansiškai rėmė „Vilniaus mokslo bičiulių draugiją“, lenkų meno mylėtojų draugiją „Liutnia” ir kitas panašias organizacijas. Fundacijos lėšomis suremontuotose Pranciškonų vienuolyno patalpose buvo įkurdinta keletas labdaros organizacijų.

Minint 20-ąsias J. Montvilos mirties metines, 1932 m. Vilniuje, skvere tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių, buvo pastatytas paminklas.

Kokie iki šiol išlikę ženklai Vilniaus mieste mena Juozapo Montvilos veiklą išgirsite menotyrininkės dr. Laimos Laučkaitės vaizdo pasakojime.

Vrublevskių bibliotekoje susitiko knygos „Kompiuteriniai žaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ autorė Marijam Didžgalvytė ir šios knygos vertėjas iš anglų kalbos Tomas Marcinkevičius-Baronas. Jie aptarė knygos kūrimo procesą, jos vertimo iššūkius, prisiminė leidyklos paieškas, apžvelgė knygoje nagrinėtas temas ir kitus jiems svarbius klausimus.

Marijam Didžgalvytė yra lietuvių-totorių kilmės žaidimų industrijos dalyvė ir kritikė. Ji aktyviai tyrinėja video žaidimų ir politikos sankirtas, atskleidžia negailestingus video žaidimų industrijos užkulisius. Marijam tekstus skelbė „The Guardian“, „VICE“, „GamesIndustry.biz“, „Rosa Luxemburg Stiftung“ ir kt. Šiuo metu Marijam dirba rinkodaros vadove BAFTA apdovanojimus pelniusioje video žaidimų studijoje. Anksčiau ji dėstė Royal Holloway, Londono universitete, dirbo „Game Workers Unite International“ organizacijoje, kūrusioje žaidimų industrijos profsąjungas, o taip pat buvo viena iš GWU UK – pirmosios žaidimų industrijos profsąjungos Jungtinėje Karalystėje – įkūrėjų.

Tomas Marcinkevičius-Baronas yra vertėjas, redaktorius, lietuvių kalbos mokytojas užsieniečiams, aktyvus visuomenininkas (Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas), publikavęs ne vieną straipsnį LRT puslapyje, „Gyvenimas per brangus“ portale. Knygos „Kompiuteriniai žaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ vertimas – ne pirmasis Tomo darbas, jis yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys.

Šiame pokalbyje buvo aptartos temos:
Kaip lietuvių kalboje pritaikomas „geimerių“ žargonas?
Kodėl žaidimai vis dar sulaukia skeptiško požiūrio visuomenėje ir kodėl iki šiol vis dar gajus įsitikinimas, kad jie yra „tik vaikų užsiėmimas“?
Ar iš tiesų video žaidimai skatina smurtą?
Kaip video žaidimai buria bendruomenes, kas nulemia jų uždarumą ir kaip galima būtų jas labiau įtraukti į visuomenę?
Ar žaidimai gali įtakoti politinius pokyčius?
Kokie socialiniai procesai atsispindi video žaidimuose?
Kokius tikslus turėtų sau kelti žaidimų kūrėjai, kad jų kūriniai nebūtų trumpalaikiai pareiškimai?

Šiuos ir kitus klausimus autorė aptarė su vertėju, o ko neišgirdote pokalbyje, rasite knygoje. Atviroji prieiga į knygą anglų kalba (nors rekomenduojame įsigyti papildytą lietuvišką knygos variantą).